Kristina Asinus. Geroji ir išvirkščioji ekrano pusės

Su Kristina Asinavičiūte, meno mylėtojams geriau pažįstamą Kristinos Asinus vardu, susitinkame „Art Compensa“ meno įvykio metu. Parodoje dalyvauja 60 autorių, kiekvienam jų parodoje atitenka po gabalėlį erdvės. Būtent apie erdvę skiriančius ir kuriančius paveikslus kalbamės priešais vieną iš Kristinos kūrinių. Tai paveikslas „Liucija turi patį gražiausią sodą“ iš ciklo „Girdžiu, kaip vėjui rūpi žemė“. Jame auga tapybiškai „įtikrintas“ pomidoras. Bandau įspėti Kristinos tapybos sodo, kuris atskleidžia pasirinktų motyvų prigimtį, parodo, kokie jie yra, kokie galėtų būti ir kokius juos turėtume matyti, mįslę.SKAITYTI DAUGIAU

Kauno kultūrinis gyvenimas gatvės meno kūriniuose

Kiekvienas pasaulio miestas yra išskirtinis ir unikalus dėl tik jam būdingų bruožų bei simbolių. Štai Lenkijos pajūryje įsikūręs Gdanskas turi miegamąjį rajoną Zaspą – galeriją po atviru dangumi, kur vietos gidai kviečia pasivaikščioti ir pažinti sienų tapybos kūrinius (jų čia net apie 60!). Bergene, Norvegijoje, buvo išvystytas pirmasis miesto gatvės meno planas – ši meno forma laikoma kultūros paveldu ir miesto identiteto dalimi. Norintys pažinti laisvą urbanistinio meno dvasią svajoja nukeliauti į Niujorką ir pasivaikščioti TV ekranuose ne kartą matytomis Bruklino gatvėmis.SKAITYTI DAUGIAU

KAUNO GATVIŲ IR KAVINIŲ PAUKŠTIS SU SMILKINY TVISKANČIU MĖLYNO KRAUJO LAŠU…

Antraštėje – citata iš rašytojo Kęstučio Navako straipsnio „Šešios minutės dabarties“ knygoje apie Kauno tapytoją modernistą, dionizišką kūrėją Raimundą Mikšį, pravarde Šniūras. Įvairiausių šių žodžių interpretacijų bei plėtočių išgirstume paklaũsę jį pažinojusiųjų, tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad Šniūras, kaip nė vienas kitas to meto menininkas, išsiskyrė įgimta duotybe – inteligencija, aristokratiškumu ir geromis aukštosios visuomenės manieromis, o pravardė atspindėjo artistišką jo kūno plastiką. Pasak pašnekovų, R. Mikšys buvo dvasios aristokratas, kūrybiškosios bohemos inteligentas, paukštiškos išvaizdos žmogus, o geras kūrėjo bičiulis, Kauno kavinių ir Laisvės alėjos poetas Gintaras Patackas tapytojui dedikuotame eilėraštyje „Batalinė scena“ vadina jį tiesiog kunigaikščiu Raimundu Mikšiu. K. Navako žodžiais tariant, „ir prisidegti cigaretės jis lenkdavosi, lyg lenktųsi bučiuoti žiedą popiežiui. Išdidžiai ir palaimingai“.SKAITYTI DAUGIAU

Andrius Miežis: „Fantazijose svarbiausia – remtis rimtais argumentais“

Jei apie kokį dailininką pasakytume – „Jis piešia gėles“, nesunku atspėti meno žinovų reakcijas: surauktos nosys, nuleistos akys, pakelti antakiai ir nusvirę lūpų kampučiai. Šalyje, kuri aiškiai žino, kad saldusis primityvizmas yra ne lygis, su gėlytėmis neprasisuksi – atsakyk, kodėl nesi brutalus kaip Sauka, konceptualus kaip Gasiūnas, kosmogoniškas kaip Katiliūtė? Tačiau retais atvejais, ypač tada, kai menininkas niekada nėra sukiojęsis dailės akademijų labirintuose, nebuvo įsiurbtas į visagalęvisalemiančiąvisavertinančią kūrėjų grietinėlės turbiną, sustabarėjęs autoritetų akivaizdoje dėl neteisingai pasirinkto teisingo kelio, atsitinka keisti „performansai“ – ima žmogus ir tampa populiarus, mėgiamas, laukiamas, o jo kūryba perkama. Ir ištarus jo pavardę – tarsi pakutenus padus – įsižiebia šypsena. Kalbu apie Andrių Miežį, dailininką iš Kretingos, mylintį, ką daro, nepretenduojantį į „liūto“ nominaciją ir visada turintį, ką pasakyti savo paveikslais.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTINE SHIRIN: tigro uodega ir kitos paslaptys

Justina Norkutė-Širin, žinoma kaip Justine Shirin – vilnietė kūrėja, architektės karjerą išmainiusi į iliustratorės kelią. Sprendimas nenuvylė – jos piešiniai pelnė auksą „Epica Awards“ apdovanojimuose, yra spausdinami įvairiuose leidiniuose, apsigyvena paveiksluose, miesto stenduose, puošia troleibusus ar įvairius daiktus. Vaikystėje Justinai tereikėjo pieštuko ir popieriaus lapo, kurie ją iškart nukeldavo į kitą pasaulį, o studijų metais mergina dažnai sulaukdavo klausimo, gal kartais yra baigusi grafiką. Sykį, kai jau dirbdama architekte direktoriui gimtadienio proga nupiešė atviruką, jis susižavėjęs tarė: „Tu galėtum piešti iliustracijas! – Ir greitai tvirtu balsu pridūrė: – Bet nereikia.“ Pasakodama šią istoriją menininkė pastebi, kad ilgainiui besikartojančios užuominos pasėjo sėklą. „Pradžioje nereaguoji. O vėliau pradedi galvoti, kad gal ir galėtum“, – prisimena ji. Dabar Justinos bagaže: du bakalauro laipsniai – interjero dizaino ir architektūros, – įgyti Vilniaus dailės akademijoje, dešimties metų darbo architekte patirtis, tarptautiniai apdovanojimai už iliustracijas bei meno kūrėjos statusas.SKAITYTI DAUGIAU

VITA OPOLSKYTĖ: SAVO PAČIOS TYRIMŲ OBJEKTAS

Vita Opolskytė – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsitraukusi į Lietuvos meninį gyvenimą. Per keletą metų jos kūrybinėje biografijoje susikaupė solidus parodų Lietuvoje bei užsienyje, konkursų ir apdovanojimų kiekis. Ši menininkė – ne tik viena ryškiausių jaunųjų tapytojų. Meno lauke ji veikia visapusiškai aktyviai ir jame vykstančius procesus preparuoja skirtingais – kūrėjos, tyrėjos, kuratorės ir kritikės – įrankiais.SKAITYTI DAUGIAU

RŪKO GAUDYTOJAS MINDAUGAS BUIVYDAS

Fotografą Mindaugą Buivydą internete dažniausiai sutiksite „Behance“, „Flickr“, „Instagram“ ir kitose dalijimosi vaizdais platformose, kur jis kruopščiai prižiūri bei aktyviai pildo savo portfolio. Taip pat gamtoje, paprastai – Vilniaus apylinkėse arba Vakarų Lietuvoje. Sostinėje įsikūręs, kasdieniškame darbe dirbantis ir dvi atžalas auginantis kūrėjas neįsivaizduoja savo gyvenimo be pomėgių. Didžiausia jo aistra – fotografija, o užfiksuoti peizažai pelno vis platesnio žiūrovo rato simpatijas visame pasaulyje.SKAITYTI DAUGIAU

TAPYBA. LAISVĖS LITURGIJA

Kurti tapybos akcijas Klaipėdoje paskatino pastebėjimas, jog šiuolaikinio meno procesas čia ganėtinai vėluoja, daug meno gerbėjų yra prisirišę prie tradicinių žanrų bei pavardžių. Kitiems gal viskas atrodė ir atrodo kitaip, tiesiog rašau apie savo asmenines įžvalgas, gilinantis į atsitiktinumo svarbą, nes būtent pirmas kartas – susitikimas, ištarta frazė, vaizdo fiksavimas sąmonėje – yra lemiamas. Atsitiktinumas, viena vertus, tarsi neišvengiamas, nes tai akcija. Kita vertus, jo neturėtų būti, bet jis nutinka, ir tada kažkas mumyse / su mumis / per mus / mūsų dėka įvyksta. Tapybos akciją įsivaizduoju kaip kultūros apraišką, reakciją į platesnį nei tapyba kontekstą. Uostamiestyje publika yra stipriai segmentuota: vienas žmogus – vienas pasaulis. Kaip ją bent dienai suburti aplink vieną aukurą? Išlaikyti auditorijos dėmesį nors valandą ar 15 minučių? Dalis žiūrovų į renginį ateina nesąmoningai užsibrėžę tikslą valdyti situaciją, t. y. patirti iš anksto prognozuotą dalyką, pamatyti tai, ką jau žino, nes taip saugiau. Tapybos akcijos, priešingai, buvo planuojamos kaip džiaugsmingos staigmenos. Kad „atgytum“ kultūroje ir natūroje, iš tiesų patikėtum tuo, ką matai aplinkui, reikia padaryti ką nors netikėto.SKAITYTI DAUGIAU

BIRUTĖ ZOKAITYTĖ. KŪRYBA KAIP DIENORAŠTIS

Menininkės Birutės Zokaitytės grafikos darbus ir iliustracijas galite sutikti ne tik knygose ar autorinėse parodose – jie saugomi Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. Pasitelkdama įvairius personažus, autorė mąsto neišsemiamomis temomis apie moteris, vyrus ir jų santykį. Apdovanota nevaržoma vaizduote, charakterius ji įkūnija iki pat smulkiausių detalių, vietoj rūbų veikėjus aprengdama ironijos šydu.SKAITYTI DAUGIAU

PAULIUS LANTUCHAS: „MENAS AUKŠČIAU UŽ AUKSĄ“

Paulius Lantuchas – garbus, nagingas, visame pasaulyje pripažintas, tačiau nedaug aprašytas menininkas, prieš keturis dešimtmečius emigravęs iš Lietuvos. Artimesnė mudviejų pažintis prasidėjo sutikus jo jaunystės draugą, grafiką Edmundą Saladžių. Edmundas atvyko nešinas dideliu archyviniu aplanku, kuriame – puikios P. Lantucho graviruotų šautuvų nuotraukos, katalogas ir seno interviu iškarpos. Abu menininkai kitados studijavo Vilniuje, Dailės institute, troško pažinti Renesanso pasaulį (kuriame kūrėjas – gerbtina asmenybė, o jų darbais gėrimasi iki šiol), žavėjosi riteryste ir senųjų epochų ginklais. Pasidalinęs įžvalgomis ir prisiminimais, E. Saladžius palinkėjo sėkmės, o aš nėriau ieškoti spalvingos indėnų vasaros ir dar neatskleistų P. Lantucho kūrybos slėpinių…SKAITYTI DAUGIAU

Editai Voverytei likimas šypsosi ir skauda fotografijų pavidalais

Kitais metais Edita Voverytė minės ketvirtą apvalią savo gyvenimo sukaktį. Lygiai pusę jo, nuo 2000-ųjų, ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Prieš 12 metų pasirinko emigrantės dalią. Dabar gyvena, dirba ir kuria Liverpulyje, bet sparnų nenuleido. Ją dažnai galima sutikti gimtajame Panevėžyje. Pastarąjį kartą, rugsėjo mėnesį, „Galerijoje XX“ buvo surengta E. Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai“. Nuo jos ir atsispyrėme pokalbiui apie klajūnės menininkės gyvenimą ir kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

Žemiška, augališka, gailestinga. Keletas Nomedos Saukienės tapybos požymių

Kai „gyvai“ susipažinau su Nomeda, ji papasakojo istoriją, kaip savo gyvenamosiose Dusetose (tiksliau – jų „priemiestyje“ – Užtiltėje, nuo „metropolijos“ atskirtoje per Sartus tekančios Šventosios upės), visai šalia namų, prie kelio, bandė išsaugoti medžius. Kelininkai „valė“ ruožą prie Saukų sodybos, pažymėdami kelis pasmerktuosius ryškiais, fluorescenciškai oranžiniais taškais. Vakare tapytoja, slapstydamasi nuo pravažiuojančių automobilių šviesų, lyg kokia aštraus ir įtempto filmo herojė, tas nuosprendį ženklinančias dėmes trynė, šiūravo, brūžino žolių kuokštu, „apklijavo“ samanomis, žemėmis, šiaudais, pernykščiais lapais. Medžius Nomeda išgelbėjo…SKAITYTI DAUGIAU

SKAIDRUS IR UŽBURIANTIS STIKLAS

Viena medžiaga – skirtingi kūrėjai. Stiklas – skaidrus ar matinis, spalvotas ar bespalvis, pūstas ar lakštinis – kiekvieno menininko rankose suskamba skirtingai. Kai kurie jį naudoja kaip pagrindinę žaliavą kūrybai, kiti iliuzijas kuria šią refleksyvią, peršviečiamą ar (ne)skaidrią medžiagą įprasmindami instaliacijose. Nuo nedidelių objektų iki gigantiškų stiklinių skulptūrų… Kalbamės su keletu ryškiausių Baltijos šalių menininkų – Marta Ģibiete (LV), Remigijumi Kriuku (LT), Julija Pociūte (LT) ir Anda Munkevica (LV). Jų darbus galite išvysti Kauno rajono muziejuje eksponuojamoje festivalio „Vitrum 2020 Pulsas“ parodoje „Skaidri erdvė“.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA ŽALTĖ. APIE ATVAIZDŲ KLOSTES IR PRASMIŲ SUSIKLOSTYMUS

Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra aktyvi ir tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, žinoma žakardinio audimo specialistė ir šiuolaikinės tekstilės kūrėja, kūrybingai peržengianti tekstilės meno ribas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja ir valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų, mielai kviečiama į įvairius šiuolaikinio meno renginius. Tiek jos kūryba, tiek dialogas su menininke įtraukia į jos suvokimo ir patirties lauką, tad pokalbyje dėmesį sutelksime į pastarųjų metų jos kūrybos potekstes ir prasmių paieškas.SKAITYTI DAUGIAU

Subtilioji melancholija arba ko nekenčia, ko bijo, ką myli Mindaugas Skudutis?

Kadaise su viena kolege dailėtyrininke (žvelgiant į šią profesiją lyties ir lytiškumo aspektu, tenka pastebėti, jog kritikių moterų Lietuvoje statistiškai yra daugiau nei vyrų) kalbėjome apie Mindaugo Skudučio tapybą. Pristatinėti šio menininko nei teksto skaitytojams, nei anuomet kalbintai prelegentei nereikėtų – tai puikiai žinoma, vietinėje dailės istorijoje stipriai įsirašiusi ir regima figūra. Tą ryškumą bei ženkliškumą lėmė visos generacijos, meno scenoje pasirodžiusios praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dėmesys tariamai banaliai tematikai ir ironiškai, ironizuojančiai plastikai – kiek formalūs dalykai gali būti juokingi ar juokaujantys. Pernelyg nedetalizuojant (nes vis tik kalbama apie kitus dalykus), pastebėtina, jog garsusis, legendinis tapytojų „penketukas“ (M. Skudutis, B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys ir R. Vilkauskas – nors visuomet į šią kategoriją kažkodėl dar į-si-traukdavau ir R. Filistovičių) tuo ir buvo (ir tebėra) unikalus, jog kai kurių šios komandos narių dėka keistoku, socialiai ir politiškai iššaukiančiu, netgi nonkonformistišku dalyku tapo toks absoliučiai formalus dalykas, kaip kirmėliškai užteptas potėpis.SKAITYTI DAUGIAU

SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“ Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. SKAITYTI DAUGIAU

ŽAIZDOS, SIŪLAI, RANDAI. KIPRO ČERNIAUSKO TAPYBOS DIALEKTIKA

Įsivaizduokime Francį Baconą (taip, taip – yra toks tapytojas, chronologinė jo CV amplitudė 1909–1992) bei jo įamžintą popiežių Inocentą X (tai įvyko 1953 Viešpaties metais). Net nesvarbu, kad ši Romos katalikų bendruomenės galva buvo nutepta ir nupiešta pagal tam tik­rą pirmavaizdį – Diego Velázquezo 1650-ųjų paveikslą. Taigi, įsivaizduokime, jog tūlas F. Baconas paėmė aštrų peilį. Tuomet perskrodė vidurius velaskesiškajam Bažnyčios hierarchui, ištraukė lauk žarnas, jas apžiūrėjo, užfiksavo (nupiešė, nufotografavo, nutapė), tada sugrūdo atgal, užsiuvo ir liko kontempliuoti operacinių siūlų.SKAITYTI DAUGIAU

VYTENIS JANKŪNAS. NIEKAD NEMIEGANČIO MIESTO PORTRETAI

„Taip, kaip dabar, dar nėra buvę. Atsimenu, vos atvykę į Niujorką, po „Sex Pistols“ koncerto, pasibaigusio vidurnaktį, išėjom į „Times“ aikštę ir čia patyriau šoką – kunkuliavo tokia masė žmonių kaip vidury dienos. Dar visai neseniai apie antrą valandą nakties važiuodamas automobiliu 14-oje gatvėje pakliūdavai į siaubingą kamštį, o dabar gali peiliu pjaustyti visą Manhataną, sustodamas tik prie raudonų šviesoforų – nei mašinų, nei žmonių. Labai keista“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas.SKAITYTI DAUGIAU

Pere Sousa: „Kiekvienoje fikcijoje yra šiek tiek tiesos“

Jei būnant Ispanijoje išsenka visos temos pokalbiui ir prie stalo stoja nejauki tyla, kas nors neištvėręs būtinai paklausia – įdomu, o ką dabar veikia Pere’as Sousa? Mat su šiuo kūrėju siejama beveik viskas, kas naujo per pastaruosius porą dešimtmečių nutiko Ispanijos mene. P. Sousa moka suintriguoti, iki šiol apie jo biografiją žinoma labai nedaug. Į visus meno tyrinėtojų klausimus apie savo gyvenimą Pere’as atsako trumpai – aš esu menininkas, ne žmogus. Dar viena P. Sousa ypatybė – jis neduoda interviu, tačiau po ilgo susirašinėjimo sutiko pristatyti save ir savo kūrybą „Nemuno“ skaitytojams. Regis, tai pirmas kartasSKAITYTI DAUGIAU

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… SKAITYTI DAUGIAU