ERICHO SEGALO „MEILĖS ISTORIJA“

Kauno viešoji biblioteka, įsikūrusi Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotuose modernistinio stiliaus Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, snaudė įprastoje tyloje. Didžiojoje salėje su išlikusiu prabangiu tarpukario sietynu palinkę prie dirbtine oda apklijuotų stalų kur ne kur skaitė, rašė ir snūduriavo lankytojai. Skaityklos darbuotoja, apšviesta stalinės lempos, pildė dokumentus. Jos romėniška nosis ir garbanos, pakaušyje suimtos į kuodą, darė ją panašią į deivę Dianą – trūko tik lanko ir strėlių.
Salės gale ant greta sustumtų kėdžių sėdėjo dvi merginos. Viena akivaizdžiai nuobodžiavo. Jos žvilgsnis, klajojantis po pustuštę salę, užkliuvo už jaunikaičio, baigusio rašyti ir tvarkančio stalą.
– Pažiūrėk, koks vaikis, – tarė Rita.
Jolanta pakėlė akis nuo dailia rašysena primarginto sąsiuvinio ir žvilgtelėjo ten, kur rodė draugė.
Jaunikaitis, susirinkęs daiktus ir pasikišęs po pažastimi žurnalą, ėjo tarpueiliu link barjero, skiriančio skaityklą nuo knygų. Sustojęs prie blausiai apšviesto stalo laukė, kol bibliotekininkė grąžins skaitytojo bilietą. Trumpai kirpti plaukai, lygi veido oda, šiek tiek išaugtas mokyklinės uniformos švarkas ir bliuzonas aukštu kaklu – nieko išskirtinio.
– Kuo jis tau įdomus?
– Eime, – tarė Rita.
– Nekvailiok, aš tik pradėjau skaityti, – nenorėjo sutikti Jolanta, tačiau draugė jau ėjo.
Kol susirinko daiktus ir paskubom sukišusi į rankinę pasivijo Ritą, ši jau kalbėjosi su vaikiu tarsi seni pažįstami. Rita elgėsi laisvai – lyg būtų jaunuolio bendraamžė, bet vaikis vis tiek atrodė kiek sutrikęs, panašus į netikėtai prie lentos iškviestą mokinį.
– Jis perrašė iš dviejų „Nemuno“ numerių visą Ericho Segalo „Meilės istoriją“, – tarė Rita, kai draugė priėjo ir įsikibo į parankę.
– Tai jau taip, – patvirtino vaikis, nors nebuvo tikras, kaip derėtų vertinti romano perrašymą į tris storus mokyklinius sąsiuvinius.
– Neįtikėtina… – vis dar negalėjo patikėti Rita.
– O kodėl reikėjo perrašinėti? – į pokalbį įsiterpė ir Jolanta. – Aš Ritos draugė.
– Ji mano draugė, – patvirtino Rita.
– Nes knygos dar nėra… Malonu susipažinti.
– Tai gal reikėjo nusipirkti žurnalus ir turėti juos vietoje knygos?
– Kai perskaičiau romaną, žurnalai jau buvo išpirkti.
– O ar nebuvo galima padaryti kserokopijų?
– Nežinau, gal ir buvo… Tačiau man patiko perrašinėti.
– Keistas vaikis, – patenkinta savimi konstatavo Rita. Ji žvelgė į jį su nuostaba ir susižavėjimu. Kuo patiko, negalėjo suprasti ir pati. Atrodė kitoks, ypatingas, tarsi turėtų paslaptį, kurios ji nežino. – Turėsi papasakoti tą istoriją. Apie meilę mus domina viskas.
– Galiu… Kad ir dabar. Moku ją beveik mintinai ir turiu antro žurnalo tekstą su savimi.
Pokalbis jaunuoliui pradėjo patikti. Jis pasijuto augesnis, nes merginos buvo vyresnės, gerai nusiteikusios ir priminė studentes. Rita ir Jolanta elgėsi kaip draugės, kurioms patinka būti kartu, nes supranta viena kitą iš pusės žodžio.
– Puiku, gali pradėti. Ar tu jau eini?
– Taip.
– Į kurią pusę?
– Link keltuko.
– Funikulieriaus?
– Taip. Aš gyvenu Mickevičiaus gatvėje, antrame name nuo kampo.
– Nuostabu. Mums irgi į tą pačią pusę.
– Link keltuko?
– Žemyn, link Laisvės alėjos. Reikia užsukti į institutą.
– Tai jūs medikės?!
– Gydomojo fakulteto, trečio kurso. O ką – išsigandai?
– Nė kiek.
Vaikis iš tiesų buvo įdomus. Kažkoks juokingas.

– – –

Iki A. Mickevičiaus gatvės – tik trys kvartalai, mažiau nei puskilometris. Septynios minutės sparčiu žingsniu. Tačiau po darganų sugrįžusi šiluma atėmė norą skubėti. O ir nebuvo kur. Eidamos koja už kojos merginos klausėsi vaikio ir džiaugėsi savo įžvalgumu – bobų vasara ir „Meilės istorija“, užrašyta antikinės literatūros profesoriaus, jų nuotykiui teikė žavesio.
Ant Politechnikos instituto antrųjų rūmų laiptų rūkė studentai. Jie žiūrėjo žemyn į pravažiuojančias mašinas ir praeivius. Tiriančiais žvilgsniais nulydėjo ir abi merginas. Greta esančios bakalėjos durys buvo atlapotos ir paremtos pusplyte. Viduje nesimatė nė vieno pirkėjo. Kitoje gatvės pusėje sustojo troleibusas, iš jo išlipo paauglys su krepšinio kamuoliu.
Kol merginos, lepinamos neįkyrios saulės, žingsniavo greta, vaikis spėjo papasakoti istoriją apie Harvardo universiteto teisės mokslų studentą Oliverį Baretą IV iš turtingos šeimos ir beturtę italų kilmės amerikietę Dženę Kavileri, mokančią pasišaipyti ir smagiai pasijuokti.
– Kai jie susipažino, milijonieriaus sūnelis studijavo teisę ketvirtame kurse, tačiau Dženė jį vadino parenginiuku, kad Harvardo ledo ritulio komandos krašto puolėjas per daug nesipūstų. Žodžiu, panelė buvo ne iš kelmo spirta – visiška hipė.
– O milijonieriaus sūnelis?
– Dėl jos susipyko su tėvu ir prarado paramą, nes nesutiko atidėti vestuvių.
– Labai neatsakinga, – tarė Rita. – Reikėjo luktelėti. Vienas kitas milijonas Dženei būtų pravertęs.
– Jie buvo laimingi ir be jų, tik meilė truko pernelyg trumpai… Ji mirė dvidešimt penkerių.
– Bet tai kiaulystė… Taip negali būti!
– Ši istorija sukrėtė visą pasaulį. Ji tapo skaitomiausia. Ją perrašinėdamas aš verkiau, – prisipažino vaikis.
Jie priėjo A. Mickevičiaus gatvę, kur skyrėsi jų keliai, ir sankryžoje sustojo. Laukė, kol užsidegs žalia šviesa.
– Tu puikus pasakotojas, – tarė Jolanta. – Ir esi labai simpatiškas.
– Kalbi kaip Dženė…
– O ką ji sakė?
– Ji raitė Oliverį kaip šiltą vilną. Kai šis pasidomėjo, kodėl tokia protinga mergina atsitempė jį į kavinę, jei mano, kad jis – žioplys, Dženė atsakė: „Nes man patinka tavo kūnas.“
– Puikus atsakymas, – sukikeno Rita, – tik gaila, kad istorijos pabaiga sumauta ir mums jau reikia skirtis…
– Taip, tikrai apmaudu, – pritarė Jolanta ir skubiai atsisveikino, nes raudona šviesa pradėjo mirksėti.
Kitapus gatvės merginos atsisuko, plačiai nusišypsojo, pasiuntė oro bučinius ir, susikibusios už parankių, nukaukšėjo link Laisvės alėjos.
Vaikis liko stovėti, kol jos nutolo ir ištirpo tarp praeivių…
Užsidegė raudona, paskui geltona ir vėl žalia, o jis vis dar stovėjo.

SATISFAKCIJA

Visą dieną vaikis nerado kuo užsiimti. Jam trūko merginų, su kuriomis susipažino bibliotekoje, dėmesio. Sulaukęs vakaro „Laisvės“ kino teatre nusipirko bilietą į paskutinį seansą. Rodė prancūzų filmą apie banko apiplėšimą „Jūs ne viską pasakėte, Feranai“ su Žanu Gabenu.
Buvęs gangsteris Denis Feranas, kurį vaidino Gabenas, gyveno tyliai ir ramiai nedideliame Prancūzijos miestelyje, kol iš neturėjimo ką veikti sugalvojo apiplėšti banką. Būtų pavykę, jei ne moterys, – jo žmoną pagrobė italų mafijos gauja ir pareikalavo išpirkos, Ferano bičiulis įsibrovė pas gaujos vado motiną ir pasiūlė ją vietoje pinigų, tačiau senoji ragana jį pašovė, o vyrų bendražygė, kurią buvo priversti priimti į banko apiplėšimą, bėgdama su pasisavintu grobiu įkliuvo policijai…
Nuo kėdės vaikis pakilo galutinai įsitikinęs, kad visos nelaimės susijusios su moterimis. Filmas paliko slogų įspūdį. Išgyvendamas herojaus nesėkmę kaip savo, vaikis slinko kartu su minia link išėjimo. Netikėtai priekyje pastebėjo merginą panašia šukuosena į Jolantos – plaukai buvo glotniai sušukuoti ir spalvotu kaspinu suveržti į kumelaitės uodegą. Nors kaspiną ji ryšėjo kitonišką nei ryte, tai buvo Jolanta.
Ji buvo viena.
– Palydėk mane, – paprašė ji.
– Kur tu gyveni?
– Donelaičio gatvėje priešais biblioteką.

– – –

Ėjo tylėdami. Abu galvojo apie filmą, kuris iš tiesų pasakojo ne apie banko apiplėšimą, bet apie tikrą vyrų draugystę ir nenuspėjamus likimo posūkius.
Jolanta tikėjo, kad jos tėvas panašus į Feraną – gal ir šiurkštų, tačiau teisingą. Mergina jo nepažinojo, bet dažnai apie jį galvodavo.
Priešais biblioteką ji pasuko į vienaaukščio medinio namo kiemą, išgrįstą lauko akmenimis. Dideliu senovišku raktu atrakino dvivėres duris, atidarė antras ir pastūmė vaikį į vidų. Patamsyje jis vos neapvirto, laimei, spėjo nusitverti už Jolantos. Ji padėjo jam atgauti pusiausvyrą, tada savo kūnu prispaudė prie sienos ir įsisiurbė į lūpas.
– Noriu tavęs… – sunkiai alsuodama sušnabždėjo ir, nutraukusi bliuzoną, atsegė diržą.
Jis neišsigando, nors pradėjo tirtėti. Virpėjo krūtinė ir visas kūnas. Iš pradžių norėjo prieštarauti, nustumti jos kibias rankas, tačiau bijojo, kad drebantis balsas jo neišduotų. Todėl liko stovėti kaip užpultas ir laukė, kas bus toliau.
– Renkis pats, – tarė ji ir, uždegusi žvakigalį, nuslinko už širmos.
Kai pasirodė laisvai krintančiais plaukais ir naktiniais marškiniais gilia iškirpte, jis tebestovėjo toje pačioje vietoje. Nei prieblanda, nei nuo skalbimo išplonėję baltiniai, dengiantys šlaunis vos iki pusės, negalėjo paslėpti lengvai nuspėjamų ir svajonėse daug kartų matytų kontūrų.
Ji buvo taip arti, kad galėjai pasiekti ranka.
Jolanta pastūmė jį link lovos ir padėjo nutraukti kelnes. Kai liko tik su glaudėmis, išsitiesė greta.
Nuo įtampos vaikiui pradėjo tirtėti ne tik krūtinė, bet ir smakras, tačiau greta gulinti moteris, kuri kvepėjo kažkuo viliojančiu, iš vaikystės pažįstamu, masino ir traukė kaip praraja. Kai ją palietė, drebulys liovėsi.
Jo nerimas išsilydė ir ištirpo.
Jam jau nebepriklausanti ranka siuntė svaiginančius atradimus, lietė šiltą įdubusį pilvą, liemenį, kuris atrodė per liaunas, palyginti su masyviomis šlaunimis ir dubens kaulais. Šonkaulių lankas ir krūtinė, iškilusi kaip dar neatrasta žemė, ritmingai kilnojosi jai kvėpuojant, bet sustingo, kai palietė nedidelę, į delną telpančią krūtį. Pirštais užčiuopęs sustandėjusius spenelius, nustebo – jis pirmą kartą glamonėjo moterį.
Padėti jam reikėjo visai nedaug. Kai naktiniai baltiniai susiraitė po kaklu ir kūnai susiliejo, Jolanta apkabino jį rankomis ir suspaudė, kad neskubėtų. Lūpomis ieškojo lūpų. Jautė, kaip virpulį pakeitęs karštis ją degina, ir neiškentusi ėmė dejuoti.
Akimirksnį pasijuto laiminga. Tai buvo jos kerštas už visas iki tol patirtas nesėkmes. Ji pirmą kartą mylėjosi su vaikiu, kurio pati norėjo ir kuris ką tik tapo vyru.
Kai jos glėbyje jis suglebo ir nurimo tarsi kūdikis, Jolanta prisiminė savo vaikystę, ją užauginusią ir į mokslus išleidusią tetą Veroniką.
Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą baigė raudonu diplomu, tačiau turėjo sugrįžti į Stakliškes, nes tetą ištiko antras insultas. Po dvejų metų teta mirė. Jolanta pati viena, savo jėgomis, be jokios pagalbos įstojo į Kauno medicinos institutą.
Gyveno iš stipendijos ir medicinos seselės pusės etato uždarbio.
Pirmą kartą atsidavė docentui už praktikos darbų įskaitą. Vėliau jis ją lankė grasindamas, kad paviešins jų santykius, ir išeidamas visada palikdavo penkis rublius. Tačiau viso to tarsi ir nebuvo, nes ji niekada jo nelaukdavo ir prisiminė tik tiek, kad docentas buvo sunkus kaip garvežys.
Laikui bėgant pasitaikė ir kitų, kurie taip pat padėjo susimokėti už kambarį ir išgyventi. Tiesa, jų nebuvo daug.
Vaikis buvo pirmas, kurio ji norėjo pati.
– Dar pabūk, – paprašė pajutusi, kad jis jau nori keltis.
Prispaudusi sunkia kaip rąstas šlaunimi, ji kedeno jam plaukus, bet nakties burtai ir jos galia jau nebeveikė.
Kai vaikis žvakės šviesoje apsirengė ir tyliai nuslinko link išėjimo, Jolanta taip pat atsikėlė ir, prieš praverdama duris, užpūtė žvakę.
– Koks tavo vardas, vaiki?
– Nevadink manęs vaikiu. Aš Zigmas, – tarė jis ir, pasisukęs šonu, išnėrė pro siaurą durų plyšį.