Nijolės Marytės Šerniūtės „Amerikos benkartas“ – trečiasis trilogijos romanas, skaitytojus nukeliantis į Užatlantę, visai kitokias erdves, kitas rea­lijas, nei buvo įprasta ankstesniuose rašytojos romanuose „Vilkų Kampo Eliza“ (2023) ir „Julijonas Vilkas“ (2025). Šį romaną nuo pirmojo skiria apie pusantro šimto metų. Autorė savo prozoje kūrybiškai remiasi istoriniais šaltiniais, archyvuose sukaupta medžiaga arba savo pačios patirtimi. Turbūt dėl to siužeto tikrumas, kalbos estetika traukia skaitytojus ir plečia jų ratą.

„Amerikos benkartas“ – tai daugiasluoksnis, provokuojantis ir emociškai galingas romanas, nagrinėjantis tapatybės, priklausymo ir atskirties temas. Kūrinio autorė subtiliai išnarplioja XX a. Amerikos visuomenės paradoksus, o pagrindinio veikėjo kelionė aprėpia ne tik jo augimą fiziškai, atstumto žmogaus asmenybės formavimąsi, bet ir platesnį kultūrinį, istorinių traumų žymėtą foną.

Romano centre – jauno žmogaus bandymas surasti savo vietą pasaulyje, kovojant su paveldėtomis stigmomis ir išankstinėmis nuostatomis. Autorė meistriškai balansuoja tarp realybės ir ironijos, įtraukia skaitytoją į psichologiškai sodrią kelionę, kurioje kiekvienas veikėjas tampa savotišku šiuolaikinės Amerikos visuomenės atspindžiu. Ypatingas dėmesys skiriamas daugialypei tapatybei: tiek rasinei, tiek kultūrinei, tiek socialinei.

Šiuo metu leidykla „Slinktys“ romaną ruošią spaudai.

(IŠTRAUKOS IŠ ROMANO)

Kai dar nei šen, nei ten nieko nebuvo įvykę

Thomas Leon Smith joks „Smith“ nebuvo. Iš kur atėjo tokia pavardė, galima tik spėlioti, o tikrosios nei jo, nei jo tėvo pavardės palikuonys taip niekada ir nesužinos, nes visoje kartų grandinėje neatsiras nė vieno žmogaus, kuriam rūpėtų praeitis, ir kapstytis sudūlėjusiuose popieriuose, savo šaknų beieškant, genealoginės atminties neturintiems Smitams neatrodys rimtas dalykas. O mes jį vadinsim ne Thomas’u Leon’u Smith’u, o paprasčiausiai Tomu Leonu Smitu, kadangi jo gyslose gurguliavo skystimas, sudarytas iš viso šimto nuošimčių lietuviškų kraujo kūnelių. Arba taip vos ne visiems jį pažinojusiems turėjo atrodyti.

<…>

Tomo Leono tėvas, išvažiavęs iš Panevėžio ir perkirtęs Atlantą, įsitaisė pas pusbrolį Lazdauskį Filadelfijoje jau turėdamas „Anthony Smith“ popierius, o iš kur jis juos gavo, nė vienam klausimų nekilo: kaip kas mokėjo, taip savimi rūpinosi. Juolab kad pavardė atitiko anglosaksiškas ambicijas, nesvarbu, kad anglų kalba tam naujai iškeptam anglosaksui buvo menkai įkertama iki paskutinės gyvenimo dienos, o žodis „saksų“ visai nežinomas, kurio toks mandagus žmogus kaip Antonis Smitas, niekada nebūtų ištaręs vaikams girdint. Gal jo pavardė buvo tiesiog Antanas Šmitas arba Antanas Kalvaitis, ar koks nors Krapelis, bet kam tas rūpėjo? O mums belieka tik spėlioti, bet vėl: kodėl mums reikėtų?

Tomo Leono motinos pusėje reikalai atrodė visai kitaip. Senelio pavardė jo dokumentuose tvarkingai įrašyta „Jonas Stankunas“, tik be brūkšnelio virš ū, nes tada, kai Stankūnas gimė, lietuviai brūkšnelio virš ilgosios balsės ū dar nebuvo sugalvoję. O močiutės ir motinos pavardės, kurios normaliomis sąlygomis ir savo vietoje būtų buvusios Stankūnienė ir Stankūnaitė, už Atlanto suvyriškėjo, mat, pareigūnai, kurie apie Lietuvą nieko nebuvo girdėję, o apie lietuviškas priesagas ir galūnes nė to tiek, išrašė gimimo liudijimą su tėvo pavarde. Taigi, Stankūno žmona Mortelė ir duktė Onutė tapo Martha ir Ana Stankūnas, idant moterys iš karto į galvas įsikaltų, kad jos nėra pilni žmonės, o tik nesvarbi vyro ir tėvo dalis. Dėl to kilo ginčų emigracijos ofise, paskui ir teismo salėje, bet gavęs patarimą, kad, jei lietuviui nepatinka anglų kalbos gramatika ir Amerikoje nusistovėjusi tvarka, ponas Stankūnas nepraranda laisvės grįžti į savo senąjį pasaulį ir tvarkytis ten pagal jo teises ir papročius.

<…>

Užaugo Tomas Leonas, priešingai savo broliams, velniškai dailus, aukštas, lieknas vyras, lyg girioj augęs ir link medžių viršūnių stiebęsis. Bet iš ko jis paveldėjo ūgį? Juk Antonis Smitas buvo toks striukas bukas lietuviukas, kad norėdamas į akis žmonai pažiūrėti turėjo truputį kilstelėti galvą. O ir senelis Stankūnas nerėmė galva durų staktos. Stebėjosi visi giminės. Bet tik tyliai, pašnibždomis. O jau tos mėlynos akys! Joms atsispirti nė viena liepaitė neturėjo pakankamai valios, bet paklusnumo tėvų religinei moralei nė to tiek.

Ir iš vienos, paskui ir iš kitos mokyklos dėl valiūkiško charakterio Tomas Leonas buvo išmestas, bet išleistuvių vakarėlyje jam vis dėlto teko suktis, nes ne viena kuoktelėjusi abiturientė prašė jo palydos į mokyklos baigimo iškilmes. Tomas pasirinko pačią pirmą pasitaikiusią ir su gvazdiku atlape visų akyse užėmė vietą priekyje. Bet vakaras sėkmingas nebuvo, nes, jam pasibaigus, atsirėmęs į mašinos duris, gražuolės jau laukė jos tėvas. Taigi, nors vos aštuoniolikos metų amžiaus, reputaciją Tomas Leonas jau turėjo aiškią. Tačiau tas netrukdė merginoms per dvidešimt mylių aplinkui siekti jo dėmesio ir bent vieną kartą atsidurti palaidūno glamonėjančiose rankose, jau nekalbant apie svajonę už jo išeiti.

Slapta nuo motinos ir senelių, kurie nė girdėti nenorėjo apie vedybas su nelietuviško kraujo ir nekatalikiškos moralės nuotaka, Tomas Leonas vedė jaunutę, trapią Pennsilfaaniishe Deitsch kilmės mergaitę Etelę Sain, kuria, kaip ir visomis kitomis, susižavėjo iš pirmo žvilgsnio ir ją vedęs keletą metų apsiribojo viena lova. Seneliai Stankūnai ir motina (kad ir kaip jos širdis plūdo krauju) liepė jaunajai porai nešdintis ir užmiršti kelią atgal į Grasfyldą, o Tomo Leono dalį senelio testamente advokatas gavo išdalinti kitiems būsimiems paveldėtojams. Liūdnai garsėjantį testamentą vėliau reikės keisti ir keisti, nes kiti paveldėtojai eis tuo pačiu keliu, kurį, vos iššokęs iš paauglystės kelnių, Tomas Leonas maištingu tomahauku prakirto per senelių ir motinos tautines džiungles. Bet tai ateities dalykai. O iki to laiko Etelė padovanojo Tomui Leonui dvi dukteris, ir, nė porai metelių nepraėjus po mažosios Godelievės gimimo, jauną mamytę kelyje pervažiavo girtas kaimo liurbis ir mirtinai sužalojo.

Našlaitės, Joannes ir Godelieve, kurių kraujas buvo neišvalomai suteptas, numestos į Etelės motinos ponios Sain rankas, kelias dienas fermos platybėse klaidžiojo vienos. O sielvarto palaužta senoji ponia Sain, pamiršusi močiutės pareigas, po dukters laidotuvių pati pasikorė, užlipusi į savo namų palėpę. Kol ją ten surado, Tomo Leono dukterys vos nepražuvo.

Tėvelis, netekęs žmonos, nusišluostė dvi tris ašaras ir įkurdino mergaites savo motinos namuose Grasfylde. Naujoji močiutė, pamačiusi mergaičių vardus, iš paniekos tik nusiviepė ir sugriebusi jų gimimo liudijimus nudardėjo į teismo rūmus. Ten vargais negalais jai pavyko įtikinti, kad našlaitės yra visoje jos atsakomybėje, ir pakeitė jų vardus. Su vyresniąja viskas ėjosi paprastai, nubraukė tris raides, iš Joannes padarydami Joan, ir išrašė vardo pakeitimo sertifikatą, o štai Godelievei reikėjo visai naujo vardo, ir močiutė nedvejodama sutiko su klerko pasiūlymu užrašyti ją Margareth. Dabar ji galės jas vadinti žmoniškai: Joana ir Margarita. Jokių Džoun, kaip klerkas kad ištarė, jokių Margareth ji į burną neimsianti. O amerikonai tesižino, tešvebeldžiuoja savo th ir ou, kurių ir patys dorai ištarti nemoka, tik volioja po burną kaip karštą bulvę, vis iškišdami liežuvį, lyg burnoje jam vietos neužtektų.

Daboklė

Tomui Gordonui sukako šešiolika. Brendimo dalykai jo neglumino ir negąsdino, nes sveikatos pamokose, jau keturioliktus metus einant, mokytoja monotonišku balsu išaiškino, kas jiems augant dedasi tarp kojų, ant veido, kraujyje ir kiekvienoje kūno ląstelėje, kas tie hormonai ir kaip atsiranda vaikai. Jis gerai žinojo visas kūno funkcijas ir nesigėdijo dėl kartais pastirusios vienos jo kūno dalies. Jis jau žinojo, kad tai tik fiziologinis reikalas, kuris vadinasi dauginimosi instinktu ir su visų petrarkų apdainuota meile nieko bendro neturi. Žodžio „meilė“ prasmės jis dar nesuprato. Tuo jis lyg ir panėšėjo į gyvuliuką, kuris neturi drovumo ir kuriam nereikia galvoti apie dauginimosi kultūrinius ir moralinius prieštaravimus, – jis gyvena taip, kaip yra sutvertas. Juk nekrikštas, tai beveik gyvulys ir buvo. Ar ne? O gal jam dar per anksti tuos dalykus išpainioti ir suprasti jų sąveikas?

Tuo tarpu Kimis kaip pasiutęs ėmė sekioti mergaites ir savo pasiekimų detalėmis dalijosi su draugužiu Tomu. Jo pastabos priminė kortas, kurias Tomukas su Džeraldu Frederiku andai apžiūrinėjo mašinų sąvartyne. Iš pradžių Tomui buvo įdomu, kaip ir su tomis kortomis, bet, kai jis pats prarado nekaltybę suaugusios moters glėbyje, daugiau šiuo reikalu nebesidomėjo. Nieko čia nei įspūdingo, nei paslaptingo, net nei nešvankaus nebuvo. Atsigulei, atlikai, apsimovei kelnes ir eini sau, rankas į kišenes susikišęs. Jokio subtilumo. Nei prisiminti nėra ką, nei Kimiui papasakoti. Kaip niekam neįdomu, kokiu būdu tu kiaušinienę į burną krauni per pusryčius, taip Tomui ir tas dalykas tiek svarbus tebuvo. Nejaugi kažkas su juo buvo ne taip?

Užtat mergaitės juo domėjosi. Augant Tomo rausvi plaukai patamsėjo, bangavosi apie ausis, strazdanos nuo veido nusikraustė ant rankų ir pečių, ūgis lenkė visiškai visus mokyklos mokinius, o tos akys, akys… Miegamojo akys. Gundančios velniškai, šelmiškai ir atvirai žiūrinčios… Tik priešingai nei tikras jo tėvas, Tomas Gordonas jomis geidulingai nešaudė, jis vangiai savimi rūpinosi, neturėjo ir nuomonės nei apie savo, nei apie mergaičių gražumą. Tiesiog gyveno kaip gyvenasi: radai ir pasiėmei, visai taip, kaip ir pats buvo padarytas. Mom atidavė jam senelio dėžutę su skutimosi reikmenimis, ir jis, net neužsidaręs vonios durų, pirmą kartą nusiskuto, jau būdamas keturiolikos metų, nors nieko skustino ant jo švelnių skruostų dar nesimatė. O dėl mergaičių jam niekada kautis nereikėjo, jis buvo labiau geidžiamas, nei geidė pats, bet širdis miegojo, nesuplazdėdavo greičiau nė dėl vienos. Fiziologija ir anatomija su širdimi nekonfliktavo, nes siela tebemiegojo. Ne laikas jai buvo.

Jei Tomui kas rūpėjo, tai rūpėjo pasiruošti vairavimo egzaminui ir gauti vairavimo pažymėjimą. Turėti mašiną jis taip troško, kad didesnio jokio potraukio nejautė niekam. Uždirbto pas ūkininkus pinigo nešvaistė, jau kelinti metai iš eilės atidavė mom lig paskutinio cento taupyti. Tiesa, ne visai lig paskutinio cento, juk reikėjo turėti kažkiek žalių rūkalams, nors jis rūkė tik dėl „fainumo“, kai bendravo su draugais ar kokios mergiotės akivaizdoje. Daugiau dėl pasirodymo nei įpročio jis šauniai iš marškinių kišenės sprigtu iššaudavo raudoną Pall Mall pakelį, švystelėdavo ore taip, kad tik viena cigaretė išlįstų, tada lūpomis ją ištraukdavo ir prisidegdavo. Viso to vyriškumą įrodančio žongliravimo buvo išmokęs anksčiau nei išmoko skaityti. Bet visame kame nuosaikumas, kurį greičiausiai paveldėjo iš savo pop, neleido nei persirūkyti, nei išlaidauti. Automobilis! Štai ko jam reikėjo. Vyras be automobilio – joks vyras, net senas posakis „Vyras ir jo mašina yra gražus dalykas“ liudijo šią tiesą. Ir jis su mom ėmė klausinėti, kas parduotų apygerę panaudotą mašiną. Abu žinojo: apie naują nereikia nė svajoti.

Kimis iš mokyklos iškrito anksti, mat, jam mokslo nereikėjo: tėvas turi pelningą verslą, pinigų gana viskam, kokią tik nori, tokią mašiną gali nusipirkti jokio sertifikato neturėdamas. Nesvarbu, kad jo tėvas žiauresnis už Hitlerį, bet ir hitleriai ne amžinai gyvena, anksčiau ar vėliau firma atsidurs brolių (o tų brolių ten priaugo ar ne penki) rankose, o toms rankoms savame versle aukštų mokslų pažymėjimų nereikia. Gundė ir Tomą, sakė, jiedu kalnus užsidirbs net nelabai ir dirbdami, ir Tomui nebereikės „pašiūrėje“ gyventi. Tomas jau beveik galvojo taip ir padaryti, vien dėl to, kad mom nebereikėtų į darbą eiti, bet pakviestas į direktoriaus kabinetą gavo nuomonę keisti. Ponas Paulas Snaideris apšaukė jį sveiką protą praradus ir nušvietė visą jo gyvenimo „beperspektyvinę“ perspektyvą, jei jis dabar kuprinės taip kvailai atsisakytų.

Mokslo metai ėjo į pabaigą, vairavimo ir saugaus eismo keliuose programa irgi baigėsi, ir Tomas pagaliau su Kimiu, kuris jau turėjo teisę vairuoti, atsidūrė vairuotojų egzaminavimo agentūroje. Be jokių nuotykių viską išlaikė, ne taip kaip Kimis, kuriam net du kartus teko per „tą kankinimo mašiną“ pereiti, kol pagaliau besigirdamas galėjo visiems po nosim kaišioti savo vairuotojo pažymėjimą. Tomas padėjo savo dar nesulankstytą ir nesuteptą pažymėjimą virtuvėje ant stalo ir laukė mom iš darbo pareinant. Jiedu tą vakarą buvo laimingi.

Nė savaitė nepraėjo, kai Tomas jau važiavo savo mašina. Tai buvo Chevy Bell Air, 1955-ųjų senutė, bet kokia graži! Tiesa, ne Tomo vardu nuosavybė užregistruota, bet kam čia rūpi. Nė karto Tomas nepramiegojo nuvežti mom į darbą, nesumelavo atvažiuoti jos paimti. Jiedu į Perkiomeno turgų nuvažiavo, net į Atlantic City prie vandenyno. Atgijo ponia Gordon, seną lūpdažį susirado, jos lūpų kampučiai vis dažniau pakildavo į viršų, nors raukšlelių apie jas padaugėjo, bet kakta išsilygino. Per kasdienį ėjimą po kelias mylias pėsčiomis į darbą ir atgal, per lakstymą laiptais aukštyn žemyn slaugant vyrą, ji apseno, bet užtat dabar kūnas atgavo linijas, būdas – linksmumą, ir tegu eina sau visi, kurie po Džeimso Gordono mirties jos nebelankė, – ji turėjo jei ir nedaug pinigų, tai nedaug ir rūpesčių, be to, ji turėjo savo chauffeur. Dėl rūpesčių ji apsiriko ir dėl savo chauffeur taip pat. Tas šaunuolis kad ir kaip užtikrintai jautėsi, sėsdamas už vairo, bet tebebuvo tik šešiolikmetis paauglys, pilnas kvailumo ir neišmanymo apie pasirinktus draugus ir nematė toliau savo nosies su jais bendraudamas, neįsivaizdavo pasekmių.

Kaip labai dažnai pasitaiko vaikams su nauju žaislu, taip ir Gordonams su Chevy Bell Air gyvenimas įgavo naują spalvą. Ir ne visada patrauklią… Viena laimė, kad mokykla nei Tomo nevargino, nei ponios Gordon: mokėsi jis gerai, didelių pastangų nedėdamas, o kad per savo aštrų liežuvį gauna nukentėti, tai kentėti pačiam ir tenka. Kad tik ilgiau sveikai šioje žemėje būtų lemta pasidžiaugti, vylėsi ponia Gordon. Nebuvo. Ir ne tik dėl sveikatos ar senatvės, bet ir dėl Tomo paauglystės vėjų, besibaldančių po jauną jo galvą.

Atsitiko taip, kaip ir labai patyrusiems vairuotojams kartais atsitinka: nuleido padangą. Linksmai siautėdamas su draugais ne kartą ir be kelių po laukus pravažiuodavo, todėl nenuostabu, kad vieną vakarą jaunik­lių ūžavimas pasibaigė ne visai sėkmingai. Sudrausti nebuvo kam. Rytą reikia mom nuvežti į darbą, o mašinėlė stovi kieme persikreipusi. Ponia Gordon išėjo pėsčia į darbą, o nusiminęs šaunusis vairuotojas į mokyklą išvažiavo kaip ir anksčiau – autobusu.

Ne mokslas tą dieną, o mintys, iš kur paimti pinigų padangoms, visą laiką sukosi jo galvoje. Prisiminė automobilių kapines ir po pamokų sėdo ant dviračio. Važiuodamas Hanoverio plentu pro savo vaikystės namus, jis nepasuko galvos. Nepažiūrėjo nei į Lynčų pusę. Graudulys ir pyktis spaudė širdį. Norėjo kur nors pamatyti Hermaną Šiuik, kad galėtų negyvai jį užspardyti, bet abiejų laimei, nepamatė. To taisyklingai gimusio ir pakrikštyto kalės vaiko nei kunigas, nei Dievas iš bažnyčios neišmetė. Kartą pasitaikė, kad, sukdamas dviračiu pro šalį, Tomas matė, kaip Hermanas už parankės laikydamas savo mamytę išėjo su visais po pamaldų iš bažnyčios. Kunigas, kaip ir visiems, taip ir jam paspaudė ranką, abu šypsojosi. Bet dabar gal jau to šunsnukio ir gyvo nebėra, nes tokius kas nors anksčiau ar vėliau užmuša. „Geriau anksčiau“,– dar pagalvojo apie jį ir užmiršo. Tomas Gordonas daug vyriškesnių keiksmažodžių jau žinojo ir nevengė jais pasišvaistyti draugų tarpe, bet vienoje mintyje ar sakinyje su Dievu, kaip ir mergaitėms ar mom girdint, jokiu būdu nedrįso ištarti. Jis pamoką virtuvėje mazgote per veidą visam laikui išmoko dar ant Hanoverio plento. Tokia virtuvėse galiojo auklėjimo metodika ir vaizdumo priemonės.

Sustojo Frederikų kieme, rado duris atdaras, įėjo. Ponas Frederikas, kai jau pažino atvykėlį, apsidžiaugė ir pagyrė jo ūgį, o už padėvėtą padangą paprašė 15 dolerių. Bet nė vienoje Tomo kišenėje penkiolika dolerių nešiugždėjo. Nei dešimt. Nebuvo ir penkių. Negavęs padangos ir nepamatęs Džeraldo, nes tas, pasirodo, metęs mokyklą ir išvažiavęs uždarbiauti, Tomas Gordonas grįžo namo.

Gatvė vadinosi Nauja Senoji. Toje gatvėje gal už dviejų mylių nuo ponios Gordon trobelės gyveno Tomo bičiulis Teo Čebubini, kuris „prisibičiuliavo“ prie jo tuojau, kai tik kieme pasirodė Chevy Bell Air. Būdamas net dviem metais vyresnis, o mašinos neturėdamas, jis tuojau taikėsi į draugus, o patiklus ir atviras Tomas jį priėmė daug negalvodamas. Čebubini, kurio vardu niekas nevadino, o tik pavarde, tuojau sumetė, kaip atgaivinti Tomo automobilį.

– Aš tau paskolinsiu padangą, o tu man ją grąžinsi, kai tik savo turėsi.

Pasiūlymas pasirodė patrauklus, bet Tomas vis tiek abejojo:

– Gal tu taip pat žinai, kada aš savo turėsiu.

– Nė nepajusi kaip turėsi, – šmaikštavo Čebubini, iš tėvo garažo išridendamas padangą.

Bet pajuto, dar ir kaip greitai pajuto! Ir pajuto daugiau, ne tik padangą. Jau kitą naktį abu vaikinai dviračiais pasiekė Frederiko seną gerą automobilių „paskutinį poilsio parką“, įlindo per taip niekada ir neužtaisytą spragą ir, buferio domkratu kilstelėję vieną nudėvėtą, bet dar nesubliuškusiomis padangomis automobilį, žybt, žybt jį nuavė. Senas senutėlis Frederikų šuo dar atsiminė Tomą ir vizgindamas uodegą draugiškai bendradarbiavo visai operacijai. Kelyje atgal vagišius kažkas pamatė: nori nenori atsisuksi pažiūrėti į porą paauglių, gabenančių po dvi padangas. Bet namus pasiekė saugiai. Visas grobis atiteko Čebubiniui ir sugulė į jo tėvo garažą, o Tomas parvažiavo namo, galvodamas, kad jau rytoj jis sutvarkys savo mašiną ir padės dviratį pailsėti. Bet nuo slenksčio grįžo atgal ir ryto nelaukęs pakeitė savo pradurtą padangą gautąja iš Čebubinio. Darbas toks, kad ir užsimerkęs galėjai greitai atlikti. Pradurtą padangą paleido riedėti į Nešaminį. Užkandęs virtuvėje, atsigulė.

Kažkoks negeras jausmas smelkėsi į sąmonę: Tomas pirmiausiai jautėsi apkvailintas, juk jam padedant už vieną Čebubinis gavo keturias, o antras dalykas, daug bjauresnis už pirmąjį, graužė net skaudžiau: juk apiplėšė savo vaikystės draugo tėvą. Neramia širdimi krito miegoti, beveik įtardamas, kad rytojus nieko gero nežada. Ir tikrai. Ne žadintuvas sučirškė, o pažadino policininkai, garsiai belsdami į duris:

– Atidarykit, policija!