MONIKA RADŽIŪNAITĖ: Į TAPYBĄ ŽIŪRIU KAIP Į VIDURAMŽIŲ AMATĄ – TARP RANKOS IR PROTO PRIVALO BŪTI DARNA

Tapyba būna visokia: abstrakti, naratyvi, ryški, blyški, rami, audringa, kokybiška, kokti, bet štai įdomi, įtraukianti bei iš tiesų išbandanti žiūrovą – retai. Ir, žinoma, nors esminis komponentas kiekvienam yra skirtingas, visgi tapyboje, kaip ir kiekviename mene, taip pat egzistuoja universalieji įdomumo dėmenys. Vienas jų – vaizdingumas, arba, kitaip tariant, būtinybė, kad žvilgsniui būtų kur „ganytis“; nuo senų laikų įrodyta, kad susidomėjęs žiūrovas drobės metrų, gabaritų neskaičiuoja, nes dažniausiai pirma jo akis užkliūna už detalių, jų gausos.SKAITYTI DAUGIAU

Donata Minderytė: Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis

Pastelinėse drobėse šviesiomis spalvomis nutapyti veidai (ar jų dalys) šiepiasi, juokiasi, verkia bei kitaip reiškia emocijas. Kartais šiuose paveiksluose, lyg iš niekur, netikėtai pasirodydami miegamųjų namų rajono fone iššoka rykliai (tačiau sutrikdyta ramybė išlieka tyli). Dar būna, kad tose pačiose pas­telinėse drobėse skleidžiasi rožės žiedas ar keistai pažįstamo ornamento sukinys. Taip atrodo Donatos Minderytės (D. M.), vienos perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, darbai. Nuo 2016 m. Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje studijuojanti dailininkė gyvena bei kuria ne tik Lietuvoje – dalį laiko ji praleidžia kitapus Atlanto. Galbūt gyvenimas tarp dviejų kalbų ir paskatino autorę kūryboje plėtoti vizualinio vertimo tyrimą, t. y. analizuoti reikšmingus vaizdo, jo prasmės pokyčius, kuomet šis iš vienos terpės perkeliamas į kitą. Su menininke apie tokią kūrybinę strategiją, vaizdų transformacijas, jose įvykstančias paklaidas bei galutinę reprezentaciją kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).SKAITYTI DAUGIAU

Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės

Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.SKAITYTI DAUGIAU

Kauno kultūrinis gyvenimas gatvės meno kūriniuose

Kiekvienas pasaulio miestas yra išskirtinis ir unikalus dėl tik jam būdingų bruožų bei simbolių. Štai Lenkijos pajūryje įsikūręs Gdanskas turi miegamąjį rajoną Zaspą – galeriją po atviru dangumi, kur vietos gidai kviečia pasivaikščioti ir pažinti sienų tapybos kūrinius (jų čia net apie 60!). Bergene, Norvegijoje, buvo išvystytas pirmasis miesto gatvės meno planas – ši meno forma laikoma kultūros paveldu ir miesto identiteto dalimi. Norintys pažinti laisvą urbanistinio meno dvasią svajoja nukeliauti į Niujorką ir pasivaikščioti TV ekranuose ne kartą matytomis Bruklino gatvėmis.SKAITYTI DAUGIAU

KAUNO GATVIŲ IR KAVINIŲ PAUKŠTIS SU SMILKINY TVISKANČIU MĖLYNO KRAUJO LAŠU…

Antraštėje – citata iš rašytojo Kęstučio Navako straipsnio „Šešios minutės dabarties“ knygoje apie Kauno tapytoją modernistą, dionizišką kūrėją Raimundą Mikšį, pravarde Šniūras. Įvairiausių šių žodžių interpretacijų bei plėtočių išgirstume paklaũsę jį pažinojusiųjų, tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad Šniūras, kaip nė vienas kitas to meto menininkas, išsiskyrė įgimta duotybe – inteligencija, aristokratiškumu ir geromis aukštosios visuomenės manieromis, o pravardė atspindėjo artistišką jo kūno plastiką. Pasak pašnekovų, R. Mikšys buvo dvasios aristokratas, kūrybiškosios bohemos inteligentas, paukštiškos išvaizdos žmogus, o geras kūrėjo bičiulis, Kauno kavinių ir Laisvės alėjos poetas Gintaras Patackas tapytojui dedikuotame eilėraštyje „Batalinė scena“ vadina jį tiesiog kunigaikščiu Raimundu Mikšiu. K. Navako žodžiais tariant, „ir prisidegti cigaretės jis lenkdavosi, lyg lenktųsi bučiuoti žiedą popiežiui. Išdidžiai ir palaimingai“.SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Miežis: „Fantazijose svarbiausia – remtis rimtais argumentais“

Jei apie kokį dailininką pasakytume – „Jis piešia gėles“, nesunku atspėti meno žinovų reakcijas: surauktos nosys, nuleistos akys, pakelti antakiai ir nusvirę lūpų kampučiai. Šalyje, kuri aiškiai žino, kad saldusis primityvizmas yra ne lygis, su gėlytėmis neprasisuksi – atsakyk, kodėl nesi brutalus kaip Sauka, konceptualus kaip Gasiūnas, kosmogoniškas kaip Katiliūtė? Tačiau retais atvejais, ypač tada, kai menininkas niekada nėra sukiojęsis dailės akademijų labirintuose, nebuvo įsiurbtas į visagalęvisalemiančiąvisavertinančią kūrėjų grietinėlės turbiną, sustabarėjęs autoritetų akivaizdoje dėl neteisingai pasirinkto teisingo kelio, atsitinka keisti „performansai“ – ima žmogus ir tampa populiarus, mėgiamas, laukiamas, o jo kūryba perkama. Ir ištarus jo pavardę – tarsi pakutenus padus – įsižiebia šypsena. Kalbu apie Andrių Miežį, dailininką iš Kretingos, mylintį, ką daro, nepretenduojantį į „liūto“ nominaciją ir visada turintį, ką pasakyti savo paveikslais.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTINE SHIRIN: tigro uodega ir kitos paslaptys

Justina Norkutė-Širin, žinoma kaip Justine Shirin – vilnietė kūrėja, architektės karjerą išmainiusi į iliustratorės kelią. Sprendimas nenuvylė – jos piešiniai pelnė auksą „Epica Awards“ apdovanojimuose, yra spausdinami įvairiuose leidiniuose, apsigyvena paveiksluose, miesto stenduose, puošia troleibusus ar įvairius daiktus. Vaikystėje Justinai tereikėjo pieštuko ir popieriaus lapo, kurie ją iškart nukeldavo į kitą pasaulį, o studijų metais mergina dažnai sulaukdavo klausimo, gal kartais yra baigusi grafiką. Sykį, kai jau dirbdama architekte direktoriui gimtadienio proga nupiešė atviruką, jis susižavėjęs tarė: „Tu galėtum piešti iliustracijas! – Ir greitai tvirtu balsu pridūrė: – Bet nereikia.“ Pasakodama šią istoriją menininkė pastebi, kad ilgainiui besikartojančios užuominos pasėjo sėklą. „Pradžioje nereaguoji. O vėliau pradedi galvoti, kad gal ir galėtum“, – prisimena ji. Dabar Justinos bagaže: du bakalauro laipsniai – interjero dizaino ir architektūros, – įgyti Vilniaus dailės akademijoje, dešimties metų darbo architekte patirtis, tarptautiniai apdovanojimai už iliustracijas bei meno kūrėjos statusas.SKAITYTI DAUGIAU

VITA OPOLSKYTĖ: SAVO PAČIOS TYRIMŲ OBJEKTAS

Vita Opolskytė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsitraukusi į Lietuvos meninį gyvenimą. Per keletą metų jos kūrybinėje biografijoje susikaupė solidus parodų Lietuvoje bei užsienyje, konkursų ir apdovanojimų kiekis. Ši menininkė – ne tik viena ryškiausių jaunųjų tapytojų. Meno lauke ji veikia visapusiškai aktyviai ir jame vykstančius procesus preparuoja skirtingais – kūrėjos, tyrėjos, kuratorės ir kritikės – įrankiais.SKAITYTI DAUGIAU

RŪKO GAUDYTOJAS MINDAUGAS BUIVYDAS

Fotografą Mindaugą Buivydą internete dažniausiai sutiksite „Behance“, „Flickr“, „Instagram“ ir kitose dalijimosi vaizdais platformose, kur jis kruopščiai prižiūri bei aktyviai pildo savo portfolio. Taip pat gamtoje, paprastai – Vilniaus apylinkėse arba Vakarų Lietuvoje. Sostinėje įsikūręs, kasdieniškame darbe dirbantis ir dvi atžalas auginantis kūrėjas neįsivaizduoja savo gyvenimo be pomėgių. Didžiausia jo aistra – fotografija, o užfiksuoti peizažai pelno vis platesnio žiūrovo rato simpatijas visame pasaulyje.SKAITYTI DAUGIAU

TAPYBA. LAISVĖS LITURGIJA

Kurti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, jog šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilinantis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas. Atsitiktinumas, viena vertus, tarsi neišvengiamas, nes tai akcija. Kita vertus, jo neturėtų būti, bet jis nutinka, ir tada kažkas mumyse / su mumis / per mus / mūsų dėka įvyksta. Tapybos akciją įsivaizduoju kaip kultūros apraišką, reakciją į platesnį nei tapyba kontekstą. Uostamiestyje publika yra stipriai segmentuota: vienas žmogus – vienas pasaulis. Kaip ją bent dienai suburti aplink vieną aukurą? Išlaikyti auditorijos dėmesį nors valandą ar 15 minučių? Dalis žiūrovų į renginį ateina nesąmoningai užsibrėžę tikslą valdyti situaciją, t. y. patirti iš anksto prognozuotą dalyką, pamatyti tai, ką jau žino, nes taip saugiau. Tapybos akcijos, priešingai, buvo planuojamos kaip džiaugsmingos staigmenos. Kad „atgytum“ kultūroje ir natūroje, iš tiesų patikėtum tuo, ką matai aplinkui, reikia padaryti ką nors netikėto.SKAITYTI DAUGIAU