Silvija Butkutė
OBJEKTAS – kino teatro „Daina“ interjeras
INTERJERO ARCHITEKTAI – Justina Giedraitė, Rimantas Giedraitis (UAB „Giedraitis & architektai“)
PAVELDOSAUGOS ARCHITEKTĖ – Loreta Janušaitienė
UŽSAKOVAS – UAB „Mūsų daina“
VIETA – Savanorių pr. 74, KaunasDaugiau
Silvija Butkutė
Kartą interviu radijuje sulaukiau klausimo, ar, atsižvelgiant į įvykius pasaulyje, festivaliuose regima tendencija kiną politizuoti. Šios trajektorijos visą laiką keliauja drauge, tarsi seserys, tik kartais nutinka, kad juodvi per kalnelį nesueina – kai turinio intencija praranda balansą. Labai įprasta, reikalinga, pavojinga ir drąsu reikšti savo pažiūras meno kūriniuose. Tačiau festivaliuose, tarp aštrias aktualijas gliaudančių filmų, būtent bendražmogiškų temų gausoje vis dažniau tikimasi rasti atokvėpį. Kai esame pavargę, komforto ieškome ten, kur pažįstama: kur kažkam irgi skauda, baisu, kur reikia daryti nepatogius pasirinkimus, kantriai išbūti kritinėse situacijose. Tokiuose seansuose galime susitapatinti, išmokti ne globalius išorinius, o vidinius mechanizmus iš esmės perinstaliuojančią pamoką. Todėl nieko stebėtino, kad ir šiemet kino festivalyje „Scanorama“ daugiausia mano dėmesio sulaukė filmai, kurie tiesiogine prasme rodo, kad gali būti ir blogiau. Klausimas, kaip oriai funkcionuoti pasaulio įvykių kontekste, susitraukia iki elementaraus „kaip išgyventi“: šiuos, kitus metus, nepametant galvos nūdienos temose, problemose ir viešosiose dilemose. Neužsimerkti prieš situacijas aplink, bet atsisukti į save. Galbūt treniruotis padeda Europos kinas?Daugiau
ATĖNĖ JASAITĖ
Yra dalykų, be kurių visuomenė puikiausiai išsiverstų. Tarkim, rimtų krizių akivaizdoje ar iškilus išgyvenimo būtinybei, pasaulis nesugriūtų atsisakęs paveikslų, koncertų, sviestinių bandelių ir šilkinių chalatų. Iš tiesų būtų galima dar labai daug ko atsisakyti, atsidūrus neįprastoje situacijoje, ypač kai aplinka, veikiama tam tikrų išorinių jėgų, tampa saviraiškai rizikingu lauku. Todėl gana keista, kad mada – regis, lengvabūdiška gyvenimo sritis (nepaisant jos generuojamų milijardų) – atkakliai egzistuoja net ir specifinėmis sąlygomis. Turiu galvoje visuomenes, šalis, režimus, kuriuose valstybė reguliuoja, persekioja ar ideologiškai riboja išvaizdą. Pats mados egzistavimas ten, kur žmogus gali būti nubaustas už netinkamą išvaizdą, rodo, kad ji – ne paprastas žaidimas, o galingas tapatybės išsaugojimo įrankis. Šiame tekste apžvelgsiu, kaip mada veikia tose visuomenėse, kuriose jos tarsi neturėtų būti: uždarose, ribojančiose, represinėse. Kada ji tampa pasipriešinimo priemone, kada savigarbos ženklu ar tam tikros bendruomenės dialektu. Nuo Irano gatvių iki sovietinių siuvyklų, nuo Pietų Afrikos kvartalų iki Haradžiuku ekstravagancijos laboratorijos – mada, pasirodo, išgyvena visur, tik kiekvienąkart kitaip.Daugiau
Jára Cimrman
Lapkričio mėnesio numeryje skelbėme mistinio čekų literatūros, kultūros ir dar daugybės sričių (tarp jų – kriminalistikos) herojaus Járos Cimrmano pristatymą bei pjesę-seminarą apie jį. Tęsinyje publikuojame 2005 m. garsiausiu per visą šalies istoriją pripažinto čeko detektyvinį veikalą, iš kurio, manoma, įkvėpimo sėmėsi pati Agatha Christie.Daugiau
Ignas Kazakevičius
Mantas Daujotas – tapytojas ir muzikantas, kilęs iš Kauno. Jo tėvai – žymūs menininkai, bet sąmoningai tai nutyliu. Kam kalbėti apie įtaką, kurios jo kūryboje nėra, veikiau stimulą, kad negali gyventi kitaip (juk jaunas autorius išauklėtas meninėje aplinkoje). Juokiausi išgirdęs apie vieno paveikslo priešistorę – jame grūmojo rodomasis moters pirštas. Mantas prisipažino, kad tame paveiksle – „mamos ranka“, nuolat primenanti: tapyk, kurk, dirbk! Dailininko vizualinė kalba nestokoja emocinio gylio, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti santūri, net asketiška. Jis negriauna tapybos kanonų triukšmingais gestais, priešingai – jo menas tyliai skverbiasi į sąmonę, formuodamas savitą šiuolaikinio žmogaus jausmų atspindį. Baigęs Vilniaus dailės akademiją 2020 m. vasarą, Daujotas per penkerius metus jau spėjo pristatyti šešias asmenines parodas.Daugiau
MUSTAFA UZUNER
TRIERAS IR „SENTIMENTALIOS VERTĖS“ PROBLEMA
Beveik du dešimtmečius Joachimo Triero kinas, kuriamas glaudžiai bendradarbiaujant su Eskilu Vogtu, buvo laikomas tikruoju kinematografiniu šiaurietiškos melancholijos žemėlapiu. Tai hiperartikuliuotas, bet emociškai sustingęs kinas, kuriame veikia personažai, kalbantys žodynu, leidžiančiu apibūdinti egzistencinę kančią, bet neturintys priemonių ją įveikti. Nuo kinetiškų, fragmentiškų „Reprizos“ (Reprise, 2006) gatvių iki saulės apšviesto, melancholiško „Oslo, rugpjūčio 31-osios“ (Oslo, 31. August, 2011) klajonių, Trieras fiksuoja privilegijuotą, bet trapų Norvegijos menininkų subjektyvumą. Tai filmai apie potencialo tironiją ir slegiančią naštą to, kuo žmogus galėtų būti, konfrontuodamas su negailestinga laiko tėkmės realybe.Daugiau
TOMAS KIAUKA
Šiandien kultūriniuose debatuose kalbant apie „tiesą“, „tikrovę“, regimybę ar panašius dalykus dažnai išgirsime priešdėlį post: kad gyvename postmodernizmo (nors tai buvo kiek anksčiau, dabar jau postpostmodernizmo), posthumanizmo, postrealybės, posttiesos ir t. t. laikais. Klausimas, prie kurio sugrįšiu šio teksto pabaigoje, būtų toks: ką su tuo bendro turi vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) mąstymas ir italų menininko Giorgio de Chirico (1888–1978) tapyba? Abu – kol kas galime konstatuoti, – savaip ženklina savo veikimo laukus kaip tam tikrus epochinius lūžius. Tiek filosofijoje, tiek mene su jais ir po jų vyko radikalūs pokyčiai, neatsiejami nuo dabarties, kuri mus ištiko XXI a. visų minėtų post laikais. Šis tekstas – fragmentiškas prisilietimas prie gilesnių šios tematikos klausimų, o pamąstymų tikslas – pažvelgti iš dabarties tikrovės į praeitį, siekiant apčiuopti kai kurias laiko ir procesų sąsajas.Daugiau
KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ
Vytautas Labutis – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, pedagogų ir improvizacinės muzikos meistrų, jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis šalies džiazo sceną. Jo kūrybinis kelias apima darbą su reikšmingiausiais Lietuvos improvizacinės muzikos kūrėjais, nuolatinį domėjimąsi garso technologijomis ir neblėstantį pedagoginį smalsumą. Šiemet muzikantas buvo įvertintas prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvos džiazui – pripažinimu, atspindinčiu jo įtaką kelioms kartoms ir visai šalies džiazo kultūrai.
Su V. Labučiu kalbamės apie pirmuosius žingsnius muzikoje, improvizacijos prasmę, kūrybinius paradoksus ir tai, kas jį iki šiol įkvepia likti muzikoje.Daugiau
ROKAS JONAS
Suskaičiavus naujametes vynuoges, švenčių maratono pabaiga negresia – vis tik bus galima pasidžiaugti Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėmis premjeromis. Įkandin keliasdešimties užsienio kūrėjų darbų, festivalis tradiciškai pristato dvi kruopščiai sudarytas lietuviškų trumpametražių filmų programas, šįkart – po penkis filmus, atskleidžiančius tiek pradedančių, tiek žinomų šalies kino kūrėjų žvilgsnius į rūpimas temas.Daugiau
KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
O juk laimė būtų buvusi įmanoma, jei Summertime Sadness būtų buvusi įtraukta į albumą „Did You Know That Thereʼs a Tunnel Under Ocean Blvd“. Būtis būtų apvainikuota pilnatve, o popmuzikos egzistavimas – galutine ir neatšaukiama prasme. Ir tada jau popmuzikos projektas galėtų būti baigtas, ko aš slapta tikiuosi; atskiri dainininkai, muzikantai ir pan., žinoma, liktų ir toliau užsiimtų įvairaus masto melodramatiška veikla, bet projektas, projektas būtų iškilmingai ir garbingai uždarytas. O mūsų pasaulis pagaliau pasikeistų, galbūt į gerąją pusę. Juk kiek daug šis projektas mums reiškia, kokį svarbų vaidmenį jis vaidina mūsų gyvenime! Įskaitant (ir galbūt pirmiausia) tuos, kurie savo veikla neturi jokio ryšio su popmuzikos megafabriku. Tuos, kurie ją tik vartoja, tai yra – jos klausosi, ja kvėpuoja, mąsto jos mintimis, išsireiškia jos žodžiais ir net verkia jos ašaromis. Pavyzdžiui, daugelis mūsų kalbame dainų eilutėmis – ne todėl, kad turime skurdų žodyną, žinoma, kad ne, bet todėl, kad: pirma, nors ant galvos atsistok – geriau nepasakysi, antra, iš karto įsijungia svarbūs kultūriniai bei socialiniai kontekstai ir galima pajusti pašnekovą – savas, nesavas? Bet tai banalus, akivaizdus atvejis. Yra ir kitas variantas.Daugiau
KALBINO LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
Lošėją jis įkurdino greitosios pagalbos stotyje. Apsimetėlį neregį išsiuntė į televizijos šokių projektą. Ornitologui paskyrė kontrabandininkų gūžtą. Kino režisierius Ignas Jonynas kalba apie tai, kad ekstremalios situacijos atskleidžia ir gėrį, ir blogį mūsų viduje. Tik pabandęs pažinti save, sako, gali perprasti kitą. O pažinimas griauna sienas, kurių šiandien statome vis daugiau – tarp savęs ir artimo, tarp bendruomenių, miestų ir valstybių. Apdovanojimus pelniusių kino filmų „Lošėjas“ (2013) ir „Nematoma“ (2019) režisierius, tarsi pralenkęs laiką, išleido naują filmą, kurio viena iš temų – kontrabanda – ir vėl pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Filmo kelionė Pamaryje jam pačiam tapo dar viena galimybe bent kiek priartėti prie savęs.Daugiau
JURGIS KUBILIUS
„Niujorko „Metropolitan“ teatras tapo Saudo Arabijos sultono vasalu“ – maždaug tokia (ir tikrai per skambia) išvada buvo pasitikta bene karščiausia šių metų operos pasaulio naujiena. Vasaros pabaigoje Saudo Arabija įsipareigojo skirti šimtą tūkstančių dolerių „Metropolitan Operos“ kompanijai, o ši mainais 2027–2032 m. gastroliuos naujutėliame sostinės Rijado operos teatre. Ši žinia vakariečių apžvalgininkams pirmiausia asocijavosi su krintančiais operos bilietų pardavimais, neva menkstančiu jaunimo susidomėjimu ir išduotais demokratinio pasaulio idealais. Juk gyvybiškai svarbią finansinę injekciją žymiausiai JAV operos kompanijai pasiūlė ne federalinė valdžia, ne privatūs ar verslo mecenatai, o arabiškoji absoliutinė monarchija.Daugiau
ANDRIUS PULKAUNINKAS
Publikuojame ištraukas iš Andriaus Pulkauninko romano „Pelynas, mirkytas acetone“, kurį kitąmet išleis „Slinktys“.
PŪKUOTUKO TEATRAS
Tuk, tuk, tuk, trankau galvą į laiptų pakopas.
Norėdamas patekti į Pūkuotuko teatrą, privalai sekti paskui Laurą. Nejau nėra kitų variantų? Ar tikrai aktorius turi dirbti tik taip? Gal nors akimirką turėčiau liautis tuksenti ir apie tai pagalvoti? Bet laiko nėra. Daužau galvą į langą. Aš su asilo kostiumu. Reikia lakios vaizduotės, kad iš vienos kepurės suprastum, kokį personažą įkūniju. Kiti irgi geri. Mantas – pavaduojantis Mikė Pūkuotukas, Laura – bitės ir Paršelis viename. Nors pagal proporcijas…Daugiau
SIGITĄ PARULSKĮ KALBINO VILMA JANKIENĖ
Lietuvos meninei fotografijai didelių komplimentų nebereikia, jų yra pelnęs ne vienas žymus menininkas. Tiesa ir tai, kad kone visi tapome kasdienybės fotoreporteriais, bet čia jau kita tema… Atrasti naujus fotografijos meno vardus padeda parodos, meno mugės, tradicinis Fotografijos savaitgalis, leidžiami albumai, kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, socialiniai tinklai. Visa tai sudėjus galime susipažinti su rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio kūryba, kuri šį rudenį sugulė į fotografijų albumą „Susmulkinta amžinybė“ su daugiau nei šimtu žvilgtelėjimų pro objektyvą. Esu šio albumo sudarytoja, per keletą metų susipažinusi su fotografuojančio rašytojo žodine ir vaizdine kūryba, tad yra puiki proga apie viską pasikalbėti.Daugiau
Erika DRUNGYTĖ
Apie Pierreʼą Bonnard’ą žinojau nedaug. Na, tik tiek, kad prancūzas, kad postimpresionistas. Visi tie Paryžiaus galerijose eksponuojami vyrukai iš iki post periodo man labai patinka, o srovės pavadinimo kaltininkas Claude’as Monet – ypač. Jo „įspūdžiai“ pripildyti kažin kokių magiškų dalykų, kuriuos sukuria ir minkštos vibruojančios linijos, ir prislopinta šviesa, ir susibėgančios, susiraibuliuojančios figūros. Žinoma, dar tas pabaigos neturintis gamtos, svarbiausia man – sodų motyvas – manoji įvairiuose apmąstymuose bei poezijoje dominuojanti tema. Turbūt dažnas, įsijautęs į Monet paveikslų medžių, gėlių, tvenkinių su lelijomis, paslaptingų kampelių pasaulį, pamilsta sodininkavimą, kuriuo užsiėmė pats menininkas, puoselėdamas savąjį rojų Giverny, iki šių dienų lyg magnetas traukiantį lankytojus iš įvairių kraštų.Daugiau
Parengė Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – Palangos jaunimo ir savanorystės centras
ARCHITEKTAI – Simonas Norkus, Ignas Lesauskas (architektūros studija „nytt“), UAB „2L Architects“
PROJEKTO VADOVAS – Donatas Laucius
UŽSAKOVAS – Palangos miesto savivaldybė
VIETA – Vytauto g. 110, PalangaDaugiau
KALBINO SAULIUS VASILIAUSKAS
Spalio 11–12 d. Paryžiuje vyko jau 35-asis reviu tipo žurnalų mugė „Salon de la Revue“, organizuojama nuo 1990 m. Tai svarbus renginys, siekiantis didinti visuomenės susidomėjimą labiau nišiniais – kultūriniais, literatūriniais, filosofiniais, akademiniais – leidiniais. Šįmet tarp kviestinių svečių buvo ir Lietuva – viename salono stendų pristatytas specialus „Vilnius Review“ numeris prancūzų kalba.
Apie unikalaus salono istoriją, reikšmę ir reviu tipo žurnalų situaciją šiandienos rinkoje kalbėjomės su vienu iš organizatorių ir asociacijos „Ent’revues“ vadovų Yannicku Kéravecu.Daugiau
JONAS OŠKINIS
Kai kurių Kauno mikrorajonų pavadinimų kilmės versijos gali pasirodyti banalios. Dar XVIII a. kelias iš Senamiesčio nuo Benediktinių vienuolyno kilo į tuo metu Ąžuolų kalnu vadintą aukštumą (dabar geriau žinomą Pelėdų vardu) ir, pradundėjęs pro kalvas, už gerų trijų varstų atsiremdavo į pirmą žemdirbių gyvenvietę. Taip atsirado Kalniečiai. Kodėl Eiguliai? Juk miško eiguvas visada prižiūrėdavo eiguliai. Bet mes negalime be legendų, taigi šis pasakojimas – apie dešimčių tūkstančių metų senumo piliakalnius, miške vykusį raitelių turnyrą ir tai, ko pelkėse ieškodavo dar pokario karta…
Iš senelių paveldėjau prieškarinę „Lietuviškąją enciklopediją“, jos VII tome šių vietų tyrinėtojo, archeologo, istoriko Jono Puzino aprašymai nukelia į sunkiai įsivaizduojamus laikus. Žemutiniuose Eiguliuose žmonės gyveno jau akmens amžiuje, – dudena enciklopedija, – smėlynuose randama mezolito ir neolito titnaginių dirbinių. Panašių reliktų aptikta ir Aukštuosiuose Eiguliuose, be to, liudijama, kad čia stovėjo mezolitinė sodyba. Nuo laiko pageltusioje enciklopedijoje beveik puslapis skirtas moterų ir vyrų papuošalams, rastiems kasinėjant akmens amžiaus kapinynus.Daugiau
KALBINO SILVIJA BUTKUTĖ
Gerda Paliušytė Lietuvos meno scenoje išsiskiria savo videokūryba, priskiriama meninės dokumentikos žanrui. XII Baltijos trienalėje pristatytas jos filmas „The Road Movie“ (2015) pasakoja apie dviejų Niujorko muzikos grupės „Onyx“ narių kelionę po Vilnių, kuriame jų hitas „Slam“ 1993-iaisiais atspindi nepriklausomybės pradžios nuotaikas. 2017 m. pasirodė „Troškimas, kad pavyktų“ apie naktinę kelionę Amsterdame, įgarsintą sekso telefonu operatorių balsais. Vėlesniame darbe „Nevermore“ (2020) režisierė nagrinėja rašytojo Edgaro Allano Poe namų Baltimorėje istoriją, kur sutelpa mitai apie dvasias ir socialinė kasdienybė, atskleidžiant, kaip praeitis įsilieja į dabarties urbanistinę panoramą. Naujausias Paliušytės darbas – filmas „Laivas“ (2025) – švelniai ir dėmesingai prisiliečia prie archyvinės medžiagos iš šokėjo, choreografo, breiko pradininko Lietuvoje Algirdo Stravinsko karjeros.Daugiau
IGNAS ZALIECKAS
Spalis meno pasaulyje visuomet yra ypatingas laikas. Visi žino Milano, Paryžiaus ar Niujorko mados savaites, jų laukia ir garsiai apie jas kalba. Tačiau juk egzistuoja ir Paryžiaus meno savaitė. Tad ir noriu šįkart apie tai jums papasakoti. Spalį, kai metų sandūroje tarp šviesos ir tamsos, tarp krintančių lapų ir auksinės saulės spindulių naujas kūrybos pulsas veda pasaulį pirmyn, visų krypčių meno galerijos, muziejai, kolekcininkai, kuratoriai ir žiūrovai tarsi sutartinai kvėpuoja vienu ritmu ir susitinka Paryžiuje bei Londone. Šiomis dienomis žodis „pirmyn“ skamba gana drąsiai, tačiau kalbant apie meno rinką, visgi yra ir pozityvių ženklų, kuriuos atskleidžia kūrėjų talentas, seniai nematyta darbų gausa ar faktas, jog, pasak Šveicarijos UBS banko apžvalgos, rinkoje šiuo metu daug aktyvesnės yra moterys kolekcininkės.
Jau nuo praėjusių metų, kai dar gyvenau Paryžiuje, šalia Luvro, žinau, kad atėjus spaliui laukia meno Kalėdos ir savaitė bus tikrai įdomi, neįprasta. Šiemet kelionė prasidėjo Frankfurte, mano naujame mieste, tarp Štedelio muziejaus drobių ir „Liebieghaus“ skulptūrų. Tai buvo tylus susikaupimo momentas ir labai malonus įsižiūrėjimas į meno istoriją, prieš pasineriant į chaotišką, romantišką, beprotišką ir tvinksintį kūrybos sūkurį dviejuose Europos kultūros centruose.
Art Basel Paris 2025. Saros Barth nuotraukos ©Art Basel nuosavybė
Mano žygio pradžia – Didžioji Britanija. Atvykau į Londoną, kur dvi mugės – „Frieze London“ ir „Frieze Masters“ – Regento parką kasmet paverčia žymiausių pasaulio dailininkų, kolekcininkų susitikimo vieta ir pasiūlo modernų, kiek pašėlusį požiūrį į dabartinę rinką. Vėliau atsidūriau Paryžiuje, kur „Art Basel Paris“ po Didžiųjų rūmų stikliniais skliautais tapo Europos meno širdimi. Ši mugė yra labiau klasikinė dėl jos atmosferos ir lankytojų, bet joje galima rasti unikalesnių, išskirtinių kūrinių, kurie Londone nepasirodo. Dažnu atveju – dėl dabartinės ekonominės situacijos.
Šios dvi savaitės kaskart primena didžiąsias metų šventes. Tai – ne tik mugės, ne tik prekyba ar nepaliaujamas ir amžinas spoksojimas vis į kitą Dubuffet, Basquiat’ą, Picasso, De Kooning’ą, bet ir momentas, kai gali pamatyti kūrinius, kurių galbūt daugiau niekada, ar bent artimiausią dešimtmetį, neišvysi, kol jie vėl nepasirodys rinkoje.
Barbara Kruger, Sprüth Magers galerija, Art Basel Paris 2025 © Art Basel nuosavybė
Norint suprasti Londono ir Paryžiaus renginių svarbą, reikia grįžti prie jų pradžios – prie šaknų, kurios formavosi ne iš pelno troškimo, o iš noro sukurti erdvę menui gyventi šiuolaikiniame pasaulyje. „Frieze London“ gimė 2003 m., kai du vizionieriai – Matthew Slotoveris ir Amanda Sharp, dar nuo 1991-ųjų leidę žurnalą „Frieze“, nusprendė, kad meną reikia skleisti plačiau, už puslapių ribų, jį būtina patirti. Jie suorganizavo mugę, kuri iškart tapo Londono meno scenos simboliu – vieta, kur susitinka naujas menas, naujos idėjos ir nauja energija. „Frieze“ buvo ir tebėra erdvė, kurioje meno kūrėjai ir žiūrovai tampa vienos bendruomenės dalimi. Kolekcininkas yra toks pat svarbus, kaip ir menininkas, nes dažnai nuo jo priklauso, ar kūrėjas bus amžiams įrašytas į meno istorijos puslapius, o gal atrastas kiek vėliau. Kolekcijų savininkai saugo kultūros turtą ateitiems kartoms, panašiai kaip muziejai, tik daug asmeniškiau.
Vėliau, 2012-aisiais, gimė „Frieze Masters“ – vyresnioji mugės sesuo. Tikrai taip, ne jaunesnioji, nes ji aprėpia klasikinį meną – nuo senųjų meistrų iki XX a. modernizmo. Tai subtili laiko sluoksnių jungtis – tarp senosios ir naujosios dailės rinkos, tarp istorijos ir dabarties.
Simonas Hantai. Christophe Gaillard galerija, Art Basel Paris 2025 © Art Basel nuosavybė
O kiek anksčiau, dar 1970-aisiais, trys galerijų savininkai – Ernstas Beyeleris, Trudlė Bruckner ir Balzas Hiltas – Šveicarijoje įkūrė „Art Basel“. Tai buvo ne tik mugė – pasaulinės meno sostinės vizija. Bazelio mugė išaugo į tinklą, kuris šiandien jungia Majamį, Honkongą, Abu Dabį, o nuo 2022-ųjų – ir Paryžių. Kai FIAC (Foire internationale d’art contemporain) – šiuolaikinio meno renginys, vykęs Prancūzijos sostinėje nuo 1974 m. ir laikytas svarbiausiu šalies meno įvykiu – 2021 m. baigė savo istoriją, „Art Basel Paris“ natūraliai perėmė estafetę. Mugė įsikūrė Didžiuosiuose rūmuose, kurie patys yra meno kūrinys, sukurtas 1900 m. pasaulinei parodai. Statinio geležies ir stiklo struktūra, architektūrinė elegancija, monumentalūs laiptai – visa tai kvėpuoja Belle Époque dvasia. Čia vyko garsieji Prancūzijos salonai, gimė meninės revoliucijos, o dabar ši erdvė vėl pilna tos pačios kūrybinės įtampos. „Art Basel Paris“ nėra tik tęsinys – tai atgimimas, kuris buvo ir yra būtinas šiandien sunkiai kvėpuojančiai meno rinkai. Ši mugė dėl savo istoriškumo man atrodo lyg modernusis Luvras, o didžiausia to priežastis – neišbaigta, chaotiška, klaidinanti, bet visuomet įkvepianti ekspozicija.
Lauren Halsey LODA PLAZA. Gagosian galerija, Frieze London 2025. Lindos Nylind nuotrauka © Frieze nuosavybė
Taigi, abu renginiai – „Frieze“ ir „Art Basel“ – meno pasaulio šiaurės ir pietų poliai, išlaikantys globalios rinkos balansą. Jie atspindi laiką, politinę situaciją, ekonomikos ritmą, bet svarbiausia – perteikia šiuolaikinio žmogaus požiūrį į meną, koks jis šiandien yra – įvairiausiomis formomis: ar tai marškiniai, kelių šimtų kilogramų svorio presu įspausti į fanerą, ar nesibaigianti instaliacija, skleidžianti šernų šnarpštimą ir šaižius metalo garsus, o gal priešingai – skaidri, techniška tapyba, kuria garsėja mano mėgstamiausia lenkų dailininkė Paulina Olowska.
Šių metų meno mugės įvyko ekonominio nuosmukio akivaizdoje, kuris buvo matomas ir pernai. Kodėl apie tai kalbu? Visų pirma, eilinis lankytojas gali susipažinti su kūriniais, kuriuos galbūt matė internete, kataloguose ar nuotraukose, bet niekada – gyvai, kita vertus, tai liudija recesiją ir kolekcininkų norą, nepaisant žemos kainos, „išsigryninti“ investuotą sumą. Visgi, nors ir pučia nepalankūs ekonominiai vėjai, o valiutos svyruoja, infliacija ir geopolitika atsiliepia net galerijų kainoraščiams.
Londonas vis dar išlaiko prestižą, tačiau jo meno rinkos karalystė po „Brexit“ prarado dalį spindesio. Kolekcininkai bijo biurokratijos, transportavimo kliūčių ir vis dažniau renkasi Paryžių – atviresnį, europietiškesnį, išdidžiai prancūzišką. Tai išties matoma ten apsilankius – visų pirma, Londone pristatomi daugelis jaunosios ar vidurinės kartos menininkų, todėl jis atrodo daug inovatyvesnis, artimesnis žiūrovui tiek istorine, tiek finansine išraiška. „Frieze“ kalba apie šiandienos meną, pasaulio sielą, socialines problemas. Puikus pavyzdys – Kataro arabų ir amerikiečių kilmės menininkės Sophios Al-Marios, pelniusios šių metų „Frieze London“ menininkės apdovanojimą, stand-up performansas: ji kvietė skirtingus menininkus kelioms minutėms tapti komikais. Tokia koncepcija tartum apveda žiūrovą ratu ir sugrąžina menininko-juokdario įvaizdį. Šiuo atveju, kaip istoriškai įprasta, juokdarys – visaregė ir ypač jautri akis. Todėl per daugiau nei 200 galerijų, kuriose pabuvojo tūkstančiai lankytojų, buvo galima surasti galybę naujų perspektyvų, atveriančių šiandieninį susiskaldžiusį pasaulį. Dar vienas to pavyzdys, „Gagosian“ – didžiausios ir svarbiausios galerijos pasaulyje – stendas traukė visus: senovės Egipto ikonografiją primenantys kūriniai sujungė šiuolaikinę Amerikos gatvės kultūrą su socialinėmis problemomis. Reljefai buvo parduoti beveik iškart. Regis, šie kūriniai kalbėjo ne apie daiktus, o apie mus visus supančią energiją.
Rafałas Zajko Song to the Siren (Echo). Coulisse galerija, Frieze London 2025. Lindos Nylind nuotrauka © Frieze nuosavybė
Už kiek daugiau nei penkiolikos minučių pėsčiomis – „Frieze Masters“ – ramesnė, bet ne mažiau įspūdinga. Čia, tarp Caravaggio mokinių paveikslų ir modernistinių skulptūrų, tvyrojo muziejinė atmosfera. Pardavimai nebuvo rekordiniai, tačiau intelektualinė vertė neabejotina. Šioje erdvėje laikas tarsi sustojo – galėjau ramiai keliauti nuo Renesanso iki XX a. vidurio tartum vienu koridoriumi. Klasikos parodoje susirinko daug daugiau meno istorikų ir atmosfera atrodė gerokai paveikesnė, bet galbūt tik dėl to, kad mėgstu avangardą, ekspresionizmą ir modernistus.
Tuo metu Prancūzijos sostinė pasiūlė visai kitokį ritmą. „Art Basel Paris“ pritraukė daugiau nei 200 galerijų. Šioje mugėje ir pačiame mieste išryškėjo Jeano Dubuffet fenomenas – jo kūrinių, parduodamų už sąlyginai žemas kainas, buvo visur. Įstabaus menininko darbų gausa veikiausiai džiugino ne vieno gerbėjo širdį, tarp jų ir manąją. Slampinėjant rudeniškomis Paryžiaus gatvėmis atrodė, kad miestas trumpam tapo vienu dideliu Dubuffet muziejumi. Dalis darbų – iš privačių kolekcijų, daugelis nematyti dešimtmečiais. Lyg vaikščiotum po svajonių atrakcionų parką. Būtent tokie momentai ir kuria mugės magiją: kai menas išnyra iš uždarytų kambarių ir privatūs pasauliai atsiveria visiems. Nors toks Dubuffet pasirodymas dviprasmiškas, visgi plačiajai visuomenei ypač džiugus: juk ekonominiai rodikliai gali būti vidutiniai, bet dvasinis rezultatas – įspūdingas. Paryžius tapo Europos meno sostine, kur susitinka istorija, rinka ir grožis.
David Aaron galerija, Frieze Masters 2025. Hugo Glendinningo nuotrauka © Frieze nuosavybė
Galiausiai tokios mugės yra kaip kasmetinis ritualas. Tos kelios savaitės – daugiau nei renginiai. „Frieze London“, „Frieze Masters“, „Art Basel Paris“ – tarsi trys stotys meno kelionėje, trys apmąstymų etapai šiuolaikinio meno mylėtojo pasaulyje. Keliauju tarp stendų, matau drobes, skulptūras, performansus. Vienur – jauni menininkai, kurių darbai dar kvepia dažais, kitur – kūriniai, saugoti dešimtmečius, o gal net šimtmečius uždarose kolekcijose, pilyse, butuose, viešbučiuose. Ir viskas čia, dabar, vienoje vietoje. Tai – muziejus be sienų. Ir galbūt tai yra didžiausia meno mugių dovana – jos sujungia praeitį ir dabartį be atstumo, be hierarchijos, be laiko.
Visgi, baigiant pasakojimą ir įžvalgas apie šiuos įvykius, svarbu nepamiršti ir kolekcininkų pozicijos. Juk kolekcionavimas – kultūros aktas! Šiuolaikiniame pasaulyje tokie žmonės dažnai matomi kaip investuotojai, bet iš tiesų jie yra laiko saugotojai. Dažnai šiandien girdima flipping (investicinio perpardavimo) sąvoka, bet juk ne kiekvienas kolekcininkas tuo užsiima, ir tik su labai ribotu kūrinių rinkiniu galima tai padaryti.
Yaacov Agam PARIS. Omer Tiroche galerija, Frieze Masters 2025. Hugo Glendinningo nuotrauka © Frieze nuosavybė
Kiekvienas egzempliorius kolekcijoje – tai mažytė tautos, šeimos, kultūros, laikmečio atminties dalelė, tai pasakojimas, kuris tęsis net tada, kai kolekcininko jau nebebus. Juk ne tik menas pasakoja apie dvasią, bet ir paveikslų rinkinys gali papasakoti apie jo savininko sielą. Dažnu atveju be šių meno rinkos dalyvių daugelis kūrėjų neišgyventų, o mūsų pasaulis neišvystų aukščiausios prabos darbų. Tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija ar Italija valstybė saugo privačių kolekcijų kūrinius kaip nacionalinį paveldą. Supratimas, kad menas – ne vien estetinis malonumas, o civilizacijos liudijimas, ir yra kultūros fundamento įtvirtinimas. Nederėtų kolekcionavimą laikyti turto demonstracija, veikiau jis – dialogas su istorija, siekis išsaugoti kultūrą ateičiai. Todėl tokios mugės – „Frieze“, „Art Basel“ – yra ne tik prekybos vietos, bet ir švietimo platformos. Jos moko, kaip žiūrėti į meną, kaip jį vertinti, saugoti ir, svarbiausia, kaip su juo gyventi.
Kai viskas baigiasi ir paskutiniai stendai užsidaro, kai Didieji rūmai vėl ištuštėja, lieka tyla. O joje – suvokimas, kad menas gyvena cikliškai, kaip metų laikai, ir vis dar turi galią vienyti, stebinti, keisti. Jis nepasiduoda rinkai, o ši yra tik priemonė kūriniams keliauti ir būti matomiems. Tikiuosi, kitąmet, kai Londonas ir Paryžius vėl atvers galerijų duris, tarp ekspozicijų dalyvių matysime ir vieną kitą lietuvišką pavardę. Juk turime ką parodyti, pasakyti, pasiūlyti. Belieka laukti ateinančio rudens, būsimų mugių – meno ir gyvenimo manifestacijos.