Su režisieriumi Andriumi Blaževičiumi sutarėme susitikti sostinės Sereikiškių parke. Pagalvojome, kad surasime atokų suoliuką ir ramiai pasikalbėsime. „Vėluosiu“, – pranešu pašnekovui. „Einu pavalgyti į vietinę kebabinę“, – sulaukiu žinutės. „Prisijungiu“, – atsakau.

Surandu jį užkandžiaujantį turkišku kebabu, pats užsisakau picą. Pasistiprinus mūsų keliai pasuka į atnaujinamą Sereikiškių parką, bet nerandame, kur prisėsti. Keliaujame gilyn į Bernardinų sodą, kol galiausiai išsirenkame medžių paunksmėje pasislėpusias kėdes, lyg paruoštas mūsų susitikimui.

Proga – neeilinė. Dar žiemą naujausias A. Blaževičiaus kūrinys „Skyrybos karo metu“ (How to Divorce During the War) viename prestižiškiausių festivalių pasaulyje – „Sundance“ (JAV), laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą. Rugsėjį laukia filmo premjera Lietuvoje.

Pasikalbėjome apie kelią pergalės link, dabartį ir Lietuvą jo filmuose, patogią kasdienybę, realybe virtusią profesinę svajonę ir Žirmūnų mikrorajoną, kuriame užaugo ir gyvena iki šiol.

Prisimink, kokį jausmą patyrei išgirdęs, kad laimėjai Sandanse. Ar tai atnešė kokių nors pokyčių?

Studijuodamas galvojau: jeigu laimėsiu prestižinį festivalį, apsigyvensiu bute senamiestyje. Kol kas taip nenutiko. Apdovanojimą vertinu santūriai. Žinoma, beprotiškai malonu jį pelnyti. Galbūt, jei šį prizą būčiau gavęs karjeros pradžioje, šokinėčiau iš laimės, o dabar tiesiog džiugu ir tiek.

Taip jau susiklostė, kad net „Sundance“ statulėlės gyvai atsiimti neteko. Naujieną išgirdau būdamas oro uoste. Dar bandė mane sugrąžinti, bet jau buvau belipąs į lėktuvą skrydžiui į Geteborgą, kur laukė europinė filmo premjera. Taip ir išvykau nesudalyvavęs ceremonijoje. Dar vieną prizą mums skyrė Urugvajuje, tačiau į renginį taip pat nebuvo galimybės nuvykti. Labai keistas jausmas, kai sužinai apie laimėjimus, bet negali patirti emocijų gyvai. Džiaugsmo pojūtį išgyvenau Honkonge, kur pagaliau teko išbėgti į sceną.

Šiuo metu keliauju po festivalius ir iki šiol sulaukiu sveikinimų. Buvome Pietų Korėjoje, Ispanijoje (Las Palmase), Švedijoje (Geteborge) (šiose šalyse filmas jau pasiekė kino teatrus), Honkonge, jį rodys ir Karlovi Varų festivalyje Čekijoje.

Dabar jaučiu didesnį tarptautinį kino industrijos dėmesį. „Sundance“ laurai paskatino iš naujo atrasti mano ankstesnę kūrybą.

„Skyrybos karo metu“ – trečiasis Tavo ilgametražis filmas. Ar pavadintum jį brandžiausiu savo darbu? Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių kūrinių?

Lygindamas su „Šventuoju“ (2016) ir „Bėgike“ (2021), įvardinčiau jį kaip švariausią savo filmą. Antrajame buvo šalutinių siužetinių linijų, dėl kurių sulaukiau kino kritikų strėlių. O „Skyrybos karo metu“ – koncentruotas, sodrus, maksimaliai išvystytas, pirmą kartą yra du pagrindiniai veikėjai. Kaip visuomet, vyrauja chronologinis pasakojimas, kad žiūrovams būtų aiškiau ir paprasčiau įsitraukti.

Savo filmuose visuomet žvelgiu į Lietuvą. Kur mes esame, apie ką mąstome, kaip reaguojame į svarbius įvykius, bręstame kaip visuomenė. Naujausiame darbe bandau užčiuopti ne vien tik Lietuvos, bet bendrai Vakarų visuomenės nuotaikas.

Man norisi kiekviename kūrinyje žiūrovams pasiūlyti ką nors naujo, neįstrigti būsenoje, kurią jie matė anksčiau, ieškoti originalesnės prieigos prie temos, kinematografinio išpildymo.

Naujausio filmo veiksmas vyksta Vilniuje, veikėjai – reklamos agentūros vadovė ir savęs ieškantis režisierius. Kalbi apie dabartį ir rodai ją.

Visi trys mano kūriniai apie ją. Nesinori lįsti į praeitį ir dėl praktinių priežasčių: tai žymiai brangiau nufilmuoti. Rašydamas scenarijų galvoju, ar man pavyks jį kokybiškai įgyvendinti, pavyzdžiui, surasti ar patekti į tam tikras vietas. Jeigu kurčiau istorinę dramą, būtų kur kas sudėtingiau. Nesiryžčiau tokiai avantiūrai kaip Karolis Kaupinis su debiutu „Nova Lituania“ (2019).

Mane labiausiai inspiruoja tai, kas sukrečia: ir asmeninės dramos, ir šalį, pasaulį sudrebinantys įvykiai. „Šventojo“ ir „Skyrybų karo metu“ personažus į priekį veda globalūs kataklizmai. Pirmajame – finansinė krizė, naujajame – karas.

Kai gyvenimą supurto lūžis, vaizduotė ima veikti intensyviau. Prasidėjo karas Ukrainoje ir aš po dviejų savaičių jau turėjau scenarijaus apmatus. Sutelkiau dėmesį, kaip reaguoja visuomenė, kaip elgiasi žmonės.

Noriu, kad meno kūriniai paliestų socialines kultūrines temas. Kad tai nebūtų vien tik santykių, meilės drama ar brandos istorija. Mano tikslas – daugiasluoksniškumas, diskusijos visuomenėje.

Kokios „Skyrybų karo metu“ temos Tau atrodo svarbiausios?

Analizuoju, kaip siekiame būti geresne ar net geriausia savo versija ir kodėl ne visada pavyksta. Veikėjai labai stengiasi, bet kyla klausimas, kiek jų vertybės tikros, o kiek – suformuotos aplinkinių.

Žinoma, daugelis gyvename komfortiškai, norime atrodyti pavyzdingi kitų akyse, socialiniuose tinkluose ant savo nuotraukų užsidedame Ukrainos vėliavėles. Tačiau atidžiau stebint, matant tylą ar viešus pasisakymus, tenka suabejoti nuoširdumu. Kai kurie verslai pirmaisiais karo metais viešai deklaravo paramą Ukrainai. Kiek iš jų viską darė nuoširdžiai, o kam tai tebuvo rinkodaros strategijos dalis? Panašių atvejų galima įžvelgti ir asmeniniuose profiliuose. Remiama norint atrodyti geresniems, o ne vertybiškai. Tai lyg performatyvus pasirodymas.

Nenorėčiau absoliutinti, kad filme kalbu apie visą Lietuvą. Daug žmonių nuoširdžiai palaiko Ukrainą, yra pasirengę ginti ją karo lauke, bet netrūksta tokių, kurie vaidina. Taip atsiranda prieštara, konfliktas, o man, kaip menininkui, tai paranku. Apie superherojus lai kuria „Marvel“ ir kitos Holivudo kompanijos, o mes rodykime filmus apie žmones ir diskutuokime. Ar iš tikrųjų vieša pozicija sutampa su įsitikinimais? Kartais sunku atsakyti į šį klausimą. Bandau jį kelti ir filme bei leisti pačiam žiūrovui susidaryti nuomonę.

Žmonės, išgirdę žodis „karas“, dažniausiai galvoja apie mūšio lauką. Filme jo neišvysime. Kalbama apie tai, kaip karas veikia esantį šalia, kaimyną, kuris tiesiogiai konflikte nedalyvauja. Kiek netikėta, kai tai ima nagrinėti ne ukrainiečiai. Filme šnekama ir apie visuomenės susiskaldymą, kuris juntamas ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų valstybėse. Šią temą atpažino JAV, Pietų Amerikos žiūrovai. O Honkonge publika reagavo į kelis epizodus apie rusų propagandą.

Labiau rėmeisi gyvenimiška patirtimi ir tikrais įvykiais ar kūrybine vaizduote?

Didžiosios siužeto dalies pagrindas – mano emocijos, portaluose užtiktos naujienos, netgi kaimynų ar pažįstamų pasakojimai. Aišku, yra daug išgalvotų situacijų. Personažai dviprasmiški – žiūrovai patys nuspręs, kas geri, o kas – nelabai. Galbūt su veikėju, kuris pradžioje atrodo nemalonus, pabaigoje norėsis nueiti išgerti kavos.

Asmeninių patirčių filme taip pat yra. Vienas pagrindinių herojų – režisierius, kaip ir aš. Įvairios buities scenos (tvarkymasis, laisvalaikis) – veiksmai, kuriuos dažnai atlieku savo namuose. Neabejoju, kad stebėdami personažų charakterius, poelgius, įvairias situacijas, bendravimą su vaikais ar tobulos šeimos paieškas, žmonės atpažins save.

Visuose Tavo filmuose vaidina Marius Repšys, dviejuose – Žygimantė Elena Jakštaitė. Kaip pasirenki aktorius?

Jau rašydamas scenarijų įsivaizduoju, kokie žmonės geriausiai atskleistų charakterius. Man taip lengviau. Marijos personažui rinkausi iš trijų. Ilgai neapsisprendžiau, kokių spalvų reikia ir kas įtikinamiausiai perteiktų mano sumanymą. Pagrindinį vaidmenį pasiūliau Ž. E. Jakštaitei: ji geba parodyti įvairias emocijas, yra švelni ir kartu grubi, viename epizode gali būti arši, kitame – itin miela. Kitos dvi aktorės neliko nuošalyje – irgi nusifilmavo.

M. Repšys vaidina jau trečiame mano kūrinyje. Užsienyje jo niekas nežino, tad priėmė be išankstinių nuostatų ir negailėjo komplimentų. Lietuviai įpratę ekrane Marių matyti kovotojų ir panašių herojų amplua, tad labai įdomu, kaip įvertins naują, savęs ieškančio režisieriaus, įvaizdį. Žiūrovams patinka, kai aktoriai išeina iš komforto zonos, įkūnija jiems nebūdingus personažus.

Nors nesame artimi bičiuliai, M. Repšys iš pusės žodžio, žvilgsnio supranta, ko iš jo tikiuosi filmavimo aikštelėje. Dažniausiai net nereikia daug pasakoti.

Šalia dviejų suaugusiųjų ryškus vaidmuo tenka ir paauglei Dovilei. Dirbti su vaikais – sudėtinga. Kaip rasti aktorių, kuriuo pasitikėtum?

Pradedantiesiems visuomet reikia išskirtinio dėmesio. Ameliją Adomaitytę atrinkome gal iš penkių dešimčių kandidačių. Jau ne pirmą kartą man padėjo Ingrida Žiliūtė, kuri moko vaikus miuziklo subtilybių. Šio žanro atstovai vaidina, šoka, dainuoja, tad parodo savo aktorinį potencialą.

Filmo „Skyrybos karo metu“ veikėjai dešimt metų, tiek buvo suėję ir ją vaidinusiai aktorei – gražus sutapimas. Dažnas tokio jauno amžiaus neskaito, jiems neįdomu, o Amelija mėgsta knygas, yra labai jautri ir puikiai perteikė mano viziją. Sakyčiau, vienas geriausių pastarojo meto vaikų vaidmenų.

Išvaizda ji panaši į M. Repšį, tad nesunku patikėti, kad jiedu – tėvas ir duk­ra. Tačiau specialiai fizinių panašumų neieškau, svarbiausia, kad vaikas gerai jaustųsi prieš kameras.

Kurdamas „Šventąjį“ ir „Bėgikę“ dirbai su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis. Kodėl filmo „Skyrybos karo metu“ scenarijų rašyti nutarei vienas?

Trijų kūrėjų formatas buvo labai specifinis. Rašėme ne kiekvienas atskirai, o kaip komanda, t. y. susitikę trise vienu metu. Tai unikalu, mums patiko. 2016-aisiais Marija ir Teklė buvo studentės. Pirmieji darbai kino srityje, man pirmasis ilgametražis filmas, naujos patirtys, daug entuziazmo, paprastesnė organizacija.

2022 m. dėl mūsų užimtumo, papildomų darbų, projektų jau buvo sunkiau suderinti laisvus laikus, bet visgi scenarijų paruošėme. Šį kartą turėjau prisiimti visą atsakomybę. Sunku įvertinti, kada lengviau, kada sunkiau, bet iš kino profesionalų užsienyje sulaukiu pozityvių atsiliepimų.

Naujo filmo idėja atsirado iš karto po kovido pandemijos. Man tai buvo beprotiškai sunkus laikas. Du scenarijus išmečiau į šiukšliadėžę, o trečiasis tapo kūnu.

Kaip manai, kodėl lietuviški filmai dabar tokie populiarūs? Jau įprasta, kad kasmet patenkame į nors vieną „A“ klasės festivalį.

Tarp 2004–2010 m. mūsų karta gavo visapusišką priėjimą prie pasaulinio kino. Galėjai žiūrėti daug šiuolaikinių filmų, sukurtų naudojant modernias technologijas ir atspindinčių aktualijas. Ypatingą vaidmenį plečiant būsimųjų režisierių pasaulėžiūrą atliko „Kino pavasaris“, „Scanorama“, kurie pristatydavo geriausius autorinius darbus. Žinoma, prie to stipriai prisidėjo ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Nacionalinė kino mokykla. Pagal tai, kiek režisierių išugdoma ir kiek filmų rodoma „A“ klasės festivaliuose, ją turbūt galima vadinti viena stipriausių Centrinės Europos regione.

Reikėtų nepamiršti ir prodiuserių, kurie ėmė aktyviai veikti tarptautinėje rinkoje. Juk neužtenka vien tik geros idėjos. Svarbus šių specialistų gebėjimas megzti pažintis ir įtikinti programų sudarytojus, biudžetas, žvaigždės, kurios sutinka vaidinti, ir daug kitų faktorių. Jeigu lietuviški filmai patenka į Lokarną, Sandansą, Karlovi Varų pagrindines programas, tikėtina, kad sugrįš su apdovanojimais. Tokie akivaizdūs dėsniai. Tačiau kad mus ten pakviestų, turime pranokti prancūzus, vokiečius, italus. Gaunami apdovanojimai patvirtina, kad esami matomi ir vertinami.

Man atrodo, praskindama mūsiškiams kelią į užsienio rinkas daug pastangų įdėjo prodiuserė Marija Razgutė, kuri dirbo su agentūra „Lithua­nian shorts“. Ji prisidėjo prie to, kad Lauryno Bareišos trumpametražis filmas „Pirtis“ (2017) debiutuotų Venecijos kino festivalyje. Vėliau atsirado daugiau režisierių, kurie ir patekdavo, ir laimėdavo. Dabar užsienio kino kritikai puikiai žino Lietuvą – vardija Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“ (2025), L. Bareišos „Piligrimus“ (2021), „Seses“ (2024), M. Kavtaradzeʼs „Tu man nieko neprimeni“ (2023).

Anksčiau niekas nekreipė dėmesio į lietuviškus filmus. Pamenu, prieš dešimtmetį, kai nusiųsdavome filmo „Šventasis“ nuorodą programų sudarytojams, kai kurie nė nepaspausdavo arba pažiūrėdavo vos tris minutes. Ar per tiek galima nuspręsti apie kokybę?

Kadaise buvome vaidybinio kino provincija, o šiandien esame matomi ir įdomūs. Atsiranda naujų režisierių, kurie įneša šviežio vėjo. Mūsų stiprybė – žanrų bei temų įvairovė.

Kaip ir kada Tave sudomino kinematografija?

Kiek pamenu, ši meno sritis visuomet užėmė svarbią mano gyvenimo dalį. Buvo toks liūdnas laikotarpis, kai galvojau, kad realybė ir svajonės yra du skirtingi ir nesusisiejantys dalykai, taigi svarsčiau stoti į teisės studijas. Vaikystėje maniau, kad filmus kuria aktoriai, todėl norėjau vaidinti. Tik vėliau suvokiau, kad idėjos kyla režisieriams.

Nuo mažų dienų žiūrėdavau tai, ką rodė televizija: serialus, holivudinę produkciją. Lietuviškų filmų tuo metu beveik netransliavo, galima sakyti, net nekūrė, o sovietiniai visai netraukė. Atmintyje itin įstrigo vienas pirmųjų apsilankymų Vilniaus kino teatre „Tėvynė“ (dab. klubas „Legendos“ Kalvarijų gatvėje) netoliese mano namų. Ten buvo rodytas pirmasis Timo Burtono darbas „Betmenas“ (Batman, 1989) su Jacku Nicholsonu ir Michae­lu Keatonu. Man buvo gal penkeri ar šešeri.

Vėliau, kai sukako dvylika ar trylika, sužinojau apie brolius Ethaną ir Noelį Coenus, Paulą Thomasą Andersoną  – jų kūryba mane iki šiol inspiruoja ir daug ko išmoko. Sulaukus penkiolikos ar šešiolikos, mano akiratyje atsidūrė Michelangelo Antonioni, Federico Fellini, Luisas Buñuelis, Ing­maras Bergmanas, Luchino Visconti. Gal kiek mažiau galiu tapatintis su Naująja prancūzų kino banga. Vėliau, jau studijuodamas kultūros istoriją, Atviros Lietuvos fonde žiūrėdavau Krzysztofo Kieślowskio darbus. Vis dar sunku suvokti, kokią įtaką man darė tie filmai.

Kuo šis menas Tave taip paviliojo?

Ekrane egzistavo kitas pasaulis. Literatūra susidomėjau gana vėlai – į knygas įnikau vėlyvojoje paauglystėje. Kinas buvo galimybė trumpam pamiršti niūrią dešimtojo dešimtmečio realybę. Iš vaiko perspektyvos minėtas laikotarpis atrodė lyg nuolatinis vargas. Nenorėjau užaugti.

Brendau aplinkoje, kuri su menu nieko bendro neturėjo. Mokykloje patiko istorija, joje netrūko sudominančių pasakojimų. Tačiau sulaukus šešiolikos sukirbėjo mintis, kad galėčiau įgyvendinti su kinu susijusią svajonę. Dešimtos klasės kalbėjimo egzamine buvo galima pasirinkti temą. Aišku, nutariau papasakoti apie filmus. Mokytojų akyse pamačiau nuostabą – niekas nežinojo apie mano aistrą. Jų veiduose perskaičiau klausimą: „Iš kur šitas vaikis tiek žino apie M. Antonioni?“ Kažkas iš komisijos garsiai tarė: „Gal turėsime režisierių Lietuvoje.“ Man tai buvo postūmis eiti pirmyn.

Tuomet LMTA kino režisierių kursas buvo renkamas kas ketverius metus, tad vienus studijavau istoriją. Į režisūros stojamuosius ėjau su fatališku nusistatymu: jeigu nepriims, vadinasi, taip buvo lemta ir reikia sukti į teisę. Jeigu priims, žinosiu – čia mano kelias. Atranką įveikiau.

Gimei Vilniuje, užaugai Žirmūnų mikrorajone. Kokią įtaką Tau, kaip menininkui, darė ši vieta? Gal norėjai iš ten pabėgti?

Tikiu, kad aplinka – vienas veiksnių, lemiančių, apie ką kalbėsi kurdamas. Rašant scenarijus, iš pasąmonės neretai išnyra, regis, seniai pamiršti dalykai. Pirmieji mano filmai ir kino bandymai buvo susiję su Žirmūnais. Čia stovintys daugiabučiai turi daug kinematografinio žavesio, nors realybėje neatrodo taip patraukliai. Jaučiu, kad ši estetika man artima iki šiol.

Atmintyje saugau įdomių detalių iš kiemo gyvenimo dešimtajame dešimtmetyje. Mikrorajonas driekėsi arti centro, nors Mindaugo tilto dar nebuvo. Vaikystėje netrūko kriminalinių įvykių, kurie pasireikšdavo įvairiomis formomis ir atsidurdavo laikraščių puslapiuose.

Minėtu laikmečiu žmonės buvo daug atviresni: gyveno ne virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose, o lauke, kieme, vyko intensyvus bendravimas, vieni kitus pažinojo, dažnai kalbėdavosi. Ypač vasarą: jeigu ne pas močiutę kaime, tai triniesi po rajoną, kuriame gausu įvairiaspalvių personažų.

Režisieriaus kelionę pradėjai nuo trumpo metro. Ar šis žanras lengvesnis?

Jau daugelį metų esu Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programos sudarytojas, tad mačiau nemažai „trumpukų“. Studijuojant jie buvo gana ilgi, pavyzdžiui, mano diplominis darbas „Bergenas“ trunka 26 min. – visą amžinybę. Kanų festivalio pagrindinėje trumpametražių filmų programoje pageidaujama trukmė – iki 15 min., ilgesnius atmeta.

Turi viską papasakoti per itin mažai laiko, tad dažniausiai spėji apimti tik vieną įvykį. Man tai gana sudėtinga. Savo idėjas geriausiai realizuoju kurdamas ilgametražius filmus. Originalumu garsėjantis rumunų režisierius Radu Jude turbūt geriausias pavyzdys, kad galima įvaldyti abu formatus ir nuolat būti filmavimo procese. Man irgi taip patiktų.

Kokios temos dabar Tave labiausiai domina? Galbūt tolumoje jau ryškėja dar vienas filmas?

Galvoje sukasi daugybė idėjų, pasaulis tikrai įdomus. Gal tai bus kūrinys apie 45-erių metų žmones – mano kartą. Tai lyg natūrali seka. „Šventajame“ pasakojau apie 30-mečius, „Skyrybose karo metu“ – apie atsidūrusius ant 40-mečio slenksčio. Mano filmų veikėjai auga, bręsta, keičiasi ir sensta kartu su manimi. Žinoma, koks nors vaidmuo atiteks M. Repšiui (juokiasi).

Man svarbiausia, kad filmas atspindėtų laikmetį, socialines ir kultūrines aktualijas. Visą laiką atsiras temų, apie kurias būtina kalbėti, tik reikia sugalvoti, į kokį rūbą jas įvilkti. Tikiu, kad jeigu istorija bus įdomi man, ji patrauks ir kitus.