KLAUSYTI IR (NE)GIRDĖTI

Kažkuris praeities išminčius ateities kartoms paliko frazę: „Muzika prasideda ten, kur žodis netenka galios.“ Šiai minčiai pritarė ir Leonardas Bernsteinas (XX a. amerikiečių muzikos klasikas, žymus kompozitorius, dirigentas, pianistas, garsiosios „Vestsaido istorijos“ autorius): „Muzika – tai judėjimas, visada kur nors einantis, nuolat kintantis, veržliai tekantis ar pamažėl sruvenantis nuo vienos natos link kitos. Apie mūsų jausmus šis judėjimas gali pasakyti daugiau nei milijonas žodžių.“ Tikrai taip, tačiau su sąlyga, kad klausytojas supranta tai, kas jam sakoma. Juk, nors ir kokia skambi bei išraiškinga būtų kinų kalba, pašnekovai turi ją mokėti, idant galėtų susikalbėti.SKAITYTI DAUGIAU

DŽIAZO ATSTUMTIEJI

Daugeliu požiūrių muzikos instrumentai primena žmones – kiek­vienam būdingas savitas balso tembras, skiriasi ir galimybės, charakteriai. Vieni tampa lyderiais, ilgaamžiais, kiti gausina minias arba miršta vos gimę. Žvelgiant į muzikos raidą susidaro įspūdis, kad atskiri žanrai atsirenka sau tinkamus instrumentus. Tačiau egzistuoja ir nemažai tai paneigiančių faktų. Neabejoju, jog greta visur ir visuomet dominuojančio fortepijono daugeliui džiazo simbolis tebėra saksofonas, bene charakteringiausias instrumentas šiame žanre. Taip, be saksofono grandų džiazas sunkiai įsivaizduojamas. Tebūnie, tačiau taip buvo ne visada. Ankstyvajame džiaze viešpatavo klarnetas, svarbą išsaugojęs ir svingo eroje. Pamažėl jį išstūmė saksofonų šeima, o gitara privertė ilgam pasitraukti bandžą.SKAITYTI DAUGIAU

AMM, arba Pagiriamasis žodis improvizacinei muzikai

Vėlyvą 1991 m. pavasarį, pagaliau išėjus pirmam „Tango“ numeriui (spaudai paruoštas 1990-ųjų rudenį), su kolega Linu Vyliaudu išsiuntinėjome kelis šimtus laiškų į platųjį pasaulį pranešdami, kas esame, ir kad ruošiamės iš peties padirbėti šiuolaikinės muzikos fronte. Prašėme įvairiausios informacijos: muzikantų, atlikėjų, kompozitorių – biografijų ir leidinių; įrašų leidyklų, leiblų, kompanijų bei leidėjų – plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, knygų, žurnalų, katalogų, siūlėme tai pristatyti, aprašyti, recenzuoti „Tango“ žurnale. Vienas leidinio egzempliorius kartu su tradiciniu laišku nukeliavo į „Matchless Recordings“. Netrukus gavome mielą atsakymą, pasirašytą Eddie’io Prévosto, „Matchless Recordings“ firmos vadovo. Užsimezgė draugystė, keitėmės laiškais, plokštelėmis. Susirašinėjant kilo mintis pakviesti Eddie’į ir AMM kolektyvą į Vilnių, surengti koncertą. Planas plėtojosi, išryškėjo galimybė koncertuoti ir Maskvoje; paradoksalu, bet pro šį miestą buvo tiesiausias kelias iš Londono.SKAITYTI DAUGIAU

Mistifikacijos muzikoje, arba Kai nesi tikras, kad klausaisi Bacho

Regis, kaip ir bet kurioje kūrybos srityje, muziką komponuojantis žmogus visuomet siekia autorystės pripažinimo bei tikisi teisėto atlygio – Lietuvoje ir pasaulyje tuo rūpinasi gausios Autorių teisių asociacijos bei agentūros. Tačiau taip buvo ne visada. Iki XVIII a. pradžios muzikos kūrėjų ir užsakovų santykiai galėjo būti itin įvairūs, tai priklausė nuo jų asmeninių susitarimų. Tad net ir didysis Johannas Sebastianas Bachas nesidrovėdamas gausiai ir produktyviai perdirbinėjo garsiųjų amžininkų – Alessandro Marcello, Georgo Philippo Telemano, Giuseppe’ės Torellio ar Antonio Vivaldio – kūrinius. Anuomet galvos sopulio tai niekam nekėlė, nekelia ir dabar. Sukurta Bacho, ir taškas. Tik 1710 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas pirmasis autorių teisių įstatymas (dar žinomas kaip Karalienės Anos statutas), jau reglamentavęs publikuojamų kūrinių autorystę.SKAITYTI DAUGIAU

Rojaus saulėlydis

1967 m. gegužę britų grupė „The Kinks“ išleido vinilą, kurio pirmoje pusėje klausytojams pateiktas kūrinys, pavadinimu „Waterloo Sunset“ („Saulėlydis Vaterlo“). Nuo tada nenustojama jo klausytis ir groti; nepaisant to, už palyginti nedidelės (manyčiau, kokių dviejų milijonų) žmonių grupės ribų niekas apie šio šedevro egzistavimą nežino. Čia neketinu ištaisyti šios akivaizdžios neteisybės, nes toliau pateiktame tekste kalbėsiu apie ką kita – apie tai, ką galima pavadinti „idealia visų laikų ir tautų popdaina“, iš ko ši konstrukcija susideda, pagaliau, – ir svarbiausia – kaip veikia kultūrinės gamybos bei reprodukcijos mechanizmas pokarinėje Britanijoje ir Europoje bei kaip tai susiję su aplinkiniu pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU

Vienos nemeilės istorija

Nemėgstu džiazo. Nemėgau jo ir anksčiau. Bent jau taip man atrodo dabar, kai, beje, negaliu visiškai užtikrintai pasakyti, kad tikrai jo nemėgstu. Kiekvieną kartą, kada apie džiazą kalbame, jo klausome, – įveikdami nemeilę ar tiesiog nepatirdami jokių jausmų, – jis sugeba išsprūsti, palikdamas tik savo paties kontekstą: kasdienį, istorinį, psichologinį. Tiesą sakant, būtent apie tai ir turėtų būti rašomos esė, pavadinimu „Džiazas mano gyvenime“, nes čia svarbiausia ne „džiazas“, o „gyvenimas“, dargi – „mano“. Bet aš to nedarysiu.SKAITYTI DAUGIAU

KAI NE TIK MUZIKA SVAIGINA

Senovės graikų mitologijoje Apolonas (muzikos ir poezijos globėjas) bei Dionisas (vyndarystės ir pasitenkinimo dievas) nuolat priešinami. Tačiau tikrovėje nuo seniausių laikų šių dviejų antikos herojų „kuruojamos“ sritys – bemaž neatsiejamos. Net palyginti santūriame lietuvių muzikiniame folklore dažnai minimi alus, midus ir… žalias vynas. Taip yra visose pasaulio kultūrose (žinoma, išskyrus musulmoniškus kraštus). Vienintelis vakarietiškosios muzikos žanras (tiksliau, požanris), kuris niekaip nesusijęs su svaigalais – tai gospelas. O kaipgi „klasika“ (akademinė muzika)? Esu tik­ras, kad štai čia daugelio laukia nemažai įdomių netikėtumų.SKAITYTI DAUGIAU

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.SKAITYTI DAUGIAU

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“SKAITYTI DAUGIAU

VLADIMIRAS TARASOVAS: „MUZIKANTAS TURI SKAMBĖTI“

Su Vladimiru Tarasovu susitikome atnaujintuose Radvilų rūmuose, jo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos ir parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ išankstinio atidarymo išvakarėse. Penki šimtai ištisą meno epochą atspindinčių darbų, kauptų penkis dešimtmečius, rado nuolatinius namus, tapo matomi visuomenei. O štai paties menininko buveinėje – kiek ramiau negu Radvilų rūmuose, kur į ekspozicijos atidarymą suplūdo kultūros ir meno šviesuoliai, zujo žurnalistai ir svarbūs lankytojai, kuriems suteikta teisė parodą pamatyti pirmiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kad kurdami šių darbų autoriai nesitikėjo oficialių galerijų sienų.SKAITYTI DAUGIAU

Šarūno Karaliaus garsai ir skoniai

Šarūną Karalių pažįstu jau daugiau nei 20 metų. Kažkada tai buvo vienas populiariausių, paklausiausių didžėjų. Beje, ne vien Lietuvoje. Dabar jis darbuojasi visiškai kitoje srityje, tačiau ir čia jį lydi nekintanti tarptautinė sėkmė.
Koks buvo Tavo kelias į muziką? Ko klauseisi paauglystėje, kuo žavėjaisi?
Pirmas rimtas barkštelėjimas per galvoje esančią muzikinę dėžutę – kuomet gal kokių septynerių ar aštuonerių pas vyresnį kaimyną išgirdau grupę „Kraftwerk“. Iš kasetės, beje. Tik po kokių 15 metų sugrįžau prie šių elektroninės muzikos patriarchų.SKAITYTI DAUGIAU

NUO DŽIAZO IKI SOKRATO

Regis, kas bendra tarp vis dar populiaraus muzikos žanro ir vieno žymiausių senovės graikų filosofo? Pasirodo, tai puikiai dera muzikologės, džiazo ekspertės, renginių organizatorės, prodiuserės Aušros Listavičiūtės, jau 20 metų gyvenančios ir dirbančios Olandijoje, kasdienėje veikloje. DŽIAZAS Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. SKAITYTI DAUGIAU

IVTKYGYG PAGAL ŠLIPĄ

Žinia, Artūras Šlipavičius-Šlipas – ne vien Lietuvoje pripažintas menininkas, gyvasis avangardo įsikūnijimas, kuriam jau daug dešimtmečių menas tebėra būdas „pirštu rodyti, kur ir kaip mes visi gyvename“. Šį kartą Šlipą kalbinu kaip alternatyviosios muzikos grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ (toliau – IVTKYGYG) įkūrėją bei lyderį.SKAITYTI DAUGIAU

AUSTĖJA ŽVIRBLYTĖ: SU TRIMITU IR BE JO

Nors Olandijoje studijuojanti Austėja Žvirblytė dar labai jauna muzikė, jos vardas jau užfiksuotas Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje. Mūsų šalyje tai pirmoji trimitą pučianti dailiosios lyties atstovė. Be to, ji ir vokalistė, multiinstrumentalistė, savita muzikos kūrėja. „Septyniolikos keliavau po Austriją su vokaliniu ansambliu „Jazz Island“. Vienoje Zalcburgo gatvių sutikau keletą uniformuotų vaikinų, vienas jų rankose laikė trimitą. Paprašiau, kad leistų pabandyti pagroti. Iškart taip susižavėjau šiuo instrumentu, kad pradėjau visiems pasakoti, kaip myliu trimitą. Netrukus ši žinia pasiekė man visiškai nepažįstamą žmogų, gyvenantį, regis, Jungtinėje Karalystėje, kuris turėjo nebenaudojamą kornetą ir nusprendė jį atsiųsti man. Tuomet mano tėtis surado nuostabų trimito mokytoją, a. a. Vytautą Ramančiūną, su kuriuo ir pradėjau savo kelionę. Vėliau būta daug džiaugsmo besiklausant „Earth, Wind & Fire“ ir Roy’aus Hargrove’o“, – prisimena mergina.SKAITYTI DAUGIAU

Įdomi muzika, kuri gali nepatikti

Bet kuriame aiškinamajame žodyne rasime, kad alternatyva – tai galimybė ar būtinybė rinktis vieną iš dviejų. Konkretu ir aišku. Painiava kyla tuomet, kai šiuo žodžiu įvardijama muzika – tarsi kiekvienas žino, kokio garsyno gali tikėtis, bet tiksliai jį apibūdinti keblu. Miglotas, slidus terminas neįvardija konkretaus žanro ar stiliaus. Akivaizdu, kad alternatyvioji muzika tikrai egzistuoja, tačiau kokia ji? Besigilinant į minėtą klausimą, lengva nuklysti į lankas, tad dera susirasti patikimą vedlį. Šį kartą juo bus Dovydas Bluvšteinas – gerai žinomas muzikos ekspertas, leidėjas, prodiuseris, renginių organizatorius, autorinių radijo laidų vedėjas, legendinės kompanijos „Zona Records“ įkūrėjas.SKAITYTI DAUGIAU

DOMAS ŽEROMSKAS: LAIMĖS KŪDIKIS AR SAVOJO LIKIMO KALVIS?

„Domas Žeromskas kuria naują, kūrybišką, kupiną dvasios ir puikių idėjų muziką, o jo atlikimas yra išskirtinis“ – autoritetingajame amerikiečių žurnale „JAZZIZ“ lietuvio debiutinį albumą „Infinite Itinerant“ (2019) įvertino pernai festivalio „Kaunas Jazz“ publiką sužavėjęs vienas garsiausių mūsų laikų džiazo pianistų, klavišininkų, kompozitorių Bobas Jamesas. Šie daugiau nei palankūs žodžiai skirti pianistui, kuriam darant įrašą tebuvo… septyniolika! Dabar Domas studijuoja prestižiniame Berklio muzikos koledže1, Bostone.SKAITYTI DAUGIAU

Krzysztofo Pendereckio muzika: sodas ir jo sodininkas

Kovo pabaigoje išėjus vienam garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų Krzysztofui Pendereckiui (1933 11 23–2020 03 29), nereikėjo šio muziko prikelti iš užmaršties. Net ir būdamas brandaus amžiaus jis diriguodavo apie šešiasdešimt koncertų per metus, nenuilstamai keliavo, sodino medžius, rašė muziką. Apibendrinti K. Pendereckio kūrybą, įvertinti jos reikšmę visai Europos XX a. kultūros istorijai sunku. Vis tiek kažkas liks nepasakyta, nepaminėta, neapžvelgta. Kaip pastebėjo publicistas, muzikantas Domantas Razauskas, tai lyg foto­objektyvas, kuris neįstengia aprėpti viso pastato, tačiau gali užfiksuoti nedidelę architektūros dalelę. Kaip ir kiti panašūs XX a. menininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius ar Yehudis Menuhinas, K. Pendereckis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, didžiąją gyvenimo dalį dirigavęs savo kūrinius visame pasaulyje, humanitaras, inteligentas, intelektualas, didelis krumpliaratis, priverčiantis suktis kultūros vyksmą, arba dar kitaip, sąvoka ir reiškinys, savo įtaka ir žinomumu pakilęs virš sienų, politikos, režimų. Pačiam kurti taisykles, siekti neįmanomo ir skinti uždraustą vaisių, nepaisyti „negalima“ sampratos ir griežtai laikytis savos logikos buvo K. Pendereckio devizas.SKAITYTI DAUGIAU

Džiazo akibrokštai, klaidinantys mitai ir kita painiava

Dažnas atvirai deklaruoja nemėgstąs džiazo. Nes juk tai įmantru, sudėtinga, keblu… Ir didžiai nustemba sužinojęs, kad jam artima bei dažniausiai klausoma muzika lengvai gali būti priskirta… šiuolaikiniam džiazui. O jei kas nors manęs paklaustų, ar jaučiu prielankumą džiazui (tokią situaciją vargiai beįsivaizduoju, bet…), privalėčiau pasitikslinti – kokiam? SKAITYTI DAUGIAU

Svajonės prie Nevėžio

KOMPOZITORIAUS JUOZO NAUJALIO (1869–1934) JUBILIEJINIŲ METŲ DOVANOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ PILYJE Iki šiol nematyti J. Naujalio daiktai Žmogaus įvaizdį formuoja maži dalykai – kostiumas, vizitai pas kirpėją, išradingai panaudojamas kosmetinės turinys. Specialistų nuomone, joks stilius negali atspindėti visko, kuo esame, todėl gerai, kad dauguma mūsų turime gebėjimą transformuoti šį fenomeną į konkrečiomis aplinkybėmis parankiausią variantą. Laimingieji, perpratę įvaizdžio kūrimo paslaptis, keičia jį lyg kojines, su džiaugsmu atmindami, jog skylės jose ar netesėti pažadai tikrai ne visuomet geram įspūdžiui kenkia. Tai suteikia įdomumo – tinka ir tuo atveju, jei intelektualas nori įkūnyti vakarėlių liūtą arba imtis bohemiško menininko vaidmens.SKAITYTI DAUGIAU

Saulius Petreikis: Kultūra – ne vien akademinė tradicija

Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.SKAITYTI DAUGIAU