„Laiko nebus“ – psichologinis-filosofinis romanas, kurio autorius teigia, jog 90 proc. žmogaus gyvenimo vyksta jo galvoje (širdyje, sieloje) ir tik 10 proc. – išorinėje, paviršinėje regimybėje. Tad pagrindinis herojus, nors ir kenčia, ieško ir klysta kaip visi žmonės, autoriaus valia įklampinamas į keistas, ypatingas, kartais ribines santykių situacijas, kad, stebėdamas savo būdravimo ir sapno būsenas, užduotų amžinuosius klausimus, kylančius iš tam tikrų visai žmonijai žinomų kodų. Vienas jų galėtų būti biblinis pastebėjimas: „Jūs turite akis, bet nematote, jūs turite ausis, bet negirdite.“

(romano fragmentai)

atsibusti ne savo sapne

Po to susitikimo, parėjęs į savo keistuosius namus, net nenusirengęs nuplaniravau prie šaldytuvo ir atsigėriau tiesiai iš butelio. Tas įprotis, vos parėjus būtinai išgerti, veikė ir čia. Pasijusdavau „namie“ – savo teritorijoje, savo pasaulyje. Momentas, kai ledinis viskis, nutekėjęs į skrandį žemyn, spragtelėdavo, kaip jungiklis – iš naujo ir kitaip – paleisdamas visą stebėjimo, matymo, mąstymo ir jutimo mechanizmą. Atsirasdavo noras gyventi ir noras norėti: rūkyti, valgyti, džiaugtis, tikėtis ir laukti. Pasaulis prisipildydavo skonių, kvapų, garsų ir vaizdų. Prisilietimų – net daiktų, negyvų daiktų paviršiai, medžiagos įgydavo ypatingo glotnumo, minkštumo, jaukumo ir šiltumo, žmogiško artimumo.

Galėjau stebėti save, su tokiu malonumu rūkantį, žaidžiantį dūmais, su meile uodžiantį į baldus, į knygas, į plaukus įsigėrusių cigaro dūmų aromatą. Prisiminti viliojantį, gundantį kažkada valgytų vaisių skonį. Atgaivinti kadaise buvusius, audrinusius ir dabar kažkur atminty vis dar glūdinčius jausmus: džiaugsmą, kai buvau beviltiškai įsimylėjęs, neviltį dėl vaikystėje patirto pažeminimo, gėdą dėl ištikusios, užgriuvusios nesėkmės, pasibjaurėjimą pigia, primityvia, paviršutiniška laime. Pavėluotai nusivilti, nuliūsti ir išsigąsti, supratus, kad niekas manęs nesupranta.

Ir dabar, per vėlai, jau išgėręs, pagalvojau, kad tame atkimštame butelyje galėjo būti įpilta kažko daugiau nei viskio. Pabandžiau įsivaizduoti, kas galėjo įvykti šiame „mano“ bute – Niekados mieste – tuo metu, kai gyvenau savo name įprastame pasaulyje. Ak, geriau negalvoti apie tuos, kurie čia gyveno, kol manęs nebuvo. Aišku, čia ne viešbutis, kuriame kiekvieną kartą atsikraustęs gali rasti buvusių ir įvykusių gyvenimų pėdsakus. Čia ne tie niekieno-niekur-neprijaukinami, hostelių, išnuomotų, laikinų buveinių kambariai, primenantys nučiulptus restoranų ar valgyklų šaukštus: kai pagalvoji, kokiose burnose prieš tai yra buvę tie įrankiai, tai norisi visur nešiotis savo šaukštą. Kartą Alabamoje, labai prabangiame viešbutyje, besivydamas pabėgusį ir nuriedėjusį butelio kamštelį, palindau po lova ir radau kažkieno paliktą milžinišką, gal kokio litro tūrio, lubrikanto indą. Nepatiko, kad jis buvo, kaip sakoma – pusiau pilnas arba pusiau tuščias. Kartais liūdna būna suprasti, kad mums išvykstant gyvenimas nesustoja. Kad mums jau nesibučiuojant ir nebesimylint milijonai žmonių šiuo metu, šią akimirką, vaitoja ir raitosi ant paklodžių.

Net ir knygoje, kurią rašiau su pertraukomis – kiekvieną kartą, iš naujo prisėdęs prie rankraščio pamatydavau ir apstulbdavau – kiek dalykų man nesant ten būdavo įvykę. Kai kurių situacijų net negalėdavau suprasti – kodėl taip evoliucionavo mano herojai, kodėl jie galvoja ir veikia, ir kalba visai kitaip. Kodėl negaliu priversti jų apsikabinti arba pasibučiuoti – tekste jiems tiesiog nelipdavo tie bučiniai. Kodėl jie nemato, nesupranta, kaip nevykusiai gali pakeisti jų gyvenimą neatsargūs žodžiai ir beprasmiai gestai. Tik gali būti, kad visai ne romano herojai būdavo pasikeitę, o aš pats ateidavau prie rašomojo stalo jau kitoks, o gal net jau kitas. Ak, ta galimybė pasimatuoti save, pastebėti, kas man atsitiko – ji visuomet tyko knygose. Štai pasiimu kadaise skaitytą romaną ir stebiuosi, ir negaliu suprasti – kas ir kodėl buvo man taip svarbu šiame tekste prieš dešimtį metų. Arba atvirkščiai, matau, jog knygoje viskas gerai, viskas savo vietose, taip, kaip ir turi būti, ir išsigąstu: nejaugi, kaip koks inkliuzas, įsimūrijau, sustingau, nė kiek nepasikeičiau. Ir jau nematau, jog iškritau iš laiko, o dienų traukinys pervažiavo mane ir palikęs nuvinguriavo.

Viskio poveikis nepatiko. Dar tiksliau tariant, visai nepatiko, kad jis taip labai man patinka – išgėręs pajutau nenatūralų, neadekvatų, perdėtą pasigėrėjimą ir malonumą, kuris negalėjo atsirasti nuo tokio pigaus gėrimo. Paprastai 20–30 dolerių kainuojantis butelis nesukelia tokio efekto. Valgant irgi būna, kad pajunti, jog nevykėlis virėjas prifarširavo maistą skonio stiprikliais ir pagardais: jais pabarstytas bet koks kulinarinis šlamštas gali pasirodyti skanus. Valgai ir negali sustoti. Dar geriau būtų valgyti tiesiog tuos miltelius, tuos cheminius, fiziologinius skonio stimuliatorius. Arba: būtų galima klausytis popso, sukeliančio, atseit, estetinį pasigėrėjimą, nepastebint, kad ši trijų natų melodija savo ritmu iš tiesų tik spaudo tavo fiziologinius malonumo ir pasitenkinimo mygtukus.

Viskis mane užliūliavo, greitai ir keistai nusitempdamas į kitą rea­lybę. Garantuoju, kad nebuvau nė prisnūdęs. Tiesiog, nė kiek nemiegodamas, pradėjau apžiūrinėti sapnus. Sakau „apžiūrinėti“, nes tai nebuvo įprastas sapnavimas: aš visą laiką žinojau, kad tai sapnas, kiekvienu momentu galėjau kontroliuoti įvykių greitį – netgi paėjėti sapno taku pirmyn, pažiūrėti, kaip kas nors pasibaigs, arba sugrįžti atgal, sustabdyti veiksmą ir patyrinėti kai kurias detales įdėmiau. Visą laiką blaiviai, atidžiai stebėjau situacijas ir netgi panorėjęs galėjau keisti sapno detales – tobulinti, dailinti, gerinti ir nukenksminti. Aiškinti ir teisinti nelogiškumus. Pagalvojau, kad su savo kasnaktiniais sapnais aš irgi elgiuosi lygiai taip pat, ypač kai pasakoju apie juos kitiems, kai stengiuosi naktines istorijas pagražinti, prigalvoti visokiausių protingų įdomybių. Kad nebūtų gėda pasigirti net pilkiausiais savo sapnais. Net sau aš meluoju. Koketuoju su savimi.

Labiausiai erzino tai, kad sapnas buvo netikras. Kad jis buvo ne mano, supratau iš karto: sunku paaiškinti, bet nuo pat pradžių mano žvilgsnis tame sapne buvo ne toks, kažkoks, sakyčiau, man pačiam netikėtai, neįprastai jausmingas: žiūrėjau ir jutau – daiktų paviršių švelnumą, formų plastiškumą, faktūrų grožį. Mačiau grakščias ir žaismingas judančių objektų trajektorijas. Mano dėmesį vis patraukdavo augalai ir gyvūnai. Niekada nebuvau pastebėjęs tiek kačių ir vaikų vienoje vietoje. Gėrėjausi gėlėmis.

Ha, kaip niekada neįprastai – sapne be perstojo stebėjau praeivių drabužius ir visą laiką bjaurėjausi, kaip nevykusiai, neskoningai jie buvo apsirengę ir, atseit, pasipuošę. Ypač moterys, jos buvo tiesiog beviltiškos – jų rūbai ne slėpė, bet ryškino visus kūnų trūkumus: pernelyg aptemptos suknelės tiesiog kvietė apžiūrinėti įspūdingas lašinių atsargas ant klubų ir šlaunų. Prašmat­nūs diržai rodė ir apgailestavo, kad tose kvadratinių kūnų vietose kažkada buvo talijos, subliūškusios krūtys buvo suspaustos, suvyniotos, dirbtinai paremtos ir sukeltos, nevykę papuošalai tik trumpino apdribusius kaklus. Kaip kokie meno kūriniai savarankiškai švietė moterų makiažai: ryškiai, brangiai ir gausiai. Atrodė, kad juos galima nulupti nuo veidų ir visai atskirai išrikiuoti kaip kaukes. Dievaži, iki tol niekada nebuvau pastebėjęs tų nereikšmingų, niekingų, bet drauge ir tokių svarbių dalykų. Kažkaip man tų moterų net pagailo. Bet ir aš – keisčiausia, kad ir aš – tame sapne nejučia nuolat susidomėdavau savo atvaizdu: negalėjau nestabtelėjęs praeiti pro veidrodį. Porą kartų pasitaisiau plaukus ir kažkodėl apžiūrėjau blakstienas. Pirmą sykį gyvenime pasitik­rinau, ar neprairusios kojinės. Visą laiką jutau, jog spaudė kairysis batas.

Spoksodamas tuo savo pasikeitusiu žvilgsniu nustebau, kad ir vyrai gali šitaip neįtikėtinai atrodyti. Nebemačiau jų nevalyvumo, bukumo, gašlių akių, medžiotojiško primityvumo. Visai atvirkščiai: atrodė įdomu paliesti vyro ranką, apkabinti, pajusti įsitempusius raumenis. Pabučiuoti į kaklą. Sapne nuolat glumino mano keistas, nemotyvuotas, išankstinis nepalankumas, priešiškumas moterims ar net, sakyčiau, erzinantis atsainumas ir priekabumas, matant, kokios kvailos, nevykusios tos jų pastangos patikti kitiems ir kitoms. Puoštis ir galvoti – kaip tai atrodys. Nuolat slėpti arba ryškinti, klastoti ir gražinti, demonstruoti ir gundyti – iš tiesų visai nenorint nieko sugundyti. Manipuliuoti kitais, simuliuojant silpnumą, imituojant bejėgiškumą, apsimesti, juoktis arba verkti visai ne todėl, kad linksma arba liūdna – tiesiog. Gailėtis savęs.