Pakalbinti Manfredą Bajelį buvo sena mano svajonė. Tai puikiai užsienyje žinomas Lietuvos didžėjus, prodiuseris, šokių muzikos legenda ir ypač veikli asmenybė. Tarptautinio pripažinimo sulaukė projektas „Santaka“, su kolegomis įkūrė miesto bendruomenės radijo stotį „Radio Vilnius“, o neseniai atidarė klausymosi barą„Adata Bar“. Kalbamės apie praeitį, muzikinio skonio pokyčius ir kūrybą.
Daugelis klausytojų, taip pat ir aš, Tave prisimename iš radijo stoties ZIP FM kultinių laidų, renginių, vakarėlių ir pirmojo miksų albumo, kurio kūriniai nesitraukia iš grojaraščių. Ar jauti sentimentus tam laikotarpiui, kai kiekvieną penktadienį pasigirsdavo šaukinys „Savaitgalis prasideda“?
Senus dalykus pakeitė nauji. Po ZIP FM padariau pertraukėlę, bet meilė radijui niekur nedingo – drauge su Kotryna Briedyte ir daugybe kitų naujų talentų įkūrėme „Radio Vilnius“. Tiesą sakant, dabar mažai tapatinuosi su anuo metu grota muzika. Ji keičiasi, keičiuosi ir aš. Šiuo metu kiek suplokštėjo renginių komunikacija, viskas įkalinta instagrame. Žmonės rečiau eina į vakarėlius, truputį mažiau geria, taigi ir ne taip dažnai buriasi į nedideles scenas, kuriose gimsta įdomių dalykų. Bet čia tiesiog tokia šiandiena. Pačiu procesu pasitikiu, o diskotekos bus reikalingos visada.
Kaip keitėsi tavo grojama muzika? Juk buvo ir tamsios, pjaunančios laikai, ir klampių psichodelinių elementų. Kas lėmė šiuos pokyčius?
Mada miršta, taip kažkada numirė ir vakarėliai „Nesakyk Mamai“, ir pjaunanti muzika. Su laiku mano interesų daugėja, jie veikia ir renginių muziką. Grojau komerciniuose klubuose, kuriuose svarbiausi – hitai ir nuolatinis klimaksas (climax „kulminacijos būsena“ – aut. past.), o dabar esu vietoje, iš kurios į laiką žiūriu visai kitaip, kurioje net ir nuobodulys gali būti estetinis elementas. Muzikinis projektas „Santaka“ stipriai išplėtė struktūros bei laiko sąvokas, kurias keičia ir tiesiog gyvenimas. Intuicija didžėjui vis dar yra pagrindinis dalykas, o ją geriausiai šlifuoja laikas.
Ar grojaraštis priklauso nuo vietų ir kitų dalykų? Kaip atrenki kūrinius?
Pusę muzikos sudaro gyvenimo fone besisukantys švieži dalykai, kuriais domiuosi, draugų muzika, kurią smagu palaikyti. Kitą – patikrinti dvidešimties metų senumo gabalai. Ne visada gali numatyti aplinkybes, bet sėkmė mėgsta, kai jai pasiruoši. Festivaliuose laiko groti mažiau, todėl reikia dirbti koncentruotai. Dinamika klube irgi stipriai skiriasi, tarkim, ryte ir per jo atidarymo ceremoniją. Man įdomiausia groti visą naktį.
Nemažai metų esi ir muzikos prodiuseris. Turi savo studiją. Papasakok plačiau apie muzikos kūrimą.
Eksperimentuoti su garsu pradėjau anksčiau nei groti klubuose. Tie eksperimentai buvo paprasti, ribotos garsų paletės, bet dabar jie man atrodo daug artimesni nei tada. Tuo metu tarsi kūriau tik dėl to, kad reikėjo. 2014 m. pasirodė mano pirma plokštelė, keleri metai po jos labai išvargino, nes įsivaizdavau, kad būtinai turiu stebinti. Bijojau klysti, o tai didžiausia nesąmonė. Dabar pavieniai dalykai nebesvarbūs, įdomi visa forma, į kūrybai skirtą laiką žiūriu abstrakčiau. Tai ir radijo programos kūrimas, ir verslo idėjos. Muzikos nebekuriu per prievartą, laukiu idėjų ir progų. Kaip tik šiuo metu renku ir ruošiu medžiagą specialiam „Kino pavasario“ seansui Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Su Marijumi Aleksa ir Kristupu Giku gyvai įgarsinsime nebylų japonų filmą „Beprotybės puslapis“. O paskutinis „Santakos“ koncerto Bernardinų sode Vilniuje įrašas virto mūsų nauju albumu, tad studijos nė nereikėjo. Studija, kaip erdvė, visada įkvepia; tiesą pasakius, po daugelio metų priesaikos analoginiams instrumentams dabar labai gerai jaučiuosi garsus įrašinėdamas tiesiog telefonu ir kurdamas tik kompiuteriu.
Taigi „Santaka“. Ją kuri su vienu garsiausių Lietuvos būgnininkų Marijumi Aleksa. Šis projektas – tikras 8-ojo dešimtmečio elektroninės, avangardinės muzikos ir džiazo kokteilis!
„Santaka“ – tai atsitraukimas nuo naratyvo ir jo logikos. Tai buvimas tam tikrame laike, pati patirties būsena. Tarkime, tokia, kokią galima justi žiūrint A. Tarkovskio filmus. Beje, projektas ir gimė iš pokalbių apie kiną, Vladimiro Tarasovo vinilo plokštelę „Atto IV“ ir atmosferą kaip pagrindinį elementą.
Su Kotryna Briedyte paleidote miesto bendruomenės radiją „Radio Vilnius“. Galybė įdomių žmonių kuria laidas, organizuojate renginius, ieškote jaunųjų Lietuvos talentų. Įgyvendinai savo seną svajonę?
Nors dirbti pradėjau radijuje, įkurti savo nesvajojau. „Radio Vilnius“ atsirado, nes miestui jo reikėjo. Dabar jį tvirtai savo rankose laiko Kotryna ir kolegos, aš tik epizodiškai dalyvauju veikloje. Radijo planas – augti pačiam ir garsinti miesto talentus. Daug dėmesio skiriame naujos lietuviškos muzikos paieškai, grįšime prie įrašų leidybos. Šiais laikais labai paprasta rasti patinkančios muzikos kanalą, todėl mūsų programoje atsiranda daugiau kultūrinio, meninio, šviečiamojo turinio, netikėtų dimensijų. Svarbiausia – kuo daugiau skirtingų balsų.
Radijuje vedi autorinę laidą „Fade In Gently“. Kokią muziką groji?
Tai mano dienoraštis, tiesiog tos dienos nuotaika, kurioje telpa ir idėjų įkvepiantys eksperimentai, ir funkcinė muzika, kurią groju klubuose. Dar truputėlį pabarstau sentimentalių melodijų, nes asmeninių hitų užgyventa daug. Per valandą bandau sujungti į viena visus savo muzikos pasaulius.
Kartu su kolegomis Vilniuje atidarei klausymosi barą „Adata Bar“. Šis unikalus reiškinys Lietuvoje – dar viena Tavo svajonė?
Apie klausymosi barą taip pat nesvajojau, bet viską sudėliojo gyvenimas. Kelis kartus buvau Japonijoje, kurioje tokių vietų yra daug ir jos populiarios. Netikėtai atsirado laisvos patalpos kieme, kuriame gyvenu. „Adatos“ kaimynas ir mano muzikiniame kelyje labai svarbus žmogus Tomas Markauskas sutiko padėti dėl garso sistemos, taip viskas ir rutuliojosi. Man įdomu sujungti pajėgas, tad patalpų kūryba su dizainere Anta Marija Antanavičiūte ar maisto – su šefais yra taip pat įdomi, kaip darbas su muzikantais. Bare dabar dažniausiai skamba mano plokštelės, kartais pagroti užsuka draugai, bet norime tapti atviresni renginiams ir melomanams.
