KAIP PARDUOTI SAVĘS NEPARDAVUS? POKALBIS SU JAUNAISIAIS LIETUVOS MADOS FOTOGRAFAIS

Kalbino Agnetė Voverė

Mados fotografai veikia kaip tarpininkai tarp mados industrijos darbuotojų bei kūrėjų ir vartotojų. Būtent jiems pavyksta užčiuopti, kokia estetika šiuo momentu patraukliausia, kaip geriausia įamžinti drabužį, nuotaiką, papasakoti istoriją. Tai tylieji stebėtojai, matantys tikrąjį, kartais ne tokį ir žavingą mados veidą. Šiandien neįmanoma nepastebėti gausaus būrio jaunųjų kūrėjų, sėkmingai formuojančių savo unikalų braižą būtent mados fotografijos lauke. Lietuvoje šis žanras skaičiuoja ne pirmus metus, o pradedantieji turi į ką atsiremti – puikiai žinome fotografus Tomą Kaunecką, Gediminą Žilinską bei kitus, pradėjusius plėtoti mados fotografiją mūsų šalyje, publikuojant menines ir komercines fotosesijas mados bei gyvenimo būdo žurnaluose. Daugelis jaunų kūrėjų, kaip ir šio pokalbio pašnekovai, šiandien dirba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad apibrėžti Lietuvos mados fotografijos lauko ribas vis sudėtingiau.Daugiau

GAKTOS PLAUKAI, NUDIZMAS IR CENZŪRA: fotografijos kovos dėl nuogo kūno vaizdavimo istorija

Annebella Pollen

Savo darbe nuolat žiūriu į nuogus kūnus. Meno istorijoje jų pilna – nutapytų, nulipdytų ir nufotografuotų – jie užpildo galerijų bei muziejų ekspozicijas. Stoviu priešais juos, projektuojamus ekranuose, kai skaitau paskaitas šia tema. Karjeros pradžioje kaip modelis pozavau kitoje dailininko molberto pusėje, iš kur stebėjau į mane žvelgiančius tapytojus. Ši dviguba perspektyva suteikė man privilegijuotą padėtį – tiek akto subjektės, tiek jo tyrėjos.

Šiuolaikiniai menininkai gali kritikuoti akto tradicijas ir idealus, tačiau nuogas kūnas vis dar yra ta sritis, dėl kurios kyla diskusijos. Dabar aktai mene būna įvairių formų bei stilių, tačiau galerijose vyrauja vienas esminis aspektas – dažniausiai jie yra moterų ir sukurti vyrų.Daugiau

ARŪNAS KULIKAUSKAS: FOTOGRAFAI REŽIMUI BUVO PATYS PAVOJINGIAUSI

Kalbino Erika Drungytė

Devintojo dešimtmečio Kaunas – tai mielinė tešla, kilusi ir brendusi ant maišto bei kontrkultūros raugo, kurį užmaišė to meto jaunieji. Tokio stipraus „hipiavimo“ ir kitų vakarietiškų inkliuzų į sovietinės sistemos ratus taip atkakliai nekaišiojo niekas kitas, kaip patys patys šio miesto labiausiai anti-: antisovietiniai, antisisteminiai, antitradiciniai etc. neklaužados. Arūnas Kulikauskas – vienas jų. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs pramoninio dizaino studijas, vis tik daugiausiai dėmesio jis skyrė savo pomėgiui – fotografijai. Nors į Fotomenininkų sąjungą buvo priimtas be jokių kliūčių, greitai ėmė šiauštis prieš visus tada „praktikuotus“ kanonus bei realybės vaizdavimo tradicijas.Daugiau

Visvaldas Morkevičius, trūkęs laikas ir prustiški atminties keliai

Katažyna Jankovska

Fotografija yra medija, žaidžianti su laiku, – joje praeitis, dabartis ir ateitis persilieja viena per kitą, tačiau nedaugeliui fotografų pavyksta pagauti šią technikos duotybę. Štai prieš kelerius metus dėl savo unikalios vizualinės estetikos pastebėtas jaunosios kartos menininkas Visvaldas Morkevičius po kurio laiko sugrįžo su naujas formas įgavusia kūrybine praktika – 2021 m. Rygos fotobienalės pagrindinio prizo nugalėtojas savo naujausią fotografijų seriją erdvinės instaliacijos formatu šiemet žiūrovams pristatė ISSP galerijoje Latvijos sostinėje bei Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Ir nors naujausio projekto pavadinimas „Looking Forward to Meet Me“ („Tikiuosi susitikti save“, 2020–2021) nurodo ateitį, šie darbai – tai į ankstesnius gyvenimo etapus nukreipta vaizdinė savirefleksija. Toks lyg dvikryptis santykis su laiku man primena Marcelio Prousto romanų cik­lą „Prarasto laiko beieškant“ (1913–1927), kurį vizualiosios kultūros tyrinėtoja Mary Bergstein apibendrina žodžiais „žiūrėdamas atgal žmogus išmoksta matyti“.Daugiau

PERMĄSTYTI SAVE: IDENTITETO PAIEŠKOS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE

Justina Augustytė, Ugnė Marija Makauskaitė

Šis tekstas – pasakojimas apie tai, kaip ilgainiui kito Lietuvos fotografijos menas ir kaip jame skleidėsi tapatybės klausimas. Pasakojimas subjektyvus, tad siūlo tik vieną iš daugybės būdų „preparuoti“ šalies meninę fotografiją. Jame nevengiama prieštaravimų ir nenuoseklumų, tačiau tai tik praplečia polilogą tarp kūrinių, leidžia rastis netikėtoms, bet iškalbingoms asociacijoms. Svarbia vienijančia ašimi čia tampa istorinis kontekstas, apibūdinantis reikšmingus valstybės istorijos ir politikos procesus, veikusius ne tik meninę kūrybą bei jos sklaidą, bet ir dinamišką individo pasaulį.Daugiau

VYTAUTAS KUMŽA. FOTOGRAFIJA KAIP ATSPIRTIES TAŠKAS

Gintarė Žaltauskaitė

Amsterdame gyvenantis ir kuriantis Vytautas Kumža į Lietuvą sugrįžta stebindamas fotografijomis bei personalinėmis parodomis; nuolatinius žanro ribų tyrinėjimus atskleidžia jo nuotraukose užfiksuoti skulptūriški objektai. Jaunasis menininkas apdovanotas Ron Mandos galerijos fotografijos talento (2017) ir „Sybren Hellinga“ meno prizais (2019), tapo Europos fotografijos (2016), „StartPoint“ (2017) prizų ir „Rabobank Dutch“ nacionalinio fotografijos prizo (2018) bei Rygos fotografijos bienalės (2018) nominantu. Nors V. Kumžos pavardė Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma, jo kūriniai jau įtraukti į Nyderlandų LAM muziejaus, „KPMG“ bei „Swedbank“ meno kolekcijas ir „Lewben Art Foundation“ meno fondą.Daugiau

Romualdas Požerskis: Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti

Kalbino Erika Drungytė

Menas visą laiką patiria permainų laikotarpius. Atsiradus fotografijai ir jai ėmus sparčiai tobulėti, radosi baimių, kad nebereikės tapybos ir ji mirs. Ar Lietuvoje fotografai turėjo ambicijų užimti dominuojančios srities poziciją? Koks buvo šio meno įsitvirtinimo greta kitų kelias?

Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.Daugiau

Romualdas Požerskis – kareivis, atsidavęs savo reikalui

Parengė Erika Drungytė

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, šiais metais ne tik minintis 70-metį, bet ir žiūrovams pristatantis dvi puikias personalines parodas, nors gimė Vilniuje, augo, mokėsi ir kaip kūrėjas brendo Kaune. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijavo elektrotechniką, tačiau ketvirtame kurse drauge su metais jaunesniu bendramoksliu Virgilijumi Šonta stačia galva nėrė į fotografiją. 1973 m. draugai surengė nedidelę jųdviejų pirmąją parodą. 1975 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje, o jau kitais metais buvo priimtas į jos narius (žinia, ši draugija susibūrė 1969 m. ir tapo pagrindu įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1989 m.).Daugiau

Popietinis vizitas (III)

Ieva Saudargaitė

Skelbiame trečiąją ankstesniuose numeriuose pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.Daugiau

Popietinis vizitas (II)

Ieva Saudargaitė

Skelbiame antrąją praėjusiame numeryje pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.Daugiau

Popietinis vizitas

Ieva Saudargaitė

Ievos Saudargaitės projekte „Popietinis vizitas“ autorės kaip architektės ir kaip fotografės keliai galiausiai susieina į vieną. Studijuoti architektūrą menininkę pastūmėjo smalsumas, kaip gyvena kiti, tačiau pagal užsakymus fotografuojant erdves dažnai prašoma šį susižavėjimą palikti nuošalyje, sutvarkyti interjerą, net perstumdyti baldus ir padaryti nuotraukas, savo sterilumu panašias į kompiuterinės grafikos vaizdus. „Tam tikra prasme, šis projektas yra priešnuodis visiems tiems metams, kuriuos praleidau prieš pradėdama fotosesijas išvalydama namus nuo jų gyventojų pėdsakų, – paaiškina Ieva. – Interjerų fotografijos logistika tokia, kad pasitaiko atvejų, kai net nesusitinki su ten įsikūrusiais žmonėmis, tačiau juos ir jų asmenybes gali įsivaizduoti iš aplinkinio chaoso laipsnio, knygų pavadinimų, daiktų, drabužių… Užuot vengusi šių gyvenimo nuotrupų, norėjau pasidžiaugti įvairiais būdais, kuriais mes prisitaikome erdves, paversdami namus savo ir savo svajonių tęsiniais, įsigilinti į tai, kaip erdvę užimame drauge su šeimos nariais, draugais ar kambariokais.“Daugiau