PARYŽIAUS GĖLYNAS: BENEDYKTO HENRYKO TYSZKIEWICZIAUS MODELIAI

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Paryžius buvo kvapą gniaužianti vieta žmogui, neabejingam grožiui ir pasaulio įvairovei. Vartant 1908 m. išleistą iliustruotą „Paryžiaus pramogų vadovą“ (Guide des plaisirs à Paris) akys raibsta nuo laisvalaikio praleidimo būdų gausos. Mieste esama puikių parkų, sodų ir giraičių romantiškiems pasivaikščiojimams, turtingų muziejų, rūmų ir paminklų, išpuoštų bažnyčių; taip pat – kinoteatrų, velodromų, cirkų, teatrų, miuzikholų, kabaretų, kavinių ir restoranų. O kad suprastume, kokie žmonės traukė į šias vietas, pakanka atsiversti fotografų Leopoldo Reutlingerio (1863–1937) ar Felixo Tournachono (1820–1910), geriau žinomo kaip Nadaro, nuotraukų albumus. Juose atsiveria visas Paryžiaus žvaigždynas – įžymūs ir dabar jau visai pamiršti aktoriai (-ės), šokėjai (-os) bei dainininkai (-ės), gausybė scenos žmonių, linksminusių ir įkvėpusių Paryžiaus flâneur. Meną vertino ir Raudondvario grafas Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius (1852–1935), kuris nebuvo tiesiog prašalaitis, o ilgus metus gyveno Paryžiuje, lankėsi „Casino de Paris“ bei „LʼOlympia“ ir net sukūrė aktorių portretų, nė kiek nenusileidžiančių Nadaro darbams.Daugiau

KAIP MAŽOS TAUTOS KURIA DIDELES HIERARCHIJAS

ORNELA RAMAŠAUSKAITĖ

Keli mėnesiai svečiuojuosi Lahore – Pakistano kultūros sostinėje, pakviesta šeimos, kurią sudaro kelių kartų Kembridžo universiteto absolventai. Mano šeimininkų rezidencijos svetainėje menas ir istorija susipina nedaloma vienove – sienas puošia paveikslai, kurių vertė matuojama ne pinigais, bet proveniencija, šeimos fotografijos sidabriniuose, dar kolonijinio periodo juvelyro rankų darbo rėmuose, o komodos mena turtingą Britų Indijos praeitį. Tarnai tiekia vakarienę, vyriausia šeimos dama dalinasi smagiais jaunystės prisiminimais apie keliones į Kabulą žiūrėti spalvoto kino, o jos vyras tobula British English pasakoja apie Mogolų imperijos architektūros ypatumus. Visgi mano mintys kitur. Popiet, įpusėjus stebimoms polo rungtynėms, tolimiausiame „The Lahore Polo Club“ kampe pasijungiau „Zoom“ į atvirą paskaitą doktorantams viename Lietuvos universitete.Daugiau

KAUNAS DAVĖ NAUJŲ VERTYBIŲ (I)

ROMUALDAS OZOLAS

Įstabios apimties rašytiniame Kovo 11-osios Akto signataro, itin šviesaus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (1988–1990) dalyvio Romualdo Ozolo (1939–2015) palikime greta filosofijos, poezijos ir prozos, kultūrologijos ir menotyros, politikos, pub­licistikos yra ir daugelį metų rašytas dienoraštis. „Prie Smetonos“ gimusio šešiolikmečio pastebėjimų apie kasdieną pasižymėjimas tęsėsi iki mirties. Dėl Ozolo mąstymo gelmės užrašai peržengė paprasto autobiografinio dokumento ribas, it nuo pat pradžių buvo dirbta amžinybei.

Taip tūkstančių lapų ateities kartoms liko neįkainojamas pasakojimas apie gyvenimus, nesistengiant jų gražinti, antrosios sovietinės okupacijos dešimtmečiais bei pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Dienoraščiai kaip vientisas, monumentalus bylojimas laukia savo viešos valandos, nes kol kas tik fragmentai, kai kurie nedideli, tarp jų ir apie Kalantines, buvo parengti paties autoriaus ir publikuoti.

„Nemunas“ dėkoja Jurgai Ozolaitei-Kručkienei už leidimą skelbti ištrauką iš Ozolo dienoraščių (jų kalba netaisyta) apie tris savaites po Romo Kalantos (1953–1972) susideginimo Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje 1972 m. gegužės 14 d.Daugiau