Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – viešbutis ir restoranas „Boheme House“
ARCHITEKTĖ – Vaiva Mažonė | thearchitect.lt
INTERJERO DIZAINERĖ – Vaiva Mažonė
UŽSAKOVAS – UAB „Mazon Holding“
VIETA – Muitinės g. 9, Kaunas
SKAISTĖ SKUČAITĖ
Justinas Vinciūnas – jaunosios kartos režisierius, kurio vardas vis dažniau skamba ne viename Lietuvos teatro repertuare. Teatro režisūros specialybę kūrėjas įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) (kurso vadovas Gintaras Varnas). Pelnė Kultūros ministerijos Metų debiuto premiją. Spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“ įvertintas „Fortūnos“ diplomu ir pripažintas geriausiu režisūriniu debiutu festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose tapo laureatu Pradedančiojo menininko kategorijoje už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą (Nacionalinis Kauno dramos teatras, „Les Récréatrales“, „RAW Material Company“). J. Vinciūno darbai pristatyti ir tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – Hamburgo teatrų (Vokietija) ir „Išeities taško“ (Lietuva).Daugiau
ATĖNĖ JASAITĖ
1970–1990 m. Japonija išgyveno didžiulių permainų etapą. Kadaise uždara feodalinė valstybė po karo ir septynerius metus trukusios Jungtinių Valstijų okupacijos ėmė vis labiau atsiverti Vakarams. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje metalo ir pankroko muzika Tokijuje buvo tokia pat populiari kaip Niujorke ar Londone. Globalizacija ir ekonominis augimas stiprino šalies įtaką pasaulyje. Produktyvus japonų mados panteonas šiuo laikotarpiu praturtino industriją kultinėmis asmenybėmis ir unikaliais stiliais, nes daugelis jų neapsiribojo vien amato teritorija, tad konceptualūs tekančios saulės šalies dizainerių ieškojimai netrukus tapo stipriomis avangardinėmis tendencijomis. Auditorijos saviraiškos poreikis augo akyse, o dizaineriai taip meistriškai ir savitai pateikė alternatyvias aprangos vizijas, kad industrijai beliko tik nukelti kepurę ir pripažinti jų vertę bei aktualumą. Norėdami šiek tiek geriau suprasti, kaip mada evoliucionavo nuo tiesiog madingų drabužių iki socialinių pareiškimų ir kuo čia dėti japonai, susipažinkime su vienu iš legendinių maištininkų – Jun Takahashi.Daugiau
Sophie Sennelier kalbino IEVA MIKALKEVIČIŪTĖ-NAULET
Prie Senos šiandien kaip niekad gyva: upės paviršiuje raibuliuoja saulės spinduliai, patogiai įsitaisę sulankstomuose krėsluose dūmą traukia bukinistai, o abiejose Voltero krantinės pusėse nepaliaujamai zuja paryžiečiai bei turistai. Kas galėtų patikėti, kad visai čia pat, trečiuoju numeriu pažymėtame pastate galime keliauti laiku ir patirti Paryžių tokį, kokį iki šiol matėme tik senuose filmuose? Netikite? Tik praverkite girgždančias duris, už kurių jus pasitiks masyvūs ąžuoliniai baldai, tokie pat seni, kaip ir jų saugomos istorijos. Prasilenkiame su eskizų albumą besirenkančiu dailės studentu, reto pigmento intensyviai ieškančiu menininku, mintyse naujas idėjas mezgančia jauna iliustratore… Čia pat prieš daugelį metų savo kūrybiniais projektais dalijosi meno pasaulio didieji – Pablas Picassas, Edgaras Degas, Richardas Serra, Nicolas de Staël… „Sennelier“ meno reikmenų parduotuvėje nėra paprastų klientų, tik kūrėjai – svajotojai, reflektuojantys šiandienos pasaulį unikaliomis spalvomis, kurias nuo devyniolikto amžiaus nepailsdamos kuria jau keturios vienos šeimos kartos. Su garsaus prekių ženklo įkūrėjo proanūke Sophie Sennelier kalbamės apie šią unikalią vietą, kurioje spalvos gimsta ne tik dažų dėžutėse, bet ir menininkų svajonėse. Daugiau
Kirill Kobrin
Pretzel logic – riestainio logika, tai posakis, vartojamas apibūdinant
kieno nors „iškreiptą mąstymą“.
Popkultūros žodynasDaugiau
MUSTAFA UZUNER
Jeigu reiktų išrinkti metaforiškiausią metų filmą, be abejo, juo taptų kanadiečių režisieriaus Matthew Rankino „Universali kalba“ (Universal Language, 2024). Bene labiausiai sofistikuotas festivalio „Kino pavasaris“ kūrinys, kuriame vienai simbolio klostei dengiant kitą susiformuoja tokia keista kinematografinė patirtis, kad jai reikia paaiškinimo. To imasi Kanadoje gyvenantis ir nacionalinio kino subtilybes išmanantis režisierius, kino tyrinėtojas Mustafa Uzuneris. Kaip filme pavaizduoti nesuderinamus dalykus, tokius kaip Kanados politika, Irano tradicijos, sufijų misticizmas? Kaip pagauti akinius nugvelbusį laukinį kalakutą ir ištraukti lede įšalusį banknotą, nuo kurio prasideda sniege klaidžiojančių herojų odisėja į bendrystę?
Įžangą parengė Silvija ButkutėDaugiau
AGNIETĘ LISIČKINAITĘ IR IGORĮ SHUGALEEVĄ KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS
Bičiulis paprašė parašyti apie Ravelį –150-ojo kompozitoriaus jubiliejaus proga. Tas pats bičiulis, kuris kadaise įkalbino pabandyti kurti radijo laidas apie… klasiką! Puikiai žinodamas, kaip menkai išmanau šią muzikos sritį. Bet per tuos ilgus 5 metus ir lygiai 500 laidų pamilau akademinę muziką, perklausiau nesuskaičiuojamą galybę kūrinių, perskaičiau šimtus istorijų. Ir nors, ginkdie, nedrįstu vadinti savęs klasikos specialistu, galiu drąsiai tarti esąs domus smalsuolis, kurį nežinojimas it kokį narą lynu leidžia vis giliau į tamsius muzikos vandenis. Daugiau
AGNIETĘ LISIČKINAITĘ IR IGORĮ SHUGALEEVĄ KALBINO DMITRIJUS ANDRUŠANECAS
Agnietė Lisičkinaitė ir Igoris Shugaleevas – du šokio menininkai, kurių kūrybiniai keliai susikirto 2021-aisiais „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Jų susitikimas nebuvo atsitiktinis – abu tiki, kad šokis gali būti aktyvizmo įrankiu, provokuojančiu nepatogius klausimus ir atveriančiu duris į gilesnes diskusijas. Taip prasidėjusi pažintis galiausiai juos nuvedė prie asmeniško ir drąsaus darbo „Clap & slap“.
Agnietė – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, kurios darbai laukiami tarptautiniuose festivaliuose. Ji mano, kad menas gali kurti pokytį, o scenoje jos kūriniai dažnai balansuoja tarp estetikos ir aiškios socialinės žinutės. Igoris – Baltarusijoje gimęs menininkas, jo kūryba persmelkta politinių ir asmeninių patirčių, o spektakliuose tyrinėja pasipriešinimo, tapatybės ir laisvės temas.
Šiuo metu kūrėjai ruošiasi 2025-ųjų „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui, jame ir pristatys minėtą darbą. Jiedu neslepia turintys ambicingų idėjų, kurioms išpildyti tereikia laiko.Daugiau
JANET ECHELMAN
Janet Echelman pasakoja, kad niekada neketino tapti vėjo skulptore. Tačiau jei kada nors lankėtės Porto mieste Portugalijoje, vaikščiojote Gvangjo (Pietų Korėjoje) gatvėmis ar važiavote pro Vakarų Holivudą, galbūt matėte jos milžiniškas margaspalvio pluošto skulptūras, sklandančias virš miestų ir milijonų juose gyvenančių žmonių. Glaudžiai bendradarbiaudama su inžinieriais, Echelman pastaruosius 26 karjeros metus kūrė skulptūras, kurios savo dydžiu prilygsta dangoraižiams.
2023 m. konferencijoje „Imagine Solutions“ Neapolyje, Floridos valstijoje, Echelman kalbėjo apie savo profesinį kelią, kūrybinį procesą ir tai, kaip jos banguojančios, šokančios ir plevenančios vėjyje skulptūros visam laikui pakeitė miestų kraštovaizdį.Daugiau
NOMEDA REPŠYTĖ
1925 m. balandžio 10 d. Niujorke buvo šilta, bet pliaupė, – to penktadienio būta lietingiausios mėnesio dienos. Penktosios aveniu 153-157 numeriu pažymėtame Charleso Scribnerio II (1854–1930) svainio Ernesto Flaggo (1857–1947) leidyklai „Charles Scribnerʼs Sons“ suprojektuotame penkiaaukštyje šampano kamščiai nepokšėjo, nors apie bent vieną tokią dieną –Didžiojo Amerikos romano (DAR, Great American Novel) dieną – galvoja kiekvienas Amerikos leidėjas. 1868 m. rašytojas Johnas Williamas De Forestas (1826–1906) prieš trejus metus įkurtame mėnraštyje „The Nation“ paskelbė straipsnį „Didysis Amerikos romanas“. Jis skatino kurti amerikiečių literatūrą kaip savarankišką, o ne europietiškosios prielipą, nes solidi proza – privalomas kiekvienos suverenios valstybės požymis, tautos ir visuomenės telkimo įrankis. Išjuoktas ir pultas, kartais be atvangos, De Foresto pasiūlymas visgi tapo, pasak Lawrenceʼo Buello monumentalios studijos „Svajonė apie Didįjį Amerikos romaną“ (The Dream of Great American Novel, 2014), nenužudoma svajone (Unkillable Dream). Tiesa, pretendentas į DAR turėjo atitikti papildomą vertinimo matą: publikavimo metu romano kultūrinė vertė negalėjo būti akivaizdi. Šventės tą penktadienį nesigirdėjo, nes dėl trečiojo Francio Scotto Keyʼaus Fitzgeraldo (1896–1940) romano „Didysis Getsbis“ (Great Gatsby) leidykla turėjo kuklesnes viltis – tiesiog gerai parduoti.Daugiau
IGNAS ZALIECKAS
Tel était le Paris de notre jeunesse, au temps où
nous étions très pauvres et très heureux.
Ernestas Hemingwayʼus
Paryžius. Ir vėl rašau šį žodį, tik šįkart norėdamas pakviesti į kelionę po Ernesto Hemingwayʼaus Paryžių ir jaunystę. Jei leisite sau pasivaikščioti maršrutu, apie kurį papasakosiu, Nobelio ir Pulitzerio premijų laureato gyvenimą galėsite patirti taip, lyg jis būtų išvykęs vos prieš kelias dienas.Daugiau
Ričardas Gavelis
„Nemuno“ pasirodymas Lietuvos periodikos peizaže 1967 m. puoselėjusiems literatūrines aspiracijas buvo tarsi durys, į kurias vertėjo belstis kūrybinio kelio pradžioje. Vienas iš tokių bildukų – Vilniaus universiteto teorinės fizikos specialybės studentas, pirmuosius apsakymus atsiuntęs žurnalui 1970 m. su laiškeliu, kad jį paskatino kažkuris to meto jau žinomas rašytojas. Tuometinių literatūros redaktorių reakcijos buvo šaltos, pasiūlyti apsakymai atmesti du kartus.
Būsimasis Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Martinkus, į literatūros pasaulį atėjęs iš inžinerijos, pasirodė besąs kur kas įdėmesnis fiziko kūrybos skaitytojas. Du apsakymai publikuoti 1973 m. balandžio mėnesio „Nemuno“ numeryje su Sigitos Kišonaitės-Auželienės (1948–2015) iliustracijomis. Tai – Ričardo Gavelio (1950–2002) literatūrinis debiutas. Martinkus, bičiuliškai linkėdamas geros kloties, teigė, kad Gavelio kūryba neliks skaitytojo nepastebėta, ir jis buvo teisus.Daugiau
MARTĄ FINKELŠTEIN KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ
Pianistė ir kuratorė Marta Finkelštein, neseniai apsigynusi daktaro laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra viena aktyviausių moterų šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje bei užkulisiuose. Kalbamės apie jos veiklas, kūrybą ir jausmą tapus mama.Daugiau
JONAS ADAMSAS
ERICHO SEGALO „MEILĖS ISTORIJA“
Kauno viešoji biblioteka, įsikūrusi Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotuose modernistinio stiliaus Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, snaudė įprastoje tyloje. Didžiojoje salėje su išlikusiu prabangiu tarpukario sietynu palinkę prie dirbtine oda apklijuotų stalų kur ne kur skaitė, rašė ir snūduriavo lankytojai. Skaityklos darbuotoja, apšviesta stalinės lempos, pildė dokumentus. Jos romėniška nosis ir garbanos, pakaušyje suimtos į kuodą, darė ją panašią į deivę Dianą – trūko tik lanko ir strėlių.
Salės gale ant greta sustumtų kėdžių sėdėjo dvi merginos. Viena akivaizdžiai nuobodžiavo. Jos žvilgsnis, klajojantis po pustuštę salę, užkliuvo už jaunikaičio, baigusio rašyti ir tvarkančio stalą.
– Pažiūrėk, koks vaikis, – tarė Rita.Daugiau
LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
Kino režisierių Vytautą Puidoką galima pavadinti nepatogiausiu lietuviško dokumentinio kino kūrėju. Nuo savo pirmojo filmo – „El Padre Medico“ (2019), pasakojančio apie Amazonės džiunglėse gyvenantį lietuvių kilmės gydytoją, misionierių Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį, – režisierius ieško tikrų istorijų, kurias žiūrovui nėra lengva priimti. Įkvepiantis poetinis pasakojimas kino ekrane netikėtai tampa filmu, kurį žiūrint norisi stipriai užsimerkti arba dar ir dar kartą mintyse pergalvoti, ką matei.
„Kai pradedi kurti filmą, susiduri su žmonėmis, jų istorijomis, realybė dažnai pasirodo visai kitokia. Tai, ką girdi, kartais sunku suvokti, net sapne nesusapnuotum, bet visa tai – tikra, o kai prisilieti dar arčiau, tampa ir asmeniška, kyla jausmas, kad kažkada jau matei savo herojų arba jis tau kažką primena iš artimos aplinkos“, – pasakoja jau gerą dešimtmetį dokumentinius filmus kuriantis Vytautas.Daugiau
VALDAS PUTEIKIS
Kūrėjų, kurie bėgant metams kaip gerą vyną išsaugo ir nušlifuoja savo muzikinį talentą, pasaulyje vienetai. Tarkime, toks buvo iš Ukrainos kilęs amerikiečių pianistas Vladimiras Horowitzas: perkopęs devyniasdešimt jis taip atlikdavo savo rečitalių programą Niujorko salėse, kad fenomenalus grojimas atimdavo žadą net reikliausiam muzikos kritikui. Tokiu išskirtiniu menininku galime pavadinti ir prancūzų kontratenorą Gérardʼą Lesne. 68-erių dainininko vokalas ir barokinės muzikos programa stebina išrankią Europos publiką, prie kurios galime priskirti ir Lietuvos klausytojus, Paliesiaus dvare išvydusius talentingojo atlikėjo ir šveicarų ansamblio „Le Concert universel“ iš Ženevos net ne koncertą, o muzikinį vieno dainuojančio aktoriaus spektaklį.Daugiau
Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.
Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.
Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas – paklodines.
Tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.Daugiau
Erika DRUNGYTĖ
Kažkada pasaulio mitologijose vienas personažų buvo kiškis, sietas su Mėnuliu ir vaizduotas drauge su šio Žemės palydovo deivėmis, kurios dažniausiai įkūnijo pavasarį, gyvasties pabudimą, naujo ciklo pradžią. Na, kad ir senovės germanų tikėjimuose. Štai senųjų laikų anglai tokią Mėnulio mergaitę vadino Ēastre, tad etimologiškai čia viskas aišku – Easter arba Velykos ir yra tai, nuo ko prasideda naujas gamtos ir žemdirbiškų tautų kalendoriaus etapas. Tad neverta stebėtis, kad greta šios deivės piešti kiškiai paskui persikraustė ant Velykų stalo, pabėgo į pasakojimus apie kiaušinius nešančius zuikučius, o ir šiaip tapo taikaus, malonaus, naivaus, linksmo vaikiško pasaulio veikėjo prototipu. Ne išimtis ir Lietuva. Čia mes taip pat žinome, kas yra Kiškelis nabagėlis, Zuikis puikis, Velykų zuikis ir t. t.Daugiau