Sally Rooney: „Sėkmės ir nesėkmės yra mūsų gyvenimo dalis“

Kalbino Chris Power

Vilniaus knygų mugėje pristatytas naujausias pasaulinių bestselerių „Pokalbiai su draugais“, „Normalūs žmonės“, „Gražus pasauli, kurgi tu?“ autorės Sally Rooney romanas „Intermezzo“ („Alma litera“, 2025, vertėja Viktorija Uzėlaitė) išskirtinis tuo, kad jame airių rašytoja į pasaulį ir žmonių jausmus žvelgia pasitelkdama… šachmatų analogiją. 

 

„Intermezzo“ – pasakojimas apie du brolius. Vienas iš jų – sėkmingas teisininkas, po tėvo mirties besigriebiantis raminamųjų ir niekaip nesusivokiantis santykiuose su dviem itin skirtingomis moterimis. Antrasis – profesionalus šachmatininkas, gebantis puikiai perprasti žmones, atpažįstantis jų jausmus bei motyvus. Tėvo mirtis jam atneša pažintį su vyresne moterimi, mėginančia išsivaduoti iš slogios praeities. Romano herojai tarsi šachmatų žaidėjai atlieka savo ėjimus. 

 

Ši jaudinanti istorija apie gedulą, meilę ir šeimą jau suspėjo pakerėti pasaulį: „Intermezzo“ paskelbta geriausia „The New York Times“, „The Washington Post“, „TIME“, „Financial Times“, „Vogue“, „The Times“ (JK) ir „Publishers Weekly“ metų knyga. 

 

Pokalbyje rašytoja atskleidžia daugiau detalių apie savo naujojo romano vingius. 

 

„Intermezzo“ pradžioje iš pažiūros žavus ir daug pasiekęs jaunas vyras Peteris per tėvo laidotuves kritikuoja savo keistuolio jaunėlio brolio išvaizdą. Esate sakiusi, kad jūsų darbe pagrindinis variklis yra romantiniai ryšiai, jų tikrai esama ir šioje knygoje, tačiau brolių tarpusavio varžymasis bei trintis juk skiriasi nuo įsimylėjėlių santykių. Ko siekėte brolystę iškeldama į patį pasakojimo centrą?

 

„Intermezzo“ savo dramine struktūra turi daug bendro su ankstesniu mano romanu „Gražus pasauli, kurgi tu“. Pastarajame svarbūs buvo dviejų draugų, šiame – dviejų brolių santykiai. Sėsdama rašyti knygos, neketinau nagrinėti brolių ryšio. Iš pradžių net nežinojau, kad Ivanas turi brolį. Galiausiai į mano mintis įžengė Peteris, ir sumanymas pakrypo kita linkme. Man išties patiko abu veikėjai, mėgavausi rašydama apie juos. 

 

Ivanas Koubekas man pasirodė nuostabus personažas, išsiskiriantis unikaliu balsu. Jam sunku iššifruoti kasdienį gyvenimą ir perprasti asmeninius santykius, vis dėlto šis trūkumas leidžia kalbėti neįprastai tiesiai, už konvencionalių dalykų įžvelgti fundamentalias tiesas. Kaip jautėtės rašydama iš jo perspektyvos?

 

Buvo smagu. Nors visi įvykiai romane yra išgalvoti, veikėjai turi daug bendro su savo kūrėja, patinka man tai ar ne. Ivanas itin griežtai vertina savo socialinius gebėjimus, nors, regis, puikiai geba perprasti žmones. Visgi iš tiesų jis jaučiasi vienišas, kartais jam sunku sklandžiai dalyvauti socialinėse sąveikose. Nebuvo sunku tai įsivaizduoti. Iki dvidešimt kelerių metų man pačiai socialinis gyvenimas atrodė tikra mįslė. Aš, veikiausiai, priebėgos ieškojau knygose, o Ivanas – šachmatuose, tačiau nemanau, kad mes itin skirtingi. 

 

Kitam broliui – Peteriui – skirti knygos skyriai pateikti kaip šio veikėjo vidinis monologas, kurio sintaksėje ir tėkmėje juntamas stiprus Joyce’o prieskonis. Ypač kai Peteris vaikšto Dublino gatvėmis ir pastebi tam tikrus dalykus – pojūtį liečiant telefono ekranėlį, graužiančią drabužio etiketę, į kuriuos veikiausiai būtų atkreipęs dėmesį ir Leopoldas Blumas. Kartais dalykams apibūdinti vartojate tam tikras frazes (jų čia nevardysiu, pateiksiu tik vieną, man primenančią Virginią Woolf: „Dangus – stiklinis dubuo, užgautas ir skambantis“). Kas jus paskatino pasitelkti tokį atvirai modernistinį registrą?

 

Trumpas – ir turbūt nuoširdžiausias – atsakymas būtų, kad pradėdama rašyti apie Peterį kaip tik skaičiau „Ulisą“. Tam tikri gramatiniai ritmai tiesiog įstrigo galvoje, taigi viskas vyko paprastai, be jokių ypatingų ketinimų. Tam tikra prasme į visą „Intermezzo“ galima žvelgti kaip į duoklę mane labai sužavėjusiam „Ulisui“. 

 

Kiekviena jūsų knyga savo stiliumi skiriasi nuo ankstesnės. Ar kaskart kurdama naują romaną mąstote ne tik ką parašyti, bet ir kaip tai išdėstyti?

 

Kai sugalvoju naują istoriją, ji niekaip nebūna susijusi su konkrečiu stiliumi – tiesiog mintyse iškyla tam tikra veikėjų grupė ar situacija. Vėliau tenka aiškintis, kaip viską užrašyti, spręsti stiliaus klausimą. Kartais ši proceso dalis kelia neviltį, tarsi vaikščiotum aplink pastatą, ieškodamas durų.

 

Stilius svarbus, nes leidžia skaitytojui pažvelgti į mano galvoje slypinčią idėją. Visgi man jo svarba yra antraeilė ir sąlyginė. Renkuosi tai, kas geriausiai tinka konkrečiam sumanymui. Gal todėl mano romanams būdinga skirtinga technika. Nesu iš tų rašytojų, kurie rytais keliasi iš lovos tam, kad nuveiktų ką nors įdomaus su sakinio sandara. Aš keliuosi norėdama leisti laiką su savo veikėjais. 

 

Peteris yra užmezgęs santykius su jaunesne moterimi, 23-ejų studente Naome, be to, artimai bendrauja su savo buvusiąja Silvija, ir tai ne vien draugystė. Ar manote, jog romantinius santykius apibrėžiančių tradicinių sąvokų kartais nepakanka?

 

Įdomus klausimas. Ar mūsų žodynas pernelyg ribotas? O gal jis tiesiog apibūdina ribotą socialinės tikrovės aprėptį? Nežinau. Ko gero, žmonių santykiai yra tokie sudėtingi ir tokie nepakartojami, kad neišvengiamai turi išsiveržti net už pačios erdviausios sąvokinės terminologijos ribų. Žodžiai mums padeda išrūšiuoti juos į kategorijas, bet tos kategorijos gali būti išoriškai panašios, sykiu slėpdamos gilesnius ir reikšmingesnius skirtumus. Rašydama šią knygą ne kartą susimąsčiau apie kalbos prigimtį ir bandžiau filosofiškai į ją pažvelgti. Grįžtant prie jūsų klausimo, kalba neišvengiamai susijusi su santykiais – tai, kad išvis gebame kalbėti, liudija apie mūsų ryšį su kitais žmonėmis. Mąstydami irgi vartojame kalbą, taigi kiekviena individuali sąmonė tam tikra prasme yra gyvas ryšio su kitais įrodymas.

 

Socialiniame gyvenime įprasta intymius santykius talpinti į tam tikrą reguliacinę sistemą, iš dalies veikiančią per žodyną. Kiekvieni santykiai, jei tik jie nėra neteisėti, gali būti sėkmingai priskirti vienam ar kitam tipui, o tų tipų skaičius nėra labai didelis. Jei santykiai nesileidžia kategorizuojami, gali būti sunku ar net neįmanoma juos įtraukti į kasdienį socialinį gyvenimą. Peteris susiduria su šia problema ir dėl to labai kenčia. Mano kūriniuose dažnai pasitaiko „neteisėtų“ ryšių, manau, todėl, kad visada domėjausi intymių santykių integravimo į socialinį gyvenimą sunkumais.

 

Margareta gyvena vietovėje, kurią dubliniečiai turbūt pavadintų provincija, bet darbas Klogherkino meno centre jai suteikia puikią prieigą prie kultūros. Vis dėlto moterį kamuoja baimės, nes savo miestelyje ji jaučiasi smerkiama. Be to, jai būdingas keistas religingumas, tarsi senosios Airijos aidas ar liekana. Ar herojės gėda dėl santykių su Ivanu grįsta jos pačios įsitikinimais, kas yra teisinga, ar tuo, ką sužinoję pamanys kiti?

 

Margaretai išties sunku tvarkytis su baimės ir gėdos jausmais, kylančiais dėl visuomenės neprielankumo. Tačiau tas pats pasakytina ir apie Peterį, nors jis gyvena Dubline ir sukiojasi itin kosmopolitiškuose ratuose. Gyvenimas bendruomenėje visuomet sudėtingas, nesvarbu, ar tai mažesnė nuolatinė grupė, ar dinamiškesnė urbanistinė aplinka. Iš veikėjų ne vienintelei Margaretai tikėjimas kelia prieštaringus jausmus. Mane domina staigus ir didelis tikėjimo nuosmukis pastaraisiais dešimtmečiais: tiek čia, Airijoje, tiek aplinkui. Gali būti, kad romane istorija tampa artimesnė ir apčiuopiamesnė.

 

Sunku suprasti, ar Margaretos abejonės dėl santykių su Ivanu savo esme yra moralinės, ar socialinės. Kaip galėtume moralės pajautimą ar tikėjimą atskirti nuo socialinio pasaulio, kuriame tai įgyja pavidalą? Žinoma, kiekvienas sugalvotume veiksmų, kurie būtų laikomi socialiai nepriimtinais, nors mums neatrodytų moraliai blogi. Taigi, šie du dalykai toli gražu nėra tapatūs, bet vis dėlto jie glaudžiai susiję. Mūsų etinis mąstymas kyla iš santykio su kitais ir iš tiesų yra pritaikomas tik santykiui su kitais. Margareta žino, kad žmonės gali nepritarti jos ryšiams, ir ją tai slegia. Drauge ji svarsto, ar aplinkos nepritarimas išties grįstas moralės tiesomis. 

 

Visų jūsų romanų veikėjai patiria psichikos sveikatos sunkumų, palūžta, atsiduria ligoninėje. „Intermezzo“ Peteris, nors sakoma, kad yra „iš tų, kurie sklandžiai plaukia gyvenimo paviršiumi“, savarankiškai gydosi vaistais, be to, jį lanko mintys apie savižudybę. Be abejo, vyras gedi mirusio tėvo, bet, regis, jau ir prieš šią krizę gyvenimas jam atrodė beprasmis. Kaip manote, ar jūsų kartą ypatingai veikia psichikos ligos, ar tiesiog šiandien geriau tai suvokiame?

 

Rašant man buvo labai svarbūs ir keli kiti kūriniai, ne tik „Ulisas“. Vienas jų – Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, kitas – „Hamletas“. Tiesą sakant, literatūros istorijoje nuo pat romano tradicijos pradžios ir dar anksčiau vis aptinkame beprotybės temą. Shakespeare’as dažnai kalba apie pamišimą (ar apsimestinį pamišimą); Dostojevskio veikėjai nuolat išprotėja ir tampa žudikais; modernistiniame romane po Pirmojo pasaulinio karo itin šiurpiai vaizduojama kontūzija ir panašūs dalykai. Psichikos sveikata nuolat buvo literatūros kanone. Mano herojai palyginti sveiki. Bet, kaip teisingai pabrėžėte, jų psichologinė būklė nėra pavyzdinė.

 

Iš dalies tai susiję su „Anos Kareninos“ problema: visi laimingi žmonės yra panašūs, tad iš jų neišeina geri pagrindiniai veikėjai. Tam, kad siužetas įgytų draminį pagreitį, reikalingi konfliktai, nelaimės, nestabilumas ir t. t. Aš kuriu pagal realistinę tradiciją, taigi mano herojai, nors išgalvoti, gyvena realaus pasaulio versijoje. Jų likimus veikia padėtis erdvėje ir laike, taip pat konkrečios materialinės aplinkybės. Susiklosčiusios situacijos tyrinėjimas man padeda atgaivinti veikėjus knygos puslapiuose. Tikra tiesa, kad jų psichikos būsena susijusi su platesniais kultūriniais ir istoriniais pokyčiais. Visi mano istorijų herojai augo su internetu per ekonominę krizę ar po jos. Neabejoju, kad tai atsispindi jų psichikoje – kaip ir manojoje.

 

Kai susipažįstame su broliais Koubekais, talentingas šachmatininkas Ivanas jau kelerius metus išgyvena sąstingį, o Peteris – beje, sėkmingai dirbantis advokatas, kurio specializacija yra žmogaus teisės, – ilgisi dienų, kai kartu su Silvija buvo universiteto debatų čempionais. Vienu metu Ivanas susimąsto, ar tik jų su Peteriu nekankina „tas troškimas nuolat laimėti, taip pat naivus jaunatviškas tikėjimas, kad įmanoma nugyventi tokį gyvenimą, dabar jau apkartintas patirties“. Ar tam, kad taptų laimingi, jie turi susikurti naujas, nuo sėkmės atskirtas tapatybes?

 

Abiejų brolių sėkmės troškimas glaudžiai susijęs su valia gyventi. Jis gali būti visa apimantis ir žlugdantis, bet dar blogiau, jei jo išvis nėra. Romane Peteris ir Ivanas tą pačią problemą bando spręsti skirtingais būdais. Peteris sėkmės geidžia ne tik darbe, bet ir romantiniuose, ir socialiniuose santykiuose, ir net savasties pojūtyje. Šiam geismui išgaravus, jis lieka tarsi be nieko ir nebemato priežasties gyventi toliau. Ivanas truputį kitoks. Kai jį pirmą kartą sutinkame, jis jau abejoja sėkmės kaip gyvenimą tvarkančio principo verte. Šachmatų varžybos herojaus gyvenimui nebesuteikia struktūros ir nebepadeda formuoti savosios tapatybės taip, kaip anksčiau, tačiau jis, regis, negali išsiveržti iš senųjų rėmų. Patyręs naują troškimą – nesusijusį su pergale ar pralaimėjimu – Ivanas yra priverstas savo gyvenimą įvertinti iš naujo.

 

Būtų neteisinga teigti, kad ieškodami laimės broliai turi atsisakyti sėkmės siekio. Nenoriu per daug atskleisti, kuo baigiasi romanas, tik pasakysiu, kad sėkmės siekis išlieka reikšmingas iki pat paskutinės scenos. Nemanau, kad knyga šiuo atžvilgiu turėtų duoti kokią nors pamoką. Tik tiek, kad sėkmės ir nesėkmės yra gyvenimo dalis, o apie jį ir sukasi šis pasakojimas.

 

„Intermezzo“ nuolat patyliukais išnyra nuosavybės, darbo, atlygio ir jų poveikio asmeninei laimei klausimai. Kaip manote, ar romane apie šiuolaikinį gyvenimą galėtų būti ignoruojamas ekonominis aspektas?

 

Romano anglų kalba, ypač kai jis realistinis, istorija neatsiejama nuo ekonomikos ir politikos. Romanai atsirado XVIII amžiuje kaip tam tikri dokumentai, vaizduojantys milžiniškas kapitalizmo bei imperijos sukeltas negandas. XIX amžiuje jų veiksmas sukosi apie santuoką ir palikimą, o tai – pagrindiniai ekonominiai dvarininkų bei kapitalistų klasių, ypač turtingų moterų, rūpesčiai. Manau, romano žanras neįsivaizduojamas be dviejų svarbiausių dalykų: sekso ir pinigų. Tiesa, šiais laikais socialinis gyvenimas nebe taip reguliuojamas ir mūsų išgalvoti veikėjai nebėra atrenkami vien iš dykaduonių turtuolių rato. Vis dėlto šios dvi pagrindinės varomosios jėgos išlieka įsipynusios į romano formą. 

 

Muzikoje intermezzo – intarpas tarp dviejų stambesnių kūrinio dalių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad taip pavadinote ilgiausią savo romaną. Bet, kiek žinau, taip pat vadinasi ir šachmatų ėjimas. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti tokį savo sprendimą? Kaip ėmėtės tyrinėti šachmatų varžybų pasaulį?

 

Intermezzo išties yra tam tikras šachmatų ėjimas, dažniau vadinamas Zwischenzug. Žaidėjas juo atideda laukiamą manevrą, paprastai ruošdamasis puolimui ir versdamas priešininką atsakyti, prieš tęsiant numatomą žaidimą. Man norėjosi šį veikėjų gyvenimo tarpsnį įsivaizduoti kaip tam tikrą atkarpą. Kita vertus, turbūt pats gyvenimas yra atkarpa: labai trumpa ir neaiškios prasmės.

 

Buvo smagu rašyti apie šachmatus. Kaip ir daugelis, jais susidomėjau per karantiną. 2021 metais sugalvojau istoriją apie simultanines parodomąsias varžybas miestelio dailės centre. Šį tą jau žinojau, tad iš pradžių nereikėjo papildomai studijuoti šachmatų. Žinoma, istorijai virstant romanu, teko pasistengti daugiau išsiaiškinti apie šiuolaikines jų varžybas, nes norėjau tiksliai perteikti detales. Procesas, kai pirmiausia kuo nors susidomiu, o vėliau iš to gimsta pasakojimas, man pažįstamas. Niekada negalėjau savo pačios gyvenimo įvykių panaudoti kūryboje, tad turėjau dėmesingai stebėti pasaulį ir puoselėti naujus interesus. Taip paslaptingai ir mįslingai užsimezga idėjos.

 

Per septynerius metus išleidote keturis romanus, taip pat adaptavote „Normalius žmones“ televizijos serialui. Ar tarp knygų darote pauzes, ar esate linkusi iškart pradėti naują?

 

Leidybos pasaulyje mane laiko gana našia autore, bet už jo ribų žmonės dažnai stebisi, kad naują romaną sukuriu maždaug per trejus metus. Negi reikia trejų metų knygai parašyti? Geriau pagalvojus, tempas išties atrodo mažas – maždaug 100–150 žodžių per darbo dieną. Tas pats kaip nieko! Ši pastraipa išeis ilgesnė. Iš tikro parašau dešimtis tūkstančių žodžių, nepateksiančių į užbaigtą tekstą. Būna laikotarpių, kai susiduriu su kliūtimi ir negaliu tęsti darbo arba gulinėju ir aimanuoju, kaip sunku rašyti. Nemanau, kad dirbu itin greitai ar itin lėtai. Kai kurie rašytojai romaną užbaigia per aštuonias savaites, kitiems prireikia aštuoniolikos metų. Svarbiausia – rezultatas.

 

Tarp projektų paprastai darau pauzę. Po to, kai įteikiu rankraštį, kelis mėnesius vyksta redagavimas, ir tuo metu mintimis tebegyvenu knygos pasaulyje. Paskui porą mėnesių neužsiimu nei rašymu, nei redagavimu, kol, laimė, ateina nauja mintis. Nemėgstu ilgų pertraukų. Jei būčiau kitoks žmogus, gal tada imčiausi įvairiausių smagių projektų. Bet man atrodo, kad nėra prasmės to daryti, nes jei šaus mintis naujai knygai, nebenorėsiu skirti laiko niekam kitam. Taigi tiesiog ilsiuosi, skaitau, atsakinėju į elektroninius laiškus ir laukiu idėjų. Esu girdėjusi sakant, kad nederėtų laukti, kol kils įkvėpimas: reikia tiesiog imti ir rašyti. Man tai nesuvokiama. Ką rašyti? Pirkinių sąrašą? Jei neturiu idėjos, niekaip negaliu pradėti istorijos. Tikiuosi, jų vis kils. Antraip teks susirasti tikrą darbą.

 

Minėjote niekada negalėjusi knygose panaudoti savo pačios gyvenimo įvykių. Ar manote, kad jie nebūtų įdomūs ir dramatiški, ar tiesiog siekiate apsaugoti savo privatumą?

 

Visų mano kūrinių fonas neatsiejamas nuo realybės. Pavyzdžiui, Dublinas yra realus. Vaizduodama daugelį miestelių rėmiausi, nors ir netiesiogiai, savo gimtuoju Kaslbaru. Veikėjų profesijas irgi paprastai susirankioju iš kasdienio gyvenimo: jie dažnai yra rašytojai, o viena trečiojo mano romano veikėja – literatūros žurnalo redaktorė. Aš pati 2018-aisiais metus redagavau „The Stinging Fly“. Prisipažinsiu, iš realaus pasaulio imu ir daug kitos foninės medžiagos: namus, butus, drabužius ir t. t. Neturiu tokios vaizduotės, kad galėčiau nuo nulio sugalvoti ištisas gyvenvietes. Tačiau vaizduotė man leidžia nuo nulio kurti veikėjus! 

 

Nemokėčiau parašyti romano, kurio veikėjai nebūtų išgalvoti. Net jei man nutiktų kas nors nepaprastai įdomaus ir dramatiško – o tokia tikimybė labai maža, – nelaikyčiau to įdomia medžiaga romanui, nes nebūtų fiktyvių herojų. Niekaip negalėčiau apie realius asmenis rašyti taip, kaip rašau apie juos. Ne tik dėl to, kad tai keltų abejonių etikos požiūriu, bet ir todėl, kad neišmanyčiau, kaip tą daryti. 

 

Mano personažai niekada nebūna panašūs į ką nors iš tikrovės, išskyrus (ir tik atsitiktinai) savo kūrėją. Šio principo taip atkakliai laikausi įsikibusi ne saugodama savo privatumą – tiesiog kultūrinėje grožinės literatūros skaitymo ir rašymo praktikoje matau didelį grožį ir didelį slėpinį. Wittgensteinas rašė: „To, kad paveikslai ir išgalvoti pasakojimai mums teikia malonumą ir užvaldo mūsų protus, nelaikyk savaime suprantamu dalyku, nes tai yra įstabus faktas.“ Be galo sunku kalbėti apie šį slėpinį – nors man tai bemaž vienintelis dalykas, apie kurį verta kalbėti! – kai žmonės įsikala į galvą, kad mano knygos tėra man nutikusių dalykų sąrašai. Šiuo atžvilgiu jaučiuosi taip, lyg grumčiausi kultūrinėje kovoje – tikiuosi, ne dėl savęs, bet dėl pačios literatūros.

 

Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė

Formatas

Vaida Ambrasaitė

Žinojom, kad jau nebeilgai. Bet ėjom. Palikdami retesnius ir tankesnius pėdsakus. Atrodo, ieškojom šešėlio, o aplink tave grifai jau suko ratus. Man labiau patinka balandžiai, jie mane išgelbėjo. Kai pažvelgei į mane tomis akimis. Gal, jei ne tas žvilgsnis, viskas būtų kitaip. Tiesiog pasakytum, kada nekvėpuoti.
Fermata.Daugiau

Minčių pokeris

Alfredas Chmieliauskas

J. Č., nuoširdžiai

Sulaukęs netikėto pasiūlymo raštu pasidalinti įspūdžiais apie Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ knygos pasirodymo trisdešimtmečio proga, neapdairiai sutikau. Duoto pažado neįvykdžiau dėl įvairiausių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad „Pokerio“ skaitymas mano kartai – ne tik (ir ne tiek) estetinė patirtis, bet ir kažkoks froidistinis pratimas, verčiantis dar kartą pasinerti į dažnai šlykštokus didesnio ar mažesnio konformizmo persunktos epochos prisiminimus. Pagrindinis tų laikų priešnuodis – ironija – kiek padėdavo ištverti sovietinės kasdienybės absurdą. Neries pakrantėje pakabintą ir daug metų kasdien matytą šūkį „Komunizmas lygu tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“ įsivaizdavome esant matematine formule ir piktdžiugiškai pagal mokyklines taisykles kilojome dėmenis iš vienos lygybės pusės į kitą. Išeidavo linksmi dalykai, pavyzdžiui: „Tarybų valdžia lygu komunizmas minus visos šalies elektrifikacija“.Daugiau

ORANŽINĖ SAULĖ

Rolandas Rastauskas

Romualdo L. atminimui

Paniręs į karantiną Vilniuje, Artūras I. nusprendė vis dėlto išsinuomoti „CityBee“ ir aplankyti jaunystės vietas. Mintyse tardamas „jaunystės“, pagavo save gudraujant – tėvai jį išsivežė Izraelin dar kūdikį, o jaunystė tada visiems prasidėdavo tik po mokyklos. Tad ėjo veikiau gimdytojų, o ne savo pėdomis. Prisiminė velionį tėvą, paskutinio jų bendro apsilankymo sostinėje metu ištarusį: „Kaip per Rasas!“ Beveik visi neemigravę tėvų draugai buvo mirę, mokyklos ir studijų laikų simpatijos neatpažįstamos; iš inercijos rengėsi aplankyt porą tėvelio kolegų architektų Antaviliuose, bet pandemija visur laikė tvirtai užkaltus vartus. Įvykdė vos vieną užsibrėžtą tikslą – susitikti su prieš pat karantiną anapusybėn nužengusio geriausio tėvo draugo Lietuvoje, kažkada vadinto „vietos Hemu“, našle. Dovanų atvežė nuotrauką metaliniuose chromo rėmeliuose: du vyrai su lazdomis, sustingę neaiškioje verandoje prie biliardo stalo. Rašytojas įsikandęs pypkę, architektas su aniems laikams nebūdingu elegantišku džemperiu. Abu priklausė tai pačiai – džiazo per radiją klausytojų ir pirmųjų rokenrolo šokėjų – kartai.Daugiau

Stiklo vaikas

Maarja Kangro

Maarja Kangro (g. 1973) – estų poetė, prozininkė, vertėja, aktyvi pastarojo dešimtmečio Estijos literatūrinio gyvenimo dalyvė. Ji laikoma viena kandžiausių savo kartos autorių. M. Kangro romanas „Stiklo vaikas“ (Klaaslaps, 2016) yra unikalus kūrinys, parašytas remiantis autentišku dienoraščiu. Pagrindinė knygos tema – moters saviraiška, neretai pareikalaujanti didelių kančių. Tačiau tai ne vien terapinė literatūra, ši knyga yra sudėtingos ir savitos pasaulėjautos raiška – nuo intelektualių temų iki gilios atjautos kenčiantiems, tai skaudžiai atviras pasakojimas, kaip išgyventi susidūrus akis į akį su nebūtimi. Autorė kvestionuoja žmogaus būties priežastis, jų esmę, svarstydama šiuos egzistencinius klausimus per skausmo ir netekties prizmę. Romanas be galo nuoširdus, jo stilius skaidrus, vietomis – autoironiškas ir sąmojingas.Daugiau

IŠ APOKRIFŲ

Tomas Šinkariukas

31
Nykštukas

Vienam mieste gyveno vienas apsukruolis, dėl mažo ūgio ir raukšlėto veido pramintas Nykštuku. Jis nepaprastai pelningai prekiavo magiškais tepalais, meilės eliksyrais ir panašiais dalykais. Jo stalas gatvėje visada būdavo apspistas moterų, tarp kurių Nykštukas sukdavosi kaip pašėlęs, girdamas prekes, ne visada pirmos jaunystės pirkėjų grožį ir jo patobulinimo galimybes, įsakmiai meilikaudamas ir smarkiai varydamas prekybą. Tą dieną Jėzus jau antrą kartą stabtelėjo prie jo stalo ir linksmai stebėjo.
– Mokytojau, į ką tu žiūri? – klausė mokiniai.Daugiau

NAREKACÌ

GIEDRIUS ZUBAVIČIUS

Režisierius, scenaristas Giedrius Zubavičius, ne vienerius metus gyvenęs ir kino meno mokęsis Italijoje, buvo priblokštas garsiojo poeto ir italų kino grando Tonino Guerros prisipažinimo (prieš pat savo mirtį), kad nė vienas pasaulio stebuklas, kurį jis matęs, iš esmės nieko nepakeitė jo gyvenime, bet Armėnija – viską, nes nuo šios šalies prasidėjo Guerros kelionė vertikale aukštyn. G. Zubavičius buvo skaitęs armėnų šventojo, poeto ir filosofo Grigoro Narekacì mistinę poemą „Sielvartingų giedojimų knygos“, parašytą 1001–1003 m., tačiau ilgai nesiryžo imtis scenarijaus apie tokią didingą asmenybę. Bet išgirdęs apie T. Guerrą ir vėliau nuvykęs į Venecijoje esančią San Lazzaro degli Armeni salą bei susitikęs su ten gyvenančiu vienuoliu (scenarijuje jis – Tėvas Hamazasp), gavęs jo palaiminimą, ėmėsi teksto būsimam filmui. Dabar, kai Armėnijoje vėl įsiplieskė ginkluotos kovos su Azerbaidžanu, ypač aktualu pasidomėti šios pirmosios pasaulyje krikščionybę valstybine religija pripažinusios šalies istorija ir kultūros palikimu.Daugiau

SPALVA YRA POJŪTIS

Lina Simutytė

Mokyklos bendrabučio plytos buvo sukramtytos gumos spalvos. Tačiau Gumbas manė kitaip. Jam šis pastatas atrodė bespalvis – visai kaip vanduo, be paliovos teliūskavęs pastato rūsyje įrengtoje skalbykloje.
Jos buvo trys. Skalbimo milteliais kvepiančioje rūsio prietemoje priminė fosforiniais dažais nupurkštas portalų duris į paralelinius pasaulius. Į kairiąsias belsiesi – galvos neteksi, dešinėn suksi – draugą prarasi, tiesiai žengsi – daug vargo patirsi. Nors nepamenu, kurioje pasakoje panašius žodžius aptikau pirmąkart, gerai atsimenu knygos apie devynis brolius ir sesę Elenytę iliustracijas. Ypač tą – su degutu ištepta kumele ir prie jos prilipusia laume. Kumelė žvelgia į ją iš viršaus ir ruošiasi egzekucijai. Juodbėrė šuoliuos, beveik skris, tauškėdama savo metaliniais apkaustais, vieną po kitos trypdama atsiskiriančias laumės kūno dalis. Kumelė pakils, jos karčiai plaikstysis virš prie būdų lojančių skalikų, visko mačiusių brolių, virš namų stogų, jų langų, pieno ir kraujo upių. Virš pasakiškos, bet sukiužusios kasdienybės. O tada pradės snigti. Laumės smegenys ir kaulai išsitaškys tapę puriu, visa slepiančiu sniegu. Daugiau

W.

Sandra Bernotaitė

Pjesė monospektakliui (ištrauka)

Veikia:
modernistė rašytoja Virdžinija Vulf (Virginia Woolf, 1882–1941), 59 m.

3.

Kas aš esu? Virdžinija Vulf, modernistė rašytoja. Žmona leidėjo Leonardo Vulfo.

Nematomas maištas – žydo žmona pasaulyje, turinčiame akląją dėmę ten, kur aiškiai matyti bėda su žmogiškumu. Mat kai kam svarbu, kad vyras nebūtų žydas, o man svarbu, kad tu, Leonardai, paėmei ir vedei už rankos, kai išėjau su tavimi virpančiais keliais, svaigstančia galva iš bažnyčios, tėvų namų, dvasių ligoninės, iš vienų namų į kitus, vis už rankos vedei, o aš lyg upė – šalia tekėjau.Daugiau

Hablo dėsnis

Lina Simutytė

„<…> Žinojimas yra skirtingo dydžio daiktai, kurie negali tilpti mūsų kaukolių kambarėliuose <…>“
Ernestas Noreika. „hablas“

Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis savo rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis.Daugiau

Božena

Donaldas Kajokas

Romano „Skudurėlių šventė“ fragmentas

Iš rūmų persikrausčius į salos trobelę Gabrieliaus gyveniman iš tiesų plūstelėjo kur kas subtilesni atspalviai. Rytais – lengva šarma, popiet – balutės po medžiais, vadinasi, pavasaris! Dažnas svečias – lietutis, va, ir gluosniai jau apsipylė drabnais lapukais, šviesiai žaliais, gal kiek gelsvokais, ir kaštonų šakų galiukuose ėmė pūstis pumpurai, ir šermukšniai jau krustelėjo, klausą vis dažniau nustebina paukščių ulbesys, akivaizdu – artėja tikras rojaus metas.
Pirmaisiais pavasario mėnesiais protas kurį laiką dar būdavo tarsi suvyniotas į skudurėlį – nei giedras, nei apniukęs, gal prasisunks išorėn it kraujo dėmelė, o gal bus dar kelissyk apvyniotas balta minkšta drobule ir panardintas į gilų snūdą, – ne, neverta kištis, tegu pats pasirenka, apsisprendžia, sava valia nubunda…Daugiau

Julius Keleras | Apsakymai

Julius Keleras

Mato arbata

Pirmiausiai ji ėmė uostyti savo rankovę. Ne, viskas buvo tvarkoje. Neperkvipus: suknelė ką tik išskalbta. Šįryt išsiėmė iš spintos, vakar išlyginta. Tačiau kvapas nepaliovė persekioti. Svylančios kiaušinienės ar svilinamos vištos – ji niekaip negalėjo apsispręsti. Svilinama višta smirdi, o padegusi kiaušinienė vis dėlto dvokia. Galop nusprendusi, kad pakanka samprotaut, ji atidarė duris ir iš kabineto įžengė į didelį darželio prieškambarį. Daugiau

Ten viskas surašyta

Vladis Spāre

Vėjas kvepėjo sūriomis jūržolėmis, jis labai derėjo su cheresu, tačiau buvo vėsus bei drėgnas, smelkėsi pro ploną paltą ir vilnonę liemenę, į kurią Emilija buvo įmezgusi savo ilgus plaukus, jog apsaugotų nuo raganų.
– Ar žinai, kad Mokaras mirė? – žvaliai paklausė Edvinas, paskui mane plačiais akmeniniais laiptais nusileidęs iki Dauguvos ir, kaip pranašesnis, nusijuokė. Daugiau

Sesuo

Jáchym Topol

(Romano ištraukos)

23.

NUSTEBINTAS NEBUVAU. ĮVAIRŪS DARBAI. TAI LAIŠKAS TAU. LAUKIU, MATAU… KAKLO LINKIS.

Juodosios ten nebuvo. Prie įėjimo man smarkiau suplakė širdis, teko atsiremti į turėklus, paskutinius metrus tiesiog užbėgau, įpuoliau į butą… jos ten nebuvo, jos ten ir negalėjo būti. Viskas buvo likę kaip jai išeinant. Tarsi po to nieko nebebūtų įvykę. Prisiminiau mūsų paskutinę naktį. Niekada jos nepamiršau.Daugiau

RITERIS, MIRTIS IR VELNIAS

Gediminas Jankus

RITERIS

Ar pastebėjote, kaip jus supantys įprasti daiktai keičiasi? Jie tampa visiškai kitokie, lyg niekada. Niekada jūsų nepažino, nepažįsta. Jūs jiems svetimas. O ir jie. Ir jie svetimi. Bet tasai kismas vyksta lėtai, palaipsniui. Ir jūs ilgą laiką neatkreipiate dėmesio. Ir įprasta aplinka tampa tokia savarankiška. Nepriklausoma. Dėl jūsų abuojumo. Atsainumo. Daiktai pradeda gyventi visiškai kitu ritmu. Savo ritmu ir ilgai slėptomis, nesuprantamomis galimybėmis. Visai kitu pasauliu. Jie pradeda gyventi. Ir nejučia įtraukia. Ir jūs priverčiamas gyventi visai kitą gyvenimą.Daugiau

Mariana Orantes

Viena pagrindinių temų Meksikos prozininkės, poetės ir eseistės Marianos Orantes kūryboje yra smurtas bei žmogžudystės. „Karalių ir prezidentų karūnavimas – svarbūs visuomenės įvykiai, – viename interviu sako rašytoja, – tačiau bet kuri žmogžudystė yra kur kas reikšmingesnė.“

Todėl M. Orantes pripažįsta, jog yra šiek tiek apsėsta žudynių temos. Nes tai šiuolaikinės Meksikos kasdienybė – narkotikų kartelių karai, susišaudymai, nuolatinė baimė. Kartu su augančiu smurtu vietos visuomenėje atsirado savitos, kitose šalyse nesutinkamos socialinės grupės. Sakykime, „dingusių vaikų ieškančios motinos“, kurių šioje šalyje dabar šimtai tūkstančių.

M. Orantes gimė 1986 m. Meksikos sostinėje Meksike. Čia Sostinės autonominiame universitete (Universidad Autónoma Metropolitana) studijavo ispanų kalbą ir literatūrą. Pradėjo rašyti labai jauna, jos tekstai publikuoti žinomiausiuose Meksikos kultūriniuose leidiniuose „Cuadrivio“ („Kvadriviumas“), „Avispero“ („Širšių lizdas“) ir „Lado B“ („B pusė“). Rašytojos kūryba nuolat įtraukiama į kasmetines šalies poezijos ir prozos antologijas.

Labiausiai M. Orantes išgarsinęs žanras yra literatūrinės esė. Jose rašytoja siekia rasti ryšius tarp Meksikos kasdienybės ir literatūros klasikos, XXI a. realijoms bando pritaikyti klausimus, kuriuos pirmasis XX a. viduryje suformulavo vokiečių kultūros teoretikas Theodoras Adorno: ar smurtas neatima galimybės kurti ir skaityti poeziją? Kodėl masinės žiniasklaidos požiūriu žudikas, skaitantis klasikinius romanus, yra geresnis už tą, kuris jų neskaito?

Svarbiausi M. Orantes kūrybos rinkiniai: eilėraščių knyga „La Casa Vertebrada“ („Stuburinis namas“, 2017), esė rinkiniai „La Pulga del Satan“ („Šėtono Blusa“, 2017) bei „Los Caballeros se quiedan a descansar“ („Džentelmenai pasilieka ilsėtis“, 2018).Daugiau

Rugilė ryžtasi mirti

Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė

Aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten <…>. Kas mane čia įkurdino? Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?
Blaise’as Pascalis

Du tūkstančiai devynioliktų metų lapkričio antrąją, per Vėlines, įkyriai purškiant lietui, grįždama namo 17-ojo maršruto „Žirmūnai–Naujininkai“ troleibusu, Rugilė nusprendžia mirti.Daugiau

Iškasena

Vytautas Balsys

(Pjesės ištrauka)

Veikėjai
JUOZAS – vyresnis aktorius
EGLĖ – pradedanti aktorė
JERONIMAS – draugijos agentasDaugiau

Dabar aš esu

Sandra Bernotaitė

(Pjesės ištrauka)

Veikėjai
EMILIJA – aktorė
PAULIUS – budėtojas

2 žingsnis

EMILIJA. Sninga.
PAULIUS. Turite kokių nors klausimų?
EMILIJA. Kodėl čia smirdi chloru?Daugiau

Kafkos draugas

Miro Gavran

Miro Gavranas (g. 1961 m. Gornja Trnavoje, Kroatijoje) – žymus kroatų dramaturgas, rašytojas, scenaristas. Jo pjesės statomos visame pasaulyje. Lietuvos teatruose buvo galima išvysti: „Viskas apie moteris“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė, 2004), „Viskas apie vyrus“ (rež. Arvydas Lebeliūnas, 2007), „Poros“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė, 2013), taip pat sukurtas filmas pagal pjesę „Kaip pavogti žmoną“ (rež. Donatas Ulvydas, 2013). Nuo 2003 m. Slovakijoje vyksta festivalis „Gavranfest“, kuriame vaidinamos tik šio autoriaus dramos, komedijos. M. Gavranas įvertintas ir kaip geriausias metų Vidurio Europos rašytojas 1999 m. apdovanotas „Central European Time“ premija, gimtinėje bei užsienyje pelnė kelias dešimtis literatūrinių ir teatro premijų. Gyvena ir kuria Zagrebe.Daugiau