fbpx

POEZIJOS MATAVIMO VIENETAI

AUDINGA PELURITYTĖ–TIKUIŠIENĖ

Pirma mintis, išgirdus 2023 m. Poezijos pavasario konferencijos koncepciją, buvo kiek trikdanti: prieš akis sužaibavo elektros kibirkštys ir šmėkštelėjo kosminių mastelių kilometrai. Pasiblaškiusi po Dante’s ir A. Baranausko pragarus, J. Miltono ir H. Radausko rojaus plotus ir išeikvojusi nemažai džaulių, pameditavusi dar kurį laiką, sustojau ties mintimi, kuri vis neišeina iš galvos – kaip išmatuoti geros poezijos kalorijas, metrus ir voltus?Daugiau

REALYBĖS METAFIZIKA

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Diena – naktis, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, vasara – žiema, pergalė – pralaimėjimas, tikėjimas – ateizmas, laisvė – vergovė. Prie šių porų gali jungtis ir realybė – mistika, realybė – metafizika. Viskas suausta taip, kad žmogus nuolat svyruoja kaip koks gluosnis pučiant vėjui, o jam nurimus, nori būti tvirtas tarsi ąžuolas. Tik ar visada pavyksta? Kai susiduriama su sunkiai paaiškinamais reiškiniais, akys krypsta į mistinius dalykus. Aristotelio veikalas „Metafizika“ – apie tai, kas yra už fizikos, gamtos. Pastaroji turi savo dėsnius – tarkim, vanduo visada bėga nuo kalno žemyn. Daugiau

PASINESIKLAUSINĖJIMAI SU DONALDU KAJOKU

AUDINGA PELURITYTĖ

„medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį“, – knygoje Karvedys pavargo nugalėti (2005) sako Donaldas Kajokas,  – „sykiais / gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują / dimensiją. Kaimyne / Dieve, matomės itin retai, todėl / nenusibostam, nespėjame / nusišnekėti – pasibūnam / pasisėdim / pasinesiklausinėjam“ (eil. „medituoju retai…“).Daugiau

Edipo dukterys

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Tik jau nebandykite ginčyti, kad tekstai atsiranda iš niekur, iš beorės erdvės, ima ir nukrenta iš dangaus. Be patirčių – savų ir svetimų – kaip jie gimtų? Visa, ką kitados netyčia ar tyčia nugirdai, sulaukia tam tikros valandos ir staiga iššoka galvoje, kad jau nebepaleistum, o stvertum už uodegos tartum kokį drieželį. Drieželis nuvirbėjo, uodega rankoje liko – kaip beištversi nesėdęs prie stalo, neužrašęs? Gerai, kai yra, kas tuos rašymus paremia, stipendiją skiria. Šiuo atveju turiu dėkoti Lietuvos kultūros tarybai.

Autorė


Daugiau

Virginija Rimkaitė. Pasauliui pakvietus kalbėtis

Kalbino Kristina Steiblytė

Virginija Rimkaitė teatro bendruomenėje pažįstama visų pirma kaip pjesės „Virimo temperatūra 5425“ autorė. Šioji buvo bene įdomiausia iš 2016 m. dramaturgijos festivaliui „Versmė“ sukurtų, tad nenuostabu, kad sulaukė jau dviejų pastatymų: Artūro Areimos 2017-aisiais ir Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės 2019-aisiais. Virginijos pjesė „Patina“ 2018 m. Niurnbergo valstybinio teatro organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ laimėjo trečią vietą. Dabar kūrėja įsitvirtinusi jau nebe tik kaip pjesių autorė, bet ir kaip spektaklių dramaturgė, ypač produktyviai bendradarbiaujanti su Klaipėdos lėlių teatro režisiere Gintare Radvilavičiūte. Menininkė taip pat yra parašiusi prozos – 2017 m. jos apysaka laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir 2018-aisiais buvo išleista knyga „21 a“, kuri tais pačiais metais apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija. Rašytoja aistringai domisi fotografija.Daugiau

Giedrė Kaukaitė. Praeitis kuria dabartį

Giedrė Kaukaitė

Knygynuose pasirodė dainininkės Giedrės Kaukaitės knyga „Mano Eldoradas“, kurioje artistė dalijasi prisiminimais apie savo gyvenimą ir jo tėkmėje sutiktus šalies bei pasaulio kultūros ir meno žmones. Autorė stebina talentu iš tiesų nutikusias istorijas, asmenines patirtis papasakoti taip intriguojančiai, tarsi prieš akis bėgtų nuotykių filmo kadrai. Ši prisiminimų knyga griauna stereotipus apie egzistencinį nuobodulį, primindama, kad nuobodžių gyvenimų nebūna – tik netinkamas požiūris.

Solistė maloniai sutiko su „Nemuno“ skaitytojais pasidalyti akimirkomis, patirtimis bei mintimis, likusiomis anapus leidinio puslapių.Daugiau

Trys pirmieji kartai

„Nemunas“ – vienas seniausių kultūros ir meno žurnalų Lietuvoje, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio. Kelis kartus pakeitęs savo fizinį pavidalą bei periodiškumą, 2017-aisiais jis vėl grįžo prie pirmojo, prieš 50 metų sumanyto, formato, tačiau pateikiamas turinys dažnai nustebina skaitytojus, katapultuodamas juos ateitin.

„Taip jau yra – „Nemunas“ kartais patenka į laiko mašiną ir kokiai sekundei persikelia į ateitį. Daugybė jame publikuotų tekstų idėjų ar dizaino sprendimų paviliojo ir kitus leidinius, tad kartais pabijome prasižioti anksčiau laiko, – sako žurnalo vyr. redaktorė Erika Drungytė. – Mums grožinę literatūrą jau rašė neegzistuojantis estas Tomas Maagi, Monikos Budinaitės emoji – jaustukų kalba – papasakotą novelę publikavome 2019 m. (dabar šias kūrybos formas jau analizuoja skandinavų moksleiviai), taip pat pirmieji apskaičiavome tikslią James’o Joyce’o romano „Ulisas“ trukmę ir tai pavaizdavome infogramoje. Beje, mes pirmieji, padedami dirbtinio intelekto, sukūrėme tikrai šaunią žurnalo prenumeratos reklamą su žmonėmis kosmose, o šią idėją ir net teksto turinį nusikopijavo viena buhalterinių paslaugų įmonė. Na, o dabar tiesiog pasikalbėjome su DI akis į akį. Regis, taip pat pirmieji. Interviu su „ChatGPT“ – puikus egzaminas žmogaus budrumui.“

Leidinio projektų vadovė Eglė Petreikienė, lietuviškai iškamantinėjusi DI botą apie kultūrą ir meną, teigia: „Nemuno“ žurnalas, jau ne sykį egzaminavęs savo skaitytojus dirbtinio intelekto kūriniais, dabar pirmą kartą Lietuvos kultūros leidinių istorijoje publikuoja interviu su pokalbių robotu „ChatGPT“.

Šis dirbtinio intelekto botas, tapęs visuotinai prieinamas 2022 m. lapkričio pabaigoje, netikėtai išpopuliarėjo kone per naktį, ir dabar milijonai vartotojų kasdien prašo jo atlikti įvairiausias tekstines užduotis. „ChatGPT“ turi neįtikėtiną kiekį itin plataus pobūdžio duomenų, kuriais žongliruodamas per kelias sekundes sugeneruoja gana išsamius, rišlius atsakymus, tik jais, deja, nevalia aklai pasikliauti. Publikacija „Labas, DI! arba Pokalbis su botu“ puikiai iliustruoja, kad patikrinę pateiktus faktus, datas ar pavardes, galime gerokai nusivilti dirbtinio intelekto kompetencijomis.

Pastovus žurnalo autorius, istorikas, rašytojas ir žurnalistas Kirillas Kobrinas, ne vienerius metus dirbęs Laisvosios Europos radijuje Prahoje, vasario numeryje skelbia savąją esė apie Ericą Blairą. Puikiame kūrinyje apmąstomi šio iškilaus brito gyvenimas bei veikla, nė karto nepaminint slapyvardžio. Nebūtinai kiekvienas žino, kas gi buvo tas Blairas. Tad atsirado puiki proga šalia Kobrino teksto publikuoti ir paties Erico Blairo esė, nes tai juk – Georgeas Orwellas, kažkodėl mums pažįstamas tik dėl „Gyvulių ūkio“. Taip „Nemune“ pasaulį išvydo pirmą kartą lietuviškai skelbiamas Orwello tekstas „Kodėl rašau“.

Na, o svarbiausiu kiekvieno numerio herojumi kas mėnesį tampa menininkas, kurio portretu puošiamas leidinio viršelis. Šį kartą „Nemunui“ pasitaikė puiki proga ne skristi į Niujorką, bet Vilniuje „pagauti“ Žilviną Kempiną, besirengusį savajai „Portretų-fosilijų“ parodai MO muziejuje. Nors jis labai intensyviai dirbo ir kiekvieną dieną plušo darydamas žmonių veidų atliejas, „Nemuno“ komandai pavyko kūrėją įkalbėti fotosesijai bei išskirtiniam interviu. Galop, kaip ir Kempino projekto objektai, leidinys pasiryžo tapti „išvirkščias“ – pirmą kartą Lietuvos kultūros periodikos istorijoje reprezentacinę viršelio erdvę puošia žmogaus veido negatyvas. Tokiu sumanymu menininkas buvo labai patenkintas ir entuziastingai sutiko parodyti nematomąją savo pusę. O iš jos garsiai ir drąsiai suskamba menotyrininkei Aistei M. Grajauskaitei duotame interviu kūrėjo ištarta frazė, skirta visam kultūros laukui: „Kodėl turėčiau būti kažkaip „susikaustęs“? Iš kur tokios lietuviškai kuklios mintys apie susikaustymą?.. Kiek mes dar kentėsim nuo savo pačių susikurto provincialumo komplekso?“

LINA SIMUTYTĖ: NET GENIALIAUSI KŪRINIAI NĖ IŠ TOLO NEPRILYGSTA TIKROMS ŽMONIŲ ISTORIJOMS

Kalbino Erika Drungytė

Lina Simutytė – jaunosios kartos rašytoja, spaudoje publikavusi tiek savo poezijos, tiek prozos darbų. Pripažinimą pelnė išleidusi debiutinę apsakymų knygą „Miesto šventė“ (Kauko laiptai, 2020), labai palankiai įvertintą literatūros kritikų bei kolegų, apdovanotą Jurgos Ivanauskaitės premija. Lina gana greitai buvo priimta į bendraamžių ir vyresnių rašytojų gretas, kurios jai, gyvenusiai provincijoje, atrodė kažkuo ypatingos, net uždaros, nes toji atranka vyksta sostinėje, kur, „savaime suprantama“, dauguma yra „pateptieji“. Nors kūrėja dažnokai šneka apie baimes (šį žodį daugybę sykių pakartojo savo kalboje po premijos paskyrimo), iš tiesų labai drąsiai pravėrė slaptąsias šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimo, minčių dureles, nepabijojo kalbininkų ir autentiškai, su visais netaisyklingumais bei slengu papasakojo, kokių dalykų gausu realioje, o ne literatūrinėje buityje bei kasdienybėje.Daugiau

PASLAPTINGI TARPUKARIO LIETUVOS BESTSELERIŲ RAŠYTOJAI – BROLIAI TOMDYKAI

Audrius Dambrauskas

– Po tamstos mirties, mis Mey, nieko ypatingo nėra įvykę, – atsakė Dr. Velžas, būdamas nustebęs ir susirūpinęs dėl Doritos pesimizmo. – Rooseveltas dar tebėra Amerikos Jungtinių Valstybių prezidentu. Apie banditų karaliaus Kapone mirtį ir prohibicijos įstatymo panaikinimą tamsta, be abejo, jau žinai.
– O Darius ir Girėnas ar jau perskrido Atlanto okeaną? – jausmingai paklausė Dorita ir jos skaistus veidelis vėl pasidarė šviesus ir linksmas.

Broliai Tomdykai, „Meilės prakeiktos sielos“, 1934Daugiau

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS: KUKLUMAS DAR NIEKO NEPRAŽUDĖ, O PUIKYBĖ – NE VIENĄ

Kalbino Erika Drungytė

Gimęs Žemaitijoje, knygnešių veiklos centre Kuliuose, kur svarbias misijas atliko Juozas Tumas-Vaižgantas ir augo bei brendo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytojas Liudvikas Jakimavičius savo gyvenimą susiejo su Vilniumi, kai tik įstojo į šalies sostinės universitetą. Mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė scenaristų kursus, aktyviai dalyvavo literatūros procesuose – kūrė eilėraščius, pjeses, esė, rašė kritikos straipsnius, dirbo ne vienoje kultūros leidinio redakcijoje: „Sietyne“, „Metuose“, „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Atgimimo pradžioje buvo politinių parodijų „Šėpos“ teatro, kurį 1988 m. įkūrė Gintaras Varnas, spiritus movens – dramaturgas, tekstų autorius.Daugiau

Leistinas privatumas

Donaldas Kajokas

(Dienoraščio fragmentai)

87. V. 23 (Št)

Ketvirtadienį baigiau karinę tarnybą. Viskas. Taškas. Nors vis dar atrodo, kad pirmadienį turėsiu vėl ten važiuoti, apsivilkti uniformą, slampinėti… Ne, to nebus, dabar reikia vėl kibti į darbą, pagauti ritmą. Bus nelengva, nes ankstesnio gyvenimo beveik nepamenu, daug ką teks pradėti tartum iš naujo.

Kai važiavom traukiniu iš Gusevo, Aurimas Kairys šmaikštavo su keliom paauglėm, aš snaudžiau. Paskui išgirdau, kad jie kalba apie mane, apie mano pozą, viena mergina pasakė: „Kaip Jėzus Kristus…“ Turbūt turėjo galvoje mano barzdą ir miegui ne itin patogią padėtį. Visi prunkštelėjo, o aš nusistebėjau: „O juk iš tiesų esu Kristaus metų!“ Ir čia pat: „Žvilgtelk į bet kurį Jėzaus Kristaus paveikslą ir išvysi simpatišką jauną vyrą, o tu jau dabar jautiesi kaip įkopęs į penktą dešimtį! Esi tartum pasiklydęs žmogaus metuose – tau nei dvidešimt, nei trisdešimt, nei keturiasdešimt. Asmuo be amžiaus.“Daugiau

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: KAIP BRAZILIJOS LIETUVIS VAIKUS Į MARSĄ SKRAIDINO

Audrius Dambrauskas

– Bet turbūt reikėtų pasiimti daug maisto produktų ir gėralų? – paklausė Vytukas, kaskart vis labiau domėdamasis.

– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.

Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.Daugiau

Stevensono košmaras

Kirill Kobrin

1886 m. pradžioje dvi leidyklos dviejose šalyse – britų „Longman“ ir amerikiečių „Scrib­ner’s“ – vienu metu skaičiavo pelną, gautą iš tos pačios knygos. Sėkmė buvo neįtikėtina – iki to laiko abiejose Atlanto pusėse buvo parduota apie dvidešimt tūkstančių jos egzempliorių. „Longman“ savininkai džiaugėsi išmintingu sprendimu apsakymą išleisti iš karto ir su viršeliu – vos už šilingą. „Scrib­ner’s“ valdytojai, pasekę šiuo pavyzdžiu, taip pat nepatyrė nuostolio. 1886 m. liepą tapo aišku, kad knygos triumfas triuškinantis: iššluota keturiasdešimt tūkstančių jos egzempliorių, teatrai varžėsi tarpusavyje, norėdami įsigyti teises pastatymams, o citatos iš šio kūrinio buvo naudojamos net kalvinistų pamoksluose. Netrukus po bestselerio pasirodymo autorius paliko savo šalį ir persikėlė į Ameriką, bet mirė jis Samoa 1894 metais. Jo vardas Robertas Louisas Stevensonas, o tiek daug triukšmo sukėlęs apsakymas – „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.Daugiau

ZITA MARIENĖ: Į LAUKTĄ KNYGĄ ĮEINU KAIP Į NAMUS

Kalbino Elvina Baužaitė

Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.Daugiau

Rusiškas Swedenborgas

Kirill Kobrin

1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.Daugiau

KUO ŽAVI IR KODĖL ATSTUMIA TAI, KAS IŠKRENTA IŠ ĮPRASTO LITERATŪROS LAUKO

Kalbino Liuda Jonušienė

Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.Daugiau

Popandeminė literatūra, arba Kaip mums visa tai nusibodo!

Saulius Keturakis

Niekas nežino, kiek dar laiko truks COVID-19 pandemija. Gal ji baigsis šių metų liepos 4-ąją, kaip pažadėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, o gal tęsis dešimtmečius. Tačiau, net ir nenumanydami tikrųjų terminų, daug Vakarų leidėjų, literatūros agentų, rašytojų ėmė svarstyti klausimą, atsakymo į kurį nežinia kada prireiks: kokia bus literatūra, koronavirusą įveikus?Daugiau

Rašytojas Tadas Žvirinskis: „Visuomet rinksiuos tekantį vandenį, o ne pelkę, nors joje ir kvaksėtų itin retos varlės“

Kalbino Lina Simutytė

Atsiversti devintąją poeto, prozininko ir vertėjo Tado Žvirinskio knygą, dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido asociacija „Slinktys“, 2021), pakurstė antroji kūrinio pavadinimo dalis. Man, gimusiai devyniasdešimtaisiais, prie kurių dažnai klijuojama etiketė „laukiniai“, buvo smalsu į juos žvilgtelėti iš dar vienos perspektyvos. Šįkart tą metą išvydau pro farmaciją Kaune studijuojančio vyruko, bendraamžių iškalbingai vadinamo Šizoradikalu, durų rakto skylutę. Šizoradikalas romane atveria ne tik savo kambario ar „medkės“ bendrabučio duris, bet ir vedžioja po man iki tol nepažintas Kauno erdves. „Televizoriumi“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teat­ro, Girtuoklių ir Kauko laiptai Žaliakalnyje su funikulieriaus apačioje veikusia alkoholio parduotuve „Laivelis“, Rotušės aikštėje įsikūręs restoranas „Gildija“, „Jankyne“ praminta instituto sporto salė, Kauno rašytojų ir poetų mėgtas „Desertinis baras“, centrinis paštas, „Slabodkė“ ir dabar dažnai vadinamas Vilijampolės rajonas, soboras, kuriame šalia Žilinsko dailės galerijos stovi Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ – tik dalis knygoje atsiveriančių Kaune lankytinų vietų.Daugiau

Rašytojai ir sąmokslo teorijos

Saulius Keturakis

Psichologai aiškina, kad didelės įtampos ir netikrumo laikotarpiais žmogui būtina sau atsakyti į klausimą, kodėl yra taip, kaip yra. Vienas kelias – imtis nuodugnaus tyrimo, rinkti faktus, specialistų nuomones ir galų gale išsiaiškinti, jog lakoniškas, visaapimantis atsakymas neegzistuoja. Be to, šis būdas lėtas, galintis užtrukti metų metus. Kitas kelias gerokai greitesnis. Tiesiog reikia besti pirštu į ką nors ir pasakyti: „Aš žinau, kur šuo pakastas – štai priežastis!“Daugiau