Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas, puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams, ne kartą lankęsis Lietuvoje. 2024 m. „Slinktys“ išleido jo poezijos rinktinę „Degantys liežuviai“, o 2025 m. pabaigoje – distopinį romaną „Neverendas“. Gausi A. Štegerio kūryba apima poeziją, eseistiką, trumpąją prozą ir romanistiką, tačiau galima išskirti pagrindines autorių dominančias temas. Tai kelionės po pasaulį ir į save, tarpgeneracinės traumos, karai, kurių jis išskiria tris rūšis: vidinis karas, konfliktas šeimoje ar bendruomenėje ir tarpvalstybiniai susirėmimai. Vidinio karo tematiką rašytojas nagrinėja ir novelėje „Dedalas“.

1

Jis išeina iš namo. Sustojęs apleistame sode stebi storus suskilinėjusius agavų lapus, pūvančius nukritusius oleandrų žiedus. Augalai užstoja gretimą namą. Šokinėja paukščiai. Išvydę jį, šie sprunka, kildami suplasnoja sparnais, pakyla dulkės.
Daugelį metų namas su keliais kaktusais uolėtos dykumos viduryje buvo tarsi atskira sala. Jiedu su laiku susiliejo į vieną beformę praeitį. Dabar, kai jis pasilenkia ir pirštais paliečia sudžiūvusį agavos lapą, jo pasaulis perlūžta pusiau ir suskyla į gabalėlius.
Kažkas apsisprendžia už jį.
Jis apsisuka ir neužtikrintu žingsniu akmenų takeliu patraukia prie akmeninėje sienoje iškaltų durų. Tada žingsniuoja palei ją, kur už tankiai suaugusių oleandrų kyla audros debesys. Ten žioji įduba, kur anksčiau jis mėtydavo atliekas. Kepinančioje saulėje žiba sudaužyti stikliniai indai, netoliese mėtosi surudijusios žuvų konservų skardinės ir plastikinių maišelių likučiai.
Jo rankas ir kojas subraižę spygliai. Ant riedančių akmenų prakaituotos pėdos išslysta iš geltonų šlepečių. Jis ritasi žemyn šlaitu, susidrasko veidą, susiplėšo pilkus marškinėlius ir šortus.
Karštyje minčių triukšmas virsta į pratisą aukšto dažnio garsą ir nutolsta, tarsi niekada nebūtų zujęs jo galvoje. Netrukus peizažas išnyksta, ir viską užlieja akinanti šviesa. Nebelieka nė vienos pasaulio krypties, o laikas virsta viską nugulusiomis dulkėmis. Kūno svorį tampa sunku perkelti nuo vienos kojos ant kitos.
Paskui užgęsta ir dangus. Žemė išnyksta. Lieka tiktai šviesa, skrodžianti iš visų pusių. Kol nieko nebeskauda. Kol nebelieka nieko, ką galėtų skaudėti, nieko, kas skaudintų.
Jokio skausmo.
Saulė jį nužudo.

2

Saulė jį prikelia iš mirusiųjų. Šalta halogeninė saulė.
Jis vėl turi kūną. Užuodžia chlorą ir dezinfekavimo priemones. Skauda dilbius, kurių kiekviename pūpso po kateterį.
Išryškėja daugybė baltų šešėlių. Rastas dykumoje, visiškai dehidratavęs, aidi balsai. Būklė stabilizuota, sako kitas balsas. Gerai, gerai, nuaidi tolumoje, lyg kažkas kalbėtų į ilgą vamzdį. Balsai aidi, bet jo nepasiekia. Niekas jo nebegali pasiekti.
Taip jis kurį laiką ir lieka gulėti.
Tada išsirauna kateterius. Sunkiai pakyla iš lovos. Atsistoja ant šalto linoleumo, įsiremia į sieną ir pamažu ima šliaužti koridoriumi.
Jam už nugaros lieka ligoninė, blausiai apšviestos stovėjimo aikštelės priešais prekybos centrus ir paskutinė degalinė. Karštas asfaltas, vis stiprėjantis riaumojimas, iš tolo atriedanti pora akinančių šviesų. Jis atsistoja tiesiai, užsimerkia, pakelia rankas ir giliai įkvepia.
Automobilių signalai tampa garsesni už pasaulį ir širdies dūžius jo šešėliuose. Galiausiai jie nutyla, kyla vėjo gūsis ir pro šalį prašvilpia sunkvežimis.
Jo skruostais rieda didžiulės ašaros.
Jis krinta ant kelių, prakeikimas, prakeikimas, konvulsiškai, lyg sužeistas gyvūnas, ima šliaužti visomis keturiomis, kol pasiekia greitkelio kraštą ir pasislepia netoliese želiančiuose krūmuose.
Tada rankomis apsiveja kelius ir raudodamas geria silpną žvaigždžių šviesą naktiniame danguje.

3

Priešais jį slėnyje stūkso didžiulis sąvartynas. Vėjas atliekas blaško į visas puses. Ore pilna plastikinių vaiduoklių, tolumoje girgžda geležiniai ekskavatoriaus vikšrai, klykia paukščiai.
Jis skęsta karšto dvoko jūroje. Skeveldros ir stiklas raižo bintais apvyniotus padus.
Jis mato skarmaluotas moteris su vaikais. Visi kuičiasi šiukšlėse. Viena iš moterų jam pamoja.
Paskui ją jis nuseka į lygumą, kur stovi iš atliekų suręstos pašiūrės. Moteris iš plastikinio kanistro jam įpila nafta atsiduodančio vandens.
Ateina keli vyrai, ima klausinėti, ką jis čia veikia, iš kur atėjo, ko nori. Vienas iš vyrų supyksta. Po kelių akimirkų jis visu kūnu išsitiesia ant šiukšlių. Pats pavirsta už galvos besilaikančia atlieka. Galvoje aidi tik silpna dejonė. Ji veržiasi pro sukąstus dantis, burnoje tvyro gleivėto kraujo skonis.
Šiukšlė tarp šiukšlių. Šiukšlė, išnešiota į visas puses.
Vėl kepina saulė, vėl šviesoje skęsta kažkokios figūros. Klykia kirai. Vėl išryškėja moters šešėlis. Pašiūrėje ji švelniai pasuka jo veidą, apiprausia vandeniu, į gabalus sutrupėjusį skausmą sujungia į vieną didelį šiukšlėse pažirusį skausmą.
Viena, penkios dienos, lyg laikas visai egzistuotų.
Ji padeda atsistoti, nusiprausti ir apsirengti. Kol jis valgo, moteris priklaupusi jam apauna batus. Jiedu ilgai ir nebyliai vienas kitą stebi, tada šviesa užgęsta, ir jis nustumia gofruoto metalo gabalą, dengiantį įėjimą į pašiūrę. Tuomet pamoja, ir moteris nuseka paskui jį į naktį. Mėnesienoje laukinių šunų gauja drasko kažkokio gyvūno maitą, išgirdę žingsnius, šunys pakelia galvas.
Jiedu sustoja. Iš moters burnos ištrūksta balsas, kokio jis dar niekada nebuvo girdėjęs, ne šio pasaulio balsas, toks, kad šunys pašoka ir palikę grobį išsilaksto.
Jiedu jau arti, visai arti.
Ji jam parodo tvorą. Dykumos tolumoje automobiliai skrodžia nakties tamsą. Po akimirkos ji pranyksta. Dingsta neatsisveikinusi, netarusi nė žodžio. O gal jos nė nebuvo?
Surūdiję uosto kranai, nutrintas akmeninis grindinys ir nuo byrančių pastatų nusilaupę dažai. Už pastatų – bekraštė jūra. Iš čia keliamasi į kitą pusę. Ten, kur jis gyveno anksčiau.

4

Prie įėjimo į keleivių terminalą jį apgręžia. Tada jis pabando prasibrauti pro šoninį įėjimą. Ten darbuotojai ant jo ima rėkti. Kažkas iškviečia apsaugą. Jis bėga. Paskui sulinksta. Dusdamas gaudo orą, širdis daužosi. Į kitą pusę. Į kitą pusę. Į kitą pusę, iš salos į žemyną. Kur buvau su…
Turistų grupė. Jis įsimaišo tarp tų žmonių. Jam šalta ir trūksta oro. Neįmanoma kvėpuoti. Prasideda laipinimas į keltą. Salėje vis mažiau keleivių. Galiausiai jis lieka vienas. Kažkas jo ima klausinėti. Ko klausia? Jis mindžiukuoja vietoje. Vaikšto ratu. Ten siena. Sienoje durys. Žengia vidun. Dar vienos durys. Užsirakina. Kažkas beldžia. Šaukia kitoje pusėje. Iš ten. Iš ten. Iš kitos pusės.
Tada kažkas jį ištempia laukan. Atgal į salą. Po kaitria saule. Policija. Klausimai. Antspaudas. Keltas išplaukia ten. Ten. Į kitą pusę. Be jo.
Kyla gaisras. Policininkai pranyksta. Dangus įkaitęs iki raudonumo. Smirda dūmais. Klyksmai. Žmonių šauksmas.
Iš dangaus nukrinta negyvas kiras.
Ant asfalto plačiai išskėsti negyvo paukščio sparnai. Jis paglosto kruvinas plunksnas. Veltui mėgina priglausti sparnus prie kūno, pasukti galvą su galingu snapu, ištiesti kaklą, lyg paukštis dar būtų gyvas.
Paveikslas: dvi besišypsančios figūros denyje, moteris ir vaikas. Rami naktis be žvaigždžių.
Šalin! Šalin! Prakeikimas! Prakeikimas!
Jis ima rėkti visu balsu, staugte staugti, kaip stūgauja sužeisti žvėrys.
Šalin! Prakeikimas! Prakeikimas!
Nuodingi dūmai užlieja jūrą.

5

Kartais saulė yra tik viena. Ji kabo danguje ir degina akmenis priešais uolėtą skardį. Jis nejudėdamas guli ant to pilko akmens. O už jo tuštinasi. Miega oloje. Ten yra balų. Iš jų geria. Priešais olą kepina saulė, kuri nurodo, kad laikas išeiti, laikas keliauti, laikas grįžti. Tai saulės sala. Sala be galimybės išvykti. Negailestingų šešėlių sala.
Kartais saulės yra dvi. Saulė danguje ir saulė jo pilve. Saulė, kuri šaukia, staugia, reikalauja. Saulė pilve yra valdovė.
O gal jame slypi ir dar viena, trečioji, slapta juodoji saulė? Arba dar daugiau saulių? Jis pažvelgia į akinantį dangų. Skaičiuoti nemoka, nežino, kaip pavadinti tiek daug žiaurių saulių.
Laiko jau seniai nebėra. Liko mirtis, gyvenimas, alkis, poreikis ir saulė. Vėjas, stiprus vėjas, tuščiuose tyruose pustantis šiurkštų karštą smėlį. Ir plastikas, vos gyvi plastiko vaiduokliai. Jie jį aplanko. Vėl kaukia jo pilve, varo jį atgal, tarp žmonių. Žemyn, tarp šiukšlių. Demoniškos alkio dievybės.
Jis atidaro šiukšliadėžę. Panyra į ją iki pilvo. Ryja ir ryja, kaip badaujantys šunys.
Jau kiek laiko?
Jau kiek laiko?
Jau kiek laiko?
Tada dangus atsiveria.
Plyšta sunkūs naktinių debesų pilvai. Vėjo gūsis jį parbloškia ant žemės. Po kelių akimirkų dykuma virsta purvo upe. Jis atsistoja ant kojų. Dundančių uolų vingiais ima bristi per purvą.
Ir viršuje, ir apačioje vien purvas, vanduo, vėjas bei šaltis.
Galiausiai kalvos papėdėje jis aptinka olą, įsikimba į didelį akmenį ir pamėgina išlaikyti pusiausvyrą.
Akmuo sujuda.
Jis vėl paliečia akmenį. Staiga įžvelgia akis. Šios su išgąsčiu žiūri į jį.
Kažkas jį paliečia. Pabėgtų, jei tai būtų žmogus. O dabar priešais stovi gyvas akmuo, todėl jis lieka stovėti ir nemirksėdamas žiūrėti į išsigandusias akis.
Netoliese trenkia žaibas ir trumpam apšviečia įėjimą į olą. Akmuo virsta į įsibaiminusį, prie uolos prigludusį vaikiną, apsigaubusį pilku apsiaustu.
Po akimirkos akmuo vėl virsta akmeniu, uola seklioje ir neramioje miego upėje. Alkis jį nubloškia į tamsą kartu su vaikino atvaizdu.

6

Blyškus rytinis dangus. Kaulai sujuda, išsitiesia. Jis išeina iš olos. Ilgas šešėlis uždengia apsiaustu apsigaubusį miegantįjį.
Jis prisėda ant akmens priešais olą ir nuo apipuvusių bananų bei pajuodusių pomidorų ima rinkti skruzdėles ir kitus vabzdžius.
Pasisotinęs maisto likučius nuvalo ir išsidėlioja. Tai retosios uolų gėlės: dvi kriaušės puselės, vištos blauzdelė, pusė kepalo duonos.
Susisupęs į pilką suplyšusį apsiaustą jis stebi saulės kaitinamą akmenį. Šis godžiai atsiveria. Iš akmens vidaus tiesiasi rankos. Jis mato akmenį, nuo kito akmens ryjantį rytmečio žiedus. Tylų, bejėgį ir išsekusį akmenį. Vienišą.

7

Jiedu kalbasi nedrąsiais žvilgsniais. Susitinka nesusitikdami. Vaikinas šneka taip, lyg nežinotų, ką sako. Kalba miegodamas, taria svetimus, pusiau nurytus žodžius. Kartais, kai jis užsižaidžia su akmenukais ar pirštų galiukais braižo linijas dulkėse, smėliu nurieda sumurmėti žodžiai.
Vakare jiedu iškeliauja į priemiestį. Kartu apžiūri porą šiukšliadėžių ir žvaigždėtą naktį grįžta į olą su dviem maišais maisto atliekų. Pirmiausia prie įėjimo į olą kartu pavalgo. Tada nueina į vidų ir kiekvienas užmiega ant savo akmens.
Jį pažadina klykiantys kirai. Priešais olą stovi vaikinas ir kalbasi su paukščiais. Vaikinas yra akmuo, kalbantis su dangaus dvasiomis.

8

Jiedu gyvena trapiame laike tarp amžinybės ir niekados. Laikas trupa. Tai galėtų tęstis amžinai. Iki dienų pabaigos.
O tada…
… jis juos pamato. Šešėlius galvoje. Daugybę saloje klaidžiojančių prisiminimų.
Jis juos mato tarp medžių ir agavų skeletų. Prislėgtos, uždaros, vaiduokliškos esančios ir nesančios būtybės. Jie ateina iš stovyklos. Keliauja į kitą salos pusę. O gal grįžta? Tie patys sutvėrimai? Kartais vėjas atpučia jų nesuprantamų pokalbių nuotrupas. Gal tie garsai sklinda iš žvėrių gerklių? Kas jie? Aišku tik tai, ko jie nori. To paties. To, ko kadaise troško jo kaukolėje įsitaisęs sutvėrimas. Pereiti. Į kitą pusę, ten. Ten. Ten.
O paskui?
Paskui tikriausiai į mirusiųjų pasaulį.
Jiedu juos seka per naktinį peizažą. Visi slenka vingiuotu taku.
Po tamsiu dangumi, kuriame gęsta žvaigždės, šviečia jų mobilieji telefonai, švieselės išryškina per dykumą slenkančių žmonių veidus, girdisi tylus murmesys nesuprantama šnekta. Gal tai akmenų kalba?
Jie pasiekia įlanką. Valtis sena, apdaužyta akmenų, išblukusi nuo druskos ir saulės. Tikriausias plaustas. Kontrabandininkai ima skaičiuoti žmones. Tada juos suskirsto į grupes: vyrai, moterys, keli nedideli akmenukai, dar smulkesni už tą, kuris greta jo slepiasi krūmuose. Pykčiai, ginčai, rėkimas aplinkui pinigus renkantį vyrą. Tie, kurie sumokėjo, gali lipti į valtį. Galiausiai sumoka visi. Valtis be galo perpildyta, vanduo skalauja jos kraštus, purslai krinta vidun.
Vienas kontrabandininkas nukreipia ginklą į juodu: Money! Money! – surinka jis.
Springdamas užsikuria variklis. Valtyje vėl šūkauja ten, į kitą pusę, išsiruošę žmonės.
Money! Money!
Jiedu stebi vienintelę sceną, kuri niekada nesibaigia. Trapi kriauklė neša išsigandusias akis, akmenų sunkį, ten, į kitą pusę.

9

Prakeikimas! Prakeikimas!
Jiedu vėl neišvengiamai pasirodo, apima visas jo mintis. Moters veidas ir profilis vaikino, kokiais metais jaunesnio už akmenį, naktinio denio su baseinu vaizdas, didelis valgomasis, vaikinas kaip tik pakilo nuo vakarienės stalo, kažką pamiršo kajutėje ir norėjo nedelsiant grįžti. Tuojau, tuojau. Prakeikimas. Prakeikimas. Profilis vaikino, kurio nebėra ir nebegali būti, veidas moters, kuri niekada nebematys akių vyro, koks kadaise, anais laikais, dar buvo jis.

10

Jiedu pamėgina dar kartą. Kontrabandininkai yra skirtingi ir kartu vienodi. Du kartus juodu sumuša. Labiausiai skauda tai, kad net akyse tų, kurie trokšta ten, į kitą pusę, nėra vietos likimo broliui. Jų daugiau nei reikia. Tačiau jie nuolat sekioja vieni kitus. Nuolat sutinka kitus, tokius pačius. Visi mėgina daryti tą patį ir vienodai klysta. Jiedu grįžtų į olą nepasikeitę ir taip pat nusivylę.
Tada abu atsigula ant netoliese stūksančios uolos. Kontrabandininkai į guminę valtį jau suvarė daugybę žmonių baimės pilnomis akimis. Tolumoje mirksi policijos automobilio žiburėliai. Stiprus vėjas atneša tolimą sirenų kauksmą.
Panika. Kontrabandininkai pasileidžia bėgti. Pabėgėliai paniškai stumdosi. Vaikinas griebia jam už rankos. Valtį jiedu pasiekia kaip tik tuo metu, kai į ją lipa paskutinės moterys su vaikais. Pora rankų sugriebia juodu su akmeniu ir įtempia į valtį.
Jie irkluoja dviem irklais, rankomis, lėkštėmis. Irkluoja dėl visko arba dėl nieko. Dairosi aplinkui. Bet kurią akimirką išnirs pakrančių apsaugos laivas. Bet niekas nepasirodo. Gal tai tik iliuzija? Policijos ir kontrabandininkų surengtas spektaklis?
Pučia vėjas. Stipri srovė juos tempia į atvirą jūrą. Į atvirą, ten, kur netrukus nebebus nieko, nė vieno, niekada. Kur viskas taip, kaip jis ir norėjo.
Dangus ir vanduo, nematoma linija sujungti į vieną nebūtį.
Sala juos vejasi audros debesimis ir paukščių klyksmais.
Bangos siūbuoja perpildytą guminę valtį, ir jie konvulsiškai kabinasi vieni į kitus. Ašaros ir klyksmai. Vanduo jau semia jų kulkšnis. Jie baugiai mėgina išsemti vandenį iš valties – delnais, kepurėmis, plastikiniais buteliais.
Bangos juos ima supti greičiau. Senas vyras valties pirmgalyje netenka pusiausvyros ir krinta į vandenį. Tada griebiasi irklo, ir kiti jį įtraukia atgal.
Senis žiūri į išbalusį vaikiną. Visi ima melstis nežinoma kalba. Meldžiasi net akmuo.
Tada valtį apverčia stipri banga.
Keliems pavyksta į ją įsikibti. Pavyksta ir jiedviem su akmeniu. Daugelis nemoka plaukti. Nemoka ir akmuo. Girdisi klyksmas ir šaukimas vardais. Jusuf. Margit. Ismail. Jis pamato moterį, kuri viena ranka mėgina iš vandens iškelti vaikiuką, o kita sunkiai laikosi už valties.
Vėjas akimirką nurimsta.
Tada vėl trenkia gūsis. Visi verčiasi ant šono. Vaikino nebesimato.
Vandens gelmėje jis įžvelgia žėrėjimą.
Todėl panyra. Vaikinas po juo. Tačiau ten plaukia ne akmuo. Tai vaikinas iš jo galvos, vaikinas, nuo kurio jis bėga.
Lyg didžiulė žuvis jis plaukioja po valtimi ir po vandens į visas puses blaškomais kūnais. Kai kurie skenduoliai vėl išnyra į paviršių. Šviesos vaikinas. Jo amžiams prarastas vaikinas. Giliai jūros vandenyse vėl surastas švieselių vaikinas. Sūnus, kurio daugiau niekada neberegėjo.
Jis veltui mėgina plaukti vaikino link. Jo šviesos sūnus nusijuokia iš tėvo nerangumo ir priplaukia arčiau. Po vandeniu jiedu apsikabina, jis ir šviesa. Akimirką ašaros ir vanduo, apačia ir viršus, galva ir vandenynas tampa vieniu.

11

Atsimerkęs krištolinio dangaus fone jis pamato akmenį. Senis pamėgina atsistoti. Nepavyksta. Akmuo jam padeda. Senis pamažu ima kelti liemenį, bet rankos lieka bejėgiškai nusvirusios. Akmuo pakelia jo rankas, ir jis ant žastų išvysta kraujuojančias violetines įrantas, likusias nuo virvių. Kiek laiko jis buvo prisirišęs prie valties, kol galiausiai buvo išgelbėtas?
Išgelbėtas?
Guminėje valtyje liko tik keletas išgyvenusiųjų. Tarp jų – moteris su vaikiuku. Moteris su akmeniniu vaikiuku glėbyje. Horizonte jokio kranto. Jokio vėjo. Tik deginanti saulė ir laikas, vėl atrastas laikas, nykstantis jo akyse.
Vakare juos aptinka pakrančių apsaugos laivas. Vyrai guminėje valtyje kažką šaukia uniformuotiems vyrams. Prašo priimti juos į laivą ir pasirūpinti. Uniformuotųjų veidai ne bejausmiai, tik labai pavargę ir apimti nuobodulio. Kiek tokių guminių valčių jie matė? Kiek valčių, pilnų tokių pačių nelaimių, tokių pačių mirčių, tokios pačios baimės?
Priartėjus prie sausumos jis atpažįsta salą. Tad jie nebuvo perkelti ten, į kitą pusę. Pakrančių apsauga juos tempia atgal, iš kur jie norėjo pasprukti.
Jiedu su akmeniu kažkaip randa kelią atgal į olą.

12

Nuo tada vaikinas pats vienas vaikšto parnešti maisto ir vandens. Jis rūpinasi luošiu, kuris tik nejudėdamas spokso į pilkų uolų plyšius, žiojinčius virš galvos.
Kai kur per tamsią negyvą masę prasibrauna po vandeniu plūduriuojančio šviesos sūnaus paveikslas. Jis mėgino likti su sūnumi. Nepavyko. Todėl dabar mėgina išmesti jį iš atminties, užgesinti, išrauti iš galvos. Kartais pasiseka. Bet dažniausiai nesėkmingi bandymai tik sutirština sūnaus kūno kontūrus. Pabrėžia nepaprastą laisvę ir lankstumą, kurį pasitelkęs sūnus plaukioja jo mintyse. Dienos, naktys, rytai – viskas tampa tiktai tamsiu smegenų skysčiu.
Vieną dieną ar naktį šviesa vėl atplaukia į luošio sapnus. Kažkas, sutvertas iš grynos šviesos, uždega jo surambėjusią širdį.
Jis atsimerkia ir ima matyti kitaip. Vietoj dviejų negyvų rankų pajunta šviesą. Šviesa veržiasi iš jo dilbių. Senis apsiverčia ant pilvo ir lėtai atsiklaupia.
Akmuo miega prie įėjimo į olą. Luošys pasilenkia virš jo ir ilgu geltonu snapu raudonu galiuku švelniai paglosto susivėlusius vaikino plaukus.

13

Jaučiu, kad tave apėmęs nevilties ir išsekimo miegas, akmenie. Bet tiktai sapnuose galbūt suprasi kalbą, kuria šneku. Gimtąją kalbą praradau amžiams. Ir žmogišką vardą. Man liko tik praeities nuolaužos. Jos guli mano dugne ir manęs nepaleidžia. Bet jau greitai ateis akimirka, kai aš pagaliau išskrisiu iš šios salos ir viską paliksiu už nugaros. Ir tu nusipelnei rasti kelią į kitą pusę bei susitikti su saviškiais. Net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau juos surasi. Žinau, jauti, kad jie dar gyvi, kažkur ten tavęs laukia ir dėl tavęs jaudinasi. O aš nesijaudinu. Žinau, kad įstengsi viską, ko panorėsi, ir jau netrukus sužinosi tai, ko mane šiąnakt išmokė sūnus. Per audrą jis mus abu išgelbėjo. Tai jis mane pasiuntė į šią kelionę, nors iš pradžių jo neklausiau.
Ištisus metus tikėjau, kad galėsiu apgauti jo mirtį. Tapau žmogumi, kuris nuolat iškeliauja, nors nemoka išeiti. Tik tavo dėka aš vėl sutikau sūnų, akmenie. Dabar žinau paslaptį, kuri mudviem padės ištrūkti iš šios salos.

14

Prabudęs vaikinas senio neberanda. Ir tik tada, kai akys pripranta prie tamsos, jis išvysta senį, sėdintį olos gilumoje, ten, kur nepatenka dienos šviesa. Vaikinas atpažįsta snapą, pūpsantį seniui ant veido. Senis jį praveria ir išleidžia šaižų riksmą, panašų į kiro. Jis iš lėto pajudina galingus sparnus, prie jo liemens kabančius vietoj rankų. Vaikinas nori surikti iš baimės, bet ir iš jo snapo išsprūsta šaižus paukščio riksmas.

15

Jiedu stovi ant stataus šlaito priešais olą.
Išskleidžia sparnus, oras jiems priešinasi, abu jaučia, kad tik akimirksnį pavyksta atsiplėšti, nes žemė traukia vis labiau. Vidurdienį jiedu jau suka pirmuosius nerangius ratus virš olos ir mokosi vėjo paslapčių.
Po kelių dienų abu jau skrenda taip gerai, kad gali pasiekti nuošaliausius salos kampelius. Jiedu sklando virš uosto, kur auštant šimtai kitų kirų laukia atplaukiančių žvejybinių laivų.
Jiedu skraido ten, kur ant apleistų stogų, suolelių parkuose ir dailių vejų priešais viešbučius tupi kirų pulkai. Skraido virš palapinių jūros pabėgėlių stovyklose. Netoliese daugybė paukščių suka ratus virš atliekų krūvų ir benamių pašiūrių sąvartyne.
Jiedu mato policijos valtis, dideles statybvietes, prekybos centrus, aukštos įtampos laidus. Mato jūros išplautus žmonių kūnus. Aštriais snapais juos kapoja broliai ir seserys. Tuomet jiedu pakyla labai aukštai. Žmonių namai atrodo ne didesni už akmenėlius dykumoje, oras išretėja, o aplinkui su jūra liejasi dangaus mėlynė.
Neliūdėk, paukščių kalba senas kiras sučirškia jaunajam. Ilgai keliavai ir mokeisi. Rytoj kiekvienas iš mūsų išskrisime pas saviškius, ten, į kitą pusę.

16

Auštant jiedu nuskrenda tiesiai tekančios saulės link. Jie skrenda greta vienas kito, sparnas prie sparno, tyliai, be žodžių. Apačioje mato sidabrinį žuvų būrį, žvejų laivelius, burlaivius ir didelius krovininius laivus.
Senasis kiras apačioje mato kažką, ko akmuo nemato ir negali matyti. Jis regi šviesos vaikiną, greitai plaukiantį iš paskos. Senasis kiras prisimena, kas jis buvo kadaise. Stiklines kiro akis užlieja prisiminimai ir jausmai. Tai – prisiminimai ir jausmai to, kuris amžiams liko saloje. Tą pačią akimirką, aukštai danguje, jį tarsi šviesos taškas perduria ir išlaisvina ilgas išdžiūvęs agavos lapas.
Jiedu skrenda kelias valandas, kol galiausiai tolumoje pamato sausumą.
Senasis kiras ima skristi lėčiau. Jis stebi jaunuolį, kuris suplasnoja dar stipriau, trokšdamas kuo greičiau pasiekti tikslą.
Netrukus juodu vėl pateks į laiką bei atvirs akmeniu ir žmogumi. Vaikinas suras prarastus artimuosius arba susikurs juos iš naujo.
O senis jau rado tai, ko ieškojo. Jūroje jis regi šviesą. Tik dabar, tapęs laisvu paukščiu, jis peržengė žmogiško laiko ir erdvės ribas. Dabar jis gali būti tuo, kuo buvo.
Jo plunksnos pabyra, sparnai ryškioje ryto saulėje išsilydo lyg vaškiniai. Jis užsimerkia ir ramiai krinta ten, kur laukia sūnus.

Iš slovėnų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė
Originalus novelės tekstas publikuotas A. Štegerio rinkinyje „Bogovi se nam smejijo“ (Liubliana, Beletrina, 2022), čia spausdinama paties autoriaus scenai adaptuota versija