LEIFAS KARLSSONAS: „ORKESTRŲ ŽYGIAVIMO SU MERGINOMIS PRIEŠAKYJE ESTETIKA JAU PRIKLAUSO PRAEIČIAI“

KALBINO ALFREDAS KUKAITIS

Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (LSPO) – palyginti jaunas, tačiau veržlus, novatoriškas kolektyvas. Tad jau ne tik pastebėtas, bet ir turintis gausią gerbėjų auditoriją. Vis dėlto jis radosi ne tuščioje vietoje. Dar 1957 m. kompozitorius bei dirigentas Vitas Žilius įkūrė Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko orkestrą. 1964-aisiais prie dirigento pulto stojo Romas Balčiūnas, daugiau nei keturis dešimtmečius vadovavęs „Trimitui“ (šis pavadinimas oficialiai įteisintas 1966 m.).Daugiau

KRISTINA ŠVENČIONYTĖ. APIE SALDŽIAI GELIANČIĄ VIENATVĘ IR GEBĖJIMĄ NEPASIDUOTI

KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ

Kristinos Švenčionytės meninė saviraiška netelpa į vienos ar kelių disciplinų rėmus. Karjerą pradėjusi kaip aktorė, ji nutarė siekti kūrybinės autonomijos ir ėmė kurti performansus. Pasukusi šiuo keliu, įstojo į skulptūros magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje (VDA), sekdama savo tėvo, dailininko Arnoldo Švenčionio, pėdomis. Tačiau jam taip ir nepavyko sudalyvauti dukros akademijos baigimo parodoje: per nelaimingą sutapimą jis paliko šį pasaulį prieš pat Kristinai baigiant studijas. Tačiau atlikėja nepalūžo – parodą nutarė dedikuoti tėčio atminimui ir rado jėgų tęsti kūrybines veiklas: tais pačiais metais atliko vaidmenį danų režisierės Kirsten Delholm inicijuotame projekte „Electricity“.Daugiau

DVIEJŲ MŪZŲ VALDOSE

ALFREDAS KUKAITIS

Kas sieja Charlie’į Chapliną, Vladimirą Vysockį ir „Aktorių trio“? Taip, tai ne tik garsūs aktoriai, bet ir muzikoje daug nuveikę kūrėjai, atlikėjai.

Aktorinio meno rengimo programose visuomet yra fechtavimo, šokio ir dainavimo disciplinos, tad kiekvienas šios profesijos atstovas privalo mokėti dainuoti. Tačiau dalis jų ryžtasi žengti į muzikos profesionalų sceną. Kodėl? Priežasčių gali būti daug. Kad ir kas įvyktų, geriausiu atveju tai reiškia, kad konkretaus asmens kūrybinis potencialas neapsiriboja vien teatro scena ar kinu.Daugiau

NINO ROTA – F. FELLINIO KOMPOZITORIUS, ARBA MUZIKOS GENIJUS, KURIO NEPAMENAME

SIMONAS JURKEVIČIUS

Turbūt ne kartą kiekvienas esame po nosimi švilpavę ar niūniavę garsiąją „Krikštatėvio“ melodiją, galbūt yra ir tokių, kurie šią garsiąją kompoziciją buvo kadaise nustatę kaip savo telefono skambučio toną. Melodija paprasta, tačiau tiek geniali ir įsimintina, kad kartą ją išgirdus tiesiog nebeįmanoma užmiršti, ji tarsi įsirašo į pasąmonę. Svajingas motyvas yra neatsiejamas akcentas vieno visų laikų garsiausio Holivudo filmų, tapusių kino klasika – tai Francis’io Fordo Coppolos trilogija „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972), pasakojanti apie pokario Sicilijos mafijos gangsterių dramą Amerikoje. Trilogijos pagrindinė melodija – viena įsimintiniausių kino istorijoje, žinoma daugeliui, panašiai kaip filmų „Žvaigždžių karai“, „Neįmanoma misija“, „Juros periodo parkas“ arba „Indijana Džounsas“ melodijas.Daugiau

Bildukai, 1969. Giruliai. Nuotrauka iš grupės archyvo.

JIE GROJO ROKĄ

Kalbino Andrius Vaivada

Daugelis roką grojančių ar juo besižavinčių jaunuomenės atstovų dažnai didžiai nustemba sužinoję, kad Lietuvoje minėtasis žanras radosi ne šiandien ir net ne vakar. Šią muziką atliko, ja alsavo… dabartiniai senjorai. Kitaip tariant, senoliai. Kokia buvo roko pradžia, kaip jis gyvavo ir išliko slogiais sovietmečio laikais? Apie tai pasakoja du „dinozaurai“ – grupės „Gintarėliai“ (eks)bosistas Eimontas Švabas (E. Š.) ir „Bildukų“ (eks)gitaristas Povilas Česonis (P. Č.).Daugiau

TAMSIA MUZIKA APIE ŠVIESIUS DALYKUS KALBANTIS „SOLO ANSAMBLIS“

Kalbino Simonas Jurkevičius

Kiek daugiau nei prieš dešimt metų Vilniuje susikūrusi šiuolaikinės elektroninės muzikos grupė „Solo Ansamblis“ dabar yra vienas ryškiausių scenos fenomenų Lietuvoje – kolektyvas stebina savo moderniu ir originaliu skambesiu bei giliais, įvairiaspalves vizijas iššaukiančiais tekstais. Keturi jo nariai – Vytautas Leistrumas, Jonas Šarkus, Giedrius Kiela ir Sergejus Ivanovas – ne tik puikūs muzikantai, bet ir jau daug metų teatre dirbantys menininkai. Tūkstančius gerbėjų skaičiuojančios kompanijos koncertų bilietai išperkami per keletą dienų, taip pat ji dažnai pasirodo pagrindiniuose Lietuvos muzikos festivaliuose. „Solo Ansamblis“ prieš kelis mėnesius išleido puikų mini albumą „SAoRD“ kartu su elektroninės muzikos kūrėju Roe Deers, taip pat birželio pradžioje drauge su alternatyvaus roko grupe „ba.“ Kalnų parke surengė grandiozinį koncertą „Juodas Vilnius“, subūrusį daugiau nei dešimt tūkstančių gerbėjų.Daugiau

Jeffas Beckas. Koncertas Čelsyje, Londone, 2018 m. birželio 15 d. Raph PH nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją

DIDYSIS ROKO NENUORAMA JEFFAS BECKAS

Alfredas Kukaitis

„Jeffas yra geriausias gitaristas iš visų, kuriuos girdėjau. Jame slypi tai, kas įveikia kiekvieną“, – savo kolegą ir bičiulį apibūdino garsusis Ericas Claptonas.

Jeffas Beckas tikrai unikalus gitaristas. Jo pirštų paliestos stygos kalba, dainuoja, aimanuoja, piktinasi, kvatoja, guodžia. Savuoju instrumentu jis geba išreikšti visas žmogaus emocijas, būsenas. Kad ir ką Jeffas grotų, garsų šaltinis visuomet būna širdis. Skaudu bei labai neįprasta suvokti, jog apie didįjį muzikantą rašyti jau reikia būtuoju laiku…Daugiau

ENNIO’US MORRICONE’Ė: NATOS – KAIP PLYTOS

Simonas Jurkevičius

„Jos visada vienodos, tačiau iš jų galima pastatyti skirtingų dydžių ir formų namus, rūmus, pilis. Tas pats vyksta ir muzikoje“, – teigė legenda tapęs Ennio’us Morricone’ė. Nors nepailstančio kūrėjo gyvybė užgeso prieš trejus metus, jis neabejotinai išlieka visų laikų garsiausias kino kompozitorius, kuris per savo ilgą bei stebėtinai produktyvią karjerą parašė beveik 500 garso takelių filmams ir serialams. Turbūt ne veltui, dar meistrui esant gyvam, net sklandė gandai, esą jis vienas negalėjo šitiek nuveikti… Ir visgi, nors Morricone’ės muzikiniai šedevrai pribloškia savo įvairove, neįmanoma juose neatpažinti italų genijaus braižo. Tai jo dėka kelios dešimtys filmų tapo nemirtinga klasika – pagalvoję apie šias juostas, mes pirmiausia prisimename ne vaizdus, o melodijas, pavyzdžiui, svajoklišką „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari, 1964) švilpavimą arba niūrius „Kartą Laukiniuose Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968) armonikos atodūsius. Kita vertus, maestro teigė, jog garso takelis turi žiūrovui perteikti tai, ko filme nesigirdi, taip pat tai, ko negalėjo papasakoti režisierius, – tokį kūrybinį principą kompozitorius visada stengėsi taikyti ir pats.Daugiau

PAVADINIMŲ VERPETE

Alfredas Kukaitis

Žinia, kaip ir bet kuri kita meno raiškos forma, muzika skirstoma į žanrus, o šie – į požanrius (subžanrus). Klasifikaciją lemia įvairūs kriterijai, tačiau neretai jie būna subjektyvūs ir net prieštaringi. Labai dažnai randasi kūrinių, turinčių išsyk dviejų ar daugiau žanrų požymių. Tokie priskiriami hibridiniams. Štai literatūroje bene akivaizdžiausias pavyzdys – tragikomedija, muzikoje – džiazrokas. Būna, kad vienas ar kitas kūrinys priklauso iškart keliems žanrams. Tarkim, bliuzui ir džiazui.Daugiau

AUSTIEJA: TA TĒP I GĪVENO, OUŽOULUS ROMSTĪDAMA

Kalbino Atėnė Jasaitė

Savo dainose ji šoka į jūrą, pakelia debesį, prisipažįsta radusi paslaptį ir čia pat dosniai dalijasi ja su klausytoju. Komentatoriai ją vadina Žemaitijos angelu, kartais – burtininke, bet pati apie save gimtadieniniame įraše FB atlikėja sako paprastai: „Ta tēp i gīveno, oužoulus romstīdama“. Iš Plungės rajono kilusi, Šiaulių universitete estrados meno specialybę bei kino ir teatro bakalauro laipsnį įgijusi Austėja Gendvilaitė-Staponkienė publikai geriau žinoma sceniniu slapyvardžiu Austieja. Kūrėjos vaikystė prabėgo gamtoje, šalia miško ir ežero, gyvūnų apsuptyje – tėvai augina nacionalinės žemaitukų veislės žirgus bei lietuvių skalikus. Aktyvus šeimos gyvenimas – pačių organizuojamos žirgų lenktynės, skalikų parodos, žemaitiškos dainos festivaliai – formavo mergaitės asmenybę nuo mažumės. Kraštotyrininkė močiutė ir muzikuojanti mama įtraukė Austėją į meninės saviraiškos sūkurį: ji pati rašo tekstus, groja smuiku bei pianinu, kuria vaidmenis teatre, bando save poezijoje, tapyboje.Daugiau

HITAIS VIRTĘ SKOLINIAI

Alfredas Kukaitis

Dalis žmonijos mėgsta vadinamąją „klasikinę“ muziką (tikslesnis terminas – akademinė), dažnai jos klausosi, kita dalis šiam žanrui abejinga. Tačiau esama ir tokių, kurie nusiteikę priešiškai (sudėtinga, įmantru, neįdomu, neveža). Štai jiems labai atsakingai pareiškiu: kuo besimėgautumėte (džiazu, soulu, roku, kantri, repu ar popsu), galite būti tikri, kad daugelyje jums patinkančių kūrinių glūdi klasikos genai. Glaustai tariant, net ir žinomiausių, populiariausių autorių dainose ar (rečiau) instrumentinėse pjesėse melodijos, harmonijos slinktys neretai „pasiskolinamos“ iš didžiųjų praeities meistrų. Gali būti „cituojamas“ net ir visas kūrinys. Nuo pradžios iki galo. Vienais atvejais tai girdima labai akivaizdžiai, kitais prireikia išlavintos klausos ar dėmesingo įsiklausymo. Žinoma, dar ir žinių.Daugiau

Katarzynos Warno nuotrauka

JANUSZAS STROBELIS. IŠTIKIMAS SAU

Alfredas Kukaitis

Januszas Strobelis – ne vien Lenkijoje garsus džiazmenas, gitaristas ir kompozitorius. Man tai labai svarbus žmogus. Gal net vienas svarbiausių. Iki šiol jį tebelaikau neformaliu savo mokytoju ir, žinoma, artimu bičiuliu.

Tai prasidėjo jau nutolusio 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Buvo gūdūs laikai, gilaus sovietinio sąstingio metai. Turbūt jaunesnėms kartoms sunku suvokti, kad ne tik interneto neturėjome, bet net ir elementariausia informacija pro geležinę uždangą skverbėsi itin sunkiai, dozuotai. Siekiau prenumeruoti bent jau Lenkijos muzikinę spaudą, nes šioje šalyje viskas buvo kiek laisviau. Galop radosi galimybė ne vien lenkų radijo stočių klausytis, bet ir TV pirmąją programą žiūrėti. Tai buvo langelis į pasaulį…Daugiau

DŽIAZO NEGROJĘ GIGANTAI

Alfredas Kukaitis

Louisas Armstrongas, Duke’as Ellingtonas, Charlie’is Parkeris, Milesas Davisas… Šių džiazo genijų vardus žino net ir žanrui abejingieji ar priešiškai nusiteikusieji. Jie buvo svarbiausių džiazo stilių flagmanai, simboliai, kiekvieno kurių įdirbis ženkliai paveikė minėtosios muzikos raidą. Tačiau ligšiolinę žanro istoriją rašė ne vien muzikų talentas, kūrybinė galia. Būta nemažai iškilių asmenybių, nesugrojusių nė vienos natos, bet būtent dėl jų nuoseklios veiklos, pastangų džiazas įsivirtino ir sėkmingai gyvuoja iki šiol. Tai džiazo misionieriai – prodiuseriai, impresarijai, festivalių organizatoriai, kritikai, radijo laidų vedėjai, įrašų leidybos firmų savininkai. Kiekvienas jų vertas ne tik paminėjimo, bet ir trumpos pagrindinių veiklos gairių apžvalgos.Daugiau

MINDAUGAS URBAITIS: GYVENU RAŠOMAIS KŪRINIAIS IR DIRBAMAIS DARBAIS

Kalbino Alfredas Kukaitis

Mindaugas Urbaitis – žymus kompozitorius, pedagogas, pripažinimą pelnęs tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nuo pat jaunystės aktyvus ne vien kūryboje: 1991–1995 m. jis rengė tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Gaida“, kurį laiką buvo Asociacijos LATGA (Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija) prezidentu, o 1991–1996 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku.Daugiau

DŽIAZĄ LYDĖJĘS PRAKEIKSMAS. MIRTINA PJŪTIS

Alfredas Kukaitis

Vienas žymiausių bei įtakingiausių šiuolaikinio džiazo kūrėjų pianistas Bradas Mehldau autobiografinėje knygoje „Formation: Building a Personal Canon“ be kita ko vaizdžiai aprašė ir turiningą ilgamečio rūkoriaus patirtį. Žinia, muzikas traukė ne vien tabako dūmus… Ir Louisas Armstrongas visą gyvenimą rūkė daug marihuanos…

Kiekvienas bent kiek džiazui neabejingas asmuo pastebės, kad 5–7-ajame XX a. dešimtmečiuose tarp bibopo flagmanų ūmai padaugėjo anksti mirusiųjų. Jų vidutinis amžius siekė vos 30 metų. Pagrindinė šio tragiško reiškinio priežastis – besaikis piktnaudžiavimas narkotikais bei alkoholiu. Žymus džiazo tyrinėtojas Jamesas Lincolnas Collieris savo 1978-aisiais išleistoje knygoje „The Making of Jazz“ rašė: „Tikėtina, kad 50–75 procentai bibopo atlikėjų turėjo vienokią ar kitokią patirtį vartojant stipriuosius narkotikus, maždaug ketvirtadalis jų buvo rimtai priklausomi ir net 20 procentų žuvo.“Daugiau

ANGELO’AS BADALAMENTIS – DAVIDO LYNCHO MUZIKINĖ SIELA

Simonas Jurkevičius

2022-ųjų gruodžio 12-ąją, būdamas 85-erių, Anapilin iškeliavo vienas įdomiausių mūsų meto kino muzikos kompozitorių Angelo’as Badalamentis. Tą pačią dieną jo draugas ir kolega režisierius Davidas Lynchas savo „YouTube“ kanalo vaizdo įraše kreipėsi į gerbėjus: „Today – no music“ („Šiandien – jokios muzikos“).Daugiau

MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!

Alfredas Kukaitis

Gali būti net prisiekęs pacifistas, bet, išgirdus pakilius kariškus maršus, dažnam ūpas tikrai pakyla. Tam jie ir skirti – kovinei dvasiai stiprinti, iškilmingai atmosferai paryškinti, žvaliai ir darniai koja kojon žengti.

Tokia muzika gimė mūšių laukuose. Praeityje grumtasi gausiai ir dažnai, o karinių vienetų veiksmus būtinai reikėjo koordinuoti, tad šiuolaikinių aukštųjų technologijų ir radijo ryšio priemonių funkcijas nuo seniausių laikų atlikdavo muzikos instrumentai, kurių garsas skardus ir raiškus – įvairūs ragai, dabartinių trimitų pirmtakai, mušamieji. Žinia, tai, kas skambėdavo, dar nebuvo visaverčiai kūriniai – tik trumpi sutartiniai garsiniai signalai, pergalės atveju – iškilmingos fanfaros.Daugiau

EUTERPĖS IŠRINKTIEJI IŠ ARČIAU

Alfredas Kukaitis

PROFESIJA AR PAŠAUKIMAS?

Kas yra kompozitorius? Atrodytų, naivus klausimas, į kurį atsakys kiek­vienas – tai muziką komponuojantis profesionalas. Vis dėlto kyla abejonė – gal vis tik kalbame labiau ne apie profesiją, o apie prigimtinį pašaukimą? Juk, pavyzdžiui, Robertas Schumannas rengėsi tapti teisininku, Antoninas Dvořákas – mėsininku, bet muzika nurungė „sveiką nuovoką“, tad talentingi kūrėjai galiausiai papildė klasikų panteoną.

Viduramžių ir Renesanso laikais būta nemažai kompozitorių su sutanomis, tačiau žymiausias muziką rašęs dvasiškis – Antonio’us Vivaldis. Jo rusvų plaukų niekada nedengė perukas, tad baroko genijų amžininkai vadino il prete rosso (it.) – rusvaplaukiu kunigu. Jeanas Jacques’as Rousseau buvo ne tik didis filosofas, bet ir žymus kompozitorius, nemenka dalimi paveikęs prancūziškosios operos raidą.

Kito garsaus italų kilmės prancūzų kompozitoriaus Jeano-Baptiste’o Lully karjera prasidėjo… karaliaus virtuvėje. Atokvėpio valandėlėmis virėjo parankinis mėgo pašokti, griežė smuiku, šiek tiek vargonavo. Liud­vikas XIV deramai įvertino jo talentą ir privertė imtis komponavimo. O štai Franzas Schubertas vengdamas karo tarnybos aštuoniolikos tapo mokytoju ir tik vėliau vienas pirmųjų pasuko laisvojo menininko keliu.

Muziką dažnai rašydavo kariškiai. Modestas Musorgskis buvo Preobražensko pulko karininkas, o Nikolajus Rimskis-Korsakovas tarnavo Baltijos kariniame jūrų laivyne. Šio orkestruotės meistro kolega buvo vienas žymiausių prancūzų naujosios muzikos kūrėjų Albert’as Rousselis – fregatų „Melpomena“, „La Victorieuse“ ir šarvuočio „Styx“ leitenantas. Plaukiodamas minėtaisiais laivais jis aplankė daugelį egzotiškų kraštų – vėliau tai atsispindėjo kompozitoriaus kūriniuose.

Įdomu, kad muzikinės kūrybos link prancūzai dažniau nei kitų tautų atstovai žengdavo tarsi aplinkkeliais. Paskutinis žymus prancūziškosios opera comique – komiškosios operos – kūrėjas Danielis François Auberas ilgą laiką tebuvo smulkus prekybos namų tarnautojas Londone, o Édouard’o Manet ir Paulio Verlaine’o bičiulis, talentingasis Emmanuelis Chabrier, 18 metų pradirbo Prancūzijos vidaus reikalų ministerijoje.

Neretai teigiama, kad architektūra – tai sustingusi muzika. Šiose giminingose srityse vaisingai darbavosi ryškus lenkų ankstyvojo baroko atstovas Adamas Jarzębskis ir Josepho Haydno mokinys Franzas Lesselis.

Ne visi kūrėjai po kurio laiko ryždavosi pasišvęsti vien muzikai. Štai Aleksandras Borodinas liko ištikimas chemiko ir gydytojo profesijoms, buvo Medicinos akademijos profesorius, o bene žymiausias iš JAV moderniosios muzikos pradininkų Charlesas Ivesas visą gyvenimą pradirbo draudimo kompanijoje. Tik vieną kartą ir tik per radiją senas, pasiligojęs kompozitorius išgirdo atliekant savo kūrinį.

SVARBU TALENTAS

Mozarto gyvenimas, kūryba ir ankstyva mirtis iki šiol intriguoja. Jis mirė būdamas 35-erių, iki 36-ojo gimtadienio belikus mažiau nei dviem mėnesiams. Neretai pasvarstoma – ką dar būtų sukūręs šis genijus, jei būtų turėjęs bent kiek daugiau laiko?

Žinia, tai greičiau retorinis klausimas, tačiau jį taikyti galima ir kitų anksti ši pasaulį palikusių kompozitorių atžvilgiu. Juk Henry’is Purcellis mirė 36-erių (1659–1695), Felixas Mendelssohnas – 38-erių (1809–1847), Franzas Schubertas – 31-erių (1797–1828), o „Stabat Mater“ autorius Giovannis Battista Pergolesis išgyveno vos 26 metus (1710–1736). Būdamas jaunas mirė ir George’as Gershwinas. Vis dėlto, visi jie tapo klasikais, kitaip tariant, per trumpą laiką suspėjo parašyti didžiai vertingų opusų. Tai leidžia manyti, kad žmogaus biologinio ir kūrybinio aktyvumo periodai nebūtinai sutampa.

Daugelis ilgaamžių kompozitorių buvo aktyvūs pirmojoje savo gyvenimo pusėje, o vėliau patyrė kūrybines krizes, paskutiniųjų jų gyvenimo metų darbai nebeprilygo ankstyviesiems. Neretai talentingi muzikai nustodavo komponavę gerokai iki mirties. Štai Gioacchino’as Rossinis išgyveno 76 metus, tačiau po operos „Vilius Telis“ likusius 40 metų muzikos nebekūrė. Jeanas Sibelius mirė sulaukęs 92-ejų, bet per paskutiniuosius 30 savo gyvenimo metų nebeužrašė nė vienos natos. Panašūs ir Hugo Wolfo, Modesto Musorgskio bei kitų kompozitorių likimai.

Ariel Ramirez. Gebėti pagroti tai, ko nėra partitūroje

Kalbino Erika Drungytė ir Alfredas Kukaitis

Po pernai Kauno filharmonijoje įvykusio koncerto, kurio metu skambėjo žymaus XX a. Argentinos kompozitoriaus Arielio Ramirezo „Kreolų mišios“ (Misa Criolla), iki šiol netyla susižavėjimo kupini aptarimai. Netgi replikos, kad jei tokia muzika pasitiktų bažnyčiose, į jas ne tik grįžtų sekmadienio pamaldas apleidusieji, bet ir ateitų naujų žmonių. Įdomu, kad pagrindinis muzikantas, grojęs bandoneonu, taip pat Arielis Ramirezas (A. R.) – argentinietis muzikas virtuozas, aranžuotojas, kompozitorius, tango mokytojas Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse, kurio repertuaras aprėpia nuo simfoninės ir Lotynų Amerikos liturginės muzikos iki argentinietiško tango. Pastarojo populiarumui vis augant, be galo smalsu buvo apie šį reiškinį bei kultūrą apskritai sužinoti iš pirmų lūpų, tad pasitaikius progai, kai Arielis viešėjo Kaune, du muzikos mylėtojai – Erika Drungytė (E. D.) ir Alfredas Kukaitis (A. K.) – pasiprašė į svečius, kad paklaustų to, kas visada rūpėjo.Daugiau