Edipo dukterys
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
Autorė
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
Autorė
Kalbino Kristina Steiblytė
Giedrė Kaukaitė
Solistė maloniai sutiko su „Nemuno“ skaitytojais pasidalyti akimirkomis, patirtimis bei mintimis, likusiomis anapus leidinio puslapių.Daugiau
„Nemunas“ – vienas seniausių kultūros ir meno žurnalų Lietuvoje, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio. Kelis kartus pakeitęs savo fizinį pavidalą bei periodiškumą, 2017-aisiais jis vėl grįžo prie pirmojo, prieš 50 metų sumanyto, formato, tačiau pateikiamas turinys dažnai nustebina skaitytojus, katapultuodamas juos ateitin.
„Taip jau yra – „Nemunas“ kartais patenka į laiko mašiną ir kokiai sekundei persikelia į ateitį. Daugybė jame publikuotų tekstų idėjų ar dizaino sprendimų paviliojo ir kitus leidinius, tad kartais pabijome prasižioti anksčiau laiko, – sako žurnalo vyr. redaktorė Erika Drungytė. – Mums grožinę literatūrą jau rašė neegzistuojantis estas Tomas Maagi, Monikos Budinaitės emoji – jaustukų kalba – papasakotą novelę publikavome 2019 m. (dabar šias kūrybos formas jau analizuoja skandinavų moksleiviai), taip pat pirmieji apskaičiavome tikslią James’o Joyce’o romano „Ulisas“ trukmę ir tai pavaizdavome infogramoje. Beje, mes pirmieji, padedami dirbtinio intelekto, sukūrėme tikrai šaunią žurnalo prenumeratos reklamą su žmonėmis kosmose, o šią idėją ir net teksto turinį nusikopijavo viena buhalterinių paslaugų įmonė. Na, o dabar tiesiog pasikalbėjome su DI akis į akį. Regis, taip pat pirmieji. Interviu su „ChatGPT“ – puikus egzaminas žmogaus budrumui.“
Leidinio projektų vadovė Eglė Petreikienė, lietuviškai iškamantinėjusi DI botą apie kultūrą ir meną, teigia: „Nemuno“ žurnalas, jau ne sykį egzaminavęs savo skaitytojus dirbtinio intelekto kūriniais, dabar pirmą kartą Lietuvos kultūros leidinių istorijoje publikuoja interviu su pokalbių robotu „ChatGPT“.
Šis dirbtinio intelekto botas, tapęs visuotinai prieinamas 2022 m. lapkričio pabaigoje, netikėtai išpopuliarėjo kone per naktį, ir dabar milijonai vartotojų kasdien prašo jo atlikti įvairiausias tekstines užduotis. „ChatGPT“ turi neįtikėtiną kiekį itin plataus pobūdžio duomenų, kuriais žongliruodamas per kelias sekundes sugeneruoja gana išsamius, rišlius atsakymus, tik jais, deja, nevalia aklai pasikliauti. Publikacija „Labas, DI! arba Pokalbis su botu“ puikiai iliustruoja, kad patikrinę pateiktus faktus, datas ar pavardes, galime gerokai nusivilti dirbtinio intelekto kompetencijomis.
Pastovus žurnalo autorius, istorikas, rašytojas ir žurnalistas Kirillas Kobrinas, ne vienerius metus dirbęs Laisvosios Europos radijuje Prahoje, vasario numeryje skelbia savąją esė apie Ericą Blairą. Puikiame kūrinyje apmąstomi šio iškilaus brito gyvenimas bei veikla, nė karto nepaminint slapyvardžio. Nebūtinai kiekvienas žino, kas gi buvo tas Blairas. Tad atsirado puiki proga šalia Kobrino teksto publikuoti ir paties Erico Blairo esė, nes tai juk – George’as Orwellas, kažkodėl mums pažįstamas tik dėl „Gyvulių ūkio“. Taip „Nemune“ pasaulį išvydo pirmą kartą lietuviškai skelbiamas Orwello tekstas „Kodėl rašau“.
Na, o svarbiausiu kiekvieno numerio herojumi kas mėnesį tampa menininkas, kurio portretu puošiamas leidinio viršelis. Šį kartą „Nemunui“ pasitaikė puiki proga ne skristi į Niujorką, bet Vilniuje „pagauti“ Žilviną Kempiną, besirengusį savajai „Portretų-fosilijų“ parodai MO muziejuje. Nors jis labai intensyviai dirbo ir kiekvieną dieną plušo darydamas žmonių veidų atliejas, „Nemuno“ komandai pavyko kūrėją įkalbėti fotosesijai bei išskirtiniam interviu. Galop, kaip ir Kempino projekto objektai, leidinys pasiryžo tapti „išvirkščias“ – pirmą kartą Lietuvos kultūros periodikos istorijoje reprezentacinę viršelio erdvę puošia žmogaus veido negatyvas. Tokiu sumanymu menininkas buvo labai patenkintas ir entuziastingai sutiko parodyti nematomąją savo pusę. O iš jos garsiai ir drąsiai suskamba menotyrininkei Aistei M. Grajauskaitei duotame interviu kūrėjo ištarta frazė, skirta visam kultūros laukui: „Kodėl turėčiau būti kažkaip „susikaustęs“? Iš kur tokios lietuviškai kuklios mintys apie susikaustymą?.. Kiek mes dar kentėsim nuo savo pačių susikurto provincialumo komplekso?“
Kalbino Erika Drungytė
Audrius Dambrauskas
Broliai Tomdykai, „Meilės prakeiktos sielos“, 1934Daugiau
Kalbino Erika Drungytė
Donaldas Kajokas
87. V. 23 (Št)
Ketvirtadienį baigiau karinę tarnybą. Viskas. Taškas. Nors vis dar atrodo, kad pirmadienį turėsiu vėl ten važiuoti, apsivilkti uniformą, slampinėti… Ne, to nebus, dabar reikia vėl kibti į darbą, pagauti ritmą. Bus nelengva, nes ankstesnio gyvenimo beveik nepamenu, daug ką teks pradėti tartum iš naujo.
Kai važiavom traukiniu iš Gusevo, Aurimas Kairys šmaikštavo su keliom paauglėm, aš snaudžiau. Paskui išgirdau, kad jie kalba apie mane, apie mano pozą, viena mergina pasakė: „Kaip Jėzus Kristus…“ Turbūt turėjo galvoje mano barzdą ir miegui ne itin patogią padėtį. Visi prunkštelėjo, o aš nusistebėjau: „O juk iš tiesų esu Kristaus metų!“ Ir čia pat: „Žvilgtelk į bet kurį Jėzaus Kristaus paveikslą ir išvysi simpatišką jauną vyrą, o tu jau dabar jautiesi kaip įkopęs į penktą dešimtį! Esi tartum pasiklydęs žmogaus metuose – tau nei dvidešimt, nei trisdešimt, nei keturiasdešimt. Asmuo be amžiaus.“Daugiau
Audrius Dambrauskas
– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.
Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.Daugiau
Kirill Kobrin
Kalbino Elvina Baužaitė
Kirill Kobrin
Kalbino Liuda Jonušienė
Runa Chakraborty Paunksnis
Kumud Pawde
Saulius Keturakis
Kalbino Lina Simutytė
Saulius Keturakis
Kalbino Aivars Ozoliņš
Kirill Kobrin
Saulius Keturakis