Ona Pleirytė-Puidienė, literatūrinis pseudonimas Vaidilutė (1882–1936), šiandien mums nėra žinoma, nes kūryba nebuvo išleista nei tarybiniais, nei Nepriklausomybės metais. 1921–1925 m. ji parašė ir išleido keturias prozos knygas, iš kurių svarbiausia – romanas „Tėviškė“. Puidienės gyvenimas buvo sudėtingas, jį formavo ir istoriniai įvykiai, ir rašytojos prigimtinės savybės. Ona artimai bendravo su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Jonu Biliūnu, Petru Vileišiu, Gabriele Petkevičaite-Bite, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Sofija ir Antanu Smetonomis, Jonu Basanavičiumi, Maironiu, ypač artimi, ilgų metų ryšiai rašytoją siejo su Juozu Tumu-Vaižgantu. Ypatinga moters patirtis – septyneri gyvenimo metai Rusijoje, Sibire. Sudėtingi šeiminiai santykiai: jos vyras – rašytojas Kazys Puida, tad dviejų rašytojų gyvenimas po vienu stogu buvo komplikuotas, dažnai ir gana skaudus. Be galo jautriai Puidienė reagavo į motinystę, užaugino tris vaikus, kuriuos laikė savo dievaičiais ir kurie jai suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Ona buvo pilietiška, jai nuo jaunų dienų iki paskutinių atodūsių rūpėjo Lietuvos likimas, sielojosi dėl visuomeninio gyvenimo nesėkmių, apie viską drąsiai atsiliepdavo spaudoje.

PLAGIATAS IR GINČAI

***

Kai 1920 metų vasarą Puidos grįžo iš Sibiro į Lietuvą, reikėjo vėl susidėlioti savo gyvenimą. Buvo labai sudėtinga. Buitis kaip buitis, tačiau rūpėjo ir kiti dalykai – kūrybiniai. Juk beveik niekas nežinojo jų kaip rašytojų. Vyrą Kazį Puidą kiek labiau, Onos išvis negirdėję, juk nebuvo knygos išleidusi, o ji norėjo rodytis, užimti tam tikrą vietą, padėtį. Turėjo didelių ambicijų, bet nutiestų kelių nebuvo. Kazys apsidairė – kas ir kaip, literatūros darbininkų trūko, jį tuoj pat pakvietė „Švyturio“ knygų bendrovė, jis ir pats ėmė svarstyti, ką įkurti. Puida energijos turėjo, dalijo ir taškė ją į visas puses. Jau 1920 metais išleido ir savo porą knygų – apysaką, dramų. Onai virė iš apmaudo širdis. Buities ir vaikų reikalai užkrito lyg sunkus luitas, pinigų nuolat trūko, gerai, kad rėmė vyro brolis kunigas Stanislovas, gyvenantis Lenkijoje. Kultūrinis gyvenimas Kaune iš lėto lyg ir judėjo, bet reikėjo susipažinti, įsilieti, rasti bendraminčių. Visų labiausiai Ona troško išleisti knygą. Savo kūrybos knygą. Kūrinėlių ji turėjo, buvo iš Sibiro parsivežusi, kai ką net ir trauki­nyje per tuos ilgus mėnesius sukūrė – naktimis, kai vaikai sumiega, o traukinys monotoniškai bilda ir bilda…. Tad ir iškėlė savo vyrui sąlygą – dirba „Švyturio“ knygų bendrovės leidykloje, privalo jai padėti, išleisti. Ir 1921 metais knygelė „Gyvenimo akordai“ pasirodė. Tai pirmoji rašytojos Vaidilutės knyga. Vyras Kazys pasistengė, jautėsi Onai skolingas už jos didžiulę pagalbą Rusijoje jį traukiant iš sudėtingiausių situacijų. Tais metais, grįžę Lietuvon, jiedu savo santuokos rūmą nei griovė, nei lipdė, kol kas buvo svarbūs kiti reikalai, tad taip ir paleido nieko nesvarstę. Ši Puidienės knyga buvo gana stipri, tik ar ją kas pastebėjo? Autorė žanrą pavadino „škicais“, o išties tai apsakymai ar jų užuomazgos. Iš Onos tekstų aiškėja jos požiūris į meilę, vaikus, santuoką, į moters laisvę ir priklausomybę. Visokių siužetų rašytoja sugalvoja, sukuria, ir iš savo gyvenimo įvykių, ir iš bendros patirties į pasaulį žvelgia. Nugyvenusi santuokoje nemažai metų, ji vis dar ieško bent kūryboje tarp vyro ir moters romantikos ir supratimo, jai skaudu, jog dūžta meilė ir svajonės, ir dėl to daugiausia kaltas sutuoktinis. Negaliu nei suprasti, nei sumesti iškilusių jausmų verpetų, nors ir stengiuosi sugaudyti juos vien šaltu protu… Mano vyras, žinodamas, kaip sunkus ir nepakeliamas man tas gyvenimas, pavergęs mano sielą brutalia gamtos tiesa. Gyvenova abu nesuprasdami vienas kito, varžydami vienas kitą neatitinkamais temperamentais ir nemokėjova pasiliuosuoti… Vaidilutės veikėjos santuokoje trokšta absoliutaus supratimo, laisvės, vyro dėmesio, jo uždarbio. Jos moterys svajotojos, nori keliauti po pasaulį, žvelgti į romantiškus tolius, sklęsti vizijose ir fantazijose. Kaip gera nebūt ant žemės!.. Nei kūnas, nei siela negali kęsti… Esu niekas ir nebepriklausau niekam… Buveinė mano – ramumas, oras, kuriuo kvėpuoju – tyla… Tai ne mirtis, tik nebuvimas… Tekstuose apstu daugtaškių, iškylančių klausimų, kas gi ta laimė, prisipažinimo – jog ir nuovargio daug, tik neaišku, kas jį sukelia… Vis dėlto Onos moterys dar pasiduoda, dar yra įveikiamos, nes nesavarankiškos, neturi uždarbio, yra vyrų išlaikomos. Ir pasibasčiusios po Europą, pamaištavusios vėl grįžta į šeimą. Tik dabar suprantu aiškiai – mes, moterys, vergės… Ir ne vyrai mus pavergia – tai neišmatuojamas jausmas, amžinai surišantis su vaikų gyvastimi. Ir čia rašytoja iškelia motinystės problemą – kartais lyg priekaištą, kad tuo ir baigiasi moters gyvenimas, bet, kita vertus – logiška, jog moteris beatodairiškai aukojasi dėl savo vaiko, jis tampa svarbiausiu gyvenimo objektu. Ją erzina vyrų gašlumas, neištikimybė, praktiškumas, grubumas. Tačiau ir vyrų paveikslus Ona kuria gan sudėtingus, psichologiškai pagavius, kartais savotiškai teigiamus. Dar XX amžiaus du pirmieji dešimtmečiai, Lietuvoje feminizmo idėjos kelią tik skinasi, Puidienė yra šių idėjų pasigaudžiusi jaunystėje Europoje, o paskui ir per visas revoliucijas Rusijoje. Vienoje apysakoje jauna mergina įsimyli rusų tautybės revoliucionierių, jiedu išvyksta prie Uralo, sutaria gyventi pagal laisvą meilę, nesituokti, atsisakyti visų nereikalingų įsipareigojimų ir tradicijų. Deja, šio apsakymo pabaigoje pati rašytoja sugriauna laisvos meilės iliuziją – vyras susiranda kitą moterį, įžūliai kerta, esą meilė praėjo, ir pasakojimo veikėja supranta, kad galbūt dar anksti taip laisvai, tik susikibus už rankų eiti per pasaulį, kai nėra nei atsakomybės, nei įsipareigojimų, nei antspaudų. Moteris su dukrele lieka viena.

Knygą „Gyvenimo akordai“ Vaidilutė dedikuoja Lietuvos moterų sielos atbalsių pirmajai auklėtojai Gabrielei Petkevičaitei. Pažinojo ją dar iš Vilniaus laikų, buvo susitikusios, artimai bendravusios, kartu darbus dirbusios.

O po metų pasirodė antroji Vaidilutės knyga „Kada rauda siela“, ji sukėlė daug triukšmo, skaudžiai sudilgė autorės širdį.

DIENORAŠTIS

Tai kaip, mielos moterys, jūs jaučiatės, išleidusios savo pirmąją knygą? Juk po šimto metų daug rašančių moterų, o mes buvome pirmeivės, moteris rašytojas tuomet galėjome ant rankų pirštų suskaičiuoti, ir dar tų pirštų būtų atlikę. Manau, ir jums – drąsioms, savarankiškoms – širdis taip pat plaka nerimastingai, virpa pirštai, laikydami pirmąjį žodžių kūdikį, jaudulinga, baugu – kas skaitys, kas kritikuos, kas pasakys gerą žodį? Kiek būna dabar metų jums, kai leidžiate pirmąsias knygas? Turbūt jaunesnės už mane – man jau buvo trisdešimt devyneri. Žinoma, labai džiaugiausi savo „Gyvenimo akordais“, knygelė pilkšvai žalsva, su tamsesniu piešiniu-ornamentu, centre pavaizduota nuoga stilizuota moteris, ištiesusi ranką – lyg rodanti kryptį. Gan drąsus viršelis. Prisipažinsiu, jog nusipiešiau jį pati, piešti gebėjau… Viršuje užrašyta „Vaidilutė“, apačioje lapo – pavadinimas „Gyvenimo akordai“. Kadangi šios knygos leidyba rūpinosi mano vyras Puida, tad buvau rami. Knygelė išėjo šimto šešiasdešimt keturių puslapių – gana solidi. Laikiau ją pasidėjusi ant stalo, žvilgčiojau, mano vaikams labai patiko, kad ne tik jų tėvas leidžia knygas, bet ir aš, mama. Jie gyrėsi savo draugams, jog abu tėvai rašytojai. Spausdintas žodis mūsų laikais buvo dar lyg stebuklas. Deja, jokio pelno ar geresnio gyvenimo sukurti negalėjo. Knygų leidimas buvo vien nuostoliai. Bet lietuviškų knygų reikėjo – tai ir buvo svarbiausia. Recenzijų tada nesulaukiau, nebuvo mados jų rašyti greitai, atsiliepimai apie knygas kartais išlįsdavo po kelerių metų. Jeigu blogi – baisiai sugadindavo nuotaiką ir apkartindavo gyvenimą. Man taip įvyko su antrąja knygele „Kada rauda siela“, išleidau ją 1922 metais. Ją paskyriau savo mylimam broliui Karoliui Pleiriui, kuris mirė Maskvoje ir man širdyje paliko didžiulę žaizdą visam gyvenimui. Be galo skaudu, kad negalėjau tiek metų matytis su broliu dažnai, kol jis dar vaikščiojo šia žeme, bendrauti, juk mudu buvome labai artimi, atviri, supratome vienas kitą, guodėme, bet gyvenimas Sibire viską griovė, santykius vertė ne auksu, o nuobiromis. Karolis kartais liūdnai sakydavo, jog jis ilgai negyvens, jo metai jau suskaičiuoti, sakydavo: tu gyvenk už mane, aš tavimi labiausiai pasitikiu… Žinoma, mudu visada susirašinėjome, bet laiškuose visko neišpasakosi. Brolis jautė mano likimo duobes, jog apsiniaukęs ir audringas buvo virš manęs dangus… Mano kelias vingiavo usniais apžėlusiu dirvonu ir gėlės nubiro nepražydusios… Negalėjau jam padėti rožių ant kapo, kurias jis mėgo, tad klojau savo mintis, savo žodžių ašaras. Liūdni mano tekstai, į juos sudėjau visą savo sielos nuotaiką, visas mano asmeninio gyvenimo raudas, iš kurių supyniau pasaulinio liūdesio atdūsį. Šios knygelės tekstus buvau anksčiau parašiusi, laikiau juos kaip kokį dienoraštį, galvojau, reikėtų palikti su nuoroda – skelbti tik po mano mirties, bijojau, nerimastavau, kad žmonės nesupras manęs. Aš jaučiausi visuomet svetima mūsų inteligentijoje su savo romantine etika, išrafinuotais jausmais ir subtiliu ilgesiu prie grožės ir idealo. Juk aplink mane gyveno sumaterialėję žmonės, kuriuos netgi juokino visokie sielos virpesiai. Vienąsyk užsiminiau Vaižgantui, kad turiu tekstų, kuriuos leisiu išspausdinti tik po mirties, daviau jam paskaityti, jis man paantrino, kad bus labai stiprus įspūdis, jeigu juos paliksiu testamento vietoj. Ir pati taip galvojau: ar begali būti kas nors baisesnio už tai, kada dar gyvas žmogus pats paskelbia gyvenimo nekrologą. Bet paskutinį žodį tarė mano vyras Kazys ir jo pažadas man pasirodė patrauklus, nusileidau. Puida buvo neseniai įkūręs naują leidyklą „Vaiva“, jis ir pasiūlė išleisti knygą kaip vieną pirmųjų šios leidyklos leidinių. Vyras vežė kai kurias knygas atspausti į Berlyną, ten buvo išleista ir mano antroji knygelė „Kada rauda siela“. Džiaugiausi, bet pasąmonėje kirbėjo negera nuojauta, ir ji manęs neapgavo, su šita knygele turėjau daugybę nemalonumų. Kas buvo šioje knygoje, koks jos turinys? Nėra turinio, beveik nėra siužeto – tai impresijos – lyrinės, romantiškos, subtilios, jautrios, sentimentalios, jose daug grožio ir idealų. Ir žodžiai virpa tarsi liauni žiedlapiai pavasario vėjyje. Teksteliai buvo parašyti ir dar Lietuvoje, ir vėliau Sibire. Begalinis ilgesys Tėvynės, artimo suprantančio žmogaus, prisiminimai apie brangius draugus, jų netektys. Aš išties į ją sudėjau savo sielos raudą, yra sielų amžinai vienų, amžinai svetimų pasauliui, žmonėms… Tokia buvo ir mano siela, mano vienatybė. Nekenčiau visuomenėje viešpataujančio politinio biznio, materialistinio patriotizmo ir natūralizmo.

Kas šitą mano knygelę skaitė, kas neskaitė, bet praėjo ketveri metai, pati jau nurimau, įvykiai vijo vienas kitą. Ramaus gyvenimo nebuvo. Mane ėmė kankinti visokios ligos, šeimos bėdos. Ir štai vieną jau vėlyvo pavasario vakarą į namus grįžo piktas mano vyras, įsiveržė į kambarį ir ėmė šaukti – skandalas, skandalas! Žiūrėjau išplėtusi akis – Dievulėliau, koks vėl skandalas mus ištiko? Nutrenkė ant stalo žurnalą „Keturi vėjai“, jau lyg norėjo išeiti, bet staiga atsigręžė, pagriebė žurnalą, atvertė puslapį, kuriame buvo parašytas pavadinimas – „Didelis skandalas“. Iš pradžių nieko nesupratau. Kai vyras įpykęs išėjo, tą straipsnį ir perskaičiau… Taigi keturvėjininkai mane kaltino, kad knygelėje „Kada rauda siela“ yra daug plagiato, kad esą vertimas vokiečių rašytojo Cezario Flaišleno impresijų, kad mane kaip plagiatorę dabar tie, kurie myli lietuvių literatūrą, turi visu griežtumu už šį gėdingą prasižengimą pasmerkti, išimti knygą iš pardavimo. Pleirytė-Puidienė, viena iš uoliausių mūsų šventojo parnaso vaidilučių – išrašė šį vokietį ir išleido savo firma… kaipo „lietuviškojo tautiškojo“ meno pavyzdį. Dar apkaltino, kad ir vertimas to Flaišleno prastas, kad net plagiatą nususinau. Keturvėjininkai priekaištavo, kodėl tyli literatūros kritikai, ar jie neskaitė, ar nesuprato, jog plagiatas – kokia gėda, kokia gėda! Jie tylėti negali! Teko ir mano mylimam Vaižgantui. Jis buvo parašęs šios knygos pristatymą, kaip jam būdinga, emocionaliai: Skaitykite! Platinkite! Semkite lietuviškąją dvasią. Pasaulinis kūrinys. Verst tuojau į visas kalbas! Tai keturvėjininkai ir iš Tumo išsišaipė, kad universiteto dėstytojas neatpažino plagiato ir tokias erezijas skleidžia…

Nutirpo rankos, kojos, ėmė svaigti galva, labiausiai pergyvenau dėl to, kad ši knyga skirta broliui Karoliui. Kad jam po mirties užtraukiau lyg ir nešlovę. Koks čia dar Flaišlenas, rašęs vokiečių kalba? Ar brolis buvo jį skaitęs, ar ką užsirašęs, ar vertęs? Nors vokiškai vaikystėje kalbėjome, bet šios šalies literatūra mums buvo gan svetima. Surusėję ir rusų literatūros įtakoje išaugom…

Užvirė kraujas. Mąsčiau: netylėsiu, bet kol kas užsidariusi namuose nervinausi, pykau, verkiau. Su vyru apie tai nesileidau į kalbas, nors jis bambėjo, jog ir jam gėdą padariau, juk jis rūpinosi leidyba. Galop įsiaudrinusi nusprendžiau savo garbę ginti teisme, nuėjau pas pažįstamą advokatą, bet jis patarė geriau nurimti, neviešinti, taip viskas greičiau užsimirš, o teismas dar viską labiau išgarsins, tada jau žinos ir tie, kurie iki šiol nežino.

Po geros savaitės į duris pabeldė mano jaunų dienų draugė Sofija Čiurlionienė. Nesėdusi net arbatos, ji iš karto griežtai manęs paklausė: Kodėl, Niuta, taip padarei? Bandžiau apsimesti, jog lyg ir nesuprantu, apie ką ji kalba. Tačiau Sofija ištraukia iš rankinės dvi knygeles – tai mano „Kada rauda siela“ ir to Flaišleno knygelę vokiečių kalba, bloškia jas ant stalo. „Niuta, kodėl nenori man prisipažinti? Štai perskaičiau, palyginau, taigi iš tikrųjų čia yra ne tavo teksto, kodėl taip padarei?“ Tuomet pradėjau painiotis, sumišo visos mintys, tąsyk Čiurlionienei ėmiau kalbėti ir pati tuo tikėdama, kad brolis Karolis irgi turėjo literatūrinių gabumų, šį tą rašinėjo, saugojau jo kūrinėlių, galbūt jis ir buvo kažką to Flaišleno laisvai išsivertęs, užsirašęs, net nepagalvojau apie tai, išleidau norėdama brolį pagerbti. Bet išleidau kaip savo… Nieko apie tą Flaišleną nebuvau girdėjusi, tik iš „Keturių vėjų“ straipsnio ir sužinojau. Daugiau Sofijai nieko neaiškinau, nes išties neturėjau ko aiškinti ir pati visko nesuvokiau… Taip mudvi tąsyk be žodžių išsiskyrėme. Bet negalėjau nurimti. Jeigu toje knygelėje ir buvo svetimo teksto – tai labai nedaug, tik keli puslapėliai. Dėl jų mane šitaip iškritikavo, išjuokė, nurašė tie jauni „Keturių vėjų“ bernai. Bandžiau per spaudą atsikirsti. Berods, didžiausiu kiekvieno lietuvio uždaviniu teliko apspjaudyti, supurvinti sau lygų žmogų – ne tik jo veidą, bet ir jo sielą… Neapykantos seilės! Niekas manęs viešai neužtarė, neapgynė, matyt, visi bijojo dėl to plagiato. Susitikę lyg mane ir ramino, guodė, sakė nekreipti dėmesio, bet kaip nekreipti? Atrodė, kad aplink mane tiesiog liula šmeižto, pykčio, pašaipos pelkė. Ir ne tik apie mane, ėdimo mikrobas giliai įleidęs šaknis visose srityse – ir visuomenės gyvenime, ir politikoje, ir mene. Tačiau aš vis dėlto tikėjau, kad ateityje ir Lietuva priaugs kultūros laipsnio ir tuomet pusberniai nebesivadins inteligentais – tą vardą nešios išauklėti, kultūringi žmonės. Tokios buvo mano viltys. Matydamas, kaip dėl to puolimo kankinuosi, jau ir vyras aprimo, nekaltino manęs, žinoma, neguodė, murksojo tylėdamas. O aš vis dar draskiausi viduje, liejau savo mintis į Dienoraštį, norėjau ginčytis, diskutuoti, drėbti į akis savo teisybę. Įrodinėjau, jog mūsų karta daug lietuvybei nuveikė, sukūrė tautinį romantizmą, o ką jie – piemenys – spėjo padaryti? Kelias nusususias knygpalaikes iš atskirų žodžių rinkinio ir burliokiško blevyzgojimo Dievo Kristaus vardu išleisti…

Taip ir likau plagiatorė, niekas manęs neišteisino, o pati nepajėgiau įrodyti, kad neskaičiau to Flaišleno, ar brolis jį skaitė, ar kažką išvertė, persirašė – nežinau, juk jau negalėjau paklausti… Bet jeigu Karolis ir buvo tą vokietį išvertęs ir užsirašęs lyg savo, ant jo nepykau, brolis man buvo be galo artimas ir brangus, jis, būdamas už mane jaunesnis, visada rasdavo man paguodos žodžių, mudu kalbėdavomės atvirai – su niekuo taip nepasikalbėdavau. Abu svajojome apie ateitį, įsivaizdavome laimę, juokėmės ir liūdėjome, planavome ir tikėjomės. Bet viskas, ko laukėme iš ateities, viskas liks praeities sapnas!.. Karolis subtiliai jautė mano nuotaikas, pergyvenimus, polinkį į depresiją, o kadangi buvo vaistininkas, ir patarė vartoti kokainą, kai jaučiuosi blogai. Deja, man šio nuodo reikėjo iki gyvenimo pabaigos.

Ilgai širdyje nešiojausi begalinę nuoskaudą, kad mane taip užpuolė dėl šios knygos, taip pažemino, išties nebebuvo pirkėjų, kurie dar norėtų įsigyti, o jeigu ir nusipirkdavo – tai paskaityti, ką ten nuplagijavau… Bet niekas nieko nesuprasdavo, nes knygelė buvo vientisa, mano stiliumi parašyta, o ir keturvėjininkai puolime įvardijo tik du trumpučius skyrelius kaip plagiatą.

Tačiau šis reikalas greitai nenurimo, keturvėjininkai kėlė ir toliau didelį triukšmą, aiškino, jog visiems rašytojams per mane yra gėda, reikia plagiatorę išviešinti, pasmerkti, netgi nubausti. Ir ką gi – iš tikrųjų buvo sudaryta šį įvykį tirti komisija iš trijų garbingų narių, į ją pakvietė Maironį, Vincą Krėvę-Mickevičių ir S. Kymantaitę-Čiurlionienę, užtat ji ir norėjo su manimi išsiaiškinti tiesą. Nežinau, ką ta komisija tyrinėjo ir kalbėjo, bet jos pateiktose išvadose buvo teigiama, jog išties knygelėje „Kada rauda siela“ yra labai nedidelė dalis teksto kaip tiesioginio Flaišleno vertimo, tačiau nuspręsta plačiau įvykio jau nebeviešinti, per spaudą neskelbti ir neaptarinėti – tad jokios oficialios bausmės nesulaukiau… Beje, ne aš viena buvau tuomet plagiatorė, mano klaida radosi iš nežinojimo, o kiti rašytojai gebėdavo pateikti kokį nors vertimą kaip savo kūrybą, turbūt didžiausia to priežastis buvo skurdas, tad norėdami užsidirbti iš kūrybos kokią kapeikėlę, taip rizikuodavo ir pralįsdavo be triukšmo. O aš užkliuvau kaip kokia ašaka…

Užstrigo manyje ir ta nuoskauda, ir nedraugiškumas, ir klausimas: kodėl visa tai turėjo būti tiek nekultūringa ir akiplėšiška? Susidėjo viskas: ir šeimos problemos, ir sveikata, ir baimė vėl būti sukritikuotai, pažemintai, tad apie kitą knygą bijojau net galvoti, nors jau intensyviai rašiau romaną „Tėviškė“. Kartais svarstydavau, kad užaugusi, brendusi kitoje aplinkoje nemoku lietuviškai jausti, rašyti, gyventi… nemoku nei taip burnotis, nei šmeižti… trošku nuo to viso chamizmo… Kodėl esu puldinėjama, šmeižiama, ironizuojama, kodėl rezgama tiek intrigų? Supratau, jog jeigu žmogus nieko neveikia, negirdimas, nematomas, jo tarsi nėra visuomenės veidrodyje, tada gyvena ramiai, tyliai, kaip po gaubtu. Bet mes, mano karta, darbavomės, judėjome Tėvynės dirvoje, todėl buvome visą laiką matomi. Nors niekada nepriklausiau jokiai partijai – nebuvau nei social­demokratė, nei liaudininkė, bet mane lipdė prie visų partijų ir skalbė lyg tikrą partinę. Pati skaičiau spaudą septyniomis kalbomis, sekiau kitų tautų literatūrą, įvykius, bet, man rodos, kad niekur taip nepuldavo kritikuoti savų rašytojų kaip Lietuvoje. Tiek savęs neigimo, tarpusavio neapykantos ir paniekos niekur nesutikau kaip pas mus. Vis svarsčiau: kodėl esame tokie pikti, pagiežingi, pavydūs, kas mus tokius suformavo, kas padarė įtaką?

Kartais ir aš pati buvau nerami, galbūt kišausi, kur nederėjo. Perskaitydavau visą spaudą, sekiau kultūrinį gyvenimą ir drįsau netgi iškilųjį Vaižgantą pamokyti, kuris mėgo greitąją žurnalistiką, paskubomis stebėjo kultūrinę eigą, buvo geranoriškas, stengdavosi visiems pakelti ūpą. Ypač jis girdavo solistes, visos jam labai talentingos ir žavios, tai aš neiškentusi jam ir parašiau. Sveiko operų recenzijose jau nebeliko dainininkių – vien lakštingalos. O kur dainininkės su jų balsų savybėmis? Ar verta pačiam, nepažįstančiam visų dainavimo plonybių, rašyti operų recenzijas? Vėliau pati savimi stebėjausi, ypač graužiausi po klasiko mirties – ko aš kabinėjausi prie jo. Nors, antra vertus – jis nepaisė, po šio laiško mane susitikęs aiškino, jog nerašysiąs tada, kai specialistai ims rašyti, vertinti, recenzuoti. O kol to nematąs, tai ir toliau pats rašysiąs. Ir nieko nepaisydamas rašė. Vaižgantas savo rašiniais tarsi žaidė, o aš turėjau prastą savybę – keisti pasaulį pagal save… Ir šis bruožas mane tiesiog žudyte žudė, nes įgydavau vis daugiau priešų. Gana daug rašiau į spaudą, mane domino labai plati skalė: ir literatūra, ir teatras, ir politika, ir visuomenės gyvenimas. Ir daugiau matydavau neigiamas, tamsias puses, jas keldavau viršun, aprašydavau, vertindavau. Ypač iš manęs šaipėsi jaunoji karta, bet nepaisiau, laikiausi savo pažiūrų ir supratimo, nors kartais sau prisipažindavau: gal aš išties tiktai naivi idealistė, negudri romantikė, nemokanti suprasti gyvenimo realiųjų dėsnių… Vyrui Kaziui būdavo dažnai pikta dėl mano išsišokimų, o kartais net gaila, jis ir bardavo mane, ir draugiškai patarinėjo: tu turi užmiršti Europos etiką… Bet negalėjau būti kitokia, nemokėjau, tikriausiai gyvenau XX amžiaus pradžios idealais, kai buvome vieningi, draugiški, kai buvo aišku, ko siekiame. O dabar jaunimas šaipėsi iš to laiko idealų. Viskas šuoliais ritosi į kitokį supratimą, su kuriuo nespėjau… Nors troškau būti reikalinga, pripažinta, svarbi, bet jau buvo nebe mano laikai. Kodėl nebe mano – juk teturėjau dar tik keturiasdešimt su trupučiu metų – pati branda, pats gyvenimas. Jaunoji karta veržėsi triukšmingai. Jie ir Maironį nurašė, rėkavo, jog poetas paseno, ir drįsdavo jo kūrybą kritikuoti. O aš tikėjausi, kad ateities skaitytojai geriau supras mano kūrybą, gilinsis, neskleis jokio pykčio. Deja, apsirikau – ateities skaitytojams durys į mano kūrybą buvo užtrenktos – niekas ja nesirūpino, niekas jos nespausdino…

Tais pačiais 1922 metais Puida pasirūpino išleisti mano vertimą: Gavrilo Chruščiovo-Sokolnikovo romaną „Žalgirio mūšis“, kurį pervadinau „Griunvaldu“. Romane vaizduojama Lietuva XV amžiuje, čia stiprus Vytauto Didžiojo paveikslas, rodėsi, jog patriotiškai lietuviškas siužetas tinka mūsų sudėtingiems laikams. Ir tai buvo pats pirmasis rusų autoriaus romanas lietuvių kalba. Bet manote, jog kas nors pasidžiaugė, pagyrė mane? Žinoma, bičiulis Vaižgantas trumpai pristatė knygą spaudoje, o toliau tyla…

***

Vaidilutė, nors ir ligų prispausta, vaikų bėdų iškankinta, santykių su vyru nesuvaldanti, daug laiko besigydanti užsienyje, aktyviai domisi Lietuvos kultūriniu, literatūriniu gyvenimu, stebi, analizuoja ir rašo straipsnius į laikraščius. Apie knygas, spektaklius, kitus įvykius. Ji visada drįsta atskleisti savo nuomonę, niekam nepataikauja, nenutyli, nemėgsta pacukruotų rašinėlių ar giriamųjų pasakėlių. Draugas tu ar priešas, seniai pažįstamas ar visai nepažįstamas, jeigu Puidienei nepatikai, tai ir klius pipirų. Jų teko net garsiajam Kiprui Petrauskui, kurį Ona pažinojo dar iš Vilniaus laikų. 1923 metų balandis, įvyksta Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ premjera, kurią pats dainininkas ir režisavo. Valstybės teatras remontuojamas, spektaklis vyksta Tilmanso salėje – ankšta, prisigrūdę žmonių, prirūkyta, jau ir kvėpuoti nėra kuo. Bet ne tai svarbiausia – ogi Petrauskas nemoka žodžių, nuolat žvilgčioja į špargalę, kaip kažkas pajuokauja – dainuoja iš cilinderio. Ar Vaidilutė patylėjo – o ne, ji parašė recenziją, pabarė garsųjį solistą už vaidmens nemokėjimą…

Ona sugeba ir vėl su Vaižgantu susikauti, jeigu jai kas nors nepatinka. Štai 1925 metais išeina avangardisto, keturvėjininko poeto Salio Šemerio eilėraščių knygelė „Granata krūtinėj“, eilėraščiai modernūs, skandalingi, bet Vaižgantas kaip visada parašo pagiriamąją recenziją, prisipažįsta radęs talentingą deimančiuką, ir tada Puidienė su Tumu susikerta, neišlaiko, siunčia nemalonų straipsnį į laikraštį „Lietuvis“, S. Šemerio knygelę išvadina šlykščia pornografine knygpalaike, kuria keli nesubrendę, nekultūringi vėjavaikiai nori nustebinti mūsų literatūrą. Tumas piktai ir sarkastiškai atsikerta Vaidilutei per tą patį laikraštį. Taip jiedu viešai gana rimtai susipyksta. Tvyro įtampa, tačiau artėja šv. Kalėdos ir kanauninkas Juozas neiškenčia, nori susitaikyti, ateina pas Puidas į namus, pareiškia, jog prieš tokias šventes reikia visiems atleisti, paspausti rankas. Abu širdingai pasibučiavome, apsidžiaugia ir Ona, o Vaižgantas jai įteikia keletą plotkelių. Susėdę gerti arbatos, aiškinasi, Ona sako, nereikėjo taip labai pykti, juk ji nieko baisaus neparašė. Bet svečias atkerta, kad Puidienė savo straipsniu daug nemalonumų jam padariusi, įžeidusi jį, kritikuodama Tumo net docentu nepavadinusi, o juk docentas lietuviškai reiškia mokytojas… Tuo metu jiedu susitaiko, bet dar susipyks ir taikysis ne kartą dėl visokio meno, nes abu impulsyvūs, abu už tiesą – žinoma, kiekvienas už savąją.

Vaidilutės kritikos ne kartą tenka „Vilkolakio“ teatrui. Ji prisipažįsta nemėgstanti šio teatro spektaklių, jai atrodo, jog jie nieko rimto nepastato, visokiais juokeliais pataikauja publikai, tenka smūgių per kepurę ir režisieriui Antanui Sutkui, autorė nemato, kad jis būtų teatro novatorius…

Kitą kartą Ona įsivelia į feminizmo temą, labiausiai jai rūpi moterys su vaikais, kurios namuose uždarytos kaip šeimininkės, o iš tikrųjų yra ir išsilavinusios, ir išmintingos, galėtų dirbti, tačiau vyrai aptūpę visas vietas, visas įstaigas, ir pikčiausia, jog įsigalėjo mada užimti vienam kelis postus, gauti kelias nemenkas algas, apie tai, kad galbūt kokį aukštą valdininko postą užleistų moteriai, – nė į galvą niekam. Pati prisipažįsta: žinau ir tą vargą, ir baimę dėl vaikų…

Vieną popietę visa Puidų šeima susiruošia pasivaikščioti, nori vaikus nuvesti į Karo muziejaus sodelį, parodyti paminklus, papasakoti, tačiau staiga juos sustabdo čia budintys Karo invalidai, neleidžia įeiti todėl, kad jie – su vaikais. Ona išplečia akis, negali suprasti – kaip, su vaikais neleidžiate? Ne, sako budintys sargai, Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius su vaikais liepė neleisti. Puidos apsigręžia, bet nieko nesupranta – kokia čia naujiena? Moteris bemat išsiaiškina priežastį, kuri yra daugiau nei absurdiška: mat sodelyje nėra… tualeto! Tik grįžusi Puidienė sėda už stalo ir parašo dviejų lapų peticiją tiesiai pačiam generolui: kam gi tie sodneliai su muzika rengiami ir kur turi pasidėti ankštuose butuose gyvenantys Kauno vaikai?

Kitąkart Onai nepatinka, kaip organizuojamas V. Krėvės-Mickevičiaus penkiasdešimtmečio jubiliejus – lyg atvirai, lyg uždarai, lyg į pokylį kviečiami visi, lyg tik išrinktieji, ir ji negali nutylėti – replika tuoj atsiduria spaudoje.

Puidienė buvo aktyvi kaip pilietė, sekė valstybės ir valdžios gyvenimą bei veiksmus. Spausdino daug straipsnių „Lietuvos žiniose“ įvairiais politikos klausimais, pasirašinėdama O. Pl.-Puidienė. Ji buvo tiesi, atvira, nebijojo nei aukštų valdininkų, nei tituluotų dvasiškių – nepatiko, tai kirsdavo iš peties, nepasigailėdama. Taip rašė ir 1925 metais, kai Seimo daugumą sudarė krikščionys demokratai, o opozicija buvo susiskaldžiusi. Viename straipsnyje Seimo darbą ji lygina su kaimo mušeikų pavyzdžiais arba teatre vykstančiu farsu. Visoje krikščionių-demokratų partijoje neatsiranda nei vieno krikščioniškai sąžiningo režisoriaus, kurs suvaldytų bei pasmerktų durniausią ir nepadoriausią farsų vaidybą Seime. Ona siūlo rašytojams, kuriantiems romanus, nueiti į Seimą ir jie ten ras siužetų savo kūriniams, tik neras herojų. Straipsnis ilgas, visi pavardėmis išvardinti, nors pati rašytoja prisipažįsta Seime niekada nebuvusi. Reikia tik įsivaizduoti, kokios reakcijos ji sulaukdavo po tokių straipsnių, pati lindo ant laužo ir degino save, bet tylėti negalėjo – toks būdas ir supratimas.