fbpx

Aliejinė animacija „Kaimiečiai“: nuteista ir išteisinta moters drąsa

Silvija Butkutė

Filmas „Kaimiečiai“ (The Peasants, 2023) – į modernų animacijos drabužį įvilkta gūdžios Lenkijos provincijos istorija, atgaivinta dešimčių tapytojų rankomis, įpučiant lenkų literatūros klasiko, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto kūriniui gyvybės. Toks ir yra šis filmas: energingas, pulsuojantis, ryškus, verčiantis panirti į kuriamą realybę visa galva. Rodos, šios spalvingos vibracijos pakerėjo festivalio „Kino pavasaris“ publiką, šiemet „Kaimiečius“ išrinkusią žiūroviškiausiu filmu. Apie karo pašonėje kurtą ekranizaciją, kurios pabaigą išdrįsta perrašyti savaip, kalbinu vieną iš autorių, režisierių, prodiuserį Hughą Welchmaną (Didžioji Britanija / Lenkija).

Istorinė animacinė drama pasakoja apie XIX a. pabaigos Lenkijos kaimą ir merginą Jagną, prievarta ištekintą už vyresnio turtingo ūkininko, nors jos širdis priklauso kitam. Naratyvas sukasi apie Jagnos nenorą paklusti religingam ir tradicijų stropiai besilaikančiam kaimui, kurio gyventojams rūpi tik jų statusas ir gerovė. Ne visiems filmas patiko po pirmos peržiūros – daliai publikos parūpo, kodėl šiandienis žmogus turėtų gilintis į iš amžių sandūros atklydusias melodramiškas žmogiškas intrigas, kurių primityvumas maskuojamas tapyta animacija. O manęs vis neapleido nuojauta, kad vaizdas ekrane nėra vien pasaka iš praeities arba elegantiškas aliejinės tapybos šokis, patraukiantis kiekvieną literatūros, kino ir dailės entuziastą. Labiau Larso von Triero „Dogvilio“ (Dogville, 2003) ir siekio biblinę Mariją Magdaleną užmėtyti akmenimis sintezė. Čia viena jauna moteris netobulai, bet drąsiai kovoja už savo vertybes su agresyvia, įskiepytoms taisyklėms paklūstančia minia. Ar tikrai moters emancipacijos tema nebeaktuali ir nemadinga?

Esate lėlinės animacijos kūrėjas, už filmą „Piteris ir Vilkas“ (Peter & the Wolf, 2006) apdovanotas „Oskaru“. Kaip pasikeitė jūsų kaip menininko stilius pradėjus dirbti su žmona Dorota Kobiela (DK), atstovaujančia tradicinei tapybai?

Kai susipažinome, DK jau kūrė trumpametražį tapytą filmą apie Vincentą van Goghą ir mudviem gimė idėja imtis to, ko niekas dar nebuvo padaręs anksčiau, – 2017 m. mes pirmieji pasaulyje sukūrėme aliejinės tapybos pilnametražį filmą „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent), kas buvo labai modernus ėjimas. Visa širdimi įsitraukiau į septynerius metus trukusį procesą kaip režisierius, o DK su komanda tapė. „Kaimiečių“ ekranizacija irgi žmonos idėja – tuo metu dirbau su visai kitais animacijos projektais, bet sutartinai nusprendėme, kad pirmiausia į ekraną perkelsime šią XX a. pradžios knygą. Taigi gana akivaizdu, kad žmona per paskutinius dešimt metų labai stipriai pakeitė mano gyvenimą ir kūrybinę kryptį.

Kaip atrodo procesas kuriant šiuos unikalius tapytus animacinius filmus?

Pirmiausia scenos yra nufilmuojamos su gyvais aktoriais studijoje, tada medžiaga paverčiama dvimate ir trimate animacija. Šis formatas perduodamas dailininkams, kurie iš filmo kadrų padaro eskizus, pagal kuriuos aliejumi ant drobės tapomi paveikslai – juos sujungus skaitmeniniu būdu gimsta prieš akis judanti aliejinė tapyba. Pirmą savo filmą kūrėme septynerius metus, nes reikėjo sugalvoti projekto infrastuktūrą, pasiskirstyti darbus, sutvarkyti logistiką, gauti finansavimą. „Kaimiečiams“ planavome skirti trejus metus, bet dėl pandemijos ir karo filmą kūrėme metais ilgiau. Piešė šimtas dvidešimt tapytojų iš Lenkijos, Serbijos, Ukrainos, Lietuvos, dar šimtas žmonių dirbo prie filmo skaitmenizavimo. Šešis procentus šio kūrybinio darbo atliko lietuviai.

2024-04-25
Tags: