Gediminas Banaitis-Skrandis
OBJEKTAS – administracinis pastatas „Radijo namai“
ARCHITEKTAI – Skirmantė Kubiliūtė‑Deniušienė, Evelina Talandzevičienė, Rytis Mikulionis, Martynas Lukas, Viltė Tamulė | Architektūros studija „Plazma“
UŽSAKOVAS – UAB „M-1“
VIETA – A. Smetonos g. 7, VilniusDaugiau
ATĖNĖ JASAITĖ
Tą vakarą į prabanga ir skoniu alsuojantį renginį rinkosi garsūs, įtakingi svečiai. Jie žengė raudonu kilimu tarsi istorijos scena – išdidžiai, elegantiškai ir sąmoningai. Idealiai prigludę švarkai, nėriniai, atlasas, išraiškingi aksesuarai ir cilindrai atrodė kaip stiliaus šventė. Tačiau šįkart tai buvo kur kas daugiau – tikras manifestas.
2025-ųjų „MET Gala“ priminė pasauliui, kad mada kartais tampa kova ir poezija. Šventės pasakojimo ašimi tapo juodasis dendis – figūra, įkūnijusi stilių kaip tylų protestą, pavertusi drabužį ginklu prieš stereotipus, o eleganciją – atsaku į istorines skriaudas.Daugiau
JURGIS KUBILIUS
Buvo nykus ruduo, o gal toks pats pilkas pavasaris, kai maždaug 2019 m. per elektroninės muzikos paskaitą Lukiškių aikštėje stovinčiuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose žymus lietuvių kompozitorius mums pristatinėjo dirbtinio intelekto (DI) galimybes kurti muziką. Daug kas tada atrodė arba kaip iš mokslinės fantastikos srities, arba kažkas, kuo domisi tik studijose užsidarę kompozitoriai moksliukai. Tačiau vienas DI garso takelis įstrigo atmintin: dėstytojas paprašė sukurti maždaug minutės trukmės melodiją – lėto tempo, ramią, grojamą trimitu. „Čia kaip žiauriai prasta porno muzika“, – tai, kas suskambo iš kolonėlių, taikliai apibūdino bendrakursis.Daugiau
KALBINO ZIGMAS KALESINSKAS
„Vakarų kultūra ilgą laiką buvo grindžiama kova su gamta ir siekiu ją nurungti. Apibrėždama skirtį tarp žmogiškų jausmų ir gyvūniškų instinktų, žmonija išmoko pažaboti gamtą – prijaukinti laukinius gyvūnus, paversti dykynes kultūriniais kraštovaizdžiais. Tačiau XX a. pabaigoje atsidūrėme lūžio taške: pažangos tikslas nebeatrodo savaime suprantamas, o gamta ir kultūra – nebepriešinamos. Gyvūnų skulptūros šiandien išgyvena tikrą atgimimą, ir niekur tai nesijaučia taip ryškiai, kaip Jungtinėse Valstijose“, – teigia Larsas Jonssonas, švedų dailininkas ir ornitologas knygoje „Kentas Ullbergas: Monumentai gamtai“ (Todd Wilkinson, Kent Ullberg: Monuments to Nature, 1998).Daugiau
JULIJUS GRICKEVIČIUS
Vasara neatsiejama nuo festivalių po atviru dangumi. Roskildė Danijoje, „Burning Man“ Nevados dykumoje, JAV, Sigetvaras Vengrijoje, Glastonberis Didžiojoje Britanijoje ir jų atitikmenys Lietuvoje yra demokratijos, įvairovės, bendruomeniškumo ir meno centrai, o jų misija – jungti žmones, dalintis vertybėmis, atverti erdvę neribotai saviraiškai ir laisvei. Tai tarsi 1969 m. vykusio garsiojo Vudstoko, tapusio manifestu, kontrkultūros, taikos, meilės ir jaunimo maišto simboliu, aidas. Priešingoje svarstyklių pusėje, stereotipiškai, – klasikinės muzikos ir operos festivaliai, žinovų ir mėgėjų puotos, sukaustytos elitizmo, nuobodžių aprangos kodų ir neįkandamų bilietų kainų. Šiame rašinyje norėčiau pasiūlyti kelis maršrutus vasarai ir paaiškinti, kodėl klasikinės muzikos festivaliai yra greito gyvenimo priešnuodis, o jų pirminė idėja nedaug kuo skiriasi nuo didžiųjų renginių po atviru dangumi. Festivalio idėja iš esmės, nepriklausomai nuo laikmečio, buvo susijusi su tomis pačiomis vertybėmis, kaip ir šiuolaikiniai open air.Daugiau
SILVIJA BUTKUTĖ
Šis tekstas – liudijimas iš arti apie bene didžiausią šokio projektą Lietuvoje, aprėpiantį bendradarbiavimą nuo Kauno iki Oslo – Kauno šokio teatro „Aura“ ir norvegų šokio teatro „Panta Rei“ kūrinį, pakrikštytą jausmingu vardu „Godos“. Jis talpina savyje subtilų choreografių moterų kūrybinį procesą ir sunkiai žodžiais apibūdinamą ilgesį, būdingą lietuviškam nacionaliniam identitetui. Klasika tapęs dviejų dalių spektaklis jau beveik dešimtmetį sėkmingai gyvuoja scenoje, choreografei Birutei Letukaitei vis pakoreguojant jo pavidalą. Šiemet žiūrovams pristatyta trečia spektaklio „Godos“ versija, tai paskatino pasirausti atminties archyvuose, grįžtant į tuos laikus, kai dirbau vadybininke „Auroje“ ir gastroliavau kartu su trupe po tarptautinius šokio renginius. Keli svarbiausi „Godų“ evoliucijos momentai, stengiantis atsakyti į klausimą apie spektaklio perdirbinio kelius ir klystkelius: kokios „Godos“ buvo tada, 2016-aisiais, ir kokias regime šiandien?Daugiau
ORNELA RAMAŠAUSKAITĖ
Atsimenu, kaip vaikystėje su draugėmis juokėmės iš babos, kad jos namuose kilimas kabo ant sienos. Atrodė, kad tai provincialumo ženklas. „Normalūs“ žmonės kilimu dengia grindis, o ne kabina kaip paveikslą – taip tada galvojome. „Nesupranti, vaikeli, – sakė bobutė.Daugiau
KALBINO IEVA PAKALNIŠKYTĖ
Yra muzikantų, kurie muziką atlieka, ir yra tokių, kurie, regis, ja tiesiog gyvena. Viktorija Gečytė neabejotinai priklauso pastariesiems. Jos istorija, prasidėjusi penkiametės pasirodymais scenoje ir televizijoje, nėra pasakojimas apie atrastą pašaukimą – tai pasakojimas apie pašaukimą, kuris niekada nebuvo pamestas. Gilus prigimtinis ryšys su muzika ją natūraliai vedė į JAV universitetą, Paryžiaus klubų scenas ir galiausiai į kūrybinę partnerystę su kontrabosininku Geneʼu Perla – žmogumi, grojusiu su tokiomis džiazo legendomis kaip Elvinas Jonesas, Sonny Rollinsas, Sarah Vaughan, Nina Simone ir daugeliu kitų. Daugiau nei penkiolika metų koncertuojanti Amerikoje ir Europoje Viktorija kritikų giriama už nepriekaištingą techniką, išjaustą stilių ir rafinuotas interpretacijas. „Sunku patikėti, kad ji yra lietuvių kilmės ir nepraleido vaikystės Niujorko džiazo klubuose“, – rašė prancūzų spauda. Viktorija, perpratusi tradicinio džiazo prigimtį, jau dabar prilyginama šio žanro žvaigždėms.Daugiau
MUSTAFA UZUNER
Nuo pat pirmos iniciatyvos dar 1939 m. rengiamas Kanų kino festivalis žingsniuodamas raudonu kilimu tempia prestižo šleifą. Jo spindesys visiems puikiai pažįstamas: nuo kino kūrėjų, aktorių, industrijos atstovų iki paparacių ir viso pasaulio sinefilų. Pasaka Pietų Prancūzijoje, kur susitinka kokybė, elegancija, ambicijos, fortūna. Tačiau režisierius, kino tyrinėtojas Mustafa Uzuneris primena, kad kiekviena moneta turi dvi puses, ir retrospektyviai aptaria dvejopus Kanus. Šiuometinius, kurie toli gražu neatitinka auksinio pjūvio idealo: politika, privatūs interesai ir per didelis dėmesys apdovanojimams. Teksto autorius ragina nepasimesti festivalio intrigose, prabangoje ir dalinasi programos paraštėse esančiais filmais, pulsuojančiais tikrumu, autentiškomis istorijomis, prasmingomis įžvalgomis ir netikėta estetine forma. Juk su misija sukurti erdvę tarptautiniam dialogui ir su meninės laisvės siekiu dieną prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir pradėjo savo istoriją šis pasaulinės reikšmės kino įvykis.
Įžangą parengė Silvija ButkutėDaugiau
Kirill Kobrin
„Mano vaikystė – gatvės, už kurių gatvės ir dar gatvės, ir dar gatvės. Gatvės apibrėžia tavo esmę ir gatvės tave įkalina be jokių automagistralės, greitkelio ar plento ženklų.“ Taip prasideda jo „Autobiografija“. Kai prieš dešimt metų pradėjau ją skaityti, mane nustebino keistas sutapimas, panašus motyvas, gal net labiau užuomina apie kažką, tačiau niekam nežinomą, nuo ko taip pat prasideda gyvenimo ilgio pasakojimas. Dar nesibaigusio gyvenimo. Štai čia tebūnie atspirties taškas. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų grafomanijos demonas stumtelėjo visiškai jauną mane imtis „prozos rašymo“; kadangi nebuvo visiškai jokios temos, ėmiau rašyti apie save, na, maždaug taip: štai aš einu savo miesto rajonu, gatvės, gatvės, senos gatvės, naujos gatvės, įvairios gatvės, daugiau ar mažiau man pažįstamos gatvės, bet visiškai neaišku, kas už jų, greičiausiai nieko ten ir nėra. Mano jaunystės grafomanija buvo visiškai nuoširdi – neturėjau apie ką pasakoti, išskyrus savo proletarinio rajono gatves pramoniniame mieste. Visi vėlesni siužetai prasidėjo nuo šio taško, bet tada, daugiau nei prieš keturiasdešimt metų, suprantama, negalėjau apie tai žinoti.Daugiau
JOSHUA SPERLING
Johnas Bergeris (1926–2017) – britų rašytojas, tapytojas, meno kritikas, į Vakarų kultūros pasaulį įsiveržęs 1972 m. su BBC programa „Matymo būdai“ (Ways of Seeing) ir tais pačiais metais pasirodžiusiu romanu „G.“, apdovanotu Bookerio literatūros premija. Keturi televizijos laidos epizodai virto to paties pavadinimo knyga, kurios įtaka milijonams vaizduojamojo meno kūrėjų ir mylėtojų išlieka neišmatuojama. „Matymo būdams“ skiriamos akademinės konferencijos, apie šį serialą kuriamos televizijos ir radijo laidos. Vieną svarbiausių XX a. dailėtyros tekstų 2019 m. išleido „Kitos knygos“, veikalą pavadinusios „Kaip menas moko matyti“ (vertė Paulius Jevsejevas).Daugiau
IGNAS KAZAKEVIČIUS
Raktas į Vlado Oržekausko kūrybos pasaulį yra pareidolija – jausmas, lyg daiktų metami šešėliai ar debesų pavidalai kažką primintų. Formų neapibrėžtumas suteikia galimybę subjektyvioms patirtims. Šis fenomenas nuo seniausių laikų plačiai naudojamas vaizduojamajame mene. Vladas primena, kad Leonardas da Vinci savo užrašų knygelėje yra aptaręs pareidoliją kaip kūrybos metodą menininkams: „Atidžiai pažvelgus į senas ir dėmėmis nusėtas sienas, akmenis ir gyslotą margaspalvį marmurą, gali pasirodyti, kad juose matai įvairias kompozicijas, peizažus, mūšius, judančias figūras, keistas veidų išraiškas, drabužius ir begalę kitų objektų. Šios chaotiškos linijos įkvepia kūrybingą genijų naujiems darbams.“Daugiau
JAWNI HAN
Filme „Mikis 17“ praleista kažkas esminio
Už filmą „Parazitas“ (Parasite, 2019) „Oskarais“ apdovanoto Pietų Korėjos režisieriaus Bongo Joon-ho naujausia mokslinės fantastikos komedija „Mikis 17“ (Mickey 17, 2025) kino teatruose nesusilaukė žiūrovų antplūdžio. Nors futuristinį pasaulį vaizduojančio filmo scenarijus originalus ir pristato populiarią nemirtingumo temą, tačiau kūrinys chaotiškas, vietomis pernelyg absurdiškas, o Bongui būdingas kandus humoras virtęs sunkiai iššifruojamu farsu. Niujorke gyvenanti kino kritikė, režisierė ir vertėja Jawni Han, kilusi iš Seulo, analizuoja šio žymaus menininko kūrybą, ragindama atkreipti dėmesį į Pietų Korėjos politinio klimato realybę. Ką reiškia korėjietiškas būtent šio režisieriaus kūrybą charakterizuojantis žodis piksari (삑사리), kas Bongą sieja su kraštiečiu kino klasiku Kimu Ki-youngu ir kodėl mums, žiūrovams iš viso pasaulio, prieš klijuojant filmams tokias etiketes kaip „akiplėšiškas“, „lėkštas“, „nesąmonė“, būtina pasidomėti turinio vingrybėmis ir kūrimo aplinkybėmis giliau? Kas liko nepastebėta naujausiame B. Joon-ho filme?
Įžangą parengė Silvija ButkutėDaugiau
AUGUSTĖ GITTINS
Kartais į menininkus žiūrime rimčiau nei jie patys į save. Galbūt bijome susidūrimo su talentu apdovanotaisiais ir jausmo, kad esame mažesni, paprastesni ir ne viską žinantys. Tokia ta daugeliui būdinga baimė, šauniai dangstoma šnekomis apie tai, kas išgirsta, matyta, ragauta, aplankyta. Mano savimeilę glosto pokalbis su žemišku kūrėju, turinčiu puikų humoro jausmą, nevengiančiu rodyti savo raumenų instagrame ir žaibiškai atsakančiu į elektroninius laiškus. Tai nesumenkina jo, klasikinės muzikos kompozitoriaus ir atlikėjo, statuso, ir nuslopina baimę, kad galiu pasirodyti neužtektinai išprususi.Daugiau
NICOLÁS LLORENS LEBEAU
Vienas svarbiausių XX a. pradžios moderniojo meno kūrėjų – lietuvių dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Jo novatoriška kūryba, veikiama modernizmo bei tuo metu Rytų Europoje kilusių nacionalinių judėjimų, pralenkė savo laiką ir nubrėžė naujas estetines bei menines kryptis.
Plačiausiai pripažinti šio tapytojo ir muziko kūriniai priskiriami simbolizmo ir art nouveau srovėms. Akivaizdžiai sapniško ir abstraktaus pobūdžio darbai, įkvėpti lietuvių mitologijos ir gamtos, formuoja savitą, tautiniais motyvais paremtą Lietuvos vizualinę tapatybę.Daugiau
DOMINYKAS MATULIONIS
Nuo trejų iki aštuoniolikos
– Išvežk mane į mišką, kad vilkai užpultų ir sudraskytų į gabalus. Dieve, kad greičiau viskas baigtųsi!
Man nusibodo klausytis, visa tai tiek kartų girdėta.
Grimuoju močiutę – geltoni ratilai apie paakius. Apvelku gelsvu, ryškiai per dideliu lietpalčiu. Maža klounė vėl skundžiasi:
– Greičiau numirt, ir tada baigtųsi! Meldžiu kasdieną, kad mane papjautų. Išvežkit mane į mišką, ar girdit, išvežkit pas vilkus! Jūs nemylit manęs, visi nekenčiat!
Užlipusi ant taburetės, susvyruoja, griūva, bumbt – galva trenkiasi į spintelę. Iššoka raudonas gumbas. Klounė nutaiso kreivą miną, sėdi ir baubia, kol ieškau tepalo.
Ir visi tie veidai, nors mano nuspalvinti labai ryškiai, visi iki vieno nutraukdavo numerį įdomiausioje vietoje.Daugiau
IEVA REKŠTYTĖ-MATULIAUSKĖ
Per pastaruosius penkiolika metų architektės Gilmos Teodoros Gylytės darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus architektūrinio atsinaujinimo. Jie tapo dalimi platesnės diskusijos apie tai, kaip pastatai ne tik tarnauja žmonėms, bet ir veikia jų elgseną, tarpusavio santykius bei emocinę savijautą. Gilma – ne tik žmogiškumą architektūroje skleidžianti kūrėja, bet ir plataus mąstymo vizionierė. Jos svajonių miestas – ne blizgantis ar stulbinantis, o tas, kuriame tiesiog gera būti. Kaip jos namuose.Daugiau
VLADAS BRAZIŪNAS
KARALIŪNAIČIOS, LAUMĖS IR VYŠNIOS
Vaikas Stalino laidotuvių neprisimena. Buvo metų ir pusantro mėnesio. Pirmųjų Stalino įpėdinių, irgi vienas kitą smagiai galabijusių, taip pat ne. Daug vėliau tik girdėjo gerokai įgėrusį, užtat naktimis nebeužmiegantį senelį karštai ginčijantis tai su Berija, tai su Malenkovu, tai dar su kokia šmėkla. Ne, veikiau čia nei ginčas, nei barnis. Čia vien monologinė barnių dalis. Atsakyt, pasiteisint, savo teisybės išklot jie negali, užtat senelis pučiasi ir putojas pasijutęs teisus ir tvirtas, pranašus ir užtat patenkintas, iškalbingai jis juos koneveikia ir plūsta, kam ubagais Lietuvėlę užleidę. Žoliàku vadž’. Taigi žulikų valdžia, ne kitaip. Įsikarščiuoja, aprimsta, vėl uždainuoja.Daugiau
KALBINO INA PAREIGYTĖ
Gabrielė Labanauskaitė – ne tik dramaturgė, bet ir žmogaus teisių aktyvistė, tad nenuostabu, kad savo kūryba ji siekia šviesti visuomenę socialinės nelygybės klausimais. Vienas jų – moterų diskriminacija. Tačiau kalbėsimės ne tik apie tai: aptarsime ir dramaturgijos vertinimą Lietuvoje, pačios G. Labanauskaitės kūrybą, jos procesus ir artėjančią premjerą.Daugiau
Tavo palieptas
nusipurčiau dulkes nuo sandalų
ir išėjau
į naktį tykią
tamsoje garnio lizde
radau mažytį kopūstą
vidury tuščio lauko
lizdas lizde kopūstas
perpjovęs tą raukšlėtą senuką
radau skardžiabalsį gretasienį
tarp šešių sienų
įkalintas žiogas
juoda avis
tarp žalių smuikininkų
groja saksofonu
paprastai prie upės
vidinėje tvirtovėje
dialogas natomis
do re mi fa sol la si
o paskutinė įmetama
į žiogo kepurę
žaliūkas pakelia monetą
ant sidabrinio
keista kalba užrašyta
le prochain arrêt est
le Royaume de DieuDaugiau