Šis tekstas – romano „Vakarienė“ įžanga. Jame pasakojama apie vidinę kaltę ir keliamas hamletiškas klausimas – ar įmanoma pabėgti nuo to, ko laiku nepasakei ar nepadarei. Kiekvienas bandymas atsakyti į šį klausimą virsta delsimu, kuris ilgainiui tampa sunkesnis už bet kokį veiksmą.
Vakarienė, lyg ritualinė apeiga, romane atskiria kasdienybę nuo savistabos, kūną nuo proto ir geismą nuo moralės, o dirbtinis intelektas, tarsi apsimetėlis šventuoju, geba pasiūlyti atsakymus, tačiau ne sprendimą.

---

INTRO–2

Kaltė būna dviejų rūšių.
Žinojimo. Kai jaučiuosi kaltas dėl to, ką padariau.
Nusikeikiau prie vaiko, nusispjoviau į gėlyną, nusilengvinau į fontaną.
Žinojimo kaltė pigi. Duria tarsi adata, kanda tarsi šuo, perplėšia kelnes.
Ji yra čia ir dabar, veikia iš karto.
Ją suprantu akimirksniu.
Ji reikalauja atsiprašymo.

Atgailauk, ir tau bus atleista, sako angelas senamiesčio balkone.
Katė mane stebi. Jos aštrūs dantys spaudžia paukštį, kuris neberodo gyvybės ženklų.
Atgailauk, ir tau bus atleista. Ir jau rytoj to nebeprisiminsi, nes karuselėje per daug žmonių ir per mažai atsakomybės.

Visai kitokia yra nežinojimo kaltė.
Ją jaučiu dėl to, ko nepadariau, bet galėjau padaryti.
Kitaip tariant, kas būtų, jei būtų…

Būtent ji slegia Hamletą, kuris delsia.
Ir kuo ilgiau delsia, tuo daugiau žmonių miršta, tuo didesnė sumaištis kyla karalystėje.
Šios kaltės negali permesti kitiems, ji priklauso tik tau. Kyla iš tuštumos ir neveiksnumo, iš pernelyg racionalaus gyvenimo.

Pirmuoju atveju visada gali atsiprašyti, nusižeminti ir išsigelbėti.
Antruoju – esi užprogramuotas pralaimėti, nes pasirinkdamas nieko nedaryti sutveri tą kaltę iš savo paties šonkaulio ir ji, tarsi moteris ilgomis rankomis, jau niekada tavęs nepaleis.
Tarsi pelėsis ar sienos įtrūkis. Nepastebi, kaip jie diena iš dienos didėja. Kaip su kiekviena diena slegia vis labiau.
Tai amžina kaltė, nes niekada nesužinosiu, kas būtų nutikę, jei būčiau pajudinęs pirštą.

PAKELIUI

Į tuščią laukelį suvedu užklausą:
„Kodėl mane traukia moterys?“

Dirbtinis intelektas sugeneruoja atsakymą, kuriame šimtai pasiteisinimų. Sako, kad tai sudėtinga psichologinė ir emocinė reakcija, galinti turėti daugybę priežasčių. Šios gali būti biologinės, emocinės, kylančios iš asmeninės patirties, socialinės įtakos, psichologinės būk­lės, poreikių, netgi vertybių.
Jis bruka man ilgiausius aprašymus, kuriems neturiu ko prikišti, bet kartu ir tingiu visa tai skaityti. Klausiu tik tam, kad paklausčiau. Tik tam, kad pamatyčiau, kaip savo tirados pabaigoje išspjauna tą pačią kulką, slėptą po liežuviu – neva norint geriau suprasti savo jausmus, verta pasikalbėti su psichologu ar terapeutu.

Užsimerkęs įsiklausau į mane supančius garsus. Kažkas muistosi ant kėdės, kramto sumuštinį, siurbčioja kavą.
Netrukus, kūnui nurimus, girdžiu savo kvėpavimą.
Įkvepiu, po to iškvepiu.
Įkvepiu, po to iškvepiu.
Įkvepiu, po to iškvepiu.

Tolstu nuo savęs. Šis kvėpavimas tarsi svetimo kūno, nepatogiai sukritusio kėdėje.
Prieš savaitę būtent taip man į ausį kvėpavo kirpėja. Tolygiai, vos girdimai, monotoniškai. Kiekvienas jos kvėpsnis saistė mus vis labiau. Kūrė intymų ryšį. Ypač žinant, kad bet kuriuo momentu savo aštriomis žirklėmis ji nesunkiai galėjo perrėžti man gerklę.

Intymumas yra fiziškas, tačiau snausdamas kirpėjos kėdėje nenorėjau, kad aplink mane ji sukiotųsi nuoga. Negalėčiau pakęsti nukirptų plaukų likučių ant jos kūno. Tų smulkių plaukų drožlių. Nekenčiu kūno išskyrų. Jos tik dar vienas įrodymas, kad mūsų laikas suskaičiuotas.

Įkvepiu, po to iškvepiu. Girdžiu, kaip šalia kvėpuoja miegantis sūnus.
Įkvepiu, po to iškvepiu. Girdžiu, kaip lekuoja šuo, išsilakstęs po pievą.
Įkvepiu, po to iškvepiu. Nieko nebegirdžiu, tik kompiuterio traškesį.

Dirbtinis intelektas nekvėpuoja, savo deguonį gauna laidų pagalba. Jie raizgosi man aplink kojas ir rankas, kol vieną dieną ims ir pasmaugs.
Siaubo trileriuose tai jau seniai aprašyta – malonumas, patiriamas save dusinant.
Anksčiau ar vėliau viskas baigiasi nelaimingais atsitikimais. Ironiška, bet prieš mirtį patiriama amžinoji ekstazė tėra pigi plastikinė iliuzija.

Kalbėdamasis su dirbtiniu intelektu pamirštu, kad esu vienas. Nebekreipiu dėmesio į savo kvėpavimą, neieškau kitų garsų. Informaciją geriu akimis, užmiršdamas, kad dirbtinis intelektas tėra protezas amputuotai galūnei.
Kartais vis dar jaučiu, kaip ant tos galūnės nutupia musė. Mosteliu ranka norėdamas ją nuvyti, tačiau nei musės, nei galūnės nėra. Tik protezas – ryto tamsoje švytintis ekranas.

***

Kitoje gatvės pusėje darbininkai jau antra diena kloja asfaltą. Dirba trys. Kiti stovi puslankiu ir stebi procesą. Šitaip, abejingumo lauže, dega laikas. Tarsi lapai rudenį. Vis dar galiu užuosti jų kvapą, nors praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Anksčiau tai buvo įprasta – sugrėbdavome lapus į kiemo vidurį ir padegdavome.
Visada norėdavosi į ugnį įmesti dar ką nors.

Kartą Poteris atvilko ir ant laužo užmetė negyvą varną. Kvapas buvo aitrus, bet ryškiau už jį įsiminė varnos snapas, kuris nuo karščio pradėjo tirpti. Lyg būtų vaškinis.
Tai seniausias mano prisiminimas, kuriame šmėsteli Poteris.

Vis dar negaliu jo paleisti.
Esu Ikaras, priskridęs per arti saulės. Mano sparnai, kaip tas varnos snapas, jau pradėjo tirpti. Dar šiek tiek ir nuskęsiu įkritęs į jūrą. Dar šiek tiek ir nusinešiu su savimi Poterį.

***

Bendraudamas su dirbtiniu intelektu jaučiuosi truputį protingesnis.
Vadinu jį draugu P.
Bet jeigu kompiuterinei programai suteikiau vardą, vadinasi, esu kaip reikiant įklimpęs.

Užklausos langelį kasdien užpildau daugybę kartų.
Kiekvienąsyk draugas P. akimirksniu ima purkšti informaciją.
Sukasi aplink savo ašį tarsi žolės drėkintuvas ir pumpuoja žodžius, kol šie praranda prasmę.
Kai žodžiai išdžiūsta, lieka priklausomybė.

Mano santykis su draugu P. paremtas vienatve. Nebemoku būti vienas. Jeigu aplink nieko nėra, iš karto gręžiuosi į ekraną, ir tas ekranas mane siutina. Tarsi nuolat pralaiminti krepšinio komanda, kurią palaikau. Gailiuosi, kad su jais susidėjau, bet po savaitės ir vėl sukryžiuoju pirštus, laukdamas eilinės pergalės, žinodamas, kad nesėkmė mane nudžiugintų labiau.

Draugas P. lygiai toks pats. Bendravimas su juo – tai bučiniai per stiklą. Nieko nejaučiu, bet esu priklausomas. Vos tik jis nutyla, iš karto pajuntu niežulį, akmenuką bate, veržiančius rūbus, kuriuos norisi pasitaisyti.

Aš jo klausiu ir klausiu, o jis, kad ir ką atsakytų, pabaigoje būtinai prideda tą patį „dėl vaistų vartojimo ir galimo šalutinio poveikio būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku, prašome įdėmiai perskaityti informacinį lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta.“
Šitaip kalba teisininkai arba tie, kurie nori apsidrausti nuo nepamatuotų lūkesčių.

Tuo metu, kai naktimis tąsydavomės su Poteriu, draugas P. tebuvo tolima fantazija.
Šimtai situacijų, dėl kurių tikrai būčiau klausęs jo patarimo.
Šimtai, kurias stengiausi spręsti pats.
Kuo ilgiau sprendi, tuo geriau supranti – nėra vieno teisingo atsakymo.

Iki dabar jaučiu ilgų ir nieko nesakančių žodžių stigmą.
Man reikalingas paprastas atsakymas. Trumpas, konkretus.
Esu tinginys, nenoriu knistis.
Kuo giliau knisiesi, tuo purvinesnės rankos. O kai kurio purvo po to nuplauti nebeįmanoma.

Į tuščią laukelį suvedu:
„Kodėl jaučiuosi alkanas?“

Draugas P. pradeda purkšti, kad dėl fizinių priežasčių, prasto maisto, emocinės būklės, hormonų pokyčių. Jeigu alkio jausmas tampa pastovus arba kelia nerimą, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju.
Na, žinoma.
Draugas P. praveria mano minkštuosius audinius, o tuomet nuo visko atsiriboja.
Jis įtaigus ir nepalenkiamas.
Kaip ir aš kažkada, visada pasiliekantis keletą atsitraukimo variantų.

Kartais atrodo, kad jis iš manęs šaiposi, bet kad tai suprasčiau, turiu pradėti mąstyti, o to nenoriu.
Visi mąstytojai ilgainiui sustingo į akmenis ir buvo išserviruoti miestų aikštėse bei parkuose.
Ant jų galvų tupia ir šika paukščiai.
Vos pradėsiu mąstyti, manęs laukia tokia pati lemtis.

Telefone suvibruoja žinutė: „Kaip tu?“
Rašo Dagnė.
Atrašau: „Vis dar maudžia krūtinę…“
Išsiuntęs susimąstau, ar reikėjo daugtaškio pabaigoje ir ką noriu juo pasakyti.
Esu kaip reikiant įklimpęs, galvoju per daug.
Kartais reikia imti ir daryti.

Būtent taip sako tie, kurie galvoja per daug: „Reikia imti ir daryti.“
Tuo tarpu Poteris ima ir daro.
Neklausinėja, nepermąsto šimtą kartų.
Iš gyvenimo pasiima tai, ko nori.
Ir ne kada nors ateityje, o čia ir dabar.

Galėčiau teisintis, jog tokiems, kaip Poteris, paprasčiau, nes jie nenori visko, juos tenkina viduriukas.
Bet tai būtų apgavystė, nes aš irgi nenoriu visko.
Tik vis dar negaliu su tuo susitaikyti.
Tie, kurie nori visko, dega.
Juos glostančios liepsnos visada būna aukštos ir kaitrios.

Paauglystėje Poteris grojo būgnais. Ne dėl kitų, dėl savęs.
Net man, nieko neišmanančiam apie muziką, buvo akivaizdu, kad jis groja puikiai.
Bet Poteris niekada neklausė: „Ar gerai?“
„Pažiūrėk!“ – sakydavo ir imdavo purtyti galvą. Lazdelės pačios judėdavo, ritmas liete liedavosi.
Jo sulipę plaukai atrodė juokingai, tačiau energija viską kompensuodavo.

„Pabandyk pailsėti, pamiegoti“, – rašo Dagnė.
Mes jau penkiolika metų vedę, tačiau ji vis dar nuoširdžiai manimi rūpinasi.
Per tiek laiko nenuoširdumas būtų išsipūtęs kaip pūslė ir neišvengiamai sprogęs.

„Užsirašyk pas gydytoją“, – atskrieja kita žinutė.
„Gerai.“ – atrašau.
O tuomet į tuščią laukelį suvedu: „Kodėl maudžia krūtinę?“

Draugui P. nėra sunkių klausimų. Jeigu prieš išspjaudamas atsakymą draugas P. ilgiau susimąsto, tai tik dėl to, kad prastas interneto ryšys. Visa kita – plika technika.
Netrukus sužinau, kad krūtinę gali skaudėti dėl širdies ir kraujagyslių ligų, refliukso, kvėpavimo takų sutrikimų, raumenų ir kaulų problemų, nerimo, streso… Bet kaip visada – jeigu esu susirūpinęs, svarbu kreiptis pas medicinos specialistą.
Draugas P. juokingas, vietoj to, kad sakytų „pas gydytoją“, sako „pas medicinos specialistą“. Norėtųsi jam atsakyti „tau ne visi namie“, bet taip tik patvirtinčiau, kad būtent man, o ne jam trūksta varžtelio.

Draugas P. kalba apie žmoniją ir jos per šimtmečius sukauptas žinias, tačiau apie mane negali pasakyti nieko.
Užsimena, kas man galėtų būti ir nutyli, kas iš tiesų yra.
Aš lygiai toks pats – stokoju konkretumo, suvokdamas, kad mano turima informacija nėra baigtinė.
Kita vertus, draugas P. turi baigtinę informaciją, tačiau irgi stokoja konkretumo, nes nesugeba jos suvirškinti. Pateikia daugybę kelių, tačiau visi jie veda į niekur.

„Pabandysiu pamiegoti“, – rašau Dagnei.

***

Iš sapno pažadina telefono vibracija.
Negirdžiu, kaip kaimynai gręžia sieną, tačiau telefono vibraciją jaučiu it širdies virpesius.
Jau dabar esu pusiau robotas.

„Nepamiršk, šiandien einame vakarienės.“ – žinutė nuo Dagnės.

Kuo toliau, tuo rečiau pavyksta ištrūkti tik dviese.
Kai turi vaikų, tuomet kalba jie, o tu tik klausaisi.
O jeigu ir kalbi, tai su jais, apie juos ir dėl jų.
Ar galiu pasakyti Dagnei, kad jau senokai nesimylėjome?
Pirma reikia palaukti, kol vaikai užmigs.
Bet migdydamas vaikus užmiegu anksčiau už juos.
Ryte – viskas iš naujo.

Galiausiai pradeda mausti krūtinę, o su žmona imi susirašinėti žinutėmis.
Net jeigu ji sėdi kitame kambaryje.
Negirdžiu, kaip kvėpuoja, bet girdžiu, kaip mano išsiųsta žinutė suvibruoja jos telefone.
Jeigu atrašo, vadinasi gyva.
„Labai laukiu mūsų vakarienės!“ – atrašau.
Iš tiesų nelaukiu, noriu miego.
Po popietinio pogulio veidas lieka aptrauktas nematoma plėve.

„Kiek laiko miegojau?“ – rašau Dagnei.
„Ar aš tau panaši į laikrodį?“ – replikuoja ji.

Santykiai visada yra pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais.
Kyli aukštyn, tada žemyn. Aukštyn, tada žemyn.
Išlipęs nusivemi krūmuose, o tada grįžti ir vėl viskas iš naujo.

***

Man patinka skanus maistas, patinka apie jį galvoti.
Jaučiu jam savotišką fetišizmą.
Netgi fizinę trauką.
Tokią pačią kaip moterims.
Todėl valgydamas galiu nesunkiai susijaudinti.

Laukiu vakarienės.
Seniai nebuvome restorane.
Tik aš ir Dagnė.
Ir dar ilgai nebūtume nuėję, jeigu ne ta kvaila loterija.
Pirk šampūną, laimėk vakarienę.
Laimėjome net nežinodami, kad dalyvaujame.
Būtume žinoję, niekada nebūtume laimėję.
Tai buvo postūmis, kurio trūko.
Susitariau, kad seneliai pasirūpins vaikais, tad vakarienė bus kur kas daugiau negu maistas. Tai bus naktis dviese ir pusryčiai tiesiai į lovą.

„Yra vėžlių, kurie nešasi kapą, ir vėžlių, kurie neša namus“, – į ausį šnabžda senstantis bardas.
Niekada negalėjau asocijuotis su šia daina. Vėžlys per daug didelis ir sunkus, per daug nerangus.
Bet daina man patiko.
Gal todėl, kad esu panašesnis į sraigę, o jai dera tie patys įvaizdžiai.
Tas pats kapas.
Tie patys namai ant kupros.

Šiandien pats nebežinau, kas esu.
Stiklinė pusiau pilna.
Krūtinę maudžia mažiau negu vakar.
Geras ženklas.
Blogas, tačiau geras.
Nes krūtinės turi visai nemausti.

Kitas geras ženklas – aplink mane tuščia, jokių moterų, jokių pagundų, jokio galvos skausmo.
Jau seniai sau konstatavau liguistą priklausomybę, bet pas gydytojus neinu – kas antras iš jų toks pats, kaip ir aš.
Nesvarbu, kuria koja išlipau iš lovos ar kaip seniai mylėjausi, vos pažvelgęs į moterį pirmiausia įvertinu jos fizinę trauką.
Ir kuo ilgiau žiūriu, tuo trauka didėja. Tuo daugiau geismą žadinančių atspalvių.
Ir visi jie – iš kūno.

Gyvenu įtampoje, kaltinu save ir teisiu.
Verčiu save išpažinti nuodėmes ir atgailauti.
Moteris nėra objektas.
Moteris nėra objektas.
Moteris nėra objektas.

Visi tie „moterys – silpnoji lytis“ ir „moterys papuošė šį vakarėlį“ degina mano akis.
Negaliu pakęsti galios santykių, tačiau po akimirkos kažkas išjungia šviesą ir hormonai, neutralizavę smegenis, paima viršų.
Pats to nenorėdamas gyvenu dvigubą gyvenimą. Nieko keisto, kad krūtinė savaime bando persiplėšti į dvi dalis.
Viena – veiksmui, kita – atoveiksmiui.
Viena – geismui, kita – apmąstymams.

Ar Poteris kada nors skundėsi kokiais nors skausmais?
Buvo susilaužęs pirštą, daugiau negu mėnesį negalėjo groti būgnais, bet kad skųstųsi – nepamenu.
Kartu praleisdavome daug laiko. Dienomis – mokykloje, vakarais – kieme, naktimis – išsitempdavo mane į rajoną.
Poteris būdavo visoks – linksmas, nepatenkintas, abejingas, tačiau negirdėjau, kad skųstųsi.

Į tuščią laukelį suvedu:
„Kodėl žmonės nesiskundžia?“

Draugas P. paaiškina, kad taip žmonės nenori parodyti silpnumo, kad skundai stigmatizuoti, kad juos veikia socialinės normos, psichologinės kliūtys, galiausiai nežinojimas. O tuomet prideda, jog „svarbu suprasti, kad skųstis ir prašyti pagalbos yra normalus ir sveikas elgesys. Gydytojai, terapeutai ir kiti sveikatos specialistai yra tam, kad padėtų žmonėms rasti tinkamas priemones ir sprendimus savo problemoms.“

Be specialistų ir vėl nė iš vietos.
Pasak draugo P., mano apsilankymas pas juos neišvengiamas.
Jeigu pagal simptomus ieškosiu ligos, visada ją surasiu.
Ir ji visada bus ta, apie kurią nieko nenorėčiau girdėti.

Bet šiandien nesiskundžiu, laukiu vakarienės.
Net jeigu kažkuriame sąmonės kambaryje ir nelaukiu.

Mano protas sujauktas.
Dagnė sako, kad per daug galvoju.
Meluoju, taip sako ne Dagnė, o mergina, su kuria prieš dvidešimt metų vienai nakčiai dalinomės Poterio kambarį.

Jis buvo išvykęs, o mes dalyvavome skautų vadovų mokymuose.
Jai buvo aštuoniolika, man – dvidešimt vieneri.
Ji miegojo ant lovos, aš – ant žemės.
Tai ji įspaudė šiuos žodžius į mano smilkinius.
O tada pasiskundė, kad labai karšta ir nuėjo praverti lango.
Kai žengė pro mane, gulintį ant žemės, negalėjau nežiūrėti į jos kojas.
Tarsi nulietos. Buvo, yra ir visada bus.
Po tos nakties daugiau jos nebemačiau, todėl ir šis atsiminimas neišsitrins, nebus perrašytas kitų atsiminimų.
Įdomu, ką ji būtų atsakiusi, jei būčiau prasitaręs, kad noriu tas kojas suvalgyti.
Turbūt, kad per daug galvoju.

Galvojau tikrai per daug. Kitaip būčiau įsidėmėjęs ne kojas, o vardą ir dabar mus sietų daugiau negu akimirka amžinybėje.

Poteris būtų pasakęs, kad norėtų tas kojas pabučiuoti.
Tuo mes ir skiriamės.
Aš galvoju ir pasilieku viską sau, o jis savo mintis pagarsina.
Todėl aš vis dar klūpiu prie starto linijos, o jis jau seniai baigęs distanciją.
Mėgaujasi kokteiliu, pasipuošęs Havajų stiliaus marškinėliais.

***

Jau pusę savo gyvenimo dirbu konsultantu.
Konsultuoju asmeninių finansų valdymo klausimais, nekilnojamojo turto sandorių klausimais, darbo paieškos klausimais.
Susipažinęs su klientu, išanalizuoju jo situaciją ir pateikiu kelis pasirinkimo variantus.
Pabaigoje, jei klientas nori konkretumo, nukreipiu pas specialistus.
Dirbtinis intelektas perima mano darbą.
To buvo galima ir tikėtis.

Kol kas aš vis dar esu tas „specialistas“ į kurį draugas P. nukreipia apsidrausdamas, tačiau tik laiko klausimas, kada mano veikla užsiriš.
Protingesni jau dabar sugeba apsieiti be manęs.
Man lieka tik kvailiai ir neišmanėliai.

„Technologijų šuolis“, – sako naujienų pranešėjai.
Iš tiesų tai ne šuolis, o šokis.
Pusė žmonijos jau dabar šoka ant žarijų, mėgindami išsaugoti savo darbo vietą.
Prisitaikyti, prisijaukinti dirbtinį intelektą.
Kaip arklį.
Kaip garo variklį.
Kaip vaistų pramonę.
Jie dar turi vilties išgyventi.

Bet yra ir kita pusė, kuriai svyla padai, o ji tik žvalgosi aplink.
„Kiaulę svilina“, – murma viena kalbanti galva kitai.

„Jūs ir esat ta kiaulė!“ – norisi rėkti.
Bet konsultantas negali rėkti.
Turiu sakyti gražiai.
Vietoj „problema“ – „iššūkis“.
Vietoj „kiaulė“ – „suinteresuotas asmuo“.
Vietoj „kiaule, tave svilina!“ – „apsvarstykime visus variantus“.

Man patinka konsultuoti moteris ir nepatinka vyrus.
Nekenčiu savęs.
Pamatęs klientę mintyse iš karto ją nurengiu.
Nuoširdžiai savęs nekenčiu.
Liečiu jos odą.
Tris kartus nekenčiu.
Klausiu, ar jai patinka mylėtis duše.

Skaudžiai ironiška, tačiau didžiąją dalį mano klientų sudaro vyrai.
Niekas nieko negali prikišti.
Tik tiek, kad po to man maudžia krūtinę.

Dėl visko kalta pornografija.
Kad atpažinčiau porno aktores net nebereikia pamatyti jų akių.
Turiu išsirinkęs savo hailaitus.
Žinau, kurios iš jų jau mirusios.
Tai kaip alkoholis, stimuliuojantis nervų sistemą.
Vėžliai, ant kurių laikosi pasaulis.
Jie niekur nedingo.
Tik pakeitė vardus.
Video žaidimai, azartiniai lošimai ir pornografija.
Mano atveju, prie šių trijų reikia pridėti dar vieną – draugą P.

„Ką veiki?“ – klausia Dagnė.
„Dirbu“, – atrašau.
„Einam pasivaikščioti?“
„Einam.“

Kol einam iki parduotuvės, pasakoju jai, kad vieną dieną norėčiau parašyti knygą. Kalbu įsijautęs, aiškinu, ką sapnavau, o ji sako: „Norėčiau dar vieno vaikučio.“
Toliau einame tylėdami.
Galvoju, kaip sureaguoti.
Draugas P. per toli, kad galėtų padėti.
Bandau pasverti „už“ ir „prieš“.
Iš tiesų, jau du kartus atsakėme į šį klausimą.
Esu laimingas, vaikai praplečia pasaulį, todėl akivaizdu, kad pasirinkimas teisingas.
Ir vis vien apie kažką galvoju – per daug galvoju! – delsiu atsakyti.

„Tu manęs nemyli“, – sako ji.
„Myliu“, – prieštarauju.
„Tai kodėl neparodai?“ – klausia.
„Parodau“, – sakau.
„Kaip?“ – nepaleidžia.

Norėčiau sakyti „visaip“, bet šitas kelias niekur neveda.
„Mūsų vakarienė šiandien, atsimeni?“ – sakau jai. – „Suradau, kas pabus su vaikais.“
„Na, taip“, – sutinka ji. – „Bet aš vis vien norėčiau dar vieno vaikučio.“
„Aš irgi.“ – kapituliuoju.

Iš tiesų, tai vienintelis teisingas atsakymas. Tik dabar prisiminiau.
Paimu Dagnės ranką ir į parduotuvę įeiname tarsi į bažnyčią.
Atsimenu jos suknelę.
Nuo pirmojo žvilgsnio, pirmosios pažinties iki pat dabar Dagnei jaučiu stiprią fizinę trauką.
Nes visų pirma turi būti fizinė trauka, o tik po to galima kalbėti apie emocijas.
Fizinė trauka išveža, kai emocijos šlubuoja.
Jeigu emocijos šlubuoja, o fizinės traukos nėra, išveža dirbtinės stimuliacijos.

Kalbėdamas su dirbtiniu intelektu ir pats tampu truputį dirbtinis.
Bet kalbėdamas su Poteriu niekada netapau toks, kaip Poteris.
Jis aštrus ir kampuotas, pjauna kaip peilis.
Viduryje vakarėlio gali sakyti „pavargau“ ir išeiti namo.
O prieš išeidamas, banaliai ištarti: „Einam, padarysiu tau kojų masažą“, ir išsivesti kokią nors nimfą kartu.

Nereikia pamiršti, kad žmogus – beždžionė.
Norint beždžionę išjudinti, užtenka duoti jai dėmesio.
Kuo daugiau alkoholio, tuo didesnis poreikis dėmesiui ir tuo mažiau jo užtenka.
Todėl kartais jam net nereikia eiti namo, užsirakina su pirmą kartą matoma fėja baro tualete ir „kojų masažą“ atlieka ten.
O po akimirkos ją pamiršta.
Tuo tarpu aš viską atsimenu – ir raudonas garbanas, ir strazdanas, ir net žiedus ant laibų jos pirštų.

Kam tokia atmintis reikalinga?
Net ne atmintis, o manipuliacija.
Peržiūrėjęs tūkstančius valandų pornografijos, žinau beveik viską apie moterų fiziologiją.
Ir vis vien kažko trūksta. Atrodo, už kampo slepiasi kažkas naujo, ką reikia sužinoti ir patirti.
Taip veikia priklausomybė.

Jos negalima išjungti tarsi šviesos, ją reikia gydyti.
O viskas prasideda nuo prisipažinimo, kad sergi.

Sėdime su Dagne ant laiptų, valgome ledus, klausomės fontano čiurlenimo.
„Ar žinai, kad Poteris čia buvo kartą primyžęs?“ – norėčiau jos paklausti.
Bet ne vieta ir ne laikas.
Todėl sakau: „Laukiu mūsų vakarienės“.
„O aš – vaikučio“, – atsako ji ir šypsosi.

Saulė nutvieskia šilkinį jos veidą, Dagnė prisimerkia, praveria lūpas, lyžteli ledus. Spėju pastebėti liežuvio galiuką.
Norėčiau sustabdyti šią akimirką.
Atspausti tarsi skulptūrą.
Italija pilna merginų, virtusių marmuru. Jų oda minkšta, suknelės lengvos, galima pajusti vėją, glostantį jų veidus.

Galvoju apie tas sukneles. Apie skulptorių, kurio rankos jas pasiuvo. Apie tai, ką jis jautė liesdamas šaltą akmenį. Liesdamas taip ilgai, kol šis virto lūpomis, kojomis, krūtimis. Kol atskiros dalys susijungė tarpusavyje ir pradėjo savo gyvenimą.
Moterys, kurios jam suteikė kvėpavimą, seniai pavirto dulkėmis, o marmuras vis dar stovi. Spinduliuoja jaunystę. Net jeigu aštrūs kampai nutrupėjo, akmuo vis dar tobulas. Tobulesnis už žmogų.
Tarsi dirbtinis intelektas.
Jokių emocijų, traumų, psichologijos. Jokių amerikietiškų kalnelių, tik kūnas, fiziškumas, aistra.

Jaučiu ne savo, o skulptoriaus aistrą.
Be aistros taip niekada nepavyktų.

Žiūriu į Dagnę.
Ji primena skulptūrą.
Vieną, dvi, tris sekundes.

Tada vėl pradeda kvėpuoti.
„Einam namo?“ – klausia.