Valdis Felsbergas (gim. 1966 m. Cėsyse) – latvių rašytojas. Išleido du apsakymų rinkinius: „Nerimas“ (Nemiers, 1994) ir „Mažoji nakties muzika“ (Mazā nakts mūzika, 2011). Trumposios prozos tekstus aktyviai spausdino Latvijos periodikoje. Rašytojo kūryba apibūdinama kaip provokuojanti, realistiška, dažnai su erotiniais, natūralistiniais, kartais – itin aštriais – elementais. Kritikų vertinimu savo tekstais jis bando plėsti latvių prozos ribas – tiek temų (socialiniai klausimai, erotika, moralė, konfliktai), tiek stiliaus (realybės, vulgarių ar skausmingų detalių naudojimas) plotmėse. Felsbergo tekstai ne visiems ir ne visada priimtini, bet būtent tai jaudina skaitytojus, kelia klausimus, diskusijas.

DVIKALBĖ DAINA

Tu iškeli iš mašinos mano rankinį bagažą. Pabučiavusi Mažulę, atiduodu ją tau į dešinę ranką. Kairėje – kelioninis krepšys. Tu stovi prieš mane nuginkluotas. Atsagstyti marškiniai atidengia juodus gaurus. Suleidžiu į juos pirštus ir priglaudžiu savo saulės baltumo kuodą prie tavo peties.
– Keliauk! – sakai tu.
– Mm, – verkšlenu, – taip nesinori palikti tave dviem dienoms…
– …kitoms! – erziniesi tu. – Žiūrėk, kad pati nesukluptum!
– Ant tokių nepuola, – aš įtempiu savo poliruoto dramblio kaulo kojas, kaip tu juokauji, vos iki pusės užpakalį dengiančiuose dažytuose šortukuose.
– Kaip ten bebūtų, būtent ant baltųjų puola kaip padūkę. Margų margi – ispanai, italai, prancūzai…
Užčiaupiu tau burną, karštai iškvepiu visą tą pašaipą, dar galinčią prasiveržti, paskui pačiumpu krepšį ir dingstu gimtajame oro uoste.
Greitai ateina žinutė. Tuojau juokdama atskambinu:
– Juk aš tave dar labiau!

*

Milžiniškas oro uostas. Mane sutinka ir pristato į viešbutį. Vestibiulyje pasisveikinu su keliomis dalyvėmis, sėdinčiomis prie baro, ir leidžiuosi į savo kambarį.
Visi gyvena jaukiuose dviviečiuose numeriuose, turiu nuostabią kambario draugę – linksmą vidutinio amžiaus ukrainietę.

*

Įžanginė sesija prasideda penktą. Iš karto pastebiu jį. Vienintelis vyras, neskaitant žilo seminaro šeimininko. Tamsus, garbanotas, smilkiniuose po sidabrinį siūlelį. Priglundantys marškiniai apima reljefiškus pečius. Šypsenos atidengti perlų baltumo dantys atrodo pernelyg akinantys, kad būtų tikri.
Mano vieta prie apvalaus stalo tiesiai priešais jį. Atsisėdu, sukryžiuoju kojas, timpteliu pirmyn mini sijonėlį, ir stengiuosi sėdėti šonu, kad visą laiką nespoksočiau į jį.
Iš eilės prisistatinėjame. Jis graikas. Svarbus, iš tarptautinio komiteto. „Mylėkite ir lepinkite jį!“ – juokauja šeimininkas.

*

Vakarienė restorane. Įeinu pavėlavusi. Visi pažvelgia į mane. Jis – elegantišku kostiumu, ponios – kai kurios dar su sportinėmis kelnėmis ir megztiniais kaip seminare, kitos pasidabinusios džinsais ir sportiniais marškinėliais. Aš taip nesugebu. Mano kokteilinė suknelė, viršuje asketiškai uždara, atidengia, kaip tu juokauji, kojinių siūles nuo aukštakulnių iki skandalo.
Ieškau laisvos vietos. Yra viena greta jo. Perlų baltumo dantų šypsena atrodo pernelyg nuoširdi, kad būtų tikra. Kol svarstau, ar patraukti link ten, jis atsistoja ir atitraukia kėdę.
Plepame su aplinkinėmis damomis. Vengiu netyčia kreiptis į jį. Bet jaučiu, kad kalbu jam. Esu labai sąmojinga.
Jis yra labai sąmojingas.
Ateina žinutė. Nusišypsau ir atsakau.

*

Po vakarienės visi eina į kambarius. Mes su ukrainiete – į senamiestį.
Netoli tenuėjusios sutinkame šeimininką ir jį. Toliau keliaujame keturiese.
– Koks čia paminklas? – klausiu šeimininko.
Pajuntu lengvą prisilietimą prie peties:
– Aš tau papasakosiu!
Kurį laiką klausausi rimtai. Pakui jau nerimtai. Jis apie paminklą nieko nežino.
Visą likusį pasivaikščiojimą iki pusiaunakčio juokiuosi. Jis tik pasakoja, pasakoja – apie viską, ką matome. Visa tai nėra tiesa. Jis plepa kaip tu: visiškai be prasmės, sąmojingai, maloniai ir elegantiškai.
Jis damai atidaro duris, paduoda ranką – ne tik man. Smulkmena, bet malonu.
Atsisveikinimas yra draugiškai santūrus. Nuoširdi perlų baltumo dantų šypsena yra tikra.

*

Kitą dieną – praktika maniežo dulkėse. Elastingus džinsus užsivelku ne vien dėl patogumo – mano kojos išlošia, jei jų forma negerinama.
Savo aš sugebu. Geriau už skudurines europietes. Jis tai mato. Aš noriu, kad jis matytų mane visą laiką.
Jis mane mato. Labai. Visą laiką.

*

Vakarienė restorane. Įeinu pavėlavusi. Visi pažvelgia į mane. Apsirengusi iki kojinių nėrinių skeltu purpuriniu drabužiu. Mano marmuriniai pečiai, vasaros pabaigoje įdegę, kaip tu juokauji, dramblio kaulo juodumo.
Džinsų ir megztinių šį kartą mažiau, ir kitos dalyvės persirengusios moterimis.
Ieškau laisvos vietos. Tokia atsiranda įžambiai priešais jo smokingo atvartus. Atitraukiu kėdę. Jis pasikelia ir linkteli galvą. Perlų baltumo dantų šypsena pernelyg tikra, kad būtų tiesiog nuoširdi.
Plepame su aplinkinėmis damomis. Kalbu nereikalingai garsiai. Jį girdžiu taip pat gerai.
Esame labai sąmojingi.

*

– Ar galiu pakviesti pasivaikščioti po senamiestį?
– Vienintelis būdas sužinoti – pakviesti!

*

Sėdime jaukioje kavinėje. Jis visą laiką kalba.
Neįkyriai groja fortepijonas.
Staiga jo pirštai jau neįkyriai groja mano saulės baltumo dilbiu. Tai pokalbiui netrukdo. Ištisai juokiuosi.
– Ar galiu užrūkyti? – jis, kaip kiekvieną kartą, prašo leidimo.
– Ir aš?
Jis savo smilkalų suktinę susuka ir man. Išvis aš nerūkau. Bet jo dūmas labai skanus. Nuoširdi tikrai perlų baltumo dantų šypsena nelauktai labai skani. Akimirkai tai nutraukia pokalbį.
Ateina žinutė. Šypteliu. Atsakysiu vėliau.

*

– Ar galiu tau parodyti savo kambarį?
– Galiu parodyti mūsiškį – juk visų vienodi!
– Ne visai vienodi, – šelmiškai žiūri man į akis, – savąjį šį rytą pakeičiau. Į liuksą.
– Nebuvo pakankamai prabangus?
– Laukiu svečių…
– Taip vėlai?
– Taip.
– Bet ar spėsime apžiūrėti tavo liuksą prieš ateinant svečiams?

*

Buduaras karališkas. Ir skamba sirtakis: malonus banalus suvenyras man, mažai žinančiai apie Graikiją, nuo jo, kuris nieko nežino apie Latviją.
Ant stalo – vaza raudonų rožių. Trylika!
– Svečiams, – paaiškina jis ir uždega žvakes.
Greta lovos, už naktinio stalelio, užuolaida. Patraukiu virvutę: atsidengia stiklinė dušo siena.
– Taip pat svečiams? – koketuoju aš. – Luktelk, aš akimirkai! – įslystu už jos ir užtraukiu užuolaidą.
Teka vanduo. Rašau žinutę.

*

Neapsaugota nugara raitosi ir dreba vos pakeliamose kutenančiose glamonėse – lyg vengdama, lyg trokšdama. Jis apveja mano rankomis savo kaklą ir jomis groja lyg klarnetu. Jis geria mano lūpas, ausis, kaklą, pečius, duobutę tarp jų, kol nutraukia žemyn raudoną užuolaidą ir lyg įkaitusi lava per sniego baltumo tundros sopkas užverda rožinėse snieguotose viršūnėse. Paskui lengvą lyg vata pakelia mane ir sunkią lyg auksas išlieja ant antklodės.
Įkaitintos lūpos tampa juodu kapronu. Klaidžiojantys pirštai karštligiškai kloja purpuro raudonumo bangas aukščiau ir aukščiau. Mano suvenyras: ieškomos užuolaidos nėra, tik nuogas, ait­rus rožinis šiaurės stebuklas baltame aksomo rėme – atgaiva pavargusioms juodu aksomu drapiruotoms bordo akims.
Kartu su žvakių šviesos ir šešėlių kontrastais į glėbį subyra perlų spindesys. Dramblio kaulo soste tarp nakties juodumo mezginių iš bučiniais degančių drėgnų lūpų liejasi aistringa daina svetima kalba – saldžiai, deginančiai, svaiginančiai…

*

– Eisiu į dušą, – sako jis.
– Tai toks graikų įprotis po mylėjimosi? – erzinuosi aš.
– Po? Ne, tarp! – jis švelniai sutvarko mano suknelę ant krūtinės. – Tuo tarpu pasižiūrėk, ką nori, – jis įjungia televizorių, – bet nedrįsk nusirengti: tai ne moterų darbas!
Spaudau televizijos programas. Ateina žinutė. Nusišypsau ir tyliukais atskambinu. Paskui išjungiu televizorių ir… atitraukiu užuolaidą!
Verkiantis stiklas. Besijuokiantis – tamsus, raumeningas, muilinais gaurais nuo krūtinės iki šakumos, gražus savo nebyliu netikėtumu.
– ?!
– Žiūriu, ką noriu!

*

Oro uostas. Minia. Žvilgsnis, dar aklas nuo šykščių miego minučių sėdynėje, grabinėjasi tavęs…
Štai! Purpuriniai ryškūs marškiniai su juodomis garbanomis tarp atsagstytų sagų.
Raudonos rožės. Vėl trylika! Viso – kaip greitai būsiančią gimimo dieną.
Bučinys ilgas, karštas ir goslus.
– Kaip aš tavęs laukiau! – šnibždi tu.
– Aš tavęs noriu! – atsakau pašnibždomis.
– Esu pasiekiamas.
– Kur Mažulė?
– Su mama.
– Kol ji užmigs, numirsiu.
– Kad tik pati neužmigtum pirma! – erziniesi tu.
Važiuojame. Aš pasakoju. Tu nori girdėti viską. Kaip nuskridau, kaip apgyvendino, kaip seminaras, kaip…
– Kur? – staiga nesuprantu – ir iš karto suprantu. – Mes nevažiuojame namo?!

*

Buduaras karališkas. Su burbuline vonia.
– Luktelk, aš akimirkai, – įslystu į patogumus.
Teka vanduo. Aš pažvelgiu į veidrodį ir nusišypsau sau:
„Prieš? Ne, tarp!“

*

Tavo kutenančios glamonės po bliuzele vos vos ištveriamos. Tu apveji mano rankas sau aplink kaklą ir groji lyg obojumi. Geri mano lūpas, ausis, kaklą, pečius, duobutę tarp jų, kol atskleidi užuolaidas virš sniego baltumo tundros sopkų su rusvu lavos krateriu trapiose viršūnėse…
Ateina žinutė. Tu šypteli:
– O! Dabar jis mus?
Man nesinori juoktis, nebyliai mėgaujuosi.
– Ir ką jis darė toliau?

*

Gundančiai kvapnioje rožių žiedų vainiko graikiškai marmurinio balto slėnio gelmėje sklinda meilės daina gimtąja kalba – švelniai, glamonėjančiai, palenkiančiai…

MUZIKINIO GYVENIMO MOKYKLA

Muzikos mokyklą lanko tik nevykėliai!
Iš tiesų, nuo to tipiško blogų vaikinų požiūrio niekada gyvenime nesu nukentėjęs. Jis gyvavo manyje pats sau, be niekieno prievartos. Įgimtas muzikalumas ir gebėjimas groti instrumentais visada buvo vertinami bendraamžių, jokios vaikystės traumos neturiu. Veikiau vaikystės traumą turėjo mano mama, kuriai išrėkdavau visus tuos žodžius, kai privalėdavau keturis kartus per savaitę eiti į muzikos mokyklą, o tuo tarpu kiti kieme žaisdavo sviediniu. Bet tai įvyko jau vėliau, penktoje klasėje, kai garsiai užtrenkiau duris. Nors ne, tyliai: tiesiog nenuėjau į pusmečio įskaitą ir daugiau nebepasirodžiau. Ištisus mokslo metus. Tačiau vienu metu vis labiau ir labiau vėl pradėjau mylėti muziką. Be savo instrumento kentėjau. Ir kai po metų atvykau nuleista uodega, bet didžiuodamasis savimi, pasiruošęs maldauti, kad man būtų leista grįžti į muzikos mokyklos penktą klasę, kurios pernai nelankiau, sužinojau, kad esu perkeltas į šeštą klasę, nors niekada nebuvau baigęs penktos! Aplaidumo, ar kaip ten, dėka netikėtai likau nepašalintas! Dabar galvoju, kad visiškai tikėtai. Mokytojai laikė mane tiek pat savu, kaip aš juos, be to, jau buvo matę daug tokių kaip aš ir tikrai įsitikinę – šitas taip pat sugrįš. Ir neapsiriko. Aš susiėmiau, grojau kiekvieną dieną iki sąmonės netekimo. Metus prakvailiojęs, aš pavijau kitus ir, visgi, baigiau kartu!
Bet šis pasakojimas ne apie tai, o apie visai kitką, kas įvyko anksčiau.
Trečioje klasėje aš dar normaliai vaikščiojau į muzikalkę, ten manęs niekas varu nevarė, pats norėjau. Tėtis pirmiausiai patarė mokytis groti fortepijonu. Mūsų namuose puvo mažai naudotas jo paties vaikystės instrumentas, visai geras, be to, jis galėtų mane pamokyti, o svarbiausia: pianistui nieko nereikia nešiotis į mokyklą. Tačiau stojamajame egzamine ypatingai nesublizgėjau, norinčiųjų nesinešioti pianino konkurencijoje iškritau, ir man pasiūlė saksofoną. Jiems paprasčiausiai trūko saksofonistų. Ir jie mane viliojo. Instrumentas esąs vietoje, nereikėsią net pirkti bei nešioti. Ir aš pritariau, užsinorėjau iš karto. Taigi, būdamas antraklasis mokykloje, paraleliai tapau muzikalkės pirmoku.
Nudėvėtas mokyklos instrumentas, vėliau paaiškėjo, niekam netiko, ir kalba, kad reikia nuosavo, prasidėjo jau per pirmas pamokas. Tėvai turtingi nebuvo, o mano mažos bjaurios rankos – ne vieta brangaus ir trapaus daikto laikymui, vienok, mano devintąjį gimtadienį papuošė naujas, nuosavas saksofonas. Pigiausias ne iš prastųjų, bet iš gerųjų, gana brangus. Ir turėjo ypač patogų krepšį: ne kampuotą karstą, kaip tikrai brangių, bet tokį ovalų krepšį apvaliais galais, net su kuprinės diržais – mažam berniukui labai patogų dviejų kilometrų žygyje į muzikos mokyklą.
Ilgame kelyje, o ypač grįžtant atgal tamsiu vėlyvu metu, mažiaus su vertingu nešuliu tykojo visokie pavojai. Mane galėjo suvažinėti mašina – bet tai būtų menkiausia bėda: už tai paskui neturėčiau teisintis. O galėjo ir atimti saksofoną – tai jau būtų graudžiau. Mane galėjo nuskriausti – kas galutinai graudu. Tokiame tėvų nerime praėjo mano vaikystė, o truputį lengviau tą išgyvenau ir aš. Apie tą „truputį lengviau“ ir bus pasakojimas.
Nes apie tai, kaip trečioje klasėje man saksofono visgi nepavogė, tikrąją tiesą tėvams išdrįsau atskleisti tik pilnametystės šventėje – kai pirmą kartą su tėčiu išgėrėme konjako.
Tačiau anuo metu man dar nebuvo net dešimties. Ir nuo mokslo metų pradžios iki pat žiemos remontavo gatvę, vedančią į mano mokyklą. Tik keli mėnesiai, bet vaikystėje laikas teka kitaip: jis liko ištisu laiko tarpsniu, nusidriekusiu mano gyvenime.
Tuo laiku ten dažnai važinėdavo labai didelės ir labai lėtos krovininės mašinos. Vaikystė lyg ir ne tokia jau tolima, bet sunk­vežimiai buvo kitokie: jie baisiai riaumojo ir vilkosi kankinančiai. Bet dar keisčiau dabar atrodo kas kita: dažniausiai jie būdavo vienintelė transporto priemonė akiratyje, niekas prieš juos ir už jų nevažiuodavo.
Ilgame kelyje su stambiu instrumentu aš dažnai nužiūrėdavau pro šalį pūkšinčius vilkikus, kurie iš paskutiniųjų traukė titaniškus vikšrinius keliamuosius kranus ar panašius monstrus. Svarsčiau, kaip jiems būtų nesunku pakeliui pavežėti mano mažą kūną ir dar mažesnį instrumentą. Bet! Esu geras berniukas iš tvarkingos šeimos: žinau, kad prisikabinti prie pro šalį važiuojančios mašinos pavojinga, iš tiesų net nežinau, kuo tas pavojus didesnis už tai, ką pats savo akimis matau, bet – žinau.
Dešimtis kartų buvau pergalvojęs, kaip įsibėgėjęs užmetu ant platformos instrumentą ir užšoku pats… O mano muzikalkė buvo už šimto metrų nuo sankryžos, pravažiavus ją mašina dar vos judėtų, ir aš, be jokios bėdos, nuo jos nušokčiau, pasakydamas „ačiū!“: nes esu gerai auklėtas, ir tai – ne patyčios.
Bet šie riaumojantys gigantai mane tiesiog stingdė, o pridėjus tėvų „negalima“, ką jie ne kartą buvo sakę, apie tai negalėjo būti net minties.
Tą kartą grėsminga platforma, ant kurios sunkiai svirduliavo monumentalus ekskavatorius, vos sugebėjęs įtaisyti kaušą tarp vikšrų, stovėjo prie geležinkelio pervažos. Aš, grynai teoriškai, sumanymą persvarsčiau, nes dar buvau toli nuo vilkiko. Bet prekinis traukinys labai ilgas. Kai priėjau, ką tik atsilaisvinusi pervaža dar buvo uždaryta, priešais sunkiasvorį stovėjo pora žigulių, užnugaryje – tik aš.
Pradėjo krėsti nerimastingas drebulys. Kelyje nebuvo nė vienos kliūties – tik mano paties prietarai. Bet aš nepajėgiau išsijudinti. Užtvaro čia nebuvo, raudona šviesa jau baigė mirksėti, atrodo, jau baigė pypsėti ir garsinis signalas. Lengvosios jau pradėjo važiuoti: tik tada pasiryžau užmesti ant platformos greta kaušo savo brangų, numylėtą saksofoną. Galingas dyzelinis variklis suriaumojo. Jis riaumojo tiesiog baisiai, ir atrodė, kad vilkikas, raudamas iš vietos daugiatonę kaušinę mašiną, beveik pasistojo piestu. Platforma barškėdama pajudėjo, sugirgždėjo trys užpakaliniai tiltai, milžiniški ratai buvo mano ūgio… Nesiryždamas pakibti ant mašinos, puoliau bėgti iš paskos… Mano saksofonas pabėgo nuo manęs. Aš bėgau, bėgau… Verkdamas. Nebetekęs vilties. Kol visiškai išsekęs griuvau į žolę, stebėdamas, kaip tolumoje milžiniška platforma visiškai lėtai įsuka į sankryžą, ir tikrai, su savo instrumentu lengvai nuo jos nušokčiau. Bet instrumentas ten buvo be manęs…
Po to įtemptai galvojau, ką papasakoti tėvams. Apie teisybės sakymą negalėjo būti nė kalbos. Ką tada? Nėra nieko paprastesnio už pasakojimą apie mane apiplėšusius ir dar gerai, kad nieko blogo man pačiam nepadariusius didesnius. Tai puikiai atlieptų nuolatinius tėvų nuogąstavimus. Bet aš negalėjau jų taip nuskriausti! Ir savęs ne. Tai per daug pakeistų mano gyvenimą: juk tėvai manęs vieno nebeišleistų, o ir laiko palydoms neturėtų…
Taip pat negalėjau meluoti, kad instrumentas dingęs muzikalkėje: pavogtas ar kažkas panašaus. Ne, tai būtų nesąžininga: mes ten jautėmės visiškai saugūs, kad ir ką užmiršdavome, niekas mano brangenybės ten nepavogtų.
Ir melas, iki kurio aš priėjau, buvo toks paprastas, toks įtikinamas ir genialiai kvailas, kaip dažniausiai būna.
Tai štai: aš per anksti atėjau į mokyklą, sutikau bičus, nusipirkome ledų ir pasėdėjome sustojime ant suolelio. O apie saksofoną visiškai užmiršau – nes paprastai ten sėdėdavome per pertraukas, kai instrumentai jau būdavo mokykloje. Susigriebęs grįžau – bet nieko neberadau…
Pasakėčia gavosi puiki: nė vieno kalto, kuriam būtų galima ką nors prikišti arba tolesniame gyvenime bijoti, tik aš pats idiotas – bet dabar to buvau sąžiningai nusipelnęs.
Aš verkiau neapsimesdamas, nes savo instrumentą tikrai mylėjau. Ir viskas įvyko kaip planuota. Niekas vėjo laukuose negaudė, man nupirko naują saksofoną, prisakė jo niekada be priežiūros nepalikti, ir aš pažadėjau niekada nebenuvilti. Tėte, mama: niekada!

***

Ir nenuvyliau.
Sunkioji mašina riaumodama vilkosi pro mane, kai su nauju saksofonu ėjau į mokyklą. Tam buvau pasiruošęs, situaciją sumodeliavęs šimtus kartų žinodamas: atgal kelio nėra.
Milžiniška technika riedėjo kankinančiai lėtai, bet vis dėlto greičiau, negu pajėgė bėgti mano mažos kojos: tą jau žinojau.
Instrumentą užmečiau į patį priešakį, suprasdamas, kad gyvas jo niekada nebepaliksiu. Kai pro šalį praslydo milžiniškas kelio volas ir artinosi tuščiasis platformos galas, praleidau pro šalį dar tris baisius ratus, po kuriais patekti nebūtų teisinga, įsikibau į mašinerijos kraštą ir dar akimirką, nutrūktgalviškai džiūgaudamas, mėgavausi keistu jausmu, kai kojos vos spėja vyti viena kitą.
Ir tada aš šokau! Ir atsiradau ant platformos. Tuojau suskambėjo ir geležinkelio pervaža (ne, tikrai, riaumojime to negirdėjau – bet pradėjo mirgėti raudonos šviesos), ir balninis vilkikas šniokšdamas sustojo, visas mano virtuoziškumas pasirodė bereikalingas, galėjau ramiai prieiti ir užlipti ant stovinčios. Vis dėlto aš žinojau, kad visiškai ne veltui – ateityje mano platformos bus visos: ne tik stovinčios, bet ir važiuojančios, ir niekada, niekada nebenuvilsiu nei savo mylimų tėvų, nei savo mylimo saksofono.

***

Muziku taip ir netapau. Sugebu pūsti viską, kas pučiama, be to, baladuoti viskuo, kuo baladuojama: šį papildomą požymį pagaliau įvertino ir tėvas, kuris pats sugeba tik baladuoti. Bet aš sugebu dar kai ką, ar ne tik patį vertingiausią: niekada gyvenime nebešokau ant platformos, ant kurios jau užmečiau pinigus arba draugą.
Savo ruožtu, kur dingo mano pirmasis, mielasis, išduotasis saksofonas – niekada nesužinosiu. Buvo kiti laikai. Galėtų gi vairuotojas sąžiningai įdėti į internetą pranešimą, ar ne? Tik dar buvo bent pora dešimtmečių ne tik iki interneto – netgi radijuje tuo metu diletantiškų skelbimų nepriiminėjo. Arba užnešti instrumentą į muzikos mokyklą? Bet tikriausiai krovininio vairuotojas net nežinojo, kurį sykį pro kokią muzikos mokyklą jis važiuoja. Arba net iš pradžių nesuprato, koks gi čia keistas daiktas jam ant mašinos užkakotas. Taip ir liko maža mano gyvenimo mįslė: kam gi pagaliau atiteko mano instrumentas. Nes jis buvo geras: netikiu, kad kas nors jį paprasčiausiai išmetė į šiukšlių dėžę…
Man būtų milžiniškas džiaugsmas kartą sutikti žmogų su istorija apie saksofoną, kurį Dievas numetęs iš dangaus tiesiai tėčiui ant krovininės platformos. Ir kuris vėliau, bėgant metams, taip pat būtų supratęs, kokiu būdu dievams tokios nesėkmės nutinka, nes įsisavinęs tai: muzikinio gyvenimo mokyklą…

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius