1.
Štai mane be galo juokinantis faktas: apie kelias ankstyvųjų krikščionių erezijas žinome tik todėl, kad išliko jas kritikuojančių įrašų. Autentiški eretikų raštai, jei kada nors egzistavo, buvo prarasti.

Galvoju apie tai kaskart, ketindamas užrašyti savuosius priekaištus. Ar taip įveikiu savo priešų idėjas, ar paverčiu jas inkliuzu gintare, išsaugodamas amžinybei?

2.
Poetas Paulis Valéry yra sakęs, kad kiekvienam jūsų eilėraščiui Dievas dovanoja vieną eilutę, o kitas parašote pats. Amy Lowell, kita poetė, pavadino tas tarpines jūsų eilutes glaistu. Nuopelnai už Dievo eilutes jums nepriklauso; visas meistriškumas – glaistyme.

3.
Ilguoju laikotarpiu kiekvienas rašytojas lieka nesuprastas.

Pasirodo, seras Arthuras Conanas Doyle’is Šerloko Holmso istorijas laikė „žemesniojo literatūrinės veiklos lygio pasiekimu“ ir savo romanus vertino kur kas labiau. (Galite nors vieną paminėti?) Borgesas kartą pastebėjo: „Manau besąs poetas, nors niekas iš mano draugų taip negalvoja.“ (Nė vienas nežinojo, kad jis rašė eilėraščius.) Sylvia Plath šaipėsi iš „Stiklo gaubto“, vadindama jį virduliu. (Ir tikrai, jis sukurtas garui nuleisti.) Elizabetha Barrett Browning rašė eilėraščius apie vergovę ir politiką, bet dabar vienintelis eilėraštis, kurį visi atsimena, yra tasai, kaip ji myli savo sutuoktinį. (Žinote jį: „Kaip aš myliu tave? Kas išmatuos? / Ši meilė tau gili, aukšta, plati.“) Po „Mokslinių revoliucijų struktūros“ publikavimo Thomas Kuhnas likusią gyvenimo dalį praleido besiginčydamas su savo kritikais (ir – kaip teigiama – mėtydamas pelenines į juos).

4.
Gertruda Stein: „Pamenu jauną vyrą Paryžiuje po karo, – jūs niekada nieko negirdėjote apie jį, – mums visiems labai patiko jo pirmoji knyga, jam taip pat, ir vieną dieną jis man pasakė: „Ši knyga įeis į literatūros istoriją“, o aš jam pasakiau: „Galbūt ir taps jos dalimi, bet tik tuo atveju, jei kasdien kursi naują jos skyrių ir kartu augsi pats.“ Bet tas jaunas vyras niekada neparašė kitos knygos ir dabar sėdi Paryžiuje, liūdnai ieškodamas savo vardo paminėjimo rodyklėse.“

5.
Wadswortho konstanta teigia, kad drąsiai galite praleisti pirmuosius 30 procentų visko, ką matote internete. (Buvo skirta vaizdo įrašams platformoje „YouTube“, bet taikytina taip pat ir rašymui.) Tai vienas tų erzinančių patarimų, kurie galioja net ir po to, kai tai jau žinai. Kažkodėl, kai tik pabaigiu juodraštį, keliose pirmosiose pastraipose veik visada yra idėjos, būtinos likusio teksto parašymui, bet nebūtinos jo suvokimui. Lyg kažką vedžioju po savo gimtąjį miestą ir pradedu nuo visų aklaviečių aprodymo.

6.
Internete apstu protingų žmonių, rašančių gražią prozą apie tai, kaip viskas blogai, kaip viskas yra suknista, kaip gėda ką nors mėgti, kaip viskas, kas atrodo gerai, iš tiesų yra užslėptas blogis. Mane tai glumina ir atrodo tragiškai, it stebėtum olimpinius šuolininkus į aukštį, besikatapultuojančius į tarantulų duobę.

7.
Visos emocijos naudingos rašymui, išskyrus kartėlį.

Geras rašymas reikalauja imti domėn kitų protus, – juk žodžiai turi prasmę tik tada, kai juos iššifruoja kitas. Bet kartėliui įdomus tik jis pats. Jis reikalauja užuojautos, tačiau atsisako užjausti, išsiurbia deguonį, o atiduoda tik anglies dioksidą. Jis panašus į liūdesį, amžinai įstrigusį prie stalo vienam.

Kitos emocijos – pyktis, baimė, pasitenkinimas – yra pakankamai gilios, kad galėtum jose nardyti, ir jei nesiliausi ten plaukiojęs, rasi visokiausių keistų padarų, gyvenančių gelmėse ir reikalaujančių aprašymo. Kita vertus, kartėlis yra trys coliai sūrymo. Niekas ten negyvena. Galite jame stovėti ir matyti dugną.

8.
Visas rašymas apie neviltį galiausiai yra nenuoširdus. Liesti pirštais klavišus ar rašikliu popierių yra slaptas vilties aktas, tegu ir labai menkos, – vilties, kad kažkas skaitys jūsų žodžius, kad kažkas supras. Iš tikrųjų apimtas nevilties nesivargintų kam nors pasakoti apie tai, nes nesitikėtų, kad tai ką nors pakeis. Iš nevilties sukurtas tekstas iš esmės yra potekstė. Jis šaukia „Viskas prarasta!“, bet šnabžda „Prašau, surask mane“.

9.
Arba, kaip rašytojas D. H. Lawrenceʼas pasakė pradėjęs tapyti: „Paveikslas teikia malonumą arba jis nėra paveikslas. <…> Joks menininkas, net niūriausias, niekada nenutapė paveikslo be savotiško vaizdavimo malonumo.“

10.
Tad kodėl rašytojai tiek verkšlena apie rašymą? Jie nuolat aiškina kažką tokio: „Nekenčiu rašyti, bet taip gera, kai esi parašęs“ arba „Būti rašytoju – tarsi ruošti namų darbus kiekvieną vakarą iki gyvenimo pabaigos“, arba „Rašymas – nieko ypatingo. Atsisėdi prie rašomosios mašinėlės ir kraujuoji.“ Iš tiesų beveik neįmanoma atsekti šių citatų pradinių šaltinių, nes, regis, kiekvienas kada nors gyvenęs rašytojas yra pasakęs ką nors panašaus.

Galbūt taip yra todėl, kad rašymas savo prigimtimi yra vienišas užsiėmimas arba kad mėginantys pragyventi iš rašymo yra trenkti.

Aš asmeniškai manau, kad priežastis kur kas niūresnė: meninė kūryba yra skausminga, nes ji verčia protą daryti tai, kam jis nėra skirtas. Jei tikrai norite gerai sudėlioto sakinio, tobulo potėpio ar išskirtinio kadro, spaudžiate savo neuronus kampan tol, kol jie pradeda klykti. Toks tikslumas paprasčiausiai nenatūralus.

11.
Gal todėl tiek mažai žmonių rašo ir tiek mažai žmonių jaučiasi priversti rašyti. Bet koks skausmas daugeliui atgrasus, bet saujelei – sukeliantis priklausomybę. Rašytojai priklausomi nuo tokio, kurį jaučia, kai neranda žodžių, ir palengvėjimo atgavus kalbos dovaną.

Turiu omenyje Rayʼų Bradburyʼį, kuris kalba kaip koks narkomanas: „Jei praleidžiu dieną be rašymo, mane apima nerimas. Po dviejų dienų pradeda krėsti drebulys. Po trijų įtariu, kad išprotėjau. Po keturių jaučiuosi kaip srutose tįsantis paršas. Valanda rašymo – tikras tonikas.“ Taip jis kalba „Dzen rašymo mene“.

Poetas Brewsteris Ghiselinas atataria: „Poetai kalba apie būtinybę, o ne norą rašyti poeziją. Tai yra dvasinė prievarta, proto pastanga pasiekti bedugnių apsuptas aukštumas, ir ji negali būti visiškai laiminga, nes svarbiausia prasme vienintelis vertingas apdovanojimas yra absoliučiai nepasiekiamas: kad ir kaip savimi pasitikėtų poetas, jis niekada nėra tikras, kad nešvaisto energijos tuščiai ar kad rašo puikią poeziją.“

12.
Pamenate adrenochromo sąmokslo teoriją? Ji teigė, kad streso veikiami vaikai gamina tam tikrą stebuklingą hormoną, ir įžymybės lieka amžinai jauni jį vartodami. Tai, žinoma, melas. Bet kas, jeigu tai iš tiesų apibūdina mūsų santykį su menininkais? Kas, jei mes esame gyvi, misdami jų kančios produktais? Kas, jei puikus meno kūrinys yra tarsi perlas: dirgiklis, padengtas milijonu bandymų jį pašalinti?

13.
Galvodavau, kad posakis „Mylėk klausimus“ – iš to paties katilo, išvirusio „Gyvenk, juokis, mylėk“, – tarsi prieš kelerius metus pasaulyje būtų buvęs pagalvėlių perteklius ir kažkas susivokė, kad jas galima parduoti skyriuose „Lova, vonia ir dar daugiau“, jei ant jų bus išsiuvinėti neva dvasingi posakiai. Paskui aptikau, kad „Mylėk klausimus“ yra iš Rainerio Maria Rilkės laiško jaunuoliui, vardu Franzas Xavieras Kappusas, mėginusiam apsispręsti, ar tapti rašytoju, ar kareiviu Austrijos–Vengrijos kariuomenėje. Žvelgiant plačiau, citata ne tokia jau banali: „Jūs dar toks jaunas, dar stovite prieš visas pradžias, tad ir noriu Jus, mielas pone, kaip įmanydamas įtaigiau paprašyti, kad teturėtumėt kantrybės viskam, kas Jūsų širdyje dar neišrišta, ir kad mėgintumėt pamėgti pačius klausimus – nelyg užrakintus kambarius ar knygas, parašytas be galo svetima kalba.“ Dar mažiau glumina, kai perskaitote visą laišką ir suprantate, kad po kelių sakinių Rilkė pasirodo patariąs vargšui Kappusui, ką jam daryti dėl pernelyg didelio geismo: „Lytis yra sunki; teisybė. Tačiau tai, kas mums pavesta, yra sunku, mažne visa, kas rimta, yra sunku, o visa yra rimta. Jeigu tik suprasite tai ir pradėsite, remdamasis savimi, savo prigimtimi ir būdu, savo patirtim ir vaikyste, savo galiomis, grumtis dėl grynai savito (konvencijų ir papročių neveikiamo) požiūrio į lytį, Jums nebereikės būgštauti, kad galite prarasti save ir pasidaryti nevertas savo geriausio turto.“

14.
Štai mano nuomonė. Kai kurie žmonės mano, kad rašymas tėra tinkamų žodžių parinkimas ir jų surikiavimas teisinga tvarka, kaip karoliukų vėrimas ant siūlo. Bet tų žodžių galia, jei kokia nors yra, neslypi pačiuose žodžiuose. Atsietai frazė „Mylėk klausimus“ beveik beprasmė. Šie žodžiai atgyja, kai yra įterpti į šį painų garsaus poeto laišką išsigandusiam jaunuoliui, besirenkančiam tarp gyvenimo, kuriame jis rašys eilėraščius, ir gyvenimo, kuriame kulkosvaidžiu šaudys Bosnijos sukilėlius. Grožis slypi ne vėrinyje, o kakle.

15.
Galbūt tai ir yra mano problema su DI generuota proza: ji yra tik kaklo papuošalas, kaklo nėra.

16.
Dirbau Rašymo centre universitete, ir kaskart, kai studentas atnešdavo esė, turėjome įsitikinti, kad joje buvo du dalykai: argumentas („tezė“) ir priežastis tam argumentui („motyvas“). Visi suprato, kas yra „tezė“, turėjo ją ar neturėjo. Bet niekas nesuprato „motyvo“. Kai klausdavau studentų, kodėl jie parašė esė, visi į mane žvelgdavo keistai. „Nes turėjau“, jie atsakydavo.

Didžioji dalis rašinių prasti, nes stokoja motyvo. Lyg negyvi, kadangi nesurado priežasties gyventi. Negalite pasiekti tikslo, neturėdami jo iš pat pradžių: rašymas be motyvo – tarsi karo paskelbimas, nepranešant, kam konkrečiai.

17.
Kodėl labai sunku išmokyti žmones rašyti? Nes pirmiausia turite juos išmokyti nebūti abejingus. Jei dar tiksliau, – parodyti jiems kryptį, nes iš tiesų jiems labai rūpi, bet jie nežino, kaip tai paversti žodžiais, arba nesupranta, kodėl turėtų.

Vietoj to atimame iš studentų dingstį rašyti, viską jiems nurodydami. „Parašyk 500 žodžių apie Pilietinio karo priežastis, nes aš taip liepiu.“ Tai lyg priversti ką nors daug šokinėti, viliantis, kad jie išsiugdys vidinį norą atlikti daugiau šuoliukų. Bet atsitiks ne tai. Jie tiesiog išmoks, o šokinėjimą supras kaip bausmę ir ateityje to vengs.

18.
Paprastai bandome išmokyti motyvacijos klausdami: „Kodėl man, skaitytojui, turėtų tai rūpėti?“

Protingas patarimas, bet jis taip pat neteisingas. Jūs, rašytojas, nepažįstate manęs. Nenutuokiate, kas man rūpi. Vienintelės priežastys, kurias galite pateikti man, tinka bet kam. „Ši tema svarbi, nes jos supratimas gali padidinti malonumą ir sumažinti skausmą.“ Aha, šaunu!

Ką tikrai noriu sužinoti: kodėl jums tai rūpi? Galėjote praleisti laiką, megzdami kumštines pirštines, glostydami katę ar suvalgydami visą tūtą „Pringles“. Kodėl vietoj to pasirinkote rašyti? Koks ligonis uždaro „YouTube“ langą ir spausdina dešimt tūkstančių žodžių „Google Docs“? Kas jums negerai? Jei atskleisite man tai – tiesiogiai, netiesiogiai, nesvarbu, – galbūt ir aš uždarysiu „YouTube“ ir perskaitysiu, ką parašėte.

19.
Filme „Ji“ yra scena, kai Joaquinas Phoenixas supranta, kad DI, kurį jis įsimylėjo, iš tikrųjų turi meilės ryšių su dar šimtais kitų žmonių. DI nemano tai esant kažkuo ypatinga, bet ponas Phoenixas mano, kaip ir bet kuris kitas žmogus, kad tai rimta problema, nes mokame vertinti tik tuos dalykus, kurių yra mažai. Jei meilė jums nieko nekainuoja, ar ji apskritai meilė?

Tokia pati dinamika veikia ir rašant, net jei apie tai negalvojame. Įsivaizduokite, kaip turėjo būti nuostabu gauti laišką iš Rilkės, žinoti, kad garsus poetas nusprendė paskirti savo laiką rašydamas tuos žodžius jums ir tik jums. Mechaninis, šabloninis atsakymas nebūtų buvęs toks paveikus: „Ačiū, kad parašėte! Deja, neturiu laiko atsakyti asmeniškai į kiekvieną laišką, tiesiog atminkite, kad reikia mylėti klausimus!“

Žinoma, didžioji žodinės kūrybos dalis išskirtinė ne dėl galimybių, bet dėl laiko. Kiekvienas žmogaus parašytas žodis yra kažkuo ypatingas, nes jis pasirinko daryti tai, o ne kažką kita. Kažkas jį sujaudino, suerzino, įkvėpė, užvaldė, ir po to elektra trenkė per smegenis, o tada – ir tai svarbiausia – jis pirštais prisilietė prie klavišų ir perdavė tą elektrą į kompiuterį. Rašymas yra brangiai kainuojantis rūpinimosi kažkuo signalas. Geras rašymas, tiesą sakant, gali būti patologinio rūpesčio ženklas.

20.
Gal tai mano problema su DI generuota proza: ji nieko verta, nes kompiuteriui nieko neatsiėjo. Kai žodžius kuria žmogus, jie kažką reiškia. Kai žodžius gamina kompiuteris, jis tik atspindi, kas buvo jo mokymo medžiagoje ir kaip tai suderinta pagal parametrus. Jis neturi konteksto, nors iš tiesų – begalinį, nes kontekstas jo išvestims yra kiekvienas kada nors parašytas žodis.

Kai sužinote ką nors apie rašytoją, tarkime, kad Rousseau paliko visus savo vaikus, tai paveikia supratimą apie kūrybą. Bet net tai nėra tinkamas pavyzdys, – svarbiausia ne biografinių detalių išsiaiškinimas, o suvokimas, kad tai, ką skaitai, iš kažkur kyla. Geras rašymas yra prisodrintas to iš kažkur radimosi.

21.
Daugelis nerimauja, kad DI pakeis rašytojus. Bet žinau kai ką, ko nežino kompiuteris, – apie jausenas mano galvoje. Nėra jokio teksto, .jpg, .csv, turinčių šią informaciją, nes ji neįžodinama. Mano darbas – atskelti gabalėlį to, kas neišreiškiama, ir tai įžodinti.

(Williamas Wordsworthas tai vadino „žmogiškojo jautrumo sferos išplėtimu jo prigimties džiaugsmui, garbei ir naudai <…>, naujo elemento įvedimu į intelektinę visatą“.)

Jei būsiu sėkmingas, kompiuteris, aišku, sužinos vis daugiau ir daugiau mano paslapčių. Lyg lėtai balsu tarčiau savo slaptažodžius, ir galiausiai kompiuteriui gali pavykti atspėti likusius simbolius, o tada jis nulauš visas mano sistemas ir nužudys mane. Vienintelis lūkestis – kad mano slaptažodį sudarys begalė simbolių, kad likę taškai nuolat keis savo tapatybes, kad nė viena mašina, nesvarbu, kokia galinga, niekada negalės atspėti likusių.

Pažiūrėsime, ar esu teisus!

22.
Turbūt šneku kaip vienas tų tvirtinančių, kad „DI niekada to nepadarys, o jei ne – suvalgysiu batą!“, ir tada jam reikia plauti skrandį, nes jis persivalgė batų. Man iš tiesų neįdomu kovoti su mašinomis, nes tai sukelia depresiją. Jau praradome daug teritorijų ir prarasime dar daugiau.

Jei laikysitės tokios perspektyvos, praleisite esmę. Turime vienintelę galimybę mūsų rūšies istorijoje. Anksčiau mūsų konkurentai buvo pagaminti iš anglies. Dabar kai kurie jų pagaminti iš silicio. Naujos varžybos turėtų mus motyvuoti, – tai yra mūsų galimybė rašyti dėmesingiau nei kada nors anksčiau. Jokia sistema negali visko optimizuoti, tad ką mūsų protai optimizuoja ir kaip tuo galiu pasinaudoti? Kaip galiu dar giliau prasiskverbti į teritoriją, į kurią mašinos bijo žengti, kurias pastebėjau tik todėl, kad jos mašinoms pavojingos?

23.
Dauguma į Rašymo centrą atėjusių studentų manė, kad jų teksto problema – kažkur tarp kaktos ir popieriaus lapo priešais juos. Kitaip tariant, jie manė, kad jų mąstymas geras, bet jie buvo įstrigę paskutiniame, įkyriame, taisyklių apribotame žingsnyje, kuriame turi rasti tinkamus žodžius savo minčių turiniui.

Tačiau problema iš tikrųjų tūnojo tarp jų ausų. Jų mintys dar nebuvo pakankamai aiškios ir dėl to jos priešinosi būti įspraustos į žodžius.

Kitaip tariant: daugybė žmonių mano, kad jie turėtų geriau rašyti, bet niekas negalvoja, kad turi tobulėti jų mąstymas, ir todėl jų žodinė kūryba negerėja.

24.
Kuo daugiau mąstote, tuo labiau priartėjate prie vietos, kurioje įvyksta įdomiausias rašymas: tai mažas žemės lopinėlis tarp AKIVAIZDŪS DALYKAI ir AKIVAIZDŽIAI NETEISINGI DALYKAI.

25.
Pavyzdžiui, pabaigusi pirmąją „Į švyturį“ dalį, Virginia Woolf savo dienoraštyje brūkštelėjo: „Nesąmonė? Genialumas?“ Johnas Steinbeckas savo dienoraštyje rašė: „Kartais galvoju – gerai padirbėjau, bet kai pabaigiu, viskas atrodo tik vidutinybė.“ (Tai buvo apie „Rūstybės kekes“.) Francisas Baconas, šiuolaikinio mokslo tėvas, „Didžiojo atsinaujinimo“ įžangoje klausia, ką jis laiko rankose – ledlaužį ar niekalą: „Klausimas, ar tai yra niekas, ar toks didis dalykas, kad pasitenkina savo nuopelnais, nesiekdamas kitokio atlygio.“ Pirmas knygos puslapis visgi aiškiai parodo, ką Baconas galų gale nusprendė: „Veruleno [baronas] Francisas pamąstęs nusprendė esant naudinga dabartinėms ir ateities kartoms susipažinti su autoriaus mintimis.“

26.
Annė Lamott: „Žinau keletą labai puikių rašytojų, kuriuos mėgstate – jie rašo nuostabiai ir užsidirba daug pinigų, tačiau nė vienas iš jų nejaučia nuolatinio didžiulio entuziazmo ir pasitikėjimo. Nė vienas iš jų neparašo elegantiško pirmojo juodraščio. Na gerai, viena iš jų parašo, bet mes nelabai ją mėgstame. Nemanome, kad jos vidinis gyvenimas turtingas ar kad Dievas ją myli ar gali pakęsti.“

27.
Kai matau krūvas esė, pavadintų „Apie X“ arba „Pagyrimas Y“, arba „Meditacija apie Z“, visada manau, kad jos yra neišbaigtos. Tai – tema, o ne nuomonė.

28.
Žinoma, tai apima bet kokį tekstą, pavadintą „Pastabos apie“, net ir šį, kurį dabar skaitote. Kiekvienas rašytojas, žino jis tai ar ne, baksnoja į save. Kiekvieną kartą, kai jis ką nors kritikuoja, pirmiausia jis kritikuoja savo pagundą taip daryti. Norėdami suprasti kurį nors autorių, įsivaizduokite jį skaitantį savo prozą priešais veidrodį.

Bet kokiu atveju, tai galioja ir man. Palaukite, argi niekas kitas taip nedaro?

***

APIE AUTORIŲ. Adamas Mastroiannis – Jeilio universiteto bakalauras, Oksfordo universiteto magistras, Harvardo universitete apsigynęs socialinių mokslų daktaro laipsnį psichologijos srityje. Jis tyrinėja bendravimo pasaulį, kaip žmonės suvokia tarpusavio santykius.

2024 m. A. Mastroiannio tinklaraštis ir podkastas „Eksperimentinė istorija“ (Experimental History), kuriuose kultūriniai komentarai pateikiami remiantis naujausiais mokslo tyrimais, pateko tarp geriausių „Substack“ platformoje. Esė „28 nelabai mandagios pastabos apie rašymą“ jis dalijasi provokuojančiomis įžvalgomis, aptardamas rašyti skatinančius teisingus ir klaidingus motyvus, ryškindamas skirtį tarp dirbtinumo ir autentiškumo. Ši esė jo tinklaraštyje publikuota 2025 m. balandžio 29 d.

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Repšytė