Kulkosvaidis ir žiedas

Šaltas šaltas pavasaris… Iki balandžio vidurio naktimis šalnos. Nieko nebodami parkų inkiluose peri tik dančiasnapiai. Na, žmogui taip atrodo, nes varnėnai, nors ir visaip laido savo švilpynes, kad jaukiai sėdėtų jiems sukaltuose nameliuose – nematyti. Kuo gi jauniklius maitintų – jokia gyvybė nei skraidžioja, nei ropoja. Ir vis tik – vos pasikeičia vėjas, vos pro debesį išlenda saulė, sujuda sukruta krūmai, medžių vainikai, skruzdėlynai ir pernykščių lapų šnarutynai. Užtenka vienos šiltesnės dienos – jau sproginėja pirmųjų gėlių pumpurai. Pievose – šalpusniai, plukės, žliūgės, šlaituose – žibuoklės, o darželiuose ir soduose ima mirgėti krokai, snieguolės, scylės, narcizai, hiacintai, raktažolės. Ištveria net sniegą. Nes žydėti reikia. Kiek čia to šiltojo sezono – prieky dar keturi mėnesiai ir tuk tuk tuk – rugsėjis.SKAITYTI DAUGIAU

BARBARAI IR TIKĖJIMAS

Pokario tėvų vaikai, Atgimimo tėvų vaikai, nepriklausomos Lietuvos tėvų vaikai – nė vieni jų netikėjo, kad XXI amžiuje yra įmanomas karas. Europoje. Tas fizinis, su ginklais, bombarduojant miestus ir kaimus, žudant civilius, atimant gyvybę kūdikiams, vaikams, moterims, seneliams… Kad įmanoma įvažiuoti į suverenios valstybės teritoriją tankais ir išsprogdinti gimdymo namus, ligonines, mokyklas, darželius. Bet tai vyksta. Rusija įvedė savo kariuomenę į Ukrainą ir pradėjo barbarišką tautos naikinimą. Tautos, iš kurios kilo nesuskaičiuojama daugybė šalies-agresorės palikuonių. Net latviai ir lietuviai, kokie giminingi bebūtų, neturi tokių artimų kraujo ryšių kaip ukrainiečiai su rusais. Ir niekas negali paaiškinti tikrųjų šios nesuvokiamos brolžudiškos kovos priežasčių, nes niekas nesupranta, kokie vėjai sukėlė audrą Rusijos prezidento Vladimiro Putino galvoje.SKAITYTI DAUGIAU

Pasaulio centras ir moteris

Kaip dažnai girdėjome, kad senosiose kultūrose pasaulio centras – ašis, vertikalė – vaizduojamas tarsi medis? Jis yra pats universaliausias simbolis, paaiškinantis, iš kokių dalių susideda ta buveinė, kurioje gyvena žmogus. Kryptis – iš apačios į viršų, iš chtoninės (požeminės) sferos į sakraliąją (dangiškąją), perskrodžiant profaniškąją (žemiškąją). Kitaip tariant, yra tam tikra kažkieno sutverta tvarka, ir ji niekaip neatšaukiama, nes paremta dėsniais, kurių niekas negali trikdyti, net dievai. Apie visą šį kosmosą (kaip priešpriešą chaosui) mes žinome iš dvasinio ir kultūrinio paveldo, nepaprastai panašaus ir akivaizdžiai sutampančio ne tik Europoje, bet ir kituose kraštuose. Todėl vieni mitai mums padeda suprasti kitus, vienų žodžių etimologija atveria kitų reikšmes. Ir nors šiandienos žmogus aktyviai išstūminėja šventybę, stengdamasis viską sutalpinti vien pasaulietiškoje (medžio kamieno sferos) plokštumoje, dar gausu senojo pasaulio gyvybingumo ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

Kultūra ir jaunas vynas

Na, tai kaip to vyruko, kuris mokėjo vandenį paverst vynu, vardas? Sakote – Jėzus? Buvo ir Jėzus, bet prieš jį Graikijoje pašėliojo toks nežinia iš kur atklydęs ir labai jau negraikiškas dievas Dionisas. Ir ne, ne todėl, kad vynas liejosi laisvai (nors ir ši aplinkybė be galo svarbi), o dėl dievų ir žmonių suartėjimo bei bendrų veiklų suklestėjimo. Visiems žinoma, kad Dionisą žemės mergelės Semelės įsčiose pradėjo pats Dzeusas, vėliau turėjęs užsimezgusį vaisių gelbėti nuo pavydžiosios savo žmonos Heros, pražudžiusios besilaukiančią motiną. Taigi neišnešioto pusdievio embrioną į savo kūną priėmė visų dievų dievas, o vėliau ir pagimdė. Du kartus gimęs Dionisas niekada nepamiršo Semelės, iš mirusiųjų karalystės ją perkėlė amžinajam gyvenimui tarp dievų. SKAITYTI DAUGIAU

Matematika ir užkalbėjimai

Baigiasi metai, baigiasi metai, baigiasi metai… Kalendoriuose, ataskaitų lapuose, renginių plakatuose, kvietimų į šventes pranešimuose, parduotuvių reklamose, televizorių, kompiuterių monitoriuose. Tai – skaičiai, žymėjimo sistema, įvesta kasdienybėn, kad nepasiklystume, nesusipainiotume. Ji brėžia istorijos horizontalę, kurioje telpa epochos, metai, dienos ir valandos su minutėmis bei sekundėmis, nurodo atstumus, kryptį, kelią. Štai pasakos Joniukas ir Grytutė, nubarstę savo nueitą taką akmenukais, galėjo sugrįžti namo, tačiau pabėrę duonos trupinių, kuriuos sulesė paukščiai, įstrigo girios tankmėje ir klaidžiodami nusidangino iki jiems pragaištingos vietos. Apskaičiuok! Toks raginimas girdėti iš vyresniųjų, iš patirties turinčių. Apskaičiuok savo galimybes, savo veiksmus, savo poelgius, savo lūkesčius. Nedaryk nieko aklai – pasimesi, nusuksi ne ten, nepajėgsi, neišpildysi…SKAITYTI DAUGIAU

Olimpas ir „kas aš esu?“

Kartais tai yra tiesiog bičiulystė – mudu geri pažįstami, bet retokai susitinkam, apsikabinam, pasidžiaugiam. Tad nelauktai susibėgę – iš to malonumo ir noro jį pratęsti – imam ir pasiselfinam ar pykšt, kas nors mus nutraukia. Vaizdas lieka ilgam vartojimui – ir abu ten geros nuotaikos, ir mūsų šypsenos ryškios savaime, ir akys spinduliuoja ne dėl blykstės, ir metų nėra ko slėpti, retušuoti, fotošopinti. Oi, kiek tokių smagių susitikimų, pasibuvimų dabar sudėta į nuotraukų dėžutes, į feisbuko archyvus. Kitaip tariant, prisiminimų skrynelės saugomos nuostabiems jausmams iššaukti, nes – net nesvarbu, kiek metų prabėgo, kuris iš dueto gyvas ar jau dangaus karalystėj – ištrauki lyg kortą iš kaladės tą vaizdą ir užplūsta visokie gerumai, išgyventi kadaise, o laikas juos dar labiau „papudravo“, ir kuo ilgesnis jo tarpas, tuo idealistiškesnis santykis.SKAITYTI DAUGIAU

Malonė ir pasirinkimas

Viename savo atsakymų skaitytojai Čikagoje įsteigto religijos ir tautinės kultūros žurnalo „Laiškai lietuviams“ redaktorius Juozas Vaišnys rašo: „Dievas kartą davė žmogui laisvą valią, todėl jos niekad neatima ir nepažeidžia. Jeigu žmogus laisvai nepriima Dievo malonės, prievarta jos Dievas neuždeda.“ Filosofas ir teologas Vaišnys neabejoja, kad žmogus turi galimybę pasirinkti, bet dėl priimto apsisprendimo tikrai nedera kaltinti ko kito: „Mes negalime kaltinti fabrikų, dirbančių automobilius, traukinius ir lėktuvus, dėl to, kad kartais įvyksta automobilio nelaimė, traukinio katastrofa ar lėktuvo avarija. Jeigu žmonės, tomis susisiekimo priemonėmis naudodamiesi, būtų pakankamai atsargūs ir rūpestingi, tai nelaimių neįvyktų. Tad ir žmogaus laisva valia yra nuostabi Dievo duota priemonė pasiekti laimingą amžinybę.“SKAITYTI DAUGIAU

Rugsėjis ir asmeniniai hogvartsai

Iki rugsėjo pabaigos nevysta gėlės mokyklų kabinetuose, universitetų katedrose, namų svetainėse. Gaji tradicija, pilna džiugesio ir pakylėtumo – pirmasis rudens mėnuo lietuviams pražysta tarsi pavasario sodai, nes prasideda nauji mokslo metai, nes mokymasis siejamas su gerove, langu į aukštesnės pakopos gyvenimą. Ne, šioje šalyje seniai nebėra beraščių, bent vienos knygelės neperskaičiusių piliečių, tačiau senųjų laikų aidas, nors labai jau duslus ir vos girdimas, dar kartais sutvinkčioja vidinių nuojautų ausyje: proseneliai pasirašydavo kryžiuku, lotyniškomis raidėmis spausdintas knygas pargabendavo kontrabandos keliais, namuose slapstydavo, kad neatimtų ir neareštuotų žandarai, baigti nors kelias mokyklos klases buvo didžiulė prabanga.SKAITYTI DAUGIAU

Informacijos sąvartynas ir asmeninis tezauras

O, kiek daug pakuočių, antraščių, reklamų bei šūkių plakatuose su tokiais šiandieną populiariais ir tiesiog privalomais žodžiais – „ekologija“, „tvarumas“, „žalias gyvenimas“, „zero waste“ ir pan. Net kai žmogus nelabai įsigilina, ką jie iš tiesų reiškia, apgraibomis mėgina įsiterpti į visuotinį chorą, stengdamasis neatsilikti nuo mados tendencijų, nes tai juk raktinės sąvokos oficialiam pranešimui, darbo strategijos ir vizijos aprašymui, projektų tikslams bei uždaviniams etc. Kokia esminė tokio žiūrėjimo iš šio taško, kuris dabar „ant bangos“, bendrybė?SKAITYTI DAUGIAU

Skaitymas ir Dievas

Kartais smulkmenos, mažyčiai dalykai mus pastūmėja pasidomėti kiek sudėtingesniais, o tada, jei neapleidžiame, nesustojame, iriamės tolyn ir liekame žingeidžiai aistringi, galime nunerti į tokias gelmes, į tokius neaprėpiamus kosmosus, kad net užima žadą. Nors nė nesitikėjome, nė neplanavome atsidurti kitoje raidės, įsiurbusios mus lyg iki šiol vis dar mįslinga ir nepažini juodoji skylė, pusėje. Taip taip – raidė ir visa jos magija, prasidedanti nuo suraitymo, įženklinimo, įsimbolinimo. Argi ne apie tai Alfa ir Omega – visa apimanti, visa aprėpianti, visa galinti aukščiausioji jėga? Ir ji pažymėta raidėmis! Tiesa, graikų, kurios savo ruožtu atrakinamos taip: alfa – pirmoji abėcėlėje (kilusi iš finikiečių jaučio su ragais piktogramos ir reiškusi jautį), omega – paskutinioji (simbolizavusi gimdą), taigi, būtent apie šitai užrašyta Biblijoje: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.“SKAITYTI DAUGIAU

Ekologija ir kreivos linijos

Šiandieną tiek daug kalbų apie ekologiją, nešvaistymą, tvarumą, atsinaujinančią energiją… Tačiau niekaip, na, niekaip nepriartėjama prie holistinio požiūrio, visumos regėjimo, visų sudedamųjų matymo. Kaip nėra autonomiškai, be sąveikos su kitais veikiančio mūsų kūno organo, taip nėra kažkokios mistinės ekologijos, „iškirptos“ iš visos gyvensenos, mąstysenos, jausenos. Tas idėjos separavimas, atidalinimas ir tarsi atskiro elemento brukimas į kitas sferas niekada neduos jokių rezultatų. Nes žmogus yra būtybė, kuriai būdingas tokio masto visapusiškumas, kad net pats negali jo aprėpti – tarsi kosmosas, galimas tyrinėti tūkstantmečiais, o vis viena neatskleidžiąs savo paslapčių.SKAITYTI DAUGIAU

Kosminis kiaušinis ir Velykos

Astronomijos moksle viena svarbiausių šakų, aprėpusi dangaus kūnų ir jų sistemų kilmės bei raidos tyrimus, ilgai vadinta kosmogonija. Jai rūpėjo įvairūs visatos reikalai – planetų ir žvaigždžių, galaktikų ir spiečių radimosi, evoliucijos bei santykių klausimai. Šiuo metu astronomijos žinovai termino nebevartoja, bet jį mielai priglaudė mitologija, tebetęsianti dangaus, Žemės, Mėnulio, Saulės bei jos sistemos sukūrimo pasakojimą, regis, niekada neįsprausimą į vieno – teisingojo – rėmus. Tačiau visoje mitų gausoje ir įvairovėje nesunku pastebėti daugelio tautų pakartojamą identišką motyvą. Taip, kosminį kiaušinį!SKAITYTI DAUGIAU

Šaukiniai ir stabdžiai

Kas, jei ne Šatrijos Ragana atvėrė dvaro vartus ir iki šiol (kol jos kūryba yra mokymo programose) vis dar įleidinėja lietuvius į tą erdvę, kuri taip ir netapo šimtmečius (kaip kitose Vakarų valstybėse) besitęsiančia kasdienybe, neatsiejama tautinės kultūros dalimi. Dvaras, pilnas šviesos idėjų, rūpinęsis ne tik materialiais klausimais, bet ir dvasiniais reikalais, rašytojos vaizdiniuose atspindi beveik idealią žmogaus visapusiško auginimo vietą, taip siektą, deja, nespėtą visuotinai įtvirtinti. Nors Šat­rijos Ragana apysakos „Sename dvare“ kuriamo vitražo visumą mėgina užpildyti įvairiais veikėjų paveikslais, svarbiausia – centre stovinčios moters figūra, aprėpianti idėjos esmę ir gelmę: namai, šeima, lokalumas, globalumas, religija, švietimas, kultūra, idealai, tautiškumas, aplinkos grožis ir harmonija, žemiška meilė, transcendentinis matmuo. Bet… nors „lietuvė yra mano siela“, vis tik dvarų kalba dažniausiai būdavo lenkų.SKAITYTI DAUGIAU

Dirbtinė kalba ir pasąmonės tikrovė

Kas gi nėra matęs Ridley’io Scotto režisuotos kino juostos „Gladiatorius“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko tada dar ne į meškutį prieš žiemos miegą panašus, o grakštus ir raumeningas Russellas Crowe. Ši epinė drama, pasakojanti išgalvotą istoriją apie garbingą senovės Romos legionų generolą, galėjusį pelnyti imperatoriaus sostą, tačiau išduotą ir patekusį gladiatorių pirklių vergijon, skamba lyg didinga ir nuostabi žmogaus kilnumo, ištikimybės, meilės šaliai, šeimai giesmė. Kaip ir kituose panašaus pobūdžio filmuose, „Gladiatoriuje“ išryškinta dvipolės pasaulėžiūros sąranga, atskleista skirtingų vyrų paveikslais. Vienas jų – ištikimas, sumanus, fiziškai stiprus, narsus ir pasiaukojamai imperatoriui tarnaujantis karvedys, žygiais bei pergalėmis pelnęs valdovo pasitikėjimą ir meilę, o kitas – silpnas, klastingas, gudrus, savanaudis savimyla, turintis ir aiškių psichinių problemų – siekiantis intymių santykių su seserimi bei šaltakraujiškai nužudantis tėvą, kad pasiglemžtų sostą.SKAITYTI DAUGIAU

Kalnų levai ir žirgo valstybė

Įvairių gyvūnų pavidalai, aptinkami senovės kultūrose, pasakoja ne tik apie žmonių bei gyvūnų sąveiką, bet ir atskleidžia svarbius tarpusavio ryšius, kuriais grindžiamas pasaulio dalijimas į atskiras sferas. Viena jų – sakralioji erdvė. Ten gyvūnai yra totemai, iš kurių gimsta gentys, arba dievai, galintys virsti vienu iš gyvių, dvasių (nebūtinai vien gerųjų) pasiuntiniai, o dar vėliau – kasdieniška ir sykiu magiška gyvenimo dalis. Kitoje, profaniškoje erdvėje jie suvokiami tiesiog buitiškai – maistas, naudingos medžiagos, darbo jėga ir pan. Stebėdami, kokie gyvūnai veikia sakraliojoje plotmėje, galime nuspėti, iš kurios geografinės vietovės yra kilusi gentis, kokie pamatiniai pasaulėžiūros principai vyrauja tautoje, koks archetipinis santykių modelis ją sieja su kitomis kultūromis.SKAITYTI DAUGIAU

Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.SKAITYTI DAUGIAU

Dūzgenimas ir laimė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

SKAITYTI DAUGIAU

Bananas ir atsakomybė

Yra toks posakis – „dvi medalio pusės“. Kad ir kaip norėtum, abiejų niekaip negali parodyti vienu metu. Ką tos dvi pusės reiškia – kitas klausimas, labiau susijęs su dualistine žmogaus prigimtimi ar bet kokio objekto regimais bei neregimais aspektais. Štai ir mėnulis, nors maino fazes, parodydamas tai vieną, tai kitą skruostą, visai uždengdamas savo veidą ar atskleisdamas jį visu grožiu, vis tik turi žmogui niekada nematytą – tamsiąją – pusę. Jei, remdamiesi amžinu gūdžiausiuose mituose ir mūsų sąmonėje suformuotu juodos bei baltos supriešinimu, sakome, kad šviesioji yra geroji, o tamsioji – blogoji, tuomet nesunku įrodyti, jog būtent pastaroji labiausiai traukia ir vilioja.SKAITYTI DAUGIAU

Minia ir žlugimas

Senosios helenistinės kultūros perlas Aleksandrija buvo nuostabus miestas, įkurtas Aleksandro Makedoniečio bent trys šimtai metų iki Kristaus. Tai ne tik to meto milžiniškas uostas, į kurį jūreiviams kelią rodė vienas iš septynių pasaulio stebuklų – pusantro šimto metrų aukščio švyturys, bet ir kultūros bei mokslo centras su nesuvokiamo dydžio biblioteka ir muzeonu, kuriame būrėsi mokslininkai ir menininkai, veikė observatorija, botanikos ir zoologijos sodai. Šioje graikų sukurtoje oazėje prie Nilo upės ir Viduržemio jūros vyko be galo intensyvus gyvenimas, kurio šurmulyje maišėsi tautos bei kalbos, ir niekas nė nemanė įrodinėti, kad kažkuris dievas, požiūris ar prekė yra verti išskirtinio dėmesio, ypatingos vietos, neliečiamumo teisės. Tiesa, čia, Egipte, ištisą kvartalą saugiam gyvenimui gavo žydai, o Senasis Testamentas pirmiausiai buvo išverstas į graikų kalbą. Taip, Aleksandrijoje.SKAITYTI DAUGIAU

Pergalė ir barbarybė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.SKAITYTI DAUGIAU