#KasArchitektai

Gediminas Banaitis-Skrandis

OBJEKTAS – Pilininko namas 

ARCHITEKTAI – UAB „Aplan“, projekto vadovas architektas Kęstutis Bakanauskas, architektė Sidona Šašlauskaitė

INTERJERO ARCHITEKTAI – UAB „Processoffice“, Vytautas Biekša,
Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Justina Stefanovič,
Dovilė Van Haeperen, Adelė Dovydavičiūtė, Dorotėja Žiugždaitė

KITI KŪRYBINIAI SPECIALISTAI – architektas, paveldosaugininkas Edmundas Purlys, architektės Saulutė Domanskienė, Rasa Saltonaitė

UŽSAKOVAS – Lietuvos nacionalinis muziejus 

VIETA – Arsenalo g. 1, Vilnius 

Paveldas nėra tik praeities liudijimas. Jis stiprina vietokūrą, iš jo mokomės tvarių sprendimų, todėl tai – lyg tiltas į ateitį. Informacinė kampanija #KasArchitektas pristato Pilininko namo atvejį – vieną ryškiausių pastarojo meto kultūrinio paveldo pritaikymo pavyzdžių. Čia, kur prieš keletą metų dar tvyrojo užmarštis ir apleistumas, šiandien lankytojai randa modernų muziejų, kuriame susipina istorinė Vilniaus tapatybė ir šiuolaikinė architektūra.

„Pilininko namo projektas parodė, kad senosios architektūros atgaivinimas gali būti ne mažiau kūrybiškas nei naujų idėjų realizacija. Atvertos istorinės erdvės suteikia unikalią patirtį, kurios negali pasiūlyti naujas pastatas“, – sako projektą įgyvendinęs architektas Kęstutis Bakanauskas.

Kūrybiškas požiūris tampa atsaku į diskusijas apie architektūrą ir paveldą, kuriose kaskart iškyla klausimai: kiek galima keisti autentišką struktūrą? Kur baigiasi saugojimas ir prasideda interpretacija? Koks paveldas yra vertingas šiandienai, o koks – ateičiai?

„Pilininko namas – puikus įrodymas, kad paveldas ne kliūtis, o galimybė. Autentiški elementai sujungti su moderniomis technologijomis, tvariais sprendimais, objektas tapo prieinamas visiems lankytojams. Tai rodo, kad senas pastatas gali tapti šiuolaikišku muziejumi, neprarasdamas savo dvasios“, – teigia bendraautorė architektė Sidona Šašlauskaitė.

Tokie projektai liudija, kad paveldas ir naujoji architektūra nėra priešinami, jie papildo vienas kitą – tvarūs sprendimai, modernizavimas ir pagarba istorijai leidžia kurti ne tik erdves, bet ir prasmes – jungtis tarp kartų, tarp kultūrų, tarp praeities ir dabarties.

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis

PANZETTI / TICCONI: MIMETINIŲ VAIZDINIŲ ALCHEMIKAI

KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS

Enrico Ticconi ir Ginevra Panzetti – menininkų duetas, susibūręs dar studijų metais 2008-aisiais. Jų kūryba – tai sintezė tarp šokio, vizualiojo meno ir performanso, tyrinėjanti komunikacijos, galios ir smurto istorinius ryšius. Scenoje, atvirose erdvėse Ginevra ir Enrico kuria hibridines figūras, perteikdami istoriją ir šiandieninę tikrovę.

Abu menininkai gimę 1985 m., kilę iš Romos, tačiau šiandien gyvena skirtingose šalyse: Ginevra įsikūrusi Turine, o Enrico – Berlyne. 2010-aisiais jie kartu persikėlė į Vokietiją, tačiau po penkerių metų Ginevra grįžo į Italiją, o Enrico liko Berlyne, tad jų kompanija veikia per atstumą.Daugiau

MJR – GIMIMAS, RAIDA IR NEPALAUŽIAMA DVASIA

KALBINO MIGLĖ MARKULYTĖ

„Mėnuo Juodaragis“ – legendinis pavadinimas, žinomas ar bent girdėtas tūkstančiams lietuvių, nuaidėjęs už šalies ribų ir įsismelkęs į skirtingus kontekstus. 1995 m. Ugniaus Liogės ir Žydriaus Jancevičiaus įžiebta idėja gyvavo trisdešimt metų ir 24 (+2) kartus įvyko kaip festivalis, šiuolaikiniais būdais puoselėjantis senąsias tradicijas, siejantis įvairias folkloro, alternatyviosios ir tamsiosios muzikos kryptis, menus, amatus bei paskaitas. Primindamas universalią tiesą – kas neturi pabaigos, tas negali turėti ir pradžios – 2024 m. rugpjūtį festivalis baigė seniai numatytą ciklą, palikdamas užuominų apie galimą atgimimą.Daugiau

KAIP SLABODKA VIRTO VILIJAMPOLE – SUDĖTINGI ISTORIJOS VINGIAI

DEIMANTAS RAMANAUSKAS, JONAS OŠKINIS

Jau penkerius metus vykstantis ekskursijų festivalis „S3“ spalio mėnesį telkia bendraminčius dešiniajame Neries krante, kad gidų kolektyvo „Gražinkime Kauną“ savanoriai pasidalintų savo žiniomis apie miesto vietovių istoriją.

Ekskursijų vietų ir temų būta įvairiausių: „Neišmoktos istorijos pamokos“, pradedant buvusiose kapinėse Sąjungos aikštėje, „Žydų sakralinis ir edukacinis paveldas Vilijampolėje“ Jurbarko gatve tolyn, „Tarpukario Vilijampolės pramonė“ prie buvusio Kosto Petrikio fabriko Raudondvario plento pradžioje, „Amžiaus stichinė nelaimė: 1946 metų didysis potvynis – tvanas Vilijampolėje“, kai pasakojimas, susipynęs su autentiškais vietos gyventojų liudijimais ir istoriko tyrinėtojo Gedimino Kasparavičiaus įžvalgomis, vingiavo Varnių, Jūratės ir Panerių gatvėmis.Daugiau

VLADIMIRAS ČEKASINAS. POKALBIS

KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ

Vladimiras Čekasinas – saksofonininkas, klarnetininkas, kompozitorius, pedagogas, vienas ryškiausių Lietuvos moderniojo džiazo kūrėjų, padaręs įtaką šio žanro raidai mūsų šalyje. Jo kelias prasidėjo Jekaterinburge, kur dar vaikystėje pradėjo mokytis groti, o paauglystėje susidomėjo saksofonu – instrumentu, su kuriuo užaugo ir subrendo kaip muzikas. Septintajame dešimtmetyje susitikimas su pianistu Viačeslavu Ganelinu ir perkusininku Vladimiru Tarasovu nulėmė Ganelino trio (GČT) atsiradimą – ansamblio, kurio vardas įrašytas į pasaulio džiazo istoriją ir tapo Vilniaus improvizacinės scenos simboliu. V. Čekasinas svariai prisidėjo prie pedagogikos raidos – dėstydamas Balio Dvariono muzikos mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijos menų fakultete ugdė naująją muzikų, tarp kurių – šiandien žinomi Lietuvos scenos vardai, kartą. Jo kūrybinė veikla neapsiribojo vien džiazu – V. Čekasinas dirbo kino ir teatro srityje, kūrė kamerinę-simfoninę muziką, plėtojo savitą struktūros ir improvizacijos jungties koncepciją. Tai menininkas, kurio biografija glaudžiai susipynusi su Lietuvos muzikos istorija, o mintys apie kūrybą iki šiol provokuoja diskusijas ir įkvepia naujas kartas.Daugiau

GRAŽINA ARLICKAITĖ. GYVENIMAS KINO RITMU

Stasys Baltakis

Kinas yra labiau sapnas, nei tikrovė: tamsoje mirguliuojanti upė, praėjusio laiko srautai, sustabdyti ir vėl paleisti filmo kadrais. Gražina Arlickaitė – keliautoja tame laike ir kine, mokanti ne tik matyti, bet ir klausyti, sudėlioti iš kino srovių, šviesų ir šešėlių, kadrų ir pauzių jaudinantį pasakojimą. Jos rengiami festivaliai – kūryba, atliepianti Roland’o Barthes’o mintį apie autoriaus mirtį: kūrinys nepriklauso vien jam, jis gyvena kiekvieno žiūrovo širdyje, kas kartą įsižiebus šviesai prabildamas naujomis prasmėmis. Jos kelionė kine – tai ne vien festivaliai, o nuolatinis judėjimas, tiltas tarp gyvenimo ir meno, tarp kino kūrėjo ir žiūrovo. Šis pokalbis – mėginimas pažvelgti į šviesą, žmogaus ir jo sapnų jungtį. Gražinos patirtis primena, kad kinas nėra tik istorijų perteikimas, veikiau šokis su laiku – trapus, laikinas, bet visada gyvas ir įsimintinas.Daugiau

NIEKIO KONCEPTAS

Dionizas Molbergas

Kartą Lao Dzė, lipdydamas puodą, tuokart jį aplankiusiam ir prie darbų prisijungusiam Konfucijui tarė:
– Indo esmė – ertmėje!
Konfucijus rinko molio likučius ir mėgino sudaryti detalų puodo lipdymo planą.
– Ertmėje? – paklausė jis, pakėlęs antakį. – Ertmė yra chaosas, o chaosas – visko pradžia ir pabaiga. Tad argi ne aiški forma turėtų būti esmė?Daugiau

AYA VOIŠNIS: VIENA IŠ KŪRYBINGUMO SĄLYGŲ YRA STOKA

KALBINO MATAS ŠIUPŠINSKAS

Su architekte Aya Voišnis susitikome jos ir Gedimino Kirdeikio kūrybinės studijos „Very Good Archi­tecture Company“ erdvėje Vilniuje, Naujamiestyje. Betono paviršių įrėmintoje erdvėje pasklidę mediniai baldai, augalai ir už didelio lango lėtai plaukiantis šeštadieninis praeivių srautas leido jaukiai dreifuoti tarp temų, kurios svarbios jiems ir man. Kalbėjomės apie architektūrą ir edukaciją, apie parodas ir muges, apie jausmus, kurie aplanko tyrinėjant plačius kūrybinius horizontus, besidriekiančius tarp Lietuvos, Švedijos ir Japonijos.Daugiau

(NE)REALYBĖS REVOLIUCIJA

MUSTAFA UZUNER

Pastaruosius du dešimtmečius gyvenome vadinamajame auksiniame televizijos amžiuje – laikotarpyje, kurį ženklino prestižinių televizijos dramų, tokių kaip „Sopranai“ (The Sopranos, HBO, 1999–2007) „Blakė“ (The Wire, HBO, 2002–2008) ar „Bręstantis blogis“ (Breaking Bad, AMC, 2008–2013) pasirodymas. Šie serialai, pristatydami daugiasluoksnes istorijas, psichologiškai paveikius personažus, anksčiau būdingus tik didiems pasakojimams, ir nagrinėdami etinius klausimus, iškėlė televiziją į naują meninį lygmenį. Jie buvo giriami už realizmą ir gebėjimą pasakoti ilgai besivystančius naratyvus, tačiau vis dėlto liko ištikimi atpažįstamai serijinio televizijos formato logikai. Tai ne naujos formulės atradimas, o veikiau jos ištobulinimas.

Ši transformacija nebuvo atsitiktinė – tai kryptingas industrinis estetinės vizijos projektas. Medijų tyrėjas Jasonas Mittellas teigia, kad televizijos kanalai, pirmiausia HBO, pradėjo kurti naują, labiau išplėtotą pasakojimo formą, atsitraukdami nuo epizodinių formulių ir pereidami prie sudėtingo naratyvinio pasakojimo, tapusio visos epochos ženklu. Šis posūkis buvo platesnės kultūrinio legitimumo strategijos dalis: kaip rašo JAV medijų tyrinėtojai Michaelas Z. Newmanas ir Elana Levine, perimdama nepriklausomo kino estetikos bruožus televizija sąmoningai siekė meno statuso. Tačiau Lynn Spigel fundamentiniai darbai knygose „Padaryk vietos TV: televizija ir šeimos idealas pokario Amerikoje“ (Make Room for TV: Television and the Family Ideal in Postwar America, 1992) ir „Sveiki atvykę į svajonių namą: populiarioji medija ir pokario priemiesčiai“ (Welcome to the Dreamhouse: Popular Media and Postwar Suburbs, 2001) primena, kad šis televizijos posūkis į kinematografiją vyko itin intymioje namų zonoje. Televizija įžengė į svetainę, paversdama ją privačiu teatru. Tai sukūrė galingą paradoksą: didingos, viešos kino ambicijos buvo įgyvendinamos pačioje asmeniškiausioje erdvėje, skatindamos glaudžius santykius tarp žiūrovo ir ekrano, kurie padėjo pagrindą formaliai drąsiems, tačiau gilios savistabos eksperimentams.

Kadrai iš HBO serialo „Kaip… su Johnu Wilsonu“ (rež. Johnas Wilsonas, 2020–2023)

Tačiau pastaraisiais metais tyliai, bet kur kas radikaliau ima skleistis nauja televizijos revoliucija, peržengianti prestižinės dramos ribas ir krypstanti į keistesnes teritorijas, kur randasi daugiau vietos kūrybiniams bandymams. Šiam judėjimui rūpi ne tiek pasakoti sudėtingą istoriją, kiek permąstyti pasakojimo prigimtį. Kinta ne tik patys naratyvai, bet ir kalba, kuria jie perteikiami. Ši naujoji televizijos banga mažiau orientuota į reginį, o labiau į formą: ji pasižymi gilia savirefleksija, žaismingai išardo ir perkuria žanrus, o kino kalba čia pasitelkiama ne vien kaip stiliaus priemonė, bet ir kaip tyrinėjimo įrankis.

Ryškiausiai šis paradigmos lūžis atsiskleidžia trijuose novatoriškuose serialuose: režisieriaus Nathano Fielderio socialinio nerimo labirintą primenančiame „Repeticija“ (The Rehearsal, 2022), Johno Wilsono poetinėje dokumentikoje „Kaip… su Johnu Wilsonu“ (How To with John Wilson, 2020–2023) ir Setho Rogeno kandžioje industrijos satyroje „Studija“ (The Studio, 2025). Kiekvienas jų savaip griauna mūsų lūkesčius, kas yra televizija ir kuo ji galėtų būti. Šiuose kūriniuose perimami ne tik kino kalbos įrankiai: išmanus kamerų darbas, apgalvotas apšvietimas, subtilus garso dizainas, bet ir autoriaus balsas, formos eksperimentų laisvė bei aistringas susidomėjimas dirbtinumu. Taip jie iš naujo permąsto mūsų santykį su tikrove, fikcija ir joms tarpininkaujančiu ekranu.

„REPETICIJA“: PASAULIŲ KŪRIMAS SAVĘS PAŽINIMUI

Fielderio „Repeticija“ – vienas drąsiausių, nepatogiausių ir kartu genia­liausių eksperimentų, kada nors rodytų televizijoje. Iš pirmo žvilgsnio siužetas primena sudėtingos koncepcijos komišką eskizą, ištemptą iki kraštutinumo: Fielderis, tikras režisuoto nejaukumo meistras, padeda realiems žmonėms repetuoti sudėtingas jų gyvenimo akimirkas. Tam jis kuria preciziškai detalias realaus dydžio dekoracijas: pavyzdžiui, nepriekaištingai nukopijuoja Brukline esantį barą „Alligator Lounge“, kuriame vienas dalyvis turi prisipažinti draugui dėl ilgai slėpto melo, ir samdo aktorius, atliekančius svarbiausius vaidmenis. Taip jo klientams suteikiama galimybė išbandyti visus galimus pokalbio scenarijus ir numatyti jų baigtis dar prieš tikrąjį įvykį.

Neįveikiama Fielderio ištikimybė kinematografinei estetikai, tiesiogiai prieštaraujančiai nesurežisuotam turiniui, pakylėja šį serialą gerokai aukščiau virš paprastos pokštų laidos ar keisto socialinio eksperimento. Tai nėra tradicinės realybės televizijos „drebančios kameros“ ar „musės ant sienos“ stilius, siekiantis perteikti momentinį tikrovės pojūtį. Priešingai – scenos rutuliojasi tamsioje, atmosferiškoje erdvėje, tiksliame, dažnai statiškame kadre, būdingame nepriklausomai dramai. Kameros judesiai apgalvoti ir emociškai motyvuoti. Užkadrinė muzika nekelia pigios įtampos, bet perteikia veikėjo vidinę psichologinę būseną, scenose pasitelkiamos tokiems režisieriems kaip Paulas Thomas Andersonas artimos technikos. Inscenizuojant šiuos tikroviškus, nesurežisuotus žmogiškus susidūrimus griežtai kontroliuojamoje kino aikštelę primenančioje aplinkoje, sukuriamas galvos svaigulį keliantis efektas: riba tarp autentiškos tikrovės ir apgalvoto pasirodymo ne tik išsitrina – ji visiškai ištirpsta, palikdama žiūrovą radikalios nežinios būsenos.

Pirmajame sezone pasakojama apie moterį vardu Angela, kuri nori parepetuoti motinystę. Fielderis jai suteikia atokų namą Oregono provincijoje ir vaikų aktorių trupę, kurie kas kelias valandas pakeičiami, kad vos per kelias savaites būtų parodytas spartus vaiko augimas nuo kūdikystės iki paauglystės. Eksperimentas plečiasi, tampa visa apimantis ir etiškai keb­lus, kol galiausiai neišvengiamai įtraukia ir patį režisierių. Atlikdamas tariamo tėvo vaidmenį, jis nebesugeba likti nešališkas stebėtojas ir pradeda naudoti šią sudėtingą simuliaciją tam, kad atkurtų savo praeities akimirkas, tyrinėtų asmeninius santykius ir permąstytų tikruosius motyvus, paskatinusius jį imtis šio projekto.

Šioje vietoje „Repeticija“ peržengia savo pirminę koncepciją ir įgauna metatekstinės, save ryjančios refleksijos pobūdį, primenantį Charlie Kaufmano filmą „Sinekdocha, Niujorkas“ (Synecdoche, New York, 2008). Fielderis tampa savotišku postmoderniu Alfredu Hitchcocku – įtampos meistru, kurio manija kontroliuoti peržengia kadro ribas ir įsismelkia į pačių dalyvių gyvenimus. Serialas žiūrovą priverčia susidurti su kebliais etiniais klausimais, kuriuos pats Hitchcockas nagrinėjo filmuose „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954) ir „Svaigulys“ (Vertigo, 1958): kur baigiasi nuoširdi pagalba ir prasideda manipuliacinis vujarizmas? Ar Fielderis yra geranoriškas vedlys, ar režisierius, kankinantis savo aktorius dėl trokštamo emocinio efekto?

Galiausiai serialas apie paties kūrėjo vidinį pasaulį ima pasakoti tiek pat, kiek ir apie jo subjektus. Per trapų, dvejojantį užkadrinį balsą ir vis labiau besiplečiančias, tikrovę iškreipiančias schemas Fielderis atveria savo slegiančią socialinę baimę ir obsesinį, desperatišką poreikį kontroliuoti nenuspėjamą žmonių sąveikos chaosą. Jis vienu metu yra ir nuoširdus režisierius, ir visiškai nepatikimas pasakotojas, atskleidžiantis, kad didžiausias ir išradingiausias performansas tikriausiai yra pats šio serialo konstravimas.

„KAIP… SU JOHNU WILSONU“: POEZIJOS PAIEŠKOS KASDIENYBĖJE

„Repeticija“ pasitelkia kino kalbos technikas su chirurgišku, beveik brutaliu tikslumu tam, kad dekonstruotų ir iš naujo sudėliotų tikrovę, o „Kaip… su Johnu Wilsonu“ jas naudoja tam, kad atskleistų jau egzistuojančią kasdienybės poeziją, absurdą ir grakštumą. Kiekviena serija prasideda apgaulingai paprasta, kasdieniška instrukcija: „Kaip palaikyti smulkų pokalbį“, „Kaip vertinti vyną“, „Kaip pasidalyti sąskaitą“, tačiau greitai ir organiškai išsivysto į juokingą, jautrią ir visiškai nenuspėjamą vizualią esė apie šiuolaikinio gyvenimo neramumus ir keistenybes.

Iš esmės Wilsonas yra šiuolaikinis gatvės fotografas, tęsiantis Garry Winogrando ar Vivian Maier tradiciją, tik vietoj fotoaparato jis rankose laiko vaizdo kamerą. Mėnesių mėnesius jis klaidžioja Niujorko gatvėmis, kaupdamas šimtus valandų papildomos medžiagos: ekscentriškų personažų, užsiimančių nepaaiškinamais veiksmais, atsitiktinai susiformavusių, bet gražių vizualinių kompozicijų, keistų rankų darbo ženklų ir trumpų, netikėtai grakščių akimirkų. Montažo kambaryje šie išskaidyti fragmentai sujungiami į asociatyvias, sapnus primenančias pasakojimų gijas. Seg­mentas apie sąskaitos pasidalijimo etiką gali nepastebimai peraugti į kadrus iš teisėjų suvažiavimo Pensilvanijoje, o ši galiausiai išsiplečia į platesnius apmąstymus apie sąžiningumo, taisyklių ir autoriteto prigimtį.

Ši metodika leidžia laikyti Wilsoną eseistinių filmų tradicijos, kurią pradėjo tokie kūrėjai kaip Chrisas Markeris, George’as Kuscharas, Lesas Blankas ar Agnès Varda, tęsėju, tačiau jis ją meistriškai pritaiko prie televizijos serialų ritmo, paversdamas lengvai suprantama ir suteikdamas subtilumo. Fielderis kruopščiai kuria tikrovę, o Wilsonas jos kantriai ieško atsitiktinumuose. Jo kamera fiksuoja absurdiškas ir gražias miesto detales, kurių dauguma žmonių nepastebi: kelnes, keistai kabančias ant telefono laidų, Christo instaliaciją primenančią pramoninę pastolių konstrukciją, apvyniotą plastiku, nugriuvusį pripučiamą vyruką, atrodantį kaip egzistencinis pralaimėjimo simbolis. Dėl kontrastų galios ir Wilsono naratyvo kiekvienas kadras tampa arba puikiu, laiku pristatomu juokeliu, arba švelnia, jaudinančia metafora.

Būtent naratyvas ir yra nenuginčijama serialo šerdis. Wilsono balsas švelnus, atsargus, ironizuojantis save ir persmelktas begalinio, nesuvaidinto smalsumo. Jis veda mus per tik jam būdingą mąstymo procesą, meistriškai siedamas savo specifinį socialinį nerimą su universaliomis žmogaus patirtimis – sumišimu, troškimu ir ryšio poreikiu. Todėl seriale galiausiai nukrypstama nuo „Kaip…“ temos ir susitelkiama į nuoširdų, dažnai sudėtingą bandymą užmegzti santykį su filmuojamais nepažįstamais žmonėmis, su didžiuliu miestu, kuriame gyvena, ir galų gale su žiūrovu. Taip jis atskleidžia kasdienybės choreografijos humorą, sodrią melancholiją ir ramų transcendentinį grožį, primindamas, kad pačios prasmingiausios istorijos dažnai vyksta tiesiai prieš mūsų akis, tereikia tik akimirką stabtelėti ir atidžiau įsižiūrėti.

Kadras iš serialo „Studija“ (rež. Sethas Rogenas, 2025)

„STUDIJA“: HOLIVUDAS JUOKIASI IŠ SAVĘS

Rogeno aštri Holivudo satyra – serialas „Studija“, kuriame filmuojasi būrys kino žvaigždžių, – stiliaus požiūriu yra priešingybė Wilsono kasdieniškos realybės estetikai. Fielderis ir Wilsonas pasitelkia kino priemones, kad ištirtų miglotą tikrovės pobūdį, o Rogenas su kūrybine komanda jas naudoja tiek švęsti, tiek be gailesčio išjuokti pramogų pramonės mašiną, gaminančią iliuzijas. Serialas veikia dvigubai: kaip nuoširdus pagarbos laiškas kino menui ir kaip žiauri parodija – mylinti ir kartu kritiška. Tai intymus meilės prisipažinimas kinui, kartu su pasimėgavimu atskleidžiant labiausiai sielą draskantį jo absurdą.

Nuo pat pirmųjų akimirkų – be priekaištų suorganizuotas, nenutrūkstantis aštuonių minučių kadras, fiksuojantis darbo studijos aikštelėje chaosą. Režisierius paskelbia savo kino ambicijas, tiesiogiai nurodydamas į Roberto Altmano 1992 m. Holivudo satyrą „Žaidėjas“ (The Player). Seriale vaizduojamas Mattas Remickas (vaidina pats Rogenas), kino fanas ir buvęs nepriklausomas režisierius, kuris staiga ir neįtikėtinai gauna užduotį perimti istorinės, bet žlungančios kino studijos vairą. Jam tenka naviguoti pavojinguose vandenyse: susidoroti su korporaciniu intrigų pasauliu, trapiais aukščiausios klasės žvaigždžių ego ir sekinančia našta kurti milijardus pelnančius „keturių segmentų“ hitus.

Pro jo aštrų žvilgsnį nepraslys niekas: korporacinis IP (intelektinės nuosavybės) fetišizavimas vietoj originalių idėjų, begaliniai filmų tęsiniai, priešistorės ir naujos versijos, duomenimis grįsti „kūrybiniai“ sprendimai, diktuojami patentuoto algoritmo „Narrative Optimizer“, arba gėdinga, performatyvi dorovė, kurią demonstruoja realybės nesuvokiantys vadovai, bandantys atrodyti socialiai sąmoningi. Pasakojimą paįvairina netikėti tikrų žvaigždžių pasirodymai ir industrijos anekdotai, linksminantys kinomanus, bet kartu pabrėžiantys dramatišką kovą (jos baigtis jau nulemta) tarp meno ir komercijos, būdingą šiuolaikiniam Holivudui.

Tačiau po komizmo pertekliumi ir cinizmo sluoksniais glūdi tikra, beveik berniukiška aistra kinui. Vizualinis stilius – elegantiškas, ambicingas ir sąmoningai kinematografiškas, tiesiogiai pagerbiantis tuos režisierius ir žanrus, kurie cituojami nuorodomis. Personažai, nors dažnai moralės prasme sudėtingi arba komiškai neefektyvūs, vienijami nuoširdžios, veik sakralinės meilės filmų magijai. Meistriškai derinant pagarbą ir satyrą, „Studijoje“ atspindimas atgimęs pasitikėjimas televizija kaip dominuojančia kūrybos platforma. Ši medija tokia užtikrinta dėl savo kultūrinės ir meninės pozicijos, kad pagaliau gali nukreipti satyros kupiną žvilgsnį į vyresnį, prestižinį brolį – Holivudą. Kritika tampa aštresnė, juokingesnė ir prasmingesnė, nes kyla iš pačios industrijos vidaus.

NAUJAS POŽIŪRIS Į EKRANĄ

Apibendrinant galima teigti, kad šie trys serialai žymi radikalią televizijos formalių ir teminių galimybių plėtrą. Juos sieja ne tema ar tonas, o nuolatiniai formos eksperimentai ir bendras, obsesinis susidomėjimas tarp autentiškumo ir dirbtinumo kylančia įtampa. Jie tiesiogiai atliepia tai, ką aktorius Davidas Shieldsas yra pavadinęs kultūriniu realybės alkio reiškiniu: kolektyvinį meno troškimą, kuris, atsisakius tradicinio, nugludinto ir dirbtino pasakojimo, įgyja autentiškumo. Fielderis kuria sudėtingas, stipriai kontroliuojamas simuliacijas, desperatiškai siekdamas tikrų emocijų. Wilsonas peržvelgia nesuvaidintą realybės chaosą, ieškodamas autentiškos, poetiškos tiesos. Rogenas kruopščiai atskleidžia pramonės mechanizmus, kurie kasdien masiškai gamina mūsų kultūroje dominuojančią dirbtinio meno formą.

Režisieriai atsiduria savo istorijų centre. Fielderis, Wilsonas ir Rogenas (kaip išpūstos, sureikšmintos savo pačių versijos) nėra pasislėpę, objektyvūs pasakotojai; jie yra matomi, netobuli ir itin subjektyvūs personažai, kurių asmeninės baimės ir perspektyvos lemia kūrinio kryptį. Ši bekompromisė autoriaus pozicija, ilgai kanonizuota kine, bet slopinta televizijoje, kur vyrauja bendradarbiavimas, šiuose hibridiniuose žanruose – komedijos, dokumentikos ir dramos sankirtoje – atrodo ypač radikali.

Atsisakius griežtos kategorizacijos, serialuose įkūnijama hibridinė, ribas griaunanti dvasia, kurią mini Shieldsas. Kūriniuose dera esė, dokumentika, komedija ir psichodrama, o žiūrovas kviečiamas įsitraukti ne pasyviai, bet aktyviai. Tai ne tiek pramoga, skirta vartoti, kiek provokacija. Režisieriai kviečia mąstyti ne tik apie jų personažus ar temas, bet ir apie pasaulį, pasakojimo prigimtį ir pačią televiziją. Nesvarbu, ar tai būtų Fielderio painūs psichologiniai labirintai, Wilsono subtilūs, genialūs miesto koliažai, ar Rogeno sąmoninga Holivudo satyra, šie serialai iš pagrindų pakeitė tiek pasakojimo formą televizijoje, tiek žiūrovų lūkesčius. Riboms tarp medijų vis labiau blankstant, jie žvelgia į ateitį – aštresnę, keistesnę, sąmoningesnę ir labiau kinematografišką nei kada nors anksčiau, paversdami ekraną ne tik langu, bet iškreiptu, tačiau žavingu veidrodžiu.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

GANDRAS

IEVA VAITKEVIČIŪTĖ

Besimokydama naujos kalbos, lengviausiai įsimenu liežuviu tarytum banga besiritančius žodžius, priverčiančius papūsti lūpas, įtempti skruostus, iššiepti dantis. Tie žodžiai skambesiu kartais primena viena, reiškia visai ką kita, o iš užmaršties ištraukia trečia. Kaip cigüeña. Tardama šį žodį, prieš akis matau susisukusį sraigės namelį. Ci – vienas linkis, güe – kitas, siauresnis, ña – smaili viršūnėlė. Bet cigüeña – ne sraigė, cigüeña ispaniškai reiškia „gandrą“, o Gandras buvo vidurinės mokyklos, kurią lankiau, psichologas.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje gulagus jau seniai buvo pakeitęs univermagas, bet kukliam Gandro garderobui laikas neturėjo jokios įtakos. Žiemą vasarą tos pačios surūgusios kavos su pienu spalvos vilnonės kelnės. Tokios pat sugižusios rudos languotas megztinis, kokį turėjo visi sovietmečiu užaugę akmeniniai žmonės, tarp jų – ir mano tėtis. Aukštas, stambus, gunktelėjęs, bepradedantis plikti, rusvais kaip jo rūbai paakiais. Visiška priešingybė gandrui juodu fraku, elegantiškai raižančiam vasaros dangų.Daugiau

ASPENCROW. MENAS KAIP BUVIMO PRASMĖ

Eglė Petreikienė

Savame krašte pranašu nebūsi. Ne pirmąsyk prisimenu šią biblinę tiesą, pasauliniuose meno šaltiniuose atradusi lietuvį kūrėją – pripažintą ir žiniasklaidos aptariamą Vakaruose, o mūsuose niekam nežinomą. Dažniausiai „nematomi“ būna tylūs, galerijų neatstovaujami autoriai. Keista, bet šįsyk taip nutiko dėl kitų priežasčių: menininkas pats buvo nusprendęs, kad jam karjeros, populiarumo bei kolekcininkų Lietuvoje ir nereikia. Geroji žinia: mes visi turime teisę keisti savo nuomonę. Todėl tikrai nudžiugau, sužinojusi, kad per porą dešimtmečių jau spėjęs padirbėti ir išgarsėti Anglijoje, Jungtinėse Valstijose, Vokietijoje ir kitur, paslaptingasis AspenCrow sugrįžo į Lietuvą. Pasirodo, nepranokstamas hiperrealistinių skulptūrų, performanso ir provokacijų meistras Edgaras Aškelovičius jau daugiau nei penkerius metus su šeima gyvena gimtajame Vilniuje, o nuo šio rudens jo kūrybą po savo skliautais priglaus „Contour Art“ galerija.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ VIII. ISTORIJA APIE MEILĘ IR VISA KITA

Kirill Kobrin

A brilliant, eccentric, irresistible pop album about fucking and fucking up…

Pirmą kartą į Britaniją atvykau pačiame britpopo įkarštyje. Mano kojos Salos žemę palietė likus keliems mėnesiams iki skandalingosios „Oasis“ ir „Blur“ kovos; pietiečiai taktiškai laimėjo topuose, o šiauriečiai strategiškai – Salos gyventojų širdis: pagaliau per pastaruosius dvidešimt metų tai tapo aišku. Ką gi stori pliki vyrai užtraukia choru vietiniuose pabuose po trečios ar ketvirtos pintos? Žinoma, Wonderwall, o ne Beetle­bum. Pastarosios choru nė nepadainuosi. Ir apskritai, ką iš „Blur“ galima dainuoti prisiliuobus bare? Nieko, na, galbūt Tender, bet britų gėrimo įstaiga – tai ne juodaodžių baptistų bažnyčia pietinėse Amerikos valstijose. Beje, visai ne apie tai čia kalbėsiu.Daugiau

BIRUTĖ KAPUSTINSKAITĖ: DRAMATURGIJOJE MĄSTOMA ILGIAU, NEI RAŠOMA

MARIUS GIEDRAITIS

„Kurti pjesę spektakliui ar scenarijų kino filmui – kaip stebėti pasėtą sėklą. Gali labai ilgai atrodyti, kad nieko nevyksta. Žiūri į tą žemę ir bijai, kad gal nepakankamai vandens priliejai, o gal kaip tik – jau per daug. Bet tada, vieną dieną, pradeda kaltis daigas, paskui ir lapai išlenda, o netrukus ima megztis vaisiai ar žiedai. Turi būti kantrus, neskubėti, kvėpuoti, auginti savo vidinę ištvermę ir prisiminti: jeigu šiandien nežinai, gal atsakymai atsirakins rytoj“, – pasakoja dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Prie pirmojo teatro apdovanojimo už pjesę „Terapijos“ (2017 m., rež. Kirilas Glušajevas, OKT / Vilniaus miesto teatras) šiemet B. Kapustinskaitei iškilmingai užkabintas ir antrasis „Auksinis scenos kryžius“ už pjesę „Stand-upʼas prasmei ir beprasmybei“ (2024 m., rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras).Daugiau

Jolanta Šilenskienė | POEZIJA

Ežeras

Dangaus mėlynumas
tarytum ežero veidrodis
rimsta
akimirkai
iki susilieja vanduo virš manęs –

suspėju pamatyti mamą,
diena iš dienos kažkodėl
skalbiančią švarius,
baltutėlius vaikiškus marškinius
ir skaitančią vienintelę knygą –
pasakų,

ji linkteli galva – visai kaip  
linguojantys medžiai miške,
tik aš niekaip neišeinu
iš to miško, o
vaivorykštė kapsi po lašą,
kad, regis, pasiekusi žemę
atsities,

žiūriu lyg spalvotą piešinį,
pakankamai gražų ir nepakankamai
lengvą –
pasiimt.
Daugiau

VERONIKA APIE LIAUDIES DAINĄ IR ŠEIMĄ

KALBINO ZIGMAS KALESINSKAS

Tituluočiausia Lietuvos dainininkė, nusipelniusi menininkė (1987), pirmoji Jono Basanavičiaus premijos laureatė (1992), už „dainavimą Lietuvai ir pasauliui“ apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio (2002) ir Karininko (2012) kryžiais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno (2007) bei Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė (2008), įvertinta Pasaulio folkloro „Oskaru“ (2011) – Veronika Povilionienė, savo misiją gaivinti liaudies dainas ir puoselėti tradicinį dainavimą vykdžiusi sovietmečiu, pasišventimo neapleidusi ir atgavus nepriklausomybę. Dainavo ji Lietuvos mokyklose, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenei Čikagoje lietuviškose ir amerikietiškose mokyklose, Vakarų Europos, Azijos valstybėse, Kanadoje, Australijoje ir Japonijoje. Lietuvoje vadinama tiesiog Veronika.Daugiau

DETALĖS IR DIEVIŠKAS JUOKAS

Erika DRUNGYTĖ

Na, nesakykite, kad nė karto taip nenutiko: atsivertėte knygą, šriftas nedidelis, paveikslėliai smulkūs, ir ranka jau tiesiasi prie puslapio, kad dviem pirštais „praplėstų“ ekraną. Taip taip – kompiuterinio pasaulio realijos. Kažkada, tikrai seniai, gal prieš 25 metus, išklausiau Leonido Donskio man duotus pamokymus saugoti riešus – tinkamu kampu kilstelėti klaviatūrą, teisingai laikyti pelę, nepertempti pirštų, daryti pertraukas… Jau tada kalbėjome apie kompiuterį kaip kūno pratęsimą, jo dalį. Ir tai atrodė gana makabriška. Šiandieną tokia dalimi virto išmanieji, be kurių pasijuntame nesaugūs, lyg ko trūktų, o jų valdymo judesiai tampa automatizmu. Tad vaizdo išdidinimas, pritraukimas – įprastas reikalas, to griebiamės dažnai, kad įžiūrėtume visus niuansus, smulkiausias detales. Kam mums to reikia? Galbūt manomės, kad taip geriau pažinsime, suprasime, įsitrauksime? Kad jau tada tai tikrai niekas mūsų neapgaus? Kad daugiau žinodami patys būsime platesni, aprėpiantys?Daugiau