fbpx

ŠVENTI REIKALAI IR BLYNAI

Erika DRUNGYTĖ

Kartais atrodo, jog lietuviai – švenčių čempionai. Nėra mėnesio, kad jų neištiktų kokia nors proga, o su ja – galimybė „atsipalaiduoti“. Tiek „atsipalaidavusių“ seniai teko regėti: pilnos sanatorijos, SPA, kurortų viešbučiai ir kaimo turizmo nameliai, kavinės, restoranai, paplūdimiai ir kubilai miško aikštelėse. Aktyvioji chronologija vietos gyventojams įsibėgėja lapkritį, įsisiautėja gruodį ir sausį, nuslūgusi atsigauna vasario vidury, iššauna keletą salvių visais pavasario mėnesiais, kvėpteli liepą, paskui dar kartą rugpjūtį, nuo rugsėjo ima spartinti žingsnį, o tada ir vėl – Vėlinės, Adventas, Saulėgrįža, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Šv. Valentinas, Naujieji kinų metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas I, Šv. Kazimiero (Kaziuko) diena, Tarptautinė moterų diena, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas II, Verbų sekmadienis, Velykos, Joninės… Na, žodžiu, jei dar pridėtume ikikrikščioniškų gamtos reiškinių pagerbimus ir visų šventųjų dienas – gyva prapultis.Daugiau

TVARUMAS IR LAOZI

Erika DRUNGYTĖ

Yra manymų, kad Kinijos virtimas autoritarine, į vieną kumštį sugniaužta ir įvairiausių ydų pripampusia valstybe įvykęs tik dėl to, jog jos valdovai pasirinko ir teisingu laikė vieną kelią – konfucionizmą. Tačiau tai, kas buvo paversta dogma ir neatšaukiamu imperatyvu, tebuvusi Konfucijaus mokymo interpretacija, supaprastinta ir sunorminta sistema, toli gražu neatspindėjusi tikrojo išminčiaus mokymo. Gali būti, kad tokie tvirtinimai teisingi, nes žmogaus gebėjimai interpretuoti ir pamesti pradinį šaltinį bei jo esmę – toks dažnas reiškinys ir buitiniame, ir socialiniame, ir kultūriniame, ir valstybių valdymo lygmenyse. Paradoksas tas, kad bet kurios ideologijos (net jei tai – Mokytojo išminties knygos konspektas) nučiulpimas (kai kas sako – išgryninimas) ir sustatymas į rikiuotę virsta vien tik viešojo gyvenimo tvarka, apribota kanonais. Norint, kad pasirinktasis kelias nenuvestų į aklavietę, reikalingas nepaliaujamas idėjos apmąstymas ir pasirinkimo patvirtinimas praktika.Daugiau

INOVATYVUMO PERSPEKTYVA IR KVĖPAVIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Latvių kalboje jauns reiškia naujas, vadinasi, jaunumas ir naujumas – sinonimiški. O kaip su senumu? Nebemadingas, nusidėvėjęs, ilgai tarnavęs, turintis daug metų – senas. Tačiau kiek laiko turi praeiti, kad kažkas taptų senu? Per kiek pasensta sviestas? Po kelerių metų senais tampa batai? Kada sena spinta metama lauk, o kada įgyja didesnę vertę, nes ji – senovinė? Kodėl nuo jauno vyno skauda galvą, bet visi laukia Naujųjų kaip gerosios pradžios? Kas nusprendė, kad nauja – tai pamiršta sena? Ar tikrai senatvė bjauri, nors nieko nėra vertingiau už senolių išmintį? Kaip nutinka, kad vienais laikais jaunimas eina į naujoviškumą pametęs galvą, o kitais – pameta galvą dėl retro?Daugiau

KETUREILIAI IR KVARKAI

Erika DRUNGYTĖ

Ieškodami atsakymų į klausimus, dažnai griebiamės enciklopedijų faktografijos. Tačiau gilesniam pažinimui prireikia ir autentiškų liudijimų, ir fotografijose užfiksuotų akimirkų, ir mito analizės, ir etimologijos, ir paprasčiausių posakių ar priežodžių. Visa žmogaus patirtis yra svarbi ir sutelktina tarsi žvaigždynan, kad pamatytume net, regis, nereikšmingo dalyko visumą. Kitaip, prisimenant A. Einsteino postringavimus, mes tik žinome, bet nesuvokiame, o juk svarbiausia yra būtent tai. Įvykių chronologija, veikėjų pavardės, pokyčių etapai, kostiumų evoliucija, meno kryptys ir stiliai – vien linijinė istorija, šaltai ir abejingai, tarsi detektyvas, prie apžvalginės plokštumos priseganti aukų, liudininkų ir daiktinių artefaktų nuotraukas. Tačiau tai tėra apvalkalai.Daugiau

JUNGAS IR RUDUO

Erika DRUNGYTĖ

Carlas Gustavas Jungas ne kartą yra minėjęs, kad nenorėtų būti laikomas kokiu šarlatanu ar menininku (!), jam atrodė, kad visi eksperimentai, sapnų ir pasąmonės, net alchemijos ir mitų tyrinėjimai, archetipų apmąstymai bei kolektyvinės atminties apčiuopimas – kad ir kaip kam atrodytų – nėra kažkas keista, nesusiję su mokslu. Atvirkščiai, bjaurėjosi dogmatizmu, kuriuo prisidengę jo kolegos (kaip tik dėl šios priežasties išsiskyrė jo keliai su Sigmundu Freudu) mėgino įtvirtinti nepajudinamumo, teksto, įkalto akmenyje, principą. Gyvenimo realybė, o ne teorija – štai kas yra visada viskuo abejojantis, nuolat tekantis, pats save paneigiantis ir vėl naujus klausimus keliantis mokslas.Daugiau

ISTORIJA IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Praėjus 100 metų po bet kokio įvykio, po bet kokios santvarkos, po bet kurių judėjimų ir stilių radimosi, kažkas visuomenėse, valstybėse ir kultūrose pakinta. Nes atsiranda pakankamas atstumas į praeitį pažvelgti be asmeninių nuoskaudų, be pulsuojančių prisiminimų, be subjektyvių vertinimų. Ką jau kalbėti apie dar nepasiekiamiau istoriniame laike nutolusius reiškinius. Lieka legendos, būtų ir nebūtų nutikimų aidai, simboliai ir artefaktai. Ir kuo labiau nusitrina jų panaudojimo aktualumas, tuo aiškiau išsigrynina pavidalai be juos lydinčių teiginių, neiginių, apkalbų ar pagarbinimų. Jei kalbėtume apie meną, laikas tik dar labiau sustiprina talentingųjų vertę, apsimetėlių užmarštį.Daugiau

SANDĖLIAI IR PAMINKLAI

Erika DRUNGYTĖ

Vienas kertinių Lietuvos architektūros kampų – sakraliniai pastatai. Bažnyčios yra paveldas, liudijantis ne tik šalyje vyravusią stilistinę įvairovę, bet ir kiekvienam kraštui būdingą savitumą, įvairiais niuansais išreiškiantį vietos žmonių santykio su kulto vieta skirtumus. Regionuose savo indėlį į kultūros audinį įaudę kūrėjai bei statytojai šalia kanoninių reikalavimų pridėdavo ir individualaus braižo, o šį lemdavę daugybė veiksnių, bet daugiausia, matyt, kilmė – žemaitiškos ir suvalkietiškos, aukštaitiškos ir dzūkiškos bažnyčios tikrai nėra identiškos. Tačiau prisimename, kad šis nuostabus palikimas bei liudijimas apie mus pačius išliko tik dėl didžiulių pastangų, nes užėjus „lygybės ir brolybės“, „taikos ir visuotinės gerovės“ okupacinei valdžiai, maldos pastatų klausimas tapo to meto aktualija.Daugiau

POZITYVUMAS IR LOJALUMAS

Erika DRUNGYTĖ

Vis mažiau ir mažiau lietuvių jausmus sujudina Birželio 14-oji. Daug priimtiniau yra švęsti šventes, net tradicines, net iš inercijos, net jei jos tėra kažin kokia abstraktybė – Kalėdas, Velykas, Jonines… O įsimintinos datos – viso labo rekomendacija prisiminti. Juolab jei minimi liūdni dalykai – nuo niūrių nuotaikų, tragiškų įvykių, skaudžių patirčių, gyvybės netekčių šiuolaikinis žmogus slepiasi. Pozityvus mąstymas, pozityvi laikysena, pozityvus bendravimas – štai siekiamybė, net ne visada žinant sąvokos reikšmę. Kas gi pozityvaus iškyla prisiminus masinių priverstinių trėmimų iš tėvynės dieną? Kas gero, giedro ir gražaus tuose istorijos puslapiuose bei gedulo kaspinuose? Ir apskritai, kodėl būtina save „grūzint“ tokiais slegiančiais mintijimais apie tai, ko niekas neprisimena?Daugiau

PR. KR. IR PO M. E.

Erika DRUNGYTĖ

Mūsų eros laikai dovanojo žmonijai daugybę mąstytojų, pranašų ir mistikų, kuriuos sujungė svarbiausioji atspirtis, priešinga iki tol vyravusiam baimės motyvui. Autoritetas dėl galios, teisybės įrodinėjimas kerštu, tikėjimas kaip nuosprendis – visa tai ėmė kisti atsiradus kitam, kitokiam mokymui. Taigi, pasibaigus „akis už akį“ etapui, pradėjo skleistis naujas, suteikęs viršenybę meilei, bet visai kitokiai, nei buvo Bakcho bei Apolono garbinimo laikais. Dabar meilė praranda kūniškumą, pasivadindama tiesa. Ir Alacho vienas vardų yra tiesa, ir Kristus sako – „aš esu tiesa“. Dar daugiau – tik per meilę kaip tiesą įmanomas gyvenimas. Ne tas kūniškas, o amžinas. Vadinasi, žmogus, norėdamas sukurti būsimo rojaus, kurio trokšta ir kuriuo tiki, atspindį, jo mini modelį, turėtų visų pirma kliautis ne geležine logika, skatinti ne materijos, bet dvasios gausinimą, stiebtis tiesos paieškų ir jos suvokimo kelyje, o esminiu imperatyvu laikyti iki skausmo žinomą formuluotę „mylėk savo artimą…“Daugiau

LAIKAS IR MEILĖ

Erika DRUNGYTĖ

Nuo XVI iki XVIII amžiaus Europos dailėje, kuri, be bažnytinių temų, aktyviai eksploatavo antikinę mitologiją, labai išplito vienas siužetas, pakartotas skirtingų dailininkų – Kupidono (Amūro, Eroto) nubaudimas. Ko gera, Renesanso bei iš jo išriedėjusio Baroko epochose buvo gerokai pripainioti graikų ir romėnų mitai, prigalvota naujų siužetų ir – pagal krikščioniškąją pasaulėžiūrą – alegorijų. Tad tą vargšą nuogą sparnuotą mažylį su lanku bei strėline gaudyti, prilupti ir pažaboti tegalėjo visai kitos pasaulėžiūros kultūroje užaugę menininkai, nieko bendra neturintys su gaivalinga, gamtos stichijoms atsidavusia Antika.Daugiau

UNESCO IR SAVINIEKA

Erika DRUNGYTĖ

UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąraše nerasime lietuvių Užgavėnių ar Velykų, juolab – pavasario lygiadienio šventės. Pirmųjų dviejų tradicijos dar laikosi ant plonyčio entuziastų (dažniausiai folkloro ansamblių ar etnografinių muziejų) saugomo siūlo, tačiau kovo 21-ąją nei kas mini, nei ji išsiskiria kokiomis ypatingomis apeigomis. Yra manančių, kad kadais šis svarbus astronominis laikas, kai diena ir naktis tampa vienodo ilgumo, kai Saulė atsiduria pirmajame – Avino – Zodiako ženkle, kai prasideda naujas ciklas, ypač svarbus žemdirbių kultūroms, Lietuvoje tikrai buvo švenčiamas. Didžioji dalis papročių bei ritualų „mig­ravo“ į Velykas, kurios apskaičiuojamos labai archajišku būdu – pagal Mėnulio kalendorių. Tad kalbėdami apie atgimimo stebuklą, dabar laikomės krikščioniškų datų ir išryškiname esminius akcentus, susijusius su Kristaus nukryžiavimu bei prisikėlimu iš mirusiųjų. Tačiau dangaus šviesuliai vis dar lieka atspirties taškais skelbiant įvairias pradžias, pabaigas, virsmus ir perėjimus.Daugiau

BALANDŽIŲ PIENAS IR KOMUNIZMAS

Erika DRUNGYTĖ

Bemaž kiekvienam aišku, apie ką kalbama ištarus „Paukščių pienas“, bet taip pavadintų saldainių atsiradimo istorija žinoma toli gražu ne visiems. Lietuviai juos pamėgo 7-ajame XX a. dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje pradėta masinė gamyba, tačiau šiuos skanėstus sumanė ir saldumynų mėgėjams pasiūlė visai ne tarybiniai kulinarai. 1936-aisiais Varšuvoje, žymiausiame to meto Lenkijos šokolado fabrike „E. Wedel“, turėjusiame parduotuvių tinklą net Londone bei Paryžiuje, Janas Wedelis sukūrė receptą, kuriuo nustebino visą Europą. Šį leng­vą tarsi oras, purų ir baltą šokoladu aplietą desertą liaupsino išrankiausi konditerijos žinovai, o pavadinimą „Ptasie mleczko“ lenkų fabrikantas sumanęs ne atsitiktinai – tautosakoje puikiai žinomas posakis, kad žmogus, apstus turtų, gali trokšti tik paukščių pieno – to neįmanomo gauti dalyko.Daugiau

LAIMĖ IR LŪŽUSI KOJA

Erika DRUNGYTĖ

Simbolius įvairios kultūros dažniausiai paveldi iš mitų, apeiginių ritualų, tikėjimų, religijų, jie tampa įprastiniais susikalbėjimo kodais ar išskirtiniais pranešimo ženklais, pagal kuriuos susivokiame, kokiame kunkuliuojančio Babelio bokšto kambarėlyje sėdime. Viena aišku – simbolis išreiškia kokią nors ypatingą mintį, idėją, tik ją perpasakoti žodžiais, visiškai atskleisti prasmę – beveik neįmanoma. Tačiau kaip maga! Naujajame Testamente Kristus daugybę kartų pamini Rašto aiškintojus. Taigi, šis užsiėmimas – skaityti ir išnarplioti, kas po žodžiu (vaizdu) paslėpta, – tikrai ne mūsų laikų reikalas. Tūkstančius metų žmogus vis stengiasi suprasti ir savaip išgliaudyti netiesiogines prasmes, tad begalinėse interpretacijų pievose galima ir pasiklysti, ir nusilaužti koją.Daugiau

MEILĖ IR AVIŽŲ KISIELIUS

Erika DRUNGYTĖ

Kad ir kiek mums būtų metų, viltis, jog Kalėdų laikas iš tiesų stebuklingas, yra gyva. Kažkokie nepaaiškinami jausmeliai strikinėja paširdžiuose kaip pavasariniai ėriukai dobilienoje, kadangi dvasia atsivėrusi džiaugsmui. Vargu, ar kuri kita šventė nuteikia taip optimistiškai, suburdama draugėn šeimą, nes – bent jau Lietuvoje – Kūčių vakarienė – vis dar saugomas paprotys, kurio vienas tabu – jokių svetimųjų, net draugų – ne. Taip, pasaulio rūbas margas mainos, įsileidžiame įvairių naujovių – ir kitų kraštų tradicijų, ir valgių, ir dainuojame lyg globalus choras viską nuo itališkų arijų iki angliško pop­so. O va Kūčios – reikalas šventas: svarbu ir plotkelės, ir įprastieji „skurdūs“ patiekalai (tarp kurių tie ypatingieji – kūčiukai, aguonpienis, kanapės etc.), ir jų skaičius, ir stalo papuošimas, santūrus, bemaž tykus pabuvimas tik su pačiais artimiausiais – gyvais ir mirusiais. Nejaugi kam šautų galvon tai pavadinti atavizmu?Daugiau

DUMBLAS IR GEROVĖ

Erika DRUNGYTĖ

Ne tik įšalas, bedeguonėje saujoje sukaustęs, išsaugo tūkstančių metų palikimą – gyvūnų bei žmonių kūnus su visais audiniais, plaukais ir net kraujo likučiais, augalus, daiktus, maistą. Labai dažnai istoriją užkonservuoja ir kitos substancijos – durpės, dumblas, purvas. Panardinęs ranką į neperregimą klampią marmalynę, kuri – pagal įprastinį kultūringojo žmogaus švaros etaloną – yra atgrasi, bjauri, dvoki, gali užčiuopti kokį lobį. Gal auksinę monetą, gal dievybės skulptūrą, o galbūt net valties bortą, pastato rąstą, gyvenvietės vartų koloną. Ten, kur tamsu, daug nežinios ir baugių vaizduotės šmėklų, gyvena anapusiniai pasauliai, tačiau nejudrūs tavo akims, sustingę pavidalais ir pozomis, kuriomis kėtojosi iki susidurdami su Medūzos žvilgsniu.Daugiau

SPYGLIAI IR GYVENIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Ruduo. Rudai – tarsi sukrešėjusiu, nebetekančiu krauju – visose žemės atodangose išsiverčia bet kokios buvusios žaismingos vasaros spalvos. Lapai medžių šakose ar ant šaligatvių, augalai soduose, daržuose, gėlės parkuose ir po daugiabučių langais – nesvarbu, kas ir kur augo, visa virsta vientisu tręštančiu paklotu, kurį neilgai trukus užklups ir prispaus pirmosios geliančio lapkričio snaigės. Išdidžios ir nekintančios stovės vien eglės, pušys, tujos, kėniai, kadugiai. Kartais galvoji – gera gebėti savo saulės antenas paversti žaliuojančiais spyg­liais, o šiais atsibadyti, kad jokie šalčiai bei pūgos nekąstų, bet, kita vertus – ar gali būti gražesnė metamorfozė, kai visko netekęs ir tarytum nugalėtas koks plikas krūmas pavasarį sukrauna žiedus, išpumpuruoja savo lapų formas, faktūras ir spalvas, liudydamas nenutrūkstamą gyvenimo ratą?Daugiau

GRYBAVIMAS IR ELDORADAS

Erika DRUNGYTĖ

Šiųmetis visuotinis rugsėjo šventiškumas kažkoks šaltai sugižęs – šypsenos iškoštos pro sukąstus dantis, nes niekas nedžiugina: nei mokslo bei žinių puokštės, nešamos į tėvams uždarytas ir nuo elektros atjungtas mokyklų klases, nei valstybės vadovų tekstai apie visuotinio taupymo priemones, kurios padės išgyventi žiemą, vadovaujantis elektros biržos logika „didžiausią kainą pasiūliusio tiekėjo kaina yra mažiausia kaina“, ar apie būsimas milijardines skolas infliacijai amortizuoti. Šalyje pritilus ir išsigandus laukiama sunkaus šaltojo sezono su visais lygties, kurią dabar kiekvienas sprendžia, kaip moka, prasimanydamas malkų, žvakių ir miltų atsargų, nežinomaisiais.Daugiau

TILTAI IR LAIKMENOS

Erika DRUNGYTĖ

Senoji Mikėnų civilizacija antikiniame pasaulyje išsiskyrė ne tik be galo įdomia, savita kūryba, bet ir karyba, o šios kultūros ženklų aptinkama iki šiol. Įdomu, jog kai kurie artefaktai ne tik išliko, bet ir tebėra funkcionalūs. Štai kad ir kariniams vežimams skirti arkiniai griovius dengiantys tiltai, pastatyti iš netašytų didžiulių akmenų, mažesnių riedulių bei akmenukų be jokio skiedinio. Manoma, jog tai seniausi tiltai pasaulyje, ar bent jau seniausi sulaukę mūsų dienų. Vienas jų – apie 1300 m. pr. Kr. suręstas Arkadiko tiltas Peloponeso pusiasalyje. Šis 22 metrų ilgio ir 5,60 metro pločio statinys atlaiko ne tik pėsčiuosius, be atvangos vykstančius pažiūrėti 3000 metų senumo stebuklo, bet ir ramiai žvelgia į šiuolaikinius plieno „vežimus“, „traukiamus“ kelių šimtų arklio galių.Daugiau

FILOSOFIJA IR „GERIAUSIEJI“

Erika DRUNGYTĖ

Vienas žymiausių antikos vyrų Markas Aurelijus jaunystėje žavėjosi sportu ir daug laiko skyrė imtynėms, boksui, net ritualiniams šokiams su šarvais, vis tik vėliau iki pat senatvės sveikatos neturėjo. Bet šitai nesukliudė jam tapti puikiu karaliumi, karvedžiu bei filosofu. Ne, atvirkščiai – pirmiau filosofu, o tik paskui karvedžiu. Romos valdovas saviugdos kryptimi, atmetęs „tuščių teorijų“ sofistiką, pasirinko stoicizmą, susiformavusį Graikijoje (gal todėl žymiausią savo veikalą „Sau pačiam“ ir parašė graikiškai). Gyvenime jis kaip įmanydamas laikėsi kertinių dorybių, nubrėžtų pirmtakų Zenono, Chrisipo bei vėlyvojo Epikteto, kurias įamžino, pats save perspėdamas: „Stenkis būti paprastas, geras, doras, garbingas, kuklus, teisingas, dievobaimingas, palankus, malonus, ištvermingai atliekantis savo pareigas. Visomis jėgomis stenkis būti toks, kokį tave norėjo padaryti filosofija.“Daugiau

SNIEGAS IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Prieš dvejus metus, 2020-ųjų gegužės 12 d., jau gausiai žydėjo alyvos. Regėjos, pavasaris skuba ir šyla kas minutę, sodininkai aikčiojo, kad dar ne viską spėjo susodinti ir susėti, nors stengėsi iš paskutiniųjų. Ir štai minėtąją dieną užslinko tiršti debesys, iš kurių ėmė drėbti sniegą – didžiausiomis saujomis, drėgną, sunkų, neatremiamą. Pamenu, kaip bėgau gelbėti iki žemės nusvarintų alyvų šakų, kaip atrodė, kad jos niekada nebeišsities, o liks tokios palinkusios, prislėgtos. Baltosios masės buvo iki kelių, purtymo procesas pavirto sudėtingu darbu, bet reikėjo apeiti visus medelius ir krūmus, kitaip būtų likęs vien laužas. Šiais metais pavasaris vėsus. Toks vėsus, kad žmonės savo gėrybes laiko susėtas į indelius ant palangių ir spėlioja, kada gi baigsis šalnos naktimis. Alyvos gegužės 12-ąją dar tik ima rodyti pumpurus, vadinasi, gamta reguliuoja savąjį kalendorių prisitaikydama prie aplinkybių, savo galimybes jausdama, nuspėdama stebuk­lingais būdais.Daugiau