VYTAUTAS LABUTIS: KOL ĮDOMU, TOL IR ESU MUZIKOJE

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Vytautas Labutis – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, pedagogų ir improvizacinės muzikos meistrų, jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis šalies džiazo sceną. Jo kūrybinis kelias apima darbą su reikšmingiausiais Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjais, nuolatinį domėjimąsi garso technologijomis ir neblėstantį pedagoginį smalsumą. Šiemet muzikantas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui – pripažinimu, atspindinčiu jo įtaką kelioms kartoms ir visai šalies džiazo kultūrai.

Su V. Labučiu kalbamės apie pirmuosius žingsnius muzikoje, improvizacijos prasmę, kūrybinius paradoksus ir tai, kas jį iki šiol įkvepia likti muzikoje.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ XI. TUNELIS YRA

KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

O juk laimė būtų buvusi įmanoma, jei Summertime Sadness būtų buvusi įtraukta į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Būtis būtų apvainikuota pilnatve, o popmuzikos egzistavimas – galutine ir neatšaukiama prasme. Ir tada jau popmuzikos projektas galėtų būti baigtas, ko aš slapta tikiuosi; atskiri dainininkai, muzikantai ir pan., žinoma, liktų ir toliau užsiimtų įvairaus masto melodramatiška veikla, bet projektas, projektas būtų iškilmingai ir garbingai uždarytas. O mūsų pasaulis pagaliau pasikeistų, galbūt į gerąją pusę. Juk kiek daug šis projektas mums reiškia, kokį svarbų vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime! Įskaitant (ir galbūt pirmiausia) tuos, kurie savo veikla neturi jokio ryšio su popmuzikos megafabriku. Tuos, kurie ją tik vartoja, tai yra – jos klausosi, ja kvėpuoja, mąsto jos mintimis, išsireiškia jos žodžiais ir net verkia jos ašaromis. Pavyzdžiui, daugelis mūsų kalbame dainų eilutėmis – ne todėl, kad turime skurdų žodyną, žinoma, kad ne, bet todėl, kad: pirma, nors ant galvos atsistok – geriau nepasakysi, antra, iš karto įsijungia svarbūs kultūriniai bei socialiniai kontekstai ir galima pajusti pašnekovą – savas, nesavas? Bet tai banalus, akivaizdus atvejis. Yra ir kitas variantas.Daugiau

IGNAS JONYNAS: GRAŽIAUSIAS PALINKĖJIMAS – RAMYBĖS

KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Lošėją jis įkurdino greitosios pagalbos stotyje. Apsimetėlį neregį išsiuntė į televizijos šokių projektą. Ornitologui paskyrė kontrabandininkų gūžtą. Kino režisierius Ignas Jonynas kalba apie tai, kad ekstremalios situacijos atskleidžia ir gėrį, ir blogį mūsų viduje. Tik pabandęs pažinti save, sako, gali perprasti kitą. O pažinimas griauna sienas, kurių šiandien statome vis daugiau – tarp savęs ir artimo, tarp bendruomenių, miestų ir valstybių. Apdovanojimus pelniusių kino filmų „Lošėjas“ (2013) ir „Nematoma“ (2019) režisierius, tarsi pralenkęs laiką, išleido naują filmą, kurio viena iš temų – kontrabanda – ir vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Filmo kelionė Pamaryje jam pačiam tapo dar viena galimybe bent kiek priartėti prie savęs.Daugiau

OPEROS TEATRAI ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE: SULTONAI, PRESTIŽAS IR TRAVIATOS

JURGIS KUBILIUS

„Niujorko „Metropolitan“ teatras tapo Saudo Arabijos sultono vasalu“ – maždaug tokia (ir tikrai per skambia) išvada buvo pasitikta bene karščiausia šių metų operos pasaulio naujiena. Vasaros pabaigoje Saudo Arabija įsipa­reigojo skirti šimtą tūkstančių dolerių „Metropolitan Operos“ kompanijai, o ši mainais 2027–2032 m. gastroliuos naujutėliame sostinės Rijado operos teatre. Ši žinia vakariečių apžvalgininkams pirmiausia asocijavosi su krintančiais operos bilietų pardavimais, neva menkstančiu jaunimo susidomėjimu ir išduotais demokratinio pasaulio idealais. Juk gyvybiškai svarbią finansinę injekciją žymiausiai JAV operos kompanijai pasiūlė ne federalinė valdžia, ne privatūs ar verslo mecenatai, o arabiškoji absoliutinė monarchija.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ X. ‘ALAM AL-TARAB

Kirill Kobrin

Ką gi, teks eiti, juk jau dvi dienas pila kaip iš kibiro, plieninis vėjas, nei pasivaikščiosi, nei pasėdėsi naktį prie upės su buteliu vietinio raudonojo. Ne, ne portveino – būtent raudono sauso, kurį gamina tiek miesto apylinkėse, tiek visoje šalyje. Ypač pamilau puikų gėrimą iš Alentežu. Su A. jį pirmą kartą paragavome Alfamos kavinėje, į kurią įnėrėme kažkokiu beviltišku lietaus debesiu. Ieškojome vietelės ant kalvos, kur būtų galima pasiklausyti fado, kaip kad žada bedekeriai – vietelių buvo, pro atviras duris fado skundėsi likimu, bet, pamatę ilgus suolus, ant kurių žilais paukščiukais tirštai tupėjo mieli amerikiečių turistai geranoriškomis šypsenomis, turėjome bėgti atgal į naktį ieškoti ko nors neautentiško, ar nors taip neminimo kelionių vadovuose. Be to, turiu prisipažinti, kad esu visiškai abejingas fado. Bent jau tada buvau.Daugiau

MUZIKOS KANONAS: KAIP SUSIFORMAVO NEPAJUDINAMAS OLIMPAS?

JURGIS KUBILIUS

Jeigu turėtumėte galią spręsti, ar įrašytumėte Andriaus Mamontovo dainą „Laužo šviesa“ į Lietuvos kultūros kanoną? O jei ją reikėtų prirašyti šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros“, Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“ – ar ryžtumėtės?

Tokį rebusą ir pats sprendžiau praėjusią vasarą, ūžiant svarstymams apie lietuviškąjį kultūros kanoną – pavyzdinių mus vienijančių meno kūrinių ir reiškinių sąrašą. Labai natūralu, tada galvojau, kad kilo toks poreikis: priešiškos jėgos Ukrainoje be skrupulų griauna kultūrinį paveldą, o ir viduje sunkiai susikalbame su kitaip mąstančiais saviškiais. Būtent toks kontekstas, regis, diktavo buvusio kultūros ministro Šarūno Biručio lūkesčius dėl nacionalinio kanono: „Ne statiškas ir uždaras [kūrinių] sąrašas, o gyvas, dinamiškas, atspindintis mūsų kultūros raidą ir atveriantis naujas jos galias.“ Taip pat tikėtasi, jog sąrašas bus sudaromas moksliniais pagrindais, įtraukiant ir visuomenės balsą.Daugiau

ALINA ORLOVA. ANTRASIS RENDEZ-VOUS

Kalbino Alfredas Chmieliauskas

Nežinau, ar pagalvojote, kad Kaune, prasilenkdami laike, veikė du restoranai panašiais pavadinimais. Pirmasis (chronologiniu požiūriu) – vyresnės kartos kauniečiams gerai žinomas „Pasimatymas“, garsėjęs ne tik tradicinėmis priešiškų miesto rajonų gaujų (nuo vietinių iš Dainavos iki Centro, Žaliakalnio ir net tolimosios Birutės II patriotų) muštynėmis, bet ir lietuviško rokenrolo (tuometinio bigbyto) pradininkų pasirodymais. Antrasis, gerokai mažesnis ir vėliau atsiradęs Kauno senamiesčio širdyje, iš pažiūros vadinosi lyg ir kitaip – „Randevu“. Nors šiam žodžiui kalbininkai lipina nevartotinos svetimybės etiketę, jo įkūrėjai ir svajingų akių savininkei Joanai kažkaip pavyko užregistruoti būtent tokį pavadinimą, kuriame visi mes, „Nemuno“ skaitytojai, nesunkiai įžvelgiame lietuvišką prancūziško pasimatymo atitikmenį. Vidurnakčio apsistumdymų bei gyvos muzikos būta ir čia (senamiestyje abu šie dalykai kažkaip savaime įgydavo kamerinį pobūdį), bet tai dar ne visi minėtus restoranus vienijantys bruožai. Kas gi dar tarp jų bendro? Laikydamasis žanro taisyklių, leisiu jums šiek tiek pagalvoti, prieš pateikdamas teisingą atsakymą. Štai jis: išėjęs iš jų abiejų, galėjai pamatyti Roberto Antinio skulptūras. Kažkada, spoksodamas į vieną jų (tą prie Kauno pilies), laukiau draugų, kuriuos gimtadienio proga pasikviečiau į „Randevu“. Tada, skulptūros fone, pirmą kartą iš arti pamačiau Aliną Orlovą. Ir ne tik pamačiau: paaiškėjo, kad romantiškoji šeimininkė Joana nutarė man padovanoti tuo metu fantastiškai populiaraus „Mėnulio“ autorės koncertą. Gerokai nudrengto ir ne visais klavišais dainininkei atsiliepiančio pianino garsai, neįtikėtinai lengvai ir aukštai virš restorano šurmulio pakylantis balsas, ašara klausytojos akyje, eilėraščio eilutėje trumputei akimirkai prasivėrus ilgai ieškotai pras­mei – tarsi atsidūriau „Kasablankoje“. Kartu su kitais to vakaro rendez-vous dalyviais vėl pajutau tyliai sprogstančio poezijos ir muzikos mišinio galią. Jo magišką receptą seniai įtariau žinojus savo neakivaizdinius bičiulius Bobą, Leonardą ir Mareką, kurių balsus vaikystėje išgirdau per Varšuvos radiją savo senelių – Lietuvos lenkų – kambaryje. Apsidžiaugiau, kad ir mūsų šalyje vis atsiranda su tais pat efemeriškais ingredientais eksperimentuojančių alchemikų. Baigusi neilgą koncertą, dainininkė plojimų debesėlyje dingo taip greit ir netikėtai, kad nespėjau nei tinkamai padėkoti, nei atsisveikinti. Ir štai – po penkiolikos metų – antrasis rendez-vous.Daugiau

MIGRUOJANTYS PAUKŠČIAI ARBA KUR KITAS LIETUVOS OPEROS DEŠIMTUKAS?

JULIJUS GRICKEVIČIUS

Rašant šį tekstą, atkeliavo trys geros naujienos – Aušrinės Stundytės vaidmuo Leošo Janáčeko operoje „The Makropulos Case“ išliaupsintas „The Guardian“ kritikų, Mirga Gražinytė-Tyla paskelbta pirmąja Prancūzijos radijo filharmonijos orkestro pagrindine kviestine dirigente, o Asmik Grigorian trečią kartą pripažinta geriausia operos soliste tarptautiniuose operos apdovanojimuose. Neseniai įvyko Dalios Ibelhauptaitės režisuotas Giuseppe Verdi „Makbetas“, vėl priminęs apie Lietuvos talentus užsienyje. Šiuo metu scenoje dominuojantys solistai atstovauja tai pačiai 1975–1981 m. gimusiai kartai, kurios fenomeną plačiai aprašė „Financial Times“. Tačiau susidaro įspūdis, kad apie naująją operos kartą dar kalbame pakankamai apibendrintai ir abstrakčiai – jos atstovų labai daug. Po šiais apibendrinimais – konkrečios jaunų žmonių, palikusių Lietuvą po mokyklos ar studijų baigimo ir šiuo metu kuriančių karjerą užsienyje, istorijos, jų viltys ir lūkesčiai išlaikyti ryšį su savo šalimi. Taigi, kur emigravo Lietuvos operos paukščiai ir kur ieškoti naujosios kartos operos dešimtuko, gimusio jau 1993–1996 m.?Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ IX. TARP OPEROS IR KABARĖ

Kirill Kobrin

Visa tai apima tris miestus – Prahą, Berlyną ir Vieną. Prahoje nusipirkau pirmąjį jos CD, o po aštuonerių metų pirmą (akivaizdu, kad ir paskutinį) kartą pamačiau ją scenoje. Berlynas pagimdė žanrą, kuriuo ji kvėpuoja, dainuoja, juda. Viena… Viena čia lyg ir niekuo dėta, išskyrus tai, kad ji ten mokėsi ir pradėjo karjerą, bet iš tiesų yra tiesioginis ryšys, nes šiame mieste gyveno ir mirė kompozitorius, be kurio nebūčiau sužinojęs apie jos egzistavimą. Be to, visa tai – Vidurio ir Rytų Europa, vokiečių kalba prie slavų pasaulio ribos, į neišmatuojamas aukštumas pakilusios, o paskui lygiai taip nuostabiai žlugusios imperijos. Tuose kraštuose „Radeckio maršas“ nesiskiria nuo klezmerio.Daugiau

KELIONĖ PRIE TIKROSIOS ČIURLIONIO „JŪROS“

JURGIS KUBILIUS

Dabar jau galime tvirtinti, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūrą“ Lietuvoje žino visi. Pirmiausia todėl, kad spalio 5 d. garsioji simfoninė poema skambėjo ne tik koncertų salėse. Jos aidai turbūt pirmą sykį girdėjosi miestų aikštėse, sklido pro langų plyšius ir netgi žinių reportažų fone. Pastarosiomis savaitėmis Čiurlionio „Jūra“ įgijo misiją, kurios, regis, visai nesitikėjome – tapo vienijančiu kūriniu, kultūrinio protesto metafora bei įrankiu.

Galbūt ne veltui tai nutiko kaip tik dabar. Pravėrus istorijos puslapius, atsiveria povandeninis garsiojo kūrinio žemėlapis. Jame plyti keisti neįvardyti reljefai – tarsi žinomų ir anoniminių muzikų skirtingų spalvų pieštukų žymės Čiurlionio partitūros originale. Jūros dugno kartogramoje yra ir neištyrinėtų plotų – pavyzdžiui, kodėl sovietmečiu skambėjusią „Jūra“ galima laikyti labiau kompozitoriaus Eduardo Balsio nei Čiurlionio fantazijos kūriniu.Daugiau

MJR – GIMIMAS, RAIDA IR NEPALAUŽIAMA DVASIA

KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ

„Mėnuo Juodaragis“ – legendinis pavadinimas, žinomas ar bent girdėtas tūkstančiams lietuvių, nuaidėjęs už šalies ribų ir įsismelkęs į skirtingus kontekstus. 1995 m. Ugniaus Liogės ir Žydriaus Jancevičiaus įžiebta idėja gyvavo trisdešimt metų ir 24 (+2) kartus įvyko kaip festivalis, šiuolaikiniais būdais puoselėjantis senąsias tradicijas, siejantis įvairias folkloro, alternatyviosios ir tamsiosios muzikos kryptis, menus, amatus bei paskaitas. Primindamas universalią tiesą – kas neturi pabaigos, tas negali turėti ir pradžios – 2024 m. rugpjūtį festivalis baigė seniai numatytą ciklą, palikdamas užuominų apie galimą atgimimą.Daugiau

VLADIMIRAS ČEKASINAS. POKALBIS

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Vladimiras Čekasinas – saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, vienas ryškiausių Lietuvos moderniojo džiazo kūrėjų, padaręs įtaką šio žanro raidai mūsų šalyje. Jo kelias prasidėjo Jekaterinburge, kur dar vaikystėje pradėjo mokytis groti, o paauglystėje susidomėjo saksofonu – instrumentu, su kuriuo užaugo ir subrendo kaip muzikas. Septintajame dešimtmetyje susitikimas su pianistu Viačeslavu Ganelinu ir perkusininku Vladimiru Tarasovu nulėmė Ganelino trio (GČT) atsiradimą – ansamblio, kurio vardas įrašytas į pasaulio džiazo istoriją ir tapo Vilniaus improvizacinės scenos simboliu. V. Čekasinas svariai prisidėjo prie pedagogikos raidos – dėstydamas Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijos menų fakultete ugdė naująją muzikų, tarp kurių – šiandien žinomi Lietuvos scenos vardai, kartą. Jo kūrybinė veikla neapsiribojo vien džiazu – V. Čekasinas dirbo kino ir teatro srityje, kūrė kamerinę-simfoninę muziką, plėtojo savitą struktūros ir improvizacijos jungties koncepciją. Tai menininkas, kurio biografija glaudžiai susipynusi su Lietuvos muzikos istorija, o mintys apie kūrybą iki šiol provokuoja diskusijas ir įkvepia naujas kartas.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VIII. ISTORIJA APIE MEILĘ IR VISA KITA

Kirill Kobrin

A brilliant, eccentric, irresistible pop album about fucking and fucking up…

Pirmą kartą į Britaniją atvykau pačiame britpopo įkarštyje. Mano kojos Salos žemę palietė likus keliems mėnesiams iki skandalingosios „Oasis“ ir „Blur“ kovos; pietiečiai taktiškai laimėjo topuose, o šiauriečiai strategiškai – Salos gyventojų širdis: pagaliau per pastaruosius dvidešimt metų tai tapo aišku. Ką gi stori pliki vyrai užtraukia choru vietiniuose pabuose po trečios ar ketvirtos pintos? Žinoma, Wonderwall, o ne Beetle­bum. Pastarosios choru nė nepadainuosi. Ir apskritai, ką iš „Blur“ galima dainuoti prisiliuobus bare? Nieko, na, galbūt Tender, bet britų gėrimo įstaiga – tai ne juodaodžių baptistų bažnyčia pietinėse Amerikos valstijose. Beje, visai ne apie tai čia kalbėsiu.Daugiau

VERONIKA APIE LIAUDIES DAINĄ IR ŠEIMĄ

KALBINO ZIGMAS KALESINSKAS

Tituluočiausia Lietuvos dainininkė, nusipelniusi menininkė (1987), pirmoji Jono Basanavičiaus premijos laureatė (1992), už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“ apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio (2002) ir Karininko (2012) kryžiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno (2007) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2008), įvertinta Pasaulio folkloro „Oskaru“ (2011) – Veronika Povilionienė, savo misiją gaivinti liaudies dainas ir puoselėti tradicinį dainavimą vykdžiusi sovietmečiu, pasišventimo neapleidusi ir atgavus nepriklausomybę. Dainavo ji Lietuvos mokyklose, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenei Čikagoje lietuviškose ir amerikietiškose mokyklose, Vakarų Europos, Azijos valstybėse, Kanadoje, Australijoje ir Japonijoje. Lietuvoje vadinama tiesiog Veronika.Daugiau

(NE)TIKRA MUZIKA: KIEK DIRBTINIO INTELEKTO SKAMBA MŪSŲ AUSYSE?

JURGIS KUBILIUS

Buvo nykus ruduo, o gal toks pats pilkas pavasaris, kai maždaug 2019 m. per elektroninės muzikos paskaitą Lukiškių aikštėje stovinčiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose žymus lietuvių kompozitorius mums pristatinėjo dirbtinio intelekto (DI) galimybes kurti muziką. Daug kas tada atrodė arba kaip iš mokslinės fantastikos srities, arba kažkas, kuo domisi tik studijose užsidarę kompozitoriai moksliukai. Tačiau vienas DI garso takelis įstrigo atmintin: dėstytojas paprašė sukurti maždaug minutės trukmės melodiją – lėto tempo, ramią, grojamą trimitu. „Čia kaip žiauriai prasta porno muzika“, – tai, kas suskambo iš kolonėlių, taikliai apibūdino bendrakursis.Daugiau

VIKTORIJA GEČYTĖ: ESI REIKALINGAS TEN, KUR TAVĘS NĖRA

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Yra muzikantų, kurie muziką atlieka, ir yra tokių, kurie, regis, ja tiesiog gyvena. Viktorija Gečytė neabejotinai priklauso pastariesiems. Jos istorija, prasidėjusi penkiametės pasirodymais scenoje ir televizijoje, nėra pasakojimas apie atrastą pašaukimą – tai pasakojimas apie pašaukimą, kuris niekada nebuvo pamestas. Gilus prigimtinis ryšys su muzika ją natūraliai vedė į JAV universitetą, Paryžiaus klubų scenas ir galiausiai į kūrybinę partnerystę su kontrabosininku Geneʼu Perla – žmogumi, grojusiu su tokiomis džiazo legendomis kaip Elvinas Jonesas, Sonny Rollinsas, Sarah Vaughan, Nina Simone ir daugeliu kitų. Daugiau nei penkiolika metų koncertuojanti Amerikoje ir Europoje Viktorija kritikų giriama už nepriekaištingą techniką, išjaustą stilių ir rafinuotas interpretacijas. „Sunku patikėti, kad ji yra lietuvių kilmės ir nepraleido vaikystės Niujorko džiazo klubuose“, – rašė prancūzų spauda. Viktorija, perpratusi tradicinio džiazo prigimtį, jau dabar prilyginama šio žanro žvaigždėms.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VII. DRAMA QUEEN

Kirill Kobrin

„Mano vaikystė – gatvės, už kurių gatvės ir dar gatvės, ir dar gatvės. Gatvės apibrėžia tavo esmę ir gatvės tave įkalina be jokių automagistralės, greitkelio ar plento ženklų.“ Taip prasideda jo „Autobiografija“. Kai prieš dešimt metų pradėjau ją skaityti, mane nustebino keistas sutapimas, panašus motyvas, gal net labiau užuomina apie kažką, tačiau niekam nežinomą, nuo ko taip pat prasideda gyvenimo ilgio pasakojimas. Dar nesibaigusio gyvenimo. Štai čia tebūnie atspirties taškas. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų grafomanijos demonas stumtelėjo visiškai jauną mane imtis „prozos rašymo“; kadangi nebuvo visiškai jokios temos, ėmiau rašyti apie save, na, maždaug taip: štai aš einu savo miesto rajonu, gatvės, gatvės, senos gatvės, naujos gatvės, įvairios gatvės, daugiau ar mažiau man pažįstamos gatvės, bet visiškai neaišku, kas už jų, greičiausiai nieko ten ir nėra. Mano jaunystės grafomanija buvo visiškai nuoširdi – neturėjau apie ką pasakoti, išskyrus savo proletarinio rajono gatves pramoniniame mieste. Visi vėlesni siužetai prasidėjo nuo šio taško, bet tada, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, suprantama, negalėjau apie tai žinoti.Daugiau

NUOTYKIAI KALBA NATOMIS

AUGUSTĖ GITTINS

Kartais į menininkus žiūrime rimčiau nei jie patys į save. Galbūt bijome susidūrimo su talentu apdovanotaisiais ir jausmo, kad esame mažesni, paprastesni ir ne viską žinantys. Tokia ta daugeliui būdinga baimė, šauniai dangstoma šnekomis apie tai, kas išgirsta, matyta, ragauta, aplankyta. Mano savimeilę glosto pokalbis su žemišku kūrėju, turinčiu puikų humoro jausmą, nevengiančiu rodyti savo raumenų instagrame ir žaibiškai atsakančiu į elektroninius laiškus. Tai nesumenkina jo, klasikinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo, statuso, ir nuslopina baimę, kad galiu pasirodyti neužtektinai išprususi.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VI. DAVIDO BOWIE POKŠTAI

Kirill Kobrin

„Turiu gerų ir blogų naujienų, – 2015-ųjų vasarą jis parašė savo draugui Gary Oldmanui. – Blogoji ta, kad grįžo didysis V. Geroji – atsirado ir mano skruostikauliai.“ Didysis V (angl. big C, Cancer – vėžys) tuo metu vėl pasirodė pas Davidą Bowie, kaip ir skruostikauliai, išryškėję dėl staigaus svorio kritimo: po remisijos metų pradžioje vasarą viskas atsinaujino. Geras juokelis, kaip ir visi man žinomi Bowie pokštai; toliau tekste net pabandysiu panaudoti porą iš jų. Dabar nenukrypkime nuo pokalbio apie sąmojį konkrečiu klausimu – apie didįjį V. Aš taip pat bandau juokauti apie jo sugrįžimą, maždaug – pasiilgai, drauguži, negali be manęs gyventi, ar kažkaip panašiai. Arba taip: ačiū Dievui, pagaliau nebereikia kurti tolimos ateities planų, tegul apie juos galvoja kiti, o aš atsipalaiduosiu, pasimėgausiu akimirka, pagaliau pagyvensiu savo malonumui. Tiesa, tas malonumas – ne toks jau didelis, bet kažkas visame tame vis dėlto yra.Daugiau

EDGARAS MONTVIDAS: „NET DVIEJŲ EILUČIŲ VAIDMUO TURI BŪTI PARENGTAS TOBULAI, TARSI BŪTUM JĮ ATLIKĘS ŠIMTUS KARTŲ“

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Kai po „Financial Times“ žurnalisto Andrew Melloro publikuoto straipsnio apie lietuvius operos kūrėjus ir solistus socialiniuose tinkluose nuvilnijo kolektyvinio pasididžiavimo ir nuostabos banga, pirmiausia pagalvojau apie tai, kiek mažai šis džiaugsmas turi bendro su realiu talentingų asmenybių kūrybos patyrimu, kaip maža pastangos juos grąžinti į Lietuvos scenas. Tačiau tai negalioja Edgarui Montvidui, balansuojančiam tarp darbo garsiausiuose užsienio teatruose ir intensyvios veiklos Lietuvoje. Edgaro Lietuvoje yra daug – jis toliau čia išbando neatrastus vaidmenis, augina mūsų sceną savo koncertais, yra Pažaislio festivalio meno vadovas. Jis simbolizuoja tai, ko dažnai tikimės iš menininko, bet kas įvyksta retai – meist­riškumo, intelekto ir šviesos dermę. Dingsties pasikalbėti su E. Montvidu ieškojau ilgai, penkiasdešimties metų jubiliejus tebuvo sutapimas ir pretekstas. Dabar, kai pagrindinės durys ir langinės Edgarui atvertos, susitikome Bernardinų sode, veidu į Vilnelę ir jos krantuose gyvenančias antis.Daugiau