fbpx

REALYBĖS METAFIZIKA

GEDIMINAS MARTIŠIUS

Diena – naktis, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, vasara – žiema, pergalė – pralaimėjimas, tikėjimas – ateizmas, laisvė – vergovė. Prie šių porų gali jungtis ir realybė – mistika, realybė – metafizika. Viskas suausta taip, kad žmogus nuolat svyruoja kaip koks gluosnis pučiant vėjui, o jam nurimus, nori būti tvirtas tarsi ąžuolas. Tik ar visada pavyksta? Kai susiduriama su sunkiai paaiškinamais reiškiniais, akys krypsta į mistinius dalykus. Aristotelio veikalas „Metafizika“ – apie tai, kas yra už fizikos, gamtos. Pastaroji turi savo dėsnius – tarkim, vanduo visada bėga nuo kalno žemyn. Daugiau

JUNGAS IR RUDUO

Erika DRUNGYTĖ

Carlas Gustavas Jungas ne kartą yra minėjęs, kad nenorėtų būti laikomas kokiu šarlatanu ar menininku (!), jam atrodė, kad visi eksperimentai, sapnų ir pasąmonės, net alchemijos ir mitų tyrinėjimai, archetipų apmąstymai bei kolektyvinės atminties apčiuopimas – kad ir kaip kam atrodytų – nėra kažkas keista, nesusiję su mokslu. Atvirkščiai, bjaurėjosi dogmatizmu, kuriuo prisidengę jo kolegos (kaip tik dėl šios priežasties išsiskyrė jo keliai su Sigmundu Freudu) mėgino įtvirtinti nepajudinamumo, teksto, įkalto akmenyje, principą. Gyvenimo realybė, o ne teorija – štai kas yra visada viskuo abejojantis, nuolat tekantis, pats save paneigiantis ir vėl naujus klausimus keliantis mokslas.Daugiau

PASINERTI PLAČIAI ATMERKTOMIS AKIMIS

Viktoriją Mickutę apie socialinės dokumentikos technologinių ir žmogiškųjų galimybių ribas bei paribius kalbina Alfredas Chmieliauskas

Sužinojęs, kad Viktorija iš Niujorko savaitei atvyksta į gimtąjį Kauną, apsidžiaugiau trumpam atsiradusia galimybe susitikti su didžiausio pasaulyje naujienų televizijos tinklo „Al Jazeera“ inovacijų studijos „AJ Contrast“ vyresniąja prodiusere. Susipažinome kadaise vykdami į Tarptautinės teatro dienos minėjimą. Žinojau tik tiek, kad ant užpakalinės automobilio sėdynės vežu į Vilnių geriausią KTU gimnazijos moksleivę. Tuomet mėgau pakalbinti savo vaikų bendraamžius, o ypač – pirmūnus: visi jie turėjo šviesią ateitį, kuri mano kartos bičiuliams buvo gerokai apniukusi. Taip prasidėjęs neįpareigojantis pokalbis tęsėsi atsitiktinių susitikimų metu, kiekvieno iš mūsų ateičiai iš lėto virstant praeitimi, lyg spaudžiant filmo greito prasukimo mygtuką. Daugiau

TAKSISTAI KAIP VISUOMENĖS ATSPINDYS

JULIUS KELERAS

Patikėkite, nes vis tiek teks, taksi vairuotojai – tai ne tik vežėjai, kurie (maloniai ar ne itin) pristato jus iki norimo tikslo. Jie – visuomenės veidrodis, atspindintis įvairias jos ypatybes, nuotaikas, pokyčius, jei norite, net vertybes. Tai žmonės, jusliškai ir pragmatiškai suvokiantys miestą, matantys jo gyvenimo faktūras ir galintys pasidalinti patirtimi bei pastebėjimais apie vietinėje urbanistinėje erdvėje vykstančius reiškinius. Kažkas net yra teigęs, kad moters įsčios irgi yra taksi: kapsulė, perkelianti vyro sėklą iš vienos vietos į kitą erdvę, tačiau aš ketinu būti racionalesnis ir žvilgtelti ne į biologinius, o į šiuolaikinių miestų perkėlėjus.Daugiau

NUGALĖTOJA

KIRILL KOBRIN

Šį rugsėjį įvyko filmo „Lee“ (2023, režisierė Ellena Kuras) premjera. Tai pasakojimas apie vieną nuostabiausių praėjusio amžiaus žmonių. Jos (atsiprašau, bet žodis „žmogus“ neturi moteriškosios giminės, ir man tas visiškai nepatinka, bet nieko negaliu padaryti, kalba yra kalba) vardas – Lee Miller. Šis tekstas – apie ją. Jei norite, tai mano meilės prisipažinimas jai.Daugiau

„JOKIA MOTERIS NEGALI TAPYTI“: „MENO ISTORIJA BE VYRŲ“ KOREGUOJA BEVEIK 600 METŲ VYRIŠKOS MENO KRITIKOS TRADICIJĄ

EDWINA PRESTON

Ar esate girdėję apie siurrealistę fotografę Lee Miller? Arba apie itin politišką DADA fotomontažo kūrėją Hannah’ą Höch? XIX a. skulptorė Edmonia Lewis, kaip ir XX a. Barbara Hepworth, sulaukė šlovės ir pripažinimo, bet nė viena iš šių moterų menininkių nepasiekė „visuotino pripažinimo“ statuso, kaip Salvadoras Dali, Marcelis Duchamp’as ar Henry’is Moore’as, tačiau ne todėl, kad jos nėra tokios pat svarbios, novatoriškos ar pažangios.Daugiau

PASINESIKLAUSINĖJIMAI SU DONALDU KAJOKU

AUDINGA PELURITYTĖ

„medituoju retai, keletą / kartų per mėnesį“, – knygoje Karvedys pavargo nugalėti (2005) sako Donaldas Kajokas,  – „sykiais / gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują / dimensiją. Kaimyne / Dieve, matomės itin retai, todėl / nenusibostam, nespėjame / nusišnekėti – pasibūnam / pasisėdim / pasinesiklausinėjam“ (eil. „medituoju retai…“).Daugiau

RYŠIO SU ŽMONĖMIS PAIEŠKOS POKALBIS SU LIETUVIŲ KINO REŽISIERĖMIS MARIJA KAVTARADZE, AUSTĖJA URBAITE IR IRMA PUŽAUSKAITE

KALBINO JORĖ JANAVIČIŪTĖ

Šį rudenį pasirodė trijų jaunosios kartos lietuvių režisierių filmai. Marijos Kavtaradze antrasis pilnametražis filmas „Tu man nieko neprimeni“, pasakojantis šiuolaikinio šokio atlikėjos Elenos ir gestų kalbos vertėjo Dovydo, kuris netrukus paaiškėja esąs aseksualus, meilės istoriją. Filmas ieško atsakymų į klausimus: ar tokia meilės istorija gali baigtis laimingai ir ar santykiams užtenka vien meilės? Austėjos Urbaitės debiutinio pilnametražio filmo „Per Arti“ centre – prancūzų pora, įsivaikinusi broliuką ir sesutę iš Lietuvos, ir prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padedanti laikinai kartu apsigyvenusi jauna lietuvė vertėja Gabrielė. Daugiau

LINAS SPURGA JAUNESNYSIS: ŽIŪRIU Į RAIDES KAIP Į TEKANČIĄ LAVĄ, PAMAŽU STINGSTANČIĄ IR VIRSTANČIĄ AKMENIU

KALBINO VITA OPOLSKYTĖ

Kiekvienos vasaros pabaiga mane veikia stipriau nei gimimo dienos ar nauji kalendoriniai metai. Su rugsėjo 1-ąja ateinantis laikas – tarsi švarus lapas, nauji uždaviniai ir jų keliami iššūkiai. Vis dėlto daugumai naujų mokslo metų pradžia yra ne tik simboliškas rudens į(si)vardijimas. Aš kartu su juo ir pati grįžtu į žiniomis išgrįstus bei smalsumu išmintus Vilniaus dailės akademijos (VDA) koridorius. O juose it raidės lape šoka reminiscencijų vaiduokliai, grąžinantys mane į studijų laikus, primenantys buvusius dėstytojus bei bendramokslius.Daugiau

KUR DAR JĄ NUVES SMALSUMAS?

VALDAS PUTEIKIS

Jos balsas radijo eteryje sklido ne vienus metus. Ir – padėtas taškas. Radikalus pokytis: žurnalistė Gabija Lunevičiūtė tampa miestų gide. Negana to, ji įkuria profesionalių gidų – Miestų istorijų – mokyklą, jau šį spalį kviesdama į naują kursą. Gido profesija šiandien, kaip reta kada, itin populiari, tačiau profesionalių ekskursijų vedlių, gebančių sukurti tokią atmosferą, kad pažintum ne tik miestą, bet ir atrastum save, savo tapatybę, mieste, – vienetai.Daugiau

APIE KLASIKINĖS MUZIKOS KONTEKSTUS IR KONTRASTUS

Kalbino Justina Paltanavičiūtė

Rūtos Prusevičienės paklausus, ką veikia, kai nedirba, moteris sako nežinanti atsakymo, nes visas jo gyvenimas susietas su mylima profesija (26 metai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kuriai vadovauja jau 17 metų).

Darbas R. Prusevičienei – tai ne karjeros aukštumos, o kasdienybė: bendravimas su muzikos pasaulio žmonėmis, iškylančių klausimų sprendimas ir, visų svarbiausia, nenutrūkstamas ryšys su muzika, kurios kismas, kaip sako pati, ypač įtraukia, pagauna ir nepaleidžia. Perduoti tradicijas, sugerti modernias tendencijas, atskleisti dar neatrastus klasikos klodus ir dalintis lietuviška kūryba su kuo platesnėmis auditorijomis – pagrindinės vertybės, lydinčios R. Prusevičienę nuo pat pirmųjų žingsnių profesiniame kelyje.Daugiau

ANKSTYVAS KARTOS BALSAS. JEANO LUCO LAGARCE’O PORTRETAS

IGNAS ZALIECKAS

,,Tarp išraiškos galimybių ir jų apribojimo skleidžiasi ir vystosi kalba, atverdama savo potencia­lą“, – kartą rašė XX a. pabaigoje kūręs dramaturgas Jeanas Lucas Lagarce’as (1957–1995). Nuo XXI a. pradžios jis yra vienas dažniausiai pristatomų šiuolaikinių pjesių autorių Prancūzijoje. Jo kūriniai Prancūzijoje ir Europoje reformavo klasikinį dramos modelį, leisdami skleistis organiškai, iš personažo gelmių gimstančiai kalbai. Visgi Lietuvos publikai šio menininko asmenybė ir kūriniai nėra plačiai žinomi.Daugiau

KRISTINA ŠVENČIONYTĖ. APIE SALDŽIAI GELIANČIĄ VIENATVĘ IR GEBĖJIMĄ NEPASIDUOTI

KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ

Kristinos Švenčionytės meninė saviraiška netelpa į vienos ar kelių disciplinų rėmus. Karjerą pradėjusi kaip aktorė, ji nutarė siekti kūrybinės autonomijos ir ėmė kurti performansus. Pasukusi šiuo keliu, įstojo į skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), sekdama savo tėvo, dailininko Arnoldo Švenčionio, pėdomis. Tačiau jam taip ir nepavyko sudalyvauti dukros akademijos baigimo parodoje: per nelaimingą sutapimą jis paliko šį pasaulį prieš pat Kristinai baigiant studijas. Tačiau atlikėja nepalūžo – parodą nutarė dedikuoti tėčio atminimui ir rado jėgų tęsti kūrybines veiklas: tais pačiais metais atliko vaidmenį danų režisierės Kirsten Delholm inicijuotame projekte „Electricity“.Daugiau

DVIEJŲ MŪZŲ VALDOSE

ALFREDAS KUKAITIS

Kas sieja Charlie’į Chapliną, Vladimirą Vysockį ir „Aktorių trio“? Taip, tai ne tik garsūs aktoriai, bet ir muzikoje daug nuveikę kūrėjai, atlikėjai.

Aktorinio meno rengimo programose visuomet yra fechtavimo, šokio ir dainavimo disciplinos, tad kiekvienas šios profesijos atstovas privalo mokėti dainuoti. Tačiau dalis jų ryžtasi žengti į muzikos profesionalų sceną. Kodėl? Priežasčių gali būti daug. Kad ir kas įvyktų, geriausiu atveju tai reiškia, kad konkretaus asmens kūrybinis potencialas neapsiriboja vien teatro scena ar kinu.Daugiau

MARTYNAS KAZIMIERĖNAS: MAN TIESIOG LABAI SMALSU PAMATYTI, KAIP ATRODO ĮGYVENDINTOS IDĖJOS

KALBINO AGNETĖ VOVERĖ

Kultūros laidos ,,Pasivaikščiojimai“ pašnekovai paprastai pristatomi pasitelkiant google paieškos rezultatus. Kuo žinomesnis laidos herojus, tuo didesni skaičiai – rasite vieną, tris, o gal šimtą tūkstančių nuorodų. Tarsi gabumus, talentą ir erudiciją galėtume matuoti paieškų variklių analitiniais rodikliais. Tačiau yra tokių kultūros sričių, kuriose veikiama tyliai, kur kūrėjai – žinomi savo lauko profesionalams ir gerbėjams, užsakovams bei, žinoma, klientams. Drįstu teigti, kad tokia nuostata tinkama dizaino sričiai. Skaičiuojame būrį talentingų ir sėkmingų dizainerių, išplaukusių į tarptautinius vandenis ir nardančių čia pat, Lietuvoje. Bet kalbindama juos pastebėjau, kad neretai savo pamąstymais dalijasi… rezervuotai. Todėl laikau privilegija užrašyti mintis tų, kurie dažniau šneka savo kūryba.Daugiau