Minčių pokeris

J. Č., nuoširdžiai

Sulaukęs netikėto pasiūlymo raštu pasidalinti įspūdžiais apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ knygos pasirodymo trisdešimtmečio proga, neapdairiai sutikau. Duoto pažado neįvykdžiau dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad „Pokerio“ skaitymas mano kartai – ne tik (ir ne tiek) estetinė patirtis, bet ir kažkoks froidistinis pratimas, verčiantis dar kartą pasinerti į dažnai šlykštokus didesnio ar mažesnio konformizmo persunktos epochos prisiminimus. Pagrindinis tų laikų priešnuodis – ironija – kiek padėdavo ištverti sovietinės kasdienybės absurdą. Neries pakrantėje pakabintą ir daug metų kasdien matytą šūkį „Komunizmas lygu tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ įsivaizdavome esant matematine formule ir piktdžiugiškai pagal mokyklines taisykles kilojome dėmenis iš vienos lygybės pusės į kitą. Išeidavo linksmi dalykai, pavyzdžiui: „Tarybų valdžia lygu komunizmas minus visos šalies elektrifikacija“.SKAITYTI DAUGIAU

ORANŽINĖ SAULĖ

Romualdo L. atminimui

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“ Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos; iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis, sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.SKAITYTI DAUGIAU

Stiklo vaikas

Maarja Kangro (g. 1973) – estų poetė, prozininkė, vertėja, aktyvi pastarojo dešimtmečio Estijos literatūrinio gyvenimo dalyvė. Ji laikoma viena kandžiausių savo kartos autorių. M. Kangro romanas „Stiklo vaikas“ (Klaaslaps, 2016) yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema – moters saviraiška, neretai pareikalaujanti didelių kančių. Tačiau tai ne vien terapinė literatūra, ši knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška – nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems, tai skaudžiai atviras pasakojimas, kaip išgyventi susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas be galo nuoširdus, jo stilius skaidrus, vietomis – autoironiškas ir sąmojingas.SKAITYTI DAUGIAU

IŠ APOKRIFŲ

31 Nykštukas Vienam mieste gyveno vienas apsukruolis, dėl mažo ūgio ir raukšlėto veido pramintas Nykštuku. Jis nepaprastai pelningai prekiavo magiškais tepalais, meilės eliksyrais ir panašiais dalykais. Jo stalas gatvėje visada būdavo apspistas moterų, tarp kurių Nykštukas sukdavosi kaip pašėlęs, girdamas prekes, ne visada pirmos jaunystės pirkėjų grožį ir jo patobulinimo galimybes, įsakmiai meilikaudamas ir smarkiai varydamas prekybą. Tą dieną Jėzus jau antrą kartą stabtelėjo prie jo stalo ir linksmai stebėjo. – Mokytojau, į ką tu žiūri? – klausė mokiniai.SKAITYTI DAUGIAU

NAREKACÌ

Režisierius, scenaristas Giedrius Zubavičius, ne vienerius metus gyvenęs ir kino meno mokęsis Italijoje, buvo priblokštas garsiojo poeto ir italų kino grando Tonino Guerros prisipažinimo (prieš pat savo mirtį), kad nė vienas pasaulio stebuklas, kurį jis matęs, iš esmės nieko nepakeitė jo gyvenime, bet Armėnija – viską, nes nuo šios šalies prasidėjo Guerros kelionė vertikale aukštyn. G. Zubavičius buvo skaitęs armėnų šventojo, poeto ir filosofo Grigoro Narekacì mistinę poemą „Sielvartingų giedojimų knygos“, parašytą 1001–1003 m., tačiau ilgai nesiryžo imtis scenarijaus apie tokią didingą asmenybę. Bet išgirdęs apie T. Guerrą ir vėliau nuvykęs į Venecijoje esančią San Lazzaro degli Armeni salą bei susitikęs su ten gyvenančiu vienuoliu (scenarijuje jis – Tėvas Hamazasp), gavęs jo palaiminimą, ėmėsi teksto būsimam filmui. Dabar, kai Armėnijoje vėl įsiplieskė ginkluotos kovos su Azerbaidžanu, ypač aktualu pasidomėti šios pirmosios pasaulyje krikščionybę valstybine religija pripažinusios šalies istorija ir kultūros palikimu.SKAITYTI DAUGIAU

SPALVA YRA POJŪTIS

Mokyklos bendrabučio plytos buvo sukramtytos gumos spalvos. Tačiau Gumbas manė kitaip. Jam šis pastatas atrodė bespalvis – visai kaip vanduo, be paliovos teliūskavęs pastato rūsyje įrengtoje skalbykloje. Jos buvo trys. Skalbimo milteliais kvepiančioje rūsio prietemoje priminė fosforiniais dažais nupurkštas portalų duris į paralelinius pasaulius. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Nors nepamenu, kurioje pasakoje panašius žodžius aptikau pirmąkart, gerai atsimenu knygos apie devynis brolius ir sesę Elenytę iliustracijas. Ypač tą – su degutu ištepta kumele ir prie jos prilipusia laume. Kumelė žvelgia į ją iš viršaus ir ruošiasi egzekucijai. Juodbėrė šuoliuos, beveik skris, tauškėdama savo metaliniais apkaustais, vieną po kitos trypdama atsiskiriančias laumės kūno dalis. Kumelė pakils, jos karčiai plaikstysis virš prie būdų lojančių skalikų, visko mačiusių brolių, virš namų stogų, jų langų, pieno ir kraujo upių. Virš pasakiškos, bet sukiužusios kasdienybės. O tada pradės snigti. Laumės smegenys ir kaulai išsitaškys tapę puriu, visa slepiančiu sniegu. SKAITYTI DAUGIAU

W.

Pjesė monospektakliui (ištrauka) Veikia: modernistė rašytoja Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941), 59 m. 3. Kas aš esu? Virdžinija Vulf, modernistė rašytoja. Žmona leidėjo Leonardo Vulfo. Nematomas maištas – žydo žmona pasaulyje, turinčiame akląją dėmę ten, kur aiškiai matyti bėda su žmogiškumu. Mat kai kam svarbu, kad vyras nebūtų žydas, o man svarbu, kad tu, Leonardai, paėmei ir vedei už rankos, kai išėjau su tavimi virpančiais keliais, svaigstančia galva iš bažnyčios, tėvų namų, dvasių ligoninės, iš vienų namų į kitus, vis už rankos vedei, o aš lyg upė – šalia tekėjau.SKAITYTI DAUGIAU

Hablo dėsnis

„<…> Žinojimas yra skirtingo dydžio daiktai, kurie negali tilpti mūsų kaukolių kambarėliuose <…>“ Ernestas Noreika. „hablas“ Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis savo rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis.SKAITYTI DAUGIAU

Božena

Romano „Skudurėlių šventė“ fragmentas Iš rūmų persikrausčius į salos trobelę Gabrieliaus gyveniman iš tiesų plūstelėjo kur kas subtilesni atspalviai. Rytais – lengva šarma, popiet – balutės po medžiais, vadinasi, pavasaris! Dažnas svečias – lietutis, va, ir gluosniai jau apsipylė drabnais lapukais, šviesiai žaliais, gal kiek gelsvokais, ir kaštonų šakų galiukuose ėmė pūstis pumpurai, ir šermukšniai jau krustelėjo, klausą vis dažniau nustebina paukščių ulbesys, akivaizdu – artėja tikras rojaus metas. Pirmaisiais pavasario mėnesiais protas kurį laiką dar būdavo tarsi suvyniotas į skudurėlį – nei giedras, nei apniukęs, gal prasisunks išorėn it kraujo dėmelė, o gal bus dar kelissyk apvyniotas balta minkšta drobule ir panardintas į gilų snūdą, – ne, neverta kištis, tegu pats pasirenka, apsisprendžia, sava valia nubunda…SKAITYTI DAUGIAU

Julius Keleras | Apsakymai

Mato arbata Pirmiausiai ji ėmė uostyti savo rankovę. Ne, viskas buvo tvarkoje. Neperkvipus: suknelė ką tik išskalbta. Šįryt išsiėmė iš spintos, vakar išlyginta. Tačiau kvapas nepaliovė persekioti. Svylančios kiaušinienės ar svilinamos vištos – ji niekaip negalėjo apsispręsti. Svilinama višta smirdi, o padegusi kiaušinienė vis dėlto dvokia. Galop nusprendusi, kad pakanka samprotaut, ji atidarė duris ir iš kabineto įžengė į didelį darželio prieškambarį. SKAITYTI DAUGIAU

Ten viskas surašyta

Vėjas kvepėjo sūriomis jūržolėmis, jis labai derėjo su cheresu, tačiau buvo vėsus bei drėgnas, smelkėsi pro ploną paltą ir vilnonę liemenę, į kurią Emilija buvo įmezgusi savo ilgus plaukus, jog apsaugotų nuo raganų. – Ar žinai, kad Mokaras mirė? – žvaliai paklausė Edvinas, paskui mane plačiais akmeniniais laiptais nusileidęs iki Dauguvos ir, kaip pranašesnis, nusijuokė. SKAITYTI DAUGIAU

Sesuo

(Romano ištraukos) 23. NUSTEBINTAS NEBUVAU. ĮVAIRŪS DARBAI. TAI LAIŠKAS TAU. LAUKIU, MATAU… KAKLO LINKIS. Juodosios ten nebuvo. Prie įėjimo man smarkiau suplakė širdis, teko atsiremti į turėklus, paskutinius metrus tiesiog užbėgau, įpuoliau į butą… jos ten nebuvo, jos ten ir negalėjo būti. Viskas buvo likę kaip jai išeinant. Tarsi po to nieko nebebūtų įvykę. Prisiminiau mūsų paskutinę naktį. Niekada jos nepamiršau.SKAITYTI DAUGIAU

RITERIS, MIRTIS IR VELNIAS

RITERIS Ar pastebėjote, kaip jus supantys įprasti daiktai keičiasi? Jie tampa visiškai kitokie, lyg niekada. Niekada jūsų nepažino, nepažįsta. Jūs jiems svetimas. O ir jie. Ir jie svetimi. Bet tasai kismas vyksta lėtai, palaipsniui. Ir jūs ilgą laiką neatkreipiate dėmesio. Ir įprasta aplinka tampa tokia savarankiška. Nepriklausoma. Dėl jūsų abuojumo. Atsainumo. Daiktai pradeda gyventi visiškai kitu ritmu. Savo ritmu ir ilgai slėptomis, nesuprantamomis galimybėmis. Visai kitu pasauliu. Jie pradeda gyventi. Ir nejučia įtraukia. Ir jūs priverčiamas gyventi visai kitą gyvenimą.SKAITYTI DAUGIAU

Mariana Orantes

Viena pagrindinių temų Meksikos prozininkės, poetės ir eseistės Marianos Orantes kūryboje yra smurtas bei žmogžudystės. „Karalių ir prezidentų karūnavimas – svarbūs visuomenės įvykiai, – viename interviu sako rašytoja, – tačiau bet kuri žmogžudystė yra kur kas reikšmingesnė.“ Todėl M. Orantes pripažįsta, jog yra šiek tiek apsėsta žudynių temos. Nes tai šiuolaikinės Meksikos kasdienybė – narkotikų kartelių karai, susišaudymai, nuolatinė baimė. Kartu su augančiu smurtu vietos visuomenėje atsirado savitos, kitose šalyse nesutinkamos socialinės grupės. Sakykime, „dingusių vaikų ieškančios motinos“, kurių šioje šalyje dabar šimtai tūkstančių. M. Orantes gimė 1986 m. Meksikos sostinėje Meksike. Čia Sostinės autonominiame universitete (Universidad Autónoma Metropolitana) studijavo ispanų kalbą ir literatūrą. Pradėjo rašyti labai jauna, jos tekstai publikuoti žinomiausiuose Meksikos kultūriniuose leidiniuose „Cuadrivio“ („Kvadriviumas“), „Avispero“ („Širšių lizdas“) ir „Lado B“ („B pusė“). Rašytojos kūryba nuolat įtraukiama į kasmetines šalies poezijos ir prozos antologijas. Labiausiai M. Orantes išgarsinęs žanras yra literatūrinės esė. Jose rašytoja siekia rasti ryšius tarp Meksikos kasdienybės ir literatūros klasikos, XXI a. realijoms bando pritaikyti klausimus, kuriuos pirmasis XX a. viduryje suformulavo vokiečių kultūros teoretikas Theodoras Adorno: ar smurtas neatima galimybės kurti ir skaityti poeziją? Kodėl masinės žiniasklaidos požiūriu žudikas, skaitantis klasikinius romanus, yra geresnis už tą, kuris jų neskaito? Svarbiausi M. Orantes kūrybos rinkiniai: eilėraščių knyga „La Casa Vertebrada“ („Stuburinis namas“, 2017), esė rinkiniai „La Pulga del Satan“ („Šėtono Blusa“, 2017) bei „Los Caballeros se quiedan a descansar“ („Džentelmenai pasilieka ilsėtis“, 2018).SKAITYTI DAUGIAU

Rugilė ryžtasi mirti

Aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten <…>. Kas mane čia įkurdino? Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas? Blaise’as Pascalis Du tūkstančiai devynioliktų metų lapkričio antrąją, per Vėlines, įkyriai purškiant lietui, grįždama namo 17-ojo maršruto „Žirmūnai–Naujininkai“ troleibusu, Rugilė nusprendžia mirti.SKAITYTI DAUGIAU