Tęsinys. Pradžia – ankstesniame žurnalo numeryje.

Kaukolė

Baltas namelis fjordo pakrantėje. Kambario langai į kalnus. Gyvenu palėpėje su draugais. Mano gultas – kampe, toliausiai nuo lango. Kaip visada, reikia slėptis. Sena lova baltu rėmu, kojūgalyje išgraviruota gėlių puokštė. Lyg lopšys vaikui, tačiau skirta suaugusiajam. Kaip tik man.

Tame guolyje ir gyvenu. Sėdžiu, atsirėmusi į sieną, pasidėjusi lėkštę paauksuotais kraštais su vakarykščiais blynais ir braškių uogiene už 28 kronas iš „Rema 1000“. Nešiojamasis „Dell“ kompiuteris ant taburetės. Žiūriu „Art Documentaries“.

What do artists do all day?
Skina braškes Norvegijoje.

Pietų pertraukos su dokumentika apie meną irgi padeda išgyventi. Louisa Bourgeois. Tracė Emin.
My Bed. Everyone I have ever slept with. Aš negalėčiau būti tokia atvira.

Polly Morgan – What Do Artists Do All Day?

Trečią kartą žiūriu šią seriją. Kur buvau visą gyvenimą? Galiu naudoti iškamšas menui? Noriu būti, kaip Polly Morgan, laikyti šaldiklyje negyvus paukščius šalia sumuštinio.
Prisiliesti prie mirusio gyvūno ir skalpeliu lėtai prapjauti jam pilvą, nudirti odą ir naudoti lyg drobę.

Gūgle: Contemporary taxidermy artist.

Paėjus kelis šimtus metrų nuo balto namelio už antro aviečių lauko driekiasi pieva. Ten traukiu pasivaikščioti. Pakylu kalva, atsiveria vaizdas į fjordą. Mėlynas dangus, su keletu debesų, pakibusių virš kalnų. Vandenyje atspindžiai. Tolumoje šokinėja žuvys. Saulėtos dienos čia retos. Nusiaunu batus ir panardinu pėdas į žolę. Eskizinėje tapau matomus vaizdus.

Saulė kaitina nugarą, jaučiu, kaip svaigsta galva. Man labiau patinka rūkas. Miglotose dienose gali paskęsti. Pasislepia kalnai, toje mistikoje ir gyvenu.

Pievoje varnos kaukolė. Iškapota ir aplesta kitų paukščių, vietomis prikibusi skūra su plunksnomis. Paimu. Naujas meno kūrinys. Aš naujoji Polly Morgan su kaukole kuprinėje.

Padedu ją šalia guminių batų ir įeinu į virtuvėlę. Atsisėdusi prie stalo į gūglą suvedu: How do you clean and preserve a small bird skull?

Į seną metalinį puodą gerokai apsilupusia teflonine danga įpilu vandens, verdu. Paskutiniai prikibę odos lopinėliai atšoka nuo kaukolės.
Aš beveik ragana.

Kaip nudirti?

Balandžio pradžia. Dar pilka, bet vis dažniau pasitaikydavo saulėtų dienų ir melsvo dangaus.
Kaip tik tokia ir buvo ta diena.

Pirmieji saulės spinduliai žaidė ant pilkšvos sienos, apšviesdami kambaryje sklandančias dulkes. Kaip kokiame tapytojo Edwardo Hopperio paveiksle.
Už lango pavasariniame vėjyje juda obels šakos, galima pamatyti, jog jau kalasi pirmieji pumpurai.
Žydras dangus.

Ar tu prisimeni?

Tą dieną skalpeliu prapjoviau tau pilvą.

Pasiėmiau ploną gelsvą rankų darbo popieriaus atraižą ir patiesiau ant stalo, kad geriau matyčiau tavo siluetą.
Padėjau tavo kūnelį ir ilgai stebėjau.

Lyg tavo krūtinė vėl kilstels, įkvėpus oro gurkšnį. Nieko.
Tu miręs.

O aš liečiu tave.
Tuoj tavęs neliks. O aš būsiu čia. Kvėpuosiu.
Žvilgtelėjau į savo plaštakas, oda šiek tiek išsausėjusi. Nagai nulakuoti Paris green. Ar žinojai, kad ši spalva nuodinga?
Žiedus padedu ant palangės ir kriauklėje nusiplaunu rankas. Vienas kitas muilo burbulas pradeda sklandyti ore.
Paliečiu tave.

Priglaudžiu peilį ir įpjaunu tavo odą. Lėtai skalpeliu braukiu žemyn. Atsiveria poodinis sluoksnis.
Kraujas plūsteli man į skruostus. Jaučiu, kaip jie paraudonuoja.

Mano ranka sudreba ir stipriau paspaudžiu skalpelį. Įpjaunu giliau, pažeisdama raumenį.
Matau, kaip ta vieta greitai parausta. Kraujo upelis tavo krūtine.
Girdžiu, kaip už lango švilpauja varnėnas.

Įkvepiu ir tvirčiau suspaudusi peilį įpjaunu išilgai krūtinės apatinės dalies link. Padedu skalpelį ir tvirtai sugriebusi odą timpteliu.
Lupti gana lengva.

Su kiekvienu truktelėjimu pamatau vis daugiau beodės išnaros. Įpjauta vieta vis dar palengva kraujuoja.
Šiek tiek išsitepu tavo krauju.
Tavo kraujas ir mano žali nagai. Pavasaris ant rankos.

Plaštaką pakišu po tavo oda. Taip bandydama nulupti nugarinę jos dalį. Pirštai įsivelia į baltą ploną membraną, tad trukteliu tvirčiau.
Raumenys atsiskiria nuo odos, ir ranka atsiduria po tavo kūneliu. Delnai, aplipę membranos ir kraujo mišiniu.
Trukteliu. Taip dirdama atlaisvinu tavo kojas. Oda lieka prikibusi tik prie pėdų.
Įdienojo. Saulės spinduliai kambaryje driekiasi kitu kampu. Pastebiu, kaip mano ryškus šešėlis krenta ant tįsančio lavono.
Surandu pėdos sąnarį ir replėmis perkerpu, atskiriu pėdą nuo kūno.

Buvo lengva.

Sugriebusi atskirtą odos atplaišą trukteliu pečių link. Pasimato mentės.
Gelsvas popierius, išteptas tavo krauju, matyti audinių liekanos ir kūno skysčiai. Nakvišų peizažas. Kurio nieks nenutapys.

Dabar.