2025-12-16
Eglė Petreikienė
Rengiant medžiagą fotoalbumui „NEMUNO“ VEIDAI. 24 MAIŠTO METAI, būta visko: ir sentimentų legendiniam mano jaunystės žurnalui, ir užsidegimo atskleisti jo reikšmę ne tik rašytojų ar fotografų bendruomenėms, bet visiems, norintiems pažinti Lietuvos kultūros istoriją, jos unikalius reiškinius. Vargu, ar galėjau nujausti, į kokias „Nemuno“ gelmes teks panirti – buvo momentų, kai vaizdų, pavardžių, stilių ir temų gausa, atsakomybė, susižavėjimas bei pagarba daugybei autorių prislėgė iš pažiūros nepakeliamu svoriu. Suvokimas, jog sutalpinti tūkstančių fotografijų į kelis šimtus puslapių tikrai nepavyks, juolab enciklopedinė aprėptis nėra šio leidinio tikslas – štai kas padėjo pasiekti krantą.
Neabejoju, kad ne vienas fotografas čia ieškos savęs. Ir neras. Iš anksto jų visų atsiprašau. Pirmoji „Nemuno“ epocha truko ketvirtį amžiaus: 1967–1990 m. Iš peržiūrėtų daugiau kaip keturių šimtų fotografų, per tą laiką nors kartą publikuotų žurnale, tik kiek daugiau nei keturios dešimtys pakliuvo į jūsų rankose esančią knygą. Teko apsibrėžti atrankos kriterijus: pirmiausia – tie, kas bendradarbiavo ilgiausiai, kurių atspausdintų darbų aplankai storiausi. Turinį šiek tiek koregavo apmaudūs netikėtumai: kadais išgarsėję, o dabar kažin kur prašapę autoriai ir originalių atspaudų stoka. Važiuojant į Lietuvos literatūros ir meno archyvą (LLMA), plazdeno viltis ten rasti vaizdų, kokių reikia kokybiškam fotoalbumui. Peržiūrėjus visą saugoti perduotą medžiagą, paaiškėjo, kad išgirtasis „be galo gausus ir sistemingas“ žurnalo archyvas nei toks apstus, nei toks tvarkingas – didesnės dalies originalių nuotraukų jame nėra ir trūksta pačių įsimintiniausių kadrų, garsiausių fotografų darbų. Kas dabar pasakys, ar koks vėjas juos išnešiojo, ar patys autoriai atsiėmė. Tačiau neturėtume skųstis: bendravimas su Lietuvos fotografijos klasikais, ieškant vaizdų originalų – taip pat itin įdomi ir prasminga darbo dalis.Daugiau
