JULIJA SKUDUTYTĖ: AKVARELE LIEDAMA SMULKMENIŠKUS NATIURMORTUS – TIESIOG KAIFUOJU

Pamažu rudenėja, ir mes, išsikraustę iš gaivališkų sodų, šurmuliuojančių parkų, knibždančių miškų bei mirguliuojančių pliažų, vis daugiau laiko praleidžiame, rodos, nuo kasdienybės pailsėjusiuose namuose, jų ruošoje ir buityje. Ryškų, garsų kupiną, daugiafigūrį vasarinį peizažą pamažu keičia ramūs prislopinto kolorito interjerai bei nepaliaujančiai dėmesio prašantys darbastalių ar valgomųjų stalų natiurmortai. Būtent šie bydermejeriški – satyriškos buities – motyvai yra jaunosios kartos dailininkės Julijos Skudutytės kūrybinis įkvėpimas, o kartu ir pagrindinis tyrimo objektas. Jos kameriniuose paveiksluose kasdienybė skleidžiasi kruopščiai ir atidžiai dokumentuojamų daiktų atvaizduose.SKAITYTI DAUGIAU

LAIKAS, ERDVĖ IR ŠVIESA KATILIŪTĖS KŪRYBOJE

Rūta Katiliūtė, viena garsiausių vyresniosios kartos abstrakcionisčių, savo meninę karjerą netikėtai pradėjo nuo vitražo studijų Dailės institute, kadangi vos tik jai 1962-aisiais įstojus į Tapybos katedrą, ši buvo dviem metams panaikinta. Vietoje dailininkės įgijusi vitražistės specialybę ir diplominiam darbui sukūrusi vitražą žymiam sovietmečio Vilniaus alaus restoranui „Tauro ragas“, Katiliūtė pasinėrė į ieškojimų laikotarpį ir įtvirtino savo kūrybos principus tapyboje. Nors šiandien ji geriausiai žinoma kaip mėlynos spalvos tyrėja, dėl to savo kolegų praminta „mėlynąja raitele“ (subtili nuoroda į XX a. pr. susibūrusią menininkų grupę „Der Blaue Reiter“, padariusią įtaką įvairioms abstrakcionizmo sritims), savo darbuose Katiliūtė išbandė itin platų spalvų spektrą, o devintame dešimtmetyje jos tapyba instaliacijų forma išsiplėtė į aplinką – į miestų gatveles ir apleistus namus, miškus ir kopas – atkartojant ir paryškinant gamtos bei urbanistinius peizažus.SKAITYTI DAUGIAU

PATI SAU HEROJĖ. Kaip Marie Bashkirtseff atrado naują kelią į šlovę

Po mirties išleistas Marie Bashkirtseff [gim. Marija Baškirceva – red. past.] dienoraštis atnešė šlovę visą trumpą gyvenimą (nuo tuberkuliozės mirė nesulaukusi 27-erių) tapti žymia norėjusiai ir to be atvangos siekusiai tapytojai. Teksto autorė Sonia Wilson domisi šio dienoraščio – vieno ankstyviausių bandymų išgarsėti sukuriant savo „prekės ženklą“ – svarba bei kaip tai formavo moterų ambicijas XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ KARPAVIČIŪTĖ: KULTŪRA YRA MANO NATŪRA

Dar 1839 m. prancūzų dailininkas Paulis Delaroche’as, išvydęs pirmuosius dagerotipus (viena ankstyviausių fotografijos formų), ištarė lemtingą frazę: „Šiandien tapyba mirė.“ Tačiau nesvarbu, kiek kartų buvo nuogąstaujama dėl jos nuosmukio ar išnykimo, tiek pat kartų sulaukdavome ir šio meno pakilimo bei atgimimo. Net ir dabar technika, atsiradusi dar prieš 30–32 tūkst. metų, vis dar yra gaji bei aktyviai kultivuojama. Panašu, kad fotografijos atsiradimas tapybos visgi nesužlugdė, veikiau jau abi medijas sujungė gana glaudžiu ryšiu. Perleidusi pasaulio atspindėjimo uždavinį, iš iliustratyvaus vaizdavimo išlaisvinta tapyba atvėrė menininkams langą ieškojimams ir eksperimentams, o fotografijos fenomenas tapo ne vieno dailininko meninio tyrimo objektu. Žinoma, tapymo iš nuotraukos technologinis sprendimas yra neatsiejamas nuo reprodukavimo aspekto bei pirmavaizdžio ir jo kartotės problematikos, tad čia ne vienam kūrėjui tenka susidurti su universalumo bei originalumo sąvokomis. Aliejinė tapyba, kultivuojama jau nuo VI a., gal ir nepajėgi pasiūlyti visiškai unikalaus reginio, tačiau savitą, mano nuomone, gali. Fizinis dailininko prisilietimas, vaizdo transformavimo ar režisavimo strategijos – šios medijos galimybės, paverčiančios paveikslo turinį individualiu, originaliu, o kartais net ir fiktyviu, taigi, tai toli gražu nėra paprasčiausia kopija. Šias problemas savo kūriniuose narplioja ir mano pašnekovė – tapytoja Eglė Karpavičiūtė.SKAITYTI DAUGIAU

LINAS JUSIONIS: BUVAU IR TEBESU ŠIEK TIEK NUOŠALYJE

Išvarginti daiktų, vaizdų, spalvų, o gal net ir dažų, dailininkai neretai pasuka švaresnio, minimalistiškesnio ir preciziškesnio – tai yra abstraktesnio – meno link. Mano pašnekovas, dar studijų metu atradęs savitą plastinę kalbą abstraktaus meno ribose, ją lig šiol nuosekliai tebevysto. Abstrakcionistams priskiriamas tapytojas Linas Jusionis, augęs žinomų menininkų šeimoje (tėvas Vidmantas, senelis Stasys ir dėdė Algimantas Jusioniai – tapytojai, pastarojo dukra Rūta Jusionytė – Paryžiuje gyvenanti tapytoja ir skulptorė, senelė Aldona Ličkutė-Jusionienė – keramikė), pats dailininko kelią pasirinko ne iškart. 2005 m. pradėjęs mokytis filosofijos Vilniaus universitete, netrukus Linas nutraukė studijas ir humanitarinį profilį išmainė į meno – 2007-aisiais ėmėsi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2010-uosius metus praktikavęsis Štutgarto dailės akademijoje, sugrįžo į Lietuvą mokslus tęsti VDA ir 2011-aisiais tapo diplomuotu monumentaliosios tapybos studijų absolventu. Panašu, jog kūrėjo debiutas Lietuvos meno scenoje buvo sėkmingas – neilgai trukus jis įvertintas antrąja vieta „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse (2011). Nuo tada Linas yra aktyvus grupinių bei personalinių parodų dalyvis – 2021-aisiais dailininkui atstovaujančioje galerijoje „Vartai“ buvo atidaryta jau dešimtoji jo autorinė paroda „Siesta“. Pasisekimo Linas sulaukia ir meno rinkoje: šio autoriaus kūriniai – MO muziejaus, „Lewben Art Foundation“, „BTA Art“ ir privačių kolekcijų Lietuvoje bei užsienyje dalis.SKAITYTI DAUGIAU

Adomas Galdikas – prancūzų numylėtinis, per vėlai įvertintas Lietuvoje

Šis straipsnis būtinas ne todėl, kad Lietuvoje, Vilniuje, atidarytas naujas muziejus, bet dėl to, kad praėjusių metų rugsėjį duris atvėręs žymaus lietuvių dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) muziejus yra pirmoji vieta mūsų šalyje, kurioje galima išvysti vertingiausius skirtingų menininko kūrybinių laikotarpių darbus. Galdikas jau seniai nusipelnė tokio dėmesio, juolab kad jis buvo vienas produktyviausių XX a. Lietuvos menininkų, net po sudėtingų emigracijos periodų palikęs per 4000 kūrinių. Vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų pirmasis siekė sujungti liaudies ir moderniojo meno ženk­lus. Garsus estų poetas, meno kritikas Aleksis Rannitas jį įvardijo kaip „vieną reikšmingiausių Lietuvos dailininkų po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, autentišką jo poetinio, abstraktaus pasaulio tęsėją“.SKAITYTI DAUGIAU

TAURAS KENSMINAS: GAL TAI TUŠTYBĖ, BET ESTETIKA MAN SVARBI

Gyvename vaizdų ir potyrių apstybėje, kai naujumo jaudulys retas, o dar vienas meno kūrinys dažniau ne pakylėja, bet veikia mus kaip perteklinis objektas. Vis dažniau į meno sceną grįžta retro ar vintažo kultūra, pakerinti subtiliu déjà vu jausmu, įspūdžiu, kad kažkas yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai – pirmas kartas. Tačiau ar esate ilgėjęsi to, ko lyg ir nebuvote patyrę, kas dar tik įvyks? Ar susidūrimas su meniniu objektu, tarsi veikiant laiko mašinai, gali nukelti kažkur kitur iš „čia ir dabar“? Štai tokios mintys apie ateities nostalgiją, retrofuturizmą bei distopinį šio pasaulio vaizdą mane apima žvelgiant į jaunosios kartos skulptoriaus, instaliacijų kūrėjo, šiuolaikinio meno atstovo Tauro Kensmino kūrinius.SKAITYTI DAUGIAU

STASIO EIDRIGEVIČIAUS PASAKŲ PASAULIS: KAUKĖTOS GYVATOS IR NERIMO SLĖNIAI

Varšuvoje gyvenančio visame pasaulyje garsaus lietuvių dailininko, grafiko Stasio Eidrigevičiaus meninė kalba žinoma daugeliui, o geriausiai ji pažįstama iš knygų iliustracijų, su kuriomis jau užaugo ne viena karta. Kūrėjas pasakoja ir šiomis dienomis sulaukiantis laiškų iš ištikimų skaitytojų, besidalinančių įspūdžiais apie vaikystės knygas, kurių iliustracijos šiems žmonėms padarė stiprią įtaką. „Kartas nuo karto gaunu išpažinimų, kad vaikų knygų iliustracijos jiems suformavo gyvenimo kelią, pažiūras ir estetiką“, – sako jis. Didelę reikšmę knygai teikiantis menininkas yra ne kartą pabrėžęs, kad knygos vaikams – dovanos pasauliui.SKAITYTI DAUGIAU

VANDA PADIMANSKAITĖ: DIRBU LABIAU ŽAIBO PRINCIPU NEI LIETAUS

Bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijoje metu pateikiau prašymą pagal „Erasmus“ mainų programą pusmetį praleisti Lenkijos dailės akademijoje. Jį patvirtino, o neilgai trukus į mano auditoriją atėjo tuo metu tik iš matymo pažįstama grafikė Vanda, kuri pasiūlė susikeisti vietomis – ji turėjo vykti į Švediją. Iki šiol neturiu argumentų, kodėl tuomet sutikau, bet sprendimas pasiteisino abiem: aš vis dar palaikau ryšius Skandinavijoje, o Vanda neseniai atsiuntė nuotrauką lenkiškos knygos, kurioje yra jos tapybos. SKAITYTI DAUGIAU

EGLĖ RIDIKAITĖ. ĮKRAUTOS PRISIMINIMAIS DROBĖS

Sėdžiu ir galvoju, kad tokių fenomenų kaip Eglė Ridikaitė – nebėra ir kaži ar kada dar bus. Labai gerai pamenu, jog pirmąkart pamačiusi kelis paveikslus iš 18-os darbų ciklo „Palikimas (Babutas skarialas)“ likau lyg gerai trenkta veidan egzistencine mazgote – sutrikusi, bet ir kiek pakylėta. Nežinia, ar dėl to, kad ir manoji senelė siejosi su skarelėmis, ar todėl, jog patys meno kūriniai be galo estetiški, tačiau Ridikaitė mane įžemino užmaršties žemėje ir privertė atkasti įvairiausius prisiminimus – užhipnotizavo. Vėliau, žinoma, buvo dar keliolika susitikimų su jos drobėmis, bet visus juos jungė, kaip taikliai yra pasakiusi Agnė Narušytė, „įvairiausios nepaleidžiančios vaizdinės nuojautos“, kurių menininkės kūryboje apstu. Mane visad stulbino Eglės darbuose jaučiamas esaties krūvis, aistra bei pagarba drobei. Rodos, kad ji šią mato kaip estetikos objektą, su kuriuo, o ne ant kurio reikia dirbti. Kažkada pati yra sakiusi, jog tik priėjusi prie drobės paliečia ją, ir viskas iškart pasikeičia (storas dažas net nervina, jį iškart nuvalo, nes turi matytis drobė).SKAITYTI DAUGIAU

Gedvilė Bunikytė: Man kūryba – tai žmogaus švento dieviškumo išraiška

Mene visais laikais buvo ir tebėra daug simbolizmo, ar bent jau taip teigia didelė dalis meno kritikų, istorikų. Simbolikos apstu įvairiuose tapybos žanruose, jos kryptyse, stiliuose bei judėjimuose, tačiau labiausiai mistika ir gandais apipinti konceptualusis menas ir abstrakcija. Pastaroji istorijoms, mitams rastis itin palanki dėl savo talpumo, leidžiančio žiūrovo vaizduotei konstruoti begalinius galimus scenarijus. Šio interviu herojė menininkė Gedvilė Bunikytė kuria minimalistines abstrakcijas. Jose daug vietos žvilgsniui, apstu erdvės linijoms, galima atrasti lengvai interpretuojamų ar atpažįstamų įvaizdžių, formų. Menininkės darbuose figūruoja du kertiniai tapybos dėmenys – linija ir spalva. Kad ir kaip keistai tai nuskambės, statiški jos paveikslai atrodo dinamiški, gyvi, atliepiantys vidines žmogiškąsias emocijas.SKAITYTI DAUGIAU

Archetipiniai gyvūnai Rūtos Jusionytės kūryboje

Prijaukinti, plėšrūs, pavojingi, šaltakraujai, šiltakraujai, maitinantys, ropojantys, nardantys, šliaužiojantys ar plasnojantys – gyvūnai buvo ir bus iki galo nepažinūs mūsų bendrabūčiai. Tiesa, mes juos tyrinėjam, kategorizuojam, laikom primityvesniais už žmogų, įspraudžiam į evoliucijos lentynėles, paverčiam įvairiausių savo projekcijų talpyklomis – iki banalumo pažįstamais sutvėrimais, tarsi ir realybėje jie būtų animacinių filmukų herojai. Ir vis tiek, kaip rašo jungiškosios krypties psichoanalitikė Barbara Hannah, kiekviename gyvūne glūdi kažkas itin mįslingo, ko nepajėgiam suvokti. Pažindami jų simboliškumą, kuris atsispindi įvairiausiuose mituose, pasakose, legendose ir mene, galim bent šiek tiek patirti, apie ką toji jų paslaptis.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA RADŽIŪNAITĖ: Į TAPYBĄ ŽIŪRIU KAIP Į VIDURAMŽIŲ AMATĄ – TARP RANKOS IR PROTO PRIVALO BŪTI DARNA

Tapyba būna visokia: abstrakti, naratyvi, ryški, blyški, rami, audringa, kokybiška, kokti, bet štai įdomi, įtraukianti bei iš tiesų išbandanti žiūrovą – retai. Ir, žinoma, nors esminis komponentas kiekvienam yra skirtingas, visgi tapyboje, kaip ir kiekviename mene, taip pat egzistuoja universalieji įdomumo dėmenys. Vienas jų – vaizdingumas, arba, kitaip tariant, būtinybė, kad žvilgsniui būtų kur „ganytis“; nuo senų laikų įrodyta, kad susidomėjęs žiūrovas drobės metrų, gabaritų neskaičiuoja, nes dažniausiai pirma jo akis užkliūna už detalių, jų gausos.SKAITYTI DAUGIAU

Donata Minderytė: Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis

Pastelinėse drobėse šviesiomis spalvomis nutapyti veidai (ar jų dalys) šiepiasi, juokiasi, verkia bei kitaip reiškia emocijas. Kartais šiuose paveiksluose, lyg iš niekur, netikėtai pasirodydami miegamųjų namų rajono fone iššoka rykliai (tačiau sutrikdyta ramybė išlieka tyli). Dar būna, kad tose pačiose pas­telinėse drobėse skleidžiasi rožės žiedas ar keistai pažįstamo ornamento sukinys. Taip atrodo Donatos Minderytės (D. M.), vienos perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, darbai. Nuo 2016 m. Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje studijuojanti dailininkė gyvena bei kuria ne tik Lietuvoje – dalį laiko ji praleidžia kitapus Atlanto. Galbūt gyvenimas tarp dviejų kalbų ir paskatino autorę kūryboje plėtoti vizualinio vertimo tyrimą, t. y. analizuoti reikšmingus vaizdo, jo prasmės pokyčius, kuomet šis iš vienos terpės perkeliamas į kitą. Su menininke apie tokią kūrybinę strategiją, vaizdų transformacijas, jose įvykstančias paklaidas bei galutinę reprezentaciją kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės

Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.SKAITYTI DAUGIAU

Kauno kultūrinis gyvenimas gatvės meno kūriniuose

Kiekvienas pasaulio miestas yra išskirtinis ir unikalus dėl tik jam būdingų bruožų bei simbolių. Štai Lenkijos pajūryje įsikūręs Gdanskas turi miegamąjį rajoną Zaspą – galeriją po atviru dangumi, kur vietos gidai kviečia pasivaikščioti ir pažinti sienų tapybos kūrinius (jų čia net apie 60!). Bergene, Norvegijoje, buvo išvystytas pirmasis miesto gatvės meno planas – ši meno forma laikoma kultūros paveldu ir miesto identiteto dalimi. Norintys pažinti laisvą urbanistinio meno dvasią svajoja nukeliauti į Niujorką ir pasivaikščioti TV ekranuose ne kartą matytomis Bruklino gatvėmis.SKAITYTI DAUGIAU

KAUNO GATVIŲ IR KAVINIŲ PAUKŠTIS SU SMILKINY TVISKANČIU MĖLYNO KRAUJO LAŠU…

Antraštėje – citata iš rašytojo Kęstučio Navako straipsnio „Šešios minutės dabarties“ knygoje apie Kauno tapytoją modernistą, dionizišką kūrėją Raimundą Mikšį, pravarde Šniūras. Įvairiausių šių žodžių interpretacijų bei plėtočių išgirstume paklaũsę jį pažinojusiųjų, tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad Šniūras, kaip nė vienas kitas to meto menininkas, išsiskyrė įgimta duotybe – inteligencija, aristokratiškumu ir geromis aukštosios visuomenės manieromis, o pravardė atspindėjo artistišką jo kūno plastiką. Pasak pašnekovų, R. Mikšys buvo dvasios aristokratas, kūrybiškosios bohemos inteligentas, paukštiškos išvaizdos žmogus, o geras kūrėjo bičiulis, Kauno kavinių ir Laisvės alėjos poetas Gintaras Patackas tapytojui dedikuotame eilėraštyje „Batalinė scena“ vadina jį tiesiog kunigaikščiu Raimundu Mikšiu. K. Navako žodžiais tariant, „ir prisidegti cigaretės jis lenkdavosi, lyg lenktųsi bučiuoti žiedą popiežiui. Išdidžiai ir palaimingai“.SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Miežis: „Fantazijose svarbiausia – remtis rimtais argumentais“

Jei apie kokį dailininką pasakytume – „Jis piešia gėles“, nesunku atspėti meno žinovų reakcijas: surauktos nosys, nuleistos akys, pakelti antakiai ir nusvirę lūpų kampučiai. Šalyje, kuri aiškiai žino, kad saldusis primityvizmas yra ne lygis, su gėlytėmis neprasisuksi – atsakyk, kodėl nesi brutalus kaip Sauka, konceptualus kaip Gasiūnas, kosmogoniškas kaip Katiliūtė? Tačiau retais atvejais, ypač tada, kai menininkas niekada nėra sukiojęsis dailės akademijų labirintuose, nebuvo įsiurbtas į visagalęvisalemiančiąvisavertinančią kūrėjų grietinėlės turbiną, sustabarėjęs autoritetų akivaizdoje dėl neteisingai pasirinkto teisingo kelio, atsitinka keisti „performansai“ – ima žmogus ir tampa populiarus, mėgiamas, laukiamas, o jo kūryba perkama. Ir ištarus jo pavardę – tarsi pakutenus padus – įsižiebia šypsena. Kalbu apie Andrių Miežį, dailininką iš Kretingos, mylintį, ką daro, nepretenduojantį į „liūto“ nominaciją ir visada turintį, ką pasakyti savo paveikslais.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTINE SHIRIN: tigro uodega ir kitos paslaptys

Justina Norkutė-Širin, žinoma kaip Justine Shirin – vilnietė kūrėja, architektės karjerą išmainiusi į iliustratorės kelią. Sprendimas nenuvylė – jos piešiniai pelnė auksą „Epica Awards“ apdovanojimuose, yra spausdinami įvairiuose leidiniuose, apsigyvena paveiksluose, miesto stenduose, puošia troleibusus ar įvairius daiktus. Vaikystėje Justinai tereikėjo pieštuko ir popieriaus lapo, kurie ją iškart nukeldavo į kitą pasaulį, o studijų metais mergina dažnai sulaukdavo klausimo, gal kartais yra baigusi grafiką. Sykį, kai jau dirbdama architekte direktoriui gimtadienio proga nupiešė atviruką, jis susižavėjęs tarė: „Tu galėtum piešti iliustracijas! – Ir greitai tvirtu balsu pridūrė: – Bet nereikia.“ Pasakodama šią istoriją menininkė pastebi, kad ilgainiui besikartojančios užuominos pasėjo sėklą. „Pradžioje nereaguoji. O vėliau pradedi galvoti, kad gal ir galėtum“, – prisimena ji. Dabar Justinos bagaže: du bakalauro laipsniai – interjero dizaino ir architektūros, – įgyti Vilniaus dailės akademijoje, dešimties metų darbo architekte patirtis, tarptautiniai apdovanojimai už iliustracijas bei meno kūrėjos statusas.SKAITYTI DAUGIAU

VITA OPOLSKYTĖ: SAVO PAČIOS TYRIMŲ OBJEKTAS

Vita Opolskytė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsitraukusi į Lietuvos meninį gyvenimą. Per keletą metų jos kūrybinėje biografijoje susikaupė solidus parodų Lietuvoje bei užsienyje, konkursų ir apdovanojimų kiekis. Ši menininkė – ne tik viena ryškiausių jaunųjų tapytojų. Meno lauke ji veikia visapusiškai aktyviai ir jame vykstančius procesus preparuoja skirtingais – kūrėjos, tyrėjos, kuratorės ir kritikės – įrankiais.SKAITYTI DAUGIAU