PAINŪS PAMINKLIŠKUMO KORIDORIAI

Rokas Hasenaitis

Įpaminklinti atmintį – oksimoroniškai skambantis uždavinys. Paminklas yra tai, kas statiška, tarsi įrėminta konkretaus skvero, parko, aikštės erdvėje. Atmintis – gyvas, nuolat kintantis mechanizmas, kurio pavidalui ir raiškai įtakos turi besikeičiantys kontekstai ir perpasakojimai.

Paminklas iš esmės neturėtų kelti klausimų: jis – neabejotinai reikšmingo įvykio ar asmenybės įamžinimas, kartais atskirų meno formų ar jų pasitelkiamų priemonių savotiškas pagerbimas. Dar rečiau – siekis įtvirtinti vieno išskirtinumo, kitybės svarbą bendrajame būvyje. Pavyzdžiui, 2024 m. sausį Kaune atidengtas paminklas raidei Ė (skulptorius Tadas Vosylius) – lietuviškos abėcėlės puošmenai.Daugiau

Ignas Dilys: „Poezija sustiprina žmogaus imunitetą“

Kalbino Erika Drungytė

Jei kada interneto platybėse ieškojote kokio žymesnio vienos ar kitos srities atstovo minčių, tikriausiai užsukote į tinklaraštį „Maratono laukas“. Jame susitinka menininkai ir medikai, istorikai ir muzikai, fizikai ir psichologai. Et cetera, et cetera. Nuo 2009 m. šioje platformoje vyksta įvairiausi reiškiniai: publikuojamos asmeninės puslapio sumanytojo patirtys, autoriniai ir verstiniai eilėraščiai, vaizdo įrašai, pokalbiai su pasirinktomis asmenybėmis. Žodžiu, aiškiai matyti, kad tuo užsiimantis žmogus nori atskleisti savo interesų lauką, kuriame gerai auga ir selekciniai augalai, ir netyčiukai iš namų vazono. Tačiau naujausi darbai – į knygos formatą sudėti interviu – nekelia abejonių dėl autoriaus silpnybės spausdintiniam žodžiui.Daugiau

Kurortininkai ir biblioterapija

Loreta Jastramskienė

I

Rudenį, prieš išvykdama į sanatoriją, baigiau skaityti amerikiečių psichologės Edithos Eger, 97 metų daktarės, išgyvenusios Aušvicą, knygą „Pasirinkimas“. Paklausiaũ jos lyg geriausios draugės – išgirdau įtaigų balsą, sakantį, kad kalėjimas yra mano galvoje, o raktą turiu kišenėje.

Taip paprasta? Susirgusi onkologine liga, maniau, kad kūną šiuolaikinei medicinai gal ir pavyks atkariauti iš mirties slėnio, bet vaistų prikelti protui ir sielai nerasdavau. Žodžiai viskas bus gerai skambėdavo atsargiai liūdnai. Knygos ir anksčiau padėdavo susitarti su savimi, bet nemaniau, kad tai gali būti taip paprasta, kai visus dvylika mėnesių kasdien galvoji – ar tai jau pabaiga?Daugiau

Mergaitė su rožės šakele ir matrona iš Pitsbergo

Ugnė Ražinskaitė

Kauno rajono muziejaus fonduose saugomas ne vienas istorijos ir fotografijos perlas. Išskirtinis eksponatas – XIX a. pabaigos nuotraukų albumas su užraktu, muziejui padovanotas Algirdo Rinkevičiaus. Jo močiutės brolis Aleksandras Germanas (1864–1948) gavo albumą 1895 m. kaip padėką iš Jono Podbereskio „už trejų metų nuoširdų ir patikimą administratoriaus darbą Aukštdvario dvare“. Iš unikalių fotografijų atsiskleidžia ne tik Užnemunės evangelikų liuteronų giminės istorijos fragmentai, bet ir primirštų Kauno apylinkių dvarų likimai bei patriotiškų Amerikos lietuvių veikla.Daugiau

Kieno šis pasislėpęs namas Normandijoje?

Valdas Puteikis

Šito adreso nėra turistinėse programose, todėl, lydėdamas po Prancūziją keliautojus iš Lietuvos, savo iniciatyva pasiūlau apsilankyti ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. prancūzų literatūros klasikas Guy de Maupassantʼas. Kurortinis Etretato (Étretat) miestelis Normandijoje, ant Atlanto vandenyno kranto. Muziejumi netapęs rašytojo namas – privataus savininko rankose, tad lankytis čia negalima be išankstinio susitarimo, pasitikėjimo ir telefonspynės skambučio prie kiemo vartų.

Sutartu laiku sodybos šeimininkas, vardu Benoît, po pažastimi pasispaudęs savo planšetinį kompiuterį, kuriame surašyta ir fotografijomis išmarginta rašytojo Guy de Maupassantʼo sodybos istorija, netgi jos įsigijimo ir statybos dokumentų, brėžinių kopijos atkakliai laukia svečių iš Lietuvos. Lankausi sodyboje gal jau trečią ar ketvirtą kartą ir visada pasijuntu – tai sakau absoliučiai be egzaltacijos – tarsi tuoj tuoj susitiksiu su pačiu prancūzų literatūros klasiku. Čia jo sodinti medžiai, įskaitant ir rašytojo mėgtą kadagį, vis dar tebeauga ir, drąsiai įsibėgėję laiku, skaičiuoja antrą šimtmetį. Ten pat ir rožių krūmai – ištisas rožynas, kurį taip pat savo rankomis prižiūrėjęs Guy de Maupassantʼas, tiesa, augalai jau daug kartų atsodinti, vis nauji, tačiau stengiantis išsaugoti rūšinę šių gėlių autentiką. Tik jau sąžalynais apaugęs keliukas, kuriuo romanų ir novelių autorius eidavęs pasivaikščioti iš Etretato į Fekaną (Fécamp): beveik dvidešimties kilometrų atstumas, tačiau įspūdingas kalvotas Normandijos kraštovaizdis savo peizažais laiką, sako, gerokai sutrumpindavęs.Daugiau

ATEITIES PASAULIO KVAPAI

Laimę Kiškūnę kalbino Ieva Rekštytė-Matuliauskė

„Būna, klausiate: „Laime, koks tavo mėgstamiausias kvapas?“ Arba: „Koks tavo svajonių kvapas?“ „Kokį kvapą norėtum sukurti?“ Tai štai. Galiu prisipažinti, kad apie šitą projektą svajojau. Iš tiesų norėjau bent prisiliesti prie Aleksandros Kasubos ir Danutės Pajaujis-Anonis „Šešių spalvų kvapų dėžutėje“… Jie mane suintrigavo iki skausmo. Matyt, savo vidine idėja, kuri taip neatšaukiamai surezonavo su mano esybe.“

Tai ištrauka iš parfumerės, kvapų menininkės Laimės Kiškūnės įrašo feisbuke, kaip reikiant pakursčiusio mano smalsumą sužinoti apie kone mistišką kvapų rekonstrukcijos patirtį. Taip pat apie kvapų meną, vis dažniau įtraukiamą į parodas.Daugiau

Pasaulį vaizduojuosi kaip didelį kultūros projektą. M. K. Čiurlionio metams prasidėjus

Lukas Butkus

Tik pradėjęs rašyti šį tekstą, pajutau temos svorį. Iki tol pasąmonėje glūdėjo keista atmetimo reakcija, kurią bandžiau užgniaužti skaitydamas susijusią literatūrą: pirmiausia – dokumentus, būsimų projektų aprašus, bet juose projektuojama ir kažkiek utopiška vizija neįtikino, todėl panorau pažinti istorinį panašų simbolinį svorį turėjusių metų kontekstą. Visgi kaskart prisėdęs rašyti pajusdavau sunkiai įvardijamą nerimą, kurį, tikiu, jaučia ir kiti meno sferose dirbantys ir kuriantys žmonės, atsidūrę šių naujų metų akivaizdoje. Minėta būsenos simptomatika – tarytum natūralus atsakas bendruomenės, jaučiančios ateities tyrėjų kritiką tekstuose ar dokumentacijoje, liksiančioje pridavus visas ataskaitas. Laimė, atmintis formuojama post factum, nors ir ji, įsitikinau, yra nulemta tokios pačios politikos, kurios valia ji lieka (ne)išsaugota. Atrodytų, šio teksto tikslas ganėtinai paprastas – pažvelgti į 2025-uosius, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) asmenybės ir kūrybinio palikimo minėjimo metus, ir jų keliamus lūkesčius; vėliau išsikristalizavo ir kiti tikslai: prisiminti, ką mūsų valstybės kultūros raidai ir jos matomumui padarė panašaus precedento minėjimai, ir iškelti atvirą klausimą skaitytojui: kiek iš tiesų šiais metais išvysime Čiurlionio, o kiek tai bus sakralizuoto ir tebesakralizuojamo kūrėjo vertimas preke.Daugiau