Tõnu Õnnepalu (1962) – žinomas estų poetas, prozininkas, vertėjas. Studijavo biologiją Tartu universitete. Jį baigęs mokytojavo ir gyveno atkampiame Hyjumos salos kaimelyje. Rašė straipsnius periodikai, dirbo literatūros žurnale „Vikerkaar“, radijo stoties „Laisvoji Europa“ korespondentu. Išleido dešimt poezijos rinkinių ir septyniolika prozos knygų, iš prancūzų kalbos išvertė François Mauriaco, Romaino Gary, Paulio Claudelio, Sébastieno Japrisot ir kitų autorių kūrinių. T. Õnnepalu romanas „Paribio valstybė“, pasirašytas Emilio Tode slapyvardžiu, 1994 m. (lietuvių kalba 1995 m.) pelnė pirmąją Baltijos Asamblėjos literatūros premiją.
Čia pateikta ištrauka iš romano „Rojus“ (2009), dvelkiančio didinga šiaurės gamtos romantika. Autorius lyriškai vaizduoja nuošalų kaimelį, jo gamtą ir metų laikus, taip pat aprašo įvykius, kai Estija atgavo nepriklausomybę. Tai tarsi pasakojimas apie rojų mumyse ir aplink mus, svarstant, ar laikui bėgant mūsų viltys kinta. Romane autorius konkrečiai atspindi ne tik geografinį, socialinį ir kultūrinį Estijos kraštovaizdį, bet ir juslinę, mentalinę erdvę, kurioje vaizduotė susipina su tikrove.

Danutė Sirijos Giraitė

Ir vakarop vėl šviečia saulė. Ir vėjas staiga atšilo. Ir po langu ant pienės žiedo net nutūpė pasišildyti sparnų toks dailus vasariškas dilgėlinukas. Pirmiau lietui dulkiant aš tarsi jutau nuobodulį. Ir tai buvo gera. Kad jį jaučiau. Nes jis man priminė visų tų Rojaus dienų nuobodulį. Ir jo būta labai daug.
Taip, bet kodėl? Kodėl mes niekaip negalime išsiversti: tenkintis tuo, ką turime gero?
Tačiau dabar aš esu patenkintas. Patenkintas, kad galiu čia būti tas septynias dienas. Tai ilgas laikas. Spėji pajusti ir apmąstyti šį bei tą.
O pirmiau, per lietų, nors iš tiesų nė nelijo, aš išsiruošiau pasivaikščioti einančiu pro šiuos vartus keliu, ir tai yra vienas kelių, kurie išveda iš Rojaus.
Nes tų kelių yra ketvertas. Tie keliai susikerta priešais Jūros vartus ir vienas kelias iš ten veda į pietus, kitas – per kiemą ir Miško vartus – į šiaurę (bet galima ir lankstu apeiti palei tvorą), o kiti du veda į rytus ir vakarus.
Rytinis kelias eina palei Šaltinių tvorą ir įkalnėn į Afriką ir tenai sykiu išsuka į didįjį plentą. Bet kol rusai nenutiesė didžiojo plento, tenai buvo vieškelis, vedantis iš Rojaus. Juo ir riedėjo bažnytininkai, kuriuos minėjau, ir išveždavo mirusiuosius, ir vaikinai išeidavo į platųjį pasaulį. Ir dabar iškeliaujantys iš Rojaus dviračiu arba automobiliu naudoja šitą kelią, nes tai trumpiausias kelias ketinant važiuoti vieškeliu, į didžiąją žemę ir kitas vietas.
O autobusų stotelėn vedė Šiaurinis kelias, kuris nuo Miško vartų ėjo tiesiai į Rojaus autobuso stotelę ir prie pašto dėžučių. Jeigu eidavai į ankstyvą autobusą ir buvo žiema, turėjai būtinai pasiimti kišeninį žibintuvėlį: ten, kur kelias nuo Miško vartų panyra į mišką, buvo labai tamsu, nes senųjų eglių šakos viršum kelio buvo susipynusios tarpusavyje ir net šviesesnis dangaus ruožas neleido įžiūrėti, kur veda kelias, ir čiuopdamas koja galėjai lengvai įlipt į mėlynes ir viržius. Bet tolėliau jau nebaisu, ten augo pušys ir tarp jų šakų šviesesnės dangaus properšos rodė kelią.
Ir iš tikrųjų tas kelias dar vingiavo kitapus vieškelio, pro pašto dėžutes ir dar toliau per smėlio kalvas ligi Hirmustės ir šiaurinio jūros pakraščio. Ten takas buvo gražus, smėlėtas ir nuklotas pušų spyg­liais. Juo ėjau keletą kartų parsivesti iš Hirmustės arklio. Nes Rojus turėjo ten savą arklio „dalį“: už jo naudojimą reikėjo eiti pjauti arkliui šieno. Bet vėliau arklio nebeidavau, neįpratau su juo dirbti, arklys, vardu Mikas, buvo storas ir aikštingas, nes su juo apskritai retai ką nors dirbdavo. Dažniausiai jis vienas stovėdavo Hirmustės ganykloje ir iš vienatvės pasidarė piktokas. Nes arklys nesutvertas vienas stovėti ganykloje.
Pietinis kelias, aišku, ėjo prie jūros ir baigėsi šalia rusų molo. Bet prieš tai dar siauras pasieniečių takelis suko į dešinę Mustanos ir Nirvanos pusėn, nors nevedė ligi pat galo, tik ligi jų paskutinės būdelės iš baltų silikatinių plytų Koulu kyšulyje, maždaug per kilometrą iki Nirvanos.
Tačiau ir tas kelias savo metu vedė iš Rojaus, nes pakrantėje stovėjo valtys ir vyrai jomis plaukė jūron, bet tų laikų man neteko matyti. Į Rojaus reidą dažnai atplaukdavo dideli medieną gabenantys laivai ir į juos irklinėmis valtimis iš Koulu miško ir Herjanos miško, ir kitų miškų, plukdydavo medieną malkoms ar pabėgiams. Krante visad stūksodavo didelės malkų ar pabėgių šūsnys, žinoma, ir valtys, kurias paprasčiausiai užtempdavo ant kopų. Jokio liepto tenai nė būt nebuvo, nes audros ir pavasarinis ižas nuneštų bet kokį lieptą. Be to, jūra toje vietoje greitai eina gilyn, nustumi valtį nuo kranto ir baigta.
O rusų akmeninis molas, kuris turėjo tapti uostu, liko įpusėtas ir sugriuvo. Jį uoliausiai statė 1941-ųjų pavasarį ir jis turėjo būti dalis sutarties dėl Estijoje statomų bazių, nors kokios sutartys ir kokia Estija tebuvo anuomet. Bet uostas prie Rojaus, šiaip ar taip, turėjo būti tų bazių dalis. Vis dėlto Rojaus gyventojų neišvarė ir neišbogino jų iš namų, kaip nutiko Ristnos žmonėms, kur pastatė tikrą bazę, išlikusią ir mano laikais, tais laikais, apie kuriuos Tau pasakoju, – tai Lokatorius, kaip praminė žmonės. Kas ten iš tikro buvo, bene kas žinojo. Ir kai sykį galėjo pamatyti, lokatoriai jau buvo išgabenti Rusijon.
O nuokalnėje po Rojumi ėmė statyti uostą ir sutempė molui akmenis. Tai darė paties Rojaus ir kitų kaimų vyrai, ir vyrų netrūko, moterų irgi, atkako net iš Viljandžio, ir už tą akmenų tampymą dosniai sumokėjo. Ne vienas gavo pinigų daugiau, nei po šiai dienai sykiu regėjo. Bet protingai darė tas, kuris tų pinigų netaupė, o iškart išleido, kad ir pragerdamas, kadangi netrukus jie neteko vertės. Kaip ne kartą jos neteko visi pinigai, bent jau čia, šioje šalyje.
O Mardžio gyventojų pirtyje, anot Endelio, buvo įrengtas sandėlis, jame uosto statytojams laikė sviesto dėžes su užrašu „Estonian Brand Butter“. Ir šitą sandėlį saugojo toks buvęs kalinys, aklatikis komunistas, kuris netikėjo, kad sovietų valdžia gali ką nors be reikalo suimti arba persekioti.
Ir, tiesą sakant, žmonės liko gana patenkinti tuo naujos vyriausybės dosniai atlygintu ir sočiu darbu uosto statyboje. Tačiau tespėjo pastatyti pusę molo, ir didžiąją jo dalį sugriovė pastaroji didelė sausio audra, kuri apskritai labai pakeitė Rojaus krantą.
Kai statė uostą, miške surentė laikinus barakus ir šeštadienio vakarais juose rengdavo vakarėlius, kuriuose merginos galėjo pašokti su Rusijos kareiviais. Riešutynės mergiotės ypač mėgo lankyti šokius „barake“, bent jau taip sakė Helmė, kuri, be abejo, ten nesilankė. Jinai juk buvo Rojaus Viršukalnės ūkio šeimininkė. Nes Viršukalnės ūkis Rojuje visada buvo visų didžiausias ir caro laikų pabaigoje mokėjo dvarui rentą – 71 rublį už metus, o Mardžio ir Mikelio kiemai kiekvienas mokėjo po 62 rublius 16 kapeikų, o pačią mažiausią rentą mokėjo Šaltinių žemės laikytojai, 14 rublių 30 kapeikų. Nes kur galėjo paimti tą rentą.
Tačiau šokiai šokiais, uostas liko neužbaigtas, nes tuoj prasidėjo karas, o po karo jo statyti iš naujo niekas neketino. Ir kaip tik tuo metu Rojaus likimas pakibo ant plauko. Toji bėda, užgriuvusi anuomet, vadinosi „evakuacija“. Helmė žinojo tą žodį taip pat gerai kaip žodžius „Botnijos įlanka“. Kadangi Helmė ir Eduardas, ir visi kiti Rojaus gyventojai buvo „evakuoti“. Jiems įsakė palikti savo namus, pasiimti mantą ir kraustytis kur gali, ne arčiau kaip penkis kilometrus į rytus. Ir namuose apsigyveno kareiviai ir karininkai. Visą tą kraštą norėta paversti karine zona ir didele baze. Ir tada Rojų, savaime aišku, būtų nušlavę nuo žemės paviršiaus, ir aš niekad nebūčiau galėjęs atvykti čia gyventi ir pamatyti viso to, ką pamačiau. Ir Rojaus žmonės savo dienas būtų turėję baigti svetur.
Nes vargu ar iš tų namų kas būtų likę. Net tą vienintelę žiemą, kol truko „evakuacija“, kareiviai spėjo sukūrenti krosnyse liūto dalį Rojaus tvorų ir vartų, ir pargrįžęs Eduardas turėjo iškart imti tverti naujas tvoras ir statyti naujus vartus.
Bet Rojaus vis dėlto nenušlavė nuo žemės, jis išliko. Evakuacija pasibaigė ir, matyt, aukštesnė vadovybė nusprendė, kad nebereikia tokios didelės bazės ir kad vietiniai gyventojai nekelia ypatingos grėsmės valstybės saugumui. Tik nuo tada neleido plaukti valtimi iš Rojaus kranto, ir „Žvejo“ kolūkio nariai galėjo plaukti jūron iš Hirmustės ar vėliau Kalanos uosto, jį ten pastatė didelį ir ištaigingą, su plačia betonuota prieplauka, o paskui paliko. Nes pasirodė esąs per toli nuo sausumos ir nuo jūros tykanti per didelė grėsmė.
O Vakarinis kelias tuo metu, apie kurį dėstau, ir vedė tenai į paliktą uostą ir krautuvę, kurioje savo įstatymus kūrė Lidija ir dalino deficitą kam panorėjusi. Ir Vakarinis kelias taip pat vedė į meteorologijos stotį. Ir tenai ėjo gražus takas. Ir meteorologijos stoties aplinka kartu su Šilo Kusčio apleista lūšnele ir galine autobuso stotele, ir apsisukimo vieta uoste, ir pats paliktas uostas su savo griūvančia prieplauka – visa tai kartu buvo tartum visai skirtinga vieta nei Rojus.
Ten tarsi tvinkčiojo žmonių gyvenimas ir ji buvo atviresnė pasauliui, nors iš uosto nebegalėjai niekur nusigauti. Tačiau iš meteorologijos stoties galėjai bent paskambinti. Ir krautuvės dienomis į ją ateidavo žmonės, ir net Lokatoriaus kareiviams leido ten apsipirkti.
O Rojus visuomet buvo toks tylus ir atsiskyręs. Ir keista, jis toks liko ligi šiol, kai visos kitos vietos pakito. Tapo dar tylesnis ir dar labiau atsiskyręs.
Tačiau aš nežinau, kodėl mes užsibūname vienoje vietoje, o kitoje neužsibūname, kodėl mes sutariame su vienu žmogumi, o su kitu mums nieko neišeina. Aš pamaniau: gal yra taip, kad turime iš jų kažko pasimokyti. Iš tos vietos ar iš to žmogaus.
Ir vis dėlto nežinau ligi šiol, aš stengiuosi ir stengiuosi tai sužinoti, kokia iš tikro buvo toji pamoka, kurią turėjo man duoti Rojus. Ir ar ji apskritai pasibaigė? Ar prieš pamokos galą ketinau pabėgti ir dabar vis tiek esu paliktas po pamokų?
Iš žmonių mes mokomės, galų gale, to, kaip mylėti. Bene dar ko. Ir ar Tu žinai. Aš manau, kad iš tam tikros vietos irgi to mokomės. Mylėti žmogų ir mylėti tam tikrą vietą yra kažkuo panašūs dalykai. Ir nė vienas niekad nėra šiaip jau paprastas. Juk argi ne taip: jeigu tu moki teisingai mylėti, jeigu tai mokėdamas esi laisvas ir nieko daugiau nebijai, ko gi daugiau? Argi tai nėra viso pasaulio išmintis? Netgi angelų išmintis, tų dangiškųjų.
Taip, aš nežinau. Kartais vakariniu autobusu važiuodavo ir Lokatoriaus kareiviai, jie važiuodavo iki priešpaskutinės stotelės, kur nuo sankryžos galėjai patekti į dalinį ir kareivines. Sykį anksti pavasarį, kai saulė nusileido vos autobusui pajudėjus, autobusas į vietą atvyko aklinoje tamsoje, o ant galinių sėdynių važiavo du jauni kareiviukai. Jie atsišliejo vienas į kitą ir netrukus užmigo, ir jų tarpusavio artume buvo tiek daug nepretenzingo paprastumo, savito vaikiško nekaltumo, nors kartu tai buvo suaugusiųjų artumas, ir aš pamaniau: kodėl aš taip nemoku. Arba kodėl mano dalia ne tokia.
O kas yra mūsų dalia? Mylėti ligi galo tą, kurį tu gavai mylėti. Taip, ligi galo. Rojų palikau pusiaukelėje, kaip ir daugelį kitų. Aš prieš tai pabėgau. Nes mylėti Rojų man pasirodė pernelyg baisu, ta meilė būtų pareikalavusi per daug: visko, viso gyvenimo ligi pat mirties. O kas tada liks man?
Tačiau ar kas nors turi likti tau pačiam?
Juk neturi. Nes vis tiek tu gauni viską, ko reikia. Bet vis toji baimė. Baimė likti be nieko, baimė suvėlinti, baimė likti nuošalyje. Nes gyvenimas teka pro šalį ir kol tu mylėsi vieną tuščią ir tylų Rojų, neteksi visų galimybių. Nes kiekvieno gyvenime juk yra galimybės?
Bent jau mus taip mokė. Ir galimybės, jos esti dideliuose miestuose. Nes galimybės yra kiti žmonės. Galimybes reikia išnaudoti…
Ir aš taip pat išvykau į Paryžių pro šiaurinius vartus, Miško vartus, ankstyvo ryto tamsoje, kad spėčiau į pirmą autobusą ir iškeliaučiau į didelį miestą. Taip, Rojuje galėjai lengvai manyti, kad net Talinas yra didelis miestas. Tačiau atvykęs pamatydavai, kad jis buvo toks, koks buvo. Koksai yra. Nuo ano meto man jis ne ypač pasikeitė. Iškart jį atpažįstu: pavasario vakaras ties Karjos gatvės ir Laisvės aikštės kampu, kur gėlių pardavėjos pakuoja savo likusius narcizų žiedus ir karklo katinėlius, ir pro jas skubantys žmonės, kiekvienas su savo gyvenimo rūpesčiais, kuriuos taip ir nusineša į prietemą, į autobuso stotelę ir į autobusą. Kuris iš tų žmonių yra tavasis Rojus?
Ir iš tikrųjų tu neturi kur eiti. Yra vienas numeris, kuriuo tu dar nedrįsti skambinti, bijai nusivilti. Toks paprastas, tiesą sakant, yra tasai žmonių susitikimas ir gyvenimas. Mes tuščiai jį pavertėme be galo keb­liu. Jeigu tu moki mylėti save ir savo dalią, vadinasi, turi viską, o jeigu ne, vadinasi, neturi nieko. Tik šito niekur nebemoko.
Ir kai sienos atsivėrė ir atsirado galimybė, aš vėl išėjau pro Miško vartus Šiauriniu keliu į autobuso stotelę, skubėdamas į ankstyvą ryto autobusą važiuoti į dar didesnį miestą, kurio niekados nemačiau, bet apie kurį daug skaičiau ir iš kurio daug tikėjausi, ką čia slėpti.
Kai pirmą kartą atvykau Paryžiun, buvo žiema ir šalti orai. Aš visiškai neturėjau pinigų. Nors tiek gerai, kad galėjau išmėginti tai, apie ką svajojau: sėdėti kavinėse. Knygose juk rašo, kad ten ką nors susitinki. Aš nesusitikau. Tačiau nė minutėlei nepagalvojau, kad knygos gali meluoti. Klaida glūdėjo kažkur kitur. Nes kodėl buvo taip: tiek daug veidų, ir nė vieno veido, tiek daug kūnų – tolumoje – ir nė vieno arti. Tiek daug dvasios žmonių akyse, ir nė vienos dvasios.
Vieną vakarą, jau sausiui baigiantis ir turbūt gana vėlyvą valandą, kadangi dažnai klaidžiodavau ligi vėlumos, mat grįždamas į nakvynės vietą nenorėjau pripažinti savo eilinio pralaimėjimo, – vieną vėlų sausio pabaigos vakarą bastydamasis atsidūriau kažkur Respublikos aikštės kampe, nes, matyt, jau ketinau pasiduoti ir grįžti „namo“. Pilvas buvo tuščias ir kojos pailso. Visi, kas lankėsi, juk žino tą svetimo did­miesčio nuovargį. Tačiau netikėtai jis gali užaštrinti jusles. Tave ištinka toksai šviesus abejingumas ir priešais didelį žuvies restoraną tu lieki žiūrėti į ryškiai apšviestą jo vitriną ten, gatvės kampe, kur išdėliotos austrės ir kiti jūros gyviai, citrinos, viena kita lašiša, spindintis ledas. Ten, į visa tai žiūrėdamas, arba, tikriau, stebeilydamas, beveik nieko daugiau nematydamas, aš staiga atsidūriau Rojuje. Taip, aš vėl grįžau čionai ir viskas buvo po senovei, mano menkas šiaurinis kambarėlis, senos trobos gegnes purtantis vakaris vėjas, tamsa, tyluma, begalinis miškų ošimas, toji keista laimė, kur nėra nieko kito ir kur visgi tu nesi vienišas.
Tenai gatvės kampe aš buvau toks laimingas, kad turiu savo Rojų.
Ir netrukus aš išvažiavau atgal. Išlipau iš autobuso prie pašto dėžučių. Tamsoje uodžiau pušų ir šlapio smėlio, ir samanų kvapą. Ir kitą vakarą Aikę ir Antoną pasikviečiau arbatos, nes man knietėjo pavaišinti juos kalvadosu, kurį nusipirkau už savo skatikus, ir tais „užsieniniais“ saldainiais (nes tuo metu taip ir buvo, tas susibūrimas apie atvežtus iš užsienio daiktus, lauktuvių dalijimas), ir įjungti pasiklausyti Patrisijos Kas kasetę. Ir svajoti apie Paryžių.
Nes taip lengva tai daryti čia. Iš seno papratimo.
Argi ne keista, mano mielas drauge, kad tu nepatenki Rojun, o Rojus patenka tavo vidun ir tu nešiojiesi jį visur su savimi, taigi, tą baisųjį Rojų, kuriame nieko nebėra, bet kuris savaime yra šis tas.
Ir galiausiai kitas yra tas, katras renkasi, kai tu jį sutinki, nes ir jie turi kažkaip pamilti tą bergždžią ir tolimą žemę, vienišą vietą, slypinčią tavyje, – Rojų.
O šiomis dienomis oras tikrai permainingas, net Rojuje. Šviesi šilta saulėkaita virto tamsiu vakaru. Kikilis čirpauja, tartum netrukus pradėtų lyti, ir galbūt pradės, nes viršum eglių tvenkiasi vis sunkesni debesys. Ir aš jaučiu tą širdies sunkį, tokį man žinomą iš Rojaus: nieko nėra, nieko nenutiks, niekas neateis. Tačiau jaučiu jį tartum iš šalies, be jokio gniaužimo. Galbūt tikrai Rojuje aš atsigaunu, sveikstu nuo visų tų dienų ir metų, o gal tai Rojaus meilė, kurią vis dėlto, nors spyriodamasis, galiausiai perpratau. Nedrįstu to labai tikėtis. Bet, pagalvojęs apie Tave, visgi išdrįsiu… Apie Tave, nes juk visa tai rašau Tau. Dėl Tavęs, tiktai. Dėl Tavęs ir savęs.
Ir ėmė tykiai dulksnoti. Kambary tamsu, lyg būtų koks kitas metų laikas, kitas vėlyvas vakaras. Rytoj ketinu parašyti Tau apie lengvesnius ir paprastesnius dalykus, nes juose visad daugiau teisybės. Pavyzdžiui, apie Mopį, kuris galiausiai išsivadavo iš grandinės, ir apie kitus gyvūnus, kurie gyveno, kentėjo ir nustipo Rojuje. Nes Rojuje anuomet šalia žmonių gyveno ir daug keturkojų ir daugelį jų aš taip gerai atmenu. Geriau nei kai kuriuos žmones, ar ne tiesa.
Taip, vėl prapliupo sodrus lietus. Norėjau dar išeiti… Bet gal liausis. Ir turėjau Tau kiek papasakoti apie savo dienos pasivaikščiojimą, bet nepabaigiau. Taigi nuėjau tuo Vakariniu keliu, kurį puikiai žinojau, pro visas tas senas iškilias pušis, kai kurias pažinojau net asmeniškai, nes tiek daug į jas žiūrėjau ir per tą laiką jos visai nepasikeitė. Kuri tik nudžiūvo, kuri nulūžo ar buvo nupjauta. Bet apskritai tas kelias buvo toks pat. Bent jau iki upės.
Nes vis dėlto Rojuje yra dvi upės. Anksčiau, kai rašiau apie vieną, maniau, kad antroji yra per maža, neverta minėti. O visgi yra taip, kad tiek iš rytų, tiek iš vakarų Rojaus ribas žymi upeliai. Rytuose, palei Nirvaną, teka Mustanos upelis, o tas, kuris kerta Vakarinį kelią, nė neturi vardo, arba aš jo nežinau. Jis išteka iš Riešutynės pievų ir perbėga per kelią, visai mažas upeliukas, bet vis dėlto jis yra tarsi vakarinė Rojaus riba. Ten, kur jis teka, lapoja tankūs lazdynų krūmai, o kitapus prasideda kitokios žemės ir miškai. Taip, iš tiesų kitokios. Minėjau, kad meteorologijos stoties ir uosto aplinka jau anuomet atrodė atviresnė gyvenimui nei Rojus. Smagu buvo tenai nueiti, bet visad smagu ir sugrįžti Rojun, nes… Taigi.
Nes dabar ten iš tiesų prasidėjo visai kitas gyvenimas. Vietos turi savo likimą, savo prigimtį. Yra vietų, kurios ilgisi tylos ir susitelkia į save, ir kitokių, kurios ieško gyvasties ir judėjimo. Ten pastaraisiais metais pastatė bent dešimtį naujų namų. Daugiau. Vienas iškilo jau praėjusią žiemą. Didelis ir prabangus, vyrai kaip tik baigė kloti nendrių stogą, ir apie kiemą namo savininkas padirbino ilgą žiogrių tvorą, viskas kaip senovėje. Žiūrint dabar, tokia „tikra“ tvora rodo, kad turi ganėtinai pinigų nusamdyti vyrus ją tverti. Rankų darbas yra brangus. Kadaise tokia tvora buvo pati paprasčiausia ir pigiausia. Tokia, kokią mokėjo dirbti iš to, kas buvo po ranka. O tos už pinigus pastatytos tvoros niekada neatrodo tokios tikroviškos. Viena vertus, jos pernelyg tvarkingos, kita vertus, kiek negrabios. Tokie dažnai būna už pinigus padirbinti daiktai.
Ir apskritai aš nemoku vertinti viso to vystymo ir plėtojimo. Man tai svetima. Toji vieta man tapo svetima. Nebegalėjau likti ten nė minutėlės ir panūdau sugrįžti, per bevardį Rojaus ribos upelį, čia, kur niekas nieko nevysto, kur tvyro tyla ir nykulys. Nes tai yra taip gera.
Visi tie nauji namai, žinoma, dabar stovi tušti, kadangi šiokiadienis ir sezonas dar neprasidėjo. Tai tarsi koks užkeikimas, kai turi tiek pinigų, kad privalai statytis namą, kuriame tu paprastai negyveni. Aš niekada to nesupratau. Bet tikriausiai kažkokios prasmės yra. Kažkieno rojus. Būtent toks.
Lietus ima silpti, dabar eisiu išsiųsti šitą laišką.
Nuėjęs išsiunčiau laišką. Lietus liaunasi ir vėl užeina. Visą laiką vakaruose saulėlydžio pusėje matyti auksinis pakraštys, kuris lyg rengiasi kilti, tartum tuojau ketintų išsigiedryti, bet vėl užeina naujas lietus, kaip ašarų pliūpsniai, vėl, ir vėl.
Tačiau jau vakaras ir tame lietuje visgi pasklinda auksinė vakarų šviesa. Saulė dar nenusileido. Arba nusileis netrukus. Jau dešimta valanda.
Ir visi mes turime savo valandų liturgiją, kurios privalome laikytis ir laikomės, dažnai patys nežinodami, visą gyvenimą. Nes antraip gyvenimas ir nesibaigs. Kaip Helmė rytais kurdavo ugnį viryklėje ir vakarais užtraukdavo laikrodžio pasvarus, kol teliko vienas, nes laikrodis nebemušė ir mušimo pasvaro nebegalėjo užtraukti. Tą laikrodį iš tų namų jau išnešė, į Helmės gimtinę, kurion „švedai“ atvažiuoja vasaroti. Ir argi ne vis tiek, kur galiausiai atsiduria mūsų daiktai?
Ir aš žiūriu čia pro „savo“ šiaurinį langą (ir vis dėlto jis „mano“ tebus suskaičiuotas dienas, kaip ir viso ko mūsų dienos yra suskaičiuotos, tik tam tikrais atvejais mes nežinome, iki kelių bus skaičiuojama) į tas egles rimstančiame lietuje ir iš vakarų artėjančioje šviesoje, kuri ten pat ir užges, ir esu laimingas jas matydamas. Taip, tokia mano geroji dalia. Taip, esu už ją dėkingas. Ir gera, kad nebėra tų metų, apie kuriuos Tau pasakoju. Gerai, kad jie buvo, ir gerai, kad praėjo. Ir vis dėlto gera, kad aš vėl esu čia ir trumpam turiu tą šiaurinį langą, iš kurio matyti eglės. Ir tą artėjančios Rojaus vasaros nakties baltą šviesą. Ir kad jau vakaras, ir lietus baigiasi, ir paukščiai miške darkart ims čiauškėti, kaip čiauška tada, kai baigiasi lietus ir dar netemsta.
Ir kad aš turiu tą „Alinai“, kurios klausau ir klausau šiame keistame kambaryje. Ir kartais tai būna žinomos gedulo apeigos, kurias girdžiu, o kartais tyli džiaugsmo giesmė, kylanti kažkur iš mano nežinomybės.
Ir vėl rytas mėlynas ir giedras, ir netgi šiltas, nes ryto saulė visuomet tokia kaitri, kad šaltas šulinio vanduo yra tarsi tikra atgaiva. Bet, aišku, aš nepalikau neužkurtos viryklės, nes nepastebimai perėmiau iš Helmės tą seną Rojaus valandų liturgiją ir namuose atlieku ją kasdien. Nedarau to tik per vasaros karščius. Helmė ir tada darė. Be abejo, ji buvo nuoseklesnė ir kantresnė negu dabar bet kuris iš mūsų. Senieji Rojaus žmonės apskritai buvo kantrūs, tad, mano galva, gyvenimas, kurį mes dabar manome esant sunkų, jiems nebuvo sunkus. Mes paprasčiausiai tapome nekantresni. Ir tai apsunkina gyvenimą. Kaip ir patogumai. Kurie turėtų mus išlaisvinti, bet matau, kad niekas nepavergia labiau už patogumus. Kai tavo būste yra vanduo ir šiltas vanduo teka iš čiaupo – o Rojuje, kai vanduo pagaliau buvo „įvestas“, panūdęs šilto vandens vis tiek turėjai kūrent viryklę, tą kitą, „Pionierių“, kurią pastatė Felikso kambaryje vietoj senos Felikso viryklės, – tada turi praustis be galo. O prieš tai mes šeštadienį pakurdavome pirtį ir gana. Tarpais nusiprausdavome virš dubens, o vasarą juk maudėmės jūroje. Bene žiemą tu taip labai išsipurvini. Bet kai yra patogumai, išsipurvini.
Ir kai eilinį kartą pabėgau iš Rojaus ir išsinuomojau butą mieste, kad nereikėtų kas rytą girdėti, kaip Helmė atsikėlusi tarškina dūmtraukio užkaiščius ir puodus ir kuria ugnį viryklėje, užvis labiausiai man trūko to liepsnos spragėjimo ir viryklės šilumos rytais virtuvėje arba to treškesio krosnyje. Nes Rojuje paprastai kūreno pušines ar eglines malkas, kartu su mažumėle juodalksnio. Iš Koulu miško aš beržų nenešdavau, kaip buvo įprasta dar Eduardui gyvam esant, o pačiame Rojuje teaugo pušys ir eglės. Ir tasai butas mieste kartais būdavo toks šaltas (nes tuomet buvo tie vargani metai, kai iš Rusijos nebegavome pigių dujų), bet negalėjai nieko pakeisti. Negalėjai išeit į lauką parnešti malkų iš klojimo pašelmenės arba malkinės. Nieko negalėjai padaryti. Juo daugiau patogumų, juo bejėgiškesni mes esam.
O debesys šiandien ryte neliks nepakilę dangun, nors šįkart jie lyg ir pasirodys iš rytų ir pažiūrėsim, kas jiems bus ir kokį vaidinimą man šiandien parodys senasis Rojaus dangus. Nors jis nerodo jo man ir niekam kitam, apskritai nerodo. Bet man negalima uždrausti taip rašyti, juolab mąstyti.
Ir daug kartų čia, Rojuje, eidamas pro Kūlyno verandos ar virtuvės duris pajusdavau neaiškų laukimą, tartum kažkas turėtų ateiti. Iš pradžių nesupratau, ko iš tikrųjų laukiu, nes tas jausmas tiesiog šmėstelėdavo pro šalį. Žinoma, ten nieko nebuvo.
O vakar vakare iš verandos stodamas ant plokščio akmens supratau, kad laukiu kokio nors gyvūno. Kad katė ateitų ir pro kojas įsmuktų į kambarį. Arba kad priešais namą prie svirno imtų loti ir vizginti uodegą Mopis, nes jau atėjo valanda, kai turi nešt jam semtuką. Arba nors užgiedotų Mardžio arba Šaltinio gyventojų gaidys. Arba iš kažkur atsklistų karvės mykimas, nes veikiai reikės melžti. Arba avies balsas, nors tarpais jis taip įkyri ir gali „išūžti protą“, anot Helmės, kai jos ima bliauti. Vis bėė ir bėė! Nes jos yra „prijunkintos prie dykinimo“ ir pratusios „gauti iš rankos“, nors ganykloje turi ėsti tiek ir tiek. Tačiau ateina prie vartų bliauti, laukia, kol kibire gaus ko skanesnio. (Kaip ir mes gana dažnai, ar ne tiesa, nes juk ir mes esame prijunkinti prie dykinimo.)
Tiesą sakant, gyvendamas Rojuje aš dažnai fantazuodavau, koks būtų Rojus, jei jame nebeliktų žmonių. Nors jų ir šiaip nebuvo per daug ir dažnai atrodė, kad nėra nieko. Bet nors žmonių ir nematei, vis dėlto buvo jų gyvulių balsai, kurie rodė, kad čia gyvenama. Ir kartais ilgą vasaros dieną tas Mardžio sodybos gaidžio monotoniškas giedojimas buvo toks beviltiškas, kad norėjai būti bet kur, svarbiausia, kad begalinėje šviesioje dienoje negirdėtum to skardinčio beprasmio balso.
O dabar aš galiu girdėti, koks yra Rojus, likęs po žmonių. Tai paukščių karalystė, jie gieda ir skraido, ir čirškia begaliniame ošime.
Bet tarpais, kai jie ima dirgliai kliegti, ir ypač kregždės, duodamos perspėjimą, aš pamanau, kad Mardžio kiemo katinas atėjo čia ieškoti jų lizdų. Kadangi jis yra paskutinis žmonių gyvūnas, tebegyvenantis Rojuje, kiek žinau. Nes jų mažas šunelis Tuksis, atklydęs pats ir buvęs labai ištikimas Endeliui, jau nusibaigė. Ir avis, jie laikė ją vienintelę, nes ką nors reikėjo laikyti, pernelyg išstorėjo ir taip pat nudvėsė. O karvę jie atidavė, regis, 2003 ar 2004 metais, ligi tol dar laikė, nors pieno nebuvo kur dėti. Ir dabar šiame krašte nebeliko nė vienos karvės, nebent tik Afrikoje. Tačiau netikiu, kad ir ten yra. Nes kaip kadaise reikėjo laikyti karvę, taip staiga turėjo jos atsisakyti. Ir žinau, kad Mardžio žmonės tuo labai patenkinti, ar bent jau taip sako. Elvė gali žiūrėti savo televizijos serialą ir neturi bėgt į lauką patikrinti, ko toji karvė ten vėl baubia arba kodėl tyli, galgi išlindo pro tvorą ir nuėjo miškan. Arba eiti jos melžti. Ir dar jie turėjo porą vištų, ir kai nebeliko Tuksio, ėmė lankytis lapės. Ir paskutinė višta viena dar gyveno pirtyje, nes tvarte be karvės, aišku, per šalta. Aš nežinau, kas ištiko tą vištą, bet kas gi dėl jos kiaurą žiemą kūrentų pirtį. Nes Mardžio žmonių kambariai visados labai švarūs ir tenai neįleistų viščiukų gyvent į sekciją, joje už stiklo stovi krištolas ir visa, kas priklauso. Beje, Afrikoje irgi stovėjo, nes kas gi neturėjo krištolo sekcijoje už stiklo, tačiau viščiukai irgi buvo, jie krištolui netrukdė.
Taigi paskutinis gyvūnas ir buvo tas Elvės dičkis juodas katinas, kuris labai mėgsta susirangyti ant jos baltos nėriniuotos lovatiesės, kai Elvė žiūri savo laidas. Jam leidžiama daugiau, jis juk paskutinis ir vienintelis. Ir todėl, po teisybei, netikiu, kad jis ateitų taip toli, į Kūlyno kiemą ieškoti paukščių lizdų. Jis ir be jų sotus. Bet kas gi tas kates supaisys.
Ir vis dėlto keista, aš supratau, kad neturiu čia ko šerti. Nes Rojuje visad buvo gyvuliai, kuriuos reikėjo šerti. Tikra kaip „amen“ per pamaldas. Jeigu ne kiti, nuolat buvo Mopis ir katė. Iš pradžių dar buvo Juočkė su savo telyčaite, kurios gyveno per žiemą, kol jas išvežė, ir vėliau buvo avys. Nes tikra teisybė, kad tvarte turi būti koks gyvulėlis, koksai gi ūkis be jo.
O Mopį Helmė paėmė tą vasarą, kai įsileido ir mus. „Likęs po Eduardo“ buvo dar toks skalikas, atrodo, Rolis vardu, bet jo ji nenorėjo, nes daug ėda ir turi ploną kailį, negali žiemą laikyti kiemo būdoje. Taigi ji klausinėjo, kur gauti tokį šunytį, kuris neaugtų labai didelis ir būtų gauruotas, nebijotų šalčio. Ir Taimė atnešė jai tą šunytį. Taimė buvo Helmės dukterėčia, gyveno Kerdloje, bet dabar ir ji mirusi. Helmė svarstė, jei bus mažas šuniukas, kaipgi jį pavadinti, tegu bus Mopis.
Taip ir liko. Iš jo užaugo šuo trumpomis kreivomis letenomis ir ilgu liemeniu, ir jo kailis buvo garbanotas, pramaišiui pilkos ir baltos spalvos, o snukis gauruotas. Ausys buvo nuleipusios. Iš pradžių jis lakstė palaidas, bet buvo be galo uolus ir užpuolė Kūlyno Elą, kai ant dviračio važiavo nuo kalno, ir Ela vos nenuvirto. Manau, taip nutiko todėl, kad Helmė ne ypač mėgo Elą. Bet nuo tada Mopį grandine pririšo prie svirno sienos. Ir ten jis gyveno beveik iki savo dienų galo. Bet ne visai, nes kiek anksčiau atgavo laisvę.
O Rolį Helmė liepė nušauti.
Mopis buvo prikaustytas prie svirno šono namo pusėje ir kai kas nors ėjo keliu, jis turėjo bėgti kartą vienon, kartą kiton svirno pusėn, nes antraip prašalaitis būtų dingęs jam iš akių už svirno. Ir prieš jam dingstant Mopis iš anksto bėgo šen ir ten, o grandinė kėlė nuo žemės dulkių debesis, kai buvo vasara ir sausra. Jis buvo labai guvus šuo ir Helmė kartais tai įvertindavo teigiama pastaba.
O jam šerti pakrosnėje po virykle gulėjo didelis semtukas, į kurį pylė riebaluotas pamazgas (indų mazgojimo priemonių Rojuje nežinojo), ir į jas Helmė pavakary įtrupindavo duonos ir virtų ar keptų bulvių su lupena. Bent jau Mopiui nuolatos turėjo būti virtų ar krosnyje keptų bulvių. Nes ko daugiau jam duosi. Gryna duona juk šuns nešersi. Kas, kad duona anuomet tebebuvo labai pigi ir forminės kepaliukas kainavo tik 14 kapeikų, ir ja visi šėrė gyvulius, ir kaimiečiai maišais tempdavosi ją namo. Rojuje tokio papročio nebuvo. Duona visad buvo brangi. Ar bent jau teko ją iš toli gabenti.
Ir vakarui artėjant Mopis jau įsitaisydavo priešais tuos mažus vartelius, kurie nuo trobos per kaupo sodą vedė prie svirno ir kuriuos vadino Svirno vartais. Bet vėliau jie tapo Mopio vartais. Jis ten dyrėjo, iškėlęs gauruotą snukį, virtuvės lango ir lauko durų pusėn ir uoliai vizgino uodegą. Netgi kilstelėjęs savo nuleipusias ausis. Ir, niekam nepasirodžius, jis amtelėdavo. Ir galų gale pasileisdavo loti. Tada kas nors turėjo nueiti ir ištuštinti semtuką į Mopio dubenėlį. Vasarą tai darydavo Helmė, jai patiko, kad gali ką nors pašerti, nors to nesakė. O žiemą dėl savo paliegusių kojų į kiemą neidavo, nes laiptai galėjo būti slidūs. Bet kai aš būdavau mieste, tuomet išeidavo ir kiekvieną šeštadienį nusileisdavo nuo kalno į pirtį. Tam tikslui turėjo lazdą.
Taigi Mopis buvo Helmės šuo ir man jis nebuvo ypač savas. Tiesa, tarpais aš jo gailėjau, kad turi makaluotis ten ant grandinės ir laukti savo semtuko, tačiau man ganėjo ir savų rūpesčių. Ir jo negalėjai paleisti, kad ir dėl avių, nes jis kaipmat imtų jas vaikytis.
Tačiau Mopis buvo ir šioks toks filosofas, ypač pavasarį, kai saulė vėl imdavo šildyti jo po žiemos nušepusį kailiuką, ir jis rašė savo eiliuotus pamąstymus ir siuntė juos žurnalui „Grandinė ir būda“, kuris dabar išeina pervadintas tiesiog „Grandine“, jeigu apskritai išeina. Tai buvo Mopio elegijos. Nes iš tikrųjų jis buvo vienišas ir nieko neturėjo. Apie tai ir rašė, nes apie ką daugiau rašysi „Grandinei ir būdai“. Reikėtų surasti tuos senus Mopio rankraščius, ten tikriausiai yra vertingų dalykų.
Bet prieš tai, kai žmonės paliko Rojų, Mopis dar spėjo išsivaduoti iš grandinės. Tuo metu man šovė idėja, kad visa kas turi keistis. Tuo metu apskritai vyravo tokia idėja. Tai buvo apie 1998-uosius. Visa ir pasikeitė. Netgi Estija tapo laisva ir Rojuje į žemę įmušė riboženklių stulpelius, ir miške sužymėjo biržes. Ir krante dingo pasieniečiai, ir Lokatoriuje galėjai laisvai lankytis, bet ten nebebuvo ko imti, netgi kareivinių stogo šiferį išgabeno. Teliko pačios medinės kareivinės, baisiai nusiaubtos, ir du dviaukščiai blokiniai namai išdaužytais langais, jie niekad ir nebuvo baigti. Juose turėjo būti karininkų butai ir karininkienės, nenorėjusios dirbti Šaukštinyčioje, greičiausiai dieną naktį svajojo apie tą iškilmingą valandą, kai joms įteiks raktus nuo jų „kvartiros“ su visais patogumais ir jos kaip gyvos daugiau nebekūrens krosnies. O teko susikrauti mantą ir išvažiuoti, nes laikai pasikeitė. Ir tie du blokiniai namai tebestovi po šiai dienai, ir juose niekad niekas negyveno ir negalėjo pasimėgauti visais patogumais. O Šaukštinyčia tada jau buvo uždaryta, nes laisvėje tokių aliumininių šaukštų niekam nebereikėjo ir vėliau vyrai gerokai pasidarbavo, vežiodami aliuminio atliekas į supirktuvę, nes jo apie pastatą buvo didžiausios krūvos. Taip pat ir kitokį Lokatoriuje likusį metalą.
Taigi reforma, kurios ėmiausi, buvo ta, kad aš išvadavau Mopį nuo grandinės. Visų pirma, tebebuvo žiema, aš paprasčiausiai pasiimdavau jį kartu prie jūros. Jis uoliai ieškojo gniūžčių, kurias jam svaidžiau į sniegą.
Tačiau veikiai jis nebesutiko su tuo, kad jį vėl pririštų prie grandinės. Reiškė savo nuomonę dabar jau ne tik vakarienės metą ateidamas prie savo vardo vartelių vizginti uodegą ir loti, o lojo ten be perstojo. Ir skalijo nors ligi užkimimo kad ir kiaurą naktį, kaip anksčiau lojo ant ežių. Ir, žinoma, to niekas nebepajėgė pakęsti ir Mopį teko paleisti nuo grandinės. Galima tvirtinti, kad jis išsilojo laisvę, kaip mes ją išsidainavome. Bet Mopis tada jau buvo senas šuo, virš dešimties metų. Į kelią kam nors įkąsti daugiau nebėgo, tik nuolat gulinėjo priešais laiptus ir laukė, kada aš išeisiu. Aš buvau jo išvaduotojas ir jis man buvo labai ištikimas. Kai dviračiu važiavau į mišką, jis bėgo iš paskos, taip toli iškišęs rožinį liežuvį, kad tas siekė kone pusę liemens. O jo kūnas buvo ilgas ir letenos trumpos ir galiausiai jis atsiliko, pargrįžo namo tik kitą dieną, visas purvinas, nežinia kur išsitrainiojęs. Bet vėliau jis atėjo į protą ir pamatęs, kad aš su dviračiu išeinu pro vartelius, pakeldavo galvą, nusukdavo snukį į šoną ir mikliai nutipendavo kitapus namo, kad nematytų, kaip išeinu, ir neturėtų bėgti man iš paskos.
O kai aš išėjau iš Rojaus, jis liko Jonui, ir kai Jono ten nebūdavo, gyveno pas Mardžio žmones. Bet pasidarė piktas ir jį nušovė.
O dar anksčiau, kai tik išsivadavo iš grandinės ir ėmė miegoti ant namo laiptų, jis iš Rojaus išvijo kates. Tikriau, katės pačios išėjo. Nes joms nė kiek nepatiko toji mano reforma ir nauja tvarka. Mat buvo pratusios laisvai vaikštinėti pro virtuvės duris ir nušokti nuo pašelmenės pastogėje, kur miegodavo, tiesiai ant laiptų, o dabar ten buvo Mopis, kuris negailestingai jas vaikė. Naujoji Mopio laisvė joms buvo ligi šiol negirdėtas suvaržymas ir jos su tuo nesutiko.
Ir senoji katė Luizė tuo metu jau buvo nusibaigusi savo natūralia baigtim. Toji katė gyveno Rojuje ilgiausiai, nes prieš tai gyveno katinai, vienas vardu Kustis, o kito vardo nepamenu, jie valkiojosi ir pradingo, aš nežinau, ar juos užpuolė lapės ar lūšys, ar kas dar juos ištiko. O Luizė, arba Liusė, buvo maža juodai ir baltai lopiniuota katytė ir gyveno Rojuje visą savo amželį, ir atsivedė daug kačiukų. Vis dėlto ne tiek jau daug, nes buvo pratusi juos atsivesti tik kartą per metus ir sykiu ne daugiau kaip keturis. Šiuo atžvilgiu labai gera katė. Ir kai iš jos atimdavo kačiukus, ji bėgdavo paskui žmones kniaukdama ir reikalaudavo juos grąžinti. Bet galiausiai jai išgedo dantys ir vieną rytą rado ją negyvą tįsant palei namo sieną.
Tačiau ji paliko sūnų Vasią, arba Vaską, ir dar čia laikėsi pora puslaukinių kačių, kurios atėjo iš miško ir gyveno pastogėje, bijodamos žmonių, bet visgi ryte, kai kas nors eidavo pro duris, nuo pašelmenės pastogėje nušokdavo ant laiptų, tikėdamosi gaut ko nors paėsti. Galbūt ir jos gimė ir užaugo Rojuje. Nes kartą taisydamas lentinį tvarto stogą radau jo pastogėje katės gūžtą, su kačiukais, bet niekas nematė pačios katės. Tvartas stovėjo pamiškėje ir toji svetima laukinė katė ten įsmukdavo labai paslapčiomis. Bet visiškai jos nesulaukėja, laikosi prie žmonių būsto. Aš nežinau, kas nutiko Vaskai ir toms dviem puslaukinėms, gyvenusioms pastogėje, nes kartą anksti vasarą jos paprasčiausiai dingo. Ir aš įsivaizdavau, kaip jos ėmė ir viena paskui kitą vorele išėjo į mišką, iškėlusios uodegas, į rytus, kur gyvena žmonės, ir neatsigręžė atgal.
O Vasia vis dėlto darkart sugrįžo. Buvo vasara ir Mardžio žmonių katė rujojo, nes aplink jų namus slankiojo ir rėkavo daugiau katinų. Vaska buvo labai gražaus, guvaus ir kiek laukinio snukio, glotnaus kailio ir labai lieknas kaip koks žvėris. Jis atėjo į priemenę ir aš padėjau jam paėsti, bet jis neėdė, tik šiaip pasitrynė man apie kojas ir vėl nuėjo į Mardžio kiemą, kur buvo ta rujojanti katė. Ir paskui aš jo nebemačiau.
O kai dabar ir vėl galvoju, turiu pripažinti, kad Helmė buvo teisi dėl tos savo karvių manijos, nes tikrieji Rojaus gyvuliai visgi buvo karvės. Jas prisimeni pirmiausia, tą jų liūliuojantį ėjimą, kai jos traukdavo keliu žemyn prie jūros šiltą vasaros rytą, tingiai pliaukšėdamos uodegom.
Nors avis aš laikiau kurį laiką, o paskui dar tėvas su mama jas poilgiai laikė, nes jie atsikraustė gyventi Rojun, kai aš eilinį kartą pabėgau į miestą (nors visi tie pabėgimai buvo tik žaidimas), ir mama po šiai dienai sapne regi Rojų ir Helmę. Kaip ir aš.
Ir su tomis avimis iš pradžių turėjau daug rūpesčių, nes kai kurios nudvėsė ir aš jaučiausi dėl to kaltas. Iš pradžių vienas senesnis avinas, kurį parsivedžiau, taip trinktelėjo į šoną jaunam ėriukui, kad tam sulūžo šonkauliai, jis gulėjo sunkiai alsuodamas, ir iš snukio jam ėjo kraujo putos, ir aš pakviečiau Endelį, kad jį pribaigtų.
Ir kai pavasariop avys apsiėriavo, pirmąjį, juodą, ėriuką taip pat radau tvarte negyvą. Aš nežinojau, kad aviną reikia laikyti skyriumi nuo jų.
O dar pavasarį užsibaigė šienas ir aš maniau, kad dabar jos nudvės iš bado, ir slapčiomis iš žvėrių šėryklos miške, kur niekad neateidavo joks žvėris (nes Rojuje jie visą žiemą galėjo ėsti mėlynių stiebus), nešiausi tą kelerių metų senumo šieną. Bet vis dėlto bijojau, kad kas nepamatytų. Bet, tiesą sakant, lauke jau žėlė žolė ir avys ja pasisotindavo, nes ta pirmoji žema pavasario žolė yra labai soti. O žvėrių paniekintą seną šieną jos irgi sudorojo. Avys mėgsta net vasarą žolę užkąsti šienu, jeigu kas pasiūlo. Arba kai pačios jo užeina.
Ir vėliau jos ėriavosi ir gyveno, ir niekad joms nieko blogo nenutiko. Ir aš taip pat nebebijojau dėl jų. Man tai buvo paprasčiausiai tokia pirmoji pamoka. Aš pradžioje pernelyg rimtai į jas žiūrėjau.
Tačiau tikrieji Rojaus gyvuliai visgi buvo karvės. Taip buvo pirmąją vasarą, kai tebegyveno Juočkė. Ji užtrūko ir Helmė manė, kad užtrūko dėl Černobylio ir nebeapsiveršiuos. Juočkė duodavo porą litrų pieno kaskart, tai savaime buvo gerai, nes reikėjo trumpiau melžti ir pieno užtekdavo per akis. Ir ji buvo didelė, juoda ir aikštinga ir visos kitos Rojaus karvės ją gerbė. Nes ryte jos pačios niekad neidavo prie jūros, bet prie Miško vartų laukdavo, kada pasirodys Juočkė su savo telyčaite, ir tik tada, kraipydamos pasturgalius ir pliauškindamos uodegom, patraukdavo paskui ją žemyn prie jūros pasiganyti. O jų tada buvo dar visa banda, gal dešimt galvijų kartu su telyčiomis, nes Afrikoje anuomet tebelaikė daug gyvulių. Jos niekad nebuvo stambios nei ypač įmitusios, bet jų visada buvo daug, ir traukdamos nuokalne jos pasiimdavo kartu ir seną Šaltinių karvę su kreivu ragu ir jos telyčaitę, o pro Mardžio vartus prie jų prisijungdavo to kiemo karvė su saviške, ir taip jos galiausiai nueidavo pakrantėn. O kai atslinkdavo vakaras ir nusėsdavo saulė, ir oras jau atvėsdavo, o nuo jūros pūsčiodavo lengvas brizas, kuris išvaikydavo uodus ir sparvas, jos vėl atkabalduodavo aukštyn į kaimą ir kiekviena už savo vartų likdavo laukti, kol ją pamelš ir pašers miltais.
Kažkodėl mes melžėme Juočkę žuvies sandėlyje, gal kad tenai buvo grindys ir mažiau musių. Bet kartą ji uodega nutėškė milžtuvėn mano akinius ir nuo tada mane ne ypač žavėjo karvės laikymas, ir, po teisybei, net buvau patenkintas, kai sykį rudenį šokdama per tvorą ji persiplėšė tešmenį ir ją teko išvežt į kombinatą.
Nes kaip tik rudenį, kai vakarop sutemsta, jos sukeldavo didžiausią maišalynę. Rudenį gyvulius apima klajonių nerimas ir jie puola bastytis. Netgi avys gali sumanyt ir pasileist risčia Šiauriniu keliu ir tu surasi jas tik kažkur kitapus pašto dėžučių ir vieškelio, ir jos bėgtų kažin kur, ieškodamos naujų namų ir plotų, ketindamos ten likt gyventi. Helmė, būdavo, vis pasakoja apie miškan pabėgusias avis, vieną eglę pasirinkusias namais ir gyvenusias po ja, kol jas surado. O miškai čia labai dideli ir gali nutikti, kad tu jų niekada nesurasi ir jas užklups žiema ir vilkai. Nes kai aš laikiau avis, dešimtąjį dešimtmetį, Rojaus apylinkėse vėl atsirado vilkų, tikrai įdomus dalykas: keičiantis valstybės santvarkai jų nuolatos privysta. Dabar jų nebėra. O anuomet vakare avis būtinai turėjai suvaryt į tvartą. Bent jau mes taip manėm. Ir avys įprato prie tokios tvarkos.
O Juočkė su savo žala telyčaite rudenį pareidavo namo jau sutemus, ir pamėgink juodą karvę patamsiais gaudyti visame kieme, kai ji užsimano lakstyti. Girdėti tik bildant, sykį vienur, sykį kitur, nes galinio didelio Rojaus kiemo žemė buvo kieta, iš jos kyšojo aibė didelių riedulių lyg kokio padaro stuburas.
Ir rudenį į Rojų tarpais, būdavo, atklysta visa Hirmustės banda, joje yra karvės ir buliai, ir visa kas, ir mauroja sau už vartų, ir vėl pradingsta, o vakaro prieblandoje atvažiuoja Ilas su savo motoroleriu ir vežimėliu ir jų ieško, ir klausosi, ar kur nors neatsilieps. Bet jos jau dingusios nežinoma kryptimi, ir pakyla vėjas, santėmiu užgaudžia miškas, bene ką išgirsi.
Tačiau galų gale jos pareidavo, kiekviena į savo namus. Ir dabar visuose šiuose kaimuose jų nebeliko nė vienos ir pieną žmonės parsineša pakelyje iš „lavkės“ ar iš krautuvės. Teliko viena kita ganyklos tvora vidury Rojaus, o abipus tvoros vienodai aukšta pernykštė žolė ir šienas.

Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė