GEDIMINAS DAPKEVIČIUS: MUZIKA GALI REIKŠTIS ĮVAIRIAUSIAIS BŪDAIS

Gediminas Dapkevičius – gerai žinomas kompozitorius, klavišininkas, pedagogas, vienas eksperimentinės elektroninės muzikos Lietuvoje pradininkų. Jo kūrybai būdinga Rytų meditacijos jungtis su baltiškąja mitologija, neretai – ir džiazo elementais. Pastaruoju metu Gediminas siekia įkūnyti ir skleisti holistinės muzikos idėjas. Kai tarėmės dėl interviu „Nemunui“, sutiko atsakyti į klausimus, tačiau su išlyga, kad kalbėsimės ne apie jį, bet apie muziką.SKAITYTI DAUGIAU

TIESA AR ŠMAIKŠTI DEZINFORMACIJA?

Gyvename kolosalių informacijos srautų aplinkoje. Dažnai sąmonė nebepajėgi adekvačiai reaguoti, atrinkti, analizuoti. Galiausiai išnyra „svarbiausia“: kad, tarkim, Antonio’us Salieris nužudė W. A. Mozartą, o Vincentas van Goghas nusipjovė ausį. Tad dažnai gerokai svarbesni dalykai, faktai lieka nepastebėti ir neužfiksuoti. Kažkurį rytą internete radau anoniminį labai koncentruotą, lakonišką, anglų kalba šmaikščiai parašytą tekstą, kuriame keliais sakiniais tarsi pateikta visa akademinės muzikos raida, didžiųjų kompozitorių sąsajos. Štai tos tezės:SKAITYTI DAUGIAU

Radijo laida „Audronaša“: Lietuvos sunkiosios muzikos ekosistema

Gediminas Šečkus – charizmatiška asmenybė, kurios išraiškingą balsą atpažįsta kiekvienas Lietuvos sunkiosios muzikos gerbėjas, – šio žanro klausytojų rate geriau žinomas kaip Gedas Audronašas, jau penkiolika metų kiekvieną pirmadienio vakarą veda muzikinę laidą „Audronaša“, tiesiogiai transliuojamą Vilniaus radijo stoties „Start FM“ ir internetu. Joje G. Šečkus kartu su kolega Tomu Paulausku kalbina Lietuvos ir užsienio grupes, pristato metalo muzikos pasaulio aktualijas ir naujienas. Visgi tai nėra tikroji Gedimino profesija – pagal išsilavinimą teisininkas, jis šiuo metu užima korporatyvinės veiklos vadovo pareigas vienoje didelėje bendrovėje. „Audronašą“ veda vien iš idėjos, kurios pagrindas – didžiulė meilė ir atsidavimas sunkiajai muzikai. Su laidos kūrėju kalbamės apie tai, kaip iš vaikiškų žaidimų sumanymas peraugo į tikrą, profesionalią, Lietuvos kontekste itin reikšminga tapusią radijo laidą.SKAITYTI DAUGIAU

GEDIMINAS GELGOTAS + NIKO = DRĄSA IR GROŽIS

Gediminas Gelgotas – pasaulinį pripažinimą pelnęs kompozitorius, dirigentas, garsiojo „NI&Co“ ansamblio įkūrėjas ir meno vadovas. Jo kūriniai atliekami trijų žemynų prestižinėse koncertų salėse, juos transliuoja įvairūs akademinės muzikos TV kanalai bei radijo stotys („Mezzo TV“, „Classic FM“, „BBC Radio“, „Radio France“, „BR Klassik“), nuo 2010 m. partitūras leidžia ir platina kompanija „Peermusic Classical“ (Vokietija / JAV), albumai įrašinėjami „Londono Metropolis“ ir kitose žinomose įrašų studijose. 2018 m. kūrinio „Sanctifaction“ vaizdo klipo premjerą prestižinis žurnalas „Gramophone“ savo internetinėje svetainėje pristatė kaip svarbiausią dienos naujieną („video of the day“).SKAITYTI DAUGIAU

DAILIOJI LYTIS NATŲ PENKLINĖSE

Zita Bružaitė, Dalia Kairaitytė, Onutė Narbutaitė, Audronė Žigaitytė-Nekrošienė… Šiuos ir dar keturių dešimčių lietuvių kompozitorių vardus bei kūrybą puikiai žino kiekvienas akademinei muzikai neabejingas žmogus. Šių kūrėjų opusai dažnai skamba prestižinėse koncertų salėse, ne viena jų pelnė garbingus Lietuvos ir užsienio apdovanojimus. Štai kompozitorė Lina Lapelytė kartu su rašytoja Vaiva Grainyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite už drauge sukurtą operą-performansą „Saulė ir jūra“ įvertintos pagrindiniu Venecijos bienalės prizu – „Auksiniu liūtu“. Onutė Narbutaitė – vienintelė kompozitorė iš Baltijos šalių – kartu su kitais 49 kompozitoriais iš viso pasaulio buvo pakviesta dalyvauti „Kronos“ kvarteto projekte „50 for the Future“, suvienijusiame skirtingų meninių ir idėjinių krypčių atstovus, tarp kurių tokios žvaigždės kaip Laurie Anderson, Philipas Glassas, Terry’is Riley’is.SKAITYTI DAUGIAU

PETRAS GENIUŠAS: GROTI VERTA TIK GERIAUSIUS IR MYLIMIAUSIUS KŪRINIUS

Esate žymių muzikų dinastijos atstovas. Iš šalies žvelgiant, vos gimęs buvote „pasmerktas“ tapti tuo, kas esate. Ar įsivaizduojate save kitos profesijos žmogumi?

Pianistai moka persiorientuoti. Jie gali tapti muzikos kritikais, direktoriais, rektoriais, netgi šalies prezidentais. Gal, jeigu labai reikėtų, sugebėčiau ir aš. Bet kol kas tokio noro nebuvo, džiaugiuosi tuo „pasmerkimu“. Dar įsivaizduočiau save dailininku, nes su dailės pasauliu irgi esu pažįstamas nuo vaikystės.SKAITYTI DAUGIAU

Muzika ir humoras

Kas yra muzika, daugiau ar mažiau žinome visi, o humoras, glaustai tariant – gebėjimas išprovokuoti juoką, pralinksminti. Nuo seniausių laikų tai darė ir kūrėjai, ir atlikėjai. Beje, humoras muzikoje nebūtinai reiškia, kad neišvengiamai kvatositės. Kartais pakanka vien nusišypsoti.SKAITYTI DAUGIAU

KEISTUOLIS GENIJUS ERIKAS SATIE

Erikas Satie buvo itin talentingas kompozitorius (deja, iki šiol deramai neįvertintas), mažiausiai trijų, o gal net keturių moderniosios muzikos stilių pradininkas. Ir… didis keistuolis. Keistuolių keistuolis. Žiemą vasarą vilkėdavo vis tą patį, vienintelį lietpaltį, kuriuo apsisiausdavo tarsi rytiniu chalatu. Jo fetišas buvo katiliukas (tokia skrybėlė), kurio paliesti neturėjo teisės niekas. Kartą atsitiktiniam praeiviui netyčia numušus katiliuką nuo kompozitoriaus galvos, nuo nuožmaus jo įtūžio nelaimėlį gelbėti teko policijai.SKAITYTI DAUGIAU

LAURA BUDRECKYTĖ. „Cinamono“ IR NE TIK

Laura Budreckytė – ne tik žinoma džiazo vokalistė, muzikos autorė, pedagogė, bet ir savitos grupės „CinAmono“ viena įkūrėjų bei lyderių. Tai universali muzikė – ji lengvai adaptuojasi ir svingo grupėje „The Schwings“, ir folkdžiazo projekte „Ethnic Mood“. Be to, Laura kuria įvairius projektus bei mokymo programas.SKAITYTI DAUGIAU

DŽIAZAS KARANTINE

1918-aisiais Europa pirmą kartą išgirdo gyvai atliekamą amerikietišką džiazą. Tai įvyko Paryžiuje, kur grojo „Harlem Hellfighters“ – tamsiaodžių amerikiečių karių grupė. Tais pačiais metais pasaulyje prasidėjo ispaniškojo gripo pandemija. Užsikrėtė 550 milijonų žmonių, mažiausiai 50 milijonų jų mirė. Nuo 1918 m. rugsėjo 8 d. iki 1919 m. kovo 15 d. džiazo lopšyje (Naujajame Orleane) mirė 3362 žmonės. Tai dvigubai viršijo nacionalinį rodiklį. Knygoje „Satchmo: Mano gyvenimas Naujajame Orleane“ (Satchmo: My Life in New Orleans, 1952) Louisas Armstrongas liudija: „Kadangi visi sirgo gripu, privalėjau dirbti ir slaugyti visus šeimos narius ir bičiulius.“ Laimė, didysis džiazo flagmanas liko gyvas.SKAITYTI DAUGIAU

OPEROS SPINDESYS IR AUKOS

Favola pastorale, dramma musicale, festa teatrale, rappresentazione… Neabejoju, kad šiandien daugeliui tai yra niekada negirdėti terminai. Tačiau taip skirtingu metu siekta įvardinti žanrą, kurį nūnai žinome kaip operą. Per daugiau nei 400 metų sukurta maždaug 50 tūkst. operų, iš kurių šiais laikais pastatoma gal keliasdešimt. Opera – tai vakarykštė muzika užvakarykščiame teatre… Ar bent taip teigė žymiausi praėjusių epochų autoritetai.SKAITYTI DAUGIAU

KAIP GIMSTA MUZIKA?

Kūrybos procesas bemaž visuomet būna labai individualus. Ypač muzikoje, kuri tebėra bene abstrakčiausia meno forma. Iš šalies stebint kuriantį tapytoją ar rašytoją, galutinį rezultatą nujausti ar nuspėti turbūt įmanoma, o kompozitoriaus darbas liks nesuvoktas tol, kol nesuskambės jau užbaigtas kūrinys. Gal dėl to daugelyje kino filmų apie muzikos klasikų gyvenimą ir (ypač) kūrybą dėmesys sutelkiamas ties meilės intrigomis, biografijos vingiais, bet esmė taip ir lieka neatskleista, nors už kadro muzika liejasi gausiai.SKAITYTI DAUGIAU

KLAUSYTI IR (NE)GIRDĖTI

Kažkuris praeities išminčius ateities kartoms paliko frazę: „Muzika prasideda ten, kur žodis netenka galios.“ Šiai minčiai pritarė ir Leonardas Bernsteinas (XX a. amerikiečių muzikos klasikas, žymus kompozitorius, dirigentas, pianistas, garsiosios „Vestsaido istorijos“ autorius): „Muzika – tai judėjimas, visada kur nors einantis, nuolat kintantis, veržliai tekantis ar pamažėl sruvenantis nuo vienos natos link kitos. Apie mūsų jausmus šis judėjimas gali pasakyti daugiau nei milijonas žodžių.“ Tikrai taip, tačiau su sąlyga, kad klausytojas supranta tai, kas jam sakoma. Juk, nors ir kokia skambi bei išraiškinga būtų kinų kalba, pašnekovai turi ją mokėti, idant galėtų susikalbėti.SKAITYTI DAUGIAU

DŽIAZO ATSTUMTIEJI

Daugeliu požiūrių muzikos instrumentai primena žmones – kiek­vienam būdingas savitas balso tembras, skiriasi ir galimybės, charakteriai. Vieni tampa lyderiais, ilgaamžiais, kiti gausina minias arba miršta vos gimę. Žvelgiant į muzikos raidą susidaro įspūdis, kad atskiri žanrai atsirenka sau tinkamus instrumentus. Tačiau egzistuoja ir nemažai tai paneigiančių faktų. Neabejoju, jog greta visur ir visuomet dominuojančio fortepijono daugeliui džiazo simbolis tebėra saksofonas, bene charakteringiausias instrumentas šiame žanre. Taip, be saksofono grandų džiazas sunkiai įsivaizduojamas. Tebūnie, tačiau taip buvo ne visada. Ankstyvajame džiaze viešpatavo klarnetas, svarbą išsaugojęs ir svingo eroje. Pamažėl jį išstūmė saksofonų šeima, o gitara privertė ilgam pasitraukti bandžą.SKAITYTI DAUGIAU

AMM, arba Pagiriamasis žodis improvizacinei muzikai

Vėlyvą 1991 m. pavasarį, pagaliau išėjus pirmam „Tango“ numeriui (spaudai paruoštas 1990-ųjų rudenį), su kolega Linu Vyliaudu išsiuntinėjome kelis šimtus laiškų į platųjį pasaulį pranešdami, kas esame, ir kad ruošiamės iš peties padirbėti šiuolaikinės muzikos fronte. Prašėme įvairiausios informacijos: muzikantų, atlikėjų, kompozitorių – biografijų ir leidinių; įrašų leidyklų, leiblų, kompanijų bei leidėjų – plokštelių, kasečių, kompaktinių diskų, knygų, žurnalų, katalogų, siūlėme tai pristatyti, aprašyti, recenzuoti „Tango“ žurnale. Vienas leidinio egzempliorius kartu su tradiciniu laišku nukeliavo į „Matchless Recordings“. Netrukus gavome mielą atsakymą, pasirašytą Eddie’io Prévosto, „Matchless Recordings“ firmos vadovo. Užsimezgė draugystė, keitėmės laiškais, plokštelėmis. Susirašinėjant kilo mintis pakviesti Eddie’į ir AMM kolektyvą į Vilnių, surengti koncertą. Planas plėtojosi, išryškėjo galimybė koncertuoti ir Maskvoje; paradoksalu, bet pro šį miestą buvo tiesiausias kelias iš Londono.SKAITYTI DAUGIAU

Mistifikacijos muzikoje, arba Kai nesi tikras, kad klausaisi Bacho

Regis, kaip ir bet kurioje kūrybos srityje, muziką komponuojantis žmogus visuomet siekia autorystės pripažinimo bei tikisi teisėto atlygio – Lietuvoje ir pasaulyje tuo rūpinasi gausios Autorių teisių asociacijos bei agentūros. Tačiau taip buvo ne visada. Iki XVIII a. pradžios muzikos kūrėjų ir užsakovų santykiai galėjo būti itin įvairūs, tai priklausė nuo jų asmeninių susitarimų. Tad net ir didysis Johannas Sebastianas Bachas nesidrovėdamas gausiai ir produktyviai perdirbinėjo garsiųjų amžininkų – Alessandro Marcello, Georgo Philippo Telemano, Giuseppe’ės Torellio ar Antonio Vivaldio – kūrinius. Anuomet galvos sopulio tai niekam nekėlė, nekelia ir dabar. Sukurta Bacho, ir taškas. Tik 1710 m. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas pirmasis autorių teisių įstatymas (dar žinomas kaip Karalienės Anos statutas), jau reglamentavęs publikuojamų kūrinių autorystę.SKAITYTI DAUGIAU

Rojaus saulėlydis

1967 m. gegužę britų grupė „The Kinks“ išleido vinilą, kurio pirmoje pusėje klausytojams pateiktas kūrinys, pavadinimu „Waterloo Sunset“ („Saulėlydis Vaterlo“). Nuo tada nenustojama jo klausytis ir groti; nepaisant to, už palyginti nedidelės (manyčiau, kokių dviejų milijonų) žmonių grupės ribų niekas apie šio šedevro egzistavimą nežino. Čia neketinu ištaisyti šios akivaizdžios neteisybės, nes toliau pateiktame tekste kalbėsiu apie ką kita – apie tai, ką galima pavadinti „idealia visų laikų ir tautų popdaina“, iš ko ši konstrukcija susideda, pagaliau, – ir svarbiausia – kaip veikia kultūrinės gamybos bei reprodukcijos mechanizmas pokarinėje Britanijoje ir Europoje bei kaip tai susiję su aplinkiniu pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU