Memuaristinis apsakymas

Uzbekistanas.
1988.
Pavasaris.

***

Vėliau aš jį praminiau Tefteliu. Kol kas su būsimuoju pakeleiviu susitikome rusų armijos pulko medicinos tarnybos kabinete. Ant šalto metalinio stalo gulėjo nuogas liesas mėlynėm ir žaizdom nusėtas kūnas. „Stalas – toks pats, kaip valgykloje, ant jo pjaustoma duona ir sviestas“, – nusistebėjau mintyse. Į kambarėlį įėjo medikas. Atrodė pagiringas. Nužvelgė Teftelį – kiek atidžiau tyrinėjo kelias kulkų paliktas dailias aprūkusias skylutes krūtinėje. Tada bandė paversti kūną, kad galėtų apžiūrėti nugarą. „Padėkit, seržantai, ko stovit, bl…“, – iškošė man ir Sucharevui. Padėjome. Prisilietimas prie kūno šiek tiek nupurtė. „Šaltas kaip lavono užpakalis“, – prisiminiau girdėjęs ir suvokiau, kad taip ir yra. Teftelio nugara atrodė bjauriai – krūtinę pervėrusios kulkos, išskriedamos iš kūno lauk, nepaliko sveikos vietos. Medikas vėl nusikeikė ir Teftelį pavadino, pažodžiui verčiant iš rusų kalbos, susikrušusiu krušena.
– Jūsų karys, vyresnysis seržante? – paklausė manęs gydytojas. – Negyvai užkrušot, kad nusišovė?
– Ne mūsų. Gretimos kuopos. Mes su Sucharevu namo jį parvešim, į Simferopolį. Vyrai kalba, kad šis eilinis nuo mergos laišką gavo, o dar tarnyba sunki, tai ir neišlaikė budėdamas su ginklu… O mums pakeliui namo – seržantui Sucharevui į Maskvą, man – į Vilnių. Žinot, perestroika, ūkiskaita, pinigų trūksta, tai mums bilietai tik į vieną pusę.
– Tu lietuvis?
– Tikrai taip, draugas majore.
– O kur akcentas?
– Per dvejus metus dingo, draugas majore.
– Vis tiek snukis nemūsiškas.
Majoras dar kurį laiką patyrinėjo mano veido bruožus. Į kambarį įžengė leitenantas Rudakas.
– Gaidys užkruštas, – dar kartą žvilgtelėjęs į Teftelį diagnozavo majoras, pasisveikino su leitenantu. – Tu namo lydėsi? Vyresnysis būsi?
– Aš. Surinkom pinigų nuo karininkų. Tėvams atiduosim, – atsiduso leitenantas. Aiškiai matėsi, kad jam komandiruotė – ne prie širdies.
– Paguosite, – nusišaipė majoras. – Tuoj ateis felčeris, ruošim keleivį namo. Spirito?
Majoras atidarė medicininę spintą, paėmė stiklines, šliūkštelėjo ir man su Sucharevu. Išgėrėme tylėdami. Skystis nudegino gerklę. Su karininkais gėriau pirmą kartą. Supratau, kad aiškiau nebus pasakyta – greitai būsiu laisvas.

***

Į kambarį, rankose nešdamas paradinę uniformą, įėjo felčeris. Dar keli kareiviai iš paskos įnešė karstą ir cinko skardas. Koridoriuje matėsi poros metrų ilgio medinė dėžė.
– Pradėsim, – tarė majoras.
Mes su Sucharevu priėjome prie Teftelio. Rengėme jį tylėdami. Tylą nutraukė felčerio keiksmažodžių lavina, kai, bekišant Teftelio ranką į marškinių rankovę, užkliuvo nykštys. Procesas priminė vaikystės kiemo žaidimus, kai su mergaitėmis iškirpdavom iš žurnalų popierines lėles ir rengdavome iškarpų drabužiais. Bevartant kūną, pro marškinių nugarą pradėjo sunktis kraujas. Majoras aprėkė felčerį. Šis piktai atsmaukė marškinius, į žaizdas prikišo vatos, tvarsliavos, uždėjo gabalą celofano ir užklijavo pleistru.
– Dabar nebėgs, – sumurmėjo felčeris. – Ir koks skirtumas, vis tiek karsto niekas neatidengs.
– Renkit švarką, – įsakė majoras.
Mačiau, Sucharevui darosi silpna. Grįžęs į Maskvą jis ruošėsi stoti į mediciną.
– Kur dėti kepurę? – paklausiau.
– Kur, kur, bl… – atrėžė majoras ir pasiūlė ją sukišti į vieną vietą.
– Draugas majore, batai per maži, – pranešė felčeris.
– Tai įdėsim juos į karstą, kas neaišku, bl… – užriko majoras.
– O jei karste batai pradės bildėti, kai nešim, ką aš tėvams pasakysiu? – nesutiko leitenantas Rudakas.
– Pririškit batus prie čiurnų, galės pats apsiauti, jei reikės, – išeitį greitai rado majoras.
„Beliko pakviesti fotografą, kad įamžintų iškilmingą kario priesaiką“, – pagalvojau po pusvalandžio. Teftelis gulėjo ant stalo įvilktas į ankštą švarką ir trumpokas kelnes. Kaklą puošė kaklaraištis, ant krūtinės gulėjo kepurė. Virš pėdų pririšti raišteliais kėpsojo batai.
– Viskas pagal statutą. Viskas, kas priklauso kariui, vietoje. Sutinkate, draugas leitenante? – pakelta intonacija paklausė majoras ir ištiesė pasirašyti kažkokį popierių. Leitenantas neprieštaravo.
– Seržantai, kelkit eilinį į karstą. Felčeri, kvieskit suvirintoją, – sukomandavo majoras. Aiškiai norėjo kuo greičiau baigti atsisveikinimo su velioniu ceremoniją.
Su Sucharevu atsargiai įkėlėme Teftelį į karstą. Uždengėme dangtį. Suvirintojas užlitavo cinko skardas. Karstą įdėjome į medinę dėžę, tas pats suvirintojas ją užkalė. Vargais ne galais įkėlėme sunkią dėžę į sunkvežimį.
– Seržantai, turite pusvalandį laiko susiruošti, tada iškart – į traukinių stotį, – pranešė leitenantas.
Majoras dar kartą papilstė spirito. Savo darbą jis baigė. Palikome jį traukiantį kitą spirito butelį iš spintos.

***

Lengvai apsvaigęs parbėgau į kareivines. Negalėjau įsivaizduoti, kad namo išvažiuosiu taip netikėtai. Svajojau apie tai dvejus metus, bet nebuvau pasiruošęs. Mano pulkas stovėjo pirmadienio rikiuotėje. Prisiminęs Teftelį, penkias minutes kruopščiai muilu ploviau rankas. Bet jos vis vien dvokė salsvu mirties kvapu. Šiaip ne taip iš rikiuotės prisikvietęs viršilą, gavau paradinę uniformą ir batus. Išverčiau spintelę – ko nereikėjo, palikau, vyrai išsidalins akimirksniu. Buvau sukaupęs apie šimtą šovinių. Juos nutariau parsivežti. Gal kur pravers. Užsikabinau krepšį ant peties, pasukau durų link. Sustojau. Bandžiau įsiminti visas detales. Nekenčiau šitos vietos. Stabtelėjau tik tam, kad įsidėmėčiau, ko nekęsiu visą gyvenimą. Šalia išėjimo įsitempęs, atiduodamas pagarbą, stovėjo budintis eilinis.
– Laisvai, kary. Iš kur tu?
– Iš Uljanovsko.
– Rusas?
– Tikrai taip.
– Karšta?
– Tikrai taip.
– Tai kodėl tu čia?
– Mane čia atvežė, draugas vyresnysis seržante.
– Gini tėvynę?
– Tikrai taip.
– Betgi tu rusas. O čia Uzbekistanas. Ką tu gini?
Eilinis sutriko. Mane apėmė juokas. Supratau: bijo leptelėti, ko nereikia.
– Tarnauk, kary. Ir neskaityk laiškų nuo mergų. Ilgiau gyvensi.
– Klausau, draugas vyresnysis seržante.

***

Pulkas vis dar stovėjo rikiuotėje. Negalėjau prieiti ir atsisveikinti su būrio vyrais. Buvo laikas važiuoti. Prie sunkvežimio jau laukė leitenantas Rudakas ir Sucharevas – šitas atrodė atsigavęs.
– Vėmei, Sucharevai? Tai koks tu būsi chirurgas? Nebent – ginekologas, bet ir ten, skaičiau, kraujo būna.
– Nekrušk man smegenų, – nepatenkintu balsu atsakė Sucharevas.
– Į mašiną, – kalbas nutraukė leitenantas Rudakas.
Garsiai riaumodamas kamazas keliu palei pulko tvorą vežė tris gyvus ir vieną mirusįjį. Tefteliui, kaip ir man, tai buvo kelionės namo pradžia. Pravažiuodamas mačiau, kur stovi mano būrys. Įžiūrėjau net vyrų veidus. Gailėjausi, kad nepavyko su jais atsisveikinti, bet aiškiai žinojau – greitai pamiršime vieni kitus. Susitikome atsitiktinai, ne savo noru. Ir nors praleidome kartu beveik dvejus metus, nėra nieko tokio, ką būčiau norėjęs prisiminti.

***

Termezo geležinkelio stoties perone traukinio laukiantys civiliai buvo užėmę visus suolus. Leitenantas Rudakas viršininko kabinete tvarkė kelionės popierius. Su Sucharevu sėdėjome ant karsto dėžės ir valgėme ledus.
– Tu spėjai atsisveikinti?
– Ne. Vos daiktus susikroviau.
– Rimtai ruošies studijuoti mediciną? Ten gi sunku įstoti.
– Kaip nors. Po karo prievolės mielai priima.
– Nesijauti atbukęs?
– Kartais pagalvoju, kad aš nieko nebegalvoju. Darau, ką liepia, ir tiek.
– Tu mėgsti alų?
– Nežinau.
– Aš irgi nežinau. Iki armijos kelis kartus ragavau, bet nesupratau, ar patiko. Bandau įsivaizduoti, kad aš alų mėgstu. Visą laiką smėlynuose, kai troškindavo, vaizduodavausi, kad pasiimu šalto alaus butelį, atsikemšu ir godžiai atsigeriu.
– Aš apie vandenį galvodavau.
– Kai priduosim dėžę tėvams, nusipirksim alaus.
– Galėsim.
Grįžo leitenantas. Gavom tris bilietus į plackartinį vagoną. Dėžę reikės vežti tambūre. Iki pat Taškento.
Nuo kaktos žliaugė prakaitas. Su paradine uniforma buvo dar karščiau.

***

– Klausykit, vaikinai, aš puikiai suprantu, kad jūsų tarnyba baigėsi, – kalbą pradėjo leitenantas, kai įsitaisėme vagone. – Bendrausime ne pagal statutą. Kai rinkosi žmones, kas parveš karstą, atsižvelgė ir į kai kurias jūsų asmenines savybes. Jūs abu norit aukštojo mokslo siekti. Atvirai sakant, tikiuosi iš jūsų padorumo ir supratimo. Nenoriu turėti problemų dėl jūsų. Sutarta?
– Sutarta, draugas leitenante.
– Galite vadinti mane Aleksandru. Aš jūsų bendraamžis.
– Gerai, Aleksandrai.
– Kol važiuosime traukiniu, jums reikės paeiliui būti prie dėžės. Dėl viso pikto. Kad čiurkos nepavogtų, dar pamanys – konservus vežam. Ir bendrakeleiviams geriau nepasakojam, kas dėžėj. Sutarta?
– Sutarta, Aleksandrai.
– Gerai, vaikinai. Noriu įrodyti, kad aš jumis pasitikiu, – leitenantas ištraukė butelį degtinės.
– Jūs, rusai, mėgstate degtinę, – konstatuoju. Man ką tik suėjo dvidešimt metų ir grynos jos dar nebuvau ragavęs.
Išlenkėme po gurkšnį iš arbatos stiklinių. Man pirmam teko budėti prie Teftelio. Pasiėmiau cigarečių. Pamėginau pamatyti save iš šono. „Primena filmą“, – pagalvojau. Cigaretė rankoje, karstas po kojomis, bėgiais dundantis traukinys, dulkinas, kišlakų prikaišytas peizažas pro langą. Tose budynėse mąsčiau apie tai, kaip po dvejų metų grįšiu namo. Kaip sutiksiu tėvus, brolį, draugus, drauges. Nuo degtinės šiek tiek kvaito galva.
Grįžau į savo vietą. Šalia leitenanto ir Sucharevo sėdėjo kelios merginos. Rusės iš Taškento.
– Klausyk, Aleksandrai. Siūlau prie dėžės eiti tik tada, kai traukinys sustoja. Kas jai atsitiks, kai važiuojam?
– Sutarta. Sėsk, susipažink.
Po truputį gėrėm degtinę. Šnekėjom visokius niekus. Merginos nuėjo į tambūrą parūkyti. Grįžo liūdnos – iš palydovės sužinojo, ką vežam. Kalba nebesimezgė ir jos nuėjo į savo vietas. Mes užmigome neramiu miegu. Kai tik traukinys sustodavo, paeiliui su Sucharevu ėjome į tambūrą parūkyti, kad kas dėžės neišneštų.

***

Kitą dieną pasiekėm Taškentą. Dėžę su karstu iškėlėm į geležinkelio stoties peroną. Atsisėdom ant jos su Sucharevu ir užsirūkėm. Aplink su lagaminais ir nešuliais zujo žmonės. Lėtai vaikštinėjo du auksadančiai milicininkai. Leitenantas su savo popieriais nuėjo į karinės komendantūros skyrių. Netrukus Aleksandras grįžo lydimas patrulio karininko ir dviejų seržantų. Keturiese nunešėm dėžę į komendantūrą. Pakeliui išsikalbėjome. Kareiviai galvojo, kad vežame žuvusįjį iš Afganistano. Paaiškinome, kad ne. Jie buvo įsitikinę, kad mums neleidžiama kalbėti, kabinam jiems makaronus, – supratingi jų žvilgsniai pradėjo užknisti. Jie buvo su juodais antpečiais, mes – raudonais, Termeze dėl šito dusindavome vieni kitus. Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, bet atvažiavo GAZ–66.
„Matai, Tefteli, kuo toliau nuo pulko, tuo tavo vertė mažesnė – išvežė su didžiuliu sunkvežimiu, dabar permetė į kažkokią puspriekabę“, – pagalvojau. Čia pat nustebino žinia, kad iš Taškento į Simferopolį skrisime lėktuvu.
– Aleksandrai, o kur dėžę dėsim?
– Nežinau. Bet jei taip daro, matyt, turi patirties.
– Įdomu. Gal pas stiuardeses pasidėsim?
– Raminkis, seržante. Tikrai nežinau. Pagyvensim – pamatysim.
Termometras rodė 25 laipsnius šilumos.

***

Sunkvežimis kratėsi Taškento gatvėmis. Prisimerkęs stebėjau miestą, jame žmonės vaikščiojo, kas kur norėjo. Vis dar pratinausi prie minties, kad niekas nebeknisa proto. Privažiavom oro uostą. Po dokumentų patikrinimo pro vartus įvažiavome į teritoriją, sustojome prie lainerio. Iškrovėme dėžę. Pamačiau autotraukinuką, pilną keleivių lagaminų. Keli darbininkai juos pradėjo mesti į didelį tinklą. Netrukus ir mums buvo duota komanda į tą patį tinklą įkelti dėžę. Tarp lagaminų ir krepšių. Kai lagaminai buvo sukrauti, tinklą įkėlė į lėktuvą. Dėžė su Tefteliu pakrypo, bet sudėtinga krovos operacija buvo sėkmingai baigta – karstas su lagaminais atsidūrė lėktuvo bagažo skyriuje.
Net nenorėjau įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų iš jos ištrauktas Teftelis.
Atsidūrėme prie pagrindinės oro uosto salės – toliau keliausime su civiliais. Gersime kavą, ganysime akis į stiuardesių kojas, o Teftelis gulės bagažo skyriuje su lagaminais. Man jo net truputį pagailo. Bet ten nors ne taip karšta.
Prie įėjimo į oro uostą parūkiau. Prisiminiau, kad turiu maišelį šovinių. Man jų tikrai reikia? Išmečiau į šiukšlių dėžę ir nuėjau registruotis skrydžiui.

***

Simferopolyje komendantūra mus pasitiko it sovietinius didvyrius. Trūko tik žvaigždžių ant krūtinės ir pergalės saliutų. Su Sucharevu numojom ranka ir nutarėme nebeaiškinti, kad mes ne iš „apriboto kontingento Afganistane“ ir į paskutines iškilmes vežame savižudį, o ne šimtą dušmanų vienu kalašu nukovusį herojų.
Komendantūroje didžiakrūtė jefreitorė padengė pietus. Kai dvejus metus nematai mėsos kotleto, šis gurmaniškas a la soviet džiūvėsėlių gumulas su mėsos kvapu ir sulipusiais makaronais atrodo vertas būti suvalgytas. Prie stalo mezgėsi keistas pokalbis.
– Vešim krovinį, kai sutems, – tarė komendantas papulkininkis.
– Kodėl? – nustebo Rudakas.
– Mes žinom situaciją. Ne pirmas kartas. Kaime jau visi susirinkę į laidotuves. Na, žinot… Dėdės, tetos, geria antrą dieną… Kažin kas prisilakusiems į galvą gali šauti… Atvešim su tamsa, seržantai iškraus ir dingstam. Mažiau vaizdų, mažiau akių, mažiau nesąmonių.
– Bet man parašo reikia, – paprieštaravo Rudakas. – Kad krovinys pristatytas!
– Na gerai, darom taip: privažiuojam, seržantai įneša dėžę į namą, tik jūs, sūneliai, gilyn į trobą toli neikit, dėkit ant žemės koridoriuje. Transporto negesinam, jūs, sūneliai, bėgte į mašiną, įšokat. Tu, letiocha, pasiimi parašą ir varai atgal į kabiną. Viskas. Dingstam. Kitą dieną aš nuvažiuosiu ir palaidosim.
Kotleto valgyt nebaigiau. Palauksiu naminių. Mamos.

***

Vakare komendantūroje nuardėme medinę dėžę. Mėnesienoje niūriai žvilgėjo cinko karstas.
– Pagal statutą reikia taip priduoti krovinį. Išpakuotą, – paaiškino komendantas.
– O kaip mums jį nešti? – naiviai paklausiau, liesdamas vos pirštais užčiuopiamus sulituoto karsto kraštelius.
– Na, kaip nors, sūneliai, kaip nors,– burbtelėjo papulkininkis.
– Pagalbos bus? – viltingai paklausiau.
– Ne, jūs patys, seržante. Dviese. Ką? Jūs ne vyrai? – atitarė baigdamas pokalbį.
Važiavome gan ilgai. Vis labiau temo. Prasilenkdavome su kažkokiais tarpmiestiniais troleibusais. Vienu metu pasirodė, kad net Juodoji jūra matosi. Bet juoda tapo aplink, nors į akį durk. Privažiavome kaimą. Visi namai buvo apjuosti aukštomis aklinomis metalo tvoromis. Sustojome prie vieno namo vartų. Net tamsoje bauginančiai mėlynavo klaikios spalvos tvora. Su raudonomis žvaigždėmis.
Teftelis grįžo namo. Kai pasigirdo kraupi motinos rauda, paaiškėjo, kad jis yra Petia.

***

Su Sucharevu iššokom iš sunkvežimio. Buvom sutrikę. Rudakas kažką nervingai balbatavo. Komendantas skubino nešti. Vargais negalais išsikėlėm karstą iš sunkvežimio ir pasidėjom ant žemės. Man pasigirdo, kad viduje kažkas teliuškuoja. Gal ir batai subildėjo. O gal kepurės snapelis į šonus daužėsi. Ką ten suprasi.
Už tvoros kieme šaižiai klyktelėjo povas. Visame kaime pradėjo inkšti ir kaukti šunys. Ausis pasiekė neaiškūs bruzdesiai. Trinktelėjo namo durys. Pro jas veržėsi prislopinta rauda ir raminantys balsai. Šiurenimas. Duslus vyrų bambėjimas. Aklina tamsa. Atsargiai statydamas koją, susiradau karstą.
Sucharevas ėmėsi iš priekio, aš – iš galo. Metalas įsirėžė į pirštų galus ir vis atrodė, kad tuoj tuoj išsprūs ir trenksis žemėn. Nešėm mažais žingsniukais. Šiurpiai vaitodami prasivėrė vartai. Šmėžavo šešėliai. Sužibo kelios įtraukiamos cigaretės. Smegenys tvinksėjo nuo įtampos. Kojos kliuvinėjo už pribarstytų eglišakių.
Name užsidegė blankios juodomis skaromis pridengtos šviesos. Moterų raudos ėmė vis aukštesnes ir šaižesnes natas. Į prieangį išsliūkino daugiau tamsių vyrų figūrų. Vos boluojantys veidai kėlė nerimą sulig kiekvienu žingsniu. Vaizduotė ir tamsa juos piešė labai piktus. Mes vis nešėm. „Kad tik neiškristų, kad tik neiškristų“, – monotoniškai sulig kiekvienu širdies dūžiu skambėjo galvoje. Atrodė, kad karstas jau laikosi tik ant nagų. Įžengėm į priemenę. Mus supo vis daugiau niūrių kūnų. Jie spaudėsi ir grūdosi prie mūsų. Darėsi ankšta. Iš burnų jiems trenkė neišsivadėjusi alkoholio smarvė. Stengiausi nesidairyti į šonus. Akies kraštu mačiau mano gerklės siekiančias rankas. Tarsi blykstelėjo kirvio ašmenys.
Atrodė, kad Sucharevas pasiryžęs nešti toliau.
– Sucharevai! – sušvokščiau dusdamas, mintyse jį keikiau paskutiniais žodžiais.
Susiprato. Sustojom. Atsargiai nuleidom ant žemės. Pirštų nejaučiau. Nieko nesakęs apsisukau, prasibroviau per kūnus ir moviau sunkvežimio link. Pavymui skriejo grėsmingi žodžiai, bet man jau buvo nusišvilpt. Įšokau į kėbulą kaip per pratybas. Šalia šlumštelėjo Sucharevas. Netrukus pasirodė ir Rudakas. Kažką aiškindamas raudančioms moterims, jis traukėsi sunkvežimio link. Iš paskos sliūkino svirduliuojantys vyrai. Netrukus visa procesija paskendo išmetamų dujų debesyje. Ištrūkom į Simferopolį. Važiavom tylomis. Jaučiausi labai pavargęs. Nežmoniškai.

***

Sucharevui lėktuvas į Maskvą anksčiau. Man reikės laukti dar kelias valandas. Kai mus paleido oro uoste, Rudakas apsikabino, išbučiavo skruostus ir palinkėjo sėkmės graždankėje. Draugelis mat atsirado.
O mes su Sucharevu parke išgėrėme nemažai alaus. Buvo ir karinis patrulis priėjęs. Susisiekė su komendantūra. Būtume keliavę į areštinę, bet tada kažkaip kažkas ten išsiaiškino, kad mes parvežėm krovinį Nr. 200. Paleido. Nelabai ir atsimenu. Tik žinau, kad Sucharevas 10 rublių iš manęs pasiskolino. Sakė, atsiųs paštu grįžęs.
Tai arba negrįžo, arba neatsiuntė. Praradau aš tuos pinigus.
Ir ne tik juos.