kvadratas Archives

2021-07-24

Informacijos sąvartynas ir asmeninis tezauras

O, kiek daug pakuočių, antraščių, reklamų bei šūkių plakatuose su tokiais šiandieną populiariais ir tiesiog privalomais žodžiais – „ekologija“, „tvarumas“, „žalias gyvenimas“, „zero waste“ ir pan. Net kai žmogus nelabai įsigilina, ką jie iš tiesų reiškia, apgraibomis mėgina įsiterpti į visuotinį chorą, stengdamasis neatsilikti nuo mados tendencijų, nes tai juk raktinės sąvokos oficialiam pranešimui, darbo strategijos ir vizijos aprašymui, projektų tikslams bei uždaviniams etc. Kokia esminė tokio žiūrėjimo iš šio taško, kuris dabar „ant bangos“, bendrybė?SKAITYTI DAUGIAU

2021-06-23

Skaitymas ir Dievas

Kartais smulkmenos, mažyčiai dalykai mus pastūmėja pasidomėti kiek sudėtingesniais, o tada, jei neapleidžiame, nesustojame, iriamės tolyn ir liekame žingeidžiai aistringi, galime nunerti į tokias gelmes, į tokius neaprėpiamus kosmosus, kad net užima žadą. Nors nė nesitikėjome, nė neplanavome atsidurti kitoje raidės, įsiurbusios mus lyg iki šiol vis dar mįslinga ir nepažini juodoji skylė, pusėje. Taip taip – raidė ir visa jos magija, prasidedanti nuo suraitymo, įženklinimo, įsimbolinimo. Argi ne apie tai Alfa ir Omega – visa apimanti, visa aprėpianti, visa galinti aukščiausioji jėga? Ir ji pažymėta raidėmis! Tiesa, graikų, kurios savo ruožtu atrakinamos taip: alfa – pirmoji abėcėlėje (kilusi iš finikiečių jaučio su ragais piktogramos ir reiškusi jautį), omega – paskutinioji (simbolizavusi gimdą), taigi, būtent apie šitai užrašyta Biblijoje: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.“SKAITYTI DAUGIAU

2021-05-21

Ekologija ir kreivos linijos

Šiandieną tiek daug kalbų apie ekologiją, nešvaistymą, tvarumą, atsinaujinančią energiją… Tačiau niekaip, na, niekaip nepriartėjama prie holistinio požiūrio, visumos regėjimo, visų sudedamųjų matymo. Kaip nėra autonomiškai, be sąveikos su kitais veikiančio mūsų kūno organo, taip nėra kažkokios mistinės ekologijos, „iškirptos“ iš visos gyvensenos, mąstysenos, jausenos. Tas idėjos separavimas, atidalinimas ir tarsi atskiro elemento brukimas į kitas sferas niekada neduos jokių rezultatų. Nes žmogus yra būtybė, kuriai būdingas tokio masto visapusiškumas, kad net pats negali jo aprėpti – tarsi kosmosas, galimas tyrinėti tūkstantmečiais, o vis viena neatskleidžiąs savo paslapčių.SKAITYTI DAUGIAU

2021-04-21

Kosminis kiaušinis ir Velykos

Astronomijos moksle viena svarbiausių šakų, aprėpusi dangaus kūnų ir jų sistemų kilmės bei raidos tyrimus, ilgai vadinta kosmogonija. Jai rūpėjo įvairūs visatos reikalai – planetų ir žvaigždžių, galaktikų ir spiečių radimosi, evoliucijos bei santykių klausimai. Šiuo metu astronomijos žinovai termino nebevartoja, bet jį mielai priglaudė mitologija, tebetęsianti dangaus, Žemės, Mėnulio, Saulės bei jos sistemos sukūrimo pasakojimą, regis, niekada neįsprausimą į vieno – teisingojo – rėmus. Tačiau visoje mitų gausoje ir įvairovėje nesunku pastebėti daugelio tautų pakartojamą identišką motyvą. Taip, kosminį kiaušinį!SKAITYTI DAUGIAU

2021-03-22

Šaukiniai ir stabdžiai

Kas, jei ne Šatrijos Ragana atvėrė dvaro vartus ir iki šiol (kol jos kūryba yra mokymo programose) vis dar įleidinėja lietuvius į tą erdvę, kuri taip ir netapo šimtmečius (kaip kitose Vakarų valstybėse) besitęsiančia kasdienybe, neatsiejama tautinės kultūros dalimi. Dvaras, pilnas šviesos idėjų, rūpinęsis ne tik materialiais klausimais, bet ir dvasiniais reikalais, rašytojos vaizdiniuose atspindi beveik idealią žmogaus visapusiško auginimo vietą, taip siektą, deja, nespėtą visuotinai įtvirtinti. Nors Šatrijos Ragana apysakos „Sename dvare“ kuriamo vitražo visumą mėgina užpildyti įvairiais veikėjų paveikslais, svarbiausia – centre stovinčios moters figūra, aprėpianti idėjos esmę ir gelmę: namai, šeima, lokalumas, globalumas, religija, švietimas, kultūra, idealai, tautiškumas, aplinkos grožis ir harmonija, žemiška meilė, transcendentinis matmuo. Bet… nors „lietuvė yra mano siela“, vis tik dvarų kalba dažniausiai būdavo lenkų.SKAITYTI DAUGIAU

2021-02-21

Dirbtinė kalba ir pasąmonės tikrovė

Kas gi nėra matęs Ridley’io Scotto režisuotos kino juostos „Gladiatorius“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko tada dar ne į meškutį prieš žiemos miegą panašus, o grakštus ir raumeningas Russellas Crowe. Ši epinė drama, pasakojanti išgalvotą istoriją apie garbingą senovės Romos legionų generolą, galėjusį pelnyti imperatoriaus sostą, tačiau išduotą ir patekusį gladiatorių pirklių vergijon, skamba lyg didinga ir nuostabi žmogaus kilnumo, ištikimybės, meilės šaliai, šeimai giesmė. Kaip ir kituose panašaus pobūdžio filmuose, „Gladiatoriuje“ išryškinta dvipolės pasaulėžiūros sąranga, atskleista skirtingų vyrų paveikslais. Vienas jų – ištikimas, sumanus, fiziškai stiprus, narsus ir pasiaukojamai imperatoriui tarnaujantis karvedys, žygiais bei pergalėmis pelnęs valdovo pasitikėjimą ir meilę, o kitas – silpnas, klastingas, gudrus, savanaudis savimyla, turintis ir aiškių psichinių problemų – siekiantis intymių santykių su seserimi bei šaltakraujiškai nužudantis tėvą, kad pasiglemžtų sostą.SKAITYTI DAUGIAU

2021-01-20

Kalnų levai ir žirgo valstybė

Įvairių gyvūnų pavidalai, aptinkami senovės kultūrose, pasakoja ne tik apie žmonių bei gyvūnų sąveiką, bet ir atskleidžia svarbius tarpusavio ryšius, kuriais grindžiamas pasaulio dalijimas į atskiras sferas. Viena jų – sakralioji erdvė. Ten gyvūnai yra totemai, iš kurių gimsta gentys, arba dievai, galintys virsti vienu iš gyvių, dvasių (nebūtinai vien gerųjų) pasiuntiniai, o dar vėliau – kasdieniška ir sykiu magiška gyvenimo dalis. Kitoje, profaniškoje erdvėje jie suvokiami tiesiog buitiškai – maistas, naudingos medžiagos, darbo jėga ir pan. Stebėdami, kokie gyvūnai veikia sakraliojoje plotmėje, galime nuspėti, iš kurios geografinės vietovės yra kilusi gentis, kokie pamatiniai pasaulėžiūros principai vyrauja tautoje, koks archetipinis santykių modelis ją sieja su kitomis kultūromis.SKAITYTI DAUGIAU

2020-12-23

Eglė ir aguonpienis

Eglučių, eglučių, mums reikia eglučių! Vieniems iš miško, kitiems – vazonuose, tretiems dirbtinių, ketvirtiems pakanka šakos, penktiems – eglę imituojančios hologramos… Bet ji privaloma! Sutikti Kalėdas be eglės – kaip Kūčias be aguonų arba kanapių (apie šias dar pakalbėsime). Tad kur šuo pakastas? Taip, be mitologijos – nė žingsnio. Galima rausti labai giliai, galima pasikapstyti arčiau, bet vis tiek teks ant vienos virvutės suverti ir vietos krosnyje iškeptus karoliukus, ir atvežtinius. Istorija, kad eglutė kaip Kalėdų simbolis Lietuvą pasiekė visai neseniai, maždaug XIX a. viduryje, turbūt girdėta kiekvienam. Tačiau kodėl taip prigijo „importinė“ tradicija? Kodėl niekas per daug nesipriešino per Vokietiją ir Rusiją į mūsų kraštus atkakusiam naujam papročiui? Juk lietuviai niekada labai lengvai neįsileisdavo svetimųjų.SKAITYTI DAUGIAU

2020-11-23

Dūzgenimas ir laimė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pinklės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

SKAITYTI DAUGIAU

2020-10-21

Bananas ir atsakomybė

Yra toks posakis – „dvi medalio pusės“. Kad ir kaip norėtum, abiejų niekaip negali parodyti vienu metu. Ką tos dvi pusės reiškia – kitas klausimas, labiau susijęs su dualistine žmogaus prigimtimi ar bet kokio objekto regimais bei neregimais aspektais. Štai ir mėnulis, nors maino fazes, parodydamas tai vieną, tai kitą skruostą, visai uždengdamas savo veidą ar atskleisdamas jį visu grožiu, vis tik turi žmogui niekada nematytą – tamsiąją – pusę. Jei, remdamiesi amžinu gūdžiausiuose mituose ir mūsų sąmonėje suformuotu juodos bei baltos supriešinimu, sakome, kad šviesioji yra geroji, o tamsioji – blogoji, tuomet nesunku įrodyti, jog būtent pastaroji labiausiai traukia ir vilioja.SKAITYTI DAUGIAU

2020-09-22

Minia ir žlugimas

Senosios helenistinės kultūros perlas Aleksandrija buvo nuostabus miestas, įkurtas Aleksandro Makedoniečio bent trys šimtai metų iki Kristaus. Tai ne tik to meto milžiniškas uostas, į kurį jūreiviams kelią rodė vienas iš septynių pasaulio stebuklų – pusantro šimto metrų aukščio švyturys, bet ir kultūros bei mokslo centras su nesuvokiamo dydžio biblioteka ir muzeonu, kuriame būrėsi mokslininkai ir menininkai, veikė observatorija, botanikos ir zoologijos sodai. Šioje graikų sukurtoje oazėje prie Nilo upės ir Viduržemio jūros vyko be galo intensyvus gyvenimas, kurio šurmulyje maišėsi tautos bei kalbos, ir niekas nė nemanė įrodinėti, kad kažkuris dievas, požiūris ar prekė yra verti išskirtinio dėmesio, ypatingos vietos, neliečiamumo teisės. Tiesa, čia, Egipte, ištisą kvartalą saugiam gyvenimui gavo žydai, o Senasis Testamentas pirmiausiai buvo išverstas į graikų kalbą. Taip, Aleksandrijoje.SKAITYTI DAUGIAU

2020-08-22

Pergalė ir barbarybė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Plastiko lietūs ir Bashō

Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.SKAITYTI DAUGIAU

2020-06-22

Tiesa ir berniukas

Kiekvienoje pasakoje, padavime, sakmėje ar mite nėra nieko išgalvoto. Keisti veikėjų pavidalai, stebuklinės situacijos, fantasmagoriški įvykiai – vien efekto siekianti vaizdų dėlionė, tačiau viso to esmė yra absoliučiai tiksli. Ji atspindi ne tik kosmose bei Žemėje nutikusius didingus dalykus, bet ir kasdienių mūsų santykių, poelgių, reakcijų modelius, kuriuos galbūt koncentruočiausiai mėgino atskleisti Carlas Jungas, moderniam žmogui pristatęs archetipų teoriją. SKAITYTI DAUGIAU

2020-05-21

Sakura ir smūtkelis

Žmogus prieš grožį bejėgis. Prieš tą, kuris savaiminis, ne jo rankomis sumeistrautas. Kai pavasarį ima žydėti gamta, rasti absoliučiai jai abejingų – sunku. Ar iš Hado Eladon grįžtant Persefonei, ar Japonijos princui Gendži dalyvaujant Hanami, ar keltams kraunant Belteino laužus – visais laikais ir visose tautose iš naujo užvedamas gyvenimo laikrodis mušdavo vien džiaugsmingas melodijas. Raginimas pabusti, paleisti užrakintus vandenis, grožėtis žiedo stebuklu, linksmintis ir šokti niekada neprarado savo aktualumo, nes žmogus yra ir gamta. O štai kuriančioji jo prigimties dalis leidžia įkristi į kitokius jausmus.SKAITYTI DAUGIAU

2020-04-20

Rankos ir vanduo

Visose tautose žinoma papročių, kurių svarbiausias dalyvis yra vanduo: juo prausiamasi ypatingomis progomis prie simbolinių vartų, kad būtum kažkur įleistas – į gyvųjų pasaulį ar Anapilį, jis būtinas asmeniniuose ir visuotiniuose ritualuose, pradedant buitimi, baigiant religinėmis apeigomis ar net magija. Gyvenimas neįsivaizduojamas be pirties, vonios ar baseino, be maudynių upėse, ežeruose, jūrose, be indų mazgojimo ir grindų šveitimo, ką jau kalbėti apie rankų švarą. Pašventintas vanduo apsaugo nuo piktųjų jėgų, tokiu šlakstomi namai ir žmonės, į jį nardinami būsimieji krikščionys. Užkalbėtas gydo nuo ligų, gyvasis prikelia iš mirusiųjų pasakų herojus, virš tekančio išsakytos bėdos nuplaukia. Žodžiu – jis viena nuostabiausių stichijų, kuriai priskiriamos pačios pozityviausios ir labai retai destrukcinės (kaip kad ugniai) savybės.SKAITYTI DAUGIAU

2020-03-24

Maironis ir nemirtingumas

Regis, visas nuo XIX a. Lietuvoje pradėjęs nevaldomai bujoti romantizmas, lietuviškai susikoncentravęs daugiausiai Maironio eilėse, 1918 m. pakilo į vieną aukštą jausmų bangą ir driokstelėjo nacionalinės savimonės fejerverkais. Nuostabi pozityviojo mąstymo epocha leido lietuviui pagaliau matyti, kalbėti, dainuoti grožį. Atrodė, kad visus staiga apėmė poezija, ir stačiai kiekvienas ėmė rašyti eiles apie meilę, gamtą, tėviškę, moterį, motiną, praeitį, Tėvynę, Dievą… SKAITYTI DAUGIAU

2020-02-21

Pareiga ir „aš noriu“

Visi skaitė „Iliadą“ ir „Odisėją“, nes tai būtina. Beliko pora šimtmečių, ir šie epai minės jau trijų tūkstančių metų gyvavimo bei šlovės jubiliejų, o vis tebėra pagrindinis ne tik istorinių antikos įvykių, bet ir graikų mitų, dievų, deivių, herojų sąvadas. Neprilygstamais Homero (nors Gustave’as Flaubert’as dar XIX a. visiems „išaiškino“ mitą apie antikos dainių – „HOMERAS: Jo niekada nebuvo“) kūriniais pasinaudojo mokslas, suteikdamas veikėjų vardus įvairiems reiškiniams, prototipams, psichoanalizės terminams, menas semiasi vaizdų ir metaforų iš pagrindinių siužetų bei atskirų scenų, kasdieniame gyvenime prigijo daugybė posakių, vartojamų iki šiol. Atrodytų, kad graikų mitologija sukūrė nepajudinamą pasaulėvaizdžio ir žmogaus elgsenos archetipų modelį, aktualų net tokiame neaprėpiamos pažangos, kai ir be pasakų galima tapti pusdieviu, amžiuje.SKAITYTI DAUGIAU

2020-01-21

Pasirinkimas ir karuselė

Kartą vienas menininkas pasakė: „Klausimai ir atsakymai – tokia pat fikcija, kaip ir pasirinkimas.“ Ir iš tiesų, daugybė klausimų, kuriuos keliame, tėra mėginimas įrodyti tą atsakymą, kurį jau seniai žinome. Galbūt jis nėra supakuotas į raidžių apvalkalą, galbūt dar neturi žodžio pavidalo ar nebuvo ištartas balsu. Bet atsakymas visada jau yra. Pasąmonėje, nuojautose, sapnuose. Jis plaukioja kiekvieno žmogaus vidinėse substancijose arba visai šalia jo, todėl intuicijos graibštu galimas išgriebti. Tas jo beveik pavidalas, beveik buvimas, beveik išsipildymas ir yra kutenančioji plunksna, erzinanti, įkyrinti, maldaujanti – nagi, ištark mane, ir aš tapsiu kūnu. Tačiau viskuo abejojanti galva ima skleisti erezijas, papila milijoną priežasčių nepatikėti. O tai ir yra klausimai. Jų vingrybės atskleidžia vylingo, gudraujančio, erzinančio, besimėgaujančio kančia proto prigimtį. Jis sako – negali būti! Ir užsėja tavąjį lauką abejonių ramunėmis: myli, nemyli?SKAITYTI DAUGIAU

2019-12-20

Biudžetas ir lygis

Viename jaukiame tarnautojų, verslininkų ir kūrėjų pokalbyje apie kultūrai skirtą dalį valstybės kišenėje pasisakė asmeninį kapitalą iš elektronikos ir informacijos technologijų susikrovęs elito atstovas, radiotechnikos inžinierius: „Tik nereikia akcentuoti, kad rašytojas yra visos darbo dienos profesija. Žmogus gali dirbti naudingą darbą, ir paroje jam dar liks 16 valandų rašymui.“ Šiame paprastame ir aiškiame požiūryje sudėta visa esminė prioritetų schema. Yra garbingi darbai, apibrėžiami darbo valandomis bei pelnu, ir yra antrarūšiai, kuriuos galima atlikti laisvomis nuo tikrojo darbo akimirkomis kur nors ant suoliuko parke, kavinėje per pietų pertrauką, tualete, verdant vakarienę, siurbiant kilimus, valantis dantis, pokalbio su vaikais metu, pabudus naktį ar vedžiojant šunį. Visi menai yra daugiau mažiau to pseudodarbo atitikmenys, bet rašymas – ryškiausias. Juk nėra nei universiteto, nei diplomo, įrodančio profesinę kvalifikaciją.SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau