PUPA
Monika Baltrušaitytė
Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubas pradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų ir pradūrė danguj skylę.
M.: Prisistatyk taip, kaip tai darai grupėje.
O. B.: Oskaras Brailis, kompulsyvus lošėjas, paskutinio statymo data – spalio 14-oji.
M.: Kada tai prasidėjo?
O. B.: Jau vaikystėje mėgdavau laimėti. Mokykloje lošdavome kortomis iš centų, lažybų punktuose statydavome už šuniukus. Kai man buvo keturiolika, su draugais ėjome į kompiuterinę žaisti „Counter Strike“ iš pinigų. Pralošęs bandžiau bėgti, bet mane vijosi ir mėgino prismaugti. Turbūt kažkur viduje visąlaik slypėjo kompulsyvaus lošėjo genas, vieną dieną tiesiog visa nurungęs.
M.: Kadaise, kai šventėme cementovkę, siūlei vaskinti iš alaus. Buvai toks užsivedęs, sakei, kad esi vaskinimo čempionas.
O. B.: Dabar jau nebevaskinu, nedarau nieko, ką draudžia geltona knygutė. Joje parašyta, kad negalima lošti net iš kavos puodelio.
M.: Jei jau apie cementovkę, įstrigo ir daugiau akimirkų iš to vakaro bare.
O. B.: Prie manęs priėjo vyras.
M.: Pamenu jį – keistas, išblyškęs, išsiskiriantis iš minios.
O. B.: Vilkėjo tamsų paltą, ant veido šešėlį metė plati skrybėlė. Jis paklausė, ar norėčiau gyvenime viską turėti ir niekuo nesirūpinti, o aš, jau gerokai įkaušęs, atšoviau: „Aišku!“ Iš palto kišenės jis ištraukė pupą. Padavė man ir išėjo nė žodžio neištaręs.
M.: Mačiau, kad kažką tau įteikė. Buvo smalsu, bet tuo metu nesureikšminau.
O. B.: Ten buvo pupa. Tiesiog pupa. Vėliau pasodinau ją vazone.
M.: Ar užaugo?
O. B.: Augo žaibiškai. Stiebėsi į viršų ne dienomis, bet valandomis, greitai pasiekė lubas. Tada pirmąkart rimčiau užkibau, pradėjau lankytis kazino. Pralošiau gal 30 tūkstančių litų, anuomet tai buvo nemenka suma. Buvau įklimpęs dėl greitųjų kreditų, bet tėvai padėjo susitvarkyti su skolomis ir išlipau sausas. Dabar suprantu: nėra gerai, kai tau padeda išsrėbti košę, kurios prisivirei – tikėtina, lauks atkrytis. Taip ir nutiko.
M.: Pradėjai lošti internete?
O. B.: Kai loši internete, nereikia jaudintis, kad tave kas pamatys. Internetas turi spragų, kurias lengva įveikti, – net jei esi užsiblokavęs, vis tiek gali lošti.
M.: Užsiblokavęs?
O. B.: Kai užsiblokuoji registre, tavęs neįleidžia į kazino. Gali užsiblokuoti ir internetinėse lošimo svetainėse, bet esama daugybės būdų tai apeiti, o ir lošimo verslams palanku, kai loši. Pastaruosius metus lošdavau tik internete.
M.: Kaip suprantu, būta dviejų bangų – pirmąkart išsisukti padėjo tėvai, o kaip viskas įsibėgėjo antrą kartą? Kaip įvyko atkrytis?
O. B.: Pirmą kartą, nors užsiblokavau, nedariau nieko – nesilankiau anoniminių lošėjų susitikimuose, net nežinojau, kad tokių esama, o pas psichologus tais laikais eidavo tik psichai, gėda kam būdavo ir pasakyti. Nors visai nedirbau su savimi, pirmus septynerius metus pavyko atsiriboti nuo lošimų.
Tada netyčia atsidūriau vakarėlyje, kurį pratęsėm kazino. Nutariau sudalyvauti. Nuo to karto retsykiais su draugais nueidavau į kazino išgerti alaus ir truputį palošti, tačiau nepastebėjau linkstantis prie to paties, kai nebegali ištrūkti, nors turėtum. Antra banga visu pajėgumu užpylė tuomet, kai išpopuliarėjo hibridinis krepšinis.
M.: Kas toks?
O. B.: Buvo toks krepšinis – įvairūs žaidėjai, tarp jų – ir vienas mano draugas, mėtydavo kamuolį į krepšį. Hibridinis krepšinis susietas su lošimu – jis vykdavo vienoje internetinių lošimo platformų, leidžiančių statyti pinigus už pasirinktus žaidėjus. Pirmus kartus tiesiog buvo smalsu pasižiūrėti, kaip sekasi draugui. Kelis kartus pavėpsojęs, nutariau užmesti du eurus. Paskui užmečiau penkis, dešimt eurų. Po savaitės ar dviejų viskas pabodo, bet pamačiau, jog toje pačioje platformoje galima žaisti ir „Blackjack“. Truputį padėliosiu, galvojau prisijungęs, bet pradėjęs nuo dešimties eurų, ilgainiui baigiau statymais už dešimtis tūkstančių.