FRANKFURTO ESKIZAI

1
Benamis įsiręžęs stumia dviratį,
apkrautą išsipūtusiais plastikiniais krepšiais.
Tintaluoja aliumininis puodukas –
aukai ar troškuliui apmalšinti nupigusiu vynu.
Darda pririštas lagaminas,
kaip koks traukinys,
nutįsęs per siaurą pėsčiųjų perėją.
Juda į šurmuliuojantį kalėdinį turgų,
o gal į Niekur.

2
Raudona Frankfurto katedra rausvom kolonom.
Vitražai blyškūs kaip mano vaikystės žiūrono.
Sienoj – paslikas Bartolomėjus nudirta oda.
Šoninių vargonų triūbos, rodos, pervers krūtinę.

Prakartėlėj Marija žiūri į atverstą Bibliją.
Kūdikį paguldys prieš Kalėdas,
juokiasi senas vokietis.

Murmesys – nei žodžių, nei kalbos nesuprantu.
Turistai su švediškom lazdom nubilsnoja
viduriniu taku nė nekluptelėję,
nepersižegnoję priešais kuklų altorių.
Žiopso, stoviniuoja ant merovingų mergaitės kapo,
paženklinto kryželiu.

Grįžteliu atgal – balkone tik siauras vitražas.
(Nesigręžiok, tarsi girdžiu močiutės šnabždesį.)
Sėdžiu ramiai, ilsiuosi.
Saulė apšviečia raudoną Bartolomėjų,
pažaliavusias vario duris be rankenos,
nuauksina paskutinę Kryžiaus kelio stotį,
pilvotą Vormso vyskupą, vaikiško ūgio,
riestais ūsais, ožio bazdele.
(Drabužis jo purvinas, šimtmečius neskalbtas.)
Bet koplyčios vitražų su užsnūdusia Marija
neuždega.

3
Einu senuoju tiltu, geležiniu.
Lėtas, aptingęs Mainas,
nesuprasi, į kurią pusę teka.
Žiba įvairiaspalvės spynelės –
užrakinti laimingi (?) gyvenimai.

Turkas, užsimaukšlinęs karvės kaukę,
groja armonika – ilgesinga, tęstinė melodija,
sumišusi su anyžių, cinamono kvapais
iš baltų garlaivių, aptūpusių prieplauką.

Lyg magnetas mane traukia
liuteroniška Trijų Karalių bažnyčia,
apvalkstyta baltu restauratorių sijonu.
(Per karą išbyrėjo tik stori jos vitražai.)
Skliautai kaip šikšnosparniai, išskleidę sparnus.
Paveikslų nėra, prietema, vargonai ir puošni sakykla
su drožinėta stogelio smaile.

Darbininkai šventoriuj kramto sumuštinius.
Šviečia rausva pietų dėžutė – dinerkė!
Kadaise mano tėvams tokią paliko
šviesiaplaukis vermachto kareivis.
Ir dabar ji guli apatinėj šėpos lentynoj.
Padėta ir nejudinta.

NUOŠALIAI GYVENU

Čia ryšio nėra: neskamba telefonas,
internetas neveikia, net paštininkė neužsuka.

Bet rytą vakarą – paukščių choras!
Lakštingalų trelės, gervių trimitai,
strazdo, volungės švilpavimai,
dudučio tūtavimas, perkūno oželis
ajerų baloj pūsčioja lyg į tuščią butelį.

Rasa skaistina skruostus,
pirštų gėlą ištraukia žemė.
Musinukės išveja vanagą,
varnėnai – genį, inkilų gadintoją.

Kartais sulaukiu viešnios – Kubilnyčios gervės,
sėdžiu sustingus ant liepto kaip statula.
Čiuožikas čiūkšt čiūkšt
per glotnų užtvankos vandenį.

Kai ima slėgti maišas bėdų,
išlendu pro liepos dvišakumą.

Nuošaliai gyvenu,
bet ne gyvenimo nuošalėj.

BE REPETICIJŲ

Obelys gaudžia
apsigobusios rausvom kvepiančiom skraistėm.
Nuo žiedadulkių apsunkusios bitės,
apsvaigę kamanės, drugiai, išvynioję
savo straubliukus tarsi meškeres.
Šiluma vilnimis ritas per kiemą.
Vėjas prieš užmigdamas
dar paglosto sausmedį.

Sėdžiu ant žalio suolo:
paukščių choras be repeticijų,
sąskambiai netikėti.

***

Kaimynė marlės skepetom
gobsto kopūstų gūžes.

Gūžpetele po eglaitėm rasi baravykų,
girdžiu mamos balsą.

Pagužom sėlina rūkas,
gumuliuojas prie vartų.

Dar ne laikas – sakau.
Dar ne laikas.

***

Nuoskaudas, neteisybes
kimšk į pakulinį maišą.
Murdyk į eketę.

Bala nuseko, švendrų,
ajerų priaugo.
Mama kepa dirsėtą duoną.
Šypsosi.

RUDENIO RATAS

Už verandos lango – voratinklis,
kaip koks senovinio dviračio ratas,
vėjo siūbuojamas, plonais stipinais.
Pačiam vidury – sūpuojasi voras.

Vieną rytą voras pradingęs –
tik skylė apardyta.
Buvom susigyvenę.

Sukasi mano rudenio ratas
liepų šviesoj.

KODĖL

Kas ten aukštybėse plėšo plunksnas?
Kaip tos draikenos pavirsta lietum?
Ką ta griežlė visą naktį gręžia?
Kodėl voratinkliai gaudo rūką?
Kodėl strazdas straksi, o varnėnas vaikšto?
Kodėl kurmis atidaro savo kurmiarausį?
Kodėl baravykas raunamas rėkia?
Kodėl man vis atsakai: „Todėl…“?

LAIKO VAGIS

Nelaikyk atlapotų durų:
įslinks laiko vagis, pavogs tavo laiką,
mokė močiutė.

Perrenku ryžius.
Į saują braukiu geruosius,
beriu į dubenį. Balkšvus,
margus žvirgždus – į krūvelę.
Neduok Dieve, paklius tarp dantų!

Man gardesnės miežinės kruopos
nuo mano senelių lauko – vėjo išvėtytos,
kamaroj sutrintos akmenio girnom,
su moliūgais išvirtos.

SAPNAS

Kažkas padėjo pieštuką ir popieriaus lapą:
surašyk, kuo važiuodavo,
ką avėjo tavo seneliai.

Arkliais, vežimu. Žiemą – šlajukėm,
mėlynu važeliu su baltom tulpėm.
Avėjo medpadžiais, klumpėm.
Močiutė turėjo suvarstomus pusbačius –
jomarkui ar bažnyčiai.
– – – – – – – – – – – –
Manęs dar nėra,
Rami, blausi rudens diena.
Tėvas kartoja pūdymą.
Mama minko duoną.
Ji tokia jauna, įraudusi, besilaukianti.
Pečiuj žerplėja žarijos.
Močiutė pamaišo kačerga.

Mama atsitiesia,
prie šlaunies priglaudžia delną,
įsižiūri į tolį –
vieškeliu eina mergaitė,
ji gims per pilnatį…

***

Virpantis tuopos lapas,
rudenio vėjų nučaižytas,
pajuodęs, suglamžytas.
Bet laikosi
įsitvėręs plikos šakelės.

VEIDRODY ĮSIŽIŪRIU Į SAVE

Mamos šypsena, juoko raukšlės, apskliautusios burną.
Ir antakiai jos, ir nosis, kaklas
ir plaukai, jau kur ne kur žilstelėję.
Tėvo skruostikauliai, akių mėlynumas,
kartais pavirstantis neapykantos plienu.
Užsisvajojęs žvilgsnis –
tikriausiai tėtuko, kai grieždavo.

Pasirodo valiūkė teta su tarpdančiu –
Kanadoj užgesusi mano šelpėja.
Močiutė savo galudieny
su kaselėm – pelės uodegom,
o gal ten aš – pirmokė
su puokšte jurginų?
Šmėsteli kažkoks išsiviepęs pusbrolis,
tolimi dėdės, pusseserės.
Sutavaruoja mano prosenelė.
Piktai man grūmoja,
perlietų ir mane grandine
kaip kadaise savo sūnų svajoklį,
nusipirkusį smuiką už visų metų atlygį
pas ūkininką.

TETERVINAS

Kaip juodbruvas flamenko šokėjas –
galva išdidžiai iškelta,
ryškiai raudoni antakiai,
smaragdais žvilga krūtinė,
išskleista balta uodega kaip vėduoklė,
tarška kastanjetės,
žingsneliai greitėja.

Apyaušriu trepena ant sniego
paraistės pušynėly
apsvaigęs nuo geismo.

Paskui visus metus –
juoda, baikšti vištelė,
spyglių raškytoja,
sunkiai palekianti uogautoja,
šaltinio šlaitų kapstinėtoja.
Persimainys pavasarėjant.