„Mulen Ružas“ švenčia 25-metį: kaip Bazas Luhrmannas atgaivino miuziklo žanrą kine
Richard Rushton
Šiemet sukanka 25 metai nuo filmo „Mulen Ružas“, kuriuo režisierius Bazas Luhrmannas naujai apibrėžė kino miuziklo žanrą, premjeros. Neabejotina, kad XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose šis žanras buvo praradęs populiarumą. Juo kiek rimčiau užsiėmė vienintelė kompanija „Disney“ (išleidusi „Gražuolę ir pabaisą“ (Beauty and the Beast, 1991) bei „Liūtą karalių“ (The Lion King, 1994)).
Miuziklą pamažu keitė reiškinys, kurį to meto kritikai vadino „į muziką orientuotu filmu“. Pirma pasirodė „Šeštadienio nakties karštligė“ (Saturday Night Fever, 1977), vėliau – „Šlovė“ (Fame, 1981), „Šokio blyksnis“ (Flashdance, 1983) ir „Pamišę dėl šokių“ (Footloose, 1984). Tendencija plėtėsi, apimdama ir tuos kino pasakojimus, kurių garso takeliams buvo neįmanoma atsispirti, pavyzdžiui, „Asai“ (Top Gun, 1983), drąsūs Quentino Tarantino muzikos pasirinkimai filmuose „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994) ir „Džekė Braun“ (Jackie Brown, 1997) bei Noros Ephron nostalgijos persmelkti „Nemiegantys Sietle“ (Sleepless in Seattle, 1989) ir „Jums žinutė“ (You’ve Got Mail, 1998).
Šie gerai žinomi garso takeliai – pilni pažįstamų, bet primirštų dainų – tapo puikia platforma Bazui Luhrmannui pristatyti naujo tipo „rinktinių hitų“ miuziklą.
„Mulen Ružas“ ne tik sutalpino neįprastą muzikinių kūrinių kiekį – daugiau nei 20 (kai klasikinis miuziklas, pavyzdžiui, „Top Hat“ (1934), galėjo turėti vos penkis), – bet ir padarė tai taip, kaip anksčiau nedrįso joks kitas čia aptariamo žanro filmas.
Tradiciniuose miuzikluose dainų bei šokių scenos dažniausiai būdavo filmuojamos ilgos trukmės kadrais, išlaikant atstumą nuo atlikėjų – taip buvo siekiama išsaugoti pasirodymo vientisumą. Svarbu buvo matyti visą artisto kūną, kad atsiskleistų jo atletinis meistriškumas ir pasirodymo visuma. Šia logika vadovavosi tokie atlikėjai kaip Fredas Astaire’as (pavyzdžiui, „Metas svinguoti“ (Swing Time, 1936)), Gene’as Kelly’is („Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952)) ar net Marilyn Monroe („Džentelmenai renkasi blondines“ (Gentlemen Prefer Blondes,1953)). Pasirodymo vientisumas buvo svarbiausia. Tačiau Bazas Luhrmannas pasirinko kitą kelią – jis pristatė fragmentuotus, itin greito montažo muzikinius numerius.
Vidutinė kadro trukmė filme „Mulen Ružas“ yra trumpesnė nei dvi sekundės – tuo metu tai buvo labai spartus tempas. Nors toks sprendimas veiksmo filmuose nieko nestebino, miuziklo žanre jis buvo naujas. Tikėtina, kad Luhrmanną įkvėpė popmuzikos vaizdo klipų kultūra – vadinamoji „MTV estetika“, – kuri televizijoje buvo tapusi įprasta norma ir dominavo jau 10–15 metų. Režisierius minėtą metodiką jau buvo naudojęs ankstesniuose savo filmuose „Tik šokių salėje“ (Strictly Ballroom, 1992) bei „Romeo ir Džuljeta“ (Romeo + Juliet, 1996), pastatytame pagal Williamo Shakespeare’o pjesę.
Iš vieno pasaulio į kitą
Vis dėlto „Mulen Ružas“ išlaiko vieną pagrindinių kino miuziklams būdingų bruožų – pasakoja apie veikėjų bandymą pereiti iš vieno pasaulio į kitą.
Tai matome daugelyje klasikinių miuziklų: „Ozo šalies burtininke“ (The Wizard of Oz, 1939) Dorotė svajoja iš Kanzaso nukeliauti į Ozą, o vėliau sugrįžti namo; „Muzikos garsuose“ (The Sound of Music, 1965) Marija trokšta pabėgti iš vienuolyno; „Brigadūne“ (Brigadoon, 1954) Tomis ketina palikti Manhataną ir gyventi fantazijų pasaulyje.
„Mulen Ruže“ Kristianas (akt. Ewanas McGregoras) siekia atsisakyti savo dabartinio gyvenimo ir tapti didžiu rašytoju. Satina (akt. Nicole’ė Kidman) taip pat trokšta palikti „Mulen Ružo“ šokėjos kasdienybę ir pereiti į teatrą, kurio scenoje galėtų tapti „tikra“ aktore.
Kaip dažna miuzikluose, veikėjai bando pasiekti naujus horizontus dainuodami ir šokdami – kurdami spektaklį, vadinamąjį „užkulisinį miuziklą“. Atlikdamas „Your Song“, Kristianas leidžia suprasti, kad Satina pakeitė jo gyvenimą („Koks nuostabus gyvenimas dabar, kai tu esi jame“). Satina dar ryškiau išreiškia savo troškimą dainoje „One Day I’ll Fly Away“ („Vieną dieną aš išskrisiu“) – ir tai gali būti geriausias jos būdas pereiti iš vienos tikrovės į kitą.
Ar veikėjams pavyksta pasiekti savo tikslus? Kristianui – taip: mūsų matomas filmas yra jo pasakojimo versija. Tačiau Satina miršta. Nors esama miuziklų be laimingos pabaigos, tokių kaip „Vestsaido istorija“ (West Side Story, 1961), „Juokinga mergina“ (Funny Girl, 1968) ar „Visas tas džiazas“ (All that Jazz, 1979), sprendimas parodyti žavingosios atlikėjos ir didžiausios žvaigždės žūtį buvo nepaprastai drąsus. Šiuo požiūriu Luhrmanno kūryba artimesnė operai, pavyzdžiui, Giacomo Puccinio „Bohemai“ (1869) ar Giuseppe’ės Verdio „Traviatai“ (1853).
Galiausiai „Mulen Ružas“ savo perteklinę stilistiką grindžia paprasta idėja: „Svarbiausias dalykas, ko gali išmokti, yra mylėti ir būti mylimam.“ Kadangi Satina nesulaukia ateities, apie kurią svajoja, meilė peržengia kitą ribą – pačią mirtį. Kristiano asmeninis skausmas tampa viešu menu, o jųdviejų istorija išlieka pasakojime ir dainoje. Meilė neišvengia tragedijos, tačiau pastaroji suteikia jai formą – ir taip leidžia gyvuoti toliau.
APIE AUTORIŲ:
Richardas Rushtonas – kino studijų profesorius Lankasterio universitete. Jis tiria kino, kultūros ir teorijos sąveiką, daug dėmesio skiria šios srities teorijai bei Europos kinematografijai. Yra kelių akademinių knygų autorius.
Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją
Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas
