fbpx
0
  • Krepšelyje nėra produktų.
Krepšelis Iš viso:0,00 €
2024-08-12

JONĖ REED. FOTOGRAFIJA VIETOJE ŽODŽIŲ

Gintarė Vasiliauskaitė

„Labai sunku apie save kalbėti, tad saviraiškos įrankiu man tampa fotoaparatas“, – sako Jonė Reed. Londone gyvenančios fotografės nuotraukos tiesiog prikausto žvilgsnį ir sukelia aibę emocijų: nuo nostalgijos iki trapaus intymumo bei keistai malonaus nejaukumo. Savitą, paslaptingą pasaulį fiksuojanti J. Reed nemėgsta tuščiažodžiauti, tad kalbėti leidžia kūriniams.

 

AUTOPORTRETŲ TERAPIJA

Iš Vilniaus kilusi fotografė augo menininkų šeimoje, nuo mažens buvo supama įvairių meno formų: teatro, literatūros, fotografijų, paveikslų, meno žurnalų. Ji atskleidė: „Visa tai atrodė be galo stebuklinga, bet tuo pačiu visiškai natūralu, nes kitokio gyvenimo nebuvau mačiusi. Tik vėliau suvokiau, kad visos perskaitytos knygos, peržiūrėti spektakliai, meniniai filmai ir vartyta kultūrinė spauda padarė įtaką kūrybiniam stiliui. Vaikystėje labai patikdavo piešti, skaityti ir gėrėtis menininkų darbais – kartu ir nuotraukomis. Vis dėlto pati į rankas kamerą paėmiau daug vėliau. Ilgainiui fotografija tapo tiesiog būtinybe ir gyvenimo būdu.“Daugiau

2024-04-25

KAMPOŽIŪRA. NETOBULOS GYVENIMO SCENOGRAFIJOS

Virginijų Kinčinaitį kalbino Ignas Kazakevičius

Kalbamės su menotyrininku ir menininku Virginijumi Kinčinaičiu apie vizualiąją kultūrą: kaip ji keičia žmogų, apie jo taikomas fotografijos kūrimo taktikas ir strategijas, apie vaizdą kaip fikciją, tik čia ir dabar išgyvenamo laiko reiškinį. V. Kinčinaitis – dailės teoretikas, kritikas, fotomenininkas, knygų autorius, parodų, meninių projektų kuratorius ir dalyvis, organizatorius, meno procesų moderatorius. Bandau suprasti, kaip šios sritys siejasi, kaip viena kitą papildo. Kuri labiau iš išvardintų veiklos formų kursto kolegos smalsumą tyrinėti meną, norą būti ir gyventi.Daugiau

2024-02-24

Lėtėjantis žvilgsnis, esmingėjanti fotografija

Artūrą Morozovą kalbina Erika Drungytė

Taip, žurnale „Nemunas“ jau kalbėtasi su Artūru Morozovu 2018 metais. Tačiau tada aptarta tik viena iš kelių lietuvių fotografo darbo sričių – reportažinė karo fotografija. Galvoju, kokiu būdu šiam vyrui, užaugusiam Kauno Kalniečių mikrorajone, „pavyko“ nusigauti į pavojingiausias zonas, kuriose kulka pasiveja greičiau, nei tie visi apdovanojimai, pripažinimai ir tarptautinė sėkmė? Gal vaikystėje išmoktos pamokos, kai kieto bachūro kastetas „pareikalaudavo“ išpirkos? Juk reikėdavo ramiai, be panikos ir pykčio, situaciją suvaldyti – išvengti smūgio, atiduoti pinigą, bet ir išlaikyti nepastebėtą kupiūrą užantyje. Nes kaipgi kitaip būtų stovėjęs karo laukuos Gruzijoje, Čečėnijoje, Palestinoje, Ukrainoje ir nedrebančia ranka laikęs fotoaparatą, kad baugiausiose situacijose nuspaustų jo „gaiduką“, „nušautų“ kadrą, bet viskas būtų apie tai, kas daugiau nei faktas. Apie tai, kad tikroji žmogaus prigimtis nėra antihumaniška.Daugiau

2024-02-24

FOTOGRAFIJA – VEIDAS

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

Ištraukos iš spaudai rengiamos knygos „Kėlimas švieson: fotografija“.

Gal ir visai nutolę, nebepasikartosiantys stebuklai: baltame fotopopieriuje, panardintame į ryškalus, ima rodytis vaizdas, o svarbiausia – veidas, veidai. Lyg koks tiesioginis susitikimas su fenomeno prigimtimi: pasirodymu.Daugiau

2023-11-25

GROTESKIŠKAI JUSLINGAS JUSTINO VILUČIO PASAULIS

VALDAS PUTEIKIS

„Nemokėjau prancūzų kalbos, todėl studijuodamas Lozanoje fotografavau ne žmones, o daiktus“, – kūrybinės krypties pasirinkimą pateisina fotomenininkas ir mados fotografas Justinas Vilutis. Londone baigęs grafikos dizaino studijas, vaikinas netrukus suprato, kad tai – ne jo gyvenimo stichija. O fotokamera fiksuoti daiktų juslingumą ir žmogaus daiktiškumą galėtų pavadinti savęs atradimu.Daugiau

2023-06-21

AISTĖ RAKAUSKAITĖ: GYVENAME VARTŲ BEI UŽRAKTŲ PASAULYJE

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Architektūros fotografijos Lietuvoje, mano nuomone, beveik nėra ir, ko gero, būtent dėl šios priežasties į kiekvieną nuotraukose fiksuojantį pastatus mieste, laiptines bei privačių namų kampus miškuose esu linkusi žiūrėti pro pirštus. Taip, buvo įamžinusių žmones statinių fonuose, kurie mėgino sučiupti ar suformuoti miestų vizualinę dvasią (beje, tai ne kas kita, kaip tų vietovių turistinio marketingo pradžia!), bet tendencingai siekusių perteikti pačią architektūrą, jos esmę, funkciją – labai nedaug. Žinoma, tenka pasvarstyti ir apie tai, kad Lietuvoje stokojame aukšto lygio, tikrai vakarietiškas architektūros tradicijas puoselėjančių projektų (nėra ko kaltinti, gal tik situaciją prieš 30–50 metų), tačiau šitai neturėtų tapti stabdžiu.Daugiau

2023-05-23

BROLIAI GIEDRAIČIAI. FOTOGRAFINIS LOBIS SU DAUGYBE KLAUSTUKŲ

Eglė Petreikienė

Galbūt esate nors viena ausimi girdėję apie neįprastą nutikimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų bendrabučio kieme? Praeiviai atsitiktinai pastebėjo į statybinių atliekų konteinerį sumestas senovines knygas – 5 kubinius metrus perduodamų utilizuoti „šiukšlių“, t. y. apie 15 tūkstančių leidinių, tarp jų – didelė dalis XVIII–XIX a., kai kurie paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto klinikos ar Stepono Batoro universiteto Vilniuje antspaudais. Kol gavusios pranešimą įvairios institucijos aiškinosi, kas dėl to kaltas ir kaip kultūringiau pasielgti su dar nesunaikintais archyvo likučiais, įdomesnius egzempliorius išgelbėjo pastabūs miestiečiai, priglausdami savo asmeninėse bibliotekose.Daugiau

2023-02-23

ROKAS DARULIS. FOTOGRAFIJA KAIP RAKTAS Į VIETAS IR ŽMONES

Kalbino Agnetė Voverė ir Aistė M. Grajauskaitė

Rokas Darulis – žinomas jaunosios kartos mados fotografas, dirbantis didžiausiems dizaino grandams bei žymiausiems globaliems mados žurnalams: „Vogue“, „Harper’s Bazaar“, „L’Officiel“ ir kt. Apie jo komercinius projektus girdime garsiau nei apie meninius, nors šie kūrėjui – itin svarbūs. Vienas reikšmingiausių – besitęsianti fotografijų serija „Wild and Free“ („Laukinės ir laisvos“) Lietuvos gamtoje, kurioje skleidžiasi natūralumu alsuojantis, kiek vaidilutiškas ir seksualus šiuolaikinės lietuvaitės įvaizdis. Žvelgiant į prie jūros sukurtus aktus, atmintyje iškyla klasikų Rimanto Dichavičiaus bei Romualdo Požerskio darbai. Pokalbiui pasisukus būtent apie minėtąjį projektą, pašnekovo akyse įsižiebia liepsnelės – rodos, darbo užkulisiuose besiskleidžianti kūryba yra būtent tai, kas maitina jo sielą.
Daugiau

2022-10-21

KAIP PARDUOTI SAVĘS NEPARDAVUS? POKALBIS SU JAUNAISIAIS LIETUVOS MADOS FOTOGRAFAIS

Kalbino Agnetė Voverė

Mados fotografai veikia kaip tarpininkai tarp mados industrijos darbuotojų bei kūrėjų ir vartotojų. Būtent jiems pavyksta užčiuopti, kokia estetika šiuo momentu patraukliausia, kaip geriausia įamžinti drabužį, nuotaiką, papasakoti istoriją. Tai tylieji stebėtojai, matantys tikrąjį, kartais ne tokį ir žavingą mados veidą. Šiandien neįmanoma nepastebėti gausaus būrio jaunųjų kūrėjų, sėkmingai formuojančių savo unikalų braižą būtent mados fotografijos lauke. Lietuvoje šis žanras skaičiuoja ne pirmus metus, o pradedantieji turi į ką atsiremti – puikiai žinome fotografus Tomą Kaunecką, Gediminą Žilinską bei kitus, pradėjusius plėtoti mados fotografiją mūsų šalyje, publikuojant menines ir komercines fotosesijas mados bei gyvenimo būdo žurnaluose. Daugelis jaunų kūrėjų, kaip ir šio pokalbio pašnekovai, šiandien dirba tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tad apibrėžti Lietuvos mados fotografijos lauko ribas vis sudėtingiau.Daugiau

2022-10-21

GAKTOS PLAUKAI, NUDIZMAS IR CENZŪRA: fotografijos kovos dėl nuogo kūno vaizdavimo istorija

Annebella Pollen

Savo darbe nuolat žiūriu į nuogus kūnus. Meno istorijoje jų pilna – nutapytų, nulipdytų ir nufotografuotų – jie užpildo galerijų bei muziejų ekspozicijas. Stoviu priešais juos, projektuojamus ekranuose, kai skaitau paskaitas šia tema. Karjeros pradžioje kaip modelis pozavau kitoje dailininko molberto pusėje, iš kur stebėjau į mane žvelgiančius tapytojus. Ši dviguba perspektyva suteikė man privilegijuotą padėtį – tiek akto subjektės, tiek jo tyrėjos.

Šiuolaikiniai menininkai gali kritikuoti akto tradicijas ir idealus, tačiau nuogas kūnas vis dar yra ta sritis, dėl kurios kyla diskusijos. Dabar aktai mene būna įvairių formų bei stilių, tačiau galerijose vyrauja vienas esminis aspektas – dažniausiai jie yra moterų ir sukurti vyrų.Daugiau

2022-09-22

ARŪNAS KULIKAUSKAS: FOTOGRAFAI REŽIMUI BUVO PATYS PAVOJINGIAUSI

Kalbino Erika Drungytė

Devintojo dešimtmečio Kaunas – tai mielinė tešla, kilusi ir brendusi ant maišto bei kontrkultūros raugo, kurį užmaišė to meto jaunieji. Tokio stipraus „hipiavimo“ ir kitų vakarietiškų inkliuzų į sovietinės sistemos ratus taip atkakliai nekaišiojo niekas kitas, kaip patys patys šio miesto labiausiai anti-: antisovietiniai, antisisteminiai, antitradiciniai etc. neklaužados. Arūnas Kulikauskas – vienas jų. Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs pramoninio dizaino studijas, vis tik daugiausiai dėmesio jis skyrė savo pomėgiui – fotografijai. Nors į Fotomenininkų sąjungą buvo priimtas be jokių kliūčių, greitai ėmė šiauštis prieš visus tada „praktikuotus“ kanonus bei realybės vaizdavimo tradicijas.Daugiau

2021-12-21

Visvaldas Morkevičius, trūkęs laikas ir prustiški atminties keliai

Katažyna Jankovska

Fotografija yra medija, žaidžianti su laiku, – joje praeitis, dabartis ir ateitis persilieja viena per kitą, tačiau nedaugeliui fotografų pavyksta pagauti šią technikos duotybę. Štai prieš kelerius metus dėl savo unikalios vizualinės estetikos pastebėtas jaunosios kartos menininkas Visvaldas Morkevičius po kurio laiko sugrįžo su naujas formas įgavusia kūrybine praktika – 2021 m. Rygos fotobienalės pagrindinio prizo nugalėtojas savo naujausią fotografijų seriją erdvinės instaliacijos formatu šiemet žiūrovams pristatė ISSP galerijoje Latvijos sostinėje bei Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Ir nors naujausio projekto pavadinimas „Looking Forward to Meet Me“ („Tikiuosi susitikti save“, 2020–2021) nurodo ateitį, šie darbai – tai į ankstesnius gyvenimo etapus nukreipta vaizdinė savirefleksija. Toks lyg dvikryptis santykis su laiku man primena Marcelio Prousto romanų cik­lą „Prarasto laiko beieškant“ (1913–1927), kurį vizualiosios kultūros tyrinėtoja Mary Bergstein apibendrina žodžiais „žiūrėdamas atgal žmogus išmoksta matyti“.Daugiau

2021-11-22

PERMĄSTYTI SAVE: IDENTITETO PAIEŠKOS LIETUVOS FOTOGRAFIJOJE

Justina Augustytė, Ugnė Marija Makauskaitė

Šis tekstas – pasakojimas apie tai, kaip ilgainiui kito Lietuvos fotografijos menas ir kaip jame skleidėsi tapatybės klausimas. Pasakojimas subjektyvus, tad siūlo tik vieną iš daugybės būdų „preparuoti“ šalies meninę fotografiją. Jame nevengiama prieštaravimų ir nenuoseklumų, tačiau tai tik praplečia polilogą tarp kūrinių, leidžia rastis netikėtoms, bet iškalbingoms asociacijoms. Svarbia vienijančia ašimi čia tampa istorinis kontekstas, apibūdinantis reikšmingus valstybės istorijos ir politikos procesus, veikusius ne tik meninę kūrybą bei jos sklaidą, bet ir dinamišką individo pasaulį.Daugiau

2021-10-19

VYTAUTAS KUMŽA. FOTOGRAFIJA KAIP ATSPIRTIES TAŠKAS

Gintarė Žaltauskaitė

Amsterdame gyvenantis ir kuriantis Vytautas Kumža į Lietuvą sugrįžta stebindamas fotografijomis bei personalinėmis parodomis; nuolatinius žanro ribų tyrinėjimus atskleidžia jo nuotraukose užfiksuoti skulptūriški objektai. Jaunasis menininkas apdovanotas Ron Mandos galerijos fotografijos talento (2017) ir „Sybren Hellinga“ meno prizais (2019), tapo Europos fotografijos (2016), „StartPoint“ (2017) prizų ir „Rabobank Dutch“ nacionalinio fotografijos prizo (2018) bei Rygos fotografijos bienalės (2018) nominantu. Nors V. Kumžos pavardė Lietuvoje dar nėra plačiai žinoma, jo kūriniai jau įtraukti į Nyderlandų LAM muziejaus, „KPMG“ bei „Swedbank“ meno kolekcijas ir „Lewben Art Foundation“ meno fondą.Daugiau

2021-07-24

Romualdas Požerskis: Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti

Kalbino Erika Drungytė

Menas visą laiką patiria permainų laikotarpius. Atsiradus fotografijai ir jai ėmus sparčiai tobulėti, radosi baimių, kad nebereikės tapybos ir ji mirs. Ar Lietuvoje fotografai turėjo ambicijų užimti dominuojančios srities poziciją? Koks buvo šio meno įsitvirtinimo greta kitų kelias?

Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.Daugiau

2021-07-24

Romualdas Požerskis – kareivis, atsidavęs savo reikalui

Parengė Erika Drungytė

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, šiais metais ne tik minintis 70-metį, bet ir žiūrovams pristatantis dvi puikias personalines parodas, nors gimė Vilniuje, augo, mokėsi ir kaip kūrėjas brendo Kaune. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijavo elektrotechniką, tačiau ketvirtame kurse drauge su metais jaunesniu bendramoksliu Virgilijumi Šonta stačia galva nėrė į fotografiją. 1973 m. draugai surengė nedidelę jųdviejų pirmąją parodą. 1975 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje, o jau kitais metais buvo priimtas į jos narius (žinia, ši draugija susibūrė 1969 m. ir tapo pagrindu įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1989 m.).Daugiau

2021-07-24

Popietinis vizitas (III)

Ieva Saudargaitė

Skelbiame trečiąją ankstesniuose numeriuose pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.Daugiau

2021-06-22

Popietinis vizitas (II)

Ieva Saudargaitė

Skelbiame antrąją praėjusiame numeryje pristatyto projekto apie interjerus, kurie užfiksuojami dar iki tos akimirkos, kai būna parengti „pozavimui“ sutinkant svečius ar fotografą, dalį. Taip geriau matyti juose gyvenančių žmonių vidinis pasaulis, o ne atspindimi visuomenės suformuoti šablonai, kaip turi atrodyti būstas ir jo gyventojai.Daugiau

2021-05-20

Popietinis vizitas

Ieva Saudargaitė

Ievos Saudargaitės projekte „Popietinis vizitas“ autorės kaip architektės ir kaip fotografės keliai galiausiai susieina į vieną. Studijuoti architektūrą menininkę pastūmėjo smalsumas, kaip gyvena kiti, tačiau pagal užsakymus fotografuojant erdves dažnai prašoma šį susižavėjimą palikti nuošalyje, sutvarkyti interjerą, net perstumdyti baldus ir padaryti nuotraukas, savo sterilumu panašias į kompiuterinės grafikos vaizdus. „Tam tikra prasme, šis projektas yra priešnuodis visiems tiems metams, kuriuos praleidau prieš pradėdama fotosesijas išvalydama namus nuo jų gyventojų pėdsakų, – paaiškina Ieva. – Interjerų fotografijos logistika tokia, kad pasitaiko atvejų, kai net nesusitinki su ten įsikūrusiais žmonėmis, tačiau juos ir jų asmenybes gali įsivaizduoti iš aplinkinio chaoso laipsnio, knygų pavadinimų, daiktų, drabužių… Užuot vengusi šių gyvenimo nuotrupų, norėjau pasidžiaugti įvairiais būdais, kuriais mes prisitaikome erdves, paversdami namus savo ir savo svajonių tęsiniais, įsigilinti į tai, kaip erdvę užimame drauge su šeimos nariais, draugais ar kambariokais.“Daugiau

2019-11-19

Humanistinės fotografijos tąsa: PASAULIO ŽMONĖS

Tomas Pabedinskas

Savo pirmąjį 2012 m. išleistą albumą „Pangea“ fotografas Edmundas Kolevaitis pavadino mitinės pirmapradės žemės, dar nesuskaidytos į atskirus žemynus, vardu. Tuomet jis klausė: „Kokios yra tikrosios žmogiškos vertybės? Kas yra mūsų namai: šeima, gimtasis miestas, šalis, o gal visa Žemė?“ Tuo pačiu autorius fotografijai  – veidrodžiui su atmintimi, įamžinančiam tik regimybę – iškėlė, atrodytų, neįveikiamą užduotį parodyti tai, kas nematoma, o vien įsivaizduojama. Fotografui buvo svarbu kurti skirtumų ir susipriešinimų nepadalintą vieningos žmonijos vaizdinį. Kūrybinę kelionę prie šio, regis, nepasiekiamo tikslo E. Kolevaitis pradėjo beveik prieš keturis dešimtmečius ir tęsia naujausiame fotografijų albume „Tango“.Daugiau

Rodyti daugiau