Kristina Tamulevičiūtė | POEZIJA

Upė

* * *
Upė yra viskas, ir joje plaukia krokodilai, –
dukra man sako, ant kranto sėdėdama, –
upė yra viskas.

Taip, upė ir miškas, žaluma ir šlapia dirva,
pelėdos ūbavimas rūkui kylant, vakaro drėgmė,
uodai, musės, jų lervos ir šliužai,
tai yra viskas, vaike, viskas.

Jai treji ir jos delne telpa saulė.

Viskas tam delniuke sutelpa,
kai paima mane už rankos.

* * *
Plaukia ledo lytys,
traiškanos, – man sako dukra, –
traiškanos žiemos aky.

* * *
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.

* * *
Mano kūnas yra tiltas, ir neša jis mažesnį tiltą.
Skalauja jį skaidrūs vandenys.

Kvėpuoja ir plaka.Daugiau