e-publikacija Ievos Burneikytės muzikiniai eksperimentai

Edvardas Vyšniauskas

Tikiu, atsiras žmonių, kuriems prie širdies elektroninė muzika bei elektroninių garsų eksperimentai ir kuriems šio interviu pašnekovės kūryba taps atradimu. Galbūt prieš 5 metus Ieva Burneikytė daugeliui dar nebuvo žinoma, tačiau dabar jos kuriama šiuolaikinė elektroninė muzika turi savo auditoriją. Jau išleisti du, nors skirtingi, tačiau žavūs, Ievos projekto „Exoternal“ albumai. Kviečiu susipažinti su šia muzikos kūrėja bei jos kūrybinių paieškų istorija.

Kas Tave patraukė prie elektroninės muzikos? Kokie tokios muzikos aspektai labiausiai žavi? Kodėl elektronika, o ne koks pankrokas?

Gyvenime įvyko lūžis, kai pajaučiau, kad mokykliniais metais užgyventa patirtis nebeveda ten, kur smagu. Supratau, kad norėčiau rasti pomėgį (ką nors iš meno srities), nes mokyklos laikais vien tik mokiausi ir profesionaliai treniravausi plaukti, kitoms veikloms laiko nelikdavo. Apie elektroninę muziką daugiau sužinojau gan depresyviu laikotarpiu pirmame kurse, kai draugai pirmą sykį nusivedė į tokios muzikos renginį. Visai netrukus mečiau politikos mokslų studijas ir pradėjau galvoti, ką galima toliau nuveikti, kas būtų akademiškai susiję su kūrybingesnėmis disciplinomis. Paraleliai pradėjau ieškoti ir pomėgių. Šį tą papiešdavau, pafotografuodavau juosta, įsitraukdavau į studentiškų filmų filmavimus kaip pagalbininkė ir atsisiunčiau „Ableton Live Suite“ (skaitmeninė programa kurti muziką, – aut. past.). Pradėjau eksperimentuoti ir bandyti kelias sritis vienu metu. O kodėl būtent ši muzikinė sritis? Na, elektronine muzika galiu užsiimti viena (atlikti visos grupės vaidmenis) ir ne itin brangiomis priemonėmis, jei palyginsime su akustinėmis (jei naudoju tik skaitmeninius instrumentus).

Kokia projekto „Exoternal“ pradžia? Kas pastūmėjo jį sukurti ir kokia buvo pirminė jo vizija? Ar ta vizija tebegyva šiandien, o gal, bėgant laikui, pasikeitė? Ir ar vykdai kitokių muzikinių projektų?

Išsigryninusi, kad noriu apsistoti ties muzika, pradėjau po truputį kurti ir kelti kūrinius į savo „SoundCloud“ paskyrą, kurią reikėjo kaip nors pavadinti, tad gimė pretenzingai ir per daug rimtai skambantis (dabar taip atrodo) pseudonimas „Exoternal“ (external & internal). Beje, iš pradžių norėjau kurti kinematografinę muziką, nes dar prieš elektroninę muziką patikdavo abstraktūs filmų garso takeliai, kurie neturi pilnametražės kompozicijos. Jokios aiškios vizijos nebuvo. Norėjau tiesiog turėti kūrybišką pomėgį, nes iki tol visos veiklos buvo kaip darbas. Kitų muzikinių projektų nėra, dar neilgai ir pats „Exoternal“ gyvas.

Sveikinu išleidus antrą „Exoternal“ albumą „ZigZoyd“! Tiesą sakant, tai EP albumas. Papasakok, kaip gimė mintis jį sukurti? Koks buvo kūrybinis procesas? Ar esi patenkinta šiuo albumu?

Po pirmo albumo praėjus kuriam laikui norėjau sukurti naują, kitokį rinkinį ir toliau eksperimentavau. Seni garsai jau buvo atsibodę, nes, klausantis vis daugiau įvairios muzikos, keitėsi ir skonis, tačiau dar nebuvo aišku, kaip techniškai realizuoti naujas idėjas ir kurie atrasti garsai man iš tiesų patinka. „The terrible in-between“ (sunki tarpinė būsena, – aut. past.). Galiausiai sukūriau pirmojo kūrinio griaučius su tenkinančiais garsais ir supratau, kad man tai sekasi. Panašiu metu užpildžiau paraišką dėl projekto (albumo leidybos) dalinio finansavimo iš LATGA’os ir laimėjau. Tad „užduotis su atsiskaitymu“ išėjo į naudą, nes buvau įpareigota įvykdyti projektą. (Juokiasi.) Kūrybinis procesas – ganėtinai primityvus: laisvu laiku sėsdavau gimdyti vieną po kito 5 kūrinių. Baigdavau, šlifuodavau, eidavau prie kito, vėl grįždavau. Visa tai truko maždaug metus. Esu labai patenkinta, nes pagaliau galiu atsikratyti ankstesnio albumo šleifo. Drauge jau slegia kaltė, nes nieko naujo po „ZigZoyd“ iki galo dar nesukūriau. Dažniausiai, kai viešai pasirodo albumas, nuo jo sukūrimo būna praėję nemažai laiko ir autorius jau būna sukūręs šį tą naujo, kas dar neviešinta. O aš vis dar gyvenu tuo albumu.

Pirmas albumas „Cognitive Prosthetics“ (2021) visai kitoks nei šis. Girdžiu industrial įtaką, dark ambient bei drone pasažų. Kodėl pradėjai kurti post-industrial stiliaus muziką ir dėl kokių priežasčių su antru albumu pakeitei skambesio kryptį link IDM?

Pirmoji sudominusi elektroninė muzika kvepėjo šiais industriniais stiliais, jais žavėjausi labiausiai, tad natūraliai pasitelkiau šiuos pasažus. Dar tai susijungė su pirminiu noru kurti atmosferišką, kinematografišką ambientą. Pirmąjį albumą įrašiau praėjus maždaug metams nuo tada, kai pradėjau mokytis šios veiklos, todėl pasikeitė skoniai ir norai. Kurdama negalvoju apie stilių. Dar nekuriu kaip patyręs muzikos prodiuseris, kuris gali labai konkrečią idėją paversti labai konkrečiu garsu. Dažniausiai galvoju itin abstrakčiai ir sukūrusi tiesiog trindama filtruoju, žudau savo „kūdikius“. Kuriant man artima tarsi per didinamąjį stiklą žvelgti į sukurto garso skleidžiamą nuotaiką, energiją, garso dizaino elementus (minkštas, šlapias, šaižus, skardus, sausas, tolimas, pilnas, tuščias, žemas, aukštas, vidutinis, vidurinis, erdvinis ir t. t.) ir atmesti mažas detales, dar nežiūrint į didelį paveikslą. Jau priėjau tašką, kai daug kas nepatinka ar yra atsibodę, todėl kurdama tiesiog filtruoju ir jungiu elementus. O kas išeina, tas išeina. Visai neplanavau kurti IDM stiliaus muzikos, tiesiog dėliojau sluoksnius ir šlifavau pagal intuiciją. Manau, apčiuopiamai pasikeitė tai, kad pradėjo nebepatikti verksminga nuotaika ir sudraskytas, suglamžytas, deformuotas garsas, kurį anksčiau tikrai per stipriai naudojau visiems sluoksniams ir kuris yra itin būdingas industriniam stiliui. Kilo noras išgauti elastingesnį, aiškų, šlapią garsą ir ne liūdną, o keistą, į paslaptingą, į energingą pusę vedančią nuotaiką ir tendenciją. Taip pat norėjau išmokti labiau išplėtoti kompozicijas (sukurti priedainius, duobes, pasikartojimus, o ne tiesiog vieną, be pokyčių ir plano besisukančią „dešrą“).

Abu „Exoternal“ albumai išleisti kasetės formatu. Kodėl būtent kasetė? Ar dėl asmeninio fetišo tokiam formatui, ar leidybos kompanijos pasiūlė tokią formą?

Atsakymas paprastas: kasetę leisti yra subjektyviai pigu. Visi formatai man patinka. Vinilas – graži klasika, kuri dabar turbūt populiariausia, tačiau jį labai brangu išspausti. Taip pat ne visada lengvai įperkamas klausytojui. CD – formatas po daug metų vėl atkreipęs mano dėmesį (vaikino fetišas, pripratino). Jį lengva ištraukti, įdėti, paleisti. Jo suteikiama skaitmeninė garso kokybė yra pati geriausia. Tačiau CD mažai kas šiuo metu klausosi ar turi priemonių klausytis. Kasetė yra biudžetinis ir sąlyginai populiarus aukso viduriukas, nes turbūt tik andergraundo kultūroje labiau paplitęs. Ateityje norėčiau pasigaminti ir kitų formatų leidinių.

Kas Tave įkvepia kurti?

Vadinamoji mūza man svetima. Kadangi muzika yra pomėgis, jai turiu laiko tik po darbo. O visą dieną dirbus prie kompiuterio, kaip ir daug kam pažįstama, labai retai norisi dar ką nors protiškai veikti. Nuolatos kovoju su savimi, nes muzika konkuruoja su laiku poilsiui, kitais pomėgiais ir elementariais buities darbais. Tad kiekvienas prisėdimas yra didelių valios pastangų rezultatas, sakyčiau, netgi agonija. Jaučiuosi, kad prisėsdama kurti nuolatos ką nors aukoju ir apleidžiu. Bet kai prisėdu ir sukuriu įdomią kombinaciją, sukyla dopaminas ir viskas atsiperka. Žinoma, būna ir tokių atvejų, kai po pamatytų gerų koncertų sukyla TAS kūrybinis polėkis, bet jei greitai neišnaudoju, jis „išsibezda“.

Neslėpsiu, dėmesį patraukė abiejų „Exoternal“ albumų viršeliai. Kas juos sukūrė ir kokia abiejų albumų vizualaus dizaino idėja?

Kuriant abu viršelius dalyvavau pati. Prie pirmo labiau prisidėjau techniškai, prie antrojo – idėjiškai. Pirmo albumo dizaineris – Mykolas Vainauskas, antrojo – Aleksejus Sokolovas. Pirmojo albumo grandiozinėms idėjoms nelabai buvo išteklių, tad paprašiau draugės leidimo pasinaudoti jos viena fotografija, kurioje matyti manekenai, o Mykolo – jį sujungti su grafine faktūra bei tekstais. Išėjo tiesioginė sąsaja su žodžiu „prosthetics“, esančiu albumo pavadinime. Industrinio stiliaus albumo viršelis, savaime suprantama, turėjo būti juodas ir baltas. (Juokiasi.)

Antrajam albumui buvo labai daug įvairių abstrakčių idėjų, bet ne visas jas pavyko įgyvendinti. Norėjau, kad albumas turėtų ko nors šlykštaus, baugaus, laukinio, aštraus arba kaip tik minkšto, glitaus ir kažin ko saldaus. Daugiausia su dizaineriui keitėmės asociatyviais vaizdais ir dalinomės, kuo jie mums patinka arba nepatinka. Iš pradžių bandėm gaminti fotografiją, skenavome rankas, bet rezultatas vis netenkino. Galiausiai Aleksejus ėmėsi kurti 3D objektą, kuriuos jis daro itin profesionaliai ir originaliai. Na, ir prasidėjo. Dar nepaminėjau, kad Aleksejus kuria ir leidybinės firmos „Isla to Isla“ vizualinį identitetą, tad norėjau, jog būtent jis ir kurtų viršelį – visada žavėjausi tais darbais. 

Ar groji gyvai? Jei taip, kokia Tau gyvo pasirodymo prasmė ir kuo gyvai atliekama muzika skiriasi nuo įrašų? 

Negroju gyvai. Bet eksperimentuoju ir bandau kurti gyvą programą naujojo albumo proga. Nėra lengva adaptuoti muziką, sukurtą tik su skaitmeniniais instrumentais. Nėra lengva padaryti, kad viskas gyvai suskambėtų įdomiai. Kurdama naudoju labai daug moduliacijų, efektų ir jų grandinių, tad reikia nuolatos „šaldyti“ kanalus, kad kompiuteris atlaikytų visą apkrovą. Kad per gyvą koncertą galėčiau judinti tas moduliacijas ir efektus, reikėtų „atšaldyti“ kanalus, bet kompiuteris tokio krūvio neatlaikytų, ir viskas, ką girdėtų klausytojas, būtų tiesiog strigimo garsai. Svarstau šiek tiek pakeisti kompozicijas, įtraukti naujų garsų, panaudoti vieną gyvą instrumentą, išorinius gitarinius efektų pedalus. Komponuoju ir naujų kūrinių, nes dabar albumo trukmė nesiekia nė 30 minučių. Gal pavyks.

„Radio Vilnius“ stotyje turi autorinę laidą „Flotsam Gems“. Koks jos tikslas ir kokią muziką klausytojas turi garbės išgirsti?

Ši laida neturi griežto koncepto. Joje dalinuosi naujais muzikiniais radiniais. Konceptualumo norisi tuomet, kai pasikviečiu svečią ir atsirenku iš savo archyvų tokią muziką, kuri asocijuojasi su juo. Pretenzingas laidos pavadinimas „Flotsam Gems“ lietuviškai skambėtų „Iš jūros išplauti brangakmeniai“, suprask, geri radiniai. Nors mano skonis gan atviras, nuolatos kinta, lėtai ieško ir sukasi palei informacinę centrifugos sienelę, nelaikau savęs tikrąją melomane, nes yra daug rimtesnių auksakasių už mane. Kadangi šiuose reikaluose sukuosi pakankamai trumpai, laikas savaime po truputį krauna bagažą. Mano laidoje galima išgirsti žanrais, stiliais, greičiais ir panašiai neapibrėžtų kūrinių, kurie tuo metu patraukė ar iš naujo pavergė mano ausį.

Galbūt turi kokių nors kitokių pomėgių, apie kuriuos būtų verta prasitarti šiame interviu?

Taip, mėgstu leisti laiką gamtoje, sportuoti, skaityti, nueiti į koncertą, begėdiškai „susileisti“ dopamininį serialą ar filmą. Tik bėda, kad visoms šioms veiklos skirtas laikas yra toks nežymus, toks trumpas, kad net keista vadinti tas veiklas pomėgiais. Be abejo, norėtųsi investuoti daugiau laiko ir į socialinį gyvenimą. 

Kaip įsivaizduoji „Exoternal“ po 5–8 metų? Ar turi tolesnę projekto viziją? Būtų įdomu sužinoti apie tavo ateities planus.

Stengiuosi neapsikrauti grandiozinėmis vizijomis apie ateities etapus. Bus gerai, jei sukursiu dar daugiau tenkinančių kūrinių. Bus gerai, jei pavyks atlikti gyvą programą. Bus gerai, jei išvis nemesiu muzikos kūrimo. Kartais atrodo lengviau sau pareikšti, kad nebekursiu muzikos, nei kasdien save kaltinti, kad neprisėdu prie jos dėl laisvo laiko stokos. Na, bet gal gyvenimo sąlygos ateityje pasikeis ir pavyks užsidirbti taip, kad liktų daugiau laisvo laiko poilsiui ir muzikai.

e-publikacija Kiaurai Giedrės Kilčiauskienės ir mūsų sielas

Kalbino Rūta Giniūnaitė

Dar nebuvau gimusi, kai rūsiuose kai kurie jau šoko pagal „Empti“ dainą „Gera mylėtis“, bet galbūt gimiau, nes jos klausėsi mūsų karštai įsimylėję tėvai.

Dabar gyvenu laike, kai „Empti“ ir „Pieno lazerių“ parašytus puslapius grupių vokalistė Giedrė Kilčiauskienė keičia naujais. Kitokiais. Laisvesniais. Kalbėdami apie Giedrę, nebeklijuojame tik elektronikos ar džiazo atlikėjos etiketės, – nuo pat 2013-ųjų, kai pasirodė jos pirmasis solo albumas „Optinė apgaulė“, dainininkė žaisdama muzika užaugino naują klausytojų ratą.

Šį pavasarį kūrėja pristatė jautrų albumą „Kiaurai sielas“, atveriantį duris į jos asmeninį gyvenimą: pykčius su mylimuoju, ilgas geresnių dienų laukimo valandas, svajingas 2000-ųjų Vilniaus naktis bei pasirinkimą neišeiti, nors būtis ir slegia. Visgi, kaip „Time Moves Slow“ dainuoja mano mylimas vokalistas Samuelis T. Herringas, „pabėgti lengva, bet iš tiesų palikti – sunku“. Neįsivaizdavau, kaip Giedrė išdrįso savo žaizdas apnuoginti tam, kad mūsiškės (ir jos pačiõs) galėtų gyti. Panašu, jog tų, kuriuos nauja Kilčiauskienės muzika užkabino, daug: tai rodo ir faktas, kad jos koncertų įvairiuose Lietuvos miestuose bilietai šluote iššluojami.

Rudenėjant susitikome dainininkės studijoje Antakalnyje pasikalbėti apie savęs dalybas kitiems, judėjimą į priekį ir kodėl „gyventi normaliai“ neužtenka.

Giedre, koks jums šis ruduo?

Tam, kad nebūtų baisus ir tamsus, bandau jį sau ir kitiems pagražinti nauja kūryba bei koncertais. Leisiuosi į kol kas didžiausią savo turą po įvairius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šilutę, Telšius ir kitas vietas, kuriose niekada nekoncertavau. Daugeliui ten visada buvau „ta Giedrė iš „Empti“, bet matau, jog žmonės laukė mano naujų dainų. Džiaugiuosi turėdama naujos publikos: tiek jaunuolių, tiek nerealių feisbuke komentuojančių tetučių. Pamenu, prieš kelerius metus mamai pareiškiau: „Į mano koncertus ateina tik vyresni žmonės…“, o ji ir sako: „Vaikiuk, vyresni žmonės šūdo neklauso.“

Man dabar 45-eri. Prieš kokius penkerius metus jaučiausi gal net per sena daryti ką nors naujo. Bet pabandykite man tai paaiškinti dabar (juokiasi). Yra menininkų, kurie sukuria šį tą jaunystės metais ir joja ant sėkmės žirgo. Ir aš turėjau tą žirgą, tačiau man jo niekada neužteko.

Jums svarbu, kad jūsų kūrybą žmonės bandė sudėti į žanrų stalčiukus? Vieniems buvote elektronikos diva, kitiems – džiazo muzikos atstovė.

Aš laisvai plaukioju absoliučiai visuose žanruose, o džiazas apskritai yra mano garantas, kad niekada neatsidursiu pensijoje. Su pianistu Andrejumi Polevikovu, su kuriuo leidžiamės į turą, juokaujame, kad jeigu ką, grosime kur nors kruize po Karibų jūrą.

Kitados labai pykau, kai kiti kopijavo mano stilių, bet pagalvojau: „Aha, Kilčiauskiene, dabar metas tau surasti naują skambesį.“ Ir man pavyko. Tiesa, tarp visų gilių, apgalvotų ir prasmingų tekstų publikai labiausiai patinka netyčia užgimusios dainos. Pavyzdžiui, „Užgis iki vestuvių“, mano nuomone, yra kriminalinis nusikaltimas muzikai (juokiasi). Į trilogiją tarsi įeina ir „Trečia para“ bei „Kiauriai sielas“. Dažnai mano išlavinto skonio publika į Kilčiauskienės koncertus renkasi būtent dėl tokių dainų. Ir nieko čia blogo! Man atrodo, reikia turėti naivių hitų. Geriau pagalvojus, jie iš tiesų irgi gan tiksliai apibūdina mano tuometinę būseną.

Vis prisimenu mintį, kad Lietuvoje mes „grojame“, o štai anglų kalboje play, vokiečių –spielen reiškia žaidimą. Todėl ir aš stengiuosi žaisti muzika. Mes, kūrėjai, dažnai svarstome: kaip parašyti populiarią dainą, kas jos klausys, kokia bus istorija, kaip daina skambės? Visos šios dalys labai svarbios, tačiau šiandien važiuodama automobiliu ir klausydama gerai sudėtų lietuviškų hitų susimąsčiau: o ne vienas ir tas pats žmogus juos atlieka? Daug lietuviškos muzikos skamba taip, lyg būtų sukurta Vakaruose. Šaunuoliai amatininkai, ir nieko čia menkinančio, bet kas tada dūšią palies? Kartais net nereikia žodžių, kad suvirpintų. Galime tų žodžių nė nesuprasti, o visgi garsas mus glosto, mums surezonuoja.

Kalbamės po jūsų akustinio turo atidarymo Vilniuje, sausakimšoje LVSO koncertų salėje. Kodėl „Kiaurai sielas“ norėjote sugroti būtent šiuo formatu?

Muzikos klausymasis tokiose erdvėse įdarbina ausis ir akis, skirtingai nei, pavyzdžiui, pasirodymas „Vasaros terasoje“. Ten dirba visas kūnas, nes toks koncertas yra skirtas šokti. Bet matau, kad akustinis formatas turi paklausą – dėl to neseniai išleidome ir vinilinę plokštelę, „Akustiškai, Vol. 1“, kurioje skamba vieno iš mano koncertų įrašas su publikos plojimais, pakalbėjimais, gyva energija.

Ar po tokių įspūdingų pasirodymų neapima tuštumos jausmas, kad geriau jau nebebus?

Oi, ne. Čia tik pradžia. Jei tai būtų paskutinis mano koncertas, liūdėčiau, tačiau dar turiu daug planų ateičiai. Man dabar labai faina gyventi.

Po kiekvieno koncerto atrodo, kad tai geriausia, ką iki šiol esu sugrojusi. Pamenu, kai Lukiškių kalėjime 2.0 pasirodėme skambant tik fortepijonui ir mano vokalui, ant savo feisbuko sienos rašiau: „Chebryte, geriau jau nebemoku.“ Bet, žinok, moku! Ir kaskart tas jausmas tik stiprėja. Kitais metais bus 30 metų nuo pirmojo mano muzikinio honoraro, kurį uždirbau grodama roko grupėje „Dog Bones“. Savigrauža bei nepasitikėjimas savimi mane lydėjo gerus 26 metus; gal jau laikas pastebėti, kad sukuriu daug gerų dalykų, pasiliekančių žmonių širdyse.

Vienoje „Kiaurai sielas“ albumo dainoje „Užsikloję dangaus skliautais“ yra eilutė „Ji skaičiavo dienas iki laimės“. Ta būsena, kol laukiame, kartais atrodo pilna vilties, kad svarbiajai dienai atėjus viskas pasikeis. Ar lemtingą akimirką nedingteli: o kas dabar?

Aš savo mokiniams, kai jie jaudinasi prieš egzaminus, juokaudama sakau, kad tai tik kelios minutės gėdos, ir reikia judėti toliau, save tobulinti. Net laukdama išsvajoto koncerto pagalvoju, jog techninės kliūtys gali sugadinti pasirodymą, bet su Andrejumi esame suaugę kaip Siamo dvyniai. Vienas nuo kito nusisukę jaučiame ritmą, net ir vidury nakties prikelti sugrotume. Jei vienas suklys, kitas pagaus.

„Kiaurai sielas“ – kelionė per jūsų kasdienybę, atskleidžianti santykį su mylimais žmonėmis, ypač jūsų vyru. Panašu, kad šis albumas rado nemenką auditoriją. Kaip manote, kodėl? Ar mes vis dar nemokame kalbėti apie savo santykius ir jų skaudulius?

Gal. Šiandien perklausiau nemažai naujų lietuviškų dainų, visų populiariausių popmuzikos hitų. Žinai, visi dainuojame apie tą patį: kaip skaudu, koks tu niekšas, atleisk man, mums nepavyko. Temos kartojasi, tik kiekvienas pasakojame savais žodžiais. Nesu tikinti, tačiau jaučiu tam tikrą apsaugą ir pastūmėjimą „iš viršaus“ kurti tokias dainas. Atrodo, kad viską darau taip, kaip kiti, bet jaučiu ant savęs tarsi pateptą sluoksnį medaus, vis primenantį, kad aš galiu, moku.

Pastebėjau, jog tiek pokalbio metu, tiek internetinėje erdvėje mėgstate save vadinti ne tiesiog Giedre, o Kilčiauskiene. Kodėl?

Aš labai norėjau būti Kilčiauskienė. Susituokusi patyriau muzikinę pauzę ir supratau, kiek mažai mūsų scenoje -ienių. Nelly Paltinienė, Violeta Tarasovienė… Tai prašom jums dar ir Kilčiauskienė! O šiaip be galo džiaugiuosi, kad nesu tik Giedrė iš „Empti“ ar „Pieno lazerių“, o esu Giedrė Kilčiauskienė.

Nauja jūsų muzika gyvena jau nuo pavasario. Ar yra dainų, kurias praleidžiate, jų nesiklausote, nes per skaudu, per sunku?

Atvirkščiai. Iš pradžių paleidusi albumą į pasaulį labai bijojau, kaip man reikės tuos kūrinius atlikti gyvai, bet po koncerto „Vasaros terasoje“ viskas tapo taip lengva… Nebeliko gniužulo gerklėje. Ne be reikalo sakoma, kad parašyta daina nebepriklauso autoriui; dabar jūsų prašau verkti arba juoktis klausant.

Kaip po tokių kūrinių, kuriuose atskleidžiate daug savo ir mylimųjų problemų bei intymių dialogų, apsaugote asmeninį gyvenimą?

Gal nereikia tos ribos? Paklausiusi Ninos Simone, Arethos Franklin, Amy Winehouse, suprantu, kad jos taip pat negalėjo šių dalykų atskirti. Matyt, muzikantui, dailininkui ar kitam menininkui iš nepasitenkinimo ir vidinio niūrumo užgimsta didžioji kūryba. Žinoma, buvo, kad po laiko dėl kai kurių albumo dalių kalbėjausi su savo vyru Dominyku, bet klausydamiesi naujų dainų pirmą kartą tylėjome ir viską supratome be žodžių. Gal todėl tiek metų ir esame kartu.

Kai klausausi „Pražuvo, pražuvo“, atrodo, kad išgyvenote tam tikrą skaudžią, neišvengiamą pabaigą.

Pamenu, kai šią dainą pirmąsyk išgirdome drauge. Sėdime, tylime, o man beprotiškai baisu. Tada Domas sako: „Katukai, labai jau pesimistiška.“ – „O man tuomet buvo labai liūdna“, – atsiliepiu. Vienu metu tikrai atrodė, kad atėjo mūsų pabaiga. Daugiau apie tai nekalbėjome. Dabar, kai atlieku šią dainą gyvai, man nebeskauda; jaučiu lengvumą. Didžioji dalis mano dainų turi vilties spindulį, net jei ir labai neryškų.

Giedrės Kilčiauskienės publikos ratas tikrai išaugo. Kiek tai padeda auginti sveiką ego?

Labai padeda. Daug metų nepasitikėjau savimi. Pamenu, sukūrusi albumą „Optinė apgaulė“, kurio tekstai yra daug gilesni nei dabar, Alytuje dainavau šešiems žmonėms. Vis galvodavau apie sceną iš serialo „Fargo“, kai moteris buvo tarsi nematoma: jai einant neatsidarydavo automatinės parduotuvės durys, laikant rankas virš kriauklės nebėgdavo vanduo. Tam tikra prasme jaučiausi kaip ji. O dabar jaučiu begalinį dėkingumą, kad manęs reikia, kad mane girdi vis daugiau žmonių.

Esate sakiusi, kad labai nemėgstate, kai jus vertina kiti.

O taip, dėl to ir neinu į „Euroviziją“, nesiveržiu į muzikinius projektus. Nesuprantu, kaip pamatuoti rezultatą muzikoje. Kas geriausias? Tas, kurį labiausiai myli publika, kuriam garsiau ploja? Juk muzika atsirado todėl, kad mūsų širdys dainuoja. Nekenčiu konkursų su visais komentarais apie išvaizdą, tembrą, dainavimo stilių.

Bet gal kitus vertinti – žmogiška. Aš pati „Farus“ pasižiūriu, feisbuke komentarus po žymių žmonių įrašais paskaitau, norėdama pasijusti geriau. Toks „greitas maistas“, kurio kartais reikia.

O pati save komentuojate? Ar nemėgstate pyktis su savimi?

Dabar mažiau, bet kai klausausi koncertinio įrašo, užsidengiu veidą antklode. O kai Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje vertinu mokinius, beveik visiems rašau po dešimtuką. Kam man juos sudirbti? Mano darbas yra pasakyti, ką ir kaip galima padaryti geriau. Jų darbas – priimti tai arba ne.

Ar nejaučiate, kad kitiems savęs išdalinate per daug?

Pasitaiko, bet retai. Dabar kaip tik esu atsidūrusi tokioje situacijoje su vienu žmogumi. Tačiau išliūdėsiu ir judėsiu toliau.

Aš iš kitų gaunu tikrai daug. Prieš kelias savaites buvo komiškas nutikimas: kol prie bankomato laukiau išsigryninti pinigų, nepažįstama tetutė priėjo ir mane apkabino. „Oi, Giedre, negalėjau neprieiti, labai jūs man patinkate!“ – sako ji. Aš pro duris – pakalbina kita tetutė. Juokinga, bet man miela ir gera.

Stebėdama jus koncertuose, visada spėlioju, kaip sugalvojate tokius ryškius aprangos derinius. Ar tai padiktuoja žmonės, su kuriais dirbate – Sandra Straukaitė, Robertas Kalinkinas bei kiti mados kūrėjai?

Daug kam gali pasirodyti, kad turiu įdomų stilių, bet jei mano dukra čia sėdėtų, purtytų galvą. Nuo „Pieno lazerių“ laikų taip sukrito, kad mūsų kreiva muzika reikalavo įdomių vizualinių sprendimų. Nuo tada mane mėgsta drąsesni Lietuvos dizaineriai: esu liekna ir visi rūbai ant manęs atrodo gerai. Nebijau nei spalvų, nei keistų formų.

Man labai svarbu, kaip atrodysiu muzikoje ir kaip atrodys mano muzika: albumų viršeliai, vaizdo klipai. Yra ir neišleistų mano vaizdo klipų, nes galutinis rezultatas nepavyko. Knygas irgi perku pagal viršelį – menas mane turi įtikinti ne tik turiniu. O Domas prisipirkęs tų klaikiai atrodančių naujų Johno Irvingo knygų leidimų…

Daina „Aš normaliai“ iš naujausio jūsų albumo, man regis, apibūdina dažno mūsų būseną. Lyg ir viskas gerai, bet sykiu – ne. Kažko ilgu, trūksta, slegia, bet vis tiek sakom, kad „viskas normaliai“. Ar vis dar gyvenate „normaliai“?

Gyvenu vis geriau ir geriau. Nereiktų užblokuoti savęs baigtine būsena. „Normaliai“, manau, išvis neegzistuoja – tada tau ir neatsidaro parduotuvės durys. O kai jaučiuosi prasčiau nei normaliai, guliu ir skrolinu, einu su šunimi į mišką, važiuoju į sodą. Psichoterapija padeda; ir rytas už vakarą tikrai visada protingesnis.

O kas toliau, Giedre?

Varysiu kaip Mickas Jaggeris… O jei rimtai, dabar koncertuosiu ir lauksiu, kol kursis nauja muzika. Žinau, kad kursis.