0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2026-08-04

KĄ NESIBAIGIANTYS ŠIUOLAIKINIO GYVENIMO GARSAI DARO MŪSŲ PROTAMS

Victor (Vik) Pérez

Didžiąją žmonijos istorijos dalį klausymasis buvo neatsiejamas nuo prasmės, emocijų bei išlikimo. Gamta – vėjas, vanduo, gyvūnai – sudarė kasdienybės foną, o muzika skambėjo medžioklės ritualuose, gydymo apeigose ir bendruomenės šventėse.

Pusiausvyra ėmė keistis prasidėjus pramonės revoliucijai, kai radosi aibė aštrių, nenatūralių garsų. Šiandien daugelį žmonių visą dieną lydi beveik nenutrūkstantis garsinis srautas: darbui skirti grojaraščiai, mokytis padedančios ambientinės kompozicijos, triukšmą kelyje slopinančios ausinės, tinklalaidės vaikštant, foninė muzika jaukumui sukurti.

Garsas nebėra tik retkarčiais patiriamas bendruomeninis reiškinys. Jis tapo asmeniškas, keliaujantis kartu, nuolatinis.

Pasikeitė ne tik tai, kaip klausomės, bet ir kam apskritai klausomės. Dažnas garsus pasitelkia savo savijautai bei produktyvumui valdyti: kad nustelbtų blaškančius dirgiklius, išlaikytų motyvaciją, sumažintų stresą ar palengvintų sudėtingų užduočių atlikimą. Muzikos klausymosi platformose gausu grojaraščių, tokių kaip „Deep Focus“ (giliam susikaupimui) ar „Workflow“ (produktyviam darbui), implikuojančių, kad šie garsai sukurti veikti jūsų protą.

Minėta šiuolaikinė situacija turi privalumų. Triukšmingoje darbo vietoje ar namuose sąmoningai formuojamas garsinis fonas gali padėti susigrąžinti kontrolės jausmą ir sumažinti blaškymą, ypač dėl aplink girdimos kalbos. Tai, ko klausomės, gali tapti svarbia emocinės savireguliacijos priemone.

Tačiau yra ir kita pusė. Nuolatiniai garsai išstumia tylą, kuri būtina atsigauti ir savo patirtims reflektuoti. Tokioje aplinkoje dažnai prarandame ne tik tylą, bet ir erdvę galvoti. Kasdien mus lydintis nesibaigiantis muzikos, pokalbių bei kitų garsų srautas gali keisti tai, kaip mąstome, priimame sprendimus ir dorojamės su sunkumais, mums to nė nepastebint.

NUOLATINĖS PARENGTIES EFEKTAS

Neuromokslininkai pabrėžia ne tai, kad dėl besikeičiančios garsinės aplinkos mūsų smegenys dramatiškai persitvarko, o tai, kad jos pamažu prisitaiko. Situacija, kai niekad neįsivyrauja tyla, lemia, kaip paskirstome dėmesį, kiek pastangų tenka įdėti protaujant ir kiek jų reikia emocinei savireguliacijai.

Vis dėlto šis poveikis priklauso nuo konteksto. Štai muzika gali pasitarnauti atliekant pasikartojančias ar nesudėtingas užduotis: ji padeda lengviau įsitraukti, mažina nuobodulį. Tačiau kai imamės veiklos, susijusios su kalba, problemų sprendimu ar naujų dalykų mokymusi, ta pati muzika kartais ima konkuruoti dėl mūsų dėmesio, todėl prireikia daugiau pastangų, norint ilgai išlikti susikaupus.

KAIP GIRDĖJIMAS VEIKIA MĄSTYMĄ

Victoro Pérezo schema, vertė Jurgis Kubilius. Publikuojama pagal CC BY-SA licenciją

Tyrimai rodo, kad muzika su žodžiais labiau linkusi trukdyti skaityti, rašyti ir mąstyti kalbos pagrindu, o sudėtingesni darbai apskritai yra jautresni trikdžiams. Užduoties atlikimą apsunkinantys garsai gali pareikalauti daugiau protinių pastangų ir lemti didesnį nuovargį – net jei rezultatai iš pirmo žvilgsnio lieka nepakitę.

Kai kurie eksperimentai leidžia daryti išvadą, jog stipresnis foninis garsas gali pabloginti girdimosios darbinės atminties veikimą, t. y. gebėjimą išlaikyti ir mintyse atkartoti žodinę informaciją, kartu atsiribojant nuo konkuruojančių garsų. Kitaip tariant, garsai gali pakeisti patį mąstymo procesą gerokai anksčiau, nei tai tampa pastebima objektyviai.

Kadangi čia aptariami pokyčiai vyksta pamažu, dažniausiai praslysta mums pro akis. Visgi ilgainiui jie formuoja mūsų mąstymo įpročius: kiek kantriai pajėgiame protauti, kaip greitai priimame sprendimus ir kaip dorojamės su neapibrėžtumu.

Štai keletas garsinės aplinkos poveikio pažinimo procesams ir gebėjimui mokytis tyrimais paremtų principų, kaip pertvarkyti savo garsinę aplinką anksčiau, nei ji pertvarkys jus.

3 GARSINĖS LAIMĖS PRINCIPAI

Paprasčiausia taisyklė – pritaikyti garsinę aplinką prie to, kokio mąstymo būdo jums reikia šiuo metu. Kai kurie intensyvesni garsai gali padėti atliekant pasikartojančius darbus, o skaitymui, rašymui ar analitiniam mąstymui dažniausiai palankiau didesnė tyla.

Kadangi muzika su žodžiais linkusi trukdyti atliekant kalbines užduotis, saugesnis pasirinkimas tokioms veikloms būtų paprastesnis garsinis fonas. Kita vertus, vykdant pasikartojančius ar nesudėtingus darbus, pačių pasirinkta arba gerai pažįstama muzika padeda jiems geriau nusiteikti. Taip yra todėl, kad smegenys įdeda mažiau pastangų naujai informacijai apdoroti: užuot nesąmoningai analizavęs naujus garsus, žmogus gali sutelkti dėmesį į patį uždavinį – ir palaikyti budrumą, jei veikla rutininė.

Antrasis principas – stebėti save. „Susikaupimo grojaraščių“ rekomendacijos yra kur kas mažiau naudingos nei atida kūno siunčiamiems signalams: ar tampame labiau išsiblaškę, protiškai nuvargę, dirglūs, emocingi, galbūt atrodo, jog darbui tenka skirti daugiau pastangų, nei derėtų. Energijos ar malonumo suteikiantys garsai nebūtinai padeda ilgiau išlikti susitelkus.

Atpažinus išvardytus signalus, atkurti dėmesio pusiausvyrą galima trumpam išjungus foninę muziką ir persikėlus į paprastesnę akustinę aplinką. Kognityvinį krūvį palengvinti padeda kalbinio turinio sumažinimas, garso pritildymas ar trumpos tylos pertraukos.

O tai mus atveda prie trečiojo principo – saugoti tylą. Ji leidžia smegenims atsigauti ir skatina į vidų nukreiptą mąstymą – su numatytojo veikimo tinklu (angl. default mode network, DMN) susijusį procesą, kai suaktyvėja už refleksiją, atminties integraciją ir ateities planavimą atsakingos smegenų sritys.

Tačiau vertinti tylą nereiškia visiškai atsisakyti garsų. Pradėję sudėtingesnes užduotis tylesnėje aplinkoje, tarp veiklų darydami tylos pertraukėles ar dieną užbaigdami be nuolatinio garsinio fono, suteiksite smegenims erdvės atkurti dėmesį ir atsigauti po nuolatinės stimuliacijos.

Aplinkinis triukšmas gali paveikti ir miego kokybę: skatinti dažniau prabusti, trumpinti atkuriančio giliojo miego fazes (net jei žmogus iki galo nepakirsta). Daugelis garsus pasitelkia tam, kad lengviau užmigtų, tačiau tyrimai rodo, jog jie gali ir pabloginti miego kokybę.

Nesvarbu, diena ar naktis, mus supantys garsai yra daugiau nei fonas. Jie prisideda prie to, kaip mokomės, priimame sprendimus ir gyvename.

Čia slypi nemaloni tiesa: jei patys nepasirinksite savo garsinės aplinkos, už jus tai padarys kas nors kitas. O jūsų protas gali prie jos prisitaikyti anksčiau, nei tai suvoksite.

Apie autorių:

Dr. Victoras (Vikas) Pérezas yra Siano Dziaotongo ir Liverpulio universiteto (Xi’an Jiaotong-Liverpool University) docentas bei Liverpulio universiteto garbės mokslinis bendradarbis. Jis pasaulinio verslumo ugdymo tinklo BRANET (Global Brain-Driven Entrepreneurship Education Network) įkūrėjas, WNYLE metodo autorius ir taikomojo mokslo krypties, tyrinėjančios, kaip kognityvinės būsenos veikia motyvaciją, koncentraciją bei veiklos rezultatus, pradininkas. V. Pérezo tyrimų sritys – mokymasis, pažinimas ir žmogaus veiksnumas, ypatingą dėmesį skiriant tam, kaip šiuolaikinė švietimo ir verslo aplinka formuoja dėmesį, įsitraukimą bei sprendimų priėmimą.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Kubilius

2026-07-26

KĄ MOTERŲ DARBO DAINOS ATSKLEIDŽIA

Reetika Revathy Subramanian

Lietuviai puikiai žino – dainose nuo seno koduojame viską: nuo kosmoso santvarkos, gamtos ir likimo galių iki banalių kasdienių ginčų tarp skirtingų kartų atstovų. Niekas geriau už mus nesupranta karo dainų: ligi šiol partizaniškos melodijos gali suvirpinti daugelio širdis. Kūrinius apie meilę traukė ir babytės, ir dabartiniai „Eurovizijos“ atstovai – kiekvienas taip, kaip mokėjo.

Tiesa, viena dainų forma šiandien mums kiek primiršta. Juk rymodami už prekystalio, ardami „Excel“ dirvonus biure ar traukdami laisvai samdomo darbuotojo jungą retai kada pradedame niūniuoti. Jei esate mėginę, tikriausiai ne vienas kolega ar klientas dėbtelėjo kreivu žvilgsniu.Daugiau

2026-07-23

KAIP NEPASIDUOTI KŪRYBOJE IR MEILĖJE

Silvija Butkutė

Būtų sunku suskaičiuoti, kiek filmų apie moters ir vyro santykius suvaidino viena garsiausių Prancūzijos aktorių Juliette’a Binoche: „Pont Neuf meilužiai“ (Les amants du Pont-Neuf, rež. Leosas Caraxas, 1991), „Anglas ligonis“ (The English Patient, rež. Anthony’is Minghella, 1996), „Šokoladas“ (Chocolat, rež. Lasse’ė Hallströmas, 2000), „Patvirtinta kopija“ (Copie Conforme, rež. Abbas Kiarostamis, 2010), „Gurmaniška aistra“ (La Passion de Dodin Bouffant, rež. Tran Anh Hungas, 2023) ir kt. Tačiau ji garsėja tuo, kad niekada nesiveržė pasilikti Holivude, o mieliau imdavosi mažesnių, daugiau teatrą, judesį, tekstą apimančių meno projektų. Galbūt nedaugelis žino arba jau yra primiršę, jog 2008-aisiais Juliette’a su šiuolaikinio šokio įžymybe, britų choreografu Akramu Khanu sukūrė duetą apie poros santykius „In-I“. Spektaklio pasaulinė premjera įvyko 2008 m. rugsėjo 18 d. Nacionaliniame teatre Londone, vėliau jis daugybę kartų parodytas per tarptautinius turus. Ir štai, po beveik dvidešimties metų sceninis duetas virto dokumentiniu filmu: 60-ajame Karlovi Varų kino festivalyje Čekijoje, atsiėmusi Krištolinį gaublį už išskirtinį indėlį į pasaulio kiną, J. Binoche taip pat debiutavo kaip filmo apie menininkų kūrybinį procesą „In-I in Motion“ (2026) režisierė.

Kadras iš filmo „In-I in Motion“ (rež. Juliette Binoche, 2026)

Lemtingas susitikimas

A. Khanas – vienas ryškiausių šiandienos šiuolaikinio šokio choreografų ir atlikėjų. 1974 m. Londone gimęs bengalų kilmės menininkas jungia klasikinio indiško šokio kathak tradiciją ir vakarietišką šiuolaikinį šokį. Įkūręs „Akram Khan Company“ (2022 m. viešėjusią ir Kaune, Tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“), jis tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio šokio balsų Europoje. Karlovi Varuose vykusioje spaudos konferencijoje Binoche minėjo, jog pirmąsyk scenoje pamačiusi Akramą iškart suprato, kad jis – genijus. „Su Khanu buvome beveik nepažįstami. Iš pradžių net neturėjome aiškios temos. Tačiau abu troškome pažinti vienas kito meną, – prisimena ji. – Aš norėjau išmokti šokti, o jis – vaidinti. Spektaklį kūrėme šešis mėnesius, vėliau leidomės į gastroles ir iš viso surengėme 420 pasirodymų. Viename paskutiniųjų lankėsi Robertas Redfordas. Jis pasakė, kad privalome pastatyti filmą.“

„Jeigu turėtume vienu žodžiu įvardyti, ko linkime savo kūriniui „In-I“, pasirinktume žodį „išdrįsti“. Jei galėtume pridėti dar kelis žodžius, neabejotinai pasirinktume: „tai, kas nauja“. Išdrįsti žengti į nauja – štai priežastis, dėl kurios ištarėme vienas kitam „taip“. Bet ar galime iš tiesų pasiekti vienas kitą? Ar galime pabandyti suartėti? Konfliktai, baimės, poreikiai ir viltys nesunkiai tampa sienomis, kurias reikia įveikti. Tačiau tarp dviejų žmonių egzistuoja trečias dėmuo – tarp jų plytinti erdvė. Ir būtent ieškodami to trečiojo dėmens mes atrandame, kas iš tikrųjų esame. Graikai turėjo 14 žodžių skirtingiems meilės būdams apibūdinti, o kiek jų iš tiesų patiriame mes?“ – taip kitados prieš premjerą anonsuotas šokio spektaklis išpranašavo menininkų ateitį. Binoche ir Khanas ne tik išbandė jiems mažiau pažįstamas disciplinas kaip šokis ir tekstas – jiedu šią patirtį perkėlė ir į kino ekraną. Sceninis kūrinys kalba apie žmones, kurie stipriai nori būti drauge, bet jiems nepavyksta, apie tai, kaip jų santykius nuolat griauna skubėjimas, egoizmas, pavydas, konkurencija poroje, o štai filme labiau koncentruojamasi į sunkumus, iškylančius mokantis ko nors naujo, siekiant peržengti savo galimybių ribas, išgirsti vienas kitą, kartu judėti bendro tikslo link. Galiausiai analizuojama profesinės rizikos tema, nes būnant jau pripažintu menininku, savo srities asu, o šios istorijos herojai tokie ir yra, pradėti kažką naujo reikia ypatingo lankstumo bei diplomatijos.

Kadras iš filmo „In-I in Motion“ (rež. Juliette Binoche, 2026)

Pasinerti į savo baimę

Tai, kad dviejų valandų filmas nėra pramoginis reginys, liudijo aštuntojoje – žiniasklaidos – eilėje iš abiejų kraštų snaudę kino kritikai. Kol jie nepatogiai ore pakabinę galvas knapsėjo, aš nė minutei neatitraukiau akių nuo ekrano: spektaklio kūrybinio proceso valandos trukmės dokumentika ir dar tiek pat besitęsiantis paties pasirodymo įrašas reikalavo meditatyvaus nusiteikimo. Sceninio veiksmo pagrindinė mintis buvo žmonių santykių sudėtingumas, išreikštas pasitelkiant monologus ir dialogus, iškalbingą suartėjimo ir atsiplėšimo choreografiją, o repeticijų įrašai suteikė retą galimybę iš labai arti pažvelgti, kaip gimsta teatras.

Šiame festivalio seanse žiūrovo nelinksmino originalus scenarijus, beliko stebėti padrikas repeticijų ištraukas, kuriose abu menininkai diskutuoja, priima sprendimus, bando choreografiją, o tam tikras jos kompozicijas reikia kartoti, zulinant judesį dešimtis sykių. Būtent tokiu intymumu, išskirtine proga prisiliesti prie atlikėjų kasdienybės, kuomet Akramo nugarą merkia prakaitas, o Juliette’a net be subtilaus prancūziško makiažo, čia aptariamas dokumentinis filmas yra išskirtinis bei vertingas. Užkulisių dokumentacija – gyvas kontrargumentas nuolatiniams šiuolaikinio meno kritikams, numojantiems į jį lengva ranka, neva „aš irgi taip galėčiau“.

Tikrai negalėtum, nes Akramas skraidina Juliette’ą glėbyje, stipriai atstumia, tada vėl pagriebia, teškia į sieną, ir šioji… prilimpa prie jos. Tokia netikėta poza, maskatuodama kojomis, moteris gyva kalbėjimo maniera pradeda savo monologą, taip sukeldama šypsnį. Filmas ne tik užkonservuoja kūrybinį procesą, bet ir yra jautrus žymiosios aktorės portretas. Susidaro įspūdis, jog gyvenime Binoche turi humoro gyslelę, pasižymi atkaklumu tobulinant naują fizinį judesį, ne slysta paviršiumi, o iš visų jėgų stengiasi ištransliuoti tikrą emociją bei gylį. Žiūrėdama šią dokumentinę medžiagą galvoju, kad ji privers kitaip žvelgti ir į Juliette’os kine atliekamus vaidmenis. Ir nors iš pradžių juodu su Akramu atrodo itin skirtingi, netgi sunkiai sulimpantys į porą, ekrane prasidėjus spektaklio scenoje daliai, duetas tampa visų pasaulio įsimylėjėlių simboliu – kupinu aistros, unikalumo, emocijų, rutinos, o svarbiausia – tikrumo.

„Pasirinkęs menininko kelią, negali leistis įbauginamas. Turi pasinerti į savo baimę. Baimėje visada slypi galimybė“, – per filmo premjerą sakė J. Binoche, režisūriniu debiutu, kuriame pati yra ir pagrindinė herojė, įkvepianti nesiliauti bandžius – eksperimentuoti savo profesijoje, mokytis naujų dalykų, jokiu būdu nepasiduoti nepavykus šuoliui ir neatsukti nugaros mylimajam, romantinius santykius ištikus dar vienai krizei.

2026-07-20

Marianna Martines: kodėl nesate girdėję apie šią genialią XVIII amžiaus kompozitorę

Cayenna Ponchione-Bailey

Įsivaizduokite, kad iš visų XX a. devintojo dešimtmečio muzikos atlikėjų galite klausytis tik Madonnos, Prince’o ir Michaelo Jacksono. Kitų, tokių kaip Davidas Bowie’is, Whitney’ė Houston ar George’as Michaelas, muzika nėra prieinama – mums tvirtinama, neva jie savo kūrybiškumu neprilygo minėtiems trims „genijams“.

Akivaizdus absurdas. Tačiau analogiška sistema vis dar dominuoja klasikinės muzikos ekosistemoje.

Nusikelkime į XVIII a. devintąjį dešimtmetį. To meto muzikinis pasaulis buvo stulbinamai įvairus – kompozitoriai visoje Europoje ir už jos ribų parašė gausybę muzikos ne tik bažnyčioms, bet ir teatrams, salonams, koncertams bei skirtos groti namuose. Ir, priešingai nei kartais mėginama įteigti, nė vienas iš šių kūrinių nebuvo vertinamas ekspertų komisijos, atrenkančios „pačius geriausius“, galinčius ugdyti mus estetiškai ar morališkai.

Vis dėlto šiandien yra prieinama tik menkutė klasicizmo epochoje užgimusios muzikos dalis. O iš jos reguliariai girdime dar mažesnę kruopelytę – repertuare dominuoja vos trys kompozitoriai: Mozartas, Haydnas ir Beethovenas. Tai patvirtina ir klasikinės muzikos svetainės Bachtrack 2025 m. statistika.

Daugelis reikšmingų autorių taip ir netapo šiuolaikinio klasikinės muzikos kanono dalimi. Viena jų – Marianna Martines (1744–1812). Savo laiku ji buvo itin populiari Vienos kompozitorė, dainininkė bei pianistė, kurios gausi kūryba vertinta itin aukštai. Ne veltui Marianna tapo pirmąja moterimi, priimta į Bolonijos filharmonijos akademiją (Accademia Filarmonica di Bologna) kaip meistrė kompozitorė.

Ji nuolat koncertuodavo Austrijos imperatorienei Marijai Teresei, savo garsiuosiuose muzikiniuose salonuose kartu su Mozartu atlikdavo kūrinius fortepijonui keturiomis rankomis ir buvo pačiame klestinčio Vienos muzikinio gyvenimo centre.

 

Kur jos muzika dabar?

Talentui suklestėti reikia investicijų, o Martines jų netrūko: ji turėjo lėšų, laiko, gyveno palankioje aplinkoje, priklausė įtakingiems socialiniams sluoksniams ir gavo prestižinį išsilavinimą. Be to, Mariannos ugdymu nuo pat vaikystės asmeniškai rūpinosi rūmų poetas, garsus operų libretų autorius Pietro’as Metastasio’us.

Martines kūrybinis palikimas – įspūdingas. Jame, mūsų nuostabai, galima aptikti keletą didelės apimties chorinių ir orkestrinių kompozicijų, tarp kurių – įspūdingasis „Dixit Dominus“ (1774), 12 koncertų (išliko keturi) ir 31 sonata klavišiniams instrumentams (išliko trys). Šios autorės muzika nėra tiesiog gera – ji neįtikėtinai gera. Paklausykite patys. Tad kodėl šiandien jos beveik negirdime?

Mariannai netrūko amžininkų palaikymo, o po mirties ji iš karto nenuniro į užmarštį. Priešingai – Martines buvo pakankamai reikšminga figūra, kad turėtų aktyvių priešininkų, mėginusių sumenkinti jos autoritetą, kaip atskleidė muzikologė Judith’a Valerie Engel.

Vadinasi, problema – ne talento stoka ir net ne pripažinimo trūkumas. Problema ta, kad vėlesnės institucijos nebeinvestavo į sąlygas, leidžiančias tokiai muzikai kaip Martines gyvuoti.

Ansamblinė muzika, ypač stambios formos choriniai bei orkestriniai kūriniai, reikalauja specifinių investicijų. Be partitūrų leidinių, instrumentų, didelių erdvių bei dešimčių profesionalų, gebančių natas paversti harmoningu skambesiu, ji tiesiog negali pasiekti klausytojų.

Esminiai dalykai čia yra du – kartojimas ir publikavimas. Tiek popieriuje, tiek įrašų pavidalu. Partitūrų leidyba svarbi dėl akivaizdžios priežasties: be kokybiškai parengtos tekstinės medžiagos kompozicijos negali būti atliekamos. Tai reiškia, kad joms neįmanoma ir išlikti.

Publikos skonį ilgą laiką formavo muzikos leidėjai – jų redakcinis autoritetas bei rinkai tiekiama natų pasiūla turėjo didelę įtaką tam, kas buvo atliekama ir vertinama. Vėliau šį kuratorių vaidmenį perėmė įrašų prodiuseriai, nusprendžiantys, ką įamžinti ir populiarinti. Būtent įrašas tapo savotišku šiuolaikinio muzikinio kūrinio legitimumo ženklu.

Kartojimas yra nepaprastai svarbus. Keistas procesas, kai sudėtingos garsinės ir emocinės idėjos perteikiamos rašalu popieriuje, lemia, kad kūriniai retai atskleidžia visas savo paslaptis pirmojo atlikimo metu.

Pakartotinis atlikimas bei nauji įrašai leidžia spręsti muzikines problemas ir tyrinėti beribes galimų skambesių erdves. Atlikėjų dialogas atlieka du itin svarbius vaidmenis, kompozicijai tampant kanono dalimi. Pirma, jis nuolat gerina atlikimo kokybę, o kartu – ir paties kūrinio vertinimą. Antra, dažnas atlikimas ar įrašymas kuria atpažįstamumą – vieną svarbiausių veiksnių, lemiančių mūsų muzikinius pomėgius.

Man iš tiesų skauda širdį pagalvojus, kokia galėjo būti mano pačios gyvenimo patirtis, jei būčiau augusi klausydamasi Mariannos Martines muzikos greta jos amžininkų kūrybos. Tikėtina, kad daugybė ribojančių mitų apie moterų prigimtinius muzikinius, meninius bei intelektinius gebėjimus niekada nebūtų įsišakniję mano pasąmonėje.

Nors galimybė generuoti žinias ir daryti įtaką vis labiau tolsta nuo istorinių galios centrų, pastangos susigrąžinti tikrąją muzikos istoriją vis dar toli nuo tikslo – nepaisant milžiniško daugybės atlikėjų, muzikologų bei kitų entuziastų darbo.

Geroji žinia yra ta, kad klausytojai šiandien daug lengviau nei anksčiau gali atrasti juos jaudinančių kompozicijų. Komercinių ir akademinių institucijų primesti intelektiniai pančiai, ilgą laiką lėmę, kas yra laikoma „gera“ muzika, pamažu laisvėja. Vis dėlto nekyla abejonių, jog žengiame į naują muzikos kuratorystės epochą – ją formuoja dirbtinio intelekto algoritmai, lemiantys ne tik tai, kokį skambesį atrandame, bet ir daugelį kitų mūsų pasirinkimų.

Būtent todėl tokie atkuriamieji projektai, kaip pirmasis visų Mariannos Martines išlikusių kūrinių klavišiniams įrašymas, yra gyvybiškai svarbus pirmasis žingsnis grąžinant senąją muziką į šiuolaikinį kultūrinį gyvenimą.

Dabar klausytojai gali atrasti šias kompozicijas, o atlikėjai – pradėti ilgą ir būtiną dialogą su kūrėja. Tik tuomet galėsime susigrąžinti mums teisėtai priklausantį muzikinį paveldą.

Apie autorę:

Dr. Cayenna Ponchione-Bailey – Oksfordo universiteto Šv. Kotrynos koledžo atlikimo meno vadovė, Londono karaliaus koledžo dėstytoja ir dirigentė, tirianti orkestrinės muzikos socialinius bei kultūrinius kontekstus.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-07-15

MARTYNAS STAKIONIS: OPEROJE ATSISPINDI MŪSŲ GYVENIMAS

Kalbino Jurgis Kubilius

Su dirigentu Martynu Stakioniu susitikome vienoje paslaptingesnių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) erdvių. Sunkios pirmojo balkono dešinėje esančios durys iš Raudonosios fojė veda į koridoriaus gale pasislėpusį kambarį su milžinišku apskritu stalu ir raudonomis kėdėmis. „Čia renkasi mūsų apskritojo stalo riteriai“, – pajuokavo muzikas. Būtent čia meno taryba svarsto sprendimus, kurie ilgainiui formuoja ne tik didžiausios šalies operos repertuarą, bet ir institucijos kryptį.Daugiau

2026-06-26

OPERAI REIKIA PRITRAUKTI GERŲ RAŠYTOJŲ IR PASAKOTI GERESNES ISTORIJAS

Keturi ekspertai apie tai, kaip opera gali išlikti, klestėti ir praplėsti savo auditoriją

Pernai buvęs Anglijos nacionalinės operos meno vadovas Johnas Berry’is teigė, kad operai Jungtinėje Karalystėje reikia „pritraukti gerų rašytojų ir pasakoti geresnes istorijas“, kurios atspindėtų laiko dvasią ir taip padarytų šią meno formą šiuolaikiškesnę bei prieinamesnę. Tačiau ar tokio požiūrio pakanka naujos, jaunesnės publikos dėmesiui pelnyti? Tą pačią savaitę aktorius Timothée Chalamet sukėlė furorą pareiškęs, jog baletas ir opera jaunimui „nerūpi“.

Opera dažnai laikoma „elitine“ ir neabejotinai susiduria su įvaizdžio problema: ji vis dar siejama su turtingais vyresnio amžiaus baltaodžiais, todėl dalis žmonių minėtam menui jaučiasi svetimi ir mano, kad šis – ne jiems. Tuo pat metu, kaip ir daugelis kultūros sričių, opera susiduria su finansavimo karpymu, o siekiant išlikti tenka ieškoti, kaip pritraukti naują, įvairesnę auditoriją. Tad kokia šiandien yra operos padėtis Jungtinėje Karalystėje ir kaip užtikrinti jos ateitį? To paklausėme keturių šios srities ekspertų.

ĮSILEISTI PLATESNĮ ĮTAKŲ SPEKTRĄ

Jena Harvie, Londono karalienės Marijos universiteto šiuolaikinio teatro ir atlikimo meno profesorė

Johno Berry’io mintys kelia svarbius klausimus: ką apskritai turėtų daryti menas? Kalbant apie operą, ką turėtų daryti tradiciškai „elitine“ laikoma meno forma? Mano atsakymas paprastas: valstybės finansuojamas menas turi moralinę pareigą pasiekti kuo daugiau žiūrovų ir klausytojų.

Tai nereiškia, kad jis turėtų supaprastėti – pasibaisėtina, menkinančio globėjiškumo sklidina frazė. Veikiau tai reiškia, jog įprastai elitiniais laikomi menai, tokie kaip opera, privalo prisitaikyti, kad taptų patrauklūs didesniam žmonių ratui. Taip manau ne aš viena. 2024 m. Anglijos menų tarybos užsakytas operos publikos tyrimas parodė tą patį: lyginant su bendra šalies populiacija, jos lankytojai Anglijoje dažniausiai yra baltieji, vyresnio amžiaus ir labiau pasiturintys.

Norint plėsti auditoriją, opera turi atsiverti įvairesnėms įtakoms – nuo miuziklų iki koncepcinių albumų bei muzikinių vaizdo klipų. Reikia užsakyti naujų angliškų libretų ir pusiau kalbamų, pusiau dainuojamų operečių. Reikia kurti istorijas, kurios būtų artimos įvairaus amžiaus, socialinių sluoksnių ir skirtingos etninės kilmės žmonėms. Kartu operos finansuotojai turėtų remti menines inovacijas bei ugdymą, kad ji taptų lengviau prieinama.

Opera aprėpia visa, kas geriausia scenos mene: išskirtinę vaidybą, muziką, dainavimą, istorijų pasakojimą, scenos amatininkystę, kostiumus ir dizainą. Žanras turi moralinę pareigą – ir puikią galimybę – šiais turtais dalytis su daugiau mūsų.

TRANSFORMUOTI OPEROS EKOSISTEMĄ

Ewardas Vennas, Lidso universiteto muzikos profesorius

Už Berry’io provokuojančių pareiškimų slypi iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas: kaip skatinsime rašytojus? Akivaizdu, kad operai naudinga pristatyti autentiškus kūrėjų balsus, gebančius prabilti plačiai auditorijai.

Tačiau sprendimas nėra kviesti naujausias „Netflix“ žvaigždes priskrebenti operų libretų. Veikiau evoliucija reikalauja visos operos ekosistemos transformacijos, kad jos atlikėjai, režisieriai bei istorijų autoriai geriau atlieptų mūsų visuomenę.

Čia aptariamas sektorius intensyviai dirba prie šios transformacijos, nors susiduria su reikšmingais apribojimais: menų ir edukacijos finansavimo karpymu, gilėjančia pragyvenimo išlaidų krize. Laukia ilgas keliais, iki kol atlikėjų sudėtis scenoje atspindės plačiosios visuomenės demografinę įvairovę, dar ilgiau užtruks tokį rezultatą pasiekti užkulisių kūrybinėse komandose.

Operos industrijoje dažniau renkamasi kūrybiškai perinterpretuoti klasikinį repertuarą, o ne imtis finansiškai rizikingesnių naujų užsakymų. Todėl kompozitoriams ir libretų autoriams, norintiems nagrinėti šiuolaikines temas, galimybių tai daryti lieka vis mažiau.

Tvari evoliucija prasideda nuo įvairialypio talentų būrio ugdymo – būtent tokia įvairovė gali paskatinti aibės autentiškų bei įtaigių muzikinių istorijų atsiradimą. Tačiau tam privalu kūrybiškai prisiimti riziką tokiu laiku, kai daugelis operos teatrų vargiai gali sau tą leisti.

Garnjė rūmų interjeras. Publikuojama pagal CC 2.0 licenciją

UGDYTI NAUJUS RAŠYTOJUS, KOMPOZITORIUS IR AUDITORIJAS

Jenniferė Daniel, Edž Hilio universiteto vyresnioji muzikinio teatro dėstytoja

Jei opera, kaip siūlo Berry’is, nori „atspindėti scenos menų laiko dvasią“, jai būtina tobulinti savo formą, auginti kūrėjus ir, svarbiausia, lavinti žiūrovus. Tačiau ar tam pakanka rašyti pasikviesti garsenybių? Operų libretų autoriai yra išskirtiniai. Jie kuria mąstydami muzikos kategorijomis, dažnai palaikydami ilgametes partnerystes su kompozitoriais (pavyzdžiui, Alasdairas Middletonas su Jonathanu Dove’u).

Libretininkai prisiima dramaturginę atsakomybę už muzikinį pasakojimą, todėl neretai ieško būdų pasakyti daugiau, pasitelkiant mažiau žodžių. Operos rašymas gali užtrukti metų metus ir retai atneša finansinės naudos, o šiam amatui reikalingi įgūdžiai dažniausiai ugdomi iš meilės pačiai operai, o ne dėl pripažinimo ar uždarbio. Operų autoriai iš tiesų nori rašyti operas. Tokios organizacijos kaip „Opera North“ ne kartą pabrėžė, kad valstybės finansuojami operos teatrai turi pareigą ugdyti šiuos savitus kūrėjus ir drauge puoselėti pačią meno formą.

Ne mažiau svarbus ir publikos pasirengimas priimti tai, kas rodoma scenoje. Geriausia, kai teatrų edukacinės bei viešųjų ryšių programos gilina mūsų operos suvokimą – net tada, kai ji sudėtinga ar eksperimentinė.

Tokias iniciatyvas [Jungtinėje Karalystėje] įgyvendina „Opera North“, Anglijos nacionalinė opera, Karališkoji opera ir kt. Jos dirba su įvairaus amžiaus bei socialinių grupių klausytojais. Vis dėlto kainos ir populiarumo balansas lemia, kad sukuriama sąlyginai nedaug naujų plataus masto operų. Kuklesni, lankstesni pastatymai gali būti ir itin novatoriški, ir lengvai prieinami – tereikia atsitraukti nuo didžiosios scenos didybės sampratos.

Tačiau naujų darbų vystymui savo svarba nenusileidžia publikos gretų gausinimas. Privalus aiškus įsipareigojimas užtikrinti, kad kiekviena nauja karta būtų kultūriškai pasirengusi pažinti ir patirti šį meną – nuo XVIII a. pradžios iki šiandien išlikusį gyvą, įspūdingą, betarpišką ir iš esmės žmogišką. Būtent į tai, ko gero, ir turėtume sutelkti dėmesį, jei norime, kad opera „atspindėtų scenos menų laiko dvasią“ dirbtinio intelekto, technologijų bei neregėto tarpininkavimo amžiuje.

INVESTUOTI Į GERAI APGALVOTAS EDUKACINES PROGRAMAS

Kiera Vaclavik, Londono karalienės Marijos universiteto vaikų literatūros ir vaikystės kultūros profesorė, Vaikystės kultūrų centro direktorė

Kai buvau paauglė, su klase autobusu vykome į Londoną dalyvauti Glindeburno (Glyndebourne) operos rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse. Ten aš dainavau ir atradau [kompozitorių] Antoníną Dvořáką bei jo įtaigia undinės istorija operoje „Rusalka“ (1901). Vakare ėjome pažiūrėti šio spektaklio gyvai. Anuomet dainininkė iš manęs buvo nekokia, ir vargu, ar antraip būčiau išvydusi operą. Apskritai jos greičiausiai nebūčiau suvokusi be tų dirbtuvių. Visa išvyka kainavo penkis svarus, ir iki šiol jos nepamiršau.

Operai labiau nei televizijos scenaristų reikia gerai finansuojamų ir apgalvotų visuomenės informavimo programų. Teatrai turi veikti plačiojoje kultūrinėje aplinkoje, kad vaikai nuo pat gimimo galėtų patirti, kokį stebuklą geba sukurti žmogaus balsas. Laimei, tokios [Jungtinės Karalystės] organizacijos kaip „HurlyBurly“ savo spektakliais, pavyzdžiui, „You Are The Sun“ („Tu esi Saulė“), jau dabar tai daro meistriškai ir jautriai. Vaikai turi nuolatos dainuoti, šūkauti, naudotis savo balsu.

Jaunieji žiūrovai nežino, kas jiems patinka, o kas – ne, iki patys tai patiria. Todėl svarbu investuoti į auditorijos plėtrą. Ir, kaip rodo milžiniška tokių atlikėjų kaip Rosalía sėkmė, nevalia nuvertinti jaunų žmonių smalsumo bei atvirumo įvairovei.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Kubilius

2026-06-11

FORTEPIJONO IR SINTEZATORIAUS MEILĖS ISTORIJA

Martą Finkelštein ir Agnę Matulevičiūtę kalbino Faustina Dedūraitė

Martos Finkelštein ir Agnės Matulevičiūtės susiliejančios individualios tapatybės atveria savitus pasaulius, kuriuose jos veikia kaip vienas, bendras kūrybinis organizmas. Nuo 2021 m. gyvuojantis duetas pasižymi ne tik kūrybiniu, bet ir asmeniniu artumu, visgi savo bendrystės paslaptis pašnekovės atskleidžia tarsi susilaikydamos. Intymios meilės išpažintys, kūrybiniai dialogai, jausmų patyrimas, moteriško artumo magija, grožis, performatyvumas – tai raktažodžiai, atrakinantys „Dear, Dear“ konceptą, demaskuojantys susiformavusį meilės trikampį ir nusakantys tokių detalių, kaip tarp scenos ir publikos keliaujantis kamuoliukas bei juodi ir balti klavišai, reikšmę jųdviejų kūryboje.

Kaip atradote viena kitą? Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar palaipsninis procesas?

Marta: Meilė iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą pamačiau Agnę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Muzikos inovacijų studijų centre. Pamenu ją įeinančią – tokią stilingą, itin trumpais plaukais. Pagalvojau: „Oho, kas ši mergina?“

Agnė: Taip, pirmąsyk susitikome akademijoje, o vėliau, jau dėl darbų – kavinėje „Panama Food Garden“ Žvėryne. Praėjo kokie 6–7 metai, ir šiandien prieš pokalbį vėl ten pietavome. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio ir, tikiuosi, visam gyvenimui.

Daugiau

2026-06-03

PRIEŠ JAI TAMPANT VISŲ

Laura Kešytė

Ši daina galėjo ir neatsitikti.

Galėjo neužtekti pinigų. Galėjo nepavykti įrašas. Galėjo ne ten pasukti Černobylio debesis. Bet pirmiausia galėjo nenutikti pats paprasčiausias dalykas: aštuoniolikmetis Andrius Mamontovas galėjo tiesiog neišskristi į Palangą.

1985-ųjų spalį jis dar negalvojo apie dainas, kurios pergyvena savo autorius. Viskas buvo gerokai paprasčiau: pirmoji stipendija, bilietas į pajūrį, spalio vėjas, viešbutis Basanavičiaus gatvėje.

Tada jis dar nebuvo legenda. Dar ne žmogus, kurio dainą vėliau dainuos stadionai. Dar tik studentas, neseniai įstojęs į Vilniaus inžinerinį statybos institutą studijuoti statybos ekonomikos. Be didelės biografijos, be žinojimo, kuo taps, ir, kaip pats vėliau pasakys, vis dar be merginos.

***

Devyni rubliai skrydžiui Vilnius–Palanga į vieną pusę. Dar kažkiek už viešbutį. Apie dešimt rublių trims dienoms pavalgyti. Ne pats solidžiausias biudžetas – tiesiog jauno žmogaus ekonomika: užteks bilietui, užteks kambariui, o visa kita – kaip nors.

Palangoje jis nusipirko šokolado ir cigarečių „Kosmosas“. Pajūryje ties parku, šalia apleisto gelbėtojų namelio užkaltomis durimis, prisidegė cigaretę, kelis kartus įtraukė ir suprato, kokia ji bjauri. Tada pasiėmė sąsiuvinį ir pradėjo rašyti.

Dideli kūriniai dažnai taip ir prasideda. Ne nuo didybės pojūčio, o nuo nepatogumo. Nuo to, kad kažkas viduje neranda vietos.

Per dvi ar tris dienas Palangoje jis parašė daug teksto. Aštuoniolikmečio vienatvė retai būna lakoniška. Vėliau aštuonių minučių daina atrodys ilga, bet iš tiesų tai buvo jau sutrumpinta versija. Skrisdamas lėktuvu atgal į Vilnių redagavo, trumpino, paliko tik esenciją.

Tuo metu jis nežinojo, kad rašo „Laužo šviesą“. Tiksliau, nežinojo, kuo ši daina taps.

Nuotrauka iš asmeninio Andriaus Mamontovo archyvo

***

Iš pradžių tai buvo daina apie vienatvę. Apie laukimą. Apie tą archajišką, gal net banalų vaizdinį: tamsa, šãlta, o kažkur dega ugnis. Laužas kaip vienintelė vieta, kur šviesu ir šilta. Tai žygiai, mokyklos metų pabaiga, naktį žarijose kepamos bulvės. Laužas kaip simbolis, kurio paprastumas atrodo beveik pavojingas. Paprastumas, kuris atrodo nuvalkiotas iki tol, kai vieną dieną jo iš tikrųjų prireikia.

Grįžęs iš Palangos, Andrius atnešė dainą savo grupei. Dainavo ilgai, o kai baigė, visi tylėjo. Tokia tyla kartais būna baisesnė už bet kokią kritiką. Kai niekas iš karto nešoka sakyti, kad čia genialu, žmogus natūraliai prieina prie išvados: turbūt šūdas.

Bet kažkas iš grupės pasakė: labai gerai.

Jie pradėjo repetuoti. Iš pradžių bandė dainą padaryti greitą. Ritmas buvo kapotas, kažkoks pseudo funk. Bet kažkaip „nesiklijavo“. Lyg turėtų tekstą, jausmą, sunkiai paaiškinamą krūvį – bet dar nerastų kūno.

Jie ją paliko. Kurį laiką nebelietė.

***

Tuo metu vakarietiška muzika prasiskverbdavo per plyšius: per lenkų bei Liuksemburgo radiją, per naktines BBC laidas, per plokšteles, kuriomis visi keisdavosi. Palei pasienį stovėjo trukdytuvai, į eterį leisdavę baltą triukšmą, kad užslopintų tai, ką galėjai pagauti iš Vakarų Europos.

Ir šitame informaciniame rūke, šitame baltame triukšme, gimė daina, kuri vėliau pati tapo signalu.

1986 metų balandį Andrius su Arnoldu Lukošiumi atėjo į „Foje“ repeticijų studiją pirmieji. Įsijungė klavišinius. Andrius pradėjo groti boso partiją, o Arnoldas – melodiją su akompanimentu. Per kokias penkiolika minučių gimė aranžuotė.

Jie įrašė repeticinę demo versiją į kasetę. Ta kasetė vėliau mėtėsi Arnoldo stalčiuje, paskui kažkur dingo. Gal buvo nugvelbta, o gal tiesiog gyveno savo kasetinį gyvenimą. Kol po daugelio metų kažkas iš fanų ją iškasė ir atsiuntė Andriui.

Bet iki tol, tą 1986 metų pavasarį, daina jau buvo išėjusi į gatvę. Arnoldas vaikščiodavo Pilies gatve su „magu“ ir garsiai leido šitą grupės „Foje“ įrašytą grynuolį. Prie legendinės ledainės „Vaiva“ rinkdavosi pankai bei neformalus jaunimas. Jiems daina patiko. Patiko ir vyresniems, tik jie pro šalį traukdavo šiek tiek įsitempę.

Kūrinį įrašyti profesionaliai vaikinai nusprendė 1986-ųjų gegužę, kaip tik prieš išvykdami į kariuomenę.

***

Bet balandžio 26 dieną sprogo Černobylis.
Virš jaunos, trapios, dar tik prasidedančios istorijos pakibo radioaktyvūs debesys. Kur pasuks, ar bus pavojus, ar reikės evakuacijos? Oficialiai iš pradžių juk nieko nepranešė. Andriaus tėvas, radiologas, turėjo Geigerio skaitiklį ir vis matavo radiacinį foną. Lietuvoje pakitimas buvo nežymus.

Dainos įrašymas įvyko, kaip sutarta. Originalioje 1986-ųjų „Laužo šviesos“ versijoje grojo Arnoldas Lukošius, Eugenijus Pugačiukas, Darius Burokas, Romas Rainys, dainavo Andrius Mamontovas. Vilniaus plokštelių studija jau turėjo aštuonių kanalų magnetofoną. Nebereikėjo visko sugroti vienu bandymu. Skirtingų instrumentų partijas buvo galima įrašyti atskirai, vėliau sluoksniuoti takelius ir ieškoti galutinio skambesio.

Būgnų garsus jie imitavo sintezatoriais. Tas skardinis daugelio atpažįstamas jų skambesys iš tikrųjų buvo triukšmas, sukurtas sintezatoriumi „Polivox“. Vėliau, jau po kariuomenės, grupė prie įrašo dar pridėjo keletą smulkmenų: braukymą per fortepijono stygas, iš kažko pasiskolinto sintezatoriaus „Yamaha DX7“ skleidžiamą varpo garsą.

Taip atsirado „Laužo šviesa“. Bet ji dar turėjo pasiekti žmones.

***

Ėjo 1987-ieji. Sovietų Sąjunga, kaip sako pats Andrius, dar stovėjo su visais savo „atributais“, bet kažkur jau eižėjo dalykai, kurių oficiali kalba dar nemokėjo įvardyti.

Režisieriui Artūrui Pozdniakovui pavyko beveik neįmanomas dalykas – prastumti filmą sistemoje, kuri tokių dalykų paprastai nepraleisdavo. Andrius prisimena, kad vertintojams buvo pristatytas vienas scenarijus, nufilmuotas kitas filmas, o vėliau neatitikimai paaiškinti kaip kūrybiniai sprendimai. Šitame filme pasirodė ir grupės „Foje“ atlikta „Laužo šviesa“.

Kino salė tapo pirmuoju dideliu dainos eteriu. Paskui ją ėmė transliuoti radijas, o iš ten „Laužo šviesa“ išėjo į žmones. Ir taip pateko į laiką, kuris keitėsi greičiau, negu kas nors būtų spėjęs tam pasiruošti.

***

Pats Andrius prisimena, kad 1985-aisiais, kai kūrė dainą, nebuvo jokių kalbų nei apie Sąjūdį, nei apie atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Nebuvo minties, kad tai kada nors įvyks. Nepriklausomybės viltis egzistavo kažkur paraštėse. Nugirstuose tėvų pokalbiuose. Paauglių juokeliuose apie komunistų partiją ar Brežnevą. Bet ne kaip reali būsimo gyvenimo trajektorija.

„Laužo šviesa“ nebuvo parašyta kaip valstybingumo daina. Ji nebuvo manifestas. Tai buvo jauno žmogaus patirta lyrinė tiesa apie vienatvę.

1989 metais „Foje“ jau buvo viena iš svarbių grupių, apvažiavusių visą Lietuvą ir turinčių savo publiką. Prasidėjus „Roko maršams“, į kuriuos susirinkdavo dešimtys tūkstančių, „Laužo šviesa“ galutinai įsitvirtino. Užgimusi iš vienumos jausmo, atsidūrė minioje.

Nuotrauka iš asmeninio Andriaus Mamontovo archyvo

***

Kai daina tampa tokia populiari, ji nebepriklauso vien autoriui. Ji priklauso žmonėms, kurie ateina į koncertą, kurie jos laukia, kurie ją dainuoja ir niūniuoja.

Ilgainiui „Laužo šviesos“ žinomumas ėmė slėgti paties autoriaus pečius. Buvo laikas, kai Andrius nebepajėgė jos dainuoti. Bandė negroti. Tada vėl grįžo prie jos. Paskui atsitraukė. Sukūrė kvailą remiksą. Visaip bėgo nuo visuotinai žinomos dainos, kuri jos kūrėjui kėlė nuovargį.

Visgi, kaip pats sako, po keturiasdešimties metų supranti, kad nuo kai kurių dainų nebepabėgsi. Ir gal jau nebereikia. Tokie dalykai tampa biografijos dalimi. Autorius ją ir vėl atlieka su malonumu. Koncerto pabaigoje, kaip desertą.

Tomo Kaunecko nuotrauka

Dek, šviesk ir neužgesk

Šildyk rankas

Glostyk akis atmerktas

Būk vienintelė viltis

Nors ir mano paties

Uždegta naktyje

***

Šių metų gegužę sukako 40 metų nuo pirmojo „Laužo šviesos“ įrašo. Ta proga Andrius Mamontovas išleido naują dainos versiją, kurioje iš naujo įrašė visas partijas, remdamasis pirmuoju „Foje“ įrašu, vėlesnėmis aranžuotėmis ir koncertiniu kūrinio gyvenimu. Naujos versijos suvedimą ir masteringą atliko Artūras Pugačiauskas, jis paruošė ir „Dolby Atmos“ versiją.

Pirminis „Laužo šviesos“ skambesys neatsiejamas ir nuo kitų „Foje“ muzikantų. Tai buvo ne vien balsas ar tekstas, bet grupės sukurta atmosfera: Arnoldo Lukošiaus klavišiniai, Eugenijaus Pugačiuko mušamieji, Dariaus Buroko sintezatorius ir Romo Rainio gitara. Būtent jų nulemtame ankstyvajame „Foje“ skambesyje daina pirmą kartą įgavo kūną.

Šiame tekste papasakota „Laužo šviesos“ atsiradimo istorija paremta asmeniniais pokalbiais ir interviu su Andriumi Mamontovu, taip pat jo prisiminimais apie pirmąjį kūrinio tekstą, įrašus, ankstyvąjį „Foje“ laiką ir kelią, kuriuo daina tapo viena svarbiausių lietuviškos muzikos istorijoje.

2026-06-05

TREVOR PINNOCK: MUZIKA TURI SKAMBĖTI ŠVIEŽIAI, TARSI SUKURTA ŠĮ RYTĄ

Kalbino Jurgis Kubilius

Nors seras Trevoras Pinnockas (g. 1946) šiandien laikomas vienu svarbiausių baroko repertuaro interpretatorių, pats jis nemėgsta skirstyti kūrinių pagal epochas. „Gera muzika visada yra nauja“, – sako britų klavesinininkas ir dirigentas.

Dar septintajame dešimtmetyje T. Pinnockas tapo vienu istoriškai informuoto atlikimo pionierių. Tuo metu tai buvo beveik radikali idėja – ne tik tyrinėti šaltinius apie muzikos atlikimą praeityje, bet ir į sceną grąžinti autentiškų instrumentų skambesį. Kartu su savo įkurtu orkestru „The English Concert“ (1972) Pinnockas padėjo milijonams klausytojų iš naujo atrasti Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Friedricho Händelio ar Antonio Vivaldi kūrinius – ne kaip muziejinę vertybę, o kaip gyvą ir pulsuojantį pasaulį.Daugiau

2026-06-02

NICOLE ZURAITIS: MUZIKA YRA ILGAS ŽAIDIMAS

Kalbino Ieva Pakalniškytė

Aptariant šiandienos tarptautinę džiazo sceną, Nicole Zuraitis vardas vis dažniau atsiduria tarp ryškiausių savo kartos kūrėjų. Amerikiečių dainininkė, kompozitorė ir du kartus „Grammy“ laureatė nuosekliai eina keliu tarp tradicijos ir modernumo, tarp Didžiojo amerikietiško dainyno ir asmeninės, gyvos muzikos kalbos. Ji pati prodiusuoja albumus, koncertuoja visame pasaulyje, dėsto, inicijuoja kūrybinius projektus ir vis aiškiau formuoja savo poziciją džiazo lauke tiek menine, tiek kultūrine prasme.

Visai neseniai Nicole pirmą kartą lankėsi Vilniuje, tačiau Lietuva jos biografijoje atsirado daug anksčiau – per Klaipėdos pilies džiazo festivalį, per lietuviškas šaknis ir, galiausiai, per pačią muziką. Koncertas Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje tapo vienu iš tų atvejų, kai ryšys tarp scenos ir publikos buvo ne tik juntamas, bet ir akivaizdus. Būtent toks santykis – ne demonstratyvus, o įtraukiantis – yra vienas esminių jos kūrybos principų.Daugiau

2026-05-25

NIŠA, KEIČIANTI SANTYKĮ SU MUZIKA

Jurgis Kubilius

Dažnai manome, kad geras koncertas – tai koncertas patogioje erdvėje. Simfoniniam orkestrui reikia puikios akustikos salės. Popžvaigždei – arenos, talpinančios tūkstančius. Tarpdisciplininiam pasirodymui būtina teatrinė „juodoji dėžė“, kurioje niekas neblaško dėmesio. 

Tačiau kartais geriausi koncertai įvyksta tokiose vietose, kurios pragariškai nepatogios. Kuriose neįprasta būti, keista ten eiti, jas velniškai sunku paversti tinkamomis gyvai muzikai. Tokie pasirinkimai, kaip, pavyzdžiui, įstaigų priimamieji, sukuria gausybę kliūčių. Tada nelieka kito kelio – tik ieškoti, kaip apribojimai gali įkvėpti netikėtus sprendimus.

Taip atsiranda muzika, nepajėgi gimti niekur kitur, vadinama įvietinta muzika. Ją kuria ir atlieka žmonės, ji skamba mūsų ausyse, tačiau kompozicijos „savininke“ galiausiai tampa pati įvykio erdvė.

Neseniai sužinojau, kad minėto pobūdžio muzika gali priklausyti „Sodros“ Kauno skyriui. Ne todėl, jog ši įstaiga turėtų autorines teises. Tiesiog „Sodros“ priimamasis – postmodernistinis atriumas su kylančiomis balkonų eilėmis – gali tapti muzikinio kūrinio dalimi.

Kaune jau ketvirtą kartą rengiamas šiuolaikinės muzikos ciklas NICHE kviečia klausytis jos neįprastomis sąlygomis. „Man atrodo, smagiausia dalis įvietintuose renginiuose ir koncertuose yra mąstyti, kaip veikti su erdve, o ne prieš ją“, – sako šių metų kviestinis kuratorius, kompozitorius bei garso menininkas Adomas Palekas. Drauge su bendrakuratoriumi ir NICHE sumanytoju Edvinu Grinkevičiumi jiedu papasakojo apie tai, kaip erdvė tampa muzikos bendrakūrėja.

NICHE kuratoriai (iš kairės) Edvinas Grinkevičius ir Adomas Palekas. Gražvydo Jovaišos nuotrauka

Daugiau

2026-05-23

JONAS JUČAS: VISAS MANO GYVENIMAS – DŽIAZAS

KALBINO VYGANTAS ŠVOBA

Vaikystėje jį vedė ne į darželį, o į teatrą. Mokyklos direktorius jį kvietė šampano taurės. Buvo metas, kai komunistai plėšė jo fotografijas. Jis „sutuokė“ bene 700 porų ir pirmasis į nepriklausomą Lietuvą prikvietė gausų džiazo žvaigždyną. Be to, dirigavo ir chorui, ir kultūros ministerijai. Apie visa tai – pokalbis su tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ sumanytoju Jonu Juču.Daugiau

2026-04-20

„Mulen Ružas“ švenčia 25-metį: kaip Bazas Luhrmannas atgaivino miuziklo žanrą kine

Richard Rushton

Šiemet sukanka 25 metai nuo filmo „Mulen Ružas“, kuriuo režisierius Bazas Luhrmannas naujai apibrėžė kino miuziklo žanrą, premjeros. Neabejotina, kad XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose šis žanras buvo praradęs populiarumą. Juo kiek rimčiau užsiėmė vienintelė kompanija „Disney“ (išleidusi „Gražuolę ir pabaisą“ (Beauty and the Beast, 1991) bei „Liūtą karalių“ (The Lion King, 1994)).

Miuziklą pamažu keitė reiškinys, kurį to meto kritikai vadino „į muziką orientuotu filmu“. Pirma pasirodė „Šeštadienio nakties karštligė“ (Saturday Night Fever, 1977), vėliau – „Šlovė“ (Fame, 1981), „Šokio blyksnis“ (Flashdance, 1983) ir „Pamišę dėl šokių“ (Footloose, 1984). Tendencija plėtėsi, apimdama ir tuos kino pasakojimus, kurių garso takeliams buvo neįmanoma atsispirti, pavyzdžiui, „Asai“ (Top Gun, 1983), drąsūs Quentino Tarantino muzikos pasirinkimai filmuose „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994) ir „Džekė Braun“ (Jackie Brown, 1997) bei Noros Ephron nostalgijos persmelkti „Nemiegantys Sietle“ (Sleepless in Seattle, 1989) ir „Jums žinutė“ (You’ve Got Mail, 1998).

Šie gerai žinomi garso takeliai – pilni pažįstamų, bet primirštų dainų – tapo puikia platforma Bazui Luhrmannui pristatyti naujo tipo „rinktinių hitų“ miuziklą.

„Mulen Ružas“ ne tik sutalpino neįprastą muzikinių kūrinių kiekį – daugiau nei 20 (kai klasikinis miuziklas, pavyzdžiui, „Top Hat“ (1934), galėjo turėti vos penkis), – bet ir padarė tai taip, kaip anksčiau nedrįso joks kitas čia aptariamo žanro filmas.

Tradiciniuose miuzikluose dainų bei šokių scenos dažniausiai būdavo filmuojamos ilgos trukmės kadrais, išlaikant atstumą nuo atlikėjų – taip buvo siekiama išsaugoti pasirodymo vientisumą. Svarbu buvo matyti visą artisto kūną, kad atsiskleistų jo atletinis meistriškumas ir pasirodymo visuma. Šia logika vadovavosi tokie atlikėjai kaip Fredas Astaire’as (pavyzdžiui, „Metas svinguoti“ (Swing Time, 1936)), Gene’as Kelly’is („Dainuojantys lietuje“ (Singin’ in the Rain, 1952)) ar net Marilyn Monroe („Džentelmenai renkasi blondines“ (Gentlemen Prefer Blondes,1953)). Pasirodymo vientisumas buvo svarbiausia. Tačiau Bazas Luhrmannas pasirinko kitą kelią – jis pristatė fragmentuotus, itin greito montažo muzikinius numerius.

Vidutinė kadro trukmė filme „Mulen Ružas“ yra trumpesnė nei dvi sekundės – tuo metu tai buvo labai spartus tempas. Nors toks sprendimas veiksmo filmuose nieko nestebino, miuziklo žanre jis buvo naujas. Tikėtina, kad Luhrmanną įkvėpė popmuzikos vaizdo klipų kultūra – vadinamoji „MTV estetika“, – kuri televizijoje buvo tapusi įprasta norma ir dominavo jau 10–15 metų. Režisierius minėtą metodiką jau buvo naudojęs ankstesniuose savo filmuose „Tik šokių salėje“ (Strictly Ballroom, 1992) bei „Romeo ir Džuljeta“ (Romeo + Juliet, 1996), pastatytame pagal Williamo Shakespeare’o pjesę.

Iš vieno pasaulio į kitą

Vis dėlto „Mulen Ružas“ išlaiko vieną pagrindinių kino miuziklams būdingų bruožų – pasakoja apie veikėjų bandymą pereiti iš vieno pasaulio į kitą.

Tai matome daugelyje klasikinių miuziklų: „Ozo šalies burtininke“ (The Wizard of Oz, 1939) Dorotė svajoja iš Kanzaso nukeliauti į Ozą, o vėliau sugrįžti namo; „Muzikos garsuose“ (The Sound of Music, 1965) Marija trokšta pabėgti iš vienuolyno; „Brigadūne“ (Brigadoon, 1954) Tomis ketina palikti Manhataną ir gyventi fantazijų pasaulyje.

„Mulen Ruže“ Kristianas (akt. Ewanas McGregoras) siekia atsisakyti savo dabartinio gyvenimo ir tapti didžiu rašytoju. Satina (akt. Nicole’ė Kidman) taip pat trokšta palikti „Mulen Ružo“ šokėjos kasdienybę ir pereiti į teatrą, kurio scenoje galėtų tapti „tikra“ aktore.

Kaip dažna miuzikluose, veikėjai bando pasiekti naujus horizontus dainuodami ir šokdami – kurdami spektaklį, vadinamąjį „užkulisinį miuziklą“. Atlikdamas „Your Song“, Kristianas leidžia suprasti, kad Satina pakeitė jo gyvenimą („Koks nuostabus gyvenimas dabar, kai tu esi jame“). Satina dar ryškiau išreiškia savo troškimą dainoje „One Day I’ll Fly Away“ („Vieną dieną aš išskrisiu“) – ir tai gali būti geriausias jos būdas pereiti iš vienos tikrovės į kitą.

Ar veikėjams pavyksta pasiekti savo tikslus? Kristianui – taip: mūsų matomas filmas yra jo pasakojimo versija. Tačiau Satina miršta. Nors esama miuziklų be laimingos pabaigos, tokių kaip „Vestsaido istorija“ (West Side Story, 1961), „Juokinga mergina“ (Funny Girl, 1968) ar „Visas tas džiazas“ (All that Jazz, 1979), sprendimas parodyti žavingosios atlikėjos ir didžiausios žvaigždės žūtį buvo nepaprastai drąsus. Šiuo požiūriu Luhrmanno kūryba artimesnė operai, pavyzdžiui, Giacomo Puccinio „Bohemai“ (1869) ar Giuseppe’ės Verdio „Traviatai“ (1853).

Galiausiai „Mulen Ružas“ savo perteklinę stilistiką grindžia paprasta idėja: „Svarbiausias dalykas, ko gali išmokti, yra mylėti ir būti mylimam.“ Kadangi Satina nesulaukia ateities, apie kurią svajoja, meilė peržengia kitą ribą – pačią mirtį. Kristiano asmeninis skausmas tampa viešu menu, o jųdviejų istorija išlieka pasakojime ir dainoje. Meilė neišvengia tragedijos, tačiau pastaroji suteikia jai formą – ir taip leidžia gyvuoti toliau.

APIE AUTORIŲ:

Richardas Rushtonas – kino studijų profesorius Lankasterio universitete. Jis tiria kino, kultūros ir teorijos sąveiką, daug dėmesio skiria šios srities teorijai bei Europos kinematografijai. Yra kelių akademinių knygų autorius.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Dmitrijus Andrušanecas

2026-04-20

Brigita Bublytė. balso galia, savigyda ir malonumas

Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Pastaruosius trejus metus intensyviai rengdama daktaro disertacija paremtą monografiją „Balso kaukės. Vieta, kur susilieja garsas ir kalba, kūnas ir tradicija, emocijos ir kultūra“, dainininkė, aktorė ir vokalo pedagogė dr. Brigita Bublytė pirmoji Lietuvoje taip nuosekliai ir giliai atsigręžė į balsinės raiškos fenomeną. Ji kviečia apmąstyti garsą kaip santykį – balso autentiškumą, jo skambėjimą ir suvokimą ne vien per klausą, bet ir, kaip pati sako, per kūną, per kaulus.

Šis tekstas – Brigitos balsu vilnijantis patirties audinys, vėliau išsiplečiantis į pasakojimą apie klausą kaip pamatinę smegenų raidos sąlygą, apie balsą kaip gijimo bei savireguliacijos įrankį – jo galią ir teikiamą malonumą.Daugiau

2026-04-15

Vidmantas Savikūra. Žmogus moduliniame sintezatoriuje

Kalbino Laura Kešytė

Paprastai instrumentai skamba taip, kaip juos sukūrė gamintojas, tačiau moduliniai sintezatoriai – tokie, kuriuos kiekvieną kartą iš naujo sukonstruoja pats kūrėjas. Kiekvienas laidų junginys, kiekviena pasukta rankenėlė yra savotiškas pasirinkimas, kviečiantis ne tik kurti garsą, bet ir tyrinėti save. Tai gyva, žmogaus valdoma sistema, kurioje kontrolė visada šiek tiek slysta iš rankų – ir būtent čia gimsta atradimai.Daugiau

2026-04-09

CAROLINE SHAW: PULITZERIO LAUREATĖ TARP KLASIKOS IR POP

Jurgis Kubilius

Labas, susipažink, čia Caroline Shaw (tarti Kerolain Šo). Gimė ji 1982 m. Šiaurės Karolinoje, dabar gyvena Niujorke. Jei surastum oficialią jos biografiją, galbūt nustebintų faktas, kad mėgstamiausia Caroline’os spalva yra geltona, o mylimiausias kvapas – rozmarinų. Ne dėl konkrečios spalvos ar kvapo, o dėl to, kad tai įrašyta Jeilio universiteto garbės daktarės, Pulitzerio premijos ir kelių „Grammy“ laureatės biografijoje.

Caroline’ą sutikau Amsterdamo konservatorijoje, kassavaitiniame kompozicijos studentų forume. Ketvirtadienio popietę įprastai bičiuliškoje atmosferoje buvo justi ir laukimo įtampa. Jauduliukas kaip prieš įžengiant į taip išsiilgtą naktinį klubą ar laukiant Velyknakčio žvakės, užžiebiančios šviesą bažnyčioje. Pro duris vis įeidavo kiti studentai, kol pastebėjau, kad viena mergina nužengė ne prie mūsų, sėdinčių, bet prie pranešėjo stalo. Maždaug 170 centimetrų ūgio, žaliais snikeriais, pastorintu gelsvu padu, su kuprine, atrodo, didesne už ją. „Kas ji?“ – kiek per garsiai paklausė pirmakursė studentė. Vienas dėstytojų parodomai gėdinančia mina pro dantis iškošė: „Čia ji, Shaw!“Daugiau

2026-04-03

7 PRIEŽASTYS, KODĖL TURĖTUMĖTE MĖGAUTIS KANČIA

Jurgis Kubilius

Iš pirmo žvilgsnio „mėgautis kančia“ atrodo paradoksalu. Kartais sukeliame sau skausmą, bėgdami nuo kitų jausmų. Tačiau fizinis malonumas ir fizinė kančia vis tiek priklauso priešingoms potyrių spektro pusėms. Vis dėlto, skausmas ir malonumas gali susilieti: jaučiame keistą potraukį stebėti kančią, egzistencinius skaudulius, baimę ar neatšaukiamumo sukeliamą gailėjimąsi – nuo žiauraus karaliaus Edipo likimo teatro salėje iki ribas tyrinėjančių BDSM patirčių.

Tačiau vienas kančios teikiamo malonumo pavidalas išlieka keisčiausias. Galbūt nustebsite, bet tai – du religiniai Johanno Sebastiano Bacho kūriniai – Pasijos pagal šv. Matą ir šv. Joną. Viena vertus, šie du gigantiški opusai (atitinkamai beveik 3 ir 2 valandų trukmės) byloja apie prisikėlimo viltį, kurios nevalia pamesti net išbandymų laiku. Tačiau įsiklausę ir pasmalsavę, ką iš tiesų girdime, pastebėsime ne tik kvietimą kontempliuoti tikėjimo tiesas bei egzistenciją. Beje, dviguba lotyniško žodžio passio reikšmė – kančia ir aistra – tarsi įpareigoja ieškoti dvilypės interpretacijos.

Bacho muzika tiesiog vilioja pasimėgauti, kaip skirtingi kančios atspalviai mums tampa grožėjimosi objektu. Štai septynios priežastys, uždegsiančios norą patirti prieš tris šimtmečius sukurtas Šv. Mato ir Šv. Jono Pasijas. Jas palydės sultingiausios Pasijų ištraukos iš aštriausių ir paveikiausių įrašų.

O kodėl priežastys septynios? Taip simboliškai norisi atliepti paskutiniuosius nuo kryžiaus ištartus Jėzaus Kristaus žodžius, kurie kartais metaforiškai, o kai kada – stebėtinai tiesiogiai atliepia intriguojančias Bacho pasijų įdomybes.

1. MANIPULIACIJA KLAUSYTOJO JAUSMAIS

Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. (Lk 23, 46)

Italų režisieriaus Romeo Castelluccio 2016 m. Hamburge sukurtoje Pasijos pagal šv. Matą sceninėje interpretacijoje regime senyvą moterį, buvusią vienuolę, uždaromą klūpinčio žmogaus formos sarkofage ir paliekamą. Tuo metu orkestras bei solistai atlieka Pasijos epizodą apie Jėzaus tylą teisme ir trissyk Kristaus išsigynusį apaštalą Petrą, kai po dešimties minučių iš sarkofago burnos ima dribti baltos putos.

Toks režisieriaus parinktas sceninis vyksmas nėra suvaidinamas – jis tiesiog skleidžiasi prieš mūsų akis, įjautrindamas emocijas bei sąmonę. Veikdamas mūsų kūno empatinę sistemą, Castelluccis norimus jausmus sukelia be aktorių pagalbos – tiesiog iššaukia juos mūsų kūnuose.

Visai panašiai veikia ir Bacho muzika. Pasijoje pagal šv. Joną išgirstame meistriškai susimuliuotą įtūžusios minios šūksnį „Ant kryžiaus jį!“ („Kreuzige, kreuzige“). Nors čia naudojami visai ne šūksniai, o dailios muzikinės priemonės, krūpteli išgirdęs pirmą moterų „klyksmą“, vėliau – prisijungiančius „baubiančius“ vyrus. Minia tai prityla, tai įsisiūbuoja – kyla ir leidžiasi disonansų perpildytos melodijos. Beje, krintančios melodijos veikia ne tik kaip šurmulio imitacija – jos yra ir barokinis gresiančios mirties simbolis.

 

Pasijose tokių iliustratyvių epizodų bei simbolinių elementų (vadinamų retorinėmis figūromis) skaičiuojami šimtai. Kiekvienas jų veikia ne tik mūsų sąmonę, bet ir pasąmonę. Net jei neatpažintumėme konkrečių priemonių Pasijos pagal šv. Joną pradžioje („Herr, unser Herrscher“), įžangos visuma – laipsniškas kilimas, disonansai, netikėtumui „užprogramuoti“ melodijos vingiai – garsais transliuoja slegiančią tamsą, bejėgystę, negrįžtamumą

. 

Daugiau

2026-03-16

DOMINYKAS DIGIMAS: Stengiuosi duoti laiko kiekvienam kūriniui, neskubėti

Kalbino Dalia Musteikytė

Jaunosios kartos kompozitorius Dominykas Digimas – ryškus šiuolaikinės kultūros asmuo vien dėl to, kad jo pilna visur: muzika skamba svarbiausiose Lietuvos salėse, teatruose, kine, įvairiausio plauko meno projektuose, šalies ir užsienio festivaliuose. Šis kūrėjas dirba daug, talentingai ir – drąsiai. Tą liudija atgarsio sulaukusi taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, rodoma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, taip pat Thomo Manno festivaliui parašytas kūrinys „Hights“ („Aukštumos“), LRT „Klasikos“ dvidešimtmečio proga sukurta muzikinė miego patirtis „Ką sapnavai?“, Nacionalinės filharmonijos užsakymu Vasario 16-ajai skirtame koncerte nuskambėjęs opusas „Aušros choras“ ir kiti. Jis yra pelnęs ne vieną Kompozitorių sąjungos premiją, už muziką Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ Valstybiniame jaunimo teatre jam įteiktas Auksinis scenos kryžius. Dominykas yra ir vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.Daugiau

2026-03-11

KOMPOZITORIUS Arvo PärtAS: PAPRASTO NEPAPRASTUMO MEISTRAS

Jurgis Kubilius

Tą vakarą koncerte labiausiai laukiau paskutinio kūrinio. Senųjų meistrų religinės muzikos koncertą, atliekamą vieno žymiausių britų vokalinių ansamblių, turėjo užbaigti šiuolaikinio kompozitoriaus Arvo Pärto (1935) opusas „Which Was the Son Of…“ (Kuris buvo laikomas sūnumi…). Kūrinio sumanymas labai keistas. Čia dainuojamas visas Jėzaus protėvių sąrašas iš Evangelijos pagal Luką: „Ir Jėzus, būdamas apie trisdešimties metų amžiaus, buvo laikomas sūnumi Juozapo, kuris buvo sūnus Elio, kuris buvo sūnus Matato, kuris buvo sūnus…“ Aštuonias kūrinio minutes vienas po kito skamba beveik negirdėti vardai. Dar keistesnė kūrinio harmonija: sodri, ortodoksų religinės muzikos įkvėpta, tačiau pavojingai balansuojanti ant saldumo ribos.Daugiau

2026-02-25

Retro be nostalgijos

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Per penkiolika metų The Ditties tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos muzikos lauke ne tik dėl ankstyvojo svingo ir tribalsio vokalinio pasirinkimo, bet ir dėl nuosekliai kuriamos estetinės laikysenos. Jų muzikoje retro stilius susitinka su šiandienos patirtimis, o sceninis žaismas tampa brandžiu ir apmąstytu turiniu.

Šis pokalbis gimė iš noro pažvelgti į The Ditties ne tik kaip į sceninį projektą, bet kaip į kūry­binę bendrystę, kurioje susitinka skirtingi gyvenimo etapai, profesinės patirtys ir asmeniniai virsmai. Būtent tokia trijų dainininkių kombinacija šiandien leidžia grupei naujai atsiskleisti originaliose dainose, santykyje su publika ir aiškiai suvokiamoje kultūrinėje pozicijoje.Daugiau

Rodyti daugiau