fbpx

DIPLOMATIJA IR ŽYDĖJIMAS

Erika DRUNGYTĖ

Seniai seniai, labai seniai, ankstyvaisiais viduramžiais, kai mums geriausiai pažįstamoje piliakalnių šalyje dar tik ritosi gentys, brėždamos ribas ir kurdamos pavienes sąjungas, kai jau pasikrikštijusios Europos karaliai dar neturėjo jokių reikalų su Jamato žemėmis, o šios apskritai vengė bet kokių ryšių su už jų ribų egzistuojančiais pasauliais, Saulės šalies imperatorių, didikų ir šventyklų valdytojų aplinkoje atsirado gėrėjimosi pirmaisiais pavasario žiedais tradicija. Tai buvo maždaug VII a. Bet kas ten žino, kada tiksliai, gal ir anksčiau. Taigi plikame izoliuotų salų pavasario peizaže pradėjus skleistis dar belapių vyšnių žiedams, naujai iškepti budistai meditavo grožį ir jo laikinumą, būsenas perkeldami į menus – kaligrafiją, tapybą, poeziją.

Jamatas, vėliau Nipponas arba Nihonas, o svetimtaučiams – Japonija, yra labai specifinių materialinių ir dvasinių vertybių šalis. Jos gyventojų istorija tokia savita, kad ją net ir šiandieną, stebint archajiškos bei futuristinės elgsenos sintezę, sunku suprasti, ką jau kalbėti apie gelminį suvokimą. Tiesa, japonų animizmas artimas lietuvio santykiui su gamta – tas daiktų, augalų, gyvūnų įsielinimas vis dar aktualus, ir šito fundamento nesuskaldė nei Konfucijus, nei Buda ten, anei Kristus čia. Tačiau tradicijos, apeigos, ritualai ir iš to susiformavusi kultūra yra visai kitoks laivas nei mūsiškis, tad į jį įlipti ir vairuoti būtų vienas kvailiausių norų. O pasigrožėti? Taip, be abejo! Vos tik chrizantemos žiedo herbu pasidabinusi valstybė atvėrė taip ilgai užsklęstais laikytus vartus, mums iškart magėjo prisiliesti prie tų keistų dalykų, kurie tarsi ir apie tą patį, bet sykiu – kažkas kito, kažkas toliau nei įmanoma prisikapstyti. Senovės japonų poezija? Taip. Šintoizmas? Taip. Budizmas? Taip. Arbatos gėrimo ceremonijos? Taip. Akmenų sodai ir bonsai? Taip. Įdomu, labai įdomu.

Kai XX a. pradžioje norą draugauti ir bendradarbiauti Japonija išsakė Amerikai, ištiestos rankos judesį (gal tikriau – mandagius nusilenkimus) išreiškė dóvana – trimis tūkstančiais sakurų sodinukų. Tad dabar (paradoksas!) pasaulio japoninių vyšnių sostine, kurioje pražysta apie 300 000 medžių, vadinamas Meikono miestas Džordžijos valstijoje. Ne tik jaunystės grožį bei gyvenimo akimirksniškumą, bet ir taiką simbolizuojanti sakura paplito po visą pasaulį. Ji – tarsi iš uždaros karalystės ištrūkęs, ne savuoju kardu katana, o vien diplomatija vis naujas žemes užkariaujantis ir palankumą savam kraštui pelnantis samurajus. Jis džiaugiasi pelningu savo tradicijų eksportu ir tuo pat šalies vardo bei medžio pavadinimo kartojimu, pavasariais tampančiu kone maldele daugybės įvairiataučių žmonių lūpose.

Grožis – štai raktas. Jei ne kiekvienas gali suprasti filosofijos ar poezijos subtilybes, tai žydėjimo stebuklą priima ir juo džiaugiasi visi. Sakurų parkai, galvos pametimo dėl jų papročiai vis labiau įsišaknija ir Lietuvoje. Išorinėmis formomis jis panašus į tai, kas vyksta Japonijoje – pasivaikščiojimai, pasėdėjimai, pasifotografavimai… Tačiau kyla klausimas, ar tikrai būtina importuoti ir medžius, ir masines šventes, jei tai niekaip nesurišta su autochtonų tradicijomis bei pasaulėžiūra? Kodėl mums nepakanka savigarbos, kad sodintume obelų sodus ir dar stipriau išjaustume, išgyventume tai, ko nė aiškinti nereikia? Juk kai žiūrime į kultinę R. Rakausko fotografiją – senutę po žiedlapiais byrančia obelimi – iš ciklo „Žydėjimas“, viską suprantame. Ir tai yra mūsų poezija. F. Dostojevskis pasaulio ir žmogaus gelbėtoju įvardijo grožį, idealiu atveju – veido, rūbo, proto, sielos, tačiau į tą terminą jis sudėjo ne tik išorės, bet ir vidines savybes. Kitaip tariant, tai ir turėtų būti kiekvieno asmens siekinys. Tačiau mūsų aplinka ir mes gražūs tada, kai esame ramūs, saugūs, orūs ir pasitikintys. O tai įmanoma ne mėgdžiojant, kopijuojant ar nežinia ko vaikantis, bet įtvirtinant savastį. Tad kodėl ne obelų parkai – savosios mitologijos bastionai?

2024-04-26
Tags: