fbpx

TVARUMAS IR LAOZI

Erika DRUNGYTĖ

Yra manymų, kad Kinijos virtimas autoritarine, į vieną kumštį sugniaužta ir įvairiausių ydų pripampusia valstybe įvykęs tik dėl to, jog jos valdovai pasirinko ir teisingu laikė vieną kelią – konfucionizmą. Tačiau tai, kas buvo paversta dogma ir neatšaukiamu imperatyvu, tebuvusi Konfucijaus mokymo interpretacija, supaprastinta ir sunorminta sistema, toli gražu neatspindėjusi tikrojo išminčiaus mokymo. Gali būti, kad tokie tvirtinimai teisingi, nes žmogaus gebėjimai interpretuoti ir pamesti pradinį šaltinį bei jo esmę – toks dažnas reiškinys ir buitiniame, ir socialiniame, ir kultūriniame, ir valstybių valdymo lygmenyse. Paradoksas tas, kad bet kurios ideologijos (net jei tai – Mokytojo išminties knygos konspektas) nučiulpimas (kai kas sako – išgryninimas) ir sustatymas į rikiuotę virsta vien tik viešojo gyvenimo tvarka, apribota kanonais. Norint, kad pasirinktasis kelias nenuvestų į aklavietę, reikalingas nepaliaujamas idėjos apmąstymas ir pasirinkimo patvirtinimas praktika.Daugiau

KASDIENYBĖ BE „WOW“ EFEKTO, ARBA MES KAIP NAUJOSIOS OPEROS INSPIRACIJA

Rugilę Barzdžiukaitę, Vaivą Grainytę ir Liną Lapelytę kalbino Eglė Petreikienė

Prieš gerą pusšimtį metų pokalbis „apie orą ir bites“ reiškė šnekas apie nieką, bereikšmius dalykus. Kaip pakito šios idiomos prasmė kartu su kontekstu! – pamaniau stebėdama „Saulės ir jūros“ paplūdimį Vilniaus taksi parke, aukščiausiame jo serpantino taške, kone iš Dievo pozicijos. „Masiškai krenta bitės“, – verkia dvynės dainininkės, „jūra žalia tarsi miškas“ – antrina atostogautojų choras, – „medūzos porose šoka su smaragdo spalvos maišeliais, buteliais ir raudonais kamšteliais“… „Ar kamšteliams galioja loterija?“, – klausia kasininkė operoje „Gerõs dienos!“ Argi ne visiems patinka mėnesio pabaiga ir alga kišenėse, tas „šiltas šimtinių žvirblis“? Argi ne mes esam šių siužetų veikėjai?Daugiau

APIE „SAULĘ IR JŪRĄ“

OSKARAS KORŠUNOVAS

(Originalus FB įrašas, kalba neredaguota)

Pagaliau aš išvydau „Saulę ir jūrą“. Kai mūsų moterys sutramdė liūtą, roviau į Veneciją, bet užstrigau Barselonoje, kur saulės ir jūros netrūko, o po to – Graikijoje, saulės ir jūros pramotėje. Todėl džiaugiuosi, kad „Saulę ir jūrą“ pamačiau dabar, niūrų lietuvišką gruodį, per alkaną adventą, kai Vilniuje nešviečia saulė, o jūra tik purvino sniego. Nežinau, ar gali būti dar geresnė vieta šiam kūriniui už buvusį taksi parką. Tai duoda galimybę šį kūrinį patirt iš saulės perspektyvos, kaip ir norėjo projekto autorės. Kartu spiralėje kylantis brutalus mašinų koridorius palieka pliažą civilizacijos dugne, o poilsiautojus – mirti prie nuodingos žalios jūros. Anšlagas. Nėra net kaip prasibrauti prie turėklų ir pamatyti vaizdelį. Žmonės jauni, stilingi, gražūs – iš karto supranti, kad patekai į trendinį įvykį. Po Venecijos jis toks ir tapo. Na ir šiaip, visi trendiniai kontekstai čia gerai dera. Pavyzdžiui, tvarumas: nereikia į užsienį vežti žmonių ir scenografijos. Viskas sukuriama vietoj.

Bet įdomu ir tai, kad kai „Saulė ir jūra“ buvo parodyta pirmą kartą Lietuvoje, kai dar negulėjo rankinuke liūtas, o įvyko tai „Sirenų“ festivalyje, daugiau nei prieš penkerius metus. Tada daug susižavėjimo neataidėjo ir, rodos, per daug niekas nerašė. Bet tai Lietuvoje jau kaip taisyklė – patys mes įvertinti nepajėgūs arba įvertiname ne tai, ką reikėtų, ir ne tuo laiku, kuriuo reikėtų. Atsimenu, kai taip buvo ir su mūsų „Ten būti čia“ – Lietuvoje jis buvo įvertintas tik tada, kai Edinburge gavo „Fringe First“ ir pradėjo turą po pasaulį. Kitaip tariant, kai tapo ten, tapo ir čia. Nors „Saulė ir jūra“ įvardinta kaip opera, performansas, aš tai vertinu kaip teatrą. Bent jau taip suvokiu teatrą plačiąja prasme. Teatras iš esmės yra sintezės menas, ir čia aš matau jo visus komponentus, vieningai sulydytus. Konceptas, vaizdas, dramaturgija, vaidyba (įtikinanti), muzika, šviesos, laikas, ir taip toliau. Man tai šiuolaikinio teatro raiška ir po OKT – tai naujas ir toks stiprus proveržis. Beje, „Saulė ir jūra“ gastroliuoja po tuos pačius garsiuosius pasaulio festivalius, po kuriuos 2000-aisiais ir vėliau gastroliavo OKT.

ATVYKĖLIO UŽRAŠAI APIE PRANCŪZIŠKĄ MODUS VIVENDI

IGNAS ZALIECKAS

Gyvenimą Paryžiuje galima nusakyti trimis žodžiais – apatija, bohema ir malonumas. Skamba pernelyg abstrakčiai? Pasistengsiu paaiškinti, kaip man šie trys žodžiai apibūdina žymųjį miestą. Daugelis svečių ieško savų jo apibrėžimų, dažniausiai talpinančių pigų vyną kartu su „59 Rivoli“ studijų menininkais, gurmaniškus potyrius „COYA“ restoranuose ar nuotraukas, darytas prie serialo „Emilija Paryžiuje“ (Emily in Paris, 2020) filmavimo lokacijų. O man, kaip pirmosios kartos vilniečiui ir naujakuriui, trečius metus gyvenančiam Paryžiuje, jis – tarsi amžinas spalis, kai ryte pabudęs danguje matau sunkius atlantinius debesis, o vakare po stipraus lietaus – barokines freskas it Vilniuje; vieninteliai skirtumai – dangaus skliautas atsispindi skardiniuose stoguose, pravažiuojančių mopedų kiek per daug, o kvapas kinta taip greitai, jog jaučiuosi lyg nuolat keliaučiau tarp Artimųjų Rytų ir Jamaikos.Daugiau

GINTARAS PATACKAS | POEZIJA

Vienas apdovanojimo
paveikslų

Aš vakar televizorių žiūrėjau
Kai ką prisimenu kai ko dar ne
Ten susirinko meno korifėjai
Tarp jų mažytė su puošnia suknia

Ji skaitė tekstą kur aš padėkojau
Visiems kas žavis talentu manu
O šiandien sėdžiu šiltas savo rojuj
Ir tai ką jūs vadinate menu

Kuriu… štai vienas mano paveiksliukas
Baltoj pievelėj ganosi ožka
Jai aplink galvą aureolė sukas
Ir pilkas vilkas velkas – uodega

Jo nutraukta eketėje prišalo
Vargšelis gaudė tvenkiny žuvis
Eilinį kartą lapė jį apgavo
O ragana vis bėga per pusnis

Kiek daug gyvūnų teliką žiūrėjo
Beliko suskaičiuoti kiek ir kas
Visiems jiems palinkėkim gero vėjo
Tikrai manęs lengvai taip neužkasDaugiau

PASKUTINĖ IMPERIJOS HERBINĖS VĖLIAVOS GIJA

KIRILL KOBRIN

Britų muziejaus ištakos. I dalis

Mažo ūgio italė, gal dvidešimties, vilkinti mėlyna pūsta striuke, pasilenkia prie vitrinos. Ten, po stiklu, pridėta visokių senovinių daiktų – neaiškios paskirties indų, figūrėlių, amuletų. Prie kiekvieno jų – aprašas: „Ritualinė taurė. Polinezija“, „Budos figūrėlė. Pietryčių Azija“. Atrodytų, įprastas muziejus, pusiau atsitiktinių artefaktų kolekciją viešai eksponuojantis švietimo tikslais, tačiau net ir pagal muziejaus standartus tai vis tiek keista – sunku sugalvoti universalų raktą sistemai, pagal kurią polineziečių taurė atsidūrė šalia mažyčio Budos. Religija? Tolimieji Rytai? Rytai apskritai? Trečiasis pasaulis? Visai ne – juk už mano italės (o ji nukreipė dėmesį į kažkokio XVIII a. anglų džentelmeno marmurinį biustą) stovi didžiulės knygų spintos; ten, už stiklo, sudėti aiškiai pagal spalvą ir odinių įrišimų solidumą atrinkti Napoleono Bonaparto rinktinių raštų, statistinių Pietų Velso aprašymų ir istorinių Edwardo Gibbono epopėjų tomai. Daugiau

STEBĖTI, KAIP PRASIDEDA GAMTA

Kęstutį Lanauską kalbino Ignas Kazakevičius

Estetinis žemės drebėjimas Kęstučio Lanausko kūryboje vyksta nuolat, nesvarbu, ar tai būtų labiau tradicinis, kinetinis, ar žemės menas. Skulptūros tampa objektais, kurie vėliau virsta instaliacijomis, subyra į dešimtis dalių, tapdamos naujų kūrinių prototipais, kad vėl atgimtų skulptūromis. Dailininkas kursto žiūrovų norą paliesti, pasukti, pastumti, pabelsti objektus. Jie patrauklūs savo neišbaigtomis formomis ir natūraliomis spalvomis. Tikras, iš samanų ir molio išplėštas akmuo, ir staiga regi jo nuopjovą – geologinę mūsų istoriją, atverčiamą sluoksnis po sluoksnio. Panašu, jog autorius, derindamas įprastas, „patikrintas“ medžiagas – akmenį, metalą, medį, – be papildomų efektų ir inovatyvių technologijų tik draugiškai kumštelėjo savo kūriniams, o šie spragtelėjo mums.Daugiau

MAREK ROMAŃSKI: „TAI PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ IR MUZIKOS SUVOKIMĄ“

ALFREDAS KUKAITIS

Bene prieš dešimtį metų po „Kaunas Jazz“ finalinio koncerto Vilniuje sužinojau, kad grįždamas į laikinąją sostinę turėsiu bendrakeleivį – žurnalistą iš Lenkijos. Paaiškėjo, jog tai žurnalo „Jazz Forum“ redaktorius Marekas Romańskis.

„Jazz Forum“ – vienas seniausių Europoje tokio pobūdžio leidinių, oficialus Europos džiazo federacijos žurnalas, nepakitusiu pavadinimu leidžiamas iki šiol. Didžiuojuosi turėdamas net ir pirmųjų leidybos metų numerius.Daugiau

KAIP GRAFAITIS BENEDIKTAS VLADISLOVAS TIŠKEVIČIUS RAUDONDVARĮ VADAVO

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Marija Branickytė-Liubomirska (1873–1934), kunigaikščio Zdislavo Liubomirskio žmona, dienoraštį pradėjo rašyti 1914 m. liepą, istorinio kataklizmo akivaizdoje (likus porai dienų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pradžios). Tai – istorinis lūžis, sukrėtęs lig tol nusistovėjusią pasaulio tvarką, sąlyginai ramų ir aprūpintą didikų gyvenimą.Daugiau

TOMAS VENGRIS. MEILĖ PAGAL SHAKESPEARE’Ą IR BRAŠKANTYS VILNIAUS BUTO KAULAI

SILVIJA BUTKUTĖ

Kino režisierių Tomą Vengrį geografiškai identifikuoti nelengva: gimė JAV, vasaras leido Lietuvoje, šiuo metu apsistojęs Latvijoje, aktyviai migruoja kūrybiniais keliais tarp Europos ir Amerikos. 2019 m. jo debiutinė pilnametražė juosta „Gimtinė“ Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ laimėjo prizą už geriausią filmą, o 2023 m. pabaigoje tame pačiame festivalyje įvyko ir naujausio režisieriaus kūrinio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (2023) premjera, kuri neliko nepastebėta net paties Jimo Jarmuscho filmų prodiuserio. Režisierius pritaria – naujajame jo darbe skamba iš pasąmonės atplaukiantys minoriniai naratyvo akordai. Tačiau iš gyvenimo į ekraną persikėlęs tragikomiškumas suteikia kiekvienam žmogui atpažįstamų šviesos ir lengvumo.Daugiau

ŽILVINAS VINGELIS: DIRBTI VAIZDUOTĖS SFEROJE

KALBINO KRISTINA STEIBLYTĖ

Ar matėte šviečiančią mašiną „Kosmos Car“? O gal bendradarbiaujant su dirbtiniu intelektu sukurtą operą „Andromeda“? Arba neurologinę operą apie žmogų, kuris savo žmoną palaikė skrybėle? Koncertą septyniems objektams, dviem kameroms ir fortepijonui? O gal spektaklį apie Franzo Kafkos nemigą „Kafka insomnia“? Visi išvardyti ir dar daugybė kitų darbų yra Žilvino Vingelio kūrybinės biografijos dalis.Daugiau

PABAISA, SU KURIA RIDLEY’S SCOTTAS MUS PRIVERTĖ SUSIPAŽINTI ITIN ARTIMAI

SIMONAS JURKEVIČIUS

Pamenu, dešimtajame dešimtmetyje kultinė televizijos laida „Videokaukas“ transliuodavo įvairią kino klasiką. Anuomet man tebuvo galbūt šešeri ar septyneri metai – girdėdavau, kaip tėvai kitame kambaryje žiūrėdavo filmus, o aš užsnūsdavau, iš už sienos tyliai aidint garsams ir dialogams. Visgi vieną vakarą iš raudono „Šilelio“ televizoriaus sklindantys triukšmai man neleido užmigti – priešingai, nuo jų piestu ėmė stotis gyvaplaukiai. Sulaikęs kvapą sėdėjau lovoje ir, priglaudęs ausį prie sienos, klausiausi. O ten, atrodė, vyko kažkas tikrai šiurpinančio, nežemiško, svetimo. Neiškentęs išbėgau iš kambario, apsimesdamas, kad einu į tualetą. Tai, ką akimirką pamačiau ekrane, man sustingdė širdį ir atėmė žadą – judėjo kažkokia smalos juodumo pabaisa su milžiniškais dantimis ir drimbančiomis iš nasrų seilėmis. Ji buvo itin greita ir brutaliai žudė žmones. Tėvai pamatę, kad išsižiojęs spoksau tarpduryje, pakvietė ateiti prisėsti šalia jų.Daugiau

PRIEŽASTYS, KODĖL TURĖTUME ŽINOTI HILMĄ AF KLINT

AISTĖ M. GRAJAUSKAITĖ

Kai pirmą kartą pamačiau Hilmos af Klint (1862–1944) darbus, buvau dar akademijos studentė. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jie paliko didelį įspūdį ar įsirėžė giliai atmintin, tačiau, kaip sakoma, „neperšokęs griovio, nesakyk op!“. Šios vasaros pradžioje naršant socialinės medijos deserto – instragramo – sluoksnius, žvilgsnį (ir nykštį) sustabdė ne dar vienos eilinės madistės gražuolės atvaizdas, o ją supantis interjeras. Už visaip kaip išsirangiusio kūno, išpuošto tatuiruotėmis ir padabinto reklamuojamomis grandinėlėmis, ant sienos kabojo plakatas. Žiūrėjau, žiūrėjau, kol galiausiai supratau, kad „ei, aš žinau šitą reprodukciją!“Daugiau

BELAUKIANT GODO SODE, KURIAME DIEVŲ NĖRA

JUSTINA TOLIAUTĖ

2023-iųjų gruodį naujienų agentūros paskelbė, kad į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta šiaudinių sodų rišimo tradicija. Ši žinia džiugi tiek etnologams ir paveldosaugininkams, tiek dangaus sodų rišėjams, kurie dabartinėje skaitmenizuotoje visuomenėje tikriausiai ne vienam kelia archaika ir egzotika apraizgytas asociacijas. Bet pasidairiusi po praėjusių metų gausų teatro repertuarą matau, kad sodai įkvepia net ir konceptualias šiuolaikinio meno formas.Daugiau