ZITA MARIENĖ: Į LAUKTĄ KNYGĄ ĮEINU KAIP Į NAMUS

Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.SKAITYTI DAUGIAU

Rusiškas Swedenborgas

1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.SKAITYTI DAUGIAU

KUO ŽAVI IR KODĖL ATSTUMIA TAI, KAS IŠKRENTA IŠ ĮPRASTO LITERATŪROS LAUKO

Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.SKAITYTI DAUGIAU

Popandeminė literatūra, arba Kaip mums visa tai nusibodo!

Niekas nežino, kiek dar laiko truks COVID-19 pandemija. Gal ji baigsis šių metų liepos 4-ąją, kaip pažadėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, o gal tęsis dešimtmečius. Tačiau, net ir nenumanydami tikrųjų terminų, daug Vakarų leidėjų, literatūros agentų, rašytojų ėmė svarstyti klausimą, atsakymo į kurį nežinia kada prireiks: kokia bus literatūra, koronavirusą įveikus?SKAITYTI DAUGIAU

Rašytojas Tadas Žvirinskis: „Visuomet rinksiuos tekantį vandenį, o ne pelkę, nors joje ir kvaksėtų itin retos varlės“

Atsiversti devintąją poeto, prozininko ir vertėjo Tado Žvirinskio knygą, dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido asociacija „Slinktys“, 2021), pakurstė antroji kūrinio pavadinimo dalis. Man, gimusiai devyniasdešimtaisiais, prie kurių dažnai klijuojama etiketė „laukiniai“, buvo smalsu į juos žvilgtelėti iš dar vienos perspektyvos. Šįkart tą metą išvydau pro farmaciją Kaune studijuojančio vyruko, bendraamžių iškalbingai vadinamo Šizoradikalu, durų rakto skylutę. Šizoradikalas romane atveria ne tik savo kambario ar „medkės“ bendrabučio duris, bet ir vedžioja po man iki tol nepažintas Kauno erdves. „Televizoriumi“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teat­ro, Girtuoklių ir Kauko laiptai Žaliakalnyje su funikulieriaus apačioje veikusia alkoholio parduotuve „Laivelis“, Rotušės aikštėje įsikūręs restoranas „Gildija“, „Jankyne“ praminta instituto sporto salė, Kauno rašytojų ir poetų mėgtas „Desertinis baras“, centrinis paštas, „Slabodkė“ ir dabar dažnai vadinamas Vilijampolės rajonas, soboras, kuriame šalia Žilinsko dailės galerijos stovi Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ – tik dalis knygoje atsiveriančių Kaune lankytinų vietų.SKAITYTI DAUGIAU

Rašytojai ir sąmokslo teorijos

Psichologai aiškina, kad didelės įtampos ir netikrumo laikotarpiais žmogui būtina sau atsakyti į klausimą, kodėl yra taip, kaip yra. Vienas kelias – imtis nuodugnaus tyrimo, rinkti faktus, specialistų nuomones ir galų gale išsiaiškinti, jog lakoniškas, visaapimantis atsakymas neegzistuoja. Be to, šis būdas lėtas, galintis užtrukti metų metus. Kitas kelias gerokai greitesnis. Tiesiog reikia besti pirštu į ką nors ir pasakyti: „Aš žinau, kur šuo pakastas – štai priežastis!“SKAITYTI DAUGIAU

Uldis Bērziņš: „Tas kalbas norisi valgyti“

Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021) – latvių poetas, vertėjas, publicistas, politikos veikėjas. Įstabi jo literatūros darbų bibliografija: devyni poezijos rinkiniai, trys rinktinės. Daug svarbių vertimų iš persų, senovės islandų, lenkų, senovės ispanų, kitų kalbų. Reikšmingiausi – kai kurios Senojo Testamento dalys, Koranas. Poeto kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos. Rašytojas laikomas latvių eilėraščio poetikos reformatoriumi, jo poezija įtraukta į Latvijos kultūros kanoną (kuriame yra 99 įvairių sričių objektai bei subjektai, laikomi išskirtinėmis vertybėmis – latvių tautos kultūros kertiniais akmenimis). Uldis Bėrzinis ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“, lietuvių skaitytojams puikiai žinomas iš publikacijų mūsų spaudoje, almanachuose, rinktinės „Vabzdžių žingsniai“ (1997), šiuolaikinės latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“. Prisimindami šį poliglotą, daugelio lietuvių literatūros žmonių bičiulį, siūlome 2014 m. Latvijos žurnale „Ir“ publikuotą interviu, kuriame jis atskleidžia galbūt iki šiol nežinotus faktus apie save ir kūrybą. SKAITYTI DAUGIAU

Borgesas ir kiti

Europoje, Azijoje ir dalyje Afrikos siautėjo karas, o Lotynų Amerikoje gyvenimas tekėjo beveik įprastai. Beveik, nes čia pateko nemažai pabėgėlių iš mirties ir kančios zonos; kai kurie apsistojo Argentinoje, kiti – Buenos Airėse. Tarp pastarųjų buvo ir lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius, kuris laimingai – ačiū likimui – 1939 m. transatlantiniu garlaiviu paspruko nuo nacių. Gombrowiczius įsikūrė Argentinos sostinėje, pradžioje skurdo, o apie tuomečių jo užsiėmimų pobūdį sklandė prieštaringiausi gandai. Vienaip ar kitaip, lenkų pabėgėlis gyveno varganame bute, rašė prozą ir į savo vėliau išgarsėjusį dienoraštį guldė visokius apmąstymus bei įvairius įvykių negausaus emigranto gyvenimo atvejus. Gombrowiczius mažai domėjosi savo tremties šalimi, buvo pasinėręs į tautiečių reikalus: tęsė barnius prieškario Lenkijos ginčuose, leidosi į prieškario lenkų gyvenimo atsiminimus, godžiai sekė karo veiksmų Europoje eigą, perpasakodavo vietos lenkų bendruomenės apkalbas.SKAITYTI DAUGIAU

Poetai ir skiepai

Pasaulio istorijoje nėra buvę daug tokių masinių skiepijimo kampanijų kaip dabartinė dėl COVID-19 pandemijos. Įtampos kupinose situacijose, kai faktai ir vaizduotė dažnai neatskiriami, temų savo kūrybai paprastai randa ir literatai. Kol kas vakcinacija nuo COVID-19 pasauliniu mastu tik įsibėgėja, o tam skirti grožinės literatūros kūriniai dažniausiai yra mėgėjiško pobūdžio, todėl visai naudinga pasižvalgyti po praeitį.SKAITYTI DAUGIAU

Astralinės kelionės su Jacku Londonu

Dvidešimt kartų per dieną iš Larkspuro, miesto Šiaurės Kalifornijoje, išplaukia katamaranas. Grakščiu lanku judėdamas į pietus, San Francisko perkėlos link, jis pakrantėj palieka raudonų riedulių atodangas, žemas nuauksintos žolės kalvas bei vieną kitą gyvenamąjį laivą. Netrukus atsiveria San Francisko panorama, baltu perlamutru ir sidabru tviskantys bokštai išnyra tirštame rūke, nuolat apgobusiame Aukso vartų tiltą. Turistai, prie dešiniojo kelto borto susispietę pasigrožėti šiuo vaizdu, retai pastebi, jog už jų nugarų iškyla kitas orientyras. San Kventinas.SKAITYTI DAUGIAU

Šventė Mėlynbarzdžio pilyje

Rolandą Rastauską šnekinu nebe pirmą kartą. Esu tai daręs ir gausiai susirinkusių jo gerbėjų akivaizdoje, metrui sėdint „Persona Grata“ kėdėje Vytauto Didžiojo universiteto teatre, ir mažame draugų būrelyje vieno garsiosios Palangos Smilčių gatvės namo balkonuose (per pietus – vakariniame, o vakarais – pietiniame), ir jau visiškai tête-à-tête jo pasirinktų Vilniaus, Kauno ar pajūrio užeigų interjeruose. Todėl dabar galiu negalvoti apie pokalbio pradžiai tinkančius chrestomatinius „apšilimo“ klausimus. Tiesiog iškart tęsiu nuo tos vietos, kurioje stabtelėjome prieš keletą dienų kalbėdamiesi telefonu.

Ir dar: Rolandas žino, kad esu geras jo skaitytojas, kaip, beje, ir jūs visi, atsivertę šį žurnalo puslapį – kitaip juk būtumėte pasirinkę kitą užsiėmimą šiai neįkainojamai ir nepakartojamai gyvenimo akimirkai. Taigi, tarsi senų pažįstamų rate, be įžangos bei perdėtos egzaltacijos, pradėkim. Įsitaisykite patogiau – užtruksime.

Palikęs filosofams rinktis tarp „topofilijos“ ir „filotopijos“ terminų, norėčiau pasikalbėti apie Tavo meilę vietoms. Na, jei ne meilę, tai bent stiprų emocinį ryšį su geografinėmis lokacijomis, kurios nuolat švysčioja Tavo kūrinių tekstuose, kartais pasirodydamos ir jų pavadinimuose. Pastarųjų dviejų „Metų“ žurnale publikuotų Tavo „itališkosios“ trilogijos dalių pavadinimai – „Venecija tiesiogiai“ ir „Armanio srautas“. Dar prisimenu rumuniškų įspūdžių pilną „Otelą Sibiu“, pasakojimus apie aristokratų giminės Thurn und Taxis pilį Duine ir eskapadas Varšuvos senamiestyje. Kiekviena iš Tavo kūryboje aprašytų vietų nėra vien tik herojų veiksmo kontekstas. Kartais net atrodo, kad konkreti vieta pati tampa svarbiausiu herojumi ir kažkokiu „prigimtiniu“ ar istorinės patirties sąlygotu būdu nulemia visų kitų personažų, įskaitant ir patį pasakotoją, likimus. Kodėl suteiki vietoms tiek fatalistinių galių?

Lengviausia būtų atsipirkti fraze à la Henrikas Radauskas. Kad ir tokia: visada buvau ištikimas ne žmonėms, o vietai. Vienas protingas lat­vis miestus vertina pagal tų, su kuriais įmanoma pasikalbėti, skaičių. Bet žmonės, kaip tas anekdoto tėvas, eina ir praeina, o vieta lieka. Pandemija apskritai žmones tarsi ištrėmė į atminties paraštes, bet štai kelionių geismo nenužudė – netgi sustiprino, aktualizuodama garsųjį Charles’io Baudelaire’o šūkį: „Bet kur! Kad tik už šio pasaulio ribų!“ Šaligatvis kur nors Mikės Pūkuotuko gatvelėje Varšuvoje gali pragyventi ištisą kartą. Atsidūręs ten gali į valias šnekėtis su Pūkuotuku – patikėk, kartais tai žymiai vaisingesnis pokalbis nei su kokiu Nacionalinio teatro vadovu ar FK „Legia“ treneriu.

Ta proga papasakosiu vieną istoriją, iš dalies aprašytą puikioje velionės Jūratės Baranovos esė knygoje „Baimė nuskęsti“. Ji pasakoja, kaip kartą Stokholme drauge su Giedra Radvilavičiūte paprašė manęs nuvesti jas į kavinę, aprašytą vienoje mano kelionių esė. Pasirodo, tai buvo jų sena svajonė – atsidūrus Stoke pirmiausia nukakti ne į Švedijos akademiją, o į tą senamiesčio kavinę, jų draugeliui Mikei, pardon, Rorikui padariusią neišdildomą įspūdį. Įsitikinti, kad ji faktas, o ne pramanas. Cituoju Baranovą: „Pasijusti pačioje eseistinės literatūros tapsmo šerdy, gal net tokio pobūdžio teksto sakralinėse ištakose.“ Ir ką gi – mes visi trys jau ten. Bet žadėtasai nušvitimas kaip neateina, taip neateina – ir omletas prastas, ir paveikslai ant sienų ne tie, ir knaipės kandžiai be cinkelio, ir apskritai viskas ne taip, o Giedra kažkur pametė pirštines. Skaitant buvo taip, o gyvenime – ne. Kaip lengvai viskas apvirto po tikrovės audito. Bet juk ne pati tikrovė čia auditorė, o Jūratė ir Giedra su savo momentine patirtimi, su blogu omletu ir pamestom pirštinėm.

Čia ne jų kavinė, o mano! Aš čia jaučiausi kaip namie! Čia parašiau vieną geriausių savo frag­mentų. Taip kavinė tapo teksto faktu. Autoriui sakralia vieta. Todėl netikrinkit tekstų gyvenimu, mergaitės! Gyvenimą tekstais – labai prašom. Arba dar iš tos pačios operos – po vieno rašinėlio atsiliepė Atėnuose gyvenanti tautietė, priekaištaudama už „netikslų“ miesto ir jo gyventojų atvaizdavimą. Jos Atėnai, be abejo, tie tikrieji, visai kitokie. Bet aš juk ne turisto žinyną jankiams kurpiau! Jokios taikomosios funkcijos mano knygose nė su žiburiu nerastumei. Mano Atėnai ir mano Venecija išsipildo (arba ne) tik mano tekste. Tad atsakyti į Tavo klausimą galėčiau maždaug taip: man rūpi ne vieta kaip tokia, o tai, ką ji daro su manimi. Aš nekonkuruoju su Josifu Brodskiu ar Thomu Mannu, kurie siekia panoraminio vaizdo. Mano impresionizmas reiškia vietos įgėlimą. Ir ištinimą, likusį ne odoje, o popieriuje. Ar gali vieta tapti veikėja, aktore? Heroje? Žinoma, gali. Tačiau dažniausiai ji tik katalizatorė.

Bet Tavo kūrybos puslapiai neatrodo labai sugelti Lietuvos toponimų.

Ir hidronimų (juokiasi). Net sesei Baltijai vietos pagailėta – čiabuviai prie jūros nevaikšto. Užtat kranto nuojautai ir nuotaikai, tam pradžios ir sykiu baigtinumo pojūčiui atseikėta kaip reikiant. Čia norėčiau trumpam sugrįžti prie ankstesnio atsakymo pabaigos akordo. Įsivaizduokime du vyriškius, nukakusius į Lido salą Th. Manno pėdsakų ieškoti. Tebus ankstyvas pavasaris, gaivu, kojos pačios neša, bet staiga kalba ima krypti tėvynėje paliktų, o gal net, baisu ištarti, mestų mylimųjų pusėn. Vietoj „Mirties Venecijoje“ – „mirtis Telšiuose“. Vadinasi, vieta (Lido) išprovokavo tuos trauminius (arba ne) prisiminimus, ji ta psichinių reakcijų spartintoja ir sykiu lakmuso popierėlis. Romanistas turbūt viską smarkiai detalizuotų, gal net pamiršdamas veiksmo vietos svarbą, eseistas (šiuo atveju aš) tik informuoja apie krypties pokytį. Visa kita – skaitytojo vaizduotės reikalas.

Arba mūsų išeivijos raštija – kur tie JAV toponimai? Kur lietuviai garsiojoje Čikagos skerdykloje? Vis girinių valdos, sesučių ir broliukų dainos, idilės ilgesys bei apologija. Taip, Algimantas Mackus ir Antanas Škėma pabandė, bet tai išimtys. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo garsiajame dienoraštyje beveik neužsimena apie amerikiečių literatūrą bei poeziją. Savo gimimo vietą nusako nedviprasmiškai: Arkadija. Ką bekalbėt apie meinstrymą, kurio žvilgsnis nuolatos atgręžtas atgalios. Ir jokios urbanistinės optikos! Gal tik vienas Eduardas Cinzas (beje, žiauriai pražiūrėtas rašytojas) pabandė susikaut su naująja geografija ir naujomis biografijos aplinkybėmis. Atleisk, truputį nukrypau į šalį. Grįžkime prie hidronimų. Ką reiškia tas Lietuvos, arba vietos, pažinimas? Už vieno tikrovės sluoksnio (man labiau patiktų žodis „luitas“, bet redaktoriai jo baisiai nemėgsta) slypintį kitą, už to kito – dar vieną ir taip iki beprotybės. Nieko pažinti ligi galo neįmanoma, nes kiekvienas doras bandymas aprašyti vadinamąją tikrovę neišvengiamai virs neišbrendamo raisto zondavimu – versis vis naujos šūdo gelmės. Mūsų akyse naująja Atlantida virsta ne tik smetonmetis, bet ir sovietmetis. Kaip (tyčia neklausiu „kieno“) po kelerių metų bus skaitomos Mykolo Sluckio ar Jono Avyžiaus knygos? O juk abu puikiai pažinojo ir laiką, ir vietą. „Kitame pasaulyje“ bei „Privačioje teritorijoje“ tų toponimų su žiburiu atrastumei (katinas atpažintų savo ašaras), bet jie labiau susiję su bendrąja krašto atmosfera, su grįžimu pasaulio žemėlapin, o ne su meile ir mirtimi Varėnoje. Kaip sakė Kęstutis Navakas, „yra tokių miestų, kurių tarsi nėra, kurie atsiranda tik mums į juos nuvažiavus“.

Būtų keista, jei kalbėdami apie vietas žemėlapyje praleistume tą, į kurią nuolat sugrįžti iš kiekvienos, kartais kelias dienas, o kartais – kelerius metus trunkančios kelionės. Kauniečio akiai mielas „Žaliakalnio“ stiliaus namas Palangoje su užapvalintomis verandomis ir privalomu apskritu langu draugų akyse tapo neatskiriama Tavo identiteto dalimi. Kokią įtaką per bendro gyvenimo dešimtmečius jūs – Tu ir Tavo namas – padarėte vienas kitam?

Tą į Vakarus (kur daugiau?) žvelgiantį apskritą langą tuoj už televizoriaus vasarą paprastai uždengiu kino filmų plakatais – ypač gerai saulę maskavo mano klasiokės Violetos Vaitonytės dukters Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ plakatėlis. Šią vasarą teks ieškoti naujo. O architekto Petro Lapės projektuoto namo istorija verta atskiro pasakojimo. Jį 1959–1960 m. kaip vasaros rezidenciją pasistatė į Klaipėdą iš Šiaulių atsibeldę mano seneliai. Netrukus vasaros rezidencija virto nuolatine. Privačių statybų bumas pajūryje greit baigėsi – menu, kaip mūsų dar neįrengtas dviaukštis greta kitų panašių 1961-ųjų birželį atsidūrė žurnalo „Šluota“ (buvo toks partijai priimtino sovietinio humoro organas) viršelyje. Trečiame puslapyje redaktoriaus pavaduotojas Leonas Kiauleikis (palangiškis žurnalistas, prozininkas, kolekcininkas, prieš mūsų nepriklausomybę kranksėjusio „Kranklio“ redaktorius) ir kažkoks fiktyvus D. Danielius smulkiai, bet netiksliai aprašo kiekvieno kotedžo šeimininkų kelią į privačios statybos Olimpą (iš esmės tai skundas prokuratūrai). Čia ir legendinis traukinio „Kaunas–Berlynas“ restorano šefas Jonas Daujotas (taip taip, seni kauniečiai turi žinot tą pavardę!), su kurio velioniu sūnum Joneliu iš pirmos santuokos irgi mokiausi vienoje klasėje, ir būsimojo Klaipėdos universiteto rektoriaus tėvas Valerijonas Žulkus, ir žinomas gydytojas Stasys Šumskas. Ko juokiesi?

Rolandai, dabar supratau, kad maždaug tuo metu mano lenkės močiutės bičiulė Pani Szumska mus, vasarotojus, vaišino arbatėle kaip tik viename iš tų, tuomet ką tik pastatytų ir nemalonę užsitraukusių, namų! Dviejų garbių ponių lenkiško pokalbio fone man buvo leista žiūrėti pasaulio futbolo čempionato transliaciją, berods, iš Čilės. Bet, prašau, tęsk.

Iš Čilės? 1962-aisiais? Jau transliavo? Tai bent! Man Pasaulio taurė prasidėjo 1966-aisiais Anglijoje. Šiaip ar taip, turime toponimą! Ir ne bet kur – Naglio bei Pramogų (dabar Krašto takas) gatvelių kampe! Kasdienių vaikštynių su šunim epicentre!

Dabar pats laikas įžengti ponui Morkūnui, Kauno pramprekybos parduotuvės galvai, už kurio „lūšną“, kaip teigia Kiauleikis, kažkas siūlo pusę milijono! „Palangiškių nuomone“, su Morkūnais lenktyniauti tegali mano senelis ir minėtasai virtuvės didmeistris, kuris netrukus drauge su broliais (irgi virtuvės šefais!) vasaromis ims dirbti senelio vadovaujamame legendiniame restorane „Jūra“. Štai kaip „Šluotos“ „asenizatoriai“ aprašo Morkūno kotedžą (tai įstabus epochos dokumentas, tikras froidistinis perlas): „Neskaitant paskutiniųjų technikos naujovių buityje, čia žvilga brangiausių medžio rūšių baldai, persiški kilimai, puošnūs gobelenai, marmurinės vonios, seifai, šaldytuvai, pasakiškos liustros, radijo imtuvai, televizoriai ir telefonas. Tarp kitko stabtelkim prie tokios detalės kaip telefonas. Pačiame rajone niekuomet nėra buvę telefono. Tačiau per trumpą laiką buvo iškasta pusės kilometro ilgio tranšėja, paklotas kabelis ir telefonizuotas šis kotedžas.“ Na, nebetęskime. Pabaigoje draugas Kiauleikis siūlo šiuose kotedžuose apgyvendinti butų laukiančias šeimas – tokių Palangoje net trys šimtai! Sibiro grožybių šeimininkams jau nebesiūlo, bet mintis ir taip aiški.

Laimei, senelis turėjo visus statybinių medžiagų „pakvitavimus“ – tai mus išgelbėjo. Ne vienas privatus namas tada buvo atimtas ir grąžintas, tik atėjus į valdžią Leonidui Brežnevui su Aleksejum Kosyginu. Jei atmintis nemeluoja, Morkūnų name buvo įsikūrę pasieniečiai, tad valda sugrįžo šeimininkams jau „prie Landsbergio“. Kiauleikiui, kuris vėliau savo turtais pasivijo ir pralenkė poną Morkūną, gyvenimo pabaiga buvo „karminė“ – įgriuvus buto perdengimams, garsioji kranklio kolekcija nugarmėjo aukštu žemyn, sužalodama patį šeimininką su žmonele. Sudužo visi Valdovų rūmus turėję papuošti laikrodžiai – kranklys daugiau nebeskaičiavo valandų. Smilčių gatvę „Šluotos“ autoriai savo pamflete kažkodėl vadina Smėlio gatve – parodydami, kas iš tikrųjų jų galvose. O apie namo likimą nuolat mąstau, manyčiau, jis ilgainiui galėtų virsti namais-muziejumi su tarptautine rezidencija rašytojams ar lietuvių literatūros vertėjams.

O jei muziejus atsidaro dabar, visai nelaukiant, kol jį bus galima vadinti memorialiniu? Tekstas bronzinėje lentelėje su bareljefu ant sienos lankytojams byloja esamuoju laiku: „Čia gyvena ir dirba…“ Tau beveik nereikia keisti įprastos dienotvarkės, tiesiog darbo dienomis nuo 11.00 iki 18.00 val. ateina pavieniai gerbėjai ir mokytojų lydimos moksleivių grupės. Jei tuo metu nerašai, jie Tavęs klausinėja, apžiūrinėdami lentynose išdėliotus daiktus. Kai sėdi prie rašomojo stalo, Tave nuo per daug įkyrių lankytojų skiria kukli, bet ryški raudono aksomo juostelė. Verandoje trims mėnesiams įsikuria rezidentūros konkursą laimėjusi pradedanti, bet jau spėjusi išgarsėti bulgarų rašytoja, su kuria Tu įsipareigojęs vakarieniauti šeštadieniais. Tau visai nereikia rūpintis buitimi: viskas nupirkta, pagaminta, sutvarkyta. Viskas apmokėta ir viskas įskaičiuota, net ir trumpos kelionės į pasirinktas pasaulio šalis. Ką manai apie tokį scenarijų?

Yra sąlygų, Aliau. Pirmoji – rezidencijos „stogas“ (gal Maironio muziejus?) turės atrasti lėšų sodininkui ir virėjai, antroji – šeimininkui trumpam išvykus, jį turėtų pakeisti aktorius. Manau, kad pakaitom ten puikiai prigytų Darius Meškauskas ir Arūnas Sakalauskas. Ant plokščio Lapės stogo kartais galėtų rinktis ir tango klubas. O jeigu rimčiau, tuose namuose tikrai yra ką parodyt – susikaupė ištisi kultūriniai klodai. Taip ir girdžiu Kernagio balsą: „Mėlynbarzdžio pily šiandien šventė!“

Tuomet pasakyk – kas atsidurtų labiausiai saugomame pilies stende? Kuriuos dalykėlius iš savo „Privačios teritorijos“ Mėlynbarzdis apraizgytų moderniausiomis apsaugos priemonėmis?

Tas dalykėlis vis dėlto būtų dar gyvas autorius. Ir aksomo juostelė čia nepadės. Dešimt metų po jo gimimo (1964-aisiais) Nyka-Niliūnas jau minėtame dienoraštyje įrašys: „Niekada netapti eksponatu savo paties gyvenimo muziejuje.“ Žinoma, Audra Kaušpėdienė surastų, ką ir kaip išdėlioti ar pakabinti akims paganyt ir mintims paskraidžiot. Tarkim, itin elegantiškai suraitytą Erico Claptono autografą. Beje, su panašiu atveju teko susidurti Suomijoje, tik valda priklausė jų Rašytojų sąjungai, o kotedže savo dienas pabaigdavo koks nors vienišas (kartais su palydovu ar palydove) nusigyvenęs klasikas – vyko nuolatinė nebūtin arba literatūros istorijon nužengiančių klasikų rotacija (juokiasi).

Palikim tą mums visiškai neaktualią saulėlydžio temą. Šiandien džiaugiuosi laikinu pranašumu prieš „Metų“ žurnalo ir būsimosios Tavo prozos rinktinės skaitytojus, iškaulijęs iš Tavęs naujosios trilogijos finalinės dalies – „Interpolo“ – rankraštį. Gėda prisipažinti padorioje draugijoje: perskaitęs kiekvieną dalį, paprasčiausiai laukiau tęsinio. Miriau iš juoko ir gūžiausi nuo skausmo, „nepaleidžiantis“ trileris, bet – be herojaus?

Netgi be pasakotojo! Bet apie viską iš eilės. Praėjusių metų pradžioje Gediminas Kajėnas paprašė esė naujai „Metų“ rubrikai. Gėda buvo prisipažinti, kad esė neberašau ir turbūt neberašysiu, bet kažkodėl ėmiau ir pažadėjau. Tuo metu, tarsi nujausdamas artėjančias negandas, jau auginau priklausomybę serialams – įveikęs aštuonetą „Tėvynės“ sezonų ir penkiasdešimt „Legendų biuro“ serijų, panirau į gangsterinio „Giri / Haji“ choreografiją. Man, kaip buvusiam dramaturgui, didžiausią įspūdį darė dialogų lygis. Pamaniau, kaip būtų įdomu stambesnės apimties tekste įprastinį pasakojimą su visa tarsi privaloma aprašymų nuobodiada (Nykos terminas) pakeisti šnekamąja kalba! Ir pabandyti išgauti tą serialų pasauliui būdingą polisinchronizmo įspūdį, vienu metu plėtojant keletą siužetų. Ilgai nelaukęs sėdau ir sukurpiau „Veneciją tiesiogiai“, kurią pavadinau „siužetu nedideliam apsakymui“. Iš tikrųjų tai buvo grynų gryniausia paraiška serialo „vystytojams“ – su visu „kabinančių“ personažų rinkiniu ir „glamūrinės“ Lietuvos skerspjūviu. Tekstas turėjo nemažą pasisekimą, bet sykiu jaučiau ir tam tikrą nuščiuvimą: senis turbūt lengvai kuoktelėjo? Narkotikai, seksas, modeliai, dizaino agentūros! „Žmonių“ žurnalas in action! Bet svarbiausia – taip ir nepaaiškėja, kas iš tikrųjų pasakoja! Tarsi kameros akis būtų įsodinta kažkokio mūsų biografijų hakerio kaktoje. Kažkas netgi leptelėjo, ar tik ne su anoniminiu komiksu turim reikalą?

Trilogijoje Tavo kuriamas tragikomiškas pasaulis nuo pirmųjų puslapių atrodo pažeistas kažkokio mirtino viruso. Toje hičkokiškoje suspenso atmosferoje pandemija ir karantinas atrodo tik kaip dar vienas natūralus ingredientas, mažytis lašelis „Bumble F***ed“ padažo tiems, kurie mėgsta aštriau. Man rodos, „Armanio srautas“ pretenduoja tapti pirmuoju lietuviškos prozos kovidiniu tekstu?

Publikacija sutapo su karantino pradžia, tad vasarą parašiau antrą dalį, kurios veiksmas vyksta vos ne sinchroniškai su užkrato sklaida Europoje ir gimtinėje. Čia spalvas tirštinu, leidžiu veikėjams į valias išsišnekėti turbūt aktualiausia – reemigracijos – tema. Išėjusiems sugrįžti ar negrįžti – štai klausimas koksai! Balsų vis daugėja, monologai ilgėja, Vilnius tuštėja, kino studijų prodiuseriai tyli. Sukirba klausimas: gal vis dėlto rašau prozą? Gal reikia skubiai sėsti ir pabaigti ką tik į „Nemuno“ antologiją įtrauktą „Dereką“? Bet Venecija ir Armanis nepaleidžia: veikėjai sapnuojasi, kažką įnirtingai įrodinėja, pragysta koanais, italų prokurorai cituoja Federico Fellinio „Saldaus gyvenimo“ scenarijų. Jau turiu keletą jautrių skaitytojų, kurie irgi nerimsta: kada pabaigsi pradėtą istoriją, seneli? Viena jaunutė „Lamų slėnio“ fotografė meta iššūkį, sakydama: „Tekstai geri, bet juntama, kad žvilgsnis iš šalies, nes viduj čia viskas vyksta daug keisčiau.“ Gerai, galvoju, bus jums, mielosios dizaino ir mados lamos, keisčiau! Taip gimsta „Interpolas“ – ilgas daugiabalsis pasakojimas su naujais figūrantais. Palengva leitmotyvai ir fabulos kryptelėjimai stoja į vietas. Pirmoji prozos rinktinė sudėliota ir išsiųsta leidėjai. Belieka sulaukti atsakymo.

Šis Tavo sakinys tarsi brėžia liniją, žyminčią etapo pabaigą. Ar kito etapo pradžią? Kas ten toliau matyti, žvelgiant iš Mėlynbarzdžio pilies bokšto? „Paruodīk ka ož kalna…“, kaip sako žemaitiškai dainuojanti Austieja.

Trilogijoje irgi nemažai dainuojama, skamba Giedrės, Augustės Onos, Jono Kaufmanno balsai, grupių „The Breath“ ir „AaRON“ muzika. Trečioje dalyje daug techno, kuriam, o tiksliau kuriai atnašauja net vienuolės. Kas toliau? Pabandysiu ligi vasaros pabaigti jau minėtą „Dereką“; jame lietuviškų toponimų išties nedaug (gan detaliai aprašomas Karmėlavos oro uostas) – didžioji veiksmo dalis vyksta Liuksemburge, vėliau nelaimių domino užgriūna veikėjus Berlyne ir Avinjone. Įdomu, kad didžiuma į šalį pastumto teksto lokacijų per tuos kelerius metus patyrė įvairių transformacijų, kai kurios apskritai išnyko, tad jokia atėnietė, tfu, liuksemburgietė nebegalės patikrinti pasakotojo objektyvumo. Kai kas išliko tik nuotraukose, o fotografija mano tekstuose vaidina didžiulį vaidmenį – dažniausiai kaip asmeninio archyvo įkaltis. Šeimos albumas yra svarbiausioji vaiduoklių saugykla bei… perykla. Tau leidus, čia galėtume ir stabtelti.

Kažkada, kai kalbėjomės žiūrovų akivaizdoje, dviejų valandų diskusijos pabaigoje, išgirdęs jaunuolio iš galiorkos šūktelėtą egzistencinės svarbos klausimą, pasiūlei visą pokalbį pradėti nuo pradžių. Tuomet nusprendėme negaišti laiko (aušo pažadėta vakarienė užeigoje su šauktuku „Kultūra!“), svarbus klausimas liko neatsakytas, bet grįžome prie jo kitą kartą. Kokį šiandien neužduotą klausimą norėtum pasiūlyti kito mūsų pokalbio pradžiai?

Ką tik su ponu Arkadijumi Gotesmanu įrašėme porą ilgų Tomo Venclovos išverstų Josifo Brodskio jaunystės eilėraščių. Vienas jų pasibaigia štai taip: „Ir aš šį vakarą žiūriu pro langą / mąstydamas: į kurgi mes patekom? / Nuo ko labiau nutolo šie laikai – / nuo krikščionybės ar nuo helenizmo? / Kas artinas? Kas bus ateityje? / Ar ne kita era ten mūsų laukia? / Kokia mūs priedermė tai naujai erai? / Ir ką mes jai turėsim paaukoti?“ No future, no culture, Aliau.

Rusų rašytojas tarp šešėlių

Net jei man papasakotų ir tūkstantį tokių anekdotų, vis tiek netaikyčiau anatemos tokiam nuostabiam miestui kaip Berlynas.

N. Karamzinas „Rusų keliautojo laiškai“

Šis siužetas prasideda gana oriai ir net tartum kilniai, džentelmeniškai, bet paskui nuslysta į vulgarų pokalbį nemirtinga tema „mums, rusams, užsienyje nereikia užsieniečių“. O nuridena jį žemyn tas, kuris, atrodytų, ir yra pagrindinis rusų literatūros džentelmenas, liberalus jos bajoras su būdingomis keistenybėmis – trumpomis kelnėmis, drugelių gaudymo tinkleliu, pasisakantis už viską, kas gražiausia, plius grebluojantis ir kuriantis užsienio kalbomis.SKAITYTI DAUGIAU

Nerijus Cibulskas: „Negali žinoti, kada kovarnis įkris į dažų skardinę“

Nors poetui Nerijui Cibulskui dar tik 34-eri, neslėpsiu – prieš keletą metų maniau, kad jis jau kurį laiką yra vidurinės kartos rašytojas. Svarstau, kas tai lėmė, ir prisimenu atokesnę Nerijaus laikyseną: kai atradau jo eilėraščius, poetas jau gyveno Kaišiadoryse. Tada neabejojau: palikti dinamišką, galimybes atveriančią sostinę ir išsikraustyti į mažą miestelį gali tik arba daug pasiekęs, visko persisotinęs žmogus, arba keistuolis, atsiskyrėlis, netikėtai nušvitusi, praregėjusi asmenybė. Apie permainas, hermetišką jo trečiąjį eilėraščių rinkinį „Veneros“, nuolatines savito poetinio balso paieškas, nežinomybės keliamą nuovargį bei reikšmingus lūžius šiandien su Nerijumi ir kalbamės.SKAITYTI DAUGIAU

Apie fragmentą

<…> likimas mūsų gyvenimą išleidžia ant kažkokių skrajučių, kažkokiais fragmentais. Iš kunigaikščio P. A. Viazemskio laiško 1914 m. Kafkos dienoraštyje yra toks įrašas: „Prieškambario durys buvo atlapos, tad buvo aiškiai girdėti, kaip tarnas pranešė: – Pone direktoriau, atėjo naujas aktorius. – Aš dar tik noriu tapti aktoriumi, – pasakė Karlas, patikslindamas tarno žinią. – Kur jis? – paklausė direktorius ir ištempė kaklą.“SKAITYTI DAUGIAU

Serijos, serijos…

Sovietmečiu leidyklos nekonkuravo tarpusavyje ir nesibaimino bankroto, tad galėjo formuoti knygų serijas kaip tinkamos. Kiekvieną seriją skaitytojai nesunkiai identifikuodavo pagal lengvai atpažįstamą, unikalų kokio nors dailininko sukurtą stilių bei emblemą. „Esminis principas – išlaikyti serijiškumą. Populiariai kalbant, tos pačios serijos knygos turi būti atpažįstamos išsyk: tiek iš viršelių, tiek iš nugarėlių, tiek atvertus priešlapį, prieštitulinį bei titulinį puslapius“, – pabrėžė ilgametis „Vagos“ vyriausiasis dailininkas Vytautas Bačėnas, pirmojo lietuviško spausdinto šrifto autorius, sukūręs „Drąsiųjų kelių“, „Lietuvių liaudies meno“ ir kitų serijų stilių.SKAITYTI DAUGIAU

„Olfeno“ pleistras Kalėdoms

Kalėdos ateina kasmet. Lauki ar nelauki. Ką čia slėpt, vis tiek dažniausiai lauki, nors jos būtų dar už devynių karalysčių, nes pabosta gi pavasario linksmybės, vasaros darbai ir rudenio gėrybės. Juo labiau neaišku, kur tas gėrybes dėt, kai tiek jų gauni? Jei paklaustum apie Kalėdas vasaros įkaršty, stabtelėjęs pakeliui į Klaipėdą kur nors Laukuvoj, mano prosenelės gimtinėj, gražiai dalgiu švytuojančio ir saulėje kaip anuolaikio termometro gyvsidabris blizgančio šienpjovio, skubom brūkštelėjęs nuo veido prakaitą, jis turbūt pažvelgtų į tave taip, kaip geba tik žemaičiai, ir kažką suniurnėjęs tarsteltų, kad „toli dar“. Ir būtų teisus. Nieko naujo.SKAITYTI DAUGIAU

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa teorinė kelionė į pragarą

Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.SKAITYTI DAUGIAU

Asmeninės digresijos

(Iš Stanisławo Lemo pasisakymų) (apie televiziją) Turiu tik 25 satelitines programas. Lenkų televizijos nežiūriu, nes gydytojas man liepė tausoti sveikatą. Renkuosi anglų, vokiečių, prancūzų, daug rečiau – rusų televizijos programas. Yra kanalų, kuriais šį tą galima pamatyti. Tarp jų ir tie nekalti – CNN arba „Discovery“. Visa kita – trūkumas elementaraus pojūčio, kurį Herbertas pavadino skoniu. Iš pradžių yra žinios, kuriose daugybę kartų rodomi kruvini, po kokių nors avarijų likę žmonių palaikai, o po to staiga atsiranda kerinti mergina, aplieja didesnę ekrano dalį kečupu ir sako, kad už jį nėra nieko geresnio. SKAITYTI DAUGIAU