Nebe pirmą kartą šnekuosi su žinomu žmogumi, siekdamas užčiuopti kokį nors dar ne visiems pažįstamą asmenybės bruožą, bandydamas nuspėti priežastis ir aplinkybes, lėmusias būtent tokią gyvenimo trajektoriją ir apskritai – norėdamas suteikti papildomų spalvų viešajame diskurse jau įsitvirtinusio herojaus portretui. Esu tai daręs ir žiūrovų akivaizdoje (dažniausiai – Vytauto Didžiojo universiteto teatro scenoje), ir spaudoje (taip pat ir šio – visų mūsų mėgstamo – žurnalo puslapiuose).

Šį sykį užduotis sudėtingesnė: Henriką Gulbiną pažįstu jau beveik penkiasdešimt metų. Per tiek laiko tarpusavio santykiai neišvengiamai patenka į kasdienybės verpetą. Susitikimai įprastose vietose, nesunkiai nuspėjamomis progomis ir beveik nesikeičiančiame draugų rate, kuris iš lėto retėja dėl vadinamųjų natūralių (ir ne visai) priežasčių. Pokalbiai be privalomų įžangų, apibendrinančių pabaigų ir dramatiškų išsiskyrimų (tiesiog taksi jau laukia). Kaip ir apie ką turėčiau sukti dialogą su senu bičiuliu, išvengdamas apsimestinės distancijos ir sykiu laikydamasis spausdinto teksto dramaturgijos reikalavimų?

Kadras iš Henriko Gulbino eksperimentinio filmo, 1988

Neradęs greito atsakymo, nusprendžiau pasikliauti atsitiktine sėkme ir į sutartą susitikimą eiti įprastu savo pasivaikščiojimų maršrutu, vydamas šalin mintis apie būtinybę pasiruošti. Pakeliui – per daugelį metų į atmintį įvairiomis istorijomis įsirėžę vietos, pastatai ir ženklai. Vieni, laikui bėgant, keitėsi kartu su manimi, apie kitus esu girdėjęs iš savo tėvų ir senelių, dar kitų jau apskritai nebėra ir jie egzistuoja tik mano žemėlapyje. Kaip visi puikiai žinote¹, žemėlapis – ne teritorija, tai mentalinis jos modelis, realybės projekcija. Teritorija – visų, žemėlapis – mano. Todėl pėdinu pro „AL galeriją“², pro Paminklą rutinai³, siauru pasažu su vis dar stigmatizuojamu beprotnamiu⁴ dešinėje, pro šlapimu ir pigiu dezodorantu trenkiančią perėją po Karaliaus Mindaugo prospektu, nuolat ištrupančiais ir kartą per metus cementu kiek paglaistomais laiptais žemyn link Nemuno, ten, kur „Medūza“⁵, tada kairėn, prieš srovę, dviračių taku, kurio ženklai pėstiesiems ir dviratininkams siūlo judėti keistu 6 km/h greičiu, krante palikdamas Hebrajų gimnaziją⁶, Chaimo Zivo namą⁷, prieštaringos reputacijos pirtį „Higiena“⁸ ir gražiąją gaisrinę⁹, pro Žiemos uosto¹⁰ teritoriją bei saloje stūksantį „unitazą“¹¹, po bjauriausiu pasaulyje tiltu¹², po kitu tiltu su aukštyn ratais skrendančiu lėktuvu memorialinėje lentoje¹³, po dar vienu, jungiančiu salą su prekybos centre pasislėpusiais „Kauno audiniais“¹⁴, o tuomet aukštyn upės šlaitu į Ordo Fratrum Beatissimae Virginis Mariae de Monte Carmelo¹⁵ valdas: pro bažnyčią¹⁶, palei vienuolyno¹⁷ tvorą, tada įstrižai per kapines¹⁸, tolyn pro „Stumbrą“¹⁹ link Stoties turgaus, kurio natūralią plėtrą iki ką tik prasidėjusios rekonstrukcijos pietinėje pusėje sunkiai stabdė „Planeta“²⁰, o šiaurinėje – „Amerika“²¹. Kaip tik čia ir norėjau apsidairyti, prieš susitikdamas su bičiuliu, „Amerikoje“ praleidusiu vaikystę. Pasižvalgęs teritorijoje, grįžau į žemėlapį: visai netoliese, „Džiazo“²² tarpduryje manęs laukė Henrikas. Supratau, kad ir jį trikdo užsakomasis mūsų būsimo pašnekesio formatas: „Juk mudu – seni draugai, suprantam vienas kitą iš pusės žodžio, mūsų temos seniai sunumeruotos.“ Todėl tiesiog eilinį kartą pasikalbėjome, vinguriuodami aplink abiem žinomas istorijas, nukrypdami į nereikšmingas smulkmenas („o kur dabar tas Robkė?“), stabtelėdami dėl vieno iš pašnekovų žalingo įpročio („laikas parūkyti“) ir sunkiai judėdami pirmyn dėl fone skambančios muzikos aptarimų. Nesibaigiantis temų išsišakojimas, kurį įmanoma aprašyti tik hiperteksto pavidalu, pavertė mano klausimus beprasmiais. Beliko tik užrašyti, transkribuoti ir sugrupuoti Henriko atsakymus pagal iš anksto sunumeruotas temas.

Ugnė Karvelis ir Henrikas Gulbinas 1989 m. Paryžiuje

1. APIE PIRMĄJĄ VIDEOKAMERĄ

Šią istoriją esu pasakojęs daugybę kartų. Vaizdo kamera, iš esmės nulėmusi mano gyvenimo kelią, man paprasčiausiai „liko“. Buvau pažadėjęs ją nupirkti kitam žmogui, kuris iš anksto įdavė pusę reikalingų pinigų. Kitą dalį turėjau gauti, įrenginiui atsidūrus jo rankose. Savo darbą atlikau – kamerą pargabenau, o užsakovas tiesiog dingo. Net ir šiandien nežinau, kas jam nutiko. Gal įgyvendino savo svajonę – pabėgti iš sovietinio pasaulio – apie kurią vis užsimindavo mūsų susitikimų metu? Niekada daugiau apie jį negirdėjau.

Po kurio laiko pradėjau vis dažniau imti netikėtai man atitekusią kamerą į rankas. Visai negalvojau apie profesionalų filmavimą, tiesiog buvo labai smalsu. Į galvą ateidavo keisčiausių minčių: nufilmuoti iš devinto aukšto krintančias dvi paukščio plunksnas arba pritvirtinti įjungtą kamerą prie nedidelio plausto ir paleisti ją laisvai plaukti upeliu Kačerginėje. Kažkada atsukau ją į veidrodį, kuriame atsispindėjo šviečiantis televizoriaus ekranas su sunkiai įžiūrimais spalvotais taškeliais (kitaip nei šiuolaikiniuose įrenginiuose, kiekvieną mažytį vaizdo elementą sudarydavo trys taškai: raudonas, žalias ir mėlynas). O jei filmuočiau pro mažą skylutę arba nupieščiau ką nors ant veidrodžio? Šitaip niekieno netrukdomas (laimei, jau turėjau savo atskirą butą) galėdavau žaisti ištisas dienas, paskubom valgydamas atsineštą maistą. Džiaugiuosi, kad rezultatų neištryniau, nors pagunda buvo didelė: viena videokasetė kainuodavo mano tėčio mėnesio atlyginimą. Į svečius atėjo Albertas Stankevičius, jau turėjęs savo galeriją. Pamatęs mano projekcijas, pasiūlė parodyti jas galerijoje trijų televizorių ekranuose. Man tai buvo pirmas viešas prisistatymas. Alberto dėka mano darbai pateko į Leningrado vernisažą. Prasidėjo tokia nelabai greita grandininė reakcija: susipažinęs su pajūrio menininkais, eksponavau kūrinius Klaipėdoje, pradėjo kviesti Vilniaus Šiuolaikinio meno centras, vėliau mano filmus įsigijo ir MO muziejus.

2. APIE VERSLĄ SOVIETINIAIS LAIKAIS

Du mano dėdės dirbo turistinių autobusų vairuotojais. Jie vežiodavo ekskursijas įvairiais anuomet populiariais maršrutais. Vienas jų pasiėmė mane, šešiolikmetį, į tokią išvyką: Maskvoje už porą šimtų rublių nusipirkau nedidelį radijo aparatą, kurį grįžęs pardaviau už keturis šimtus. Supratau du dalykus: pirma, neišdrįsiu pasakyti dėdei, kad per vieną kelionę uždirbau visą jo mėnesio atlyginimą, antra, galėsiu taip daryti ir toliau. Tiesa, vėliau į tokias ekskursijas turėjau kartu kviesti vyresnį brolį arba anksčiau subrendusius draugus – dėl pernelyg jaunos išvaizdos neatrodžiau patikimas tuometės valdžios draudžiamų sandorių dalyvis. Šitaip išsprendžiau pajamų ir gyvenimo būdo klausimą – niekada nėjau valdiškų pareigų. Sovietiniais laikais tai buvo nusikaltimas. Žmonės, kurie vertėsi neoficialiai, užsiėmė amatais ar privačiomis paslaugomis, stengdavosi turėti bent minimalią veiklą, kad nebūtų apkaltinti veltėdžiavimu. Pavyko išspręsti ir šią problemą. Pažinojau Šiaurį Narbutą²³, kuris tuo metu Lietuvos televizijoje kūrė populiarų laidų ciklą „Vakarai“. Jis manęs prašydavo filmuoti kai kuriuos laidos siužetus, mat videokamera anuomet buvo sunkiai prieinamas resursas net ir tokioje įstaigoje. Šiaurys guosdavosi, kad operatorių su kamera sunkiai prisišnekindavo net iš anksto pažadėtomis vaišėmis. Dirbau be atlyginimo. Kai paklausė, kuo galėtų atsidėkoti, paprašiau TV žurnalisto pažymėjimo. Šiauriui kažkaip pavyko jį gauti. Tas dokumentas ne tik saugojo mane nuo veltėdžio statuso, bet ir atvėrė labai netikėtų galimybių. Kai buvau pakviestas su savo pirmaisiais videodarbais į festivalį Leningrade, laiku nepasirūpinau skrydžiu atgal į Lietuvą. Sužinojęs, kad visi bilietai išparduoti, įsibroviau į oro uosto direktoriaus kabinetą ir parodžiau išganingąjį pažymėjimą. Suveikė: sunku patikėti, bet mane pasodino ant kažkokios dėžės tiesiai už piloto nugaros! Buvo dar vienas kartas. Išvykdamas ilgesniam laikui, savo butą palikdavau draugams. Kaimynystėje gyvenusioms dviem vyresnio amžiaus bobulėms nepatiko tokia žmonių kaita, tad jos pasiskundė tuometei milicijai, reikšdamos pretenzijas ne tik dėl gausybės nepažįstamųjų, kuriuos matydavo namo laiptinėje, bet ir dėl buto šeimininko gyvenimo būdo: naktį bruzda, dieną miega, vadinasi – niekur nedirba. Atvykusiems pareigūnams kyštelėjau televizijos žurnalisto pažymėjimą ir paaiškinau, kad vėlyvais vakarais aptarinėjame būsimų laidų planus. To visiškai pakako: bobulėms jie nurodė manęs nebijoti, nesiskųsti ir labiau rūpintis savo sveikata.

Henrikas Gulbinas su skulptoriumi Antanu Mončiu 1989 m. Paryžiuje

3. APIE UGNĘ

Ugnė Karvelis²⁴ atvyko į Lietuvą iš Paryžiaus 1986 m. Beje, dabar trys autorės rašo apie ją knygą, kurioje bus ir mano papasakotų istorijų. Atvažiavusi ji kreipėsi į Reginą Stadalnikaitę²⁵, kuri žinojo, kad turiu videokamerą. Iš Reginos gavusi mano telefono numerį, Ugnė paskambino ir užkimusiu balsu su stipriu akcentu (vėliau ji sparčiai įgudo šnekėti lietuviškai, nes mėgo mokytis kalbų ir žinojo jų vienuolika) pasakė, kad norėtų, jog aš filmuočiau, lydėdamas ją po Lietuvą. Pasiūliau apsinakvoti mano bute Kaune ir iš čia važinėti jos pageidaujamais maršrutais. Prisimenu – pirma išvyka buvo į Mončių kaimą. Po visų kelionių padaviau jai kasetę su medžiaga. Kai atsisakiau priimti užmokestį, Ugnė pakvietė į Paryžių. „Niekada“, – papurčiau galvą. Ji nustebo – kodėl? Paaiškinau, kad tai neįmanoma, nes niekur nedirbau, vadinasi, negalėčiau gauti tuo metu privalomos rekomendacijos.

Gal po metų Petras Bingelis²⁶, kurio vadovaujamo choro pasirodymus buvau filmavęs anksčiau, pasiteiravo, ar nenorėčiau vykti kartu (žinoma, su kamera) ir įamžinti jų pasirodymą Prancūzijoje vyksiančiame chorų festivalyje. Negalėjau atsisakyti, juolab kad Petras pažadėjo padėti sutvarkyti kelionės dokumentus. Nežinau kaip, bet jam pavyko! Atsidūręs Paryžiuje iškart iš gatvės telefono paskambinau Ugnei. Susitikome ir ji informavo Petrą, kad laikinai apsigyvensiu jos namuose. Kitą dieną sužinojome, kad Kauno choro autobusas patyrė avariją. Daugelis choristų pateko į ligoninę, o į tą vietą, kurioje paprastai sėdėdavau aš, nukrito prie autobuso lubų pritvirtintas televizorius. Po kelių dienų prancūzų gydytojų sutvarstyti atlikėjai vėl giedojo festivalio programoje numatytoje vietoje, o man Ugnė pasiūlė likti Paryžiuje. Neįsivaizdavau, kaip apie tai pasakyti Petrui. Juk jis turės sovietinei valdžiai rašyti ataskaitą apie kelionę ir pasiaiškinti, kodėl vienas dalyvis negrįžo. Tada Ugnė sugalvojo pati pranešti šią žinią choro vadovui. Jos dėka gavau carte de séjour²⁷. Mano „legalizavimas“ Prancūzijoje, įskaitant mūsų santuokos įteisinimą, jai išties kainavo milžiniškų pastangų. Lietuvai tapus nepriklausoma, o Ugnei pradėjus diplomatinę karjerą, visi tie formalumai neteko prasmės. Po jos mirties Paryžiuje dalyvavau teisme, kuriame buvo sprendžiami palikimo klausimai. Atsisakiau bet kokių pretenzijų į turtą ir pasakiau, kad žodinis susitarimas man svarbesnis už dokumentus: Ugnė buvo minėjusi apie ketinimą viską palikti savo sūnui. Pasibaigus posėdžiui, šis priėjo prie manęs ir padavė banko kortelę. Paaiškėjo, kad man atvykus į Paryžių, Ugnė išrūpino kūrybinę stipendiją, ir per tą laiką sąskaitoje susikaupė gana reikšminga suma. Anksčiau ne kartą susidūręs su nepriklausomo ir maištingo būdo jaunuoliu (obuolys nuo obels?), buvau maloniai nustebintas tokio poelgio. Dabar jis didžiuojasi savo mama, puoselėja atminimą, remia jos vardu pavadintą mokyklą²⁸.

Menininkai Gediminas Šibonis ir Vytautas Kasiulis 1989 m. Paryžiuje

4. APIE „LAIDININKO“ VAIDMENĮ PARYŽIUJE
IR KITUR

Iš įvairių girdėtų istorijų susidariau įspūdį, kad prieš daugelį metų Karvelių šeimai atsidūrus Prancūzijoje, Ugnės tėvai būtinai norėjo ją ištekinti už lietuvio. Antanas Mončys²⁹ jiems pasirodė tinkamas kandidatas. Kalėdų ar Velykų proga jie dažnai kviesdavo Antaną į svečius. Apgalvotą planą sujaukė jaunatviško maišto apimta dukra, kuri būdama šešiolikos paliko tėvų namus. Jų susitikimai su Antanu nutrūko, bet ypatingas, įtampų kupinas emocinis ryšys liko. Net aš galėjau jį pajusti. Kartą, paskambinęs Ugnei, pranešiau, kad nakvosiu pas Antaną. Susierzinusi, ji primygtinai paprašė sugrįžti. O tada visą naktį pasakojo apie Mončį. Pasijutau tarsi atliekąs savotišką „jausmų laidininko“ vaidmenį. Keisčiausia, kad tai nebuvo vienintelis kartas.

Mano santykių su A. Mončiu istorija sulaukė netikėto tęsinio 2007 m., kai su Egidijumi Aleksandravičiumi³⁰ ir Audriumi Gražiu³¹ važiavom per Jungtines Valstijas, lankydami lietuvių bendruomenes ir iškilius išeivijos kultūros veikėjus, rinkdami medžiagą apie jų gyvenimą, archyvus ir kūrybinį palikimą. Vienas įsimintiniausių epizodų buvo viešnagė pas Aleksandrą Kašubą³² Naujosios Meksikos dykumoje. Kažkaip sužinojusi apie mūsų kelionę, ji paskambino ir pakvietė užsukti. Buvom maloniai nustebinti: sklido gandas, kad Aleksandra anaiptol ne visus linkusi įsileisti į savo namus, pastatytus labai atokioje vietoje, besiribojančioje su Cochiti indėnų žemėmis. A. Mončį ji pažinojo nuo 1946 m., tuomet abu buvo karo pabėgėliai Vokietijoje. Vėliau jų keliai išsiskyrė: Mončys išvyko į Paryžių, o Aleksandra su vyru³³ – į JAV. Supratau, kad ji nori pasikalbėti apie Antaną. Aleksandra šiltai mus priėmė ir pasiūlė nakčiai apsistoti jos namuose. Iš ryto mus pasitiko tokia žinia: Egidijus ir Audrius keliauja su indėnais apžiūrėti rezervato įžymybių, o aš lieku pasikalbėti, bet jokiu būdu ne filmuoti. Pasirodo, Aleksandrai rūpėjo aptarti vieną svarbią temą. Ji labai nuoširdžiai ir jautriai papasakojo, kad susitikimas su A. Mončiu tais sunkiais laikais Vokietijoje jai paliko gilų įspūdį. Anuomet ji labai drovėjosi skurdžios savo – karo pabėgėlės – buities, prastų drabužių ir nusprendė būtinai susirasti Antaną atėjus geresniems laikams. Tvirtino nuolat sekusi žinias apie tolesnį jo gyvenimą kitapus Atlanto, bet taip ir neprisiruošusi kelionei į Paryžių. „Gyvenimas praėjo, ir nesusitikome“, – susigraudino pašnekovė. Išėjome pasivaikščioti, pasidalijau apie savo pažintį su Antanu, ir ji jau sutiko pasikalbėti prieš kamerą. 2018 m. apie susitikimą su A. Kašuba papasakojau Jonui Mekui³⁴, Prancūzų Sinematekoje³⁵ pristačiusiam lietuvių kino retrospektyvą. Didysis avangardistas pasiguodė, kad Aleksandra nesutiko būti jo filmuojama, pasakiusi: „Reikėjo anksčiau, kai buvau jauna ir graži.“

Gyvendamas Paryžiuje, „laidininku“ tarp iškilių išeivijos personų būdavau ir kitose situacijose. Kartą A. Mončys paprašė aplankyti Vytautą Kasiulį³⁶ ir perduoti jam labų dienų. Bet tai turėjau padaryti slapta nuo Vytauto žmonos. Nelabai gilinausi į keistoko reikalavimo priežastis, bet jos netruko paaiškėti tiesiog ant Kasiulių buto slenksčio. Pasijutau nejaukiai, kai Vytauto žmona mane apieškojo (ji taip darydavo ir vėliau, todėl ilgainiui su procedūra apsipratau). Pasirodo, Antano ir Vytauto susitikimai, kurių metu jie su nostalgija prisimindavo gimtuosius kaimus ir keikdavo Paryžių, buvo lydimi gausių, ilgai trunkančių ir sunkias pasekmes turinčių „pilstymų“. Būtent todėl Vytauto žmonos akyse Antano persona tapo non grata. Mane V. Kasiulis sutiko labai šiltai, tarsi kokį gimtinės pasiuntinį. Kai pasiūliau kartu keliauti į Lietuvą, jis ėmė kūkčiodamas verkti. Galvoju – kur čia nepataikiau? Tik gerokai vėliau sužinojau: graužėsi dėl to, kad, jam pabėgus į Vakarus, sovietai nužudė jo tėvus. Vytautas kaltino save ir niekada nevažiavo į gimtąją šalį.

Kartais padėdavau išeiviams spręsti netikėtai iškilusias problemas, iš dalies susijusias su padidėjusiu atvykėlių iš Lietuvos skaičiumi. Kunigas Jonas Petrošius³⁷, nuostabus žmogus, sugebėjęs sutarti bene su visais anaiptol nevienalytės Paryžiaus lietuvių bendruomenės nariais, nusivedė mane į savo namo rūsį. Parodė daugybę svečių iš gimtinės padovanotų lietuviško alkoholio butelių ir paprašė juos išvežti („Aš tokių nevartoju“). Galiu daryti su jais ką panorėjęs – išgerti, išdalinti, gabenti atgal į Lietuvą, tik neturiu teisės pasakoti, iš kur juos gavau. Kad tik kas neįsižeistų (Jonas išties buvo jautrus ir mandagus). Ko tik nepadarai dėl draugų – paėmiau tuos Jono butelius. Slapta stengiausi nors dalį grąžinti ten, iš kur jie atkeliavo: vaišindavau jais atvykusius tautiečius. Kartą menininkų delegacijai (prisimenu ten buvusius Marcelijų Martinaitį ir jo eiles dainomis vertusį Vytautą Kernagį) surengiau atrakcioną. Įsimetęs į bagažinę vienkartinių puodelių ir kelis butelius iš Jono kolekcijos, pasisiūliau pavežioti svečius po Paryžių pagal pageidaujamų aplankyti vietų žemėlapį. Taisyklė paprasta: turime susidaužti taurėmis (tiksliau – puodeliais) kiekvienoje maršruto stotelėje, nesvarbu – ar tai Eifelio bokštas, ar Sacré-Cœur³⁸. Viskas pavyko: Prancūzijos sostinę apžiūrėjom, Jono atsargas sumažinom ir diena neprailgo.

Gydytojo Rimto Marcinkevičiaus gimtadienis 2021 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose

5. APIE VIDEODOVANAS

Man patinka nudžiuginti žmones seniai filmuotais vaizdais iš jų praeities. Dviem jau ilgai JAV gyvenantiems draugams padovanojau įrašus, sumontuotus iš įvairiais mūsų bendravimo laikotarpiais įamžintos medžiagos. Štai kūdikio gimimas pirmoje santuokoje, paskui – antros vedybos, kitų vaikų gimimas. Kiekvienam iš jų tai buvo visiškas netikėtumas. Bičiuliai, pripratę nuolat matyti mane su kamera, žino, kad laikausi tokio principo: filmuodamas brangius žmones, mielai su jais dalinuosi scenarijaus autorių ir režisierių vaidmenimis. Ypač smagu, kai kas nors pasirūpina dar ir neįprastu scenovaizdžiu: pakviestas Rimto Marcinkevičiaus³⁹, esu nufilmavęs jo gimtadienį, kurį šventė prašmatniame laive Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Įdomi vieta suteikė personažams papildomų bruožų. Kai aplankau jį Kalifornijoje, Rančo Miraže, jis su dėkingumu prisimena tą dovaną.

Kartu su lietuvių menininkų grupe dar prieš pastarąjį karą buvau pakviestas filmuoti Ukrainos milijonieriaus ir jo žemių, nusidriekusių per šimtą kvadratinių kilometrų. Čia tilpo ne tik prašmatni rezidencija, bet ir „nuosavas“ kaimas su gyventojais (kažkodėl atėjo į galvą žodis „baudžiauninkai“), bažnyčia, fazanų medžiok­lės sklypas ir dar daug kitų įvairios paskirties objektų. Kaip dera, po savaitės išvykdami padovanojome savo darbo rezultatus: aš – filmą, o Linas Liandzbergis⁴⁰ – aukso folija padengtas autentiškas vežėčias.

Kamera ilgainiui man atskleidė ir kitokių, anksčiau nepažintų galių. Kartą Ugnė pranešė apie artėjantį Kazimiros Prunskienės⁴¹ vadovaujamos delegacijos vizitą. Tai buvo Sąjūdžio laikai, ir delegacija vyko prašyti, kad Prancūzijos valdžia palaikytų Lietuvos nepriklausomybės siekį. Ugnė pažinojo prezidento François Mitterrand’o⁴² aplinkos žmones, kai kurie iš jų lankydavosi jos namuose. Mums besiruošiant į prezidentūrą, Ugnė įspėjo: „Pasiimk kamerą ir prisimink: visą laiką filmuok Mitterrand’ą, nė nenuleisk rankos, nes jis mandagus tik prieš objektyvą.“ Viso priėmimo metu stengiausi neleisti prezidentui pabėgti iš kadro. Politikų diskusijos vyko ramiai ir oriai, prancūzai atidžiai klausėsi entuziastingų lietuvių kalbų apie laisvės ir nepriklausomybės būtinybę. Staiga priėjęs Mitterrand’as pakvietė išgerti kavos. Padėjau kamerą ir paėmiau puodelį. Prezidento žodynas pasikeitė akimirksniu. Atsisukęs į Prunskienę, piktai rėžė: „Stalinas seniai miręs, sovietų valdžia byra, kokių velnių jūs dar norit? Visa Europa griauna sienas, o jūs statot?“ Ugnė buvo teisi, bet juk negalėjau atsisakyti prezidento pasiūlytos kavos?

Menas sujungia žmones, kartais keisdamas ne tik jų ateitį, bet ir praeitį. Papasakosiu istoriją, kuri tau turėtų patikti, nes ji apie tavo klasės draugus – Konstantiną Žardalevičių⁴³ ir Paulių Normantą. Atskirai su kiekvienu jų esu daug bendravęs: su Pauliumi kopėm į Tokajaus⁴⁴ kalną, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai į vyno regioną, o Raudondvario pilyje Konstantino studijoje ir su tavimi esam daugybę kartų susitikę. Kartą paskambinęs Konstantinui pasakiau, kad atvyksiu jo aplankyti su P. Normantu⁴⁵. Labai nudžiugo, nes tikėjosi pamatyti savo klasioką, kurio neregėjo nuo mokyklos laikų. Paulius taip pat nekantriai laukė tos dienos. Mums atvykus, jiedu širdingai apsikabino ir vienu balsu sušuko: „O tu pasikeitei!“ Tuoj pat prisiminė mokyklą, senus draugus, buvusias meiles, ėmė aptarinėti jų likimus. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad nei jų ugdymo įstaigos, nei miestai nesutampa, be to, Paulius buvo dešimčia metų vyresnis už Kostą. Pasirodo, fotografas ir keliautojas P. Normantas ir jo bendravardis, bendrapavardis Konstantino klasės draugas – du skirtingi žmonės. Bet jiems tai visiškai netrukdė.

Ugnė Karvelis (dešinėje) su Prancūzijos prezidento žmona Danielle Mitterrand 1990 m. Meksikos meno parodoje Paryžiuje

6. APIE SAVE, TRUMPAI

Girdėjau sakant, kad aš lyg ir moku bendrauti. Šiuo požiūriu man greičiausiai padėjo būtent tai, kad didžiąją gyvenimo dalį nebuvau įsidarbinęs jokiame biurokratiškai organizuotame nuolatiniame darbe. Net ir dabar, kai susiduriu su žmonėmis jų profesinėje aplinkoje, dažnai pastebiu nelygiaverčius, hierarchija pagrįstus santykius. Neturėjau progos tokių dalykų mokytis, todėl bendrauju nepriklausomai nuo pareigų, statuso ir kitų panašių atributų.

Sustiprėju pabuvęs vienas. Klausausi muzikos. Santykis su ja panašus į bendravimą su žmonėmis. Su vienais kūriniais užtenka vakaro, su kitais gali leistis į ilgą kelionę. Šis menas buvo su manimi visada. Ankstyvoje jaunystėje, sekdamas vyresniojo brolio Algio ir jo draugų susidomėjimą sunkiai tuo metu prieinamomis vinilo plokštelėmis, pamėgau elektroninį ir new age stilius, kol galų gale, savo nuostabai, tapau ekspertu, patarinėjančiu kitiems. Kadaise iš Paryžiaus muzikinių second-handų surinkau solidžią kolekciją Ugnei. Jau daugelį metų į mano saloną atėjusiems žmonėms rekomenduoju ne tik techninę įrangą, bet ir jų skonį, išsilavinimą bei amžių atitinkančią muziką. Su čia nuolat užsukančiais bičiuliais tiesiog aptariame naujienas (ir nepelnytai užmirštas senienas). Alfredai, juk gyvenimas yra gražus abiejose objektyvo pusėse, ar ne?

1
Leonido Donskio (1962–2016), filosofo, visuomenės veikėjo ir politiko, frazė, po kurios jis kaskart pažerdavo beveik niekam negirdėtų istorinių faktų. Su Leonidu susipažinome 2003 m. Važiuodami iš Kauno į Vilnių greit išsiaiškinome, kad abu mėgstam „Ruby Tuesday“. Kaip visi puikiai žinote, tai „The Rolling Stones“ daina, pasirodžiusi 1967 m.

2
Pirmoji šalyje privati dailės kūrinių galerija, 1989 m. įkurta architekto Alberto Stankevičiaus (1957–1997) ir veikusi iki 1998-ųjų Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pastato pirmame aukšte. Vieną sekmadienio rytą močiutė, atėjusi manęs žadinti, siaubingai išsigando, pamačiusi iš po antklodės styrančią vešlią barzdą. Tiesiog, neįspėjęs namiškių, buvau užleidęs savo lovą Albertui.

3
2014 m. architekto Audrio Karaliaus (1960–2025) sukurtas paminklas, autoriaus žodžiais – „kuklus bandymas atspėti nevienareikšmę rutinos prigimtį ir išmatuoti Kauno rutininę temperatūrą“. Žurnalo viršelyje pamatęs mano nuotrauką geltoname fone su dukters padovanotu ryškiai geltonu šaliku, Audrys pyktelėjo – neatsiklausęs pasisavinau jo mėgstamiausią spalvą. Jo laidotuvėse buvo vien geltonos gėlės.

4
Aleksoto ir Muitinės gatvių kampe esantis XV–XIX a. pastatų kompleksas – senieji Kauno kunigaikščių rūmai – buvusi psichiatrijos ligoninė, nuo 2007 m. priklauso Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetui. Anuomet, išgirdęs apie pastato paskirties pakeitimą, pasiteiravau pažįstamų akademijos dėstytojų: ar nebus nejauku dirbti patalpose su tokia praeitimi? Jie tik ironiškai nusijuokė: kai kuriems iš mūsų tai tėra sugrįžimas į gerai pažįstamus kambarius!

5
2002 m. architekto Algimanto Kančo (1954–2016) sukurtas laivas-restoranas, kelis metus švartavęsis Nemune, ties Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Studijų metais pavydėjau Algiui jo ilgų plaukų, kuriuos jis išsaugojo, kažin kaip išvengęs sovietiniais laikais privalomo (ir trumpai plaukus kerpančio) karinio parengimo Vilniaus inžineriniame statybos institute. Gal padėjo senelio Juozo Grušo autoritetas? Kas žino, dabar jau lyg ir nebėra kieno paklausti.

6
Pastatas Karaliaus Mindaugo pr. 11, kuriame 1927–1940 m. veikė Kauno Švabės hebrajų gimnazija. Dabar jame įsikūręs Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras, ruošiantis įvairių reikalingų profesijų specialistus. Vis galvoju: ar ši ugdymo institucija pasivadino prospekto, ar vienintelio Lietuvos karaliaus vardu? Ir prisimenu vienos iš centro vadovių pastabą – „ne kirpėjai, bet stilistai!“ – išgirdus Henriko Radausko „Žiemos pasakos“ žodžius: „… ateina princai ir kirpėjai, balti karaliai ir kepėjai…“

7
Pastatas Karaliaus Mindaugo pr. 16 (ant fasado matyti užrašas „Ch. Z. 1924“), tarpukariu priklausęs Kauno tabako ir papirosų fabriko savininkui Chaimui Zivui. Jo senąjį fabriką E. Ožeškienės gatvėje mano mylimo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto poreikiams tobulai pritaikė Algimantas Kančas, kuris buvo labai nepatenkintas, kai universitetas apleido pastatą ir išsikraustė į Vilnių. Man taip pat buvo liūdna (tuo metu buvau tapęs universiteto vadovu), bet – nieko nepadarysi – sostinėje daugiau studentų.

8
Pastatas Karaliaus Mindaugo pr. 18A, kuriame 1924 m. buvo įkurta pirmoji Kaune moderni pirtis. Jos įvaizdžiui, rodos, kiek kenkė (o gal priešingai – padėjo?) netoliese esanti Nemuno gatvė, anuomet garsėjusi legaliomis ir kitokiomis linksmybėmis. Didžiąją dalį šios gatvės nuodėmių atpirko iš Sibiro tremties pabėgusi mano močiutė, kasdien iš savo kuklaus būsto Nemuno g. 5 skubėjusi į rytines pamaldas Katedroje. Kartais vesdavosi ir mane į tuomet dar lotyniškas mišias. Įkvepiantis „sursum corda!“ ir dabar padeda sunkią akimirką.

9
Kauno miesto gaisrinė (architektas – Edmundas Frykas) Nemuno ir I. Kanto gatvių sankirtoje, pastatyta 1930 m. Kartą paryčiais, norėdamas pasiekti keramiko Gedimino Šibonio balkoną V. Putvinskio gatvėje, pasiskolinau iš gerųjų gaisrininkų 4 m ilgio kopėčias. Bet tai jau visai kita – ilga ir kupina nuotykių – istorija, kurią visiems jos dalyviams seniai pažadėjau aprašyti. Gal kada nors prisiruošiu.

10
1917 m. kaizerinės vokiečių kariuomenės įkurtas uostas, žiemą saugojęs laivus nuo ledonešio, veikė iki 7-ojo XX a. dešimtmečio. Iškart po sovietinės pinigų reformos, 1961 m., uosto teritorijoje negiliai po vandeniu radau vienintelį savo gyvenime lobį – didoką maišelį išimtų iš apyvartos 15 kapeikų nominalo monetų. Paskui dar ilgai bandėme jas įgrūsti į gazuoto vandens ir gatvės telefonų automatus.

11
Ryškus vakarinėje Nemuno salos dalyje 2023 m. įkurdinto mokslo ir inovacijų centro akcentas – 27 m skersmens, 250 t sveriantis diskas, kurį projekto priešininkai (greičiausiai – konkurentai iš architektų cecho) praminė buitinės santechnikos įrenginio vardu. Kartą išgirdęs tą niekinamą pavadinimą, jau nebegaliu jo pamiršti.

12
Tiltas apie 120 m į vakarus nuo Maironio gatvės ir Karaliaus Mindaugo prospekto sankirtos, pastatytas 1980 m., panaudojus konstrukciją, likusią (!?) nuo Trijų mergelių tilto prie Panemunės šilo. Tai lėmė akivaizdžią šio statinio asimetriją ir disproporciją aplinkinių objektų atžvilgiu. Kadaise jo labai nemėgau, bet jau pripratau.

13
Simono Daukanto tiltas, tapęs to paties pavadinimo pėsčiųjų gatvės tęsiniu, pastatytas 1988 m. Lakūnas Jurgis Kairys apverstu lėktuvu SU–26 po šiuo tiltu praskrido 2000 m. rugsėjo 2 d. Trumpą akimirką pasaulis lakūnui apsivertė aukštyn kojom! Manau, kad iš tokios perspektyvos geriau matyti visi beprasmiai, negražūs ir nereikalingi dalykai, prie kurių priprantam kasdienėje gyvenimo rutinoje. Pavyzdžiui, kaip tas kitas – bjauriausias pasaulyje – tiltas.

14
Gedimino gatvėje buvusi įmonė, nuo 1930 m. gaminusi šilko audinius, likviduota 2005 m. Vaikystėje lankydamas ten dirbusią savo tetą, mačiau šimtus moterų nepakeliamai aitraus kvapo chemikalų debesyse. Tapo gerokai lengviau suprasti istorijos vadovėliuose aprašytus vergų gyvenimo sunkumus, šilkverpių kokonus paverčiant gėlių ornamentais išmarginto lengvutėlio audinio kaspinais ir suknelėmis. Šio fabriko teritorijoje ir istorinėse pastatų dalyse Algimantas Kančas įkurdino antikinės Graikijos citadelės vardu pasivadinusią prekyvietę.

15
Karmelitai, katalikiškas vienuolių ordinas, kurio pavadinimas kilęs nuo Izraelyje esančio Karmelio kalnų masyvo. Jo olose slapstėsi Senojo Testamento pranašas Elijas ir būsimasis karalius Dovydas, kurio kapavietės akmenį Jeruzalėje už nedidelį mokestį man leido paliesti netikėtai išdygęs prižiūrėtojas. Dėl tik­rosios karaliaus palaidojimo vietos istorikai nesutaria, kaip ir dėl daugelio kitų Šventojoje Žemėje esančių artefaktų autentiškumo. Man tai visai nerūpi – juk tiesa svarbesnė už faktus taip pat, kaip žemėlapis svarbesnis už teritoriją.

16
Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčia, pašventinta 1685 m. Sovietiniais laikais, nuo Nemuno kranto tam tikru kampu žvelgiant į jos bokštų arkas, buvo galima jose įžiūrėti tarsi permatomus, ore plazdenančius kryžius. Pabandęs dabar, nieko panašaus nepastebėjau. Gal kai kuriuos dalykus įmanoma pamatyti tik vaikystėje?

17
Kvartalą prie Griunvaldo gatvės užimantis pastatų kompleksas, kuriame buvusį Karmelitų vienuolyną caro valdžia XIX a. viduryje uždarė ir įkūrė karo ligoninę. 1992 m. pastatus perėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija. Kiekvieną kartą eidamas šalia ilgos, bet nelabai aukštos tvoros, vis bandau pasistiebęs pažvelgti į kiemą: juk ne veltui ten pakabintos lentelės draudžia filmuoti ir fotografuoti kitapus tvoros esančią teritoriją.

18
Karmelitų kapinės (dabar – Ramybės parkas), ilgą laiką (1847–1959) buvusios pagrindine kauniečių laidojimo vieta. Jas nuspręsta uždaryti po daugybės antisovietinių akcijų XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Žiemą, jau sutemus, su tėvu eidavom per kapines pasitikti mamos, baigusios vakarines pamokas 5-oje vidurinėje mokykloje. Didžiąją mamos „vakarinių“ mokinių dalį sudarė ne paaugliai – tai buvo gerokai vyresni žmonės, dėl įvairiausių gyvenimo vingių nespėję gauti vidurinio mokslo atestatų su dauguma savo klasiokų. Kai ateidavom per anksti, man leisdavo pasėdėti pamokose. Kartais slapta padėdavau tiems „peraugliams“ išspręsti vieną kitą uždavinį, žinoma, jei buvau panašius jau sprendęs savo mokykloje.

19
Iki 2016 m. taip vadinosi didžiausia Lietuvoje stipriųjų alkoholinių gėrimų gamykla, 1906 m. įkurta tarp dabartinių Bažnyčios ir Girstupio gatvių. Tarpukariu čia buvo laikomas Lietuvos valstybės spirito rezervas – dvi cisternos po 12 tūkst. kibirų. Greitosiomis suvienodinęs tūrio matus ir atsižvelgdamas į pastarųjų metų alkoholio suvartojimo statistiką, suskaičiavau, kad šis rezervas dabar būtų išgertas nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgalį jau reikėtų važiuoti pas kaimynus į „Biedronką“.

20
Buvęs kino teatras, keturis dešimtmečius (1966–2006) veikęs tarp geležinkelio ir autobusų stočių, vėliau integruotas į Stoties turgų. Vis dar aplankau čia prekiaujantį bitininką, kurio produktų kokybę vertino mano mama. Jei kiekvieną kartą atidžiau klausyčiau jo pasakojimų, galėčiau ir jums paaiškinti, kuo skiriasi grikių, pievų, rapsų, liepų ar lipčiaus medus.

21
Pastatas, dviem sparnais apglėbiantis senąjį Stoties turgų, tarpukariu siūlęs nebrangiai nuomojamų kambarių paslaugas, net ir po daugelio metų, čia jau įrengus butus, vadintas „Amerikos“ viešbučiu. Didžiausią žinomumą namas įgijo po 1990 m. pasirodžiusio Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“.

22
1994 m. Henriko Gulbino įkurtas specializuotas garso ir vaizdo aparatūros salonas „Džiazas“.

23
Šiaurys Narbutas (1956–2008) – muzikantas, žurnalistas.

24
Ugnė Karvelis (1935–2002) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėja, literatūros kritikė, vertėja. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau gyveno Prancūzijoje. Lietuvos Respublikos ambasadorė prie UNESCO (1995–2002).

25
Regina Stadalnikaitė-Komžienė, televizijos režisierė, ilgametė LRT darbuotoja, žinoma kaip dokumentinio filmo „Ir ateis ta diena. Baltijos kelias“ autorė.

26
Petras Bingelis (1943–2020) – choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas.

27
Carte de séjour (pranc. „gyvenimo kortelė“) – oficialus Prancūzijos leidimas gyventi šalyje.

28
Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazija.

29
Antanas Mončys (1921–1993) – skulptorius modernistas, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 m. gyveno Paryžiuje.

30
Egidijus Aleksandravičius – istorikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius.

31
Audrius Gražys – tapytojas, scenografas ir instaliacijų kūrėjas.

32
Aleksandra Kašuba (1923–2019) – skulptorė, keramikė, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1947 m. gyveno JAV.

33
Vytautas Kašuba (1915–1997) – skulptorius, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1947 m. gyveno JAV.

34
Jonas Mekas (1922–2019) – lietuvių kilmės JAV kino kūrėjas, menininkas, poetas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.

35
Cinémathèque française – Paryžiuje įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje kino archyvų ir kino paveldo institucijų.

36
Vytautas Kasiulis (1918–1995) – tapytojas, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje.

37
Jonas Petrošius (1921–2019) – Romos katalikų kunigas, prelatas, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 m. gyveno Prancūzijoje. Ilgametis Prancūzijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, lietuvių katalikų Prancūzijoje ir Belgijoje misijos vadovas.

38
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bazilika – garsi Romos katalikų bažnyčia Paryžiuje, įsikūrusi aukščiausiame miesto taške ant Monmartro kalvos.

39
Rimtas Marcinkevičius, gydytojas, garsios Lietuvoje medikų dinastijos atstovas, prieš 20 metų išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, vadinamas Rimu Marcinkumi, Holivudo žvaigždžių plastikos chirurgu.

40
Linas Liandzbergis – tapytojas, performanso ir videomeno kūrėjas, scenografas, kuratorius ir pedagogas.

41
Kazimira Danutė Prunskienė – Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, 1990–1991 m. Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė, 2004–2008 m. Lietuvos Žemės ūkio ministrė.

42
François Mitterrand’as (1916–1996) – prancūzų politinis veikėjas, šalies prezidentas (1981–1995).

43
Konstantinas Žardalevičius (1955–2025) – tapytojas abstrakcionistas, kurio studija Raudondvario pilyje ilgus metus buvo populiari Kauno bohemos susitikimų vieta.

44
Tokajaus kalnas (veng. Tokaji-hegy) – kalnas šiaurės rytų Vengrijoje, Tokajaus vyno regione.

45
Paulius Romualdas Normantas (1948–2017) – keliautojas orientalistas, fotografas, poetas. Nuo 1983 m. gyveno Vengrijoje, turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybę.