Poor boys shouldn’t think of marrying rich girls.
Charles Garfield King

1936 m. rugpjūčio mėnesį žurnale „Esquire“ buvo išspausdintas Ernesto Hemingway’aus apsakymas „Kilimandžaro sniegynai“. Jame labai panašus į patį autorių rašytojas gražiai miršta pagrindinio Afrikos kalno fone, geria (kaip ir autorius), apgailestauja dėl iššvaistyto talento (kuo autorius užsiims po 15–20 metų), prisimena praeitį. Šioji, skirtingai nuo to, kas vyksta apsakymo dabartyje – parašyta lakonišku, Ernestui būdingu stiliumi – pateikiama kursyvu (reikia pasakyti, abejotinas sprendimas), ir ten jau viešpatauja ketvirtojo dešimtmečio viduryje Vakarų prozoje triumfavęs sąmonės srautas. Pažymėtina, kad Papa jį valdo labai gerai – ne veltui gyveno Paryžiuje ir tobulino savo Mičigano medžiagą, remdamasis europietiškojo ir amerikietiškojo modernizmo stulpais (Jamesu Joyce’u, Gertrude Stein, Ezra Poundu ir kitais). Ir štai vienoje iš kursyvu išskirtų „Kilimandžaro sniegynų“ ištraukų skaitytojas aptinka autoriaus prisiminimus apie 1920-ųjų Paryžių bei vieną tų laikų herojų:

„Turtingieji nuobodūs, jie per daug geria arba per daug lošia trik-trak. Jie nuobodūs ir panašūs vienas į kitą. Jis prisiminė vargšą Skotą Ficdžeraldą, jo romantišką susižavėjimą jais ir kaip jis kartą pradėjo apsakymą žodžiais: „Labai turtingi žmonės nepanašūs nei į tave, nei į mane.“ Ir kaip kažin kas pasakė Ficdžeraldui: „Taip, jie turi daugiau pinigų.“ Bet Ficdžeraldas nesuprato sąmojo. Jis laikė juos ypatinga, be galo žavia paderme, ir kai suprato, kad jie anaiptol ne tokie, sugniužo, nepakėlęs to smūgio, kaip ir kitų.“

Hemingway’us buvo piktas žmogus. Jis negalėjo nežinoti, kad asmuo, kurį kadaise laikė bičiuliu, seniai praradęs šlovę, pinigus, sveikatą ir yra pasiekęs dugną, apie tai netgi pranešė paslaugioji amerikiečių spauda. Esą Džiazo amžiaus ir pokario romantinių turtuolių giesmininkas išeikvojo savo talentą, niekam nereikalingas, alkoholikas, neturi iš ko gyventi, o jo žmona – pamišusi. Baisiausia, kad visa tai buvo tiesa. Francis Scottas Fitzgeraldas keletą kartų priartėjo prie savižudybės slenksčio – jį sulaikė tik būtinybė apmokėti žmonos gydymą psichiatrijos ligoninėje bei auginti dukrą. Ernestas, be abejonės, buvo sadistas, tai liudija ir tūkstančiai (manau, tūkstančiai) medžioklėse jo nužudytų gyvūnų, ir pašaipus Fitzgeraldo paminėjimas „Kilimandžaro sniegynuose“. Juk jis žinojo, kad Francis tai perskaitys.

Perskaitė, žinoma, ir buvusiam draugui pasiuntė tokį laišką:

„Brangus Ernestai, palik mane ramybėje spaudoje. Jei kartais mėgstu rašyti de profundis, tai nereiškia, kad prašau savo draugų viešai melstis prie mano lavono. Tu, be abejonės, vadovavaisi pačiais geriausiais jausmais, bet galiausiai tai man kainavo bemiegę naktį. Kai spausdinsi apsakymą rinkinyje, būk malonus, išbrauk mano vardą.“

„Kilimandžaro sniegynai“ buvo įtraukti į antologiją „The Fifth Column and the First Forty-Nine Stories“, išleistą 1938-aisiais, praėjus dvejiems metams po publikacijos. Ten nėra Fitzgeraldo vardo, bent jau tiek. Po dar dvejų metų Francis Scottas mirė nuo širdies smūgio, būdamas keturiasdešimt ketverių, beveik pamirštas, nusivylęs, palaužtas. Jo šlovė, tiksliau, „Didžiojo Getsbio“ šlovė, vėl pradės augti tik po Antrojo pasaulinio karo; „Getsbis“ bus priskirtas Didžiajam amerikietiškajam romanui ir atsidurs greta „Dėdės Tomo trobelės“ bei „Mobio Diko“. Nieko panašaus Ernestas nė nesusapnuos: juk nepavadinsi Didžiuoju amerikietiškuoju romanu neaiškių sanitaro meilės nuotykių Šiaurės Italijoje Pirmojo pasaulinio pabaigoje? Arba istorijos apie ne rikiuotės karininką amerikietį, kuris Ispanijoje buvo išsiųstas susprogdinti tilto, bet vis delsė? Juo labiau kūrinėlio apie siaubingai užsitęsusią žvejybą – tai jau ne Didysis amerikietiškasis, o Didysis žvejybinis romanas. Hemingway’ui teko gurkštelėti – bet tik gurkštelėti – viso to, ką iki dugno išgėrė Fitzgeraldas: jis ir iš mados išėjo, ir išsisėmė, ir jį pribaigė alkoholis. Na, gal tik pinigų nepritrūko – juos, uždirbtus plunksna, leido protingiau, be to, po pirmosios santuokos apdairiai vesdavo vien turtingas moteris. Apie tai rašoma „Sniegynuose“. Šiaip ar taip, Papa pragyveno daugiau nei keturiasdešimt ketverius metus, nusišovė Aidaho valstijoje nedaug likus iki šešiasdešimt antrojo gimtadienio. Bet visi jie buvo nelinksmi, daug geriantys žmonės.

Tačiau šioje esė papasakosiu apie ką kita: pinigus, turtuolius bei vargšus, ir kokia literatūra visa tai pavirsta.

Francį Scottą Fitzgeraldą iš tiesų labai domino finansiniai reikalai – ir praktiniu lygmeniu, ir socialiniu, ir, žinoma, estetiniu. Jis pats užaugo didelių pinigų paribyje – jo tėvai galėjo sau leisti išsinuomoti namą tik miesto, kuriame daugiausia gyveno turtingieji, pakraštyje. Francis lankė pasiturinčių berniukų mokyklą, bet dėl akivaizdžių priežasčių laikėsi nuošalyje (vėlgi, ties riba). Tas pat buvo ir Prinstone. Jis niekada neturėjo šlamančiųjų, kartais taip labai, kad jo neapleisdavo mintys apie savižudybę. O aplink, lyg tyčia, vieni piniguočiai – ne šiaip turtingi, kartais pasakiškai, jo amžiaus žmonės, mėgavęsi pačiais įvairiausiais nerūpestingo gyvenimo malonumais ir lengvai užimdavę prestižines pareigas solidžiose kompanijose, dažniausiai finansinėse. Fitzgeraldas išėjo į karą, garbingai ištarnavo fronte, kur jo, kaip ir tikėjosi, nenužudė, grįžo, gavo neigiamą atsakymą iš leidėjo dėl savo pirmojo solidaus kūrinio charakteringu pavadinimu „Romantiškasis egoistas“ (The Romantic Egotist). Romanas su gražuole Ginevra King iširo, kaip manote, kodėl? Atspėjote: ji buvo turtinga paveldėtoja, o jis – apgailėtinas reklamos kompanijos tarnautojas, kuriam kartą šiek tiek pridėjo prie atlyginimo už tai, kad sugalvojo šūkį, visų laikytą sėkmingu, – „We keep You clean in Muscatine“ – skalbyklai, įsikūrusiai ne kur kitur, o pačioje prasčiausioje Amerikos valstijoje – Ajovoje. Tikras mėšlas; kartą ten praleidau kelis mėnesius. O Aidahe niekada nesilankiau.

Taigi pinigų nuolat trūko. Jis susipažino su puikiąja Zelda Sayre iš turtingos Alabamos šeimos, jaunuoliai pradėjo, kaip sakoma, susitikinėti, tačiau santuokos perspektyvos buvo beviltiškos vis dėl tos pačios tau, brangus skaitytojau, gerai suprantamos priežasties. Zeldai vargšas reklamininkas – kaip šuniui penkta koja. Tokioje situacijoje vieninteliu išsigelbėjimu tapo literatūra. Ne vienintelės paguodos prasme, bet būtent išsigelbėjimo – tais laikais Amerikoje honorarai buvo dideli, kartais net milžiniški, o publikuodamas prozą galėjai ir praturtėti. Fitzgeraldas atkakliai siuntinėjo savo tekstus laikraščių ir žurnalų leidėjams bei redaktoriams (būtent ten atlygis didžiausias ir greičiausias), ir buvo 120 kartų atmestas; 121-ąjį jo apsakymas „Babes in the Woods“ buvo publikuotas žurnale „The Smart Set“ (1919 m. rugsėjo numeryje). Viršelyje pavaizduota graži jauna moteris su didžiule skrybėle, neabejotinai turtinga; Fitzgeraldo kūrinys išspausdintas 67–72 puslapiuose, tarp Lawrenceʼo Vailo „Stratego“ (The Strategist) ir C. Farley Andersono „Piligrimystės“ (Along the Potomac). Už publikaciją Scottui buvo sumokėta 30 dolerių – neblogai (apie 400 dolerių šių dienų pinigais). Bet, sutikite, ir ne kažin kokia suma.

Fitzgeraldas taip ir būtų likęs istorijoje tarp nežinomųjų, jei nebūtų perdaręs „Romantiškojo egoisto“, tapusio kūriniu „Šioje rojaus pusėje“, ir tuo rankraščiu įveikęs Scribnerio redakcijos eskarpų ir kontreskarpų. Rezultatas: dvylika leidimų, kurių bendras tiražas siekė beveik 40 tūkst. egzempliorių ir pelnė 18 tūkst. JAV dolerių, šiandien tai būtų apie 300 tūkst. JAV dolerių. Taip prasidėjo Džiazo amžiaus giesmininko šlovė: martinis upeliais, naujos sužadėtuvės su Zelda, vestuvės ir, svarbiausia, atviros geidžiamiausių žurnalų durys. Fitzgeraldas rašė apsakymus vieną po kito – tik spėk gaudyti leidėjų čekius.

Čia nutraukime lengvabūdišką geltonosios spaudos toną ir pasakykime svarbiausią dalyką tuojau pat, kad neliktų jokių abejonių. Taip, visi jie buvo labai nelaimingi, labai liūdni žmonės, kuriems teko daug dirbti; jie visiškai neturėjo supratimo, kaip elgtis, jei pasisektų ir staiga įgytų kiek daugiau pinigų. Žinoma, ne tiek daug, kiek turėjo tikri turčiai, su jais nėra ko lygintis, bet bent šiek tiek daugiau, kad kurį laiką apie juos nereikėtų galvoti. Tačiau Fitzgeraldas nepaliaujamai galvojo apie pinigus, buvo priverstas, kaip jūs ir aš, – ir tai nuodijo jo gyvenimą. 1938 m. jis rašė: „Nuolat tekdavo tai patirti savo kailiu – vargšas berniukas turtingųjų mieste, vargšas berniukas turtingų berniukų mokykloje, vargšas vaikinas turtingųjų klube Prinstone… Niekada negalėjau atleisti turtuoliams, kad jie turtingi, ir tai paveikė visą mano gyvenimą ir darbą.“ Žinoma, tokie dalykai įmanomi tik Amerikoje. Pinigus myli visur, bet tik ten jie yra gyvenimo turinys. Sakau tai ne smerkdamas, veikiau priešingai – su nuostaba ir susižavėjimu.

Francis jau buvo parašęs antrąjį romaną – tokį pat sėkmingą, tokį pat romantišką ir galiausiai tokį pat liūdną. Vėl uždirbo krūvą pinigų, o dar didesnius – už dešimtis apsakymų (per dvidešimt metų trukusią karjerą Fitzgeraldas jų publikavo apie 170). Jam ir Zeldai pavyko šiuos honorarus iššvaistyti. Jie susilaukė dukters, gyventi su žmona jau buvo bemaž neįmanoma, kartais tiesiog nepakeliama. Alkoholis griovė jų gražią šeimą, teko viską palikti ir išvykti į Europą, į Prancūziją, kur viskas buvo pasakiškai pigu, ypač vynas. Daugelis anglosaksų pasaulio atstovų plūdo į Paryžių pasimėgauti nerūpestingais malonumais. Tas sambūris pasirodė esąs nepaprastai gausus pirmos klasės modernistinių kūrinių – nuo „Fiestos“ iki „Vėžio atogrąžos“ ir „Dienų Paryžiuje ir Londone“. Tai daugiau niekada nepasikartos – nei 1990-aisiais Prahoje, nei 2010-aisiais Berlyne. Matyt, išseko modernizmo, bent jau pirmos klasės, atsargos.

Tačiau „Didįjį Getsbį“ Fitzgeraldas rašė daugiausia ne Paryžiuje, o Prancūzijos Rivjeroje – dar klestint Džiazo amžiui ir ekspatų modernizmui, bet jau blėstant jo paties ryškumui. Atrodo, kad jis, tiksliai šio žodžio prasme, išsirašė ar pradėjo išsirašinėti – juk ir vėlesni jo romanai „Švelni naktis“ ir nebaigtas „Paskutinis magnatas“ (The Last Tycoon) yra geri. To negalima teigti apie apsakymus, iš kurių pragyveno jo keista šeima. Jis sąmoningai atsisakė šio žanro kokybės, kurdamas tai, kas patiko „The Saturday Evening Post“, „Collierʼs Weekly“, „Esquire“ redaktoriams – ir, žinoma, visuomenei. Jis buvo didis, tikras kūrėjas, blogai rašyti negalėjo, todėl pirmiausia sukurdavo „normalų“, gerą tekstą, o paskui perdirbinėdavo, kad įtiktų savo darbdaviams: pridėdavo melodramiškų siužeto vingių, švarindavo kalbą ir panašiai. Tai stebėjęs Hemingway’us siaubingai pyko ir pavadino šią praktiką „prostitucija“. Jis pats taip – rašyti visada gerai, o paskui perdirbti į ką nors paklausaus – nemokėjo. O štai iš karto blogai – gebėjo, todėl „tobulinti“ savo kūrinių, kaip kad „Anapus upės, medžių ūksmėje“, jam nereikėjo.

Ir vis dėlto Fitzgeraldas sukūrė vieną nuostabiausių ir keisčiausių praėjusio amžiaus apsakymų; šios istorijos pradžioje galima perskaityti tą pačią ištrauką, kuri taip sujaudino Hemingway’ų, kad jis privertė savo mirštantį herojų ją prisiminti. Štai kaip ji skamba:

„Leiskite jums papasakoti apie labai turtingus. Jie ne tokie kaip jūs ar aš. Jie anksti pradeda valdyti ir mėgautis, ir tai juos paveikia – jie tampa minkšti ten, kur mes esame tvirti, ir ciniški ten, kur mes patiklūs, ir jei negimei turtingas, šitai suprasti sunku. Giliai širdyje jie mano esantys geresni už mus, nes mes patys turime atrasti ir gyvenimo atlygį, ir prieglobstį. Net ir tada, kai jie giliai pasineria į mūsų pasaulį ar net puola žemiau mūsų, jie vis tiek mano esantys geresni už mus. Jie kitokie.“

Jei Ernestas nebūtų sąmoningai bukas (iš tiesų jis buvo subtilus žmogus), nebūtų parašęs to mėšlo apie Francį. Trečiosios Fitzgeraldo apsakymo „Turtingas berniukas“ (The Rich Boy) pastraipos prasmė pakankamai aiški – tereikia ją tinkamai perskaityti. Tai socialinė-psichologinė tema, papildyta socialine etika; panašaus pobūdžio samprotavimų pilna prancūzų literatūroje: Stendhalis, Balzacas, o ir Proustas. Juk su visų jų kūryba Hemingway’us, be jokios abejonės, buvo susipažinęs. Fitzgeraldas, tipiška to meto amerikiečių maniera, į savąjį kontekstą įtraukė europietiškus elementus ir stebėjo, kaip tai suveiks. To meto Amerikos literatūros ir konkretaus apsakymo atveju – puikiai, o Hemingway’aus – prastai; jo piktavališkumas apakino jį dėl akivaizdžių dalykų.

„Turtingas berniukas“ – istorija apie turčius; skaitydami išsiaiškinsime, ar jie tikrai ypatingi, o jei taip – kuo ir kodėl. Dar atkreipkite dėmesį, kad prieš cituotąją ištrauką yra pirmoji ir antroji teksto pastraipos, kuriose teigiama:

„Pradėkite nuo asmenybės, ir patys nepastebėsite, kaip sukursite tipažą; pradėkite nuo tipažo, ir pamatysite, kad nieko nesukūrėte.“

Tai pirmasis apsakymo sakinys, nedviprasmiškas autoriaus ketinimų pareiškimas. Jis ketina aprašyti vieną asmenį, turtingą jaunuolį vardu Ansonas Hanteris, ir papasakoti jo gyvenimo istoriją, tiksliau, tą jos dalį, kurią žino. Autorius greičiausiai kartu su protagonistu mokėsi Jeilio universitete, kur šis ir pasidalijo savo, tam tikra prasme, priešistore, o jau aktualių Ansono Hanterio patirčių liudininkas buvo pats pasakotojas, retai kada įžengiantis iš šešėlio į prozos prožektorių šviesą. Taigi, jei tikėsime įžanga – o aš ja tikiu, kaip ir viskuo, ką sako ir rašo nelaimingasis Fitzgeraldas, – vieno žmogaus, Hanterio, atvejis tampa menine tam tikro tipo žmonių, kuriuos reikėtų vadinti būtent taip – „turtingais berniukais“, analize. Nuo konkretaus prie bendro – puikus indukcijos pavyzdys. Čia nėra jokio pavydo turtingiesiems; tegul Papa susikrauna savo barzdotus meškerykočius ir keliauja iš kur atsibastęs, į Ki Vestą, gaudyti žuvyčių ir gerti daikirio.

Norint Francį Scottą įrašyti į banalių pavyduolių gretas, tektų nematyti socialinės materijos, iš kurios sukurtas „Turtingas berniukas“. Pinigai, iš kurių ir kuriais gyvena, kuriais kvėpuoja Ansonas Hanteris, yra „seni“. Pagal mūsų, europiečių, įsivaizdavimus, Amerikoje taip nebūna – šalis jauna, kaip ir jos šlamantieji. Tačiau šalies ir jos lėšų amžius – ne tapatūs dalykai; jie matuojami skirtingai. Arba, tiksliau, yra taip: šalys ir pinigai sensta skirtingu tempu. Pavyzdžiui, suvienyta Vokietija pagal istorinius Europos standartus – jauna valstybė, įkurta 1871 m. (jei nekreipsime dėmesio į dvi Vokietijas šaltojo karo periodu). O štai vokiečių korporacija „Bayer“ laikoma sena ir garbinga, nors ji buvo įkurta maždaug tuo pačiu metu kaip ir jauna Vokietijos imperija.

Amerikoje yra daug senų pinigų, o 1910-aisiais jų buvo ypač daug. Nesu ekspertas, bet spėčiau, kad anuomet jų buvo daugiau nei naujųjų. Garbingieji Du Pontai, kurie kadaise pralobo iš parako gamybos. Gerbiamieji Vanderbiltai, garlaivių ir lokomotyvų valdytojai. Nuostabieji Astorai, kailių karaliai. Jiems pakako dvylikos dešimtmečių dinamiškos Amerikos istorijos, kad sukauptų didelius turtus, juos daug kartų padaugintų, užsitikrintų stabilų finansinių institucijų tinklą, įleistų šaknis naujuose, bet jau garbinguose Gebenės lygos universitetuose, sukurtų patikimą filantropinę industriją – kultūrinę ir socialinę, įtvirtintų asmeninę visuomeninę santvarką ir išsiųstų savo įpėdinius į Angliją tuoktis su tituluotais sutuoktiniais. Visa tai įvyko XIX a. pabaigoje. Paauksuotasis amžius įliejo daug naujų pinigų į senus – žinoma, su sąlyga, kad naujieji apsimes senais.

Fitzgeraldo apsakymas yra apie tai, kaip seni pinigai funkcionuoja antropomorfine forma vardu Ansonas Hanteris. Kaip jie geria (labai daug), įsimyli ir kas iš to nutinka (nutinka blogai), koks šeiminis jų gyvenimas (dažniausiai liūdnas). Arba ką jie veikia darbe (dirba, dažniausiai stropiai ir netgi su užsidegimu). Nieko iš viso to Ansonas Hanteris neįgyja gimimo metu; ne, jis jau gimsta toks savo turiniu ir sudėtimi. Ir vis dėlto rašytojas yra malonus savo herojui; jis tiki, kad šis nėra pasmerktas, bet gali rinktis – priimti pasaulį su visais jo žavingais ypatumais arba ne. Tačiau Hanteris, žinoma, pasirenka tai:

„Ansonas nedvejodamas priėmė aukštųjų finansų ir pertekliaus, skyrybų ir ištvirkavimo, snobizmo ir privilegijų pasaulį. Dažniausiai mūsų gyvenimas baigiasi kompromisu – o jo gyvenimas prasidėjo nuo kompromiso.“

Meistras šias maksimas nukala nepriekaištingai; jis subtilus, protingas ir patyręs; iki smulkiausių detalių perpratęs pasaulį, kurį pažįsta. Tiesa, po jo socialiniu mikroskopu paprastai patenka tik dvi ar trys žmonių faunos rūšys iš pirmojo praėjusio amžiaus trečdalio, ne daugiau, bet jis jas puikiai ištyrė. Ypač egzempliorių, žinomą kaip „turtingas berniukas“. Mielas skaitytojau, sakysi, kad tau šie reikalai ne ypač aktualūs – kur tu (ir aš), o kur visi šie pasakiškai turtingi žmonės. Ką gi, pabandykime tai išsiaiškinti.

Apskritai mes dažnai skaitome apie kitus. Apie samurajus ir viduramžių princeses, astronautus ir serijinius žudikus, vikingus ir plantatorius. Nesame nė vienas jų (arba dažniausiai nesame, nors teoriškai galėtume patekti į trečią ar ketvirtą šio sąrašo vietą); jų kasdienės ir sudėtingos problemos visiškai neturėtų mūsų jaudinti. Nepaisant to, mes skaitome, arba bent jau būtuoju laiku – darėme tai iki šiol, o kai kurie, tarp jų – šių eilučių autorius, tebeskaito šiandien ir nesiliaus, kol visiems laikams užmerks akis. Kodėl? Tik nepasiduokite suklaidinami, kad dėl „žmogiškosios patirties universalumo“. Pabandykite pasvarstyti: kokioje gi „visatoje“ jūsų patirtis galėtų būti lyginama su Golemo ar jaho patirtimi? Vargu, ar tokia būtų. Literatūra mus traukia ne dėl šios priežasties.

Tikriausiai todėl, kad pažintume visiškai kitokį pasaulį, kuris nėra mūsų, bet kažkuo signalizuoja apie keistą panašumą. Erzina. Būtent kažkuo. Tai nuostabi magija – pakanka surasti tą „kažką“, tą detalę, įvorę, prie kurios galima pritvirtinti atpažinimo mechanizmą ir – kartu – visiško svetimumo supratimą. Fitzgeraldas – didis tokių detalių meistras. Štai, pavyzdžiui, ką jis rašo apie jaunų žmonių, aptekusių senais pinigais, meilę:

„Būtų tas pat, jei jie galėtų pasakyti: „Nė vienas iš mūsų nieko neturi: būkime vargšai kartu“, ir lygiai taip džiugiai pasiūlytų priešingai – būti turtingais. Tai suteikė jiems tą pačią nuotykio bendrystę.“

Taigi, nuo pat gimimo jaunas turtuolis priima senų pinigų pasaulio sąlygas, turtus, egzistavusius iki jo gimimo, su visais jų atributais ir savybėmis. O vėliau, sulaukęs santuokinio amžiaus, jis bando pateikti šį pasirinkimą ne tik kaip laisvą, bet ir kaip rizikingą – su sąlyga, kad ši imitacija vyks su kokia nors jauna ir gražia turtuole. Žinoma, galiausiai iš to nieko neišeina. Po pirmosios atsiranda antra jauna ir graži turtuolė, su kiek kitokiomis savybėmis, tada trečia, o paskui prasideda tas pats nuobodulys, kuris kankino anų laikų pabrendusius – trisdešimtmečius – turtuolius. Nepamirškime ir apie gėrimą. Turtingi berniukai daug vartoja.

Pasakysiu dabar, kad vėliau galėčiau plačiau aptarti kitas temas: „Turtingas berniukas“ – išskirtinis prozos kūrinys. Kaip ir bet kuriame šedevre, šiame apsakyme yra trūkumų, iš kurių svarbiausias tokio žanro kūriniuose pasitaiko beveik visada: autorius tekste skelbia apie savo didingus ketinimus, o rezultatas, nors ir puikus, yra gana kuklus. Na, arba pakankamai kuklus. Tam tikru momentu jis patiria nenugalimą norą tekstą užbaigti; net jei atsispiria šiai pagundai, neįveikiamos pastangos padėti tašką pėdsakų nesunku aptikti. „Turtingo berniuko“ atveju Fitzgeraldas akivaizdžiai nežinojo, kaip užraukti istoriją, todėl prie kiek čechoviškai liūdnos pabaigos jis pridėjo dar vieną, lyg kontrolinį šūvį: buvusios Ansono Hanterio sužadėtinės mirtį. Nereikėjo to daryti. Keista, tačiau ši akivaizdi prostitucija apsakymo nesugadino.

Kitos temos. Kai galvoju apie Hanterį, mintyse išnyra Bertis Vusteris, ir net ne iš P. G. Wodehouse’o romanų, o britų televizijos serialo „Dživas ir Vusteris“ su Stephenu Fry’umi ir Hugh Laurie. Nors Bertis didžiąją laiko dalį gyveno kitoje vandenyno pusėje nei Ansonas, visgi jis gana panašus į pastarąjį: kaip ir tas, jis užaugo prabangoje, daugiausia apsuptas pinigingų žmonių, įtrauktas į nesibaigiančias vedybines intrigas su turtingomis merginomis. Galima įžvelgti stebinančių sutapimų ir kai kuriuose jų gyvenimo siužetuose: Vusteris surengia socialiai nepriimtiną savo dėdės vedybų ceremoniją, o Hanteris sugriauna socialiai nepriimtiną savo ištekėjusios tetos romaną. Tačiau pagrindinis panašumas kitas. Abu šie romantiški egoistai yra funkciniai alkoholikai. Ansonas sėkmingai darbuojasi finansų įmonėje, nors, iš visko sprendžiant, nė vienas vakaras nepraeina be išgertuvių:

„Tačiau Volstryte visada buvo tos aštuonios nepakeičiamos, reikšmingos valandos, kur įtakingų šeimos ryšių, aštraus proto ir fizinės energijos pertekliaus derinys beveik iš karto išskyrė jį iš kitų. Jis buvo vienas tų neįkainojamų protų, kuriuose viena atsiskirdavo nuo kita; kartais jis pasirodydavo savo biure, spėjęs pamiegoti mažiau nei valandą, bet tai nutikdavo retai. Jau 1920 m. jo pajamos, įskaitant atlyginimą ir komisinius, viršijo dvylika tūkstančių dolerių.“

Berčio užsiėmimas buvo visiškas dykinėjimas – jis nenuilstamai dirbo aristokratijos socialinio gyvenimo srityje. Klubai, restoranai, nuotakos, kelionės į giminaičių ir pažįstamų dvarus, golfas, kriketas, žirgų lenktynės – visa tai pasiglemždavo jo laiką. Ir viską tekdavo derinti su nuolatiniu gėrimu: martinis vidurdienį, pusė butelio šabli ar bordo per pietus, dvi trys taurės brendžio klube, pusė butelio… Ir taip toliau, ir panašiai, įskaitant privalomą dozę prieš miegą. Įdomu, kiek metų jis būtų va taip tempęs? Nors jo sveikata buvo puiki: nepamenu, kad jis kur nors knygose – ką jau kalbėti apie serialą – būtų skundęsis savijauta. Vis dėlto svajoju kada nors parašyti romaną apie pasenusį Vusterį – niūrų, bankrutavusį, sergantį, su išdidėjusiomis cirozės pažeistomis kepenimis. Kaip nutiko Hemingway’ui. Tai būtų liūdniausia knyga pasaulyje.

„Turtingas berniukas“ buvo parašytas Kaprio saloje 1924-aisiais, belaukiant „Didžiojo Getsbio“ išleidimo, o po metų Paryžiuje pataisytas; manau, galiu atspėti, kokioje atmosferoje jis tobulintas. Tą pavasarį Fitzgeraldai smaginosi iš širdies. Francis Scottas 1925-uosius pavadino „tūkstančio vakarėlių ir jokio darbo laikais“. Tačiau iš tikrųjų nei jam, nei Zeldai, skirtingai nei Ernestui, Ansonui ir Berčiui, nebuvo galima gerti. Francis sunkiai suderindavo alkoholį su darbu; manau, būtent ši aplinkybė ir išgelbėjo „Turtingą berniuką“ nuo pavirtimo komerciniu šlamštu.

Tokia forma, kokia šis šedevras išliko, jis, žinoma, tęsia pagrindinę „Didžiojo Getsbio“ ir, tam tikra prasme, Didžiojo amerikietiškojo romano, temą. Ir ne, ji ne apie pinigus. Tuomet apie ką gi visa tai? Apie nesėkmę, apie nelaimę. Didžiosios amerikietiškosios literatūros herojai, garbinantys sėkmės kultą, kelia siaubingą gailestį. Daugiau nei bet kas kitas. Jiems trūksta kultūrinio mechanizmo, padedančio sušvelninti tragediją, perkelti ją į kitą lygmenį. Europietis tokį turėjo, o amerikietis ne tai, kad visai neturėjo, bet toli gražu ne visada. Bent jau taip buvo iki šiol. Dabar, žinoma, viskas kitaip: abiejose vandenyno pusėse vos tik kas, ir jau griebiasi tabletėlės. Todėl nei Didžiojo romano, nei Didžiosios literatūros neatsiranda. Vangus, grafomaniškas autofikšinas – ne daugiau. Bet tai niekis. Užtat šiandieniniai superturtuoliai negeria, daug sportuoja ir rengiasi skristi į Marsą. Tačiau tai jau kito seno rašytojo – Jules’io Verno – tema.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė