LEIFAS KARLSSONAS: „ORKESTRŲ ŽYGIAVIMO SU MERGINOMIS PRIEŠAKYJE ESTETIKA JAU PRIKLAUSO PRAEIČIAI“
KALBINO ALFREDAS KUKAITIS
KALBINO ALFREDAS KUKAITIS
KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ
ALFREDAS KUKAITIS
Aktorinio meno rengimo programose visuomet yra fechtavimo, šokio ir dainavimo disciplinos, tad kiekvienas šios profesijos atstovas privalo mokėti dainuoti. Tačiau dalis jų ryžtasi žengti į muzikos profesionalų sceną. Kodėl? Priežasčių gali būti daug. Kad ir kas įvyktų, geriausiu atveju tai reiškia, kad konkretaus asmens kūrybinis potencialas neapsiriboja vien teatro scena ar kinu.Daugiau
SIMONAS JURKEVIČIUS
Kalbino Andrius Vaivada
Kalbino Simonas Jurkevičius
Alfredas Kukaitis
Jeffas Beckas tikrai unikalus gitaristas. Jo pirštų paliestos stygos kalba, dainuoja, aimanuoja, piktinasi, kvatoja, guodžia. Savuoju instrumentu jis geba išreikšti visas žmogaus emocijas, būsenas. Kad ir ką Jeffas grotų, garsų šaltinis visuomet būna širdis. Skaudu bei labai neįprasta suvokti, jog apie didįjį muzikantą rašyti jau reikia būtuoju laiku…Daugiau
Simonas Jurkevičius
Alfredas Kukaitis
Kalbino Atėnė Jasaitė
Alfredas Kukaitis
Alfredas Kukaitis
Tai prasidėjo jau nutolusio 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Buvo gūdūs laikai, gilaus sovietinio sąstingio metai. Turbūt jaunesnėms kartoms sunku suvokti, kad ne tik interneto neturėjome, bet net ir elementariausia informacija pro geležinę uždangą skverbėsi itin sunkiai, dozuotai. Siekiau prenumeruoti bent jau Lenkijos muzikinę spaudą, nes šioje šalyje viskas buvo kiek laisviau. Galop radosi galimybė ne vien lenkų radijo stočių klausytis, bet ir TV pirmąją programą žiūrėti. Tai buvo langelis į pasaulį…Daugiau
Alfredas Kukaitis
Cristina Roldán Fidalgo | vertė Eglė Petreikienė
Kalbino Alfredas Kukaitis
Alfredas Kukaitis
Kiekvienas bent kiek džiazui neabejingas asmuo pastebės, kad 5–7-ajame XX a. dešimtmečiuose tarp bibopo flagmanų ūmai padaugėjo anksti mirusiųjų. Jų vidutinis amžius siekė vos 30 metų. Pagrindinė šio tragiško reiškinio priežastis – besaikis piktnaudžiavimas narkotikais bei alkoholiu. Žymus džiazo tyrinėtojas Jamesas Lincolnas Collieris savo 1978-aisiais išleistoje knygoje „The Making of Jazz“ rašė: „Tikėtina, kad 50–75 procentai bibopo atlikėjų turėjo vienokią ar kitokią patirtį vartojant stipriuosius narkotikus, maždaug ketvirtadalis jų buvo rimtai priklausomi ir net 20 procentų žuvo.“Daugiau
Simonas Jurkevičius
Alfredas Kukaitis
Tokia muzika gimė mūšių laukuose. Praeityje grumtasi gausiai ir dažnai, o karinių vienetų veiksmus būtinai reikėjo koordinuoti, tad šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir radijo ryšio priemonių funkcijas nuo seniausių laikų atlikdavo muzikos instrumentai, kurių garsas skardus ir raiškus – įvairūs ragai, dabartinių trimitų pirmtakai, mušamieji. Žinia, tai, kas skambėdavo, dar nebuvo visaverčiai kūriniai – tik trumpi sutartiniai garsiniai signalai, pergalės atveju – iškilmingos fanfaros.Daugiau
Alfredas Kukaitis
PROFESIJA AR PAŠAUKIMAS?
Kas yra kompozitorius? Atrodytų, naivus klausimas, į kurį atsakys kiekvienas – tai muziką komponuojantis profesionalas. Vis dėlto kyla abejonė – gal vis tik kalbame labiau ne apie profesiją, o apie prigimtinį pašaukimą? Juk, pavyzdžiui, Robertas Schumannas rengėsi tapti teisininku, Antoninas Dvořákas – mėsininku, bet muzika nurungė „sveiką nuovoką“, tad talentingi kūrėjai galiausiai papildė klasikų panteoną.
Viduramžių ir Renesanso laikais būta nemažai kompozitorių su sutanomis, tačiau žymiausias muziką rašęs dvasiškis – Antonio’us Vivaldis. Jo rusvų plaukų niekada nedengė perukas, tad baroko genijų amžininkai vadino il prete rosso (it.) – rusvaplaukiu kunigu. Jeanas Jacques’as Rousseau buvo ne tik didis filosofas, bet ir žymus kompozitorius, nemenka dalimi paveikęs prancūziškosios operos raidą.
Kito garsaus italų kilmės prancūzų kompozitoriaus Jeano-Baptiste’o Lully karjera prasidėjo… karaliaus virtuvėje. Atokvėpio valandėlėmis virėjo parankinis mėgo pašokti, griežė smuiku, šiek tiek vargonavo. Liudvikas XIV deramai įvertino jo talentą ir privertė imtis komponavimo. O štai Franzas Schubertas vengdamas karo tarnybos aštuoniolikos tapo mokytoju ir tik vėliau vienas pirmųjų pasuko laisvojo menininko keliu.
Muziką dažnai rašydavo kariškiai. Modestas Musorgskis buvo Preobražensko pulko karininkas, o Nikolajus Rimskis-Korsakovas tarnavo Baltijos kariniame jūrų laivyne. Šio orkestruotės meistro kolega buvo vienas žymiausių prancūzų naujosios muzikos kūrėjų Albert’as Rousselis – fregatų „Melpomena“, „La Victorieuse“ ir šarvuočio „Styx“ leitenantas. Plaukiodamas minėtaisiais laivais jis aplankė daugelį egzotiškų kraštų – vėliau tai atsispindėjo kompozitoriaus kūriniuose.
Įdomu, kad muzikinės kūrybos link prancūzai dažniau nei kitų tautų atstovai žengdavo tarsi aplinkkeliais. Paskutinis žymus prancūziškosios opera comique – komiškosios operos – kūrėjas Danielis François Auberas ilgą laiką tebuvo smulkus prekybos namų tarnautojas Londone, o Édouard’o Manet ir Paulio Verlaine’o bičiulis, talentingasis Emmanuelis Chabrier, 18 metų pradirbo Prancūzijos vidaus reikalų ministerijoje.
Neretai teigiama, kad architektūra – tai sustingusi muzika. Šiose giminingose srityse vaisingai darbavosi ryškus lenkų ankstyvojo baroko atstovas Adamas Jarzębskis ir Josepho Haydno mokinys Franzas Lesselis.
Ne visi kūrėjai po kurio laiko ryždavosi pasišvęsti vien muzikai. Štai Aleksandras Borodinas liko ištikimas chemiko ir gydytojo profesijoms, buvo Medicinos akademijos profesorius, o bene žymiausias iš JAV moderniosios muzikos pradininkų Charlesas Ivesas visą gyvenimą pradirbo draudimo kompanijoje. Tik vieną kartą ir tik per radiją senas, pasiligojęs kompozitorius išgirdo atliekant savo kūrinį.
SVARBU TALENTAS
Mozarto gyvenimas, kūryba ir ankstyva mirtis iki šiol intriguoja. Jis mirė būdamas 35-erių, iki 36-ojo gimtadienio belikus mažiau nei dviem mėnesiams. Neretai pasvarstoma – ką dar būtų sukūręs šis genijus, jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko?
Žinia, tai greičiau retorinis klausimas, tačiau jį taikyti galima ir kitų anksti ši pasaulį palikusių kompozitorių atžvilgiu. Juk Henry’is Purcellis mirė 36-erių (1659–1695), Felixas Mendelssohnas – 38-erių (1809–1847), Franzas Schubertas – 31-erių (1797–1828), o „Stabat Mater“ autorius Giovannis Battista Pergolesis išgyveno vos 26 metus (1710–1736). Būdamas jaunas mirė ir George’as Gershwinas. Vis dėlto, visi jie tapo klasikais, kitaip tariant, per trumpą laiką suspėjo parašyti didžiai vertingų opusų. Tai leidžia manyti, kad žmogaus biologinio ir kūrybinio aktyvumo periodai nebūtinai sutampa.
Daugelis ilgaamžių kompozitorių buvo aktyvūs pirmojoje savo gyvenimo pusėje, o vėliau patyrė kūrybines krizes, paskutiniųjų jų gyvenimo metų darbai nebeprilygo ankstyviesiems. Neretai talentingi muzikai nustodavo komponavę gerokai iki mirties. Štai Gioacchino’as Rossinis išgyveno 76 metus, tačiau po operos „Vilius Telis“ likusius 40 metų muzikos nebekūrė. Jeanas Sibelius mirė sulaukęs 92-ejų, bet per paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų nebeužrašė nė vienos natos. Panašūs ir Hugo Wolfo, Modesto Musorgskio bei kitų kompozitorių likimai.
Kalbino Erika Drungytė ir Alfredas Kukaitis