Vakaras, Nemunas ir jo raibuliuojančiame paviršiuje atsispindintis stiklo kubas – tarsi pakrantėje padėtas žibintas, lyg akis, žvelgianti į mus iš kitos upės pusės. Patirti tokį čiurlionišką scenarijų jau visai netrukus galėsime ne tik muziejuje, tyrinėdami drobes, nutapytas prieš gerą šimtmetį. Prasidėjusios M. K. Čiurlionio koncertų centro statybos Kaune žada, kad čia iškils išskirtinės architektūros objektas, stimuliuosiantis akis, ausis ir mintis.

Ilgai negalėjau patikėti, kad toks sumanymas virs kūnu. Procesas prasidėjo beveik prieš dešimtmetį, 2017 m., „Paleko archstudijai“ laimėjus tarptautinį koncertų centro konkursą, sulaukusį net 119 architektūrinių pasiūlymų iš 36 šalių. Idėja jau nuo pirmų dienų išsiskyrė savo ambicija – ne tik atsigręžti į upę, bet ir tvirta koja „žengti“ į Nemuną. Žinant, kokie klampūs ir neramūs biurokratiniai Lietuvos vandenys, man atrodė, kad anksčiau ar vėliau projektas arba užstrigs, arba praras savo pirminę jėgą. Bet, regis, taip neatsitiko. Statybos jau vyksta, o po konkurso detalizuojant sprendinius projekte išliko ir mažųjų laivų uostelis, ir viešoji pakrantės erdvė, ir beveik nepakitęs koncertų centro tūris, išdidžiai įsitaisęs sklypo smaigalyje, tarsi tiesiai ant vandens.

Pastato vaizdas nuo Aleksoto pusės: įėjimas, amfiteatras, parkas, automobilių aikštelė. © „Paleko archstudija“

Pastato vieta ir lakoniška forma yra tarsi kompozicinis taškas (o gal šauktukas), pabaigiantis ilgus dešimtmečius vykusius Kauno ir Nemuno architektūrinio suartėjimo procesus. Atrodo, kad gali skaityti šių bandymų pėdsakus judėdamas miesto transporto arterijomis: įsėsti į automobilį prie Kauno geležinkelio stoties, prasukti pro aistringo „akvaurbanisto“ Jurgio Rimvydo Palio suprojektuotą M. K. Čiurlionio tiltą, pro jo pašonėje išlikusį tarpukarinį „Pienocentro“ kvartalą (architektai Bronius Elsbergas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Kova-Kovalskis) ir judėti toliau Senamiesčio link.

Tai tik preliudija. Patekęs į nesuvokiamo pločio Karaliaus Mindaugo prospektą ir panėręs po daugiaaukšte „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštele, pajunti, kad režisierius tave kažkam ruošia. Jis suspaudžia erdvę, kuria judi, tam, kad dideliu greičiu išspjautų į miestą, kupiną ryškių personažų ir vidinių konfliktų. Čia keliautoją pasitinka drąsiai LED ekranų šviesas, inžinerinę įrangą ir grubius betono paviršius demonstruojanti „Žalgirio“ arena, o tolumoje jau kyšo monumentalus, marmurine vėlyvojo modernizmo prabanga alsuojantis Simono Daukanto tiltas. Dešinėje pusėje – naujutėliai tamsaus stiklo biurų pastatai ir stalinistinio gyvenamojo kvartalo bokštas. Būrelis labai skirtingų, bet tarpusavyje nesunkiai sutariančių architektūrinių suokalbininkų, laukiančių, kol prie jų prisijungs dar vienas – skirtas muzikai ir kultūrai.

Scenarijus vystosi įtraukdamas vis naujų veikėjų – valiūkiškai atvipusį „Mokslo salos“ muziejaus stogo diską, KILD architektų suprojektuotą plastiškų formų pėsčiųjų tiltą, kažkur kitoje upės pusėje kyšančius rausvus „Nemunaičių“ kvartalo fasadus. Ir tada… Tada automobiliu skriejantį atvykėlį turėtų pasitikti jis – banguojančio stiklo kubas. Tolumoje šmėžuoja Senamiesčio bažnyčių bokštai, melsvai švytintis Aleksoto tiltas, o čia pat stūkso juodu metalo tinklu apvilkta greitojo maisto kavinės pastato dėžė su dviem švytinčiomis geltonomis arkomis.

Visam šiam kaunietiškam džiazui trūksta tik to milžiniško žibinto. Na, gal dar būtų neprošal ir perpus susiaurintas Karaliaus Mindaugo prospektas su plačia žaliąja juosta ties vandeniu. Tokia, kurioje tilptų ir kavinių bei barų paviljonai, ir koks vienas kitas monumentaliojo meno kūrinys. Galbūt tai nutiks kada nors vėliau. Dabar čia – autostrada, kuria lekiame link Senamiesčio, o kitame krante su mumis tuoj sveikinsis šio teksto dėmesio objektas – Rolando Paleko studijos suprojektuotas 23 tūkst. kvadratinių metrų ploto koncertų centras.

—

Apie miestą, kuris jau yra, kalbėti lengviau nei apie pastatą, kurio griaučiai dar tik kyla. Tam, kad suprastume architektų sumanymą, reikia pasitelkti fantaziją ir pabandyti įsivaizduoti, koks objektas mums žadamas. Pasak projekto autorių (Rolando Paleko, Barto Puzono, Dalios Uogintės, Almos Palekienės, Ugnės Morkūnaitės, Karolinos Burbaitės, Radvilės Samackaitės, Audronės Pakalniškytės), pagrindiniai koncepcijos principai mažai pakito nuo konkurso metu pasiūlytos idėjos. Pastatas – tarsi stiklo ir perforuoto aliuminio kevalas, kurio viduje pūpso trys renginių blokai: didžioji koncertų salė, mažoji „juodosios dėžės“ (black box) tipo salė ir konferencijų erdvės. Medžiu apvilkta didžioji – tarsi trynys kiaušinio viduje, apgaubtas efemeriškos fasadų plokštumos, kuriančios bendrų vidaus erdvių scenarijų.

Atvykęs į koncertą lankytojas prasiskverbia pro trapų lukštą į pastato vidų, ir jam prieš akis atsiveria ne tik interjeras, bet ir virpanti miesto panorama. Autoriai siekė, kad būdamas viduje nuolatos jaustum upės artumą – per banguotas stiklo vitrinas matomas vanduo ir Senamiesčio stogai turėtų atsiverti ne tik holuose ir vestibiuliuose, bet ir mažojoje salėje. Svečias tarsi žengia upėje plūduriuojančiu debesiu, greta kurio stūkso medinis didžiosios salės tūris, o už banguoto stiklo mirguliuoja vanduo ir miestas. Sapniškoje erdvėje orientuotis padeda medienos intarpai, žymintys pagrindinius viešuosius išorės mazgus. Viename jų tave pasitinka netaisyklingo sūkurio įspūdį kuriantis didžiosios salės interjeras – vieta, kurioje garsas ir nuotaika yra gerokai svarbesni nei išvaizda.

Švari, su plastiška didžiąja sale kontrastuojanti statinio išorės forma lankytojui buvo nuspėjama tik pačioje jo kelionės pradžioje. Kampe tūrį prakerta plyšys, mediniais laiptais atvedantis lankytojus dar arčiau vandens, viršuje iškyla didžiosios salės kuprelė, o į Senamiestį atgręžtoje stogo dalyje randame išskobtą nedidelę terasą. Tarsi verpetas šis pastatas pagriebia svečią ir neša per skirtingų zonų virtinę, nuolat kuo nors nustebindamas – aukščiu, pločiu, lūžiu ar vaizdu į išorę. Terasos tampa šios architektūrinės kelionės stotelėmis – galimybe išnerti į lauką ir detaliai nužvelgti šventovių smailes, Aleksoto tiltą ir į tolį nuvingiuojantį upės veidrodį, kurį skrodžia į koncertą skubantys laivai ir raudonai spindinti vakaro saulė.

Kad lankytojas matytų tik upę, šviesą, betoną ir medį, kažkas turi paslėpti kilometrus vamzdžių ir inžinerinių sistemų. Sukišti visą pastato technologinę mašineriją į riboto dydžio ir nestandartinės formos patalpas, suslapstyti konstrukcijas ir vamzdynus ten, kur jie mažiausiai trukdys architektų sumanymui, – daug kantrybės reikalaujantis procesas. O tam, kad būtų dar ambicingiau, šiame projekte bandyta spręsti ir egzotiškesnius inžinerinius iššūkius. Pavyzdžiui, dar vienu naujai statomu tiltu į Nemuno salą (autoriai – KILD architektai) sujungti Čiurlionio koncertų centro ir „Mokslo salos“ pastatų šalčio sistemas į kartu veikiantį organizmą.

Pastato vaizdas nuo Vytauto tilto ir Aleksoto šlaitų pusės. © „Paleko archstudija“

—

Lygiagrečiai su koncertų sale kylantis tiltas į Nemuno salą, rekonstruojama gatvė ir greta vandens kuriamas parkas – akivaizdžiausi ženklai, kad tokios funkcijos įkomponavimas pakrantėje nėra tik pastatas. Tai gerokai platesnis inžinerinis ir infrastruktūrinis galvosūkis. Jį sklandžiai įveikus, čia susipins jungtys ir viešosios erdvės, besidriekiančios nuo Žemosios Fredos iki pat „Žalgirio“ arenos. Ne mažiau dėmesio bus skiriama transportui – požeminis parkavimas, autobusų sustojimo vietos ir mažasis uostas sugrupuoti vienas greta kito į bendrą funkcinį koridorių. Šis pastatas yra priežastis atvykti, o pasiekti jį bus galima įvairiais būdais – atplaukti, atminti, ateiti ir atvažiuoti. Skirtingu tempu ir patiriant savitus link jo vedančius miesto pasakojimus.

Spręsdami šią lygtį projekto autoriai tarsi suraikė pakrantę į siauresnes zonas – upę, parką, urbanizuotas teritorijas, gatvę ir kitoje jos pusėje nusidriekiantį užstatymą, įrėmintą žaliaisiais Aleksoto šlaitais. Viena įdomiausių erdvių čia – prie pat vandens plytintis parkas, kurio dalimi bus pavasarinių potvynių metu iš dalies užliejama pieva. Vienu laiku joje bruzdės žmonės, kitu – varlės ir vabzdžiai. Čiurlionio koncertų centras ne tik įžengs į Nemuną, bet leis ir upės gyvenimui atsidurti dar arčiau mūsų. Vanduo autoriams nėra tik sterilus, miestą atspindintis paviršius: tai gyvas organizmas su savo fauna ir flora, garsais bei kvapais. Kartais jis būna sraunus ir veržlus, o kartais – lėtas ir pelkėtas. Ir tegul.

Atrodo, kad pažadas anksčiau ar vėliau tarp švendrų ir kvarklių įkurdinti tikrą architektūrinį įvykį tapo platesnio Žemosios Fredos pokyčio pradžia. Prieš dešimtmetį kaimynystėje vis dar plytėjusios pramoninės teritorijos palaipsniui virsta miesto kvartalais, užpildytais gyvenamosiomis ir komercinėmis veiklomis. „Paleko archstudijos“ projektuoti daugiabučiai išdygo visai greta, „Aketuri“ architektai braižo „Tesonet“ miestelį, o „Nemunaičiuose“ savo raumenis ketina pademonstruoti olandai iš žymiosios MVRDV studijos, lydimi vietinių – Gintauto Natkevičiaus komandos kolegų.

Tai, kas prieš dešimt metų atrodė vargiai tikėtina, jau beveik įvyko – miestas drąsiai įsitraukė į dialogą su upe. Net ir lenkto stiklo fasadai, kurie kadaise atrodė kaip sunkiai įgyvendinamas siekis, šiandien nebestebina rangovų. Ilgos kelionės metu technologijos pasivijo architektų viziją, pasikeitė miestas, kuriam ji buvo skirta, o kartu pasikeitėme ir mes patys. Tai teikia viltį, kad pakrantėje nusileidęs architektūrinis kristalas žibės labai panašiai į tą, kurį autoriai ilgus metus nešiojosi savo galvose. Galbūt po kelerių metų vasaros vakarą stovėsime kitame Nemuno krante ir žiūrėsime, kaip stiklinis tūris lėtai tirpsta vakaro šviesoje. Kaip žibinto akis. Jau tuoj. Netrukus.