fbpx

Sesės vasara

Milda Brukštutė

– Būk gera, niekam nesakyk, kad liepiau pasilikti… Jei ką, pati taip norėjai, – paprašė sesė.
– Gerai, – sutikau nenoriai, žinodama, kad nėra prasmės ginčytis. Ir apsiginklavusi žilkomis bei margais, blizgančiais karoliukais likau tūnoti mūsų namų verandoje prie atsilaupiusio klibančio stalo. Pro langus mačiau, kaip kaimo žvyrkeliu kryžiaus link ji tolsta kartu su draugais, kurie anksčiau, kol dar neatrodžiau jiems per maža, buvo bendri. Girdėjau, kaip už sienos prie įjungto televizoriaus knarkia senelis. Jei nebūčiau taip susitelkusi į veiksmą už lango, tiksliai žinočiau, kada pakyla, o kada nusileidžia jo didelis pilvas.
Nejučia sesės reikalai ėmė vis labiau užgožti manuosius. Kad ir ką daryčiau, tai, kas vyko jos gyvenime, atrodė nepalyginti svarbiau. Dienomis spoksojau į sesę, dar ryžesnę nei įprastai, pilną kažkokios man nepažįstamos energijos, ir baisiai didžiavausi jos besikeičiančiomis formomis: lyg ji būtų į prestižinį universitetą įstojęs mano pačios vaikas. Teturėjau vieną tikslą – vėl būti priimta, patirti, kas tokio svarbaus ir paslaptingo ten, kaimo tamsybėse, vyksta.
Tą vasarą dovanų gavau sintezatorių. Man nebereikėjo kas dieną eiti į kitą kaimo galą pas pianiną turinčią tetą, kad per ilgiausias metų atostogas neprarasčiau savo muzikinių gebėjimų. Tėvai labai didžiavosi tuo plastiko gabalu – kaip įrodymu, kad einame su laiku išvien. Ant jo buvo įvairiausių mygtukų: čiulbančių paukščių, traukinių, laivų ir dar daug visko. Galėjai pasirinkti iš 99 muzikinių ritmų… Pastatėme jį mano ir sesės miegamajame. Tame amžino pavėsio kambaryje, į kurio langą rėmėsi raganės kopėtėlės, vis keldavusios baimę, kad naktį kažkas gali pas mane užlipti. Grojant gamas ir mokytojos užduotus kūrinius visų tų mygtukų nereikėjo. Naudojau tik barškančius klavišus: iš kiekvienos instrumento pusės jų trūko po vieną oktavą, tad kai kuriuos garsus, makaluodama pirštais ore, tiesiog įsivaizduodavau.
Dar nežinojau, kad vėliau, paaugliško pykčio apimta, iš pianino (nors taip svajojau tapti antrąja Mūza Rubackyte ir per mano koncertus lygiai taip pat, kaip ir per jos, palaimingai užsimerksiančią mamą) pereisiu į sintezatoriaus specialybę – nes tai atrodys vienintelis būdas pakeisti nervų nevaldančią ir česnakais atsiduodančią mokytoją. Ir iš tiesų, naujojo, palyginti jauno mokytojo nervai bus kiek geresni. Rėks jis ne ką tyliau nei anoji, bet užtat netrankys per pirštus, o man pravirkus puls glostyti galvą ir kartoti „atsiprašau“. Dar nežinojau, kad šis perėjimas sukels keistą efektą ir likusius dvejus muzikalkės metus per kiekvieną savo pasirodymą sustosiu nebaigusi kūrinio, o salėje girdėsis tik vienodas, pakibęs bumčikas – iš instrumento tebesklindantis ritmas. Nenutuokiau, kad kas kartą lauksiu, kol mokyklos direktorius užlips ant scenos ir paspaus išjungimo mygtuką ir tik tuomet, išdidžiai nusilenkusi, grįšiu į savo vietą sumišusių žiūrovų salėje.

2024-05-26
Tags: