Trumpai apie valstybę ir jos gyventojus (I)

Jonas Liniauskas

Pradėjau rašyti prisiminimus dėl trijų priežasčių. Išėjau į pensiją ir atsirado laisvo laiko, o dirbau daugiau kaip pusšimtį metų, kartais po dvylika valandų ir per kelis darbus. Antra, feisbukas uždraudė skambinti per messengerį, jei neturi paskyros, o žiūrėti į tuščią ir negyvą savo puslapį nenorėjau. Dailininkas Rimantas Bičiūnas paragino būtinai užrašyti užstalės istorijas. Gyvenimas buvo pašėlusiai įdomus ir platus – užimamos pareigos ir visuomeninė veikla suvedė su žymiausiais Lietuvos žmonėmis ir asmenybėmis. Rašau apie viską nuo pat savo gimimo, apie visus, kuriuos sutikau, tik ne visiems skirdamas vaidmenis – kai kurie lieka istorijos statistais. Esu parašęs per du šimtus trumpų istorijų, kai kurias skelbiau feisbuke, jose paminėta apie šimtą rašytojų, dailininkų, kompozitorių, politikos ir visuomenės veikėjų, bus laidotuvių, nesusipratimų, nesąmonių, kuriozų, linksmų istorijų, bus visko, kaip ir yra tikrame gyvenime.
Daugiau

„Šluotos“ redakcijos literatūrinių kūrinių atranka

Loreta Jastramskienė

(Ištrauka iš knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“)

Kadangi archyvai nėra baigtiniai, tikrasis atmestų ir priimtų „Šluotai“ pateiktų rankraščių skaičius nežinomas. 8-ajame dešimtmetyje „Šluotos“ redaktoriai teigė turį 58 bendradarbius – poetus, prozininkus ir smulkiojo žanro kūrėjus. Tikimybė, kad žurnalas išspausdins smulkiąją prozą, buvo didesnė nei ilgesnių satyrų ar feljetonų atveju. Nors „Šluota“ oficialiai skelbė, kad kūrinius gali siųsti visi, rašytojų mėgėjų kūrinių priėmimo procentas nebuvo didelis. „Šluota“ turėjo aukštus literatūrinius reikalavimus ir daugelis autorių tiesiog neįstengė jų pasiekti. Tikėtina, kad daugumą „Šluotoje“ pasirodžiusių kūrinių parašė profesionalūs žurnalistai ir rašytojai – „Šluotos“ darbuotojai arba nuolatiniai kitų leidinių bendradarbiai. Siekdami parodyti autorių įvairovę, savo darbus patys redaktoriai pasirašinėdavo skirtingais vardais; visi „Šluotos“ nuolatiniai rašytojai ir dailininkai turėjo po keletą slapyvardžių.Daugiau

Juokas, kūręs komunizmą, arba Trumpiausias „Šluotos“ anekdotas

Loreta Jastramskienė

Šį rudenį lietuvių skaitytojai sulauks knygos „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“, skirtos satyros ir humoro žurnalo „Šluota“ politinei istorijai. Jos autorė – antropologė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė Neringa Klumbytė, leidėjas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų centras. „Autoritarinis juokas“, išleistas anglų kalba 2022 m. Kornelio universiteto leidykloje (JAV), pelnė Britų slavistikos ir Rytų Europos studijų asociacijos (BASEES) Moterų forumo geriausios 2022 metų knygos apdovanojimą. Knygą iš anglų kalbos išvertė Daiva Litvinskaitė, leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.Daugiau

ŠVENTĖ, KURIOJE MŪSŲ NĖRA

Ignas Kazakevičius

Šį tekstą skiriu amžių lūžiui, tam nepaprastam atsitiktinumui, kai laikas ir erdvė susipynė į neaiškų, tačiau neįtikėtiną vienį. Skiriu laikui, kurį galėjome išplėsti tik mes, regėdami niekada nesibaigiančią dieną, ir visiems, kurie sutiko Virgio Rusecko tapybą, skiriu norintiems būti prie meno ir parodose skaičiuoti, kiek tapyba gali išmušti langų į dangų…Daugiau

ASFALTO VAIKAI

EGLĖ NUTAUTAITĖ

Kodėl pirmąjį romaną parašiau angliškai? Pasirinkusi anglų kalbos ir literatūros studijas universitete bei suprasdama net ir profesionalaus vertimo ribotumą, knygas skaičiau daugiausia originalo kalba. Daug metų pragyvenusi ne Lietuvoje nejučia ėmiau vis daugiau rašyti angliškai. Bendraudama su žmonėmis iš viso pasaulio, mačiau didelį susidomėjimą gyvenimu už Geležinės uždangos. Kai mėginau rekomenduoti mėgstamiausius lietuvių rašytojus, nusivyliau sužinojusi, kad jų knygos neišleistos anglų kalba. Todėl nusprendžiau apie tranzito kartą – gimusius sovietų okupuotoje Lietuvoje, augusius pakeliui į laisvę – rašyti angliškai. Nors „Asfalto vaikai“ nėra istorinis romanas, jo veiksmas plėtojasi labai svarbiu Lietuvos istorijos laiku, ir sovietų santvarkos šešėliai išryškėja per veikėjų emocinius randus.Daugiau

Jaunas ir atsijauninęs Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe“

Audrius Dambrauskas

Pripažinkime – gyvename senstančioje visuomenėje, nors per pastarąjį šimtmetį vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo dvigubai ir šiandien perkopia 73 metus. Visgi kasmet sunkėjančią metų naštą norisi nešti tiesia nugara, pasitikti šeštą ar septintą dešimtį vis dar būnant sveikam, jaunatviškam ir kupinam energijos, juk gyvenimas tuomet tik prasideda, ar ne?

Dažnas, siekdamas ilgaamžiškumo, renkasi sveiką gyvenimo būdą – atsisako žalingų įpročių, subalansuotai maitinasi, mankštinasi ar sportuoja. Atrodo, tai matyti net plika akimi – kas prieš kelis dešimtmečius galėjo pagalvoti, jog sostinės gatvės bus taip dažnai uždarytos dėl įvairiausių maratonų, pusmaratonių ir kitų sporto renginių. Tačiau, mokslininkų teigimu, ilgaamžiškumas – ne tik gyvenimo būdas, bet ir genai, o šių, deja, sporto prekių parduotuvėje neišsirinksi…Daugiau

VIENAAKIS SU LAURŲ VAINIKU

Aistė Masionytė

Lisabonoje Šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčioje stovi du sarkofagai: vienoje pusėje – garsiojo portugalų keliautojo Vasco da Gamos, kitoje – didžiojo šios tautos poeto Luíso Vaz de Camõeso. Pirmąjį išgarsino jūrų kelio į Indiją atradimas, antrąjį – eiliuotas šios kelionės atvaizdavimas.Daugiau

POEZIJOS MATAVIMO VIENETAI

AUDINGA PELURITYTĖ–TIKUIŠIENĖ

Pirma mintis, išgirdus 2023 m. Poezijos pavasario konferencijos koncepciją, buvo kiek trikdanti: prieš akis sužaibavo elektros kibirkštys ir šmėkštelėjo kosminių mastelių kilometrai. Pasiblaškiusi po Dante’s ir A. Baranausko pragarus, J. Miltono ir H. Radausko rojaus plotus ir išeikvojusi nemažai džaulių, pameditavusi dar kurį laiką, sustojau ties mintimi, kuri vis neišeina iš galvos – kaip išmatuoti geros poezijos kalorijas, metrus ir voltus?Daugiau

REALYBĖS METAFIZIKA

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Diena – naktis, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, vasara – žiema, pergalė – pralaimėjimas, tikėjimas – ateizmas, laisvė – vergovė. Prie šių porų gali jungtis ir realybė – mistika, realybė – metafizika. Viskas suausta taip, kad žmogus nuolat svyruoja kaip koks gluosnis pučiant vėjui, o jam nurimus, nori būti tvirtas tarsi ąžuolas. Tik ar visada pavyksta? Kai susiduriama su sunkiai paaiškinamais reiškiniais, akys krypsta į mistinius dalykus. Aristotelio veikalas „Metafizika“ – apie tai, kas yra už fizikos, gamtos. Pastaroji turi savo dėsnius – tarkim, vanduo visada bėga nuo kalno žemyn. Daugiau

PASINESIKLAUSINĖJIMAI SU DONALDU KAJOKU

AUDINGA PELURITYTĖ

„medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį“, – knygoje Karvedys pavargo nugalėti (2005) sako Donaldas Kajokas,  – „sykiais / gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują / dimensiją. Kaimyne / Dieve, matomės itin retai, todėl / nenusibostam, nespėjame / nusišnekėti – pasibūnam / pasisėdim / pasinesiklausinėjam“ (eil. „medituoju retai…“).Daugiau

Edipo dukterys

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Tik jau nebandykite ginčyti, kad tekstai atsiranda iš niekur, iš beorės erdvės, ima ir nukrenta iš dangaus. Be patirčių – savų ir svetimų – kaip jie gimtų? Visa, ką kitados netyčia ar tyčia nugirdai, sulaukia tam tikros valandos ir staiga iššoka galvoje, kad jau nebepaleistum, o stvertum už uodegos tartum kokį drieželį. Drieželis nuvirbėjo, uodega rankoje liko – kaip beištversi nesėdęs prie stalo, neužrašęs? Gerai, kai yra, kas tuos rašymus paremia, stipendiją skiria. Šiuo atveju turiu dėkoti Lietuvos kultūros tarybai.

Autorė

---

Daugiau