RECENZIJA
DIONISAS MOLBERGAS
Gerbiamas Menotyrininke,
kreipiuosi į Jus su prašymu įvertinti mano naujausią darbų ciklą, kurį sudaro gimtojo kaimo peizažai – ramybės ir melancholijos kupini vaizdai, šviesos bei spalvų žaismu atspindintys amžiną gamtos ir žmogaus santykį. Paveiksluose stengiausi perteikti ne tik regimąją kaimo kasdienybę, bet ir jo dvasinį pulsą, atmosferą, alsuojančią praeinančiu laiku ir neišvengiama nostalgija. Kadangi Jūsų įžvalgos visada geba atskleisti kūrinių potekstes bei giluminius reikšmių klodus, tikiuosi, jog šis ciklas sukels minčių ir įkvėps recenzijai, kuri padės mano kūriniams rasti vietą platesniame meno kontekste. Lauksiu Jūsų vertinimo.
Pagarbiai, Dailininkas
RECENZIJA
Seno kaimo stuburas
Pažvelgus į Dailininko peizažus, be idealizuoto grožio, neįmanoma nepajusti ir gilaus egzistencinio sąstingio. Kaimo sodybos čia ne šiaip sensta – jos griūva, deformuojasi, linguoja į šonus lyg vyresnis giminaitis, bandantis atsikelti nuo kėdės po dviejų valandų laukimo pas gydytoją. Šios trobos nėra tiesiog susmegusios – jos patyrė gyvenimo, klimato kaitos ir, galimai, sienojų degimo skausmą.
Menininkas aiškiai įvaldęs specifinį „skausmo impresionizmą“ – kiekvienas potėpis atrodo atliktas su aistra ir sykiu tam tikru nerangiu suglebimu, primenančiu bandymą pasilenkti, kai tau jau per šešiasdešimt. Kuomet bandai užsirišti batą ir tuo pat metu galvoji: ką dar turėjau padaryti? Linijos paveiksluose nėra tiesios, jos virpa, šlubuoja, kartais susirango tarytum podagra serganti sodybų architektūra.
Kodėl spragsi kẽliai
Kad ir kaip norėčiau apsimesti, jog šis kaimo vaizdų ciklas skleidžia harmoniją ir byloja apie natūralų nykimą, erozijos romantiką, negaliu nepastebėti panašumo su žmogumi, kuris per ilgai buvo sustingęs viena poza ir dabar nežino, ar bandyti pajudėti. Medinės sijos susmegusios, stogai sukritę, jų malksnos guli grioviuose kaip sušlapę batraiščiai. Durys atsidaro tik pusiau, nes kita pusė jau seniai paskendusi drėgmėje bei savotiškoje istorinėje rezignacijoje. Antai peizažas „Aitvaras“ atrodo tarsi pasiekęs stratosferos ribą ir tyliai kuždantis: „Ei, gal jau laikas kviesti pagalbą?“
Nutapytame kaime – ne įprasti jaukūs senoviniai „kataloginiai“ namai, kurie laikui bėgant įgauna romantišką nostalgijos aureolę. Ne, šios sodybos išgyvena nenutrūkstamą egzistencinę krizę, kiekviena diena joms atneša naują skausmą: viena siena nugriūva lyg netikėtai suminkštėjęs kelio sąnarys, kita išsikreipia it nugara po dešimtmečių nepatogaus sėdėjimo. Tai peizažas, priverčiantis pasitikrinti, ar ne laikas pas reumatologą.
PER NAKTĮ IŠDŽIŪVO KOMBAINO KURO BAKAS, 2019. Aliejus, drobė, 50 × 80 cm
Kaimo sodybų meninė išvarža
Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad paveiksluose vaizduojamas kaimo ir laiko santykis, tačiau iš tiesų menininkas kuria metaforą apie patį gyvenimą – aptariamas ciklas regisi kaip ilgai kankintas kūnas, kuris galiausiai atsisako bendradarbiauti. Sodybos čia ne šiaip stoiškai skleidžia etnografinę šviesą – jos laukia, jos kenčia, jos tempia savo būvį tarsi senas dėdė, kasmet pasakojantis: „Šiais metais bulves jau sodinau pririjęs vaistų nuo skausmo.“
Autoriaus tapybos stilius sukelia dviprasmišką efektą: viena vertus, mes žavimės šių medinių didžiosios ir mažosios architektūros reliktų išlikimu, kita vertus, jaučiame neišvengiamą jų sugniužimą po savo būties svoriu. Tai tapyba, kuri galėtų idealiai iliustruoti reumatologijos vadovėlį, skyrių apie negrįžtamus degeneracinius pokyčius.
Kai menas tampa fizioterapija
Menininkas čia nesiekia parodyti idiliško kaimo gyvenimo – jo sodybos nėra iš atvirukų su liaudiškais motyvais. Tai struktūros, kiekvieną dieną kovojančios dėl teisės egzistuoti, lygiai kaip sąnariai, rytais prašantys dar penkių minučių po šiltu pledu. Drobėse – ne svajonių kaimas, o vietovaizdis, orų permainas numatantis anksčiau nei sinoptikai.
Galima teigti, kad šis ciklas – meno ir fizioterapijos sintezė: jis priverčia jausti sąnarių skausmą, vien žiūrint į minėtuosius peizažus. Jei ieškote tapybos, kurią būtų galima patirti tiesiogine šio žodžio prasme, Dailininko darbai – būtent tokie. Pasižvalgius po parodą, norisi ne tik išgerti arbatos, bet ir pasitepti sąnarius arklių balzamu.
Į kaimą – su ortopediniu čiužiniu
Galų gale šios suklypusios sodybos nėra vien griūvančios struktūros. Jos – buvusio idealizuoto kaimo egzistencijos metafora, simboliai, perteikiantys neišvengiamą laiko poveikį: tiek žmogui, tiek jo kūriniams, tiek jo sąnariams. Tai tapyba, kuri klausia: „Gal dar vieną žiemą? Gal dar vieną vasarą?“ Bet mes visi žinome atsakymą. Prieš mūsų akis – ne eilinis peizažas, o sąnarių skausmo tapybinis pavidalas. Ir jei dar nenumanote, ką tai reiškia, palaukite, kol ateis ruduo.
Pagarbiai, Menotyrininkas
ATEINA DERLIUS, 2020. Aliejus, drobė, 50 × 80 cm
Gerbiamas Menotyrininke,
skaitau Jūsų recenziją ir jaučiu, kaip manyje įsitempia ne tik nervai, bet ir visi jūsų aprašyti sąnariai. Ar impresionizmas dabar privalo būti ne vien vizualus, bet ir fiziškai skaudus? Su visa pagarba Jūsų talentui… kaip taip atsitiko? Aš tapiau kaimo sodybas, saulėtas pievas, ramius horizontus, o dabar visur matau traškančius sąnarius ir stingstantį judesį.
Tikėjausi subtilios šviesos ir šešėlių analizės, interpretacijos apie gamtos ramybę, o gavau egzistencinę reumatologinę apžvalgą. Ar galėtumėte paaiškinti, kodėl mano paveikslai Jums iššaukė šią skausmingą refleksiją? Ar tai sąmoningas interpretacijos posūkis? Galbūt mano braižas Jums priminė nepermaldaujamą laiko poveikį kūnui?
Lauksiu Jūsų atsakymo, nes dabar jaučiuosi taip, lyg mano menas, kaip ir mano sąnariai, būtų užkluptas staigaus orų pokyčio.
Pagarbiai, priblokštas Dailininkas
Gerbiamas Dailininke,
visų pirma, turiu prisipažinti, kad šiuo metu mane kamuoja siaubingas sąnarių skausmas. Tai nėra tiesiog nemalonus pojūtis – tai įsisenėjęs gilus maudimas, susiliejantis su kiekvienu judesiu. Jūsų prašymas buvo analizuoti hermeneutiškai, tad mano interpretacija natūraliai įgavo skausmo nulemtą atspalvį.
Jūsų peizažai, be abejo, gražūs, tačiau juose aš įžvelgiau kai ką daugiau – statišką laukimą, neišvengiamus laiko tėkmę ir stingimą. Kaimo sodyba, kaip egzistencinė metafora, yra tiek prieglobstis, tiek tam tikras užburtas ratas. Joje galima ieškoti ramybės, bet galiausiai pradedame jausti, kaip laikas ima mus spausti, o kiekvienas potėpis tampa vis sunkesnis, it rytinis kėlimasis iš lovos.
Jei norite švaresnės, mažiau fiziškai juntamos analizės, ko gero, turėčiau palaukti, kol mano sąnariai atsileis. Visgi ar menas nėra tai, kas įsiterpia į mūsų būseną ir tampa neišvengiamai asmeniška? Jei šis atsakymas Jums nepriimtinas, suprasiu. Bet jei kada nors Jus kankins sąnarių skausmas, pažvelkite į savo peizažus dar kartą – galbūt juose taip pat išvysite šį neišvengiamą atgarsį.
Pagarbiai, Menotyrininkas
AUTOPORTRETAS GRAŽIOJ PIEVOJ, 2017. Aliejus, drobė, 50 × 80 cm
Gerbiamas Menotyrininke,
o gal ne gerbiamas? Gal Jūs – tik dar vienas egzistencijos persisunkęs sąnarių krizės pranašas, kuris, užuot vertinęs tapybą, mano kūrybą, mano šventą drobę, mano teptuko šuorus, į mano meną įkišo savo traškančius kelius ir negailestingą metafizinį nusidėvėjimą?!
Klausykite, Jūs, intelektualus inkvizitoriau, estetinės skerdyklos prižiūrėtojau, meninės sanatorijos viršininke su pabrinkusiais filosofiniais sąnarių diskursais. Trumpai tariant – dėjau ant jūsų.
Aš tapiau kaimo sodybas, stogus, atlaikiusius laiką ir audras, aš tapiau lauko takus, glostomus vėjo, o ne kažkokius mistinius artrito užkluptus griuvėsius, drebančius tarytum žmogus, išgirdęs blogą rentgeno atsakymą! Mano peizažuose nebuvo nei osteoporozės, nei podagros, nei kaimo egzistencinės reabilitacijos! Jūs paėmėte šiuos darbus ir pavertėte juos ligoninės laukiamuoju, pilnu klibančių metaforų trupančiais filosofiniais sąnariais!
Gal mano paveikslai Jums taip atrodė todėl, kad Jūs, deformuotų interpretacijų meistre, skaitėte juos su tokiu pat iškreiptu regėjimu kaip senukas be akinių, bandantis suprasti skaitmeninį laikrodį?!
Tikėjausi gauti recenziją, šviesią analizę, kurioje įsigilinta į spalvas, formų išraiškingumą, orą, plevenantį virš rugių laukų. O ką gavau? Surūdijusį mechaninį sąnarių gedimo traktatą! Jūs pavertėte mano kaimą ne amžinos ramybės prieglobsčiu, o metafiziniu išvaržų muziejumi, kuriame kiekvienas sulinkęs medis yra stuburo disko prolapsas, kiekvienas nelygus kaimo keliukas – artrozės kronika!
Aš pasipiktinęs. Aš įtūžęs. Jūs spjovėte ne tik į mano peizažus, Jūs sudarkėte patį jų esmės suvokimą! Jei impresionistai būtų tapę su Jūsų pasaulėžiūra, kiekvienas Monet tiltelis jau seniai būtų įgriuvęs ežeran, kiekviena Renoiro moteris būtų reabilitacijos centro pacientė, van Gogho saulėgrąžos būtų vaizduojamos ne geltonos, o surauktais pilkais lapais, nes, pasirodo, ir jos kenčia nuo lėtinio uždegimo!
Eikite po velnių, ponas sąnarių kančios šventike!
Grįžkite į savo intelektualų laužyną, į savo hermeneutinį pragaro ratą, kur patys esate sugniuždyti, sugipsuoti, priversti klausytis beviltiškų tokių pačių imbecilų interpretacijų apie „laiko poveikį kūnui“! Eikite šiknon ir pasiimkite su savimi visas tas metaforas apie klibančius namus, griūvančias sienas ir paskaudusius meninius sprendimus!
O aš eisiu tapyti. Tapysiu daugiau nei bet kada, tapysiu dar ryškiau, dar gryniau, dar šviesiau, kad nė vienas menotyrininkas, nė viena recenzija, nė vienas metaforų chirurgas nebegalėtų sukišti savo reumatinių interpretacijų nagų į mano spalvų žaismą! Ir nė vieno teptuko potėpio Jums niekada neberodysiu.
Dailininkas
