Vaida manęs prašo nupiešti jos šeimą. Žinau, kad Vaidos mama neseniai trečią kartą ištekėjo ir pagimdė kūdikį, rubuilį broliuką, todėl paimu flomasterį ir pradedu: dvi mažos akytės, burnytė, nosytė, į kumštukus suspausti delniukai. Ji susiraukia. Ne, ne taip, švokščia, mano brolis yra didelis, už mane didesnis, ir jei jam pasakysiu, kad manęs neklausai, jis tave suspardys.

Vaidos priekiniai kandžiai išėsti karieso, ir su ja menki juokai. Jei jai nepatiksi, paims už rankos, nutaikys akimirką, kai auklėtojos užsiplepės, ir per visą grupę nutemps į prausyklą. Tada įstums į mergaičių tualetą, numaus sijoną ir žaliu flomasteriu išpaišys kelnaites.

Kad visi galvotų, jog ir tu darai į kelnes.

Kai tvarkydama skalbinius mama pamatė žalsvai gelsvas dėmes ant mano kelnaičių, bandžiau išsisukinėti. Nesakyti tiesos. Atsikalbinėjau iki paskutinio, kol galiausiai išpešė, kas nutiko iš tiesų. Ji tą pačią dieną paskambino Vaidos mamai ir su neplautomis mano kelnaitėmis patraukė į darželį. Vaida buvo pažadinta iš pietų miego ir priversta keliauti namo, kur, kaip buvo grasinta, visą vakarą stovės kampe. Bet aš mačiau pergalingas Vaidos akis ir karieso nuspalvintą perkreiptą šypsnį. Vaida pasiekė, ko norėjo. Ji nugalėjo. Pažemino mane prieš šeimą, auklėtojas ir kitus vaikus, parodė, kad negaliu apsiginti, bijau ir esu pažeidžiama.

Klusniai nuėjau prie savo spintelės ir ištraukiau šūsnį popierių. Be žodžių juos padaviau Vaidai.

Kitą dieną mes vėl piešėme jos šeimą. Vaidą su dideliu broliu, besišypsančia mama, barzdotu tėčiu, kuris, žinok, yra tikras, mano, tėtis, aiškino ji, o aš ir nemaniau ginčytis. Kad būtų gražiau, popieriaus lapą iš abiejų kraštų papuošiau gėlėmis, danguje patupdžiau saulę ir porą nedidelių debesėlių. Kažko trūko, todėl geltonu flomasteriu tuščioje vietoje nupiešiau du paukštelius. Nekokia iš manęs piešėja, bet vis tiek geresnė už Vaidą, todėl ji manimi pasitiki. Prieš pietus mes dažnai susėdame ir aš piešiu pagal jos nurodymus. Gražią ir laimingą šeimą. Jeigu neklausysiu, Vaida mane nusives į tualetą. Bijau jos, bet mes esame draugės.

* * *

Panašiai jaučiuosi ir čia, vaikų onkologiniame. Čia mes esame trijų asmenų šeima: vaikas, aš ir vėžys. Vėžio aš bijau, bet mes esame draugai, nes jei nedraugausime, kažkas nukentės. Panašiai, kaip prieš dvidešimt metų vaikų darželyje, aš klausau nurodymų. Elgiuosi taip, kaip man nepatinka ir pati nesirinkčiau, bet čia rinktis negalima. Gydytojai žino geriau. Apgaubti baltų chalatų didybės, jie vaikšto koridoriais, atrodo nepasiekiami ir verti pagarbos, kokią jau seniai buvau pamiršusi jausti – sumišusios su baime ir prieraišumu. Man svarbu jiems įtikti, nes kitaip bus kaip vaikų darželyje, tada, prieš dvidešimt metų, tik ne, niekas nesives į tualetą ir atvirai nežemins, tik pagrūmos pirštu, kad taip daryti nereikėjo: nederėjo vaikui virti vynuogių, nes jų niekas tokiu būdu nedezinfekuoja, nereikėjo miegoti, kai į palatą vaikšto slaugės imti kraujo, negalima palatoje turėti tiek daug daiktų. Draudžiama priešintis, burbėti, pykti, ir giliai širdyje suprantu, kad baltą chalatą vilkintis dievas sako tiesą, bet vis tiek esu žmogus, moteris, ir man, kaip moteriai, reikia tos nėriniuotos palaidinės, nors ligoninės koridoriuose ji atrodo groteskiškai. Man reikia kvepalų ir lūpų dažų, kad prisiminčiau esanti žmogumi, ir mėlyno sijono, kurį užsisegu eidama pasivaikščioti į gretimą parką, reikia baltų siuvinėtų marškinių, kuriuos dėvėdavau darbe, prabangiame biure, nes vis dar tikiuosi į darbą sugrįžti. Nesvarbu, kad kadaise palaikymą žadėjęs direktorius nebeatsiliepia į mano skambučius. Aš desperatiškai noriu išlikti žmogumi, asmenybe, noriu patikti, nes suprantu, kad reikės gyventi ir po vėžio, tik dar nežinau, nei kaip, nei kur.

Vieną vakarą Kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje pagalvojau, kad noriu pasitrumpinti plaukus. Noriu naujų auskarų.

Kitą rytą išdrįsau nusišypsoti.
– Kas gero? – bespalviu balsu paklausė vienos jau sveikstančios mergaitės mama.
– Nieko. Pagalvojau, kad noriu naujų auskarų.
– O mes, kol esame čia, švenčių nešvenčiame ir niekais neužsiimame. – Šviesūs tos mamos plaukai isteriškai nušiurę, pastebiu jos storas blauzdas.
Piešk mano šeimą, kadaise man sakydavo Vaida, piešk taip, kaip liepiu, nes kitaip tavęs niekas nemėgs, su tavim nedraugaus. Tu negali daryti to, ko nori. Piešk mano šeimą.

* * *

Pirmąją vasarą po sūnaus mirties sužinojau, kad mirė ir Vaida. Laiptinėje ėmė plisti kalbos, kaimynai kuždėjosi, visiems buvo įdomu. Kažkas, artimiau ją pažinojęs, paskleidė gandą, kuris netrukus pasitvirtino – perdozavo.

Visai nenustebau.

Vaida negalėjo gyventi ilgai. Jau darželyje matėsi, kad bus kaip meteoras: greitai skris, pagąsdins ir sudegs.

Be to, ji pranašiškai dievino krintančias žvaigždes. Vieną vakarą, kai abi jau buvome moksleivės, atsitiktinai susitikome didesnėje mergaičių kompanijoje. Šiaip matydavomės retai, nes lankėme skirtingas mokyklas. Buvo vasara, visos mūvėjome šortus, buvome įsispyrusios į spalvotas šlepetes guminiais padais – jas pardavinėdavo Pabalių turguje. Pažaidėme slėpynių, klases, varlytę, o kai nusibodo ir nebežinojome, kuo užsiimti, nusprendėme užsukti į darželį. Perlipome tvorą ir susėdome ant žemų kietų suoliukų aplūžusios metalinės mašinytės priekaboje. Kalbėjome niekus, kai staiga kažkas sušuko: „Krintanti žvaigždė!“ Puolėme galvoti norus. Tuo metu aš turėjau beveik viską, ko mano metų mergaitė gali užsigeisti: daug barbių ir jų baldelių, draugių, gerai mokiausi. Nežinojau, ko čia panorėjus, tad pamaniau, kad būtų gerai negyventi monotoniškai, ne taip, kaip daugelis mūsų miestelio žmonių: keliauti, patirti tai, kas prieinama tik nedaugeliui, išmokti tvirtai jausti, turėti, kuo rūpintis.

Juk niekas man, vaikui, nepaaiškino, kas yra konkretumas ir kokios gali būti jo pasekmės.

Užsimerkiau, panorėjau ir atsimerkusi pažvelgiau į Vaidą. Supratau, apie ką galvoja. Jos noras nepasikeitė ir, aišku, neišsipildė, nes tam, kad išsipildytų, jo niekam negalima atskleisti. O Vaida man kiekvieną dieną sakydavo, ko nori, ir aš piešdavau.

Be to, iš tiesų piešdavau ne jos, o savo šeimą. Ilgus rudus savo mamos plaukus, liekną tėvą, įsivaizduojamą brolį, suvargusią močiutę ir pilvu šliaužiantį alkoholiką senelį su cigarete dantyse. Kai paklausdavo, kas tas žmogus, atsakydavau – pavargęs senelis. Miega.

Mano senelis kartą užmigo rūkydamas ir pradegino čiužinį, tarė Vaida.

O mano seneliui buvo kitaip. Jis susirgo gerklės vėžiu, kuris buvo nustatytas per vėlai, tik ketvirtos stadijos. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais liga iš senelio atėmė gebėjimą kalbėti. Susėdę virtuvėje, mes lošdavome kortomis. Aš jo nebesupratau, ir mums vertėjaudavo močiutė, iš gargaliavimo kažkaip gebėjusi išskirti atskirus žodžius. Kartais senelis skubiai dėdavo apverstas kortas ant stalo, griebdavo ant grindų stovėjusį molinį ąsotį ir imdavo į jį vemti krauju. Jo aug­lys buvo pažeidęs kraujagysles, todėl kraujas pasipildavo vis dažniau. Tokiomis akimirkomis aš arba žiūrėdavau pro langą, arba nenuleisdavau akių nuo kortų – apsimesdavau, kad dėliojuosi būsimas kombinacijas.

Jei partiją laimėdavau, senelis supykęs mesdavo kortas ant stalo ir vemdavo dar stipriau.

Vieną birželio naktį jis tuo krauju ir paspringo. Nuo triukšmo prabudusi močiutė jį rado dar šiltą, atsirėmusį į sofos, ant kurios miegojo, atlošą, visą apsitaškiusį krauju. Atvykę medikai konstatavo mirtį.

Visi atsikvėpėme lengviau. Nebegalėjome žiūrėti į raudonai violetines dėmes, nebenorėjome laukti kitos kraujo putos, nebeturėjome jėgų. Močiutė išmetė molinį ąsotį, o aš ilgai į rankas nebeėmiau kortų.

* * *

Tą indą prisiminiau po septyniolikos metų, birželį. Rusvas, masyvi įskilusi ąsa, pusiau nudažytas rudai. Šis ąsotis man stovėjo prieš akis, kol laikiau išbalusio kaip popierius sūnaus ranką, o panikos apimta gydytoja telefonu šaukė slaugei, kad kuo greičiau bėgtų į kraujo centrą ir paimtų du maišus.

Sūnus nukraujavo. Po kaulų čiulpų transplantacijos žarnynas ir skrandis buvo pažeisti, atsivėrė negyjančios opos. Tą dieną iš žaizdos pro burną pasipylė kraujas. Vėliau gydytoja sakė, kad suaugęs žmogus jau būtų miręs.

Regėjau tą indą, kai leisgyvį sūnų vežė į reanimaciją. Kai į palatą subėgo raudonomis striukėmis apsivilkę medikai. Neprisimenu, kaip su jais įžengiau į liftą. Dar mačiau užsiveriančias reanimacijos duris ir slaugę, atnešusią dokumentus. Baltas šlepetes ji nusispyrė prie įėjimo, nusidezinfekavo rankas ir dingo už durų. Ilgai nesirodė. Sėdėjau ir varčiau ant laukiamojo staliuko numestą gyvenimo būdo žurnalą. Viename puslapyje reklamavo gražius, nepaprastai brangius marškinius moterims. Kažin, kelios prie vaikų reanimacijos durų laukiančios moterys susigundė juos nusipirkti?

Aš tik norėjau pamiršti tą ąsotį.

Kitą dieną sūnus buvo grąžintas į palatą Kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje. Vėl buvome kartu, bet iš manęs buvo atimtas miegas – gydytojai paaiškino, kad tokie kraujavimo epizodai gali pasikartoti. Tapau indu, pasiruošusiu drabužiais sugerti kraują, robotu, vidury nakties gebančiu paspausti pagalbos mygtuką. Iš tikrosios manęs liko tiktai užspausti prisiminimai.

* * *

Apdulkėjęs, šone įskilęs virtuvės langas, nukreiptas į daugiabučio kiemą. Ištrupėjęs asfaltas, du konteineriai, nususęs kadagys, sena nebenaudojama smėlio dėžė ir geležiniai rėmai, ant kurių kadaise kabėjo kolektyvinės skalbimo virvės. Prie sandėliukų Vaida su draugėmis žaidžia slėpynių. Mano rankose šešios kortos. Mes bandome lošti „Tūkstantį“. Močiutė tarkuoja agurkus, nes senelis nebepajėgia nuryti kieto maisto.

Staiga aš metu kortas ir išbėgu į lauką. Paklausiu mergaičių, ar galiu žaisti kartu, o Vaida pašaipiai atsako „ne“. Tenka grįžti į močiutės butą, bet man gėda pripažinti, kad mergaitės nepriėmė žaisti, todėl, prieš sukdama atgal į laiptinę, be tikslo kelis kartus apeinu aplink namą, nuskinu kelias po balkonais žydinčias pievų gėles. Virš galvos zuja kregždės.

Senelis jau atsigulęs svetainėje ant sofos, snaudžia su atversta knyga ant pilvo. Tikrinau – jis visada atsiverčia tą patį puslapį, vadinasi, net neskaito. Folknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“. Ant žemės, tarp sofos ir rašomojo stalo, stovi molinis ąsotis.

Prisėlinu pirštų galiukais ir paimu tą knygą. Ji trenkia senu popieriumi, dulkėmis ir rūkalais. Paauglystėje ją perskaičiau du kartus, vėliau tiek pat kartų išgyvenau.

* * *

Dienos, kai sužinojau apie Vaidos mirtį, vakarą praleidau su drauge. Sėdėjome prie ežero ant medinio kinivarpų išgraužto suoliuko. Tarp pirštų tryniau žolės lapelį. Žinai, mirė Vaida, pasakiau jai tą kartą, juk žinai Vaidą?

Taip, mergaitė nubalnotais keliais, su špagatu rankoje. Mergaitė, kurios bijojo visas kiemas, bet visi su ja norėjo draugauti. Visi jai pakluso. Kaip prastai, bet viliojančiai minčiai. Pavyzdžiui, suvalgyti gabalėlį torto vidury nakties. Ar viršyti greitį tuščiame kelyje.

Beje, Vaida valgė ne tortą o mano, kaip dailininkės, talentą. Valgė lėtai, pasimėgaudama, čepsėdama. Nors, derėtų pripažinti, skonis buvo visai ne toks, kokio tikėjosi ir troško. Juk piešiau ne jos, o savo šeimą. Savo. Kartą, kai, pamačiusi mane piešiančią mažą berniuką, Vaida suriko, kad jos brolis ne kūdikis, o didelis bernas ir eina į mokyklą, aš atšoviau, kad visada galima pasiimti žirkles ir mažą berniuką tiesiog iškirpti. Tik čekšt ir nebėra.

* * *

Sūnui gyvenant paskutines valandas, nusprendžiau jį laidoti savo senelio kape.

Nes mes esame šeima. Šeima, kurią negailestingai karpo vėžio žirklės.

Nes abu juos, savo artimiausius vyrus, mačiau gulinčius mirties patale. Ir abiem mirus, pajutau gėdingą palengvėjimą, kad nebebus to kraujo.

Nes tas kraujas alma manyje, ir šukuodamasi visada plaukų sruoga pridengiu dešiniąją ausį, lyg slėpčiau nuskilusią ąsą.

Iš novelių romano „Diagnozės“
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba