Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.SKAITYTI DAUGIAU

Dūzgenimas ir laimė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

SKAITYTI DAUGIAU

Bananas ir atsakomybė

Yra toks posakis – „dvi medalio pusės“. Kad ir kaip norėtum, abiejų niekaip negali parodyti vienu metu. Ką tos dvi pusės reiškia – kitas klausimas, labiau susijęs su dualistine žmogaus prigimtimi ar bet kokio objekto regimais bei neregimais aspektais. Štai ir mėnulis, nors maino fazes, parodydamas tai vieną, tai kitą skruostą, visai uždengdamas savo veidą ar atskleisdamas jį visu grožiu, vis tik turi žmogui niekada nematytą – tamsiąją – pusę. Jei, remdamiesi amžinu gūdžiausiuose mituose ir mūsų sąmonėje suformuotu juodos bei baltos supriešinimu, sakome, kad šviesioji yra geroji, o tamsioji – blogoji, tuomet nesunku įrodyti, jog būtent pastaroji labiausiai traukia ir vilioja.SKAITYTI DAUGIAU

Minia ir žlugimas

Senosios helenistinės kultūros perlas Aleksandrija buvo nuostabus miestas, įkurtas Aleksandro Makedoniečio bent trys šimtai metų iki Kristaus. Tai ne tik to meto milžiniškas uostas, į kurį jūreiviams kelią rodė vienas iš septynių pasaulio stebuklų – pusantro šimto metrų aukščio švyturys, bet ir kultūros bei mokslo centras su nesuvokiamo dydžio biblioteka ir muzeonu, kuriame būrėsi mokslininkai ir menininkai, veikė observatorija, botanikos ir zoologijos sodai. Šioje graikų sukurtoje oazėje prie Nilo upės ir Viduržemio jūros vyko be galo intensyvus gyvenimas, kurio šurmulyje maišėsi tautos bei kalbos, ir niekas nė nemanė įrodinėti, kad kažkuris dievas, požiūris ar prekė yra verti išskirtinio dėmesio, ypatingos vietos, neliečiamumo teisės. Tiesa, čia, Egipte, ištisą kvartalą saugiam gyvenimui gavo žydai, o Senasis Testamentas pirmiausiai buvo išverstas į graikų kalbą. Taip, Aleksandrijoje.SKAITYTI DAUGIAU

Pergalė ir barbarybė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.SKAITYTI DAUGIAU

Plastiko lietūs ir Bashō

Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.SKAITYTI DAUGIAU

Tiesa ir berniukas

Kiekvienoje pasakoje, padavime, sakmėje ar mite nėra nieko išgalvoto. Keisti veikėjų pavidalai, stebuklinės situacijos, fantasmagoriški įvykiai – vien efekto siekianti vaizdų dėlionė, tačiau viso to esmė yra absoliučiai tiksli. Ji atspindi ne tik kosmose bei Žemėje nutikusius didingus dalykus, bet ir kasdienių mūsų santykių, poelgių, reakcijų modelius, kuriuos galbūt koncentruočiausiai mėgino atskleisti Carlas Jungas, moderniam žmogui pristatęs archetipų teoriją. SKAITYTI DAUGIAU

Sakura ir smūtkelis

Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.SKAITYTI DAUGIAU

Rankos ir vanduo

Visose tautose žinoma papročių, kurių svarbiausias dalyvis yra vanduo: juo prausiamasi ypatingomis progomis prie simbolinių vartų, kad būtum kažkur įleistas – į gyvųjų pasaulį ar Anapilį, jis būtinas asmeniniuose ir visuotiniuose ritualuose, pradedant buitimi, baigiant religinėmis apeigomis ar net magija. Gyvenimas neįsivaizduojamas be pirties, vonios ar baseino, be maudynių upėse, ežeruose, jūrose, be indų mazgojimo ir grindų šveitimo, ką jau kalbėti apie rankų švarą. Pašventintas vanduo apsaugo nuo piktųjų jėgų, tokiu šlakstomi namai ir žmonės, į jį nardinami būsimieji krikščionys. Užkalbėtas gydo nuo ligų, gyvasis prikelia iš mirusiųjų pasakų herojus, virš tekančio išsakytos bėdos nuplaukia. Žodžiu – jis viena nuostabiausių stichijų, kuriai priskiriamos pačios pozityviausios ir labai retai destrukcinės (kaip kad ugniai) savybės.SKAITYTI DAUGIAU

Maironis ir nemirtingumas

Pareiga ir „aš noriu“