KETUREILIAI IR KVARKAI

Erika DRUNGYTĖ

Ieškodami atsakymų į klausimus, dažnai griebiamės enciklopedijų faktografijos. Tačiau gilesniam pažinimui prireikia ir autentiškų liudijimų, ir fotografijose užfiksuotų akimirkų, ir mito analizės, ir etimologijos, ir paprasčiausių posakių ar priežodžių. Visa žmogaus patirtis yra svarbi ir sutelktina tarsi žvaigždynan, kad pamatytume net, regis, nereikšmingo dalyko visumą. Kitaip, prisimenant A. Einsteino postringavimus, mes tik žinome, bet nesuvokiame, o juk svarbiausia yra būtent tai. Įvykių chronologija, veikėjų pavardės, pokyčių etapai, kostiumų evoliucija, meno kryptys ir stiliai – vien linijinė istorija, šaltai ir abejingai, tarsi detektyvas, prie apžvalginės plokštumos priseganti aukų, liudininkų ir daiktinių artefaktų nuotraukas. Tačiau tai tėra apvalkalai.Daugiau

GYTIS PADEGIMAS. APIE TEATRĄ, ŽMOGŲ IR LAIKĄ

KALBINO DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ–STANKUVIENĖ

Entuziazmu ir smalsumu „degantis“ režisierius, teatro pedagogas bei istorikas, visuomenininkas Gytis Padegimas, be aktyvaus darbo, skaito paskaitas studentams šalies aukštosiose mokyklose ir visuomenei, supažindindamas su teatro praeitimi, Lietuvos tarpukario asmenybėmis, rašo ir mokamąsias knygas, straipsnius. 2023 m. lapkritį sukanka 50 metų nuo jo pirmosios pastatytos pjesės. Per šį laikotarpį menininkas sukūrė 130 spektaklių, kai kurie jų rodyti ne vieną dešimtmetį: „Mūsų miestelis“ (premjera – 1982), „Ilga Kalėdų vakarienė“ (1986) ar „Meistriškumo pamoka“ (2000). Daugeliu aspektų jį būtų galima pavadinti „pirmuoju“. Pirmasis ėmėsi kai kurių modernių dramaturgų kūrinių – B. Frielo, T. Wilderio, H. Pinterio, A. Strindbergo. Pastarojo „Freken Juliją“ (1977) vėlgi pirmasis pastatė Sovietų sąjungoje. Ne vienas šiandien garsus aktorius debiutavo G. Padegimo spektakliuose, o daugeliui – tiek kūrėjams, tiek žiūrovams – jie tapo pažintimi su teatru apskritai.Daugiau

Įtariamas padegimas

Elvyra Markevičiūtė

<…>

„Su teatru, anot poeto, mes pasimatėme per kitus žodžius dar ankstyvoje vaikystėje. Mano tėvai, jauni gydytojai, buvo labai dideli šio meno gerbėjai ir, grįžę po spektaklio, kiekvieną kartą aistringai ginčydavosi. Minėdavo aktorių pavardes, personažus, aptarinėdavo siužetus. Ir teatras man visada atrodė toks tolimas, paslaptingas, mitinis pasaulis, kurį regėjau savo vaizduotėje. Mano dėdė Jeronimas studijavo tuometiniame Leningrade ir man, vos kelerių metų vaikui, visada parveždavo šūsnį „Teatrinis Leningradas“ (Teatralnyj Leningrad) reklaminių bukletų. Aš iš jų išmokau skaityti rusiškai, ilgai žiūrinėdavau ten išspausdintas spektaklių ir aktorių nuotraukas.Daugiau

LELA TSUTSKIRIDZE | Poezija

***

Šioje fotografijoje – lauko kavinė.
Sėdžiu joje prie staliuko,
man už nugaros keičiasi vaizdas – nelygu metų laikai:
kai noriu, pasninga,
kai noriu, visa kas žydi arba gelsta ir nukrenta.
Keičias ir oras:
mano šešėlis ištirpsta saulės kaitroj,
pūsčioja vėjas,
kartais žliaugia lietus,
o sniegas toks lėtas lėtas.
Eina pro šalį turistai, pleškina aparatais,
gaudo savo selfius įsimylėjėliai.
Ir visur kur – aš
sėdžiu atsukusi nugarą.
Ant staliuko visados tuštutėlė stiklinė,
iš kurios jau išgėriau liepos žiedų arbatą,
ir bokalas alaus, sklidinas,
nes niekas
niekados neateina jo gerti.
Daugiau

TOLKIENAS IR BORGESAS

KIRILL KOBRIN | vertė Kornelija Ragytė

Man atrodo, net nėra apie ką čia rašyti. Juk nė neaišku, ar Tolkienas apskritai žinojo apie Borgeso egzistavimą. Labiau pagrįsta prielaida būtų, jog Borgesas girdėjo apie Tolkieną ar net skaitė jo knygas. „Pramanytų būtybių knygoje“ (1973) yra ištrauka iš Clive’o S. Lewiso romano „Perelandra“; turint galvoje, kad Lewisas buvo artimiausias Tolkieno draugas ir kolega Oksfordo universitete, nesunku įsivaizduoti tokią sceną: aklas argentinietis klausosi pažįstamo (ar giminaičio) garsiai skaitomų „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories) ar „Dvi tvirtovės“. Nors mažai tikėtina. Borgeso raštuose neradau nė vieno Tolkieno vardo (ar jo darbų) paminėjimo. Tad sutarkime, kad abipusis neminėjimas yra ne kas kita, kaip abipusis garsiųjų rašytojų vienas kito nežinojimas.Daugiau

RIBAS TIRPDANTIS BERNARDO-MARIE KOLTÈSO TEATRAS

IGNAS ZALIECKAS

Tęsdamas pasakojimus apie Prancūzijos dramaturgus, šįkart noriu papasakoti apie Bernardą-Marie Koltèsą, įnešusį indėlį ne tik į Prancūzijos, bet ir į Lietuvos teatro virsmą. Turbūt daug kas pamena Oskaro Koršunovo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą pagal to paties pavadinimo šio prancūzų autoriaus pjesę. Tai – garso, vaizdo ir neegzistuojančios vienatinės tiesos teatras, kuriame ir šiandienos dramaturgai bando atrasti pasiklydusius, deformuotus archetipinius personažus, taip pamėgtus paties kūrėjo. Jų tarpusavio dialogams, intertekstualumui Sorbonos universitete Paryžiuje yra net skirtas atskiras kursas.Daugiau

POEZIJOS MATAVIMO VIENETAI

AUDINGA PELURITYTĖ–TIKUIŠIENĖ

Pirma mintis, išgirdus 2023 m. Poezijos pavasario konferencijos koncepciją, buvo kiek trikdanti: prieš akis sužaibavo elektros kibirkštys ir šmėkštelėjo kosminių mastelių kilometrai. Pasiblaškiusi po Dante’s ir A. Baranausko pragarus, J. Miltono ir H. Radausko rojaus plotus ir išeikvojusi nemažai džaulių, pameditavusi dar kurį laiką, sustojau ties mintimi, kuri vis neišeina iš galvos – kaip išmatuoti geros poezijos kalorijas, metrus ir voltus?Daugiau

LEIFAS KARLSSONAS: „ORKESTRŲ ŽYGIAVIMO SU MERGINOMIS PRIEŠAKYJE ESTETIKA JAU PRIKLAUSO PRAEIČIAI“

KALBINO ALFREDAS KUKAITIS

Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (LSPO) – palyginti jaunas, tačiau veržlus, novatoriškas kolektyvas. Tad jau ne tik pastebėtas, bet ir turintis gausią gerbėjų auditoriją. Vis dėlto jis radosi ne tuščioje vietoje. Dar 1957 m. kompozitorius bei dirigentas Vitas Žilius įkūrė Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko orkestrą. 1964-aisiais prie dirigento pulto stojo Romas Balčiūnas, daugiau nei keturis dešimtmečius vadovavęs „Trimitui“ (šis pavadinimas oficialiai įteisintas 1966 m.).Daugiau

MOTERYS LIETUVOS DIZAINE: BRIGITA ADOMONIENĖ

AISTĖ DIČKALNYTĖ

Kiek iš mūsų žino, kas yra senelių, tėvų, o gal ir pačių namuose ar sodo nameliuose užsilikusių, sovietiniais metais pagamintų baldų autoriai? Geriausiu atveju nefasadinėje gaminių pusėje galime rasti apsitrynusią etiketę ar antspaudą su baldų kombinato pavadinimu, tačiau tai daugeliui nieko nesako, juo labiau nesisieja su asmenybėmis, slypinčiomis už gamintojų. Sovietmečiu specialiai nuvertinant autorių, neparodinių baldų modelių projektuotojai dažnai likdavo nežinomi, tad būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar tenka identifikuoti autorystę ir kartu aktualizuoti XX a. antrosios pusės lietuvišką dizainą.Daugiau

ALINA BORZENKAITĖ | Poezija

Floriografija

I.
mano močiutė žudė gėles,
kad jos nepasentų. 
nuskintus kūnus talpino
tarp nučiupinėtų puslapių.
jos knygų lentyna žydėjo žiemą.Daugiau

VULKANINĖ ROBERTO ROSSELLINIO IR INGRIDOS BERGMAN AISTRA

SIMONAS JURKEVIČIUS

Italijoje, netoli šiaurinės Sicilijos pakrantės, Tirėnų jūroje išsidėstęs dieviško grožio Eolijos salų archipelagas. Jis nėra didelis – septynios vulkaninės kilmės salelės, iš kurių tik trys gyvenamos – Liparis, Strombolis ir Vulkanas. Neabejotinai garsiausia yra Strombolis su stūksančiu vienu aktyviausių ugnikalnių žemėje, jo vardu ir pavadinta sala. Kasdien iš beveik 1000 metrų aukščio kraterio veržiasi dūmai, o kartais ištrykšta ir lava. Strombolyje gyvena vos 700 žmonių.Daugiau

REALYBĖS METAFIZIKA

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Diena – naktis, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, vasara – žiema, pergalė – pralaimėjimas, tikėjimas – ateizmas, laisvė – vergovė. Prie šių porų gali jungtis ir realybė – mistika, realybė – metafizika. Viskas suausta taip, kad žmogus nuolat svyruoja kaip koks gluosnis pučiant vėjui, o jam nurimus, nori būti tvirtas tarsi ąžuolas. Tik ar visada pavyksta? Kai susiduriama su sunkiai paaiškinamais reiškiniais, akys krypsta į mistinius dalykus. Aristotelio veikalas „Metafizika“ – apie tai, kas yra už fizikos, gamtos. Pastaroji turi savo dėsnius – tarkim, vanduo visada bėga nuo kalno žemyn. Daugiau

ANDRÉ LEONO TALLEY’IO MADOS DRAUGYSTĖS

JUSTINA SEMČENKAITĖ

André Leonas Talley’is (sutrumpintai – ALT) savo profesiniame kelyje atliko daugybę skirtingų vaidmenų – mados redaktoriaus, stilisto, asistento, kūrybos vadovo ir net mados teisėjo, bet svarbiausias tarp jų buvo išlikti ištikimu draugu. Atsidūręs lemtingų įvykių epicentre, André Leonas viską matė savo akimis ir vėliau tai pagrindė liudijančiais tekstais, kurie šiandien leidžia bent iš tolo prisiliesti prie to, ką vadiname mados istorija. Daugiau

APIE SERIALUS, KAIP GRYBAI APRAIZGANČIUS SMEGENIS

SILVIJA BUTKUTĖ

Kartais pasitaiko, kad jaukią kino teatro salę iškeičiu į serialą namuose. Tiesą sakant, visai ne kartais, o dažnai rituališkai atokvėpio minutei po darbų, kai baigiu suktis prie viryklės ar šukuoti ilgaplaukes jūrų kiaulytes. Ir tenka pripažinti, kad kadaise šis pasirinkimas iš „nėra energijos filmui“ peraugo į kokybiško turinio laukimą. Disciplinuotai, tačiau aktyviai seku serialus, stengdamasi juos žiūrėdama ne tik pailsėti, bet ir atrasti aktualijų, estetikos, pajusti kosmopolitiškumo dvasią. Nuo amerikietiškų grumtynių iki pažinties su kriminaline psichologija, nuo tamsiausių žmogaus prigimties užkaborių iki keistos meilės istorijos, nuo intrigų prabangiame viešbutyje iki smegenis užvaldančių grybų sporų. Rekomendacijos įvairiems gyvenimo atvejams ir poreikiams, praversiančios ilgiems žiemos vakarams.

„Švytėjimas“ (Glow, 2017–2019, „Netflix“)

Visa, kas retro stilistikos, visada patenka į mano akiratį. Todėl trys „Švytėjimo“ sezonai buvo sugliaudyti kaip sauja lietuviško lazdyno riešutų. Nedaug kalbama apie šį „Oranžinė – tai nauja juoda“ (Orange is the New Black) kūrėjų darbą galbūt dėl to, kad serialui iškart klijuojama išskirtinai moteriškos auditorijos etiketė.

Tai pasakojimas apie niekaip savęs darbe negalinčią realizuoti teatro aktorę, kuri iš desperacijos pradeda dirbti naujame moterų grumtynių šou. Siužetas sukasi apie jos bei kitų moterų kasdienybę, ringe mokantis kovos judesių, planuojant teatrališkus ir komiškus pasirodymus, siuvant kostiumus ir, žinoma, aiškinantis draugystės bei romantinius santykius. Stiprioji „Švytėjimo“ pusė yra iki detalių preciziškai apgalvotas scenarijus, kurį sunkiai nuspėjamu daro netikėti draminiai intarpai, puikiai atliekami visų aktorių. Juos atrinkdami serialo kūrėjai padirbėjo ypač gerai: Alisona Brie, Betty’ė Gilpin, Marcusas Maronas… Pirmame sezone pristatyti personažai filme įgauna naujas charakterio spalvas, o tai suteikia galimybę dar giliau pažvelgti į chameleonišką žmogaus prigimtį.

Dešimtojo dešimtmečio muzikinis takelis – tobulas: Rickas Springfieldas, grupės „The Bangles“, „Whitesnake“, „Queen“, „The Police“ ir kt. Jis sentimentaliai skoningas ir yra puikus fonas besigrumiančioms damoms. Tą patį galima pasakyti ir apie ypač autentiškus to meto kostiumus, automobilius, sukurtą palaidūnišką Las Vegaso atmosferą. O tai, kas dedasi ringe – geriausia ir juokingiausia dalis, apnuoginanti visus amerikietiškųjų imtynių užkulisius: JAV kaunasi su Rusija, senatvė su jaunyste, kapitalizmas su Rytais, vietos čia randa net Charles’o Dickenso „Kalėdų giesmės“ pastatymas. Muzikalus, sąmojingas, stilingas ir tikrai šiek tiek feministinis, gaila, tačiau „Švytėjimas“ ketvirtą sezoną į ringą neišėjo dėl filmavimus sustabdžiusios pandemijos. Tačiau, netikėtai nutrauktas, jis tarsi tęsiasi jį mačiusiųjų mintyse. Visai kaip ir gyvenime: kai kurie dalykai turi tęstinumą, o kiti epizodiškai blyksteli ir spragtelėjus pirštais išnyksta, po savęs palikdami neišdildomą įspūdį.

„Proto medžiotojas“ (Mindhunter, 2017–2019, „Netflix“)

Jis ypač įtiks detektyvų ir FTB istorijų mėgėjams. Nors dievinu detektyvines istorijas (čia toks kaip reprezentacinis namų šeimininkių žanras), bet ilgai atidėliojau žiūrėti „Proto medžiotoją“, kadangi jame analizuojama gana niūri tema: interviu su serijiniais šaltakraujais žudikais, paremti rea­liai įvykdytais nusikaltimais. Tikėjausi tarytumei grotuotas nuteistojo kambario langas slegiančios atmosferos, kruvinų detalių kupinų dialogų, nuobodžių FTB biurokratinių reikalų. Tačiau mane pasitiko tik nuostabus garso takelis, šarmingas labai skirtingų detektyvų duetas, pažintis su kriminalinės psichologijos ištakomis, šmaikščiai kandūs pokalbiai.

Du agentai Holdenas (akt. Jonathanas Groffas) ir Bilas (akt. Holtas McCallany’is) FTB elgsenos tyrimų skyriuje pradeda įgyvendinti naują programą: jie keliauja į sugriežtinto režimo kalėjimus, kur susitinka su žiauriausiais JAV nusikaltėliais, turėdami tikslą perprasti žudikų ir prievartautojų psichologiją, kad ateityje būtų lengviau išnarplioti sudėtingas bylas. Nuostabūs monologai ne tik suteikia galimybę mintyse atkurti protu nesuvokiamas žiaurumo scenas, bet ir patį žiūrovą skatina gerai pasukti galvą, besistengiant suvokti piktadarių motyvus. Holdenas įkūnija jauną genijų, gebantį savais metodais rasti būdą nusikaltėlius priversti atsiverti daugiau, nei jie įtaria. Tuo tarpu jo kolega Bilas – vyresniosios kartos Federalinių tyrimo biuro agentas, kruopščiai stengiasi laikytis detektyvo protokolo. Abu jie, tokie skirtingi, per du serialo sezonus ne tik pasiekia įspūdingų tyrimo tikslų, bet ir atskleidžia netikėtas bei pažeidžiamas savo asmenybių puses.

Filme, be kitų piktadarių, yra ir kriminalinio pasaulio įžymybė, muzikantas, kulto Kalifornijoje lyderis Charles’as Mansonas, kurio monologas antrojo sezono pabaigoje yra tikras galvosūkis detektyvams ir publikai, apnuoginantis blogio šaknų esmę.

Kol laukiau pažadėto tęsinio, 2023 m. vasarį buvo paskelbta, kad jo nebus. Serialas nutrauktas vos vos įsibėgėjus, o Holdenas ir Bilas, išnarplioję painią serijinę žmogžudystę antrame sezone, palieka mus, gerbėjus, vienus pasvarstyti apie gėrį, blogį, gyvybę ir mirtį.

„Kleo“ (2022, „Netflix“)

Vokiškas veiksmo trileris „Kleo“ turi aiškią pradžią, pagavią istoriją ir beveik laimingą pabaigą. Pirmasis sezonas ir patirtis tokie teigiami, kad net nežinau, ar drįsčiau geisti pamatyti antrąjį. Veiksmas vyksta po Berlyno sienos griuvimo, pagrindinė herojė Kleo yra buvusi Rytų Berlyno slaptoji agentė, kurią išduoda. Nuo jos suėmimo akimirkos prasideda veiksmo ir įtampos kupinas Kleo nuotykis – ji turės progą atskleisti visus savo slaptuosius ginklus (tikrus, ne moterišką grožį) ir gerai išspardyti priešams sėdynes.

GROTESKIŠKAI JUSLINGAS JUSTINO VILUČIO PASAULIS

VALDAS PUTEIKIS

„Nemokėjau prancūzų kalbos, todėl studijuodamas Lozanoje fotografavau ne žmones, o daiktus“, – kūrybinės krypties pasirinkimą pateisina fotomenininkas ir mados fotografas Justinas Vilutis. Londone baigęs grafikos dizaino studijas, vaikinas netrukus suprato, kad tai – ne jo gyvenimo stichija. O fotokamera fiksuoti daiktų juslingumą ir žmogaus daiktiškumą galėtų pavadinti savęs atradimu.Daugiau

JAPONIJOS ŠULINIŲ DANGČIAI, IŠPIEŠTI GĖLĖMIS, TILTAIS, KALNAIS IR TALISMANAIS, JAU PREKYBOJE

MARTYN SMITH | vertė Viktorija Sab

Japonijoje besilankantys užsieniečiai paprastai linkę žiūrėti aukštyn – į milžiniškus dangoraižius, puošnius šventyklų vartus, tradicinius medinius svečių namus. Tačiau pažvelgus žemyn galima ir ant grindinio pastebėti kai ką ne mažiau intriguojančio. Dažniausiai miesto šaligatviai nusėti puošniais, kartais ryškiai išmargintais kaltinės geležies šulinių dangčiais, skiriančiais gatvės gyvenimą nuo suklotų po žeme kanalizacijos vamzdžių.Daugiau