EDGARAS MONTVIDAS: „NET DVIEJŲ EILUČIŲ VAIDMUO TURI BŪTI PARENGTAS TOBULAI, TARSI BŪTUM JĮ ATLIKĘS ŠIMTUS KARTŲ“

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Kai po „Financial Times“ žurnalisto Andrew Melloro publikuoto straipsnio apie lietuvius operos kūrėjus ir solistus socialiniuose tinkluose nuvilnijo kolektyvinio pasididžiavimo ir nuostabos banga, pirmiausia pagalvojau apie tai, kiek mažai šis džiaugsmas turi bendro su realiu talentingų asmenybių kūrybos patyrimu, kaip maža pastangos juos grąžinti į Lietuvos scenas. Tačiau tai negalioja Edgarui Montvidui, balansuojančiam tarp darbo garsiausiuose užsienio teatruose ir intensyvios veiklos Lietuvoje. Edgaro Lietuvoje yra daug – jis toliau čia išbando neatrastus vaidmenis, augina mūsų sceną savo koncertais, yra Pažaislio festivalio meno vadovas. Jis simbolizuoja tai, ko dažnai tikimės iš menininko, bet kas įvyksta retai – meist­riškumo, intelekto ir šviesos dermę. Dingsties pasikalbėti su E. Montvidu ieškojau ilgai, penkiasdešimties metų jubiliejus tebuvo sutapimas ir pretekstas. Dabar, kai pagrindinės durys ir langinės Edgarui atvertos, susitikome Bernardinų sode, veidu į Vilnelę ir jos krantuose gyvenančias antis.Daugiau

„Empty Brain Resort“: Nepriklausomos kultūros kelias ir iššūkiai

Ieva Raudeliūnaitė

Pastaruoju metu, kai gilinuosi į temas, kurios mane veda prie rašymo, vis dažniau sugrįžtu į dvi vietas: Vilnių, tapusį mano namais, ir Berlyną, kur nuolat atsiveria naujos galimybės bei perspektyvos. Šie miestai man yra kaip šaltiniai – tiek fiziniai, tiek psichologiniai – ir jų įtaka manosioms būsenai ir minčiai neišnyksta. 

Čia gyvena žmonės, jau ne vienus metus puoselėjantys kultūrines iniciatyvas. Su jais šįkart susitikau pasikalbėti – apie jų darbus, intencijas, pradžią. Mintimis grįžusi beveik penkerius metus atgal, prisimenu save: netikėtai atsidūrusi viename iš jų renginių, dar neįtariau, kad tai bus ilgalaikio susidomėjimo pradžia.

Gražus sutapimas – „pasidaryk pats“ principu veikianti bendruomenė, pasivadinusi „Empty Brain Resort“, atkreipė mano dėmesį dar tuomet, kai apie ją nieko nežinojau. Pirmieji šio sambūrio renginiai siejosi su „tuščios galvos“ būsena, ir būtent tai leido man atviriau priimti kultūrines patirtis, kurios ne visada telpa ar turi tilpti į įprastus rėmus.

 

Apie pradžias 

Bandymai sujungti kultūrinę patirtį ir „pasidaryk pats“ (angl. do it yourself, trumpiau – DIY) principą natūraliai kelia sąmoningą poreikį ieškoti siūlo galo: kur ir kaip šis judėjimas ėmė regztis Lietuvoje? Tačiau jį sugauti nėra lengva – iki šiol minėtasis reiškinys mūsų šalyje išsamiai neanalizuotas, o dauguma iniciatyvų lieka tik fragmentiškai fiksuotos ir beveik neprieinamos.

Dabartinės iniciatyvos, tokios kaip „Empty Brain Resort“, gimė veikiau iš noro telkti nepriklausomus muzikos kūrėjus ir suteikti jiems platformą savo kūrybai pristatyti nei iš šio judėjimo ankstesnės patirties – kalbu apie pirminę DIY bangą, Lietuvoje kilusią XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje, kuriai būdingas aiškus pasipriešinimo tuometinei politinei sistemai motyvas.

DIY judėjimo pulsas tada buvo juntamas „GreenClub“ – 1998–2006 m. Vilniuje gyvavusiame klube. Jame ne tik vyko koncertai, kuriuose pasirodydavo tiek vietinės, tiek tarptautinės panko ir hardkoro grupės, bet ir veikė kavinė, alternatyviosios literatūros biblioteka bei skvotas. Tai vienas iš pavyzdžių, dariusių įtaką tolesnei aptariamos kultūros plėtrai, naujų iniciatyvų atsiradimui. „Empty Brain Resort“ bendruomenė – viena iš perėmusių estafetę. Skirtumas tik tas, kad ji veikia jau ne pogrindyje, o permainingame, bet vis atviresniame kultūros lauke, kuriame „pasidaryk pats“ šiuo atveju tampa labiau išgyvenimo strategija nei sąmoningu kūrybiniu pasirinkimu. 

„Empty Brain Resort“ buriasi įvairūs muzikos kūrėjai ir atlikėjai, garso menininkai, tarpdisciplininio meno puoselėtojai bei tie, kurie, nors ir nesivadina kūrėjais, domisi alternatyviomis muzikinėmis patirtimis. Narių skaičius kinta, tačiau kompanijos branduolį sudaro du draugai – vilnietis Matas Labašauskas (žinomas kaip Matas Aerobica) ir Berlyne gyvenantis Oscaras Olias Castellanos’as (Oscaras der Winzige’ė), žinomi kaip „Octatanz“ didžėjų duetas.

Savo veiklą jie pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, kai „Empty Brain Resort“ renginiai nebuvo susieti su konkrečia fizine erdve ar griežtai apibrėžtomis iniciatyvomis. Vienas pirmųjų bičiulių sumanymų – muzikos ir meno stovykla „STRCamp“ (2013–2015), neapsiribojusi viena vieta ir išsiskyrusi laisva, eksperimentine dvasia. Svarbu paminėti, kad prie jos organizavimo, be Mato, aktyviai prisidėjo ir Marekas Voida, Radvilė Buivydienė bei kiti bendraminčiai, o Oscaras dalyvaudavo kaip kviečiamas didžėjus.

Stovykloje skambėjo eksperimentinė elektroninė, industrinė ir techno muzika, pasirodė tokie atlikėjai kaip „Lebanon Hanover“, Jaakko’as Eino’as Kalevis, Noir Boy George, Jozefas van Wissemas. Galiausiai organizatoriai nusprendė keisti pirminę koncepciją ir muzikinį skambesį, todėl stovykla gyvavo trejus metus. Tai rodo, kad veiklos pradžioje „Empty Brain Resort“ dar ieškojo savo identiteto, krypties ir po truputį telkė ne tik vietinę, bet ir tarptautinę bendruomenę.

2016-aisiais vienkartinis susibūrimas „Ausys stačios, akys plačios“ tapo savotišku perėjimo tašku – ženklu, kad iniciatyva bręsta, jos veikla ima įgauti naujų formų, atliepiančių kintančius kūrybinius poreikius ir naujus ieškojimus. „Tai buvo atsakas į klausimą, ką veikti vasarą, – nenorėjome jos praleisti be renginio, išvykos ar didesnių koncertų, kur susirinktų daugiau žmonių, – idėjos užuomazgas prisimena Matas. – Tuomet nusprendėme, kad norime tęsti panašius projektus. Renginys vyko autentiškoje vietoje, kuri paliko daugybę įspūdžių, tačiau, nepaisant to, mes nutarėme ją pakeisti. Toji erdvė diktavo savo temą – joje buvo likę industrinių, ūkio elementų, formavusių specifinę atmosferą.“ 

 

Festivalis „Braille Satellite“

Tęsdami savo veiklą, „Empty Brain Resort“ 2017 m. inicijavo naują etapą – tarptautinį nekomercinį muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“, pirmą kartą surengtą Grybų dvarvietėje. Jis gimė kaip atsvara tradiciniams muzikos renginiams, siekiant sukurti alternatyvią, eksperimentams atvirą platformą. Festivalio programa nuo pat pradžių jungė įvairias raiškos formas – nuo eksperimentinės elektroninės muzikos ir avangardo iki šiuolaikinio performanso ir savadarbių instaliacijų. Trijų scenų struktūra leido pristatyti skirtingus muzikos žanrus bei atlikėjus. Pagrindinėje scenoje vyko gyvi koncertai, DJ scenoje skambėjo įvairūs miksai, o trečioji scena, pavadinta „Musikii“, buvo skirta performatyvesniems muzikiniams pasirodymams.

„Braille Satellite“ koncertavo tokie atlikėjai kaip Čilės kilmės muzikantas ir kompozitorius Álvaro’as Peña-Rojas, garsėjęs savo ekscentriška lo-fi muzika, taip pat Chrisas Imleris – Berlyno pogrindžio scenos veteranas, žinomas dėl savo energingų elektroninės ir panko muzikos sintezės solo pasirodymų, ar, tarkim, Paulas Arámbula – amerikietis, kurio eksperimentinė popmuzika ir improvizacijos tapo viena ryškiausių ankstyvojo festivalio periodo detalių. Anot Oscaro, nepaisant to, kad publika smarkiai nesikeičia, „Braille Satellite“ kasmet siekia tapti stipresnis. „Maždaug tūkstantis žmonių atvyksta į „Braille Satellite“, ir mes juos nuoširdžiai priimame. Tai svarbu, nes festivalis vis dažniau sulaukia dėmesio dėl savo vertybių bei originalios programos. Klausytojai stebisi, kur ir kaip mes radome čia pristatomas grupes“, – pasakoja jis. 

Pirmasis „Braille Satellite“ daugiausia akcentavo bendruomenės būrimą ir ryšių stiprinimą, kaip pirmąją kūrybinio projekto fazę Lietuvoje. 2018 („The Hiccup Cure of Braille Satellite“) ir 2019 („The Provoking Winds of Braille Satellite“) metų festivaliai, įvykę Grybų dvare, jau pasižymėjo brandesniu turiniu, platesne muzikos įvairove ir didesniu tarptautinių atlikėjų skaičiumi. Šie renginiai išlaikė DIY dvasią, tačiau tapo svarbiais įvykiais, atspindinčiais sambūrio augimą bei kūrybinės erdvės plėtrą, stiprinančiais ryšius tarp skirtingų menininkų.

Po dvejų metų pertraukos, 2022-ųjų („The Vaulting Pole of Braille Satellite“) ir 2023-iųjų („Braille Satellite Through the Magnifying Glass“) festivaliai išsiskyrė dar didesne programos įvairove bei tarpdiscipliniškumu – be eksperimentinės muzikos, įtraukti ir performatyvūs pasirodymai. 2022 m. festivalyje dalyvavo tokie atlikėjai kaip Fredis Albertis, Harry’is Merry’is, „Quintron and  Miss Pussycat“, pristatę novatorišką garsiniu jautrumu paremtą požiūrį į muziką, o 2023 m. renginyje dar labiau sustiprėjo globalus matymas, sukurdamas platformą kūrėjams iš Pietų Amerikos ir Azijos. Penki iki šiol įvykę festivaliai akivaizdžiai liudija iniciatyvos augimą: 2017-aisiais „Braille Satellite“ publikai siūlė trisdešimt šešis pasirodymus, 2018-aisiais – jau daugiau nei septyniasdešimt, o 2023-iaisiais – per aštuoniasdešimt. Tai parodo tiek meninę brandą, tiek vis stiprėjančią tarptautinę trauką.

Pasak Mato, dabar nebėra poreikio lenktyniauti su savimi, tačiau pajėgumas keičiasi. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad festivalio apimtis nuosekliai didėja, tiesa, priduria, kad labiau plėstis komandoje jau trūktų žmonių. Šiemet planuojamas šeštasis „Braille Satellite“, programa dar pildoma ir netrukus bus paskelbta. Organizatoriai teigia, kad po metų pertraukos grįžtantis festivalis žada ne tik išlaikyti ankstesnį lygį, bet galbūt net jį pranokti. Vis dėlto, ar pavyks išsaugoti tęstinumą, ar vėl sulauksime tam tikro „Empty Brain Resort“ veiklų kaitos momento, paaiškės tik ilgainiui. 

Kitos veiklos ir erdvės paieškos

Kasmetinis festivalis „Braille Satellite“ išlieka viena svarbiausių „Empty Brain Resort“ kuruojamų iniciatyvų, tačiau organizacija vykdo ir kitas veiklas. Tarp jų – nepriklausoma internetinė radijo stotis „Radijo-Musikii“, įkurta 2018 metais. Tai daugiau nei tiesiog transliacija – tai ir gyvas meno kūrinys, atvira improvizuota garso kelionė, formuojama unikalios Oscaro ir Mato vizijos, kuo gali būti radijas. Draugų tikslas – ne vien pristatyti įvairialypę ribas laužančios muzikos sceną, sujungti alternatyviosios muzikos bendruomenes visame pasaulyje, bet ir tyrinėti radiją kaip eksperimentų, bendradarbiavimo, nenuspėjamumo erdvę. Be veiklos radijuje, jiedu turi leidybinę muzikos platformą „BigBandAlone“ bei muzikos įrašų parduotuvę „I Hit the Drum“, siūlančią fizinius įrašus. 

2018-aisiais vis rimčiau buvo svarstoma idėja įkurti nuolatinius „Empty Brain Resort“ namus – DIY centrą, skirtą alternatyviajai muzikai ir kultūrai. Tam pasirinkta erdvė Naujojoje Vilnioje, kuriai įsigyti reikiamas lėšas pradėta rinkti pasitelkus internetinę kampaniją. Šioje vietoje planuota ne tik rengti muzikos ir vizualiojo meno pristatymus, bet ir įkurti menininkų rezidenciją, kurioje autoriai iš įvairių šalių galėtų kurti, bendradarbiauti, dalytis savo darbais.

Nors pradinis planas apsistoti Naujojoje Vilnioje iki galo įgyvendintas nebuvo, nuolatinės kūrybinės bazės idėja išliko svarbia organizacijos veiklos ašimi. Ieškodami tinkamos vietos, „Empty Brain Resort“ galų gale rado galimybę įsitvirtinti sostinėje, kultūros komplekse „SODAS 2123“, čia surengė apie du šimtus koncertų ir kitų improvizacinių renginių.

Šiuo metu „Empty Brain Resort“ veikia bendrose patalpose su „Retrito Smarsas“ (taip pat žinomu kaip „Studium P“) Antakalnio rajone, Vilniuje. Minėtoji erdvė tarnauja kaip bendruomenės centras, kuriame įrengta internetinė radijo stotis „Radijo Musikii“, koncertų erdvė, taip pat planuojama menininkų rezidencijų programa. Bendradarbiavimas stiprina organizacijos gebėjimą kurti ir palaikyti nepriklausomą kultūrinę veiklą, skatinančią kūrybinę bendrystę ir alternatyviosios kultūros plėtrą.

Apie bendruomenę ir iššūkius

„Empty Brain Resort“ ir festivalio „Braille Satellite“ bendruomenė apima įvairialypę kūrėjų, menininkų bei entuziastų grupę, besidalijančią bendromis vertybėmis – eksperimentavimu, nepriklausomumu ir alternatyviosios kultūros puoselėjimu. Tai tarptautinis sambūris, aprėpiantis tiek vietinius, tiek užsienio atlikėjus, dažnai veikiančius už pagrindinės muzikos industrijos ribų.

Nepaisant kūrybinės gyvybės ir tarptautinių ryšių, „Empty Brain Resort“ susiduria su iššūkiais, dažnai lydinčiais nepriklausomas kultūrines iniciatyvas. Vienas pagrindinių sunkumų – ilgalaikio finansavimo trūkumas, kuris riboja galimybes vykdyti rezidencijas, kuruoti renginius ir išlaikyti fizinę infrastruktūrą. O kur dar gentrifikacijos problema: kylant nekilnojamojo turto kainoms, alternatyvios erdvės, kaip, pavyzdžiui, Antakalnyje įsikūręs centras, tampa pažeidžiamos, o jų gyvavimo tęstinumas priklauso nuo galimybės išlikti nepriklausomoms ir nekomercinėms.

Kitas iššūkis – jaunesnių kartų įsitraukimo stygius, lemiamas ne vien galimybių trūkumo, bet ir pasikeitusių interesų, kitokių bendravimo bei informacijos vartojimo įpročių, taip pat orientacijos į greitą turinį ir trumpalaikes patirtis, kurios neretai nesutampa su ilgalaikiais kultūriniais procesais.

„Vis sunkiau patraukti jaunosios kartos dėmesį – net ir dvidešimčiai minučių. Suprantama, kad daugeliui jų nelengva tiek laiko išlikti atsipalaidavusiems ar susikaupusiems. Festivalis atviras visiems, įskaitant pačius jauniausius lankytojus. Tiesa, jų pirmoji reakcija gali būti: „Noriu savo telefono – čia ne man skirta vieta“, ir jie išeis. Tačiau kai kurie pasiliks. Gal trumpas turinys, kaip mikroistorijos, jaunimui sukelia adrenalino pliūpsnį, o ilgesni formatai nesugeba jo įtraukti – juk taip ir nutiko su interneto platformomis“, – teigia Oscaras, pridurdamas, kad visgi prisimena puikių momentų. Pavyzdžiui, 2022-ųjų „Braille Satellite“ apie ketvirtą ryto Francesco Cavaliere’o surengtas ramus muzikos seansas „Musikii“ scenoje sulaukė didelio susidomėjimo.

Be kita ko, „Empty Brain Resort“ ir panašūs nepriklausomi kultūriniai centrai susiduria su svarbiu iššūkiu – jų ateitis nėra stabili ar garantuota. Čia susikerta du skirtingi poliai: poreikis ieškoti finansavimo galimybių ir fondų suinteresuotumas remti tokias iniciatyvas, tačiau kartu išlieka ir nuolatinis bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp išorinių finansinių reikalavimų ir bendruomenių troškimo išsaugoti savo autentiškumą bei nepriklausomybę. Tai verčia iniciatyvas nuolat balansuoti tarp finansinio tvarumo ir kūrybiškos laisvės, o jų ilgalaikiškumo užtikrinimas priklauso nuo gebėjimo išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Anot Mato, „Empty Brain Resort“ dabar trūksta resursų ir pagalbos, todėl bendruomenė nebegali organizuoti veiklų, tęsti festivalių taip, kaip tai darė anksčiau. Esamas pajėgumas neleidžia užtikrinti finansinio stabilumo, jaustis ramiai dėl įsipareigojimų visiems dalyviams. Nors norėtų apie tai kalbėti optimistiškai, bendraminčiai kol kas neturi aiškios strategijos finansų paieškai ar privačiai paramai gauti.

Visgi svarbu pabrėžti, kad jų tikslas niekada nebuvo konkuruoti su kitomis kultūrinėmis organizacijomis ar siekti asmeninės finansinės naudos. Svarbiausia – palaikyti platformą muzikos kūrėjams, skatinti bendrystę, kūrybinę laisvę, eksperimentavimą. Galima sakyti, tai idėjinis projektas, grįstas bendruomeniškumu ir tikėjimu, kad tokios erdvės kultūriniam dialogui bei alternatyviajai meninei raiškai yra būtinos. Nepaisant visų iššūkių, „Empty Brain Resort“ išlieka ištikimi šiai vizijai.

Panašu, kad šiandien, kaip niekada anksčiau, iššūkiu tampa gebėjimas suderinti kūrybinę nepriklausomybę su finansine tikrove. Tokios iniciatyvos kaip „Empty Brain Resort“ – paremtos idėjiniais principais, o ne pelno siekiu – nuolat balansuoja tarp entuziazmo ir praktinių galimybių ribos. Ar joms pavyks išlaikyti savo tapatybę, kai aplinkos spaudimas vis auga, parodys laikas. Tačiau akivaizdu, kad jų buvimas – net ir trapus – yra būtinas, jei norime, kad kultūrinė įvairovė, rizika ir alternatyvios kūrybinės formos išliktų gyvybingos.

 

Vytauto Narkevičiaus nuotraukos iš festivalio „Braille Satellite”

MATYTI MUZIKĄ. GARSO AMATININKAS MAXIMILIANAS OPRISHKA

RŪTA GINIŪNAITĖ

Maximilianas Oprishka, geriau žinomas kaip FUME, kasdien tiria formos, materijos ir garso santykį. Jo vaizduotė nardo tarp skirtingų medijų: jis – vertinamas elektroninės muzikos kompozitorius, garso ir vaizdo instaliacijų, vizualinių sprendimų tokiems klientams kaip „Google“, „Netflix“ ar „History Channel“ kūrėjas, kompiuterinės grafikos studijos vadovas.

2024-ųjų vasarį menininkas pristatė ambicingą projektą – aštuonių kūrinių albumą „MASS“, parašytą chorui „Jauna muzika“ ir įkvėptą Stepheno Hawkingo knygos „Trumpa laiko istorija“. „MASS“ – masyvus ir unikalus elektroninės muzikos albumas, kurį kovo mėnesį FUME pristatė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šioje erdvėje toks žanras skambėjo pirmą kartą.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ | V. RAUDONAS TRIKAMPIS

Kirill Kobrin

Autobusas sulėtina greitį prie žiedinės sankryžos, paskirstančios eismą tarp Max-Stromeyer gatvės, kuria vilkomės septynias minutes ir šešias sekundes, ir Oberlohn gatvės, į kurią jis pasuks, todėl manyje sukyla banga visai teisėto pasipiktinimo, prie kurio jau buvau įpratęs, tad, sakyčiau, jis panašesnis į planuotą vangios depresijos priepuolį. Oberlohn man visai nereikia, nes kelionės tikslas yra būtent Max-Stromeyer, tereikėtų važiuoti tiesiai, nieko daugiau. Nėra taip, kad šeštojo K. miesto autobuso maršruto kūrėjai nebūtų suvokę šios paprastos tiesos, ne, jie sąmoningai nusprendė pasirūpinti nesuskaičiuojamos daugybės sandėlių, didmeninių parduotuvių, biurų, dirbtuvių darbuotojais ir kelių namų, esančių rajone į pietus nuo Max-Stromeyer, gyventojais, tad nubraižė nemenką aplinkkelį su nesibaigiančiais posūkiais, siauromis gatvelėmis tarp autobazių ir alaus sandėlių vartų, stotelėmis prie padangų remonto dirbtuvių, kur paprastai sukiojasi vienišas turkas su kombinezonu. Turkas įtraukia pas­kutinį dūmą, gurkšteli energinio ir įlipa pro svetingai atlapotas mano autobuso duris. Matau jį iš tolo, nes visada stengiuosi atsisėsti dešinėje, prie lango. Jei šalia padangų ar ratų suvedimo dirbtuvių sušmėžuotų pilkai apsirengęs vyras ar moteris su firminiu krepšiu per petį ir kodų skaitytuvu rankoje, galima ramiai iš anksto prieiti prie durų ir, vos sustojus transporto priemonei, ją palikti iki to, kol nepagavo važiuojančio zuikiu. Vokietijoje būti zuikiu blogai, čia juos gaudo, troškina ir valgo, tad geriau iššokti ir kelionės tikslą pasiekti savomis letenomis. Tai įmanoma, net jei šiek tiek pavėluosite.Daugiau

JIEVARO DŽIAZAS

JIEVARĄ JASINSKĮ KALBINO IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ

Trombonininkas, aranžuotojas, kompozitorius, „Vilnius JJAZZ Ensemble“ įkūrėjas ir meno vadovas Jievaras Jasinskis – vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos muzikos scenos atstovų. Jis su užsidegimu jungia skirtingas muzikines kalbas ir nuosekliai trina dažnai inertiškas ribas tarp jų. Jievaro dienotvarkė – tikras nuotykis, kuriame telpa bendradarbystė su svarbiausiais šalies atlikėjais ir orkestrais, jo paties inicijuojami džiazo ir akademinės muzikos susitikimai, o šiemet – ir naujas iššūkis: istorinio baleto muzikos perkūrimas.

Šis pokalbis man tapo praturtinančia pažintimi su stulbinamai aktyviu, atvirai mąstančiu muzikantu ir sykiu įsiklausymu į žmogų, kuriam muzika – ne tik profesija, bet ir būdas kurti ryšį su pasauliu.Daugiau

LAIKRODININKAS, ĮSTRIGĘS PASAKOJE. MAURICE’O RAVELIO JUBILIEJUI

AGNIETĘ LISIČKINAITĘ IR IGORĮ SHUGALEEVĄ KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Bičiulis paprašė parašyti apie Ravelį –150-ojo kompozitoriaus jubiliejaus proga. Tas pats bičiulis, kuris kadaise įkalbino pabandyti kurti radijo laidas apie… klasiką! Puikiai žinodamas, kaip menkai išmanau šią muzikos sritį. Bet per tuos ilgus 5 metus ir lygiai 500 laidų pamilau akademinę muziką, perklausiau nesuskaičiuojamą galybę kūrinių, perskaičiau šimtus istorijų. Ir nors, ginkdie, nedrįstu vadinti savęs klasikos specialistu, galiu drąsiai tarti esąs domus smalsuolis, kurį nežinojimas it kokį narą lynu leidžia vis giliau į tamsius muzikos vandenis. Daugiau

NEVEIKTI YRA TIEK PAT PRASMINGA, KAIP VEIKTI

MARTĄ FINKELŠTEIN KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Pianistė ir kuratorė Marta Finkelštein, neseniai apsigynusi daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra viena aktyviausių moterų šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje bei užkulisiuose. Kalbamės apie jos veiklas, kūrybą ir jausmą tapus mama.Daugiau

ILGAAMŽĖ BALSO AUKŠTUMA

VALDAS PUTEIKIS

Kūrėjų, kurie bėgant metams kaip gerą vyną išsaugo ir nušlifuoja savo muzikinį talentą, pasaulyje vienetai. Tarkime, toks buvo iš Ukrainos kilęs amerikiečių pianistas Vladimiras Horowitzas: perkopęs devyniasdešimt jis taip atlikdavo savo rečitalių programą Niujorko salėse, kad fenomenalus grojimas atimdavo žadą net reikliausiam muzikos kritikui. Tokiu išskirtiniu menininku galime pavadinti ir prancūzų kontratenorą Gérardʼą Lesne. 68-erių dainininko vokalas ir barokinės muzikos programa stebina išrankią Europos publiką, prie kurios galime priskirti ir Lietuvos klausytojus, Paliesiaus dvare išvydusius talentingojo atlikėjo ir šveicarų ansamblio „Le Concert universel“ iš Ženevos net ne koncertą, o muzikinį vieno dainuojančio aktoriaus spektaklį.Daugiau

DIRIGENTĖS GIEDRĖS ŠLEKYTĖS MISIJOS

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Jeigu manęs paklaustų apie žymiausius tarptautinės scenos lietuvius, dirigentė Giedrė Šlekytė būtų sąrašo viršuje. Ji studijavo dirigavimą Graco menų universitete Austrijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje ir Ciuricho menų universitete Šveicarijoje, taigi augo ir dirba vokiškos muzikinės kultūros šalyse, kur muzika turi ypatingas tradicijas. Šie metai pažymėti reikšmingais dirigentės debiutais Vienoje, Londone, Japonijoje, tačiau nemažiau svarbu, kad Giedrė nuolat sugrįžta į Lietuvos scenas ir bendradarbiauja su visais pagrindiniais gimtinės orkestrais. Ryšys su Lietuva buvo svarbus pokalbio akcentas šalia profesinio skrydžio kontrolės klausimų ir asmeninės gravitacijos centro paieškų, kuomet besikeičiantys orkestrų, teatrų ir kūrinių pavadinimai ir nuolatinės kelionės verčia kurti alternatyvią rutiną. Nepamirškime ir Leošo Janáčeko: jaučiu pareigą apie jį užsiminti jau įžangoje, nes čekų kompozitoriaus kūrybos sklaida – viena G. Šlekytės misijų.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ III. BŪGNAS, PILNAS DAINŲ

Kirill Kobrin

Georgeʼas gimė ir pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido name su lauko tualetu. Tas namas – pietrytiniame Liverpulio priemiestyje Vavertryje. Devynis mėnesius per metus jame būdavo žiauriai šalta, visas šildymas – židinys svetainėje. 1950 m. vietos miesto taryba Georgeʼo šeimai (tėvui, motinai, keturiems vaikams, iš kurių vyriausioji dukra jau buvo pilnametė) skyrė naują namą – socialinį būstą kitame pietrytiniame Liverpulio priemiestyje, Speke. Neabejotina darbininkų klasė: tėvas iš pradžių dirbo autobuso konduktoriumi, paskui transatlantinių lainerių stiuardu. Todėl Georgeʼą daugiausia augino motina, vietinės krautuvės pardavėja. Daugiau

VIKTORAS GERULAITIS: „NEVARTOJU MENO, KURIS MAN NEPATINKA“

KALBINO RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ

Su muzikologu Viktoru Gerulaičiu prašuoliavome pro kelias jam svarbias temas, nes visko aptarti per vieną pokalbį nėra jokios vilties – viena tema traukia kitą, jas galima plėsti ir plėsti. O jei vėl kada kalbėtume, neabejoju, kad dalis atsakymų būtų jau kitokie. Jam būdinga improvizuoti ir atsiduoti tėkmei. Įveikęs tris ketvirčius amžiaus, išbandęs daugybę veiklų, tarp jų – susijusių su publicistikos žanrais (radijo ir televizijos laidomis, ypač populiarios – „Tautos gaida“, „Likimai“), vedęs koncertus, paskaitas visuomenei, dėstęs ir mokytojavęs, turi ir konkrečiais puslapių skaičiais įvardijamo kapitalo. Iš išleistų aštuonių knygų didžiosios dalies įsigyti jau nepavyks. Pradėjęs nuo „Muzikos stilių raidos“ (1994), tęsė monografijomis, skirtomis atlikėjams Juozui Domarkui (2010), Virgilijui Noreikai (2015), Petrui Bingeliui (2023), kompozitoriams Richardui Wagneriui (2011), Johannui Straussui (2013), Alfredui Schnittkei (2022). Tarp jų – ir meditacinio psichologinio pobūdžio tekstų siuita „Noveletės“ (2012). Tikiuosi, likimas leis šį sąrašą pratęsti.Daugiau

Jurgos Pasaulis vardu kodėl ir paradoksų poezija

ERIKA DRUNGYTĖ

2007 m. filosofas Leonidas Donskis į savo laidą „Be pykčio“ pasikvietė jauną, bet žaibiškai išpopuliarėjusią dainininkę Jurgitą Šeduikytę, šiandien žinomą tiesiog Jurgos vardu. Tada ją pristatė dar ir kaip poetę, tuo nustebindamas ir pradžiugindamas kūrėją. Kukli, santūri mergina savojo iškilimo priežastimi įvardijo atsiradusią muzikos pokyčių būtinybę: „Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas kitokiai muzikai“. „Žmonėms reikia kažko naujo, kažko kitokio“, – tada sakė ji Leonidui, susižavėjusiam ir dainininkės tekstais, ir atlikimu, ir oria laikysena, nubrėžiančia ribą tarp kultūros ir liumpenproletariato.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ II. CHA CHA CHA DU LOUP

Kirill Kobrin

Tiesą sakant, šio albumo nėra. Tiksliau, jis egzistuoja, bet labai jau paslėptas pagrindinių magistralių – spotifajaus, jutūbo ir pan. – šalikelėje. Jei šių garso (ir, žinoma, vaizdo) visatų paieškos laukelyje įvesite Serge Gainsbourg „Couleur café“, iššoks to paties pavadinimo daina, ne daugiau. Daina puiki, nenuostabu, kad jos pavadinimu papuoštas albumas, kurio tarsi nėra, bet apie jį bus kalbama toliau.

Visgi tas albumas realus. Į gūglą įvedę pavadinimą ir pridėję album, ekrane išvysite jo aprašymą. Mercury (gaminio numeris), Philips (gaminio numeris). Įrašų kompanija ir garsus elektronikos gamintojas. Viskas logiška. Siekiant visiškos harmonijos, būtų gerai pridėti ir tabako bendrovę, gaminusią tuos rūkalus, kurių Gainsbourg’as sutraukdavo po kelis pakelius per dieną: ant etiketės nepriekaištingu šriftu užrašytas cigarečių „Gitanes“ pavadinimas ir nepakartojama čigonė šokėja su tamburinu vienoje rankoje, o kita, kaip ir dera, ant klubo: tas iššūkis, tas ilgas sijonas, Karmen, t. y. ne tiek čigonė, kiek ispanė.Daugiau

NUOSTABUS ŽMOGIŠKAS NETIKSLUMAS

Aleksandrą ir Vilių Kerus KALBINO Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Aleksandrai ir Viliui Kerams dažnai tenka pasakoti istoriją, kaip buvęs fleitininkas ir pianistė baigė mokslus Lietuvoje ir užsienyje, tapo labai nišinės, bet komerciškai sudėtingos srities – akademinės ir akustinės muzikos – garso režisieriais. Aleksandra dargi vienintelė Lietuvoje turi prestižinį tonmeisterės (pažodinis vertimas iš vok. garso meistrės) laipsnį.Daugiau

MUZIKA KAIP KINAS IR PATIRTIES BŪSENOS

Manfredą Bajelį kalbino Edvardas Vyšniauskas

Pakalbinti Manfredą Bajelį buvo sena mano svajonė. Tai puikiai užsienyje žinomas Lietuvos didžėjus, prodiuseris, šokių muzikos legenda ir ypač veikli asmenybė. Tarptautinio pripažinimo sulaukė projektas „Santaka“, su kolegomis įkūrė miesto bendruomenės radijo stotį „Radio Vilnius“, o neseniai atidarė klausymosi barą„Adata Bar“. Kalbamės apie praeitį, muzikinio skonio pokyčius ir kūrybą.

Daugelis klausytojų, taip pat ir aš, Tave prisimename iš radijo stoties ZIP FM kultinių laidų, renginių, vakarėlių ir pirmojo miksų albumo, kurio kūriniai nesitraukia iš grojaraščių. Ar jauti sentimentus tam laikotarpiui, kai kiekvieną penktadienį pasigirsdavo šaukinys „Savaitgalis prasideda“?

Senus dalykus pakeitė nauji. Po ZIP FM padariau pertraukėlę, bet meilė radijui niekur nedingo – drauge su Kotryna Briedyte ir daugybe kitų naujų talentų įkūrėme „Radio Vilnius“. Tiesą sakant, dabar mažai tapatinuosi su anuo metu grota muzika. Ji keičiasi, keičiuosi ir aš. Šiuo metu kiek suplokštėjo renginių komunikacija, viskas įkalinta instagrame. Žmonės rečiau eina į vakarėlius, truputį mažiau geria, taigi ir ne taip dažnai buriasi į nedideles scenas, kuriose gimsta įdomių dalykų. Bet čia tiesiog tokia šiandiena. Pačiu procesu pasitikiu, o diskotekos bus reikalingos visada.

Kaip keitėsi tavo grojama muzika? Juk buvo ir tamsios, pjaunančios laikai, ir klampių psichodelinių elementų. Kas lėmė šiuos pokyčius?

Mada miršta, taip kažkada numirė ir vakarėliai „Nesakyk Mamai“, ir pjaunanti muzika. Su laiku mano interesų daugėja, jie veikia ir renginių muziką. Grojau komerciniuose klubuose, kuriuose svarbiausi – hitai ir nuolatinis klimaksas (climax „kulminacijos būsena“ – aut. past.), o dabar esu vietoje, iš kurios į laiką žiūriu visai kitaip, kurioje net ir nuobodulys gali būti estetinis elementas. Muzikinis projektas „Santaka“ stipriai išplėtė struktūros bei laiko sąvokas, kurias keičia ir tiesiog gyvenimas. Intuicija didžėjui vis dar yra pagrindinis dalykas, o ją geriausiai šlifuoja laikas.

Ar grojaraštis priklauso nuo vietų ir kitų dalykų? Kaip atrenki kūrinius?

Pusę muzikos sudaro gyvenimo fone besisukantys švieži dalykai, kuriais domiuosi, draugų muzika, kurią smagu palaikyti. Kitą – patikrinti dvidešimties metų senumo gabalai. Ne visada gali numatyti aplinkybes, bet sėkmė mėgsta, kai jai pasiruoši. Festivaliuose laiko groti mažiau, todėl reikia dirbti koncentruotai. Dinamika klube irgi stipriai skiriasi, tarkim, ryte ir per jo atidarymo ceremoniją. Man įdomiausia groti visą naktį. 

Nemažai metų esi ir muzikos prodiuseris. Turi savo studiją. Papasakok plačiau apie muzikos kūrimą.

Eksperimentuoti su garsu pradėjau anksčiau nei groti klubuose. Tie eksperimentai buvo paprasti, ribotos garsų paletės, bet dabar jie man atrodo daug artimesni nei tada. Tuo metu tarsi kūriau tik dėl to, kad reikėjo. 2014 m. pasirodė mano pirma plokštelė, keleri metai po jos labai išvargino, nes įsivaizdavau, kad būtinai turiu stebinti. Bijojau klysti, o tai didžiausia nesąmonė. Dabar pavieniai dalykai nebesvarbūs, įdomi visa forma, į kūrybai skirtą laiką žiūriu abstrakčiau. Tai ir radijo programos kūrimas, ir verslo idėjos. Muzikos nebekuriu per prievartą, laukiu idėjų ir progų. Kaip tik šiuo metu renku ir ruošiu medžiagą specialiam „Kino pavasario“ seansui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Su Marijumi Aleksa ir Kristupu Giku gyvai įgarsinsime nebylų japonų filmą „Beprotybės puslapis“. O paskutinis „Santakos“ koncerto Bernardinų sode Vilniuje įrašas virto mūsų nauju albumu, tad studijos nė nereikėjo. Studija, kaip erdvė, visada įkvepia; tiesą pasakius, po daugelio metų priesaikos analoginiams instrumentams dabar labai gerai jaučiuosi garsus įrašinėdamas tiesiog telefonu ir kurdamas tik kompiuteriu. 

Taigi „Santaka“. Ją kuri su vienu garsiausių Lietuvos būgnininkų Marijumi Aleksa. Šis projektas – tikras 8-ojo dešimtmečio elektroninės, avangardinės muzikos ir džiazo kokteilis!

„Santaka“ – tai atsitraukimas nuo naratyvo ir jo logikos. Tai buvimas tam tikrame laike, pati patirties būsena. Tarkime, tokia, kokią galima justi žiūrint A. Tarkovskio filmus. Beje, projektas ir gimė iš pokalbių apie kiną, Vladimiro Tarasovo vinilo plokštelę „Atto IV“ ir atmosferą kaip pagrindinį elementą.

Su Kotryna Briedyte paleidote miesto bendruomenės radiją „Radio Vilnius“. Galybė įdomių žmonių kuria laidas, organizuojate renginius, ieškote jaunųjų Lietuvos talentų. Įgyvendinai savo seną svajonę?

Nors dirbti pradėjau radijuje, įkurti savo nesvajojau. „Radio Vilnius“ atsirado, nes miestui jo reikėjo. Dabar jį tvirtai savo rankose laiko Kotryna ir kolegos, aš tik epizodiškai dalyvauju veikloje. Radijo planas – augti pačiam ir garsinti miesto talentus. Daug dėmesio skiriame naujos lietuviškos muzikos paieškai, grįšime prie įrašų leidybos. Šiais laikais labai paprasta rasti patinkančios muzikos kanalą, todėl mūsų programoje atsiranda daugiau kultūrinio, meninio, šviečiamojo turinio, netikėtų dimensijų. Svarbiausia – kuo daugiau skirtingų balsų.

Radijuje vedi autorinę laidą „Fade In Gently“. Kokią muziką groji?

Tai mano dienoraštis, tiesiog tos dienos nuotaika, kurioje telpa ir idėjų įkvepiantys eksperimentai, ir funkcinė muzika, kurią groju klubuose. Dar truputėlį pabarstau sentimentalių melodijų, nes asmeninių hitų užgyventa daug. Per valandą bandau sujungti į viena visus savo muzikos pasaulius.

Kartu su kolegomis Vilniuje atidarei klausymosi barą „Adata Bar“. Šis unikalus reiškinys Lietuvoje – dar viena Tavo svajonė?

Apie klausymosi barą taip pat nesvajojau, bet viską sudėliojo gyvenimas. Kelis kartus buvau Japonijoje, kurioje tokių vietų yra daug ir jos populiarios. Netikėtai atsirado laisvos patalpos kieme, kuriame gyvenu. „Adatos“ kaimynas ir mano muzikiniame kelyje labai svarbus žmogus Tomas Markauskas sutiko padėti dėl garso sistemos, taip viskas ir rutuliojosi. Man įdomu sujungti pajėgas, tad patalpų kūryba su dizainere Anta Marija Antanavičiūte ar maisto – su šefais yra taip pat įdomi, kaip darbas su muzikantais. Bare dabar dažniausiai skamba mano plokštelės, kartais pagroti užsuka draugai, bet norime tapti atviresni renginiams ir melomanams.

ŽALIOJO GVAZDIKO MUZIKALIEJI: (NE)MŪSŲ MUZIKOS ISTORIJOS FRAGMENTAI

Jurgis Kubilius

„Ei, Oscarai, žiūrėk!“ – timpteli bičiulis jo švarko rankovę ir rodo į aną teatro fojė pusę. Tvirtas ir laibas jaunuolis, dendiškai suvėlęs garbanas ir pedantiškai susirišęs kaklaskarę, atsisuka juokdamasis – jo kairiajame atlape tiesiog kunkuliuoja išvirtęs žalias gvazdikas.

„Forsaitas?! Jergutėliau, jis muzikalus?!“ – Oscaras, užmiršęs savo kompanioną, tarsi magneto traukiamas pasileidžia plaukti per Wagnerio gerbėjų užpildytą fojė pasveikinti naujai atsiskleidusį, pražydusį muzikaliųjų bendruomenės narį.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ I. TRIMITAS KVIEČIA Į EŠAFOTĄ

Kirill Kobrin

Gruodžio pabaigoje, kaip kasmet, spotifajus įmetė mano mėgstamiausių 2024 m. dainų grojaraštį. Žiūriu į jį ir vėl su nuostaba: nejaugi tai tikrai man? Gal kažkokia klaida? Taip, dauguma suvestinės kūrinių man patinka, kai kurie – labai. Tačiau vadinti grojaraštį „Mėgstamiausios jūsų dainos“ – perlenkta lazda. Kita vertus, prieš algoritmą nepapūsi ir apskritai tai yra ne vargšės mašinos kaltė. Automatiškai įjungiame vieną, bet mėgstame kitą. Tai, kas mums iš tikrųjų patinka, laikome savo autentišku garso portretu, o spotifajaus standartas skirtas išoriškai naudoti, kitiems.

Ir aš susimąsčiau apie tą asmeninį muzikinį portretą. Žinoma, ne iš narcisizmo, o dėl to, kad tokie dalykai parodo ne individo, bet jo laiko, kartos, pasaulio dalies atvaizdą. Galų gale jo kultūros. Tiesa, ji su manimi neturi nieko bendra: vilkeliu išriedėjau iš gimtųjų beržynų, pasilikdamas tik kalbą ir mane lydinčią literatūrą, tiksliau – nedidelę jos dalį. Vietose, į kurias įriedėdavau, neįleidau šaknų, išskyrus Didžiąją Britaniją, nes ją – jos kalbą ir kita – priėmiau besąlygiškai. Bet amžius buvo jau ne tas, na, ir priimančios pusės turėtų būti dvi, o mano entuziazmas sutiktas šaltai, angliškai. Taip ir likau pats sau profesionalus emigrantas vilkelis, world rolling stone. Štai kodėl kalbėti apie „tapatybes“ man nuobodu, o dideliais kiekiais – erzina; laikau save tam tikros patirties rezultatu, ne daugiau, bet ir ne mažiau. Manoji melomanija – svarbiausia šios patirties dalis.Daugiau

Operos solistė ir neuromokslininkė Indrė Viskontas: muzika gali jus nunešti kitur ir pakeisti

Beata Baublinskienė

San Fransisko universiteto profesorė, kūrybingumą tyrinėjanti neuromokslininkė Indrė Viskontas yra ir operos solistė bei režisierė. Nuo pat vaikystės svajojusi apie operos sceną, iš pradžių šeimos raginimu baigė stabilesnį pragyvenimą garantuojančias psichologijos studijas, o tik tada – dainavimą konservatorijoje. Nelengvos emigrantų duonos ragavę artimieji (seneliai ir tėvai per karą pasitraukė į Kanadą) patarė būti gydytoja, bet, pasak Indrės, ji nenorėjo medicinos, todėl tapo psichologijos mokslų daktare. Vėliau vasaromis nuo kolegų slėpė ir skrydžius į Italiją, kur dainuodavo Grafienę „Figaro vedybose“, užuot laboratorijoje rengusi mokslo publikacijas. Ir tik prieš keliolika metų, neuromokslo srityje padaugėjus tyrimų apie kūrybingumą, galėjo suderinti šias dvi savo profesines meiles. Šiandien Indrė Viskontas yra Tarptautinės kūrybingumo neuromokslų asociacijos (The Society for the Neuroscience of Creativity) prezidentė ir Pasadinos operos trupės bendrakūrėja.Daugiau

TARMO PELTOKOSKI. DIRIGENTAS TURI BŪTI SAVAMOKSLIS

Julijus Grickevičius

Klasikinė muzika, pasiekiamumo ir įvairovės požiūriu, išgyvena aukso laikus. Dar niekada geriausi, naujausi įrašai, archyvai, istoriniai koncertai nebuvo taip lengvai pasiekiami bet kam, kas nori jų klausytis. Niekada institucijos, orkestrai, salės ir teatrai nebuvo taip susidomėję auginti ir pritraukti naują auditoriją. Tobulą muzikos atlikimą užtikrina aukštosios mokyklos. Vis dėlto taip maža fenomenų, gaivalo, tikrovės. Tikro talento ne iš kalvės, o iš gamtos.Daugiau