fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2024-02-24

ŠVENTI REIKALAI IR BLYNAI

Erika DRUNGYTĖ

Kartais atrodo, jog lietuviai – švenčių čempionai. Nėra mėnesio, kad jų neištiktų kokia nors proga, o su ja – galimybė „atsipalaiduoti“. Tiek „atsipalaidavusių“ seniai teko regėti: pilnos sanatorijos, SPA, kurortų viešbučiai ir kaimo turizmo nameliai, kavinės, restoranai, paplūdimiai ir kubilai miško aikštelėse. Aktyvioji chronologija vietos gyventojams įsibėgėja lapkritį, įsisiautėja gruodį ir sausį, nuslūgusi atsigauna vasario vidury, iššauna keletą salvių visais pavasario mėnesiais, kvėpteli liepą, paskui dar kartą rugpjūtį, nuo rugsėjo ima spartinti žingsnį, o tada ir vėl – Vėlinės, Adventas, Saulėgrįža, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Šv. Valentinas, Naujieji kinų metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas I, Šv. Kazimiero (Kaziuko) diena, Tarptautinė moterų diena, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas II, Verbų sekmadienis, Velykos, Joninės… Na, žodžiu, jei dar pridėtume ikikrikščioniškų gamtos reiškinių pagerbimus ir visų šventųjų dienas – gyva prapultis.Daugiau

2024-02-24

Lėtėjantis žvilgsnis, esmingėjanti fotografija

Artūrą Morozovą kalbina Erika Drungytė

Taip, žurnale „Nemunas“ jau kalbėtasi su Artūru Morozovu 2018 metais. Tačiau tada aptarta tik viena iš kelių lietuvių fotografo darbo sričių – reportažinė karo fotografija. Galvoju, kokiu būdu šiam vyrui, užaugusiam Kauno Kalniečių mikrorajone, „pavyko“ nusigauti į pavojingiausias zonas, kuriose kulka pasiveja greičiau, nei tie visi apdovanojimai, pripažinimai ir tarptautinė sėkmė? Gal vaikystėje išmoktos pamokos, kai kieto bachūro kastetas „pareikalaudavo“ išpirkos? Juk reikėdavo ramiai, be panikos ir pykčio, situaciją suvaldyti – išvengti smūgio, atiduoti pinigą, bet ir išlaikyti nepastebėtą kupiūrą užantyje. Nes kaipgi kitaip būtų stovėjęs karo laukuos Gruzijoje, Čečėnijoje, Palestinoje, Ukrainoje ir nedrebančia ranka laikęs fotoaparatą, kad baugiausiose situacijose nuspaustų jo „gaiduką“, „nušautų“ kadrą, bet viskas būtų apie tai, kas daugiau nei faktas. Apie tai, kad tikroji žmogaus prigimtis nėra antihumaniška.Daugiau

2024-02-24

FOTOGRAFIJA – VEIDAS

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Ištraukos iš spaudai rengiamos knygos „Kėlimas švieson: fotografija“.

Gal ir visai nutolę, nebepasikartosiantys stebuklai: baltame fotopopieriuje, panardintame į ryškalus, ima rodytis vaizdas, o svarbiausia – veidas, veidai. Lyg koks tiesioginis susitikimas su fenomeno prigimtimi: pasirodymu.Daugiau

2024-02-24

ORDO AMORIS

EDITA PUSKUNIGYTĖ

Publikuojame ištrauką iš rašomo romano „Rahabas“. Tai pasakojimas apie istorinių kataklizmų paliestos šeimos susiskaldymą, prarastos tapatybės, tiesos ir dvasinės ramybės paieškas bei istorinę atmintį, kuri iš Niujorko į Lietuvą atveda savo kilmės klausimus narpliojantį žydą.Daugiau

2024-02-24

RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ GARDEROBO PASLAPTYS

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Raudondvario (Kauno r.) rūmuose XIX a. pirmojoje pusėje virė spalvingas gyvenimas. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866), 1846–1849 m. vadovavęs Kauno pavieto bajorams, 1825 m. vedė Minsko pavieto bajorų maršalkos Antano Vankavičiaus dukterį Vandą Vankavičiūtę (1808–1842). Pora susilaukė keturių atžalų: Ludgardos (1826–1904), Valerijos Klementinos Joanos (1827–1848), Mykolo (1832–1832) ir Vandos Sofijos Marijos (1833–1860).Daugiau

2024-02-24

Alešas Štegeris | POEZIJA

Prie sienos

Prie jūsų karalystės sienos
Užsisiuvome burnas.

Mūsų vardus paslėpėte archyvuose,
Kuriuos naikina žuvys ir vėjas.

Nuo mūsų kaulų svorio susmuko
Ištvermingiausi jūsų šventieji.

Prieš auksinius jūsų karalystės vartus
Savo vardus jums užsisiuvome burnose.

Įžengiame nebylūs, degančiais liežuviais.

Kitoje pusėje mes slapta ir visam laikui
Sieną užsiuvome jumyse.Daugiau

2024-02-24

AUGIER SVAJOJA APIE DALÍ: „NEGRESCO“ VIEŠBUTIS

IGNAS ZALIECKAS

„Negresco“ viešbutis, įsikūręs istorinėje Anglų promenadoje (Promenade des Anglais) Nicoje, spindi prabanga, rafinuotumu ir byloja turtingą istoriją, trunkančią jau daugiau nei šimtmetį. Neretai rūmais vadinamo pastato interjere jaučiama baroko, art déco ir Napoleono epochų įtaka. Jis Prancūzijos ir užsienio žiniasklaidoje tituluojamas Žydrosios pakrantės Versaliu. Tai monumentalus, įmantriais ornamentais išpuoštas architektūros paveldo objektas; per daugelį metų jame lankėsi daugybė įžymybių, politikos veikėjų ir karališkosios šeimos atstovų. Turbūt taip norėčiau pradėti pasakojimą apie vieną puošniausių hôtellerie de luxe erdvių, kuri, pasak jau mirusios „Negresco“ savininkės Jeanne’os Augier, buvo per brangi įsigyti Billui Gatesui ir Brunėjaus sultonui. „Atminties nenusipirksi, ji neįkainojama“, – sakė jiems Jeanne’a. Tačiau pradėsiu nuo savo pirmojo apsilankymo Nicoje, nes mano pažintis su legendiniu viešbučiu įvyko šiek tiek anksčiau – prieš keletą metų.Daugiau

2024-02-24

INVENTORIAUS NUMERIS 1868.0808.6150

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. 2 dalis

Šią graviūrą, tiksliau, vieną pirmųjų jos spaudinių, galima apžiūrėti Britų muziejuje. Ten ji įrašyta inventoriniu numeriu 1868.0808.6150, dokumentuose nurodytas ir artefakto aukštis bei plotis – atitinkamai 255 ir 355 milimetrai. Jei pasikapstytume informacijos, aptiktume, kad darbas yra Didžiosios Britanijos XVIII amžiaus skyriuje Mounted Roy, už jį atsakingas muziejaus spaudinių ir piešinių skyrius. Artefaktas buvo įsigytas 1868 m. iš garsaus britų numizmato ir antikvaro Edwardo Hawkinso (1780–1867) – Description of Ancient Marbles in the British Museum, Description of the Anglo-Gallic Coins in the British Museum („Senovės marmuro Britų muziejuje aprašo“, „Anglo-galų monetų Britų muziejuje aprašo“) redaktoriaus, to meto specialistams plačiai žinomo veikalo The Silver Coins of England („Sidabrinės Anglijos monetos“,1841; antrasis, pomirtinis, leidimas – 1876, trečiasis – 1887) autoriaus – įpėdinių.Daugiau

2024-02-23

„PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“, ARBA STANLEY’O KUBRICKO MANIAKIŠKO PERFEKCIONIZMO TESTAMENTAS

SIMONAS JURKEVIČIUS

Amerikietis Stanley’s Kubrickas yra neabejotinai vienas reikšmingiausių ir svarbiausių praėjusio amžiaus kino režisierių. Tokie filmai kaip „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey, 1968), „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange, 1971), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) arba „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) jau senai pripažinti kino klasika. Visi labai skirtingi ir įvairiaspalviai – kiekvienas būtų vertas ilgos ir nuodugnios analizės, tačiau šį kartą noriu prisiminti paskutinįjį režisieriaus darbą „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut, 1999), kuriam šiais metais sukanka 25 metai. Jis ir šiandien pateikia daugiau klausimų nei atsakymų – kiekvieną kartą žiūrėdamas vis atrandu naujų detalių, anksčiau, regis, nepastebėtų. Daugiau

2024-02-23

MUZIKA IR… MUZIKA

Svajonę ir Paulių Stanikus kalbino Ignas Kazakevičius

Jau bemaž dešimt metų kasdien elektroniniu paštu susirašinėju su artimu bičiuliu, žinomu kompozitoriumi Laimiu Vilkončiumi. Rytais skaitau gautus laiškus, kiekvieną vakarą rašau jam. Kalbamės ne vien muzikos temomis – dalinamės kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, aptariame politikos bei sporto aktualijas ir t. t.

Kartą Laimis be kita ko paklausė, ar žinau Raulį Midóną? Mat jį sudomino šis atsitiktinai išgirstas amerikietis, įtaigiai atlikęs populiariąją Stevie’o Wonderio dainą „Isn’t She Lovely“. Jei taip, tuomet kaip vertinu jo grojimą gitara? Dar bičiulis pastebėjo, kad nors interpretacija tolima parodijai, Raulis esą tobulai imituoja S. Wonderio judesius. Kodėl? R. Midóną ne tik žinau, bet ir juo žaviuosi. Kadaise daug metų įvairiose radijo stotyse rengiau ir vedžiau autorines laidas, tad tekdavo aktyviai dairytis muzikos naujienų. Taip jį ir atradau.Daugiau

2024-02-23

ŠIUOLAIKINIO MENO BERSERKAI

Svajonę ir Paulių Stanikus kalbino Ignas Kazakevičius

Mussieja ir skiria Atlantas, jų studija ir mano kambarys. Žiūriu į gracingai rūkančius Svajonę ir Paulių. Užuodžiu tikros kūrybos kvapą… Esame pažįstami jau 15 metų. Lygiai tiek pat neberūkau, tad konstatuoju: taip skaniai pešti dūmą gali tik žinantis tikslą. Kalbamės, ir mūsų gestai fokusuoja erdvę, lipdo pokalbio turinį, už kadro lieka argentinietiškas karštis ir krenta tabako pelenai. Sutikus giminingą sielą, norisi sudalyvauti rituale. Ypatingose apeigose, kur viskas tikra – cigaretės ir šypsenos, rankų mostai ir 58 minučių pokalbis. Žinodamas, jog jiedu parodoms temų nerenka, o pasitiki intuicija ir ekspromtu, specialiai nesiruošiau šiam interviu, tekstas turėtų sukristi į eilutes online režimu. Jūsų dėmesiui – „S et P Stanikas“. Amžinai jauna, aktuali kūryba. Nesenstantys žmonės, kalbantys apie gyvenimo etaloną.Daugiau

2024-02-23

TURTINGI KINO HEROJAI IR VARGŠAI JŲ ŽIŪROVAI

SILVIJA BUTKUTĖ

„Puikus Emeraldos Fennell montažas ir siaubingos jos filmų pabaigos“, – taip neseniai pristatytos juostos „Soltbernas“ (Saltburn, 2023) recenziją pradėjo „Vulture“ kino kritikė. Negaliu nepritarti – naujausias britų režisierės darbas beprotiškai gražiai nufilmuotas, bet kartu tai tarsi Marso krateriai duobėtu scenarijumi, kurių neužkaišo net aukšto lygio aktorių vaidyba. Žiūrėti ar nežiūrėti „Soltberną“ – nėra šio teksto esminis klausimas. Mintis kyla panagrinėti kine pastaruoju metu plačiai išsikerojusią satyrų apie turtinguosius temą. Ar šiandien, kai pasaulyje vyksta įvairaus pobūdžio tarptautiniai konfliktai, sprendžiamos globalios sveikatos dilemos, į darbo vietas kėsinasi dirbtinis intelektas ir t. t., vis dar vojeristiškai įdomus reginys pro rakto skylutę į auksinį turtuolių narvelį. O gal to kaip tik alksta streso nualintas protas, socia­linių medijų srauto atbukintos juslės ir botokso adatos ištroškusi pykčio raukšlė? Kritiškas žvilgsnis į keletą naujausių kino kūrinių, iš arti rodančių skęstantį kapitalistinio elito titaniką.Daugiau

2024-02-22

KULTŪRINĖS APROPRIACIJOS PAIEŠKOS VIETNAME

JUSTINA SEMČENKAITĖ

2024-uosius pradėjau oro uoste. Naujųjų metų sutiktuves iškeitusi į lagamino krovimą, sausio 1-ąją jau stovėjau prie penktųjų Vilniaus oro uosto vartų, kaip ir dauguma mūsų tautiečių išsiruošusi ieškoti šilumos kitame pasaulio gale. Kryptis – Vietnamas, trukmė – mėnuo, ilgai laukta kelionė, kurią pasidovanojau sau gimtadienio proga. Po ilgų svarstymų ir diskusijų su pasaulio mačiusiais draugais Vietnamas nugalėjo Tailandą ir Balį kaip įdomiausias ir labiausiai finansiškai patrauklus pasirinkimas. „Jeigu važiuoti į Vietnamą, tai dabar, kol jo neatrado visas likęs pasaulis“, – unisonu kartojo kelionių žurnalistai ir tinklaraštininkai, ir tai skambėjo kaip dar vienas svarus argumentas mėnesiui iškeisti gerai pažįstamą buitį į svetimą lovą, nematytus vaizdus ir neragautus skonius. Ir štai po beveik parą trukusio skrydžio su trumpu sustojimu Stambule pagavau save ieškant būdų, kaip nusigauti iki pirmojo viešbučio Hošimino mieste. Dar žinomas senuoju Saigono vardu, jis pasitiko savo vizitine kortele – karštu ir drėgnu klimatu, kai nuolatos jautiesi tarsi ką tik išėjusi iš dušo, bei nosį rėžiančiais, bet intriguojančiais kvapais, sklindančiais nuo gatvės maisto prekystalių. Motorolerių jūra pirmą sykį gyvenime perėjimą per gatvę pavertė beveik neįmanoma misija. „Jau Vietname!“ – nusiunčiau žinutę nerimaujantiems artimiesiems ir kritau į lovą, nespėjusi nė susimąstyti, jog ji – ne mano.Daugiau

2024-02-22

LIJANA MUŠTAŠVILI: TIKUOSI, VĖL SUGRĮŠIME Į LĖLIŲ TEATRĄ

MILDA BRUKŠTUTĖ

Lėlininkė, Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė Lijana Muštašvili čia dirba jau dvidešimt dvejus metus. Per tą laiką suvaidino daugiau nei trisdešimtyje spektaklių ir atliko nesuskaičiuojamą kiekį vaidmenų, kadangi dažnai jų viename pasirodyme būna net po kelis. Aktorė, pasižyminti neabejotinu lėlių animatorės talentu, sėkmingai dirbo ir tebedirba su daugybe skirtingų režisierių (Rimu Driežiu, Nijole Indriūnaite, Vitalijum Mazūru, Algiu Mikučiu, Jūrate Trimakaite, Šarūnu Dateniu, Neville Tranter, Ewa Piotrowska ir kt.). Vasario 19 d. L. Muštašvili švenčia 50-ies metų jubiliejų. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jos atėjimą į teatrą, lėlininkystės džiaugsmus ir iššūkius.Daugiau

2024-02-22

GATVĖS MENAS, KULTŪROS PAVELDAS IR MIESTO ATMOSFERA

Laima Nomeikaitė

Pastarąjį dešimtmetį paveldo studijose vis daugiau dėmesio skiriama gatvės menui, tačiau jose nepakankamai nagrinėjami esminiai šio žanro ryšiai su kasdieniu gyvenimu ir kaita, taip pat lieka nepaliesti performatyvūs, jausminiai ir atmosferiniai komponentai.

Savo tyrime taikau afektyvios atmosferos sąvoką, kad atkreipčiau dėmesį į nematerialius gatvės meno aspektus, ir konceptualizuoju juos kaip juslinę, efemerišką, politinę ir kasdienybėje įkūnytą kultūros paveldo patirtį. Vokiečių filosofas, aplinkos tyrinėtojas Gernot Böhme teigia, kad į tai reikėtų žiūrėti kaip į socialinę kasdienio gyvenimo estetiką. Jis nurodo, kad urbanistinė atmosfera yra būtent tai, kaip gyvenimas klostosi mieste, t. y. pasireiškia įvairiomis formomis – poetinėmis, socialinėmis, politinėmis, kultūrinėmis, ekonominėmis. Pavyzdžiui: „miestas kaip gamta, garsų miestas, kaip kraštovaizdis, dienos šydai (rūkas, oras, lietus, sutemos), gatvė kaip gyva būtybė, žmonės kaip gamtos dalis“. Man šis procesas – paveldo prasmės kūrimas ir socialinis įsitraukimas į gatvės meną bei grafičius – prasidėjo beieškant santykio tarp meno kūrinių, savo kūno ir kasdienio Oslo gatvių gyvenimo.Daugiau

Rodyti daugiau