Tai žymiojo fotomenininko ir literatūros kritiko bičiuliškų pokalbių fragmentai. Jų visumos publikacija dar prieš akis. Kalbėtasi Antano ir Rimos Sutkų namuose Alytaus gatvėje Vilniuje. Dažnai čia sutikdavau ir Antano dukrą Indrę, kuri, kaip ir Rima, padeda tvarkyti neaprėpiamą Sutkaus fotografijų archyvą. Teko matyti kai ką nematyta. Įsiterpdavo pasiguodimų dėl sveikatos, reagavimų į politikos bei kultūros įvykius (Sutkus viskuo tebesidomi), žinių apie įvairiose šalyse rengtas parodas (pokalbių laiku – Londone, Paryžiuje, Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje), pelnytus prizus (Vokietijos fotografų sąjungos skiriamas tarptautinio garso Salomono prizas). Paklaustas, kas iš jo kūrybos dabar labiausiai traukia kitų šalių parodų rengėjus, Antanas atsakė, kad „kasdienybės archyvas“ – sovietmečio vaizdų ir veidų dabartinis pateikimas. Pagalvojau: tai socialinės esė, parašytos vaizdo kalba. Šiuo metu rūpinasi artėjančia paroda Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir paroda bei albumine knyga, kurią sumanė žinomas Vokietijos leidėjas. Publikacijoje minimi Antano Sutkaus albumai: „Retrospektyva / Retrospective“, Vilnius: Sapnų sala, 2009; „Lietuvos žmonės / People of Lithuania“, Kaunas Photography Gallery – Antanas Sutkus’ Archive, 2015.
Aš dabar sąžinės sąskaitas suvedinėju. Nelabai noriu su savo archyvu dirbti, tai su sąžine. Gal jau galėtų ir negraužt. Vis pagalvoju, kad labai seniai fotografuoju. Nuo pirmos knygos – „Vilniaus šiokiadieniai“ (kartu su Romualdu Rakausku) – penkiasdešimt metų. Mintys kokios tokio amžiaus žmogaus? Ką radom ir ką paliekam. Galvoju apie savąją fotografų kartą, kuri pradėjo lietuvių tapatybę teigti. Žinoma, tyliai, nujausdami, kaip ką daryti. Plito toks posakis, kad Sutkus, čia po vieno anų laikų saugumiečių „patvarkymo“, net girtas pribudęs žinojo, ką dainuoti: „Volga, Volga, matj rodnaja“. Žinojom, kas mūsų priešas, kaip elgtis ir, jeigu reikia, įtikti. Kentėdavom dažniausiai dėl liežuvio. Ir aš už šnekas atkentėjau. Ypač kai kolegų būrelyje prie vyno tarstelėjau, kad iš Lietuvos okupantų gal geriausi rusai. Pasiekė kagėbistų ausis. Teko užsičiaupt, ir ilgam. Su visokiom pasekmėm.
Psichologai, kai kalbama apie kokius nusikaltėlius, paprastai sako: „Jo vaikystė buvo sunki, jo nemylėjo“ ir tra-ta-ta. Mano vaikystė buvo laiminga. Mane mylėjo mama, seneliai, nors mama turėjo slapstytis, nedaug gyvenau kartu su ja.
Ne viską aš žinau ir suprantu. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi turbūt dėl tėvo. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, sovietų okupacijos talkininkai turbūt norėjo juo pasinaudoti. Bet komunistas jis nebuvo. Ir turbūt pradėjo suprasti, kas darosi. Atrodo, buvo spaudžiamas pasirašyti deportuojamųjų sąrašą, sakyti kalbą Spalio revoliucijos minėjime Zapyškyje. Tai 1940 metai, raudonieji jau Lietuvoje. Jis savo tėvui prasitaręs: „Aš pasakysiu jiems tokią kalbą, kad aiktelės.“ Ir mitingo dieną nusišovė.
O po karo mama, tai valytoja, tai skalbėja, turėjo slapstytis turbūt dėl patėvio. Gyveno ji tada lūšnoj Ežerėlyje, paskui barake. Kur vienas kambarys į keturias dalis antklodėmis perskirtas. Už vienos kas nors geria, už kitos mylisi. Senelis atėjęs kai pamatė, tai mane iš karto į Kluoniškius pasiėmė. Ten tekėjo mano vaikystė. Senelį tėčiu vadinau.
Apie patėvį. Čia karo metai, aš mažas buvau. Sunku atsirinkti, ką prisimenu, kas – girdėti pasakojimai. Lietuvos laikais jis buvo karininkas. Nacių okupacijos metais, kaip suprantu, perėjo vokiečių pusėn. Ir ne šiaip sau karininkas. Prašmatnus butas Kaune, puikūs antikvariniai baldai. Kai aš ten pasirodydavau, mama mane, pasak patėvio, „bolševikų benkartą“, nuo jo slėpdavo. Girdėjau pasakojant, jog vokiečiai patėvį kartą išsivežė reikšmingo pokalbio. Grįžęs pasakė, kad Lietuvos karininko garbė neleidžia daryti to, ką jie liepia. Netrukus jį išsivedė gestapininkai, ir čia žinios baigiasi. Tikriausiai vokiečiai jį „patvarkė“.
Viskas veikė. Net ir tai, kokia vandens temperatūra Nemune pusę šešių ryto. Kas aplink Zapyškį? Kloniai. Labai įspūdingas vaizdas nuo kalno. Bažnyčia matyti, toliau Nemunas. Sėdi, žvalgaisi pavasarį, kai potvynis, plaukia nameliai, gaidys ant stulpo gieda. Kartais pagalvoju, kad šie įspūdžiai paskui skatino fotografuoti iš „aukštų taškų“. Nuo Vilniaus stogų. Iš sportinių lėktuvų, malūnsparnių. Nesakau, kad tai buvo didelis menas, bet norėjau parodyti gražiąją Lietuvą. Išleidau tokių albumų, jie plačiai paplitę.
Trys tada svarbiausi mano daiktai: radijas, dviratis ir fotoaparatas. Iki „Liubitelio“, atrodo, dar kažkoks buvo. Radijo, tų laisvųjų balsų, labai norėjau klausytis. Ir knygas skaityti. Sirgau tuberkulioze, reikėjo daug gulėti. Tai skaičiau ir skaičiau – visą lietuvių ir ne lietuvių klasiką, net geltonąją literatūrą. Pilyponį.
Didžiulis pažinimo alkis. Mes, kalbu apie savo vienmečius, su kuriais vėliau susitikau Vilniuje, universitete, – mes buvom alkani pažinimo. Valgyti irgi neturėjome, bet tas kitas alkis buvo stipresnis. O literatūra ypač traukė.
Nikolajui Dybenkai. [Jis buvo LKP CK antrasis sekretorius 1978–1986 m. – V. S.] Nunešiau jam savo naują albumą. Paskyrimą užrašiau. Išgėrėm. Jis turėjo, ir aš buvau atsinešęs gero viskio. Įkaitom. Jis ir sako: „Predstavj, čto ja carj“. Supranti, kad viskas rusiškai. „Įsivaizduok, kad aš caras. Prašyk, ko tik nori, bus padaryta.“ Tada ir pasakiau, kad ačiū, man nieko nereikia. O toliau kalbas pavyniojau apie tai, kad mus, fotografus, sunkiai į užsienį leidžia. „Žinote, ką, suteikite mums galimybę savo darbą dirbti.“ Šitas mano pasišnekėjimas, kaip man dabar atrodo, buvo vienas iš naudingiausių. Kol Dybenka buvo valdžioje, tol mūsų organizacijos ir manęs niekas „nelaužė“.
*
Iš 2016 12 28 pokalbio, kuriame dalyvavo Sutkaus bičiulis kunigas Julius Sasnauskas. Paklausiau jo, ką mano apie tą metą, kai Antanui teko bendrauti su sovietiniais pareigūnais, ir gert kartu, ir kai ką nutylėt, ir sakyti, kas pageidauta.
Kartu su bendraminčiais, daug negalvodamas, lyg ir savaime, savo darbais ir kūriniais visgi skiepijau lietuviškumą.
Kai vadina mus sovietiniais… Nesijaučiu esąs sovietinis. Esu subrandintas močiutės ir senelio, pas kuriuos ilgai gyvenau, mentalitetų. Uršulė Kudirkaitė ir Vincas Urbonavičius. Močiutė buvo giliai tikinti ir mane už čiuprynos [pakarpos – red.] prie Dievo vedė.
Populiari. Štai ir dabar jos prašo albumo ar katalogo viršeliui. Švedai, atrodo.
Fotografavau studijų metais Vilniaus universiteto bendrabutyje, vadintame Stuokyne. Jame gyveno mano draugų, tarp jų ir Vitas Žvirdauskas, vėliau rašytojas. Bet iš tiesų tai ėjau pas Ireną F. Graži buvo! Tada vos neapsiženijom.
Maratonas Vilniaus gatvėmis buvo iš tiesų. Irena stovėjo persisvėrusi balkone. Aš kybojau atsispyręs į tą patį balkonėlį. Vyrai apraišiojo mane virvėmis ir laikė iš dviejų pusių. Minutę kitą. Būtų kuris paleidęs netyčia – šakės lietuvių fotografijai…
Nelengva pasakoti. Ireną aš palikau, tenka sakyti – išdaviau. O buvo meilė ir aistra. Žinau, kad Irena ištekėjusi už muzikanto, turi sūnų. Po daugybės metų paskambino iš Prancūzijos. Turbūt dėl to, kad kalbėjau apie tą fotografiją ir apie ją televizijos laidoje, dienraštis „Kauno diena“ šią laidą perpasakojo.
Mudu su Birute Mackonyte [žurnalistė, vėliau rašytoja – V. S.] buvome komandiruoti į Ignaliną. Padaryti fotoreportažo apie žvejus. Padarėm. Antryt atsikėliau pavaikštinėti, aparatus pasiėmiau. Matau, vaikai su gėlėmis eina. Rugsėjo pirmoji! Einu ir aš su jais į mokyklą. Tik žiūriu – vaikas tėvo rankos įsikibęs. Žvilgt į kitą pusę – pionierius. Dar tokia mama, juodai apsirengusi.
Vis klausinėji apie fotografavimo paslaptis. Tai matai, dešimt penkiolika minučių, ir jau turiu. Du kadrus, apkeliavusius pasaulį. Priskirtus, pasak kritikų, „humaniškai fotografijai“. Ar čia ne Dievo ranka? Nedariau jokių variantų, vieninteliai kadrai.
Tarptautinėje parodoje Italijoje ši nuotrauka gavo Michelangelo d’Oro prizą.
Parodžiau Marinai Bugajevai, „Sovetskoje foto“ vyriausiajai redaktorei. Ji išspausdino tame žurnale. Ir prasidėjo! Karo veteranų, pensininkų laiškai vienintelės partijos Centro komitetui. Pionierius turi būti ryžtingas, šypsotis, o čia… „Kakoj tut pionier, čto za Solženicyn pojavilsia fotografičeskij?“ („Koks čia pionierius, kas per fotografinis Solženicynas?” – rus.)
Bugajevą iškvietė į Centro komitetą. Pasisekė, kad ją iškvietusio skyriaus viršininkas buvo jos jaunystės draugas ir šiaip supratingas žmogus. Bugajevai pavyko apginti mane. Ir save, žinoma. Ji tik paprašė manęs tos nuotraukos kurį laiką neskleisti plačiai.
Turbūt supratai, kad su Bugajeva buvau pažįstamas, yra tekę ją pašefuoti, kai lankėsi Lietuvoje. Ir kitus naudingus maskviečius kviesdavom pasisvečiuoti, deramai priimdavom, o jie padėdavo Lietuvos fotografams, kai prireikdavo.
Fotografija yra šviesoraštis. Rašau šviesa. Gera šviesa, gerai krinta ant veido, sumoduliuoja.
Dabar jau nemoku šviesoraščio. Beveik nefotografuoju. Šiandien skelbiama, kad fotografijai svarbiausia konceptualumas. Idėja. Ir kad būtų kitoniškai. „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – taip vadinu šią kryptį. „Pagauk kampą“ meniškesnė kryptis, nes daugiau improvizacijos.
Turėjo, net labai. Literatūra vedė mane ir prie muzikos, vaizduojamojo meno, tapybos. Jau sakiau apie pažinimo alkį. Nuo studijų pradžios pradėjau bendrauti su dailininkais Rimtautu Gibavičium, Ričardu Vaitiekūnu, Petru Repšiu. Draugavom, kalbėjomės, domėjomės viskuo, albumus pirkom, važinėdavom į spektaklius.
Jie be kaukių. Nepagadinti. Jų veiduose – troškimas pažinti. Jie svajoja. Užkariauti viską šiame pasaulyje. Gal ir aš kaip vaikas.
Gerai nežinau. Plinta fotografijos, albumai, knygos, rengiamos parodos, leidžiami katalogai. Esu kviečiamas, kalbinamas. Nuotraukos tarptautiniuose aukcionuose, žinios apie jų kainas, premijos… Kartais pagalvoju, kad esu populiaresnis ir paklausesnis ne Lietuvoje, o pasaulyje. Brazilijoje tai iš viso…
Darbai, veikla, kontaktai, draugystės. Esu girdėjęs iš pasaulinių autoritetų: „Antanai, tu draugauti moki.“ Aš tikrai nuoširdžiai draugauju. Ir ačiū pasakau iš širdies.
Kai apie meno žmones kalbama, kartais ištariamas žodis „legenda“. Legenda mano neprasta.
Ant kraujo. Neatsiranda vien iš kūrybos ir gerų darbų. Ir iš klaidų, visokių atsitikimų atsiranda. O buvo jų, pasakojimai apie daug ką paplitę.
Taip ir buvo. Pasakiau, kai vandeniu apipylė. Tėvas, jei pameni, buvo laisvamanis, tai krikštijo mane jau ūgtelėjusį, po tėvo mirties.