DIRIGENTĖS GIEDRĖS ŠLEKYTĖS MISIJOS

KALBINO JULIJUS GRICKEVIČIUS

Jeigu manęs paklaustų apie žymiausius tarptautinės scenos lietuvius, dirigentė Giedrė Šlekytė būtų sąrašo viršuje. Ji studijavo dirigavimą Graco menų universitete Austrijoje, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje ir Ciuricho menų universitete Šveicarijoje, taigi augo ir dirba vokiškos muzikinės kultūros šalyse, kur muzika turi ypatingas tradicijas. Šie metai pažymėti reikšmingais dirigentės debiutais Vienoje, Londone, Japonijoje, tačiau nemažiau svarbu, kad Giedrė nuolat sugrįžta į Lietuvos scenas ir bendradarbiauja su visais pagrindiniais gimtinės orkestrais. Ryšys su Lietuva buvo svarbus pokalbio akcentas šalia profesinio skrydžio kontrolės klausimų ir asmeninės gravitacijos centro paieškų, kuomet besikeičiantys orkestrų, teatrų ir kūrinių pavadinimai ir nuolatinės kelionės verčia kurti alternatyvią rutiną. Nepamirškime ir Leošo Janáčeko: jaučiu pareigą apie jį užsiminti jau įžangoje, nes čekų kompozitoriaus kūrybos sklaida – viena G. Šlekytės misijų.Daugiau

#KasArchitektas. Ugnės Karvelis gimnazija

Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis

OBJEKTAS – Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos priestatas

ARCHITEKTAI – Vaidas Tamošiūnas, Edvinas Stašys | NEBRAU; Luknė Barčaitė, Gabrielė Šliurpaitė, Rūta Piečytė-Kinkevičienė, Ieva Žvirblė | MASPRO

UŽSAKOVAS – Kauno rajono savivaldybė

VIETA – Mokyklos g. 5, Akademija, Kauno r. sav.Daugiau

NEPALAS IR JO MODELIAI

LAURĄ KUTKAITĘ KALBINO IGNAS ZALIECKAS

Lauros Kutkaitės pirmajame spektaklyje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) „Sirenų tyla“ mitologija susipynė su dokumentiniais aktorių pasakojimais iš teatro gyvenimo. Spektaklis pelnė pagrindinį 2022 m. Europos jaunųjų režisierių festivalio „Fast Forward“ prizą. Įkvėpta apdovanojimo, L. Kutkaitė sukūrė spektaklį Dresdene, kūrinys „Teiresijo krūtis“ pernai pasirodė LNDT scenoje, o šiemet kartu su Meno ir mokslo laboratorija pristatė premjerą „Tremolo“. Tačiau šįkart su Laura susitikome pasikalbėti ne apie jos kūrybą, o apie festivalio „Theatertreffen“ tarptautiniame forume Berlyne metu užsimezgusią draugystę su kūrėja iš Nepalo, kur režisierė praėjusį rudenį dalyvavo kūrybinėje stažuotėje.Daugiau

BALYS BURAČAS. TARP TRADICIJOS IR ESTETINIO MAIŠTO

Ignas Kazakevičius

Balio Buračo palikimo, saugomo muziejuose ir archyvuose, didžioji dalis – etnografinė dokumentika: fotografas mums geriausiai žinomas kaip etnografas, užfiksavęs nykstančią tarpukario Lietuvos kaimo kultūrą. Nuotraukose menininkas įamžino liaudies buitį, tautinį kostiumą, tradicinius amatus ir architektūrą. Visi B. Buračo fotografijų albumai pristato nykstančius Lietuvos simbolius. Tačiau netikėtai susidūriau su Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose saugomais jo sukurtais moterų aktais bei – tai dar įdomiau – autoaktais. Šių kadrų nėra daug, todėl maga mintimis pasikalbėti su autoriumi apie šią negausią, tačiau intriguojančią kolekciją.Daugiau

GIEDRĖ BEINORIŪTĖ. ŠVENTUMO PAIEŠKOS KASDIENYBĖJE

KALBINO MARIUS GIEDRAITIS

Kino režisierė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Giedrė Beinoriūtė visą karjerą balansuoja tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, vienai sričiai savęs nepriskirdama. Po vaidybinio filmo „Kvėpavimas į marmurą“ (2018) ji sugrįžta su stebimosios dokumentikos kūriniu „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ (2025), kino teatruose pasirodysiančiu artėjant Velykoms. Pokalbyje su Giedre ne tik nusikelsime į atokų Žemaitijos kaimą, bet ir išgirsime, kas ją atvedė į kiną bei kodėl iki šiol ją įkvepia Wernerio Herzogo ir Wimo Wenderso kūrybinė laikysena.Daugiau

RANKINIS BAGAŽAS

Justina Semčenkaitė

Dvi suknelės, treji marškinėliai, vieni ilgom, kelnės, su kitomis galėsiu skrist, megztinis… Pala, koks ten oras? Jei būsiu šešias naktis, vadinasi, reikia bent penkių derinių, tuomet dar batai, o rankinė? Juoda patogi, bet ją ėmiau aną kartą. Šįsyk reikia įdomiau, galvoju ir skaičiuoju dėdamasi lagaminą artėjančiai kelionei. Nors teisingiau būtų sakyti kuprinę, nes lagamino nenaudoju nuo tada, kai oro linijos apmokestino rankinį bagažą, o aš pradėjau keliauti tolimesnėmis kryptimis. Vėl skaičiuoju, dedu, vynioju, kaip kariuomenėj – išmokau žiūrėdama jutubą, neva taip lankstant daugiau telpa. Daiktai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai, murmu per sukąstus dantis kiekvieną sykį, kai reikia kur nors keliauti trumpesniam ar ilgesniam laikui, o daiktų dėjimą jaučiu it kokią bausmę. Laikau save organizuota, tokia, kuri daro sąrašus sąrašams. Ne išimtis ir čia – turiu įprastą kelioninių daiktų sąrašą, kuris turėtų palengvinti šią prievolę ar bent jau sutaupyti laiko, tad kodėl kaskart atverdama tuščią kuprinę panyru į minčių ir mikroskopinių sprendimų priėmimo bedugnę, tarsi nuo to priklausytų ne tai, ką rengsiuosi ateinančią savaitę, o kažkas daugiau?Daugiau

TURTINGAS, SĖKMINGAS, ŽAVINGAS… IR VISIŠKAS BEPROTIS – SIAUBINGA PATRICKO BATEMANO PASLAPTIS

LUKAS MUCKUS

Filmas „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000, rež. Mary Harron) 2009 m. tapo svarbia interneto memų kultūros dalimi, ypač dėl ikoniškos scenos, kurioje Patrickas Batemanas rodo į garso sistemą. Šis vaizdas virto kultūriniu simboliu, plačiai paplitusiu įvairiose interneto platformose. Šiandien „Amerikos psichopatas“ pasiekė beveik visas skait­menines erdves – nuo vaizdo montažų, „YouTube“ turinio iki įvairių parodijų. Tai atskleidžia įdomią šiuolaikinės kultūros tendenciją: yra žmonių, niekada nemačiusių šio filmo, tačiau atpažįstančių jį iš fragmentų, išsibarsčiusių internete.Daugiau

Viktoras Binkis. Keturvėjininko genas

Valdas Puteikis

Labiausiai ko bijau, kalbindamas literatūros, meno, architektūros bei kitų sričių klasikais tapusių žmonių vaikus ar vaikaičius, tai kad šie gali pasakyti ar bent jau leisti pajusti: „Ar aš jums įdomus tik todėl, kad esu kažkieno giminaitis?“ Prieš susitikdamas su dailininku ir dailės pedagogu Viktoru Binkiu tokio nuogąstavimo neturėjau, nes puikiai žinojau, kad keturvėjininko, mūsų literatūros klasiko Kazio Binkio anūkas – pats iš savęs yra talentingas kūrėjas. O kiek binkiško temperamento persiduoda jo darbuose, spręskite žiūrėdami ir analizuodami Viktoro kūrinius.Daugiau

ESTER BEGA: „BE NUOŠIRDUMO NET ĮSPŪDINGIAUSI ŠUOLIAI ATRODYS TUŠTI“

KALBINO AUSTĖ ŽIOGAITĖ

Mums pasisekė, kad Lietuvoje turime tarptautinio lygio šiuolaikinio šokio teatrą „Aura“, kurio trupę sudaro profesionalūs šokėjai iš viso pasaulio. Ester Bega yra viena iš jų. Šokėja gimė ir augo Albanijoje, baigusi mokyklą įstojo į Nacionalinę šokio akademiją Romoje, po studijų šoko „Egri Bianco Danza Company“ Turine, o 2020 m. tapo šokio teatro „Aura“ nare. Kalbėjome apie pagrindines šiuolaikinio šokio idėjas, subjektyvią sceninę raišką, laisvę ir autentiškumą.Daugiau

NIEKAS NENORĖJO ANANASŲ, ARBA RAUDONDVARIO DVARO VIRTUVĖS ĮDOMYBĖS

UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Grafo Benedykto Emanuelio Tyszkiewicziaus Raudondvario dvaras (Kauno r.) XIX a. I pusėje garsėjo prabanga, geru skoniu, prancūziškomis manieromis. Didiko svečius parko pavėnėse, tarp gėlynų vakarais linksmino nuosavas dvaro orkestras, rengtos įspūdingos puotos, demonstruoti teatro vaidinimai, fejerverkai, iliuminacijos. Virtuvės tarnautojai stengėsi pamaloninti svečių gomurius įmantriausiais patiekalais. Apie tai liudija Raudondvario dvaro išlaidų ir pajamų knygos ir dvariškių korespondencija.Daugiau

APIE MUZIKĄ PER STIPRINTUVĄ III. BŪGNAS, PILNAS DAINŲ

Kirill Kobrin

Georgeʼas gimė ir pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido name su lauko tualetu. Tas namas – pietrytiniame Liverpulio priemiestyje Vavertryje. Devynis mėnesius per metus jame būdavo žiauriai šalta, visas šildymas – židinys svetainėje. 1950 m. vietos miesto taryba Georgeʼo šeimai (tėvui, motinai, keturiems vaikams, iš kurių vyriausioji dukra jau buvo pilnametė) skyrė naują namą – socialinį būstą kitame pietrytiniame Liverpulio priemiestyje, Speke. Neabejotina darbininkų klasė: tėvas iš pradžių dirbo autobuso konduktoriumi, paskui transatlantinių lainerių stiuardu. Todėl Georgeʼą daugiausia augino motina, vietinės krautuvės pardavėja. Daugiau

Radybos

Dovilė Zelčiūtė

Dovilė Zelčiūtė – poetė, dramaturgė, eseistė. Jos kūryba verčiama į įvairias užsienio kalbas, Lietuvoje autorė pelnė reikšmingų literatūrinių premijų. D. Zelčiūtę geriau žinome kaip poetę, tačiau autorė yra išleidusi prozos knygų (romaną, eseistikos). Naujausia, šiuo metu ruošiama spaudai, – romanas „Radybos“. Pasakojimuose išryškėja trys pagrindinės temos, jų centre atsiduria vis kita žmonių grupė: teatro kūrėjai, egzortai ir vaikai. Apmąstomi teatralų gyvenimo nuopuoliai, talento susidūrimas su priklausomybėmis, šlovės ir viešumo įtaka asmeniniam gyvenimui. Visi romano veikėjai išgalvoti, tačiau autorės aprašoma patirtis autentiška. Knyga intriguoja ryškiomis, vaizdingomis egzorcizmo seansų scenomis. Romanas skaitytojus pasieks šią vasarą.Daugiau

AKTORIUS ROBERTAS PETRAITIS: „TIKRUMAS GIMSTA IMPROVIZACIJOJE“

KALBINO JOLANTA GARNYTĖ-JADKAUSKIENĖ

Jaunosios kartos aktorius Robertas Petraitis šiandien daugumai atpažįstamas kaip Mindė iš Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“. Dar šiemet kino ekranuose turėtų pasirodyti Romo Zabarausko filmas „Aktyvistas“, kuriame Robertas įkūnija pagrindinį herojų. Su aktoriumi kalbamės ne tik apie išbandymą kinu, bet ir apie teatrą – rudenį jis įsiliejo į Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) trupę ir vaidina net dešimtyje spektaklių.Daugiau

BALTOJO BANGINIO TERITORIJOS, arba naujai perskaitytas Czesławas Miłoszas

Agnieszka Kłos

Šiandien, kalbant apie modernybės krizę ir žmogaus vidinį susvetimėjimą, tampa aktualu prisiminti Czesławą Miłoszą – genialų lietuvių ir lenkų rašytoją, poetą, o kartu – ir filosofą. Vienas kertinių jo kūrinių – autobiografinė esė „Ulro žemė“ (Ziemia Ulro), kurioje autorius nagrinėja moderniosios kultūros, dvasinių vertybių, religijos ir literatūros temas, apmąsto Vakarų civilizacijos raidą, kritikuoja racionalizmo įsigalėjimą ir jo pasekmes žmogaus dvasinei būsenai. Terminą „Ulro žemė“ Cz. Miłoszas pasiskolino iš anglų poeto Williamo Blakeʼo, taip vadinusio pasaulį, kuriame žmogus yra atskirtas nuo dvasinės tikrovės. Ulro – vidinė juoduma, neskaidrumo ir tamsos būsena, pasireiškianti praradus dieviškąjį regėjimą.Daugiau

VIKTORAS GERULAITIS: „NEVARTOJU MENO, KURIS MAN NEPATINKA“

KALBINO RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ

Su muzikologu Viktoru Gerulaičiu prašuoliavome pro kelias jam svarbias temas, nes visko aptarti per vieną pokalbį nėra jokios vilties – viena tema traukia kitą, jas galima plėsti ir plėsti. O jei vėl kada kalbėtume, neabejoju, kad dalis atsakymų būtų jau kitokie. Jam būdinga improvizuoti ir atsiduoti tėkmei. Įveikęs tris ketvirčius amžiaus, išbandęs daugybę veiklų, tarp jų – susijusių su publicistikos žanrais (radijo ir televizijos laidomis, ypač populiarios – „Tautos gaida“, „Likimai“), vedęs koncertus, paskaitas visuomenei, dėstęs ir mokytojavęs, turi ir konkrečiais puslapių skaičiais įvardijamo kapitalo. Iš išleistų aštuonių knygų didžiosios dalies įsigyti jau nepavyks. Pradėjęs nuo „Muzikos stilių raidos“ (1994), tęsė monografijomis, skirtomis atlikėjams Juozui Domarkui (2010), Virgilijui Noreikai (2015), Petrui Bingeliui (2023), kompozitoriams Richardui Wagneriui (2011), Johannui Straussui (2013), Alfredui Schnittkei (2022). Tarp jų – ir meditacinio psichologinio pobūdžio tekstų siuita „Noveletės“ (2012). Tikiuosi, likimas leis šį sąrašą pratęsti.Daugiau

TADAO CERN KŪRYBINIS PROCESAS – TARSI ŠVENTYKLOS STATYMAS

VIRGINIJA VITKIENĖ

Iš Tadao Cern neįgyvendintų (kol kas) projektų aplanko: „Ėjimas per vandenį, kai kojos žingsnis po žingsnio dingsta vandens raibuliuose, sukelia gilų netikrumo jausmą, atspindi bendrą kryptį, kuria visi einame. <…> Žavinga, kaip vanduo, visus maitinanti jėga, esant liūčiai ar potvyniui, geba visiškai atskleisti pažeidžiamumą visko, kas stovi už mūsų bendrų prisiminimų ir patirčių.“

Taip Tadao Cern pristato vandeniu užlietos galerijos idėją, kurią, anot menininko, jeigu ne jis, tai pati gamta įgyvendins artimoje ateityje. Menininko manymu, gamta yra kūrėja, o potvynis – jos aukščiausios prabos šedevras, toks nepaprastas, kad visos galerijos vienu metu rodys tą pačią parodos koncepciją.Daugiau

DAGNĖ VILDŽIŪNAITĖ: „Tikiu, kad išeitis – bendruomeniškumas“

KALBINO IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ

Kino prodiuserę Dagnę Vildžiūnaitę apibūdinti vien kaip kino kūrėją būtų pernelyg ribota. Ji mąsto ir veikia gerokai plačiau – yra baigusi psichologijos studijas, domisi literatūra, rašo, stoja ginti žmogaus teisių ir gamtos, o jausdama vaizdų pertekliaus krūvį ir atsakomybę prieš žiūrovą, kino projektus renkasi itin atidžiai. Svarbiu kriterijumi, ar imtis naujo projekto, jai tapo santykis su dukra: „Jei galėsiu rodyti jai filmą dėl nieko nesiteisindama – vadinasi, verta svarstyti.“ Dagnė prisipažįsta, kad šis laikas jai ypatingas: jaučiasi priartėjusi prie savo esybės, trokšta dalintis sukauptomis žiniomis bei patirtimis ir išbandyti naujas kūrybos formas.Daugiau

ŠVELNIAI APGAUTI

VIKTORIJĄ KUODYTĘ KALBINO KRISTINA STEIBLYTĖ

Lietuvoje kalbėdami apie teatrą dažniausiai minime režisierių pavardes, bet spektakliuose matome visos komandos darbo rezultatą, o kartu subrandintas ir išrutuliotas idėjas scenoje perteikia aktoriai. Nors žinau, kad yra skirtingų vaidmens kūrimo metodų, technikų ir gudrybių, kaip kurti iliuziją scenoje, nors mačiau ne vieno spektaklio ir personažo gimimo procesą, iki šiol negaliu atsistebėti magija, kuri įvyksta aktoriui susitikus su žiūrovu. Magija, kuri keičia abu: ir tą, kuris publikos akyse kuria vaidmenį, ir tą, kuris stebi scenoje gimstantį personažą.Daugiau

Jurgos Pasaulis vardu kodėl ir paradoksų poezija

ERIKA DRUNGYTĖ

2007 m. filosofas Leonidas Donskis į savo laidą „Be pykčio“ pasikvietė jauną, bet žaibiškai išpopuliarėjusią dainininkę Jurgitą Šeduikytę, šiandien žinomą tiesiog Jurgos vardu. Tada ją pristatė dar ir kaip poetę, tuo nustebindamas ir pradžiugindamas kūrėją. Kukli, santūri mergina savojo iškilimo priežastimi įvardijo atsiradusią muzikos pokyčių būtinybę: „Tai buvo ženklas, kad atėjo laikas kitokiai muzikai“. „Žmonėms reikia kažko naujo, kažko kitokio“, – tada sakė ji Leonidui, susižavėjusiam ir dainininkės tekstais, ir atlikimu, ir oria laikysena, nubrėžiančia ribą tarp kultūros ir liumpenproletariato.Daugiau

JONAS LINIAUSKAS | POEZIJA

Nežinau

Nežinau, ką šią naktį sapnuoti, –
Pagal sąrašą ar jau laisvai?
Kad išplaukia iš Danės laivai,
Balto garo srove kaspinuoti?

Nežinau, kur iš ryto pabusti, –
Kur atsiguliau, ar vėl kitur?
Kur sapnai su manim atsidurs,
Kur įstrigs per Neapolio grūstį?

Nežinau, ką šią naktį kalbėjau,
Negaliu pakartoti dabar.
Ką tau, meile, ištarti, patark…
– Kokios tylios šio sapno alėjos…Daugiau