Straipsnių archyvas 2026

2026-10-22

CHARA KOTSALI: ESU CHAOTIŠKA, IR TAI MANO KŪRYBINĖ PRAKTIKA

KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Ji – Chara Kotsali, nors iš tiesų tariama Hara, kirčiuojant antrąjį skiemenį. „Chara, Kara ar Kyara – visi variantai tinkami, – sako menininkė. – Šį vardą sunku ištarti tiems, kam graikų ar arabų kalba nėra gimtoji.“ Apibrėžti, kuo ji užsiima, nebūtinai lengviau. Atėnuose gyvenanti Ch. Kotsali yra šokėja, choreografė ir pedagogė, taip pat rašo. Kartais ji vartoja terminą „šokio kūrėja“, išryškinantį amato aspektą, tačiau galiausiai renkasi paprastesnį apibūdinimą: „Esu šokio srities atstovė.“ Tačiau darbas – sudėtinga tema: Ch. Kotsali tiki, kad šis konstruktas neturėtų egzistuoti, nors prisipažįsta veiklai skirianti gerokai per daug laiko. „Nesiseka mėgautis nieko neveikimu, – dalijasi pašnekovė. – Bandau išmokti.“Daugiau

2026-10-21

JONAS VALATKEVIČIUS: GALIMA DŽIAUGTIS KŪRYBA, NET JEI NIEKAM JOS NEREIKIA

Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Prisipažinsiu – apie Joną Valatkevičių išgirdau ne taip jau seniai. Panėrusi į jo internetinių profilių ir platformų gausą, atradau aštrokas eseistines įžvalgas, meno kritiką, specifinį humorą, ryškius vaizdus, apmąstymus apie technologijų poveikį ir kultūrą. Suintrigavo ne tik tonas, bet ir veiklų amplitudė: buvęs dailės kritikas, kuratorius, reklamos kūrėjas, dailininkas, tekstų autorius, neseniai išleidęs romaną „Kirminas“ ir jau žadantis antrąjį.

Kaip visos šios tapatybės telpa viename žmoguje? Kaip jis kaitalioja skirtingas kepures ir kurios šiandien jam svarbiausios? Tad parašiau Jonui ir trumpai drūtai paprašiau… prisistatyti.Daugiau

2026-10-20

VAIDAS BARTUŠAS: MANO TIKSLAS – STIPRINTI VISUOMENĘ PER BALSĄ

Kalbino Jurgis Kubilius

Spėčiau, kad jei kartais vaikštote į koncertus Lietuvoje, tikrai esate sutikę Vaidą Bartušą. Galbūt net nustebote pirmą sykį išgirdę jo aukštą dainavimą. Kontratenoro balsą turintis atlikėjas sukasi klasikinės ir šiuolaikinės muzikos scenose, jį išvystame keistuose muzikiniuose performansuose, dramos teatruose, miuzikluose, o nuo šio rudens Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokėjams jis dėsto balso praktikų dalyką.

Užmetę akį į V. Bartušo instagramo istorijas, pamatytume nesuvokiamai įtemptą savaitės darbų grafiką: pirmadienį jis repetuoja spektaklyje, antradienį vadovauja savo suburto neįprasto „Sodo“ choro dirbtuvėms, trečiadienį su kolege prodiusere važiuoja į naujų erdvių „Operomanijos“ renginiams žvalgytuves (pakeliui dar vertindamas Lietuvos kultūros tarybai pateiktą paraišką), o ketvirtadienį jau bus, tarkime, Švedijoje, kur vienoje katedroje su bičiule ir netikėtai sutiktu žmogumi tiesiog čia pat suimprovizuos naują režisūrinę savo kūrinio koncepciją. Nežinia kaip, bet tokioje dienotvarkėje jis visada randa galimybių telefono kamera įamžinti šiltas ir netikėtas akimirkas. Vėliau, gaudydamas ryšius tarp dienos nuotrupų, Vaidas sukuria ne tik patrauklius vaizdo klipus, bet ir metaforą savo darbo esmei – ieškoti kitokio, mus labiau jungiančio būdo veikti.

Tiesa, pagrindinis V. Bartušo profesinės (o iš dalies ir asmeninės) veiklos raktažodis – „žmogaus balsas“. Šiame pokalbyje esame kviečiami, kaip menininkui būdinga, iš įvairių perspektyvų, diplomatiškai, bet ir idealistiškai pažvelgti, kokius asmeninius ir visuomeninius procesus galime išjudinti savo balsais. Vietos radosi ir nevienareikšmei patirčiai didžiojoje operos scenoje aptarti bei naujai pamatyti tai, kaip lietuvių chorai galėtų dar labiau vienyti mūsų bendruomenes.Daugiau

2026-10-19

REBEKA BRUDER. NEMATOMA SKULPTŪROS PUSĖ

Kalbino Laisvė Radzevičienė

Skulptūra prasideda nuo pasipriešinimo. Akmuo nepasiduoda kaltui, medis – geležtei, metalas – temperatūrai ir jėgai, o pati medžiaga – menininko sumanymui. Nuo seniausių laikų žmogui neužteko pasaulį tik pavaizduoti: jam rūpėjo suteikti tam paveikslui kūną – tokį, kuris užimtų tą pačią erdvę kaip jis pats, mestų šešėlį, būtų apeinamas, paliečiamas ir, tikėtina, pergyventų savo kūrėją.

Michelangelas skulptūrą vadino menu, kuris gimsta atimant – per forza di levare (šalinimo būdu). Marmuro luite figūra jam jau glūdėjo, o protui paklūstančiai rankai tereikėjo pašalinti masės perteklių. Ši romantiška kūrinio išlaisvinimo iš medžiagos samprata nutyli tik viena: akmuo ne visuomet linkęs paklusti. Jis turi savo sandarą, svorį, vidinius įtrūkius ir ribas. Kartais tai, kas buvo numatyta brėžinyje ar makete, subyra nuo vieno netikslaus judesio. Tinkt – ir viskas, kaip sako Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder.Daugiau

2026-10-18

MONIKA PLENTAUSKAITĖ. IŠSIPILDŽIUSIOS IR NEIŠSIPILDŽIUSIOS DROBĖS

Kalbino Laisvė Radzevičienė

Labai gerai pamenu tą sausį, kai Vilniaus galerijoje „Meno niša“ pamačiau Monikos Plentauskaitės nutapytą kiškį. O gal – kiškienę motiną? Ji sėdėjo savo didžiuliu kūnu apglėbusi tris namelius miško sodyboje. Iškart įsimylėjau kruopščiai išpieštus plaukelius ir tamsų žalumą, iš kurio sklido ramybė. „Labas, kiškiene, mūsų namų saugotoja, tegu būna graži ši diena“, – dabar tariu jai kas rytą.

Keista, kad Monika vis dar pristatoma jaunosios kartos menininke, – nuo 2018-ųjų, kai laimėjo Jaunojo tapytojo prizą, ji užaugo. Teatrališki, siurrealistiniai, aiškiai surežisuoti menininkės paveikslai sklando atminties teritorijose, sklaido praeities puslapius, gilinasi į moters tapatybę, neria į dailės istorijos gelmes.

Man patinka Monika. Todėl ir nusprendžiau paklaidžioti po jos kūrybos erdves.Daugiau

2026-10-16

POEZIJA IR TIESA PRAHOJE

Kirill Kobrin

Prieš šimtą metų, 1926-aisiais, Jano Otto leidykla Prahoje išleido knygą, kuri iš karto sukėlė tam tikrą ažiotažą; laikui bėgant šis neįkyrus, bet nuolatinis triukšmas lydėjo jos paminėjimą, sukeldamas asociacijas su tolimu automobilio ūžimu. Knygos pavadinimas buvo „Abėcėlė“ (Azbuka). Jos autoriai – dizaineris Karelas Teige, poetas Vítězslavas Nezvalas, šokėja Milča Mayerová ir fotografas Karelas Paspa. Šiandien leidinys būtų vadinamas universaliu (arba tarpdisciplininiu) meniniu projektu. Mayerová sukūrė choreografines pozas, vaizduojančias / simbolizuojančias kiekvieną abėcėlės raidę. Paspa šias gyvas raides nufotografavo. Nezvalas, vienas svarbiausių čekų avangardo ir modernizmo poetų, rašė šių raidžių įkvėptus eilėraščius – kiekvienai po trumpą kūrinėlį. Viską sujungė Teige, Čekijos avangardinio padalinio „Devětsil“ įkūrėjas – truputį dailininkas, truputį dizaineris, truputį knygų iliustratorius, truputį kultūros kritikas, bet svarbiausia – teoretikas, organizatorius ir įkvėpėjas. Jis sumanė, kad tai bus būtent knyga, sujungianti žodį ir vaizdą į pasaulį keičiančio naujo, revoliucinio meno abėcėlę. Nuo to laiko, per pastaruosius šimtą metų, pasaulis, kaip žinome, iš esmės pasikeitė, bet, deja, visai ne dėl Teige, Nezvalo, Mayerovos ir Paspos „Abėcėlės“. Kita vertus, knyga neabejotinai atliko savo vaidmenį šioje transformacijoje, tapdama viena iš daugelio mielų Europos avangardo biblijų. Tai, kas kadaise, atrodė, galėtų versti stabus ir griauti pamatus, šiandien tėra malonus rankdarbis, bukinisto rinkinių puošmena. Tiesą sakant, taip buvo ir anuomet. Futuristai drąsiai atšaukinėjo kultūrą su visomis jos bibliotekomis; šiandien jų spausdinti karingi manifestai puošia turčių ir visokių antikvarų kolekcijas. Nors nesu visiškai teisus; Teige ir „Devětsil“ nebuvo priešiški konstruktyvizmui ir bauhauzui, o šie labiau siekė ne kažką nuversti, bet pastatyti nuverstojo vietoje.Daugiau

2026-10-15

KRISTUPAS BUBNELIS: SUTVERTI VIZIJAI KŪNĄ

KALBINO IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ

Pastarieji Kristupo Bubnelio metai – itin intensyvūs: Niujorke, Kolumbijos universitete, kompozitorius tęsia doktorantūros studijas, jo kūriniai skamba abipus Atlanto, o šį rudenį Lietuvoje bus išleistas debiutinis albumas „Accordatura“, įvyks lauktos premjeros. Tačiau K. Bubneliui šis etapas svarbus ir tuo, kad atveria galimybes veikti platesniame kultūros lauke – paskatinti tarptautines jungtis, permąstyti šiuolaikinę muzikos terpę Lietuvoje.

Mūsų pašnekesys užčiuopia gilų klausimą – kodėl muzika skamba būtent taip, kaip esame įpratę ją girdėti, ir kiek dar neatrastų klausymosi erdvių slypi už nusistovėjusių sistemų. Kalbėjomės ir apie algoritmų formuojamus kultūros vartojimo įpročius, ir tai, ką artimas jo bičiulis rašytojas Rolandas Rastauskas vadino biografijos partneriais – žmones ir kūrinius, kurių „spinduliuotės zonoje“ gyveni, nors savąjį kelią vis tiek tenka nueiti vienam.Daugiau

2026-10-17

SAPNUOTI, MYLĖTI, KENTĖTI, NEAPKĘSTI

Sara Poisson

UGNINIS BERNIUKAS

Jie pasirodydavo sapnuose tarytum patys paprasčiausi, gyvenantys kuklutį savo gyvenimą. Ir jie karštai mylėjo vienas kitą. Kitaip nebūtų galėję – buvo ugniniai, žėrėjo tamsoje, degdami be liepsnos. Švietė, kad būtų matomi ir perspėtų, buvo aišku: bet kurią akimirką galintys uždegti ką nors kitą, kitokį nei jie. Ar turėjau tai suprasti kaip ženklą iš kitos, galingesnės, geriau surėdytos planetos? Požemių pasaulio? Betgi ne pragaro.Daugiau

2026-10-17

GEBĖJIMAS ĮSIVAIZDUOTI YRA LAISVĖS FORMA

Sarah’ą Cooper ir Niną Gorfer kalbino Ainė Jacytė

Banali frazė „Viskas bus gerai“, kartojama it mantra, yra ne kartą išgelbėjusi ir pažadinusi viltį sudėtingose situacijose. Šie žodžiai nuskamba ir dueto Cooper ir Gorfer projekto Between These Folded Walls, Utopia („Tarp šių sienų klosčių – utopija“) vaizdo įraše, nuo kurio pradėjau pažintį su menininkėmis Sarah Cooper (JAV) ir Nina Gorfer (Austrija). Kūryboje jos tyrinėja tapatybės, atminties, priverstinės migracijos temas, skatindamos žvelgiant į fotografijose užfiksuotus moterų portretus atpažinti ir savo išankstines nuostatas, stereotipus bei tai, kaip jie formuoja neobjektyvų požiūrį į pasaulį.

YOHANA WITH BOUND ARMS / YOHANA SURIŠTOMIS RANKOMIS, 2018. Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus,

196 × 146 cm. © Cooper & Gorfer

RYŠYS

Kurdamos projektus susitinkate su moterimis, klausotės skirtingų jų istorijų. Nuoširdžiam pokalbiui reikia atvirumo, kuris, mano nuomone, labai susijęs su intymumu, padedančiu megzti emocinį ryšį, stiprinti tarpusavio supratimą ir priėmimą. Remdamosi savo patirtimi, ar galite teigti, kad intymumas suteikia meninei raiškai daugiau prasmės, gylio, paveikumo?

Dirbtinai sukurti ar reikalauti jo negalime, intymumą lemia tarpusavio pasitikėjimas. Ryšys su moterimis leidžia nerti į jų pasakojimų jausminę gelmę: prisiminimus, troškimus, prieštaravimus, pokalbyje atsirandančias tylos pauzes. Taip susiformuoja artumo erdvė, kurioje kažkas asmeniško tampa svarbiau už biografijos faktą. Tai yra sąlyga kūrinyje rastis kelioms prasmėms ir joms sąveikauti.

Konceptualiu požiūriu, intymumas yra būtinas jūsų dueto kūrybos aspektas dėl tyrinėjamų jautrių – tapatybės, atminties, priverstinės migracijos – temų. Kaip jį interpretuojate?

Susitikimai ir pokalbiai su moterimis nėra tik tyrimas, kuris vyksta renkant medžiagą meno projektui. Jie tampa gilumine struktūros dalimi. Tai, ką jos mums papasakoja, kuo pasidalija, lemia simbolių, spalvų, įsivaizduojamų aplinkų, drabužių ir netgi gestų fotosesijoms pasirinkimą. Nors portretai režisuojami, herojės neiliustruoja migracijos, traumų ar tapatybės temų. Siekiame, kad jos pravertų savo vidinius pasaulius, bet visada dalis istorijų detalių lieka tik joms. Taip išlaikoma įtampa tarp artumo ir atstumo. Tai svarbu, nes intymumas nėra tapatus atvirumui. Būtent apie tai daug mąstėme vystydamos projektą „Between These Folded Walls, Utopia“ – kaip pavaizduoti visuomenės grupę, kuri taip dažnai marginalizuojama, išvengiant tiesmukumo?

PORTRETAS

Jūsų tikslas – ne dokumentuoti. Kitaip plėtojate portreto žanro tradiciją. Kokius aspektus siekiate permąstyti ar peržengti?

Tradicinis portretas siejamas su atpažįstamo „aš“ idėja. Mums įdomu, kas atsitinka, kai tapatybę suvokiame kaip daugiasluoksnę, kintančią ir – kartais – prieštaringą. Žmogus – ne tik tai, kas matoma išorėje. Jis taip pat yra atmintis, protėviai, vizijos, netektys, lūkesčiai, ateities galimybės. Nebandome fotografuoti moterų taip, tarsi viena nuotrauka apie jas galėtų atskleisti viską. Portretus kuriame iš fragmentų: skirtingais momentais užfiksuotų kadrų, tapytų elementų, peizažų, simbolinių objektų, audinių, gestų. Pabrėžiame ne išvaizdą, o psichologinę ir emocinę erdves.

Taip pat norime iš naujo apmąstyti santykį tarp herojės ir žiūrovo. Istoriškai fotografijoje moteris dažniausiai buvo vaizduojama kaip objektas. Mes siekiame, kad ji pati atsigręžtų į žiūrintįjį, atsakytų jam žvilgsniu ir šis pajaustų, jog portrete yra kažkas giliai asmeniško, bet ne apnuoginto.

SEGAL’S GARDEN / SEGALĖS SODAS, 2020. Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus, 70 × 52 cm.

KOLIAŽAS

Jūsų fotografijoms būdingas daugiasluoksniškumas: pasitelkiate koliažo techniką ir skirtingas medijas – tekstilę, tapybą ir kt. Projektuose susilieja atmintis ir ateities galimybės, o individualumas ir kolektyviškumas susipina. Ar suteikia galimybių išryškinti įvairius, kaip minėjote, kintančius, o kartais – prieštaringus tapatybės aspektus?

Koliažas padeda priešintis idėjai, kad tapatybė privalo būti vientisa. Fotografijoje gali susilieti skirtingos vietos, prisimenamas kraštovaizdis egzistuoti greta ateities vizijų, pažeidžiamumas – šalia stiprybės, o paveldėti reliktai įgyti naujų prasmių šiuolaikiniame kontekste. Šių jungčių siūlės lieka matomos, nes jos – esminė pasakojimo dalis. Jos atskleidžia tapatybę kaip nuolat kintantį konstruktą – formuojamą, skaidomą ir iš naujo kuriamą. Tai ypač aktualu nagrinėjant migracijos, dažnai apibūdinamos kaip paprastas persikėlimas iš vienos vietos į kitą, temą. Kalbos, papročiai, prisiminimai susipina. Žmogus gali priklausyti kelioms vietoms ir tuo pačiu metu jausti, kad nė viena iš jų nėra jo. Koliažas suteikia formas herojų įvairiapusiškumui.

Ši technika atspindi ir mūsų bendradarbiavimo principą. Fotografijos – nuolatinių mainų rezultatas: elementai papildomi, šalinami, komponuojami iš naujo. Šia prasme koliažas yra ne tik mūsų darbo metodas, bet ir mąstymo būdas: jis leidžia abiem būti lygiavertėmis proceso dalyvėmis ir išlikti bendroje, kintančioje kūrinio formoje.

UTOPIJA

Vienas iš naujausių jūsų dueto projektų – „Between These Folded Walls, Utopia“ – kelia klausimus apie tai, kas žmogui yra brangiausia, kaip keičiasi tapatybė praradus namus, kuriems jis jaučiasi priklausantis. Kas paskatino pasirinkti priverstinės migracijos temą? Kokie ją išgyvenusių moterų patirties aspektai jums buvo svarbiausi?

Projektą inspiravo vienuolika susitikimų su jaunomis, priverstinę migraciją patyrusiomis moterimis. Mus sukrėtė tai, kokiomis supaprastintomis jų istorijomis dalijamasi viešojoje erdvėje: statistiniais duomenimis, vaizdais iš krizinių vietų, sutrumpintais aukų pasakojimais. Šios detalės gali apibūdinti aplinkybes, bet neperteikia žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumo. Mėginome suprasti: kas atsitinka su tapatybe, kai išnyksta ją supančios pažįstamos struktūros? Ką žmogus nešasi su savimi, kai negali pasiimti namų? Kurie prisiminimai tampa tarsi tvirtovėmis, o kuriuos iš kartos į kartą perduodamus senolių pasakojimus ir šeimos istorijas reikia permąstyti? Kaip pats žmogus įsivaizduoja ateitį, kai kiti jau parašė pasakojimą už jį?

Nenorėjome kartoti vienos, universalios istorijos apie priverstinę migraciją. Kūrėme jas kelias, siejamas kiekvienos moters pastangų iš naujo atrasti savasties jausmą, nepaisant naujų vietovių, skirtingų jų kalbų, formuojamų lūkesčių.

Projektas „Between These Folded Walls, Utopia“ pasakoja ne tik apie netektį. Jis kalba ir apie vaizduotę bei teisę keistis. Utopija – pasipriešinimo forma, bandymas pamatyti save anapus primestų naratyvų ir paveldėtų apribojimų. Ji nesugrąžina to, kas prarasta, ir neromantizuoja netekties, bet atveria vidinę erdvę, kurioje moteris gali būti laisva.

Ši erdvė gali veikti ir kaip apsauga, ji taip pat yra aktyvi, politiška. Prieš pradedant kurti kitokią ateitį, pirmiausia reikia ją įsivaizduoti. Projekte utopija nėra pabėgimas nuo realybės. Tai praktika, leidžianti iš naujo pažvelgti į tikrovę ir rasti savo vietą.

Pavadinime minimos sulankstytos sienos (angl. folded walls) yra tiek fizinės, tiek metaforiškos. Jos asocijuojasi su laikinais kambariais, į vidų perkeltais prisiminimais bei mus supančiomis matomomis ir nematomomis struktūromis. Sulankstyta siena nebėra tik statiškas objektas. Ji gali tapti priedanga, labirintu ar dar nesuformuota erdve.

SEGAL AND THE TIGER / SEGALĖ IR TIGRAS, 2018.

Iš ciklo Between These Folded Walls, Utopia. Archyvinė pigmentinė spauda ant popieriaus, 196 × 146 cm. © Cooper & Gorfer

Pabrėžiate, kad vaizduotė nurodo kelią, ji yra būdas susigrąžinti veiksmų laisvę. Ar vizijos apie ateitį padėtų kurti naujas priklausymo vietai, tapatybės, netgi bendruomenių formas?

Ateities įsivaizdavimas leidžia mums klausti, kokios bendruomenės formos galėtų egzistuoti už kilmės, tautybės ar mums primestų tapatybių ribų. Tai plečia santykių, kurie dar nėra visiškai susiformavę, kalbą. Asmeninė vizija suteikia prieglobstį, o kolektyvinė – pradeda keisti mus supančias struktūras. Gebėjimas įsivaizduoti yra laisvės forma. Jis neigia idėją, kad dabartinė tvarka yra neišvengiama. Šia prasme utopija – tarsi įsitikinimas, kad kitos gyvenimo ir bendruomenės formos taip pat įmanomos.

Projektas „Between These Folded Walls, Utopia“ reikalauja atidaus žiūrovo žvilgsnio, nes akivaizdu mums gali atrodyti tik tai, ką esame išmokę pastebėti. Matymas nėra neutralus. Žiūrėdami remiamės kultūriniais kodais ir paveldėtais vaizdiniais. Tam tikri pasakojimai – pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti migrantas, kaip reikėtų išreikšti pažeidžiamumą, interpretuoti moters kūną, ką privalėtų atskleisti jos portretas – tampa tokie pažįstami, kad juos klaidingai laikome tiesa. Todėl mums labai svarbu, kad parodos lankytojai neskubėtų. Šiuolaikybėje vaizdus dažnai suvokiame akimirksniu, o žmones taip pat greitai suskirstome į kategorijas. Skatiname pabūti prie kūrinio, pastebėti detales, susitelkti į patį žiūrėjimo veiksmą ir užduoti sau klausimus: į ką atkreipiau dėmesį pirmiausia? Ką praleidau? Kokias prielaidas susidariau iš anksto? Atidumas skatina pamatyti kitaip.

IPMA

Esate tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA, šiemet vyksiančio spalio 1–31 d. Kaune, dalyvės. Ar nustebino kvietimas atvykti į Lietuvą?

Labai džiaugėmės, mums atrodo prasminga pristatyti šį projektą Lietuvoje, kadangi jūsų šalis turi sudėtingą istoriją, susijusią su okupacija ir kultūrinės tapatybės išsaugojimu. Migracija ir dėl jos kylančios problemos aktualios visoje Europoje. Tikimės, kad IPMA festivalio žiūrovai projektą suvoks ne tik kaip atskirų istorijų seriją, bet ir kaip kvietimą apmąstyti pasaulius bei priklausymo formas, kurias mes patys kuriame.

Pirkti žurnalą

2026-10-11

ESĖ APIE SKALBIMĄ

Julius Keleras

MANO ŽMONA LABAI MĖGSTA SKALBTI

Tai jau nebe hobis. Tai – gyvenimo būdas. Azartiškas. Aistringas.
Skalbimo mašina jai – ne buitinė technika, kaip kitiems žemės kirmėliams, o jautri bičiulė, ištikima kaip šuo, sukiauksinti tik tada, kai išsidūkusi nurimsta: viskas baigta. Budelis nepriekaištingais ašmenimis nukirto galvą. Laivas, sėkmingai įveikęs negandas, sugrįžo į uostą.
Ji atskiria audinius pagal faktūrą lyg someljė vyną pagal poskonį ir niekada – o, niekada! – į korinį skalbyklės būgną nedėtų rankšluosčių su megztiniais, o apatinių nemaišytų su vilnonėmis kojinėmis. Skalbimo miltelius ji renkasi taip, kaip kiti – kvepalus. Dėmes ir vos užuodžiamą prakaito dvelksmą audiniuose ji suseka lyg kriminalistė – apklausia, demaskuoja ir paleidžia drabužius švarius atgal į spintą.Daugiau

2026-10-09

GIEDRĖ KRIKŠČIŪNAITĖ. NUOSTABUS KINO ATRADIMO DŽIAUGSMAS

Kalbino Marius Giedraitis

Šio pokalbio pašnekovė labai retai žiūri Holivudo filmus. Mieliau renkasi festivalinį kiną ir jau šešiolika metų lietuvių skonį lavina autoriniais kūriniais iš Kanų, Berlyno, Venecijos, Toronto, Lokarno ir kitų svarbiausių pasaulio kino festivalių. Neretai anksčiau nei visi kiti, vedina ilgametės patirties ir intuicijos, įsigyja filmus, kurie vėliau laimi tarptautinių žiuri prizus. Ir ne kas kitas, o būtent ji lietuvius sudomino dabar itin populiaraus italų režisieriaus Paolo Sorrentino kūryba. Be to, ji mėgsta atrasti talentus, kurie dar tik pradeda skleistis, nuosekliai stebėti jų augimą ir supažindinti su jų darbais.Daugiau

2026-10-09

TIESIOG ARCHITEKTAS

Almantas Bružas

Skiriama Audriui Karaliui atminti

Pernai rugsėjį netikėtai išėjęs architektas Audrys Karalius (1960–2025) paliko atvirą žaizdą savo numylėto Kauno kūne. „Jis buvo tikras Karalius. Jis kovojo už mus visus, Kauną, Lietuvą ir mūsų širdyse liks amžinai!“ – sujaudintas staigios netekties tuomet rašė bendražygis Vaidas Pilkauskas. Ir iš tiesų, gimęs ir studijavęs Vilniuje, užaugęs Ukmergėje, Audrys save laikė tikru kauniečiu, turbūt net grynesniu nei mes – antrajame šalies mieste gimusieji ir nuolat gyvenantys. Po architektūros studijų Vilniuje pasirinkta laikinoji sostinė jam iš karto atsiskleidė bei tapo pačiu gražiausiu ir tobuliausiu miestu, dėl kurio jam skaudėjo smarkiau nei dėl kitų. Audrio interesų laukas buvo daug platesnis nei įprastos architekto profesijos ribos: jame išsiteko erdvūs kultūros ir meno klodai – nuo smulkių interjero detalių iki miesto planavimo, nuo klasikinio baleto iki šiuolaikinio šokio, nuo operos iki Luko Šidlausko „Šventinio bankucheno“ repertuaro ar gatvės muzikos, nuo mokslinės literatūros darbų iki karikatūrų, nuo folkloro iki nuolat kuriamų žodinių naujadarų sąrašo. Nuošalyje stoviniuoti nelinkęs atvykėlis architektas čia greitai užsitarnavo vietinių pagarbą, kol galiausiai tapo vienu iš Kauno simbolių – tarsi suaugo su miestu ir neatskiriamai įsipynė į jo kasdienį gyvenimą. Visą savo rezidavimo Kaune laiką Audrys išliko architektūros profesionalu, tačiau tuo pat metu jis buvo ir aktyvus visuomenininkas. Visgi pats šio epiteto niekada nemėgo ir nenaudojo, prisistatydavo tiesiog architektu. Jam patiko kukliai pasivadinti budinčiuoju, vėliau – nemaloniu žmogumi, o paskiausiai – ir lėtos gyvensenos bei pėsčiojo miesto apologetu. Daug jo pažįstamų prašėsi į draugus ar deklaravo esantys jo asmenybės gerbėjais, tačiau realybė buvo kiek kita – daugelis jų Audrio veiklą rinkdavosi stebėti iš tolėliau, tarsi iš saugaus atstumo. Ir nenuostabu, nes jo visuomeninis ir pilietinis aktyvumas, griežta nuomonė dažnai kėlė pavojų ramiai aplinkinių egzistencijai, o pažiūros toli gražu ne visada būdavo patogios net patiems artimiausiems. Kad ir kaip bebūtų, iki pat 2025 m. rugsėjo 20-osios mums naiviai atrodė, jog Audrio siluetą su ikoniškaisiais apskritais akinukais savo mieste galėsime matyti dar ilgai. Deja, smarkiai klydome.Daugiau

2026-10-06

PIANISTĖ JULIJA VINGELĖ. MUZIKA, GIMSTANTI IŠ SUOKALBIO

Kalbino Faustina Dedūraitė

Kokios mintys aplanko išgirdus žodį „suokalbis“? Slaptas susitarimas, apgaulingas sąmokslas, o gal kažkam rezgamas pokštas? Pianistė Julija Vingelė (anksčiau Bagdonavičiūtė) atskleidžia dar vieną suokalbio pusę, dėl kurios meno lauke užgimsta naujos iniciatyvos.

Nenuostabu, kad įvairialypiuose repertuaruose ir tarpdisciplininiuose projektuose puikiai nardanti muzikė suokalbį išskiria kaip nepamainomą kūrybinio proceso dalį. Veikiausiai be šios supergalios būtų neįmanomi skirtingi jos amplua: nuo klasikinio įvaizdžio filharmonijoje iki šiuolaikinės muzikos atlikimo, performansų, kurių metu ji geba prakalbinti pianino likučius („Kompostas“) ar groti ne tik klavišais, bet ir visu kūnu bei į vyksmą įtraukti publiką („Negirdėjau sakant“). Itin plačios Julijos interesų erdvės (muzika, literatūra, teatras, kinas) formuoja neįprastą pianistės įvaizdį, tad ją galima pristatyti ir kaip meno tyrėją, idėjų generatorę, galų gale – tiesiog kūrėją.Daugiau

2026-09-20

ODISĖJAS – NAIKINTOJAS? CHRISTOPHERIO NOLANO NAUJOJI „ODISĖJOS“ EKRANIZACIJA ATGAIVINA SENĄ MORALINĘ DILEMĄ

Michael La Corte, Stephan Blum

Įsivaizduokite, kad pabudę savo namuose randate nepažįstamus žmones. Jie valgo jūsų maistą, skerdžia gyvulius, o paskui juokdamiesi išduria jums akis. Vėliau visam pasauliui pasakoja, kad pabaisa buvote pats.

Taip apibūdinamas bene žinomiausias epizodas iš Homero „Odisėjos“, parašytos maždaug VIII a. pr. Kr. pabaigoje arba VII a. pr. Kr. pradžioje. Įsibrovėliai yra pagrindinio personažo sėbrai, o jų užpulta „pabaisa“ – Polifemas, atsiskyrėlis milžinas piemuo, vėliau prisimenamas tik kaip vienaakis kiklopas.Daugiau

2026-09-17

DAVIS FREEMAN: AČIŪ DIEVUI, NIEKAS NEGALI PERSKAITYTI MANO MINČIŲ

Dmitrijus Andrušanecas

Amerikiečio Davis’o Freemano kūrybą sunku apibrėžti vienu terminu. Briuselyje gyvenantis ir kartu su kompanija „Random Scream“ kuriantis menininkas veikia tarp šiuolaikinio teatro ir šokio, fotografijos, vaizdo instaliacijų bei kuratorinių projektų, o dokumentinę medžiagą neretai jungia su politine provokacija, humoru ir asmenine patirtimi. Vienur jis kalba apie ekologinę atsakomybę, kitur tyrinėja žmogaus pažeidžiamumą, santykį su visuomene ar gebėjimą keistis. Du jo darbus – „Karaoke (ART)“ ir „Nothing Happens Without You“ – bus galima išvysti šių metų tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“.Daugiau

2026-09-15

MADA TAMPA MENU: ĮSPŪDINGA DEKADENTIŠKA KELIONĖ PO ELSOS SCHIAPARELLI SIURREALISTINĮ PASAULĮ

Naomi Braithwaite

„Niekas nesugeba teisingai ištarti mano vardo, bet visi žino, ką jis reiškia“, – kartą su jai būdingu pasitikėjimu yra sakiusi Elsa Schiaparelli.

Italijoje gimusi menininkė, aukštosios mados dizainerė, viena ryškiausių siurrealizmo estetikos puoselėtojų išplėtė kūrybos ribas ir įspaudė ryškų pėdsaką Paryžiuje bei visame pasaulyje. Jos žėrintis, teatrališkas, sąmojingas avangardinis palikimas tapo šiuo metu Viktorijos ir Alberto muziejuje (V&A) Londone eksponuojamos itin populiarios parodos „Mada tampa menu“ (Schiaparelli: Fashion Becomes Art) tema.Daugiau

2026-09-14

DAINORA ALEKSAITĖ: KIEKVIENAS AMPLUA MAN LEIDŽIA BŪTI KITA SAVIMI

Kalbino Jonas Tomkevičius

Scenoje – mergina, apsikarsčiusi siūlais ir megztomis gėlytėmis; iš kolonėlių pilasi techno beat’ai ir androidiniai riaumojimai. Viename vaizdo klipe chaotiškoje šokių aikštelėje ji diktuoja mochito receptą, o kitame dainuoja apie tai, kaip atneša sliekų, kad būtų nejauku. Tamsioje „Menų spaustuvės“ salėje ji – viena iš trijų sirenų: iš senos operos nuausta šūksnių ir aimanų giesmė kviečia taip ir nepasirodysiančią meilę.

Susipažinkite su Dainora Aleksaite – įvairialype muzikos kūrėja, nardančia tarp šokių aikštelės ir akademinės muzikos scenos. Kurti pradėjusi nuo romantizmo ir minimalizmo estetikos, šiandien ji neprisiriša prie žanro ar stiliaus, eksperimentuoja ir ieško naujos muzikinės prieigos: nuo įvietinto kūrinio, kurį „atliko“ Vingio parko tiltas, iki neįprastomis vokalo technikomis paremtų garsovaizdžių. Šiuo metu Dainora daugiausia pasirodo gyvai ir leidžia savo elektroninę kūrybą Tulgirdo pseudonimu. Taip pat ji yra ironija persmelkto muzikinio dueto „Fanera“ su Jonu Litvinu narė ir išplėstines vokalines technikas tyrinėjančio trio „Edgy Palates“ bendrakūrėjė.Daugiau

2026-09-13

RUGPJŪČIO SLAPTARAŠTIS

Vaida Ragėnaitė

Vasaros pabaigoje įprasta matyti, kaip auksiniuose laukuose kombainai nuima derlių. Mūsų proseneliai šį darbą atlikdavo rankomis, su didele pagarba savo žemei ir apeigoms. Archajinius pagonybės laikų papročius ir deivės Žemynos garbinimą ilgainiui pakeitė katalikiškoji Švč. Mergelės Marijos šlovinimo tradicija. Rugiapjūtė prasidėdavo liepos 16-ąją per Škaplierinę. Buvo tikima, kad būtent tądien Švč. Dievo Motina išvaduoja sielas iš skaistyklos. Pabaigtuvės būdavo švenčiamos per Žolinę – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Kaip atrodė vienas svarbiausių metų įvykių, galime įsivaizduoti žvelgdami į Kanuto Rusecko (1800–1860) paveikslą „Pjovėja“, nutapytą 1844 m. Tą pačią vasarą dailininkas stebėjo rugiapjūtę Slucko apylinkių laukuose ir eskizavo jos vaizdus – taip gimė pagrindinė kūrinio herojė.Daugiau

2026-09-10

MIRTIS TRAUKINYJE, ARBA XIX A. PABAIGOS KELIONIŲ PAVOJAI IR DŽIAUGSMAI

Ugnė Ražinskaitė

Kelionės visais laikais siejosi ne tik su maloniais įspūdžiais ir atostogomis, bet ir su tam tikrais išmėginimais, kartais – net mirtinais pavojais. Juk ne veltui 1934 m. pasirodė Agathos Christie detektyvas „Žmogžudystė Rytų eksprese“, o dar anksčiau Stefanas Grabińskis (1887–1936), nepelnytai primirštas lenkų fantastinės literatūros ir siaubo istorijų kūrėjas, rašė apie baimę keliančius modernybės atributus – elektrą, traukinius. Amžių sandūros spaudoje netrūko pasakojimų apie paslaptingus bei šiurpą keliančius nutikimus. Kita vertus, XIX a. traukiniai, garlaiviai, tramvajai atvėrė dar nematytas erdves ir galimybes. Viena tokių asmenybių, nepabūgusių leistis net į rizikingiausias klajones, buvo Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935). Ir darė jis tai ne vienas, o su savo artimaisiais, vaikais ir bičiuliais, pasiimdavo ir mėgstamą išvykų kompanjoną – fotoaparatą. Dėl amžiaus pabaigoje jau gerokai patobulinto įrenginio galime pasinerti į pasakišką Tiškevičiaus išgyventą Alžyro atmosferą ir pasidairyti į keliauninkus Gardino geležinkelio stotyje.Daugiau

2026-09-08

PAUKŠČIAI ANT LEDO

Zora del Buono

Loretos Jastramskienės romanas „Paukščiai ant ledo“ – tai pasakojimas apie permainų laiką, kupiną vilties ir nusivylimų, pasišventimo ir abejonių, neaiškios rytdienos nuojautų. Istorija prasideda paskutinę vasaros dieną, kai iš Lietuvos išvedama Rusijos kariuomenė. Jauna muzikos mokytoja Vasarė Žalytė neįstengia susitaikyti ir pamiršti tėvų išgyvenimų Sibire, klajoja miesto gatvėmis, prarasdama nuovoką ir atmintį. Nusiraminimo ji ieško muzikoje, kasdien grodama sudėtingų likimų kompozitorių kūrinius. Painioje kelionėje į susitaikymą su realybe Vasarei tenka patirti ir išdavysčių kartėlį, ir gydančią meilę.

Puslapiuose muzikos ir istorinės prievartos fonai susilieja, po pusšimčio okupacijos metų vis dar ieškant atsakymo į klausimą – ar tai, ką suteikė išsilaisvinimas, vyksta po lūžio, ar šis dar laukia ateityje.Daugiau

Rodyti daugiau