DRĄSŪS INDONEZIJOS KINO RAKURSAI LIETUVOJE
Fransiską Prihadi kalbino Silvija Butkutė
Sausio pabaigoje visoje Lietuvoje vykstantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiemet pristato programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, kurioje išryškėja lietuviams dar mažai pažįstamos šalies kino tendencijos, pasižyminčios savomis įdomybėmis. Pavyzdžiui, komunizmo ir iš balietiško folkloro atėjusios trečiosios lyties temų tiek visuomenėje, tiek kine vengiama, jos laikomos kontroversiškomis, tačiau tarp Lietuvos kino ekranus pasieksiančių šešių trumpametražių indonezietiškų filmų bus galima išvysti ir jas nagrinėjančių kūrinių. Drąsius kultūrinius rakursus besirenkanti programos sudarytoja, tarptautinio Balio trumpųjų filmų festivalio „Minikino Film Week“ programos vadovė Fransiska Prihadi juokauja, kad vieninteliai namų darbai žiūrovams prieš filmų seansus – paguglinti, kur yra Indonezija.
Trumpametražio kino evoliucija
Kadangi trumpametražį kiną vis dar lydi stereotipas, kad jis nusileidžia ilgametražiui, klausiu pašnekovės, kokia situacija Indonezijoje. Pasirodo, ten žmonės vis dar vadina trumpo metro filmus nepriklausomu kinu – indie, o juos pasiekti komerciniuose kino teatruose sudėtinga. „Kai 2002 m. duris atvėrė „Minikino Film Week“ festivalis, trumpametražiai filmai pagaliau tapo kino industrijos dalimi, bet tik dabar, 2026-aisiais, beveik atsikratėme „pradedančiųjų kino“ etiketės. Vertinant situaciją šalyje apskritai, sulaukiama daugiau paramos iš valstybės, tad žmonės aktyviau žiūri ir natūraliai gausiau kuria trumpo metro filmus“, – sako Fransiska. Tada pamini, kad siaubo žanras ir komerciniai amerikietiški filmai su žinomais aktoriais, be abejo, sutraukia daugiau publikos. „Trumpametražis siaubo filmas galbūt ir papultų į geidžiamiausiųjų dešimtuką“, – juokauja ji.
Teiraujuosi, kodėl programoje tik vienas animacinis filmas „Aš esu gėlė“ (I Am A Flower, rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025). „Animacija ir dokumentika mūsų kino industrijoje mažiausiai populiarios, šių žanrų darbai sudaro vos dešimt procentų visos nacionalinės produkcijos, – paaiškina Fransiska. – Nors labai gera stebėti žaidžiančius ir nestandartiškai kuriančius menininkus.“ Tiesa, išimčių esama: festivalio programoje žiūrovai išvys intymų dokumentinį pasakojimą apie šeimą „Terapeutė pasakė, kad manyje daug liūdesio“ (My Therapist Said, I Am Full of Sadness, 2025), kurio autorė – Indonezijoje kylanti režisierė Monica Vanesa Tedja, gyvenanti ir kurianti Berlyne, neseniai dirbusi su „Netflix“ produkcija.
Kadras iš animacinio filmo „Aš esu gėlė“ (rež. Arielis Victoras Arthanto’as, 2025)
