Tęsiame vasario numeryje pradėtą ne rašytojų kūrybos rubriką. Šios publikacijos autorė gimė vasario 16 d., tačiau tarybiniame metrikacijos biure „netyčia“ buvo įrašyta vasario 14-oji. Baigė tuometinę J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar – „Saulės“ gimnazija) Kaune. Gimtojo miesto Politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) įgijo inžinierės-mechanikės specialybę. Dirbo televizijos aparatūros gamykloje, augino vaikus, vėliau ėjo vadybininkės ir projektų vadovės pareigas firmose, gaminančiose langus. Šį bei tą vis parašydavo dar būdama moksleive, bet kūrinių neišsaugojo. Dabar ėmėsi fiksuoti vaikystės prisiminimus, kurių ištraukas čia ir skelbiame.

MĖSA

Vieną popietę į mūsų namus įžengė nepažįstamas vyriškis. Mandagiai pasisveikino su mama, tada viena akimi piktai dirstelėjo į mane. Šiek tiek pastovėjęs, staiga nusimetė lietpaltį, per galvą ėmė mautis megztinį. Mama tuo metu kažkur išskubėjo. Išpūstomis akimis stebėjau kiekvieną jo judesį. Kai ėmė sagstytis marškinių sagas, man iš baimės pradėjo tirpti kojos… Tuo pat metu grįžo mama, nešina didžiuliu dubeniu. „Maudysis???“ – nusmelkė visą kūną. Juk tai buvo tas pats dubuo, kuriame mane su sese prausdavo kiekvieną vakarą. Kaip, kodėl, juk nepažįstamas vyras, iš kur jis čia, dėl ko pas mus? Viena po kitos į galvą lindo mintys, tačiau vandens į dubenį mama nepylė, tik dar kartą šluoste jį kruopščiai pavalė. Vyras, nusivilkęs marškinius, ėmė kažką plėštis nuo krūtinės…

Mama išstūmė mane į kitą kambarį ir uždarė duris. Tyliai tyliai, šiek tiek jas pravėrusi, stebėjau neįtikėtinus vaizdus. Ta masė, kurią nepažįstamasis draskė nuo savo kūno, tie gabalai, vienas po kito skrieję į dubenį, nepaprastai priminė žalią mėsą. Per krūtinę buvo apsuktas bintas, o po juo – mėsos klodai! Vieną po kito vyras traukė raudonus gumulus ir metė į mamos atneštą dubenį. Jis tiesiog lyso mano akyse. Kai pasimatė plokščia plaukuota krūtinė, darbas buvo baigtas, bet taip atrodė tik man. Vyriškis greit atsisegė kelnių diržą, ir jos nukrito… Ant kojų pūpsojo tokie patys mėsos kauburiai, irgi kruopščiai prispausti bintu. Procesas kartojosi, kol neliko nieko, tik plonos tankiai apžėlusios kojos.

Mama kažką nerišliai mykė, kad per daug, juk taręsi dėl mažesnio kiekio, bet vyriškis ją nutraukė, paaiškinęs, jog tokios geros mėsos ne visada pasitaiko, o juk galėsianti ir dešrų pasidaryti. Bešnekėdamas ir apsirengė. Vidury kambario stovėjo visiškai kitas žmogus, nei tas, kuris atėjo. Tai buvo smulkaus sudėjimo, liesas tėčio amžiaus vyras. Mama jam atnešė pinigų. Nepažįstamasis juos suskaičiavo, mikliai įsidėjęs į kelnių kišenę ištiesė nuo mėsos lipnią ranką atsisveikinti ir taręs „Sudie“ išėjo… Ilgai stovėjo mama prie dubens, iki viršaus prikrauto mėsos. Paskui, nusibraukusi prakaitą nuo kaktos, sumurmėjo: „Štai tokie ir statosi namus…“ Tada, paėmusi pirkinį, vos pavilkdama išsinešė jį į virtuvę.

Taip ir likau sustingusi prie pravirų durų. Mama mane pamiršo. Tik vieno, būdama maža mergaite, niekaip negalėjau suprasti – kaip būtų galima iš to kalno mėsos pastatyti namą? Juk dabar ir mes jos turėjome! Gyventi name su dideliu kiemu buvo mano svajonė, ir staiga jos išsipildymas pasirodė be galo arti – tik kaip tai padaryti? Grįš po darbo tėtis, jo paklausiu. Jisai tai jau tikrai žinos.