SRIUBA IR NOBELIO PREMIJA

Erika DRUNGYTĖ

Turbūt ne kartą teko girdėti apie organizaciją „Maltos ordinas“, net matyti jos labdaros renginius, kai virš garuojančių sriubos puodų plaikstosi raudonos vėliavos, padabintos baltais kryžiais, kurių galai primena kregždžių uodegas. Tačiau retas žino šios organizacijos istoriją, ryšį su Lietuva, veikimo principus. Ordino pradžia – XI a. Jeruzalėje, kai ten prie Šv. Jono Krikštytojo ligoninės susibūrė krikščionių draugija, vedina kilnios misijos – tarnauti ligoniams. Tačiau vis labiau reikėjo ir kitos funkcijos – ginklu apginti piligrimus, keliaujančius į Šventąją Žemę, atsilaikyti prieš kitatikių antpuolius, tad draugija netruko virsti kariniu riterių ordinu, kurio išskirtiniu ženklu tapo raudonas apsiaustas su tiesiog baltu kryžiumi.Daugiau

BROLIAI IR BRIEDŽIAI

Erika DRUNGYTĖ

Ir kas gi pasakė, kad lietuviai su latviais – artimiausi giminės? Pirmiausia, turbūt, kalbininkai. Tai, jog esame vienoje baltų kalbų valtyje, nekelia jokių abejonių. Iki krikščionybės atėjimo įvairios šios kalbų grupės gentys gyveno viename areale ir nebūtinai taikiai, kaip mums atrodytų iš dabartinės perspektyvos, meiliai vadinant visus broliais ir seserimis. Konkurencinės kovos dėl teritorijų, prieigos prie upių ir jūros, derlingesnių žemių ir turtingesnių medžioklės plotų arba strateginiai vienijimosi ir skyrimosi žaidimai buvo būdingi visiems. Ir tik priartėjus grėsmei iš galingesnių politinių darinių, teko pasirinkti, kokia tolesnė taktika bus geriausia.Daugiau

RAGNAROKAS IR PAKASTAS ŠUO

Erika DRUNGYTĖ

Žodis žemė aprėpia ne vieną reikšmę. Tai ir fizinio, materialaus objekto apibūdinimas, ir dvasinis matmuo, įvairiais aspektais atsiskleidžianti vertybė, ir terra, ir oikumena. Pakalbėkime apie paskutinįjį – graikų kalboje vartotą terminą, reiškiantį žmonių apgyvendintą teritoriją. Jei pradžioje oikumena buvo tik tai, kas pažįstama ir išsidėstę aplink Delfus kaip centrą, tai vėliau, paplaukiojus kiek toliau, žmonių žemės ribos plėtėsi. Bet mintis ta, kad vietos, kuriose gyvena ne dievai, sirenos ar kiklopai, yra svarbios. Tarsi norėta pasakyti, kad oikumena yra esminis dalykas, nes ji vienija visus, turinčius panašią prigimtį – homo sapiens broliją.Daugiau

KALĖDOS IR MIMOZŲ ŠVIESA

Erika DRUNGYTĖ

Apie Pierreʼą Bonnard’ą žinojau nedaug. Na, tik tiek, kad prancūzas, kad postimpresionistas. Visi tie Paryžiaus galerijose eksponuojami vyrukai iš iki post periodo man labai patinka, o srovės pavadinimo kaltininkas Claude’as Monet – ypač. Jo „įspūdžiai“ pripildyti kažin kokių magiškų dalykų, kuriuos sukuria ir minkštos vibruojančios linijos, ir prislopinta šviesa, ir susibėgančios, susiraibuliuojančios figūros. Žinoma, dar tas pabaigos neturintis gamtos, svarbiausia man – sodų motyvas – manoji įvairiuose apmąstymuose bei poezijoje dominuojanti tema. Turbūt dažnas, įsijautęs į Monet paveikslų medžių, gėlių, tvenkinių su lelijomis, paslaptingų kampelių pasaulį, pamilsta sodininkavimą, kuriuo užsiėmė pats menininkas, puoselėdamas savąjį rojų Giverny, iki šių dienų lyg magnetas traukiantį lankytojus iš įvairių kraštų.Daugiau

NULAUŽTA PRASMĖ IR BERIBĖS RIBOS

Erika DRUNGYTĖ

Markas Tulijus Ciceronas – žymus romėnų mąstytojas ir oratorius, gyvenęs 106–43 m. pr. Kr., vadintas tėvynės tėvu, nes dauguma jo politinės veiklos darbų buvo vertinami ir palaikomi piliečių. Žinoma, jo mirtis nebuvo natūrali – drąsųjį tiesos ieškotoją bei fundamentalių filosofinių veikalų autorių nužudė oponentai, negalėję susitaikyti su viešai išsakyta kritika. Viename traktatų „Apie numatymą“ (De divinatione) jis rašė: Quod crebro videt non miratur, etiamsi cur fiat nescit; quod ante non viderit, id si evenerit, ostentum esse censet. Ciceronas čia aptaria reiškinį, kai žmogus tampa abejingas dalykams, nors jie galbūt yra nuostabūs, tik todėl, kad dažnai juos mato, taigi prie jų pripranta ir nustoja stebėtis. O neregėti reiškiniai pakeliami į stebuklo lygmenį vien todėl, kad niekada nebuvo patirti. Kitaip tariant, emocijos yra stiprios tik kurį laiką.Daugiau

KIETOJI GALIA IR BARBARAI

Erika DRUNGYTĖ

Šiandieną džinsai nebėra darbo apranga, nors XIX a. viduryje Levio Strausso pradėti masiškai gaminti tam, kad ilgai tarnautų aukso kasėjams. Džinsuotos moterys ir vyrai nebevadinami ir kaubojais, kurie tas ilgai nedylančias kelnes iš tauriojo metalo gavybos permetė į galvijų verslą. Nebeatspindi jie ir XX a. maišto, kai daugiausia menininkai liberalizavo kultūrinį drabužio kodą, nulaužę jo socialinės nelygybės atributiškumą. Mėlynos kelnės, regis, pritinka kiekvienam, nepaisant amžiaus, lyties ar piniginės storio. Dabar džinsus gali mūvėti verslininkas, bankininkas, prezidentas, kirpėjas, šlavėjas, dailininkas, sportininkas, gydytojas, maisto išvežiotojas etc. Iš reikmės gimęs praktinis sumanymas tapo patogumo ir visuomenės demokratizavimo simboliu. Kitaip tariant – minkštąja galia, sulyginusia luomus be skerdynių.Daugiau

DETALĖS IR DIEVIŠKAS JUOKAS

Erika DRUNGYTĖ

Na, nesakykite, kad nė karto taip nenutiko: atsivertėte knygą, šriftas nedidelis, paveikslėliai smulkūs, ir ranka jau tiesiasi prie puslapio, kad dviem pirštais „praplėstų“ ekraną. Taip taip – kompiuterinio pasaulio realijos. Kažkada, tikrai seniai, gal prieš 25 metus, išklausiau Leonido Donskio man duotus pamokymus saugoti riešus – tinkamu kampu kilstelėti klaviatūrą, teisingai laikyti pelę, nepertempti pirštų, daryti pertraukas… Jau tada kalbėjome apie kompiuterį kaip kūno pratęsimą, jo dalį. Ir tai atrodė gana makabriška. Šiandieną tokia dalimi virto išmanieji, be kurių pasijuntame nesaugūs, lyg ko trūktų, o jų valdymo judesiai tampa automatizmu. Tad vaizdo išdidinimas, pritraukimas – įprastas reikalas, to griebiamės dažnai, kad įžiūrėtume visus niuansus, smulkiausias detales. Kam mums to reikia? Galbūt manomės, kad taip geriau pažinsime, suprasime, įsitrauksime? Kad jau tada tai tikrai niekas mūsų neapgaus? Kad daugiau žinodami patys būsime platesni, aprėpiantys?Daugiau

TELEMACHAS IR LIETUVOS ODISĖJOS

Erika DRUNGYTĖ

Visai gali būti, kad Mikėnų civilizacijos ir Trojos atradėjas Heinrichas Schliemannas iki archeologijos nebūtų prisikapstęs, jei į jo rankas nebūtų patekusi viena populiariausių XIX a. knygų (bestseleris nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo) – „Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykiai“, kurią parašė Liudviko XIV vaikaičio mokytojas – teologas, poetas, mąstytojas, pedagogas François Fénelonas. Po pirmojo tomo publikavimo 1699 m. (tai padaryta pavogus rankraštį ir autoriui nežinant) šis prancūzų arkivyskupas ir didaktinės literatūros pradininkas buvo pasmerktas – neteko ir Karaliaus Saulės, ir popiežiaus malonės. Nors jo romanas pasakoja Odisėjo sūnaus Telemacho klajones ieškant tėvo ir jose patirtus nuotykius, vis tik atidūs skaitytojai aiškiai pamatė Liudviko Didžiojo ir jo dvariškių kritiką, valdymo klaidų išryškinimą bei galimos idealios santvarkos aprašymą. Ši politinė pedagogika pirmiausia buvo skirta Fénelono auklėtiniams – būsimam Prancūzijos sosto įpėdiniui Burgundijos kunigaikščiui, deja, mirusiam iki karūnavimo, ir jaunesniajam jo broliui Anžu kunigaikščiui, vėliau tapusiam Ispanijos karaliumi Pilypu V.Daugiau

PARALELINĖS VISATOS IR JUODOJI DĖŽUTĖ

Erika DRUNGYTĖ

Kuris nežino biblinio pasakojimo apie ėjimą vandens paviršiumi? Šis įvykis priskiriamas pasakoms, nes paneigia fizikos dėsnius. Dar vadinamas stebuklu. Lygiai dėl to paties – visa, kas nutinka neįprastai, kam nėra jokio loginio paaiškinimo, kas prieštarauja mokslo įrodymams, laikoma pramanu. Bet yra daugybė pavyzdžių, vadinamų stebuklingais pagijimais, išsigelbėjimais, išlikimais. Jie – ne iš knygų, ne iš legendų. Netgi ne iš biuro VBS (viena boba sakė). Ypač nuostabūs medikų pasakojimai apie pacientus, kuriems gydytojai „išrašė“ kelialapį Anapilin, bet prognozės neišsipildė.Daugiau

POEZIJA IR EDENAS

Erika DRUNGYTĖ

Žmogus grožį valgo bėgdamas nuo bukos kasdienybės rutinos, plokščios buities, primityvios fiziologijos, merkantiliškos poreikių mechanikos. Jis jaučia jo galią, pripažįsta būtinybę juo gaivintis, net ir kritiškai žvelgdamas į kūrybą vis tiek jo siekia, tegu nesąmoningai. Įdomu, kad grožiu neįmanoma pasisotinti. Esi laimingas tik jį „vartodamas“ – klausydamas muzikos, vaikščiodamas po parodą, skaitydamas knygą, žiūrėdamas spektaklį ar filmą. Gali privalgyti, tačiau vos atsitrauki – vėl tuštuma, vėl ilgesys. Tiesa, egzistuoja ir rizika perdozuoti – tuomet viskas baigiasi tragiškai: atbukusiu jautrumu, pamišimu ar migracija į hedonizmo pragarą, kuriame ištinka žiaurus dekadansas.Daugiau

PLAYBOY IR VELYKOS

Erika DRUNGYTĖ

Kažkada pasaulio mitologijose vienas personažų buvo kiškis, sietas su Mėnuliu ir vaizduotas drauge su šio Žemės palydovo deivėmis, kurios dažniausiai įkūnijo pavasarį, gyvasties pabudimą, naujo ciklo pradžią. Na, kad ir senovės germanų tikėjimuose. Štai senųjų laikų anglai tokią Mėnulio mergaitę vadino Ēastre, tad etimologiškai čia viskas aišku – Easter arba Velykos ir yra tai, nuo ko prasideda naujas gamtos ir žemdirbiškų tautų kalendoriaus etapas. Tad neverta stebėtis, kad greta šios deivės piešti kiškiai paskui persikraustė ant Velykų stalo, pabėgo į pasakojimus apie kiaušinius nešančius zuikučius, o ir šiaip tapo taikaus, malonaus, naivaus, linksmo vaikiško pasaulio veikėjo prototipu. Ne išimtis ir Lietuva. Čia mes taip pat žinome, kas yra Kiškelis nabagėlis, Zuikis puikis, Velykų zuikis ir t. t.Daugiau

VENERA IR FUKO ŠVYTUOKLĖ

Erika DRUNGYTĖ

Sako, visi ratai apsisuka aplink savo ašį. Vadinasi, kiekvienas stipinas kažkuriuo metu vis atsiduria tame pačiame taške, panašiai kaip laikrodžio rodyklės. Ar tai būtų metų laikai, ar gamtos fazės, ar žmogaus amžius, ar istorijos renesansai – viskas kartoja ciklus, kuriuos jau ne kartą išgyveno žemės fauna ir flora, bet tik homo genties atstovai tai nuolat stebėjo ir fiksavo. Įdomumas tas, kad jų palikti liudijimai – net seniausi brūkštelėjimai ant uolų, akmenų, urvų sienų – ne vien realių gyvenimo scenų atkartojimas, bet ir simbolinis pasakojimas, kurį pagrįstai galima vadinti menu.Daugiau

DI KASYKLOS IR SUSITAIKYMAS

Erika DRUNGYTĖ

Ką su mumis gali padaryti dirbtinis intelektas? Ar jis apskritai yra? Juk vis dar – ne savarankiškas, tik atskirų programų siekinys. Tie terabaitai mūsų pačių rankomis surinktos ir virtualiajai erdvei padovanotos informacijos – argi ne kasyklos? Kol kažkas kastuvėliais mojuoja kriptovaliutų šachtose, DI renka savąjį auksą: mokosi kalbų, sistemina sferas ir sritis, rūšiuoja temas, nardo mokslo ir feikų vandenynuose. Guvūs moksleiviai bei studentai neatsilieka, šluoja jo paslaugų lentynas ir stengiasi pergudraut ne tik robotus, bet ir jų išradėjus, kad mokytojai nespėtų pãskui. Tad nenuostabu, kad didieji pasaulio protai karštligiškai rengia galimų pasek­mių strategijas – o jei DI sumanys tapti lygiateisiu? O jei suorganizuos karinę ataką? O jei įsibraus į slaptuosius objektus?Daugiau

DŽIAUGSMAS IR VIDUDIENIO DEMONAS

Erika DRUNGYTĖ

Žiema. Sakytume, ramybės metas. Nors netgi toji, dabar kažkur pranykusi, bet nepamiršta ir mūsų vadinama tikrąja, kai baltuodavo bekraščiais sniegynais, girgždėdavo kiemų takuose, pokštaudavo piešiniais langų stikluose, gnaibydavo šalčiu svilinančiais pirštais skruostus ir nosį, kad tik greičiau spruktume namo ir leistume švytėti nejudriam jos grožiui – netgi toji nebuvo visiškai sustingusi, mirusi. Po jos pusnynais ar kvėpavimą sulaikiusių medžių drevėse kažkas miegodavo, miško proskynų aikštelėse bei jaunuolynuose – žiaumodavo, palaukėse – medžiodavo. O štai kaip reikiant kaulus rakindavusio sausio pabaigoje plėšrieji girių augintiniai dar ir poruodavosi. Yra kaip yra, nes gamtos dėsniai veikia be išlygų – jei atėjo metas, instinkto skambutis skalambija it pašėlęs. Todėl ir sakome – gyvūnai yra nuostabūs, tačiau gyvuliški.Daugiau

ŠKARPIETKOS IR GELDA

Erika DRUNGYTĖ

Na, Kalėdos jau tuojau įlips per langus, duris, kaminus, tai ir proga yra šį tą gražaus, nuo kasdienybės atitraukto pamąstyt, parašyt. Kodėl Kalėdos įlips? Lietuviams žinomi Kalėdų bobutės ar diedo įvaizdžiai, tad jei jau šie kaži kuo į žmones panašūs, kodėl negalėtų kokiu nors būdu įsibrauti? Kokakolinis Santa Klausas (ak, tos šv. Mikalojaus transformacijos nuo vyskupo apsiausto iki raudonos liemenės ir iš Turkijos į snieguotą Laplandiją skraidančios rogės, elniais kinkytos!) juk gali. Mat visų užmačios geros – palikti dovanų. Net per prievartą. Nepakabinai ant durų „savo vilnonių škarpietkų“, teks Kalėdai prasimanyt, kaip patekt vidun ir nori nenori įgrūst kokį siurprizą.Daugiau

PERGALĖ IR VIENATVĖ

Erika DRUNGYTĖ

Nežinia, iš kokių laikų mus pasiekė šūkis „Pirmyn!“, bet galima numanyti, kad jį burnon įsidėdavo vadai mūšio lauke, ragindami karius pulti ar kilti atakon. Vėliau azartiškas kurstymas, tikėtina, skambėjo Amerikos užkariautojų lūpose, kai jie, bėgdami, jodami ar vežimais riedėdami, „matavo“ sau žemes, užimdami, kiek pajėgė, kiek aprėpė. Pirmavimo būtinybė, žinoma, yra svarbiausias kriterijus sporte nuo Antikos iki šių dienų olimpinių žaidynių. Kad ir kokios būtų varžytuvės – gladiatorių kovos, automobilių lenktynės, gražuolių rinkimai, dešrainių valgymo čempionatai, dainininkų konkursai, – visur renkamas nugalėtojas. Tas vienas vienintelis, tas pirmasis.Daugiau

MOZĖ IR POEZIJA

Erika DRUNGYTĖ

Apčiuopiamumas, įrodomumas, apskaičiavimas, nauda – žmogaus pasaulio matai. Tačiau netgi labai tiksliai apibrėžtų sąvokų vandenyne randame keistų dalykų, pavyzdžiui, nematerialų turtą ir paveldą. Jų egzistavimas, nors nėra jokio skverno, už kurio pastvėręs sulaikytum, nekvestionuojamas. Keisčiausia, kad galima buhalteriškai nustatyti ir įvardyti to nematerialumo vertę, net jei intelektiniai bei dvasiniai žmogaus pasiekimai – didžioji mįslė, neįmenama pritaikius ateistinį metodą ir išgliaudžius kūną pagal fizikos, chemijos ar matematikos formules. Tai kaipgi įtikinti funkcionierius, kad kultūros vandenyne plaukiojantys laivai ir skrajojantys olandai yra daug tikresni už virtualių tinklų virtualius lankytojus, kurių paisoma kaip kriterijaus kabinetiniuose prasmės apskaičiavimuose?Daugiau

Susvetimėjimas ir susitarimas

Erika DRUNGYTĖ

Kartais žmogus patiria keistą jausmą netgi ten, kur nėra jokių priešų, nedraugų ar kitataučių. Tada sako: „Čia ne mano.“ Nesvarbu, kur ta vieta – gamtoje, gyvenamoje aplinkoje (bute, sodyboje), ypatingame pastate (muziejuje, bažnyčioje, bibliotekoje) ar viešojoje erdvėje. Kai tai nutinka ne tėvynėje, priežastys daugiau mažiau aiškios – svetima kultūra, kalba, tradicijos, tikėjimas. Tačiau ir būdamas pažįstamose aplinkose, labai aiškiai suvokia, jog kažin kas jį atstumia. „Svetimas“ nėra kokia metafora ir nebūtinai reiškia atėjūną. Pasauliui netenkant sienų bei puoselėjant bendrystės idėją, žmogaus dvasia išlieka jautri, subtili ir jokios gražios utopinės realybės negali jos perkeisti.Daugiau

KARVĖ IR KULTŪRA

Erika DRUNGYTĖ

Į antrą pusę persiritus vasarai ir prasidėjus javapjūtei, kai paskui kombainus ima maklinėti gervės ir gandrai, pakvimpa rudeniu. Dar tik liepos pabaiga, tačiau nešienaujamose pievose tarsi iš sausų puokščių plevėsuojančios smilgos, soduose baltuojantys alyviniai obuoliai, širšių apspisti violetiniai slyvų pakabukai ir visa kaitros dulkėmis nupudruota žaluma, atrodanti lyg pavargęs, priblėsęs muziejuose saugomų baldų aksomas, akims signalizuoja: „Vasarai amen, gaiva ir šviesa traukiasi, dar lieka karštis, bet tuoj tuoj altai ir bandonijos užgros graudulingą ilgesio muziką, lėtinančią judesius, stabdančią žvilgsnį, viliojančią mėgautis kiekviena prieblandos valanda, kuri sunkia skara užgobia per greitai temstančius vakaro pokalbininkų veidus.“Daugiau

EŽERAS IR AUKSO ANTILOPĖ

Erika DRUNGYTĖ

Vieno kurortinio miestelio ežeras. Aplink – puikus parkas. Tuo ir puikus, kad natūralus – nieko ten labai neprigalvosi, kai gamta pati pasiūlo saulėtas erdves, gracingas pušis, pastelinius samanų paklotus. Išvingiuoji takus, išvalai šabakštynus, pastatai suolelius – voilà! Kvėpuokit, vaikščiokit, sėdėkit. Tačiau paprastumas, taip išsiilgtas šlamštmaisčio visomis prasmėmis persivalgiusios visuomenės, kažkodėl įsikuria ant did­miesčių diaugiaaukščių stogų, judriausių prospektų kavinėse, pasiturinčių žmonių būstuose. O štai regio­nuose – ne visur.Daugiau