Teatro premjeros žiūrovui trunka kelias valandas, tačiau jų kelias prasideda gerokai anksčiau – planuojant, derantis, abejojant ir sprendžiant rutiniškas problemas. Agnė Burovienė visa tai pažįsta iš arti. Dar studijuodama menotyrą Vytauto Didžiojo universitete ji į teatrą atėjo kaip savanorė, vėliau tapo atsakinga už reklamos projektus, užėmė pagrindines pareigas vadybos skyriuje, o šiandien yra Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai.

Su pozityvumu trykštančia A. Buroviene kalbamės apie tai, kas svarbiausia prodiusuojant pasaulinės teatro žvaigždės Roberto Wilsono spektaklius, kokių pageidavimų tenka išgirsti iš menininkų, kaip sekasi atspėti šiuolaikinio žiūrovo poreikius, kokių iššūkių kyla dirbant su įstaigos rinkodara, kokios gerosios patirties parsiveža iš Europos teatrų ir kaip pavyksta brėžti liniją tarp darbo ir gyvenimo.

Aktoriai, režisieriai yra matomi teatro veidai. Net techninis personalas kartais atsiduria žiūrovų akiratyje. Tuo tarpu vadybos profesionalai ir jų darbas tarsi lieka užkulisiuose. Ar iš tiesų taip yra?

Drįsčiau šiek tiek pataisyti: mūsų darbo rezultatai dažnai lemia pirmąjį teatro ir visuomenės susitikimą. Būtent vadybos komandos dėka žiūrovus pasiekia informacija apie būsimas premjeras, įstaigos veiklą ir įvairias iniciatyvas.

Dažnai manoma, kad teatras apsiriboja spektaklių kūrimu ir rodymu, tačiau bėgant metams viskas gerokai išsiplėtė. Tai, ką matome scenoje, išlieka pagrindu, tačiau prisidėjo edukacinės programos, plati ir prasminga savanorystės veikla, tarptautiniai bendradarbiavimo projektai, partnerystės su universitetais, muziejais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei fondais, taip pat spektaklių pritaikymas žmonėms, turintiems specialiųjų poreikių.

Visa tai reikia inicijuoti, koordinuoti, prižiūrėti įgyvendinimą ir spręsti kylančius iššūkius. Taigi puiku, kad teatre dirba ne tik aktoriai.

Galbūt ne visi žino, kad jūsų skyrius prisideda ne tik prie komunikacijos, bet ir prie spektaklio vizualinio identiteto, o kartais net padeda sugalvoti jo pavadinimą. Kur baigiasi vadyba ir prasideda kūryba?

Ten pat, kur baigiasi repeticijos ir prasideda spektaklis – teoriškai visi žino, praktiškai niekas. Galbūt ir nereikia ieškoti tikslios takoskyros, juk teatre visi puikiai sugyvename po vienu stogu.

Mano patirtis rodo, kad originaliausios idėjos dažniausiai gimsta tada, kai, atrodo, laiko joms jau nebelikę arba tenka veikti visiškai ant termino ribos. Todėl vadybos skyriuje nuolat ieškome netradicinių sprendimų. Jei vienam tądien kūrybos arterija kiek užsikimšusi, kitam ji kaip tik atsiveria.

Dažnai dirbame tarsi reklamos agentūra – galvojame šūkius, diskutuojame dėl vizualikos, planuojame komunikacijos kanalus, mąstome, kaip pritraukti naują auditoriją ir suaktyvinti pardavimus, o kartais įsitraukiame ir į spektaklių pavadinimų paieškas. Dažniausiai mums padeda nemaža komanda.

Anksčiau daugiau eksperimentuodavome su partizanine reklama, tačiau šiandien mūsų veiklų spektras gerokai platesnis, todėl vaizduotę vis dažniau tenka nukreipti į ilgalaikius sprendimus ir tvarių darbo principų diegimą. Teatre kūryba be vadybos dažnai lieka idėja, o vadyba be kūrybos – tik tvarkingas kalendorius.

Agne, teatre dirbi daugiau nei aštuoniolika metų. Kaip per tą laiką pasikeitė rinkodara?

Veiklą šioje įstaigoje pradėjau pirmajame universiteto kurse kaip savanorė – išnešiodavau repertuarus ir skrajutes. Tuo metu daugiausia rėmėmės spauda, lauko reklama, leidiniais ir tiesioginio santykio su žiūrovu kūrimu.

Paradoksalu, tačiau jau tada NKDT (tuomet – Valstybinis Kauno dramos teatras) kai kuriais aspektais buvo pralenkęs laiką: organizuodavo įvaizdines fotosesijas, ieškojo netradicinių būdų kalbėtis su publika, renginiai vykdavo net renovuojamose erdvėse.

Per tuos metus pasikeitė ne tik rinkodaros priemonės, bet ir vadybos funkcijos. Anksčiau daugiausia energijos skirdavome tam, kaip pasiekti žiūrovą ir papasakoti jam apie spektaklį. Šiandien mūsų skyrius veikia kur kas platesniame lauke – nuo strateginio planavimo, auditorijų plėtros ir duomenų analizės iki tarptautinių partnerysčių, gastrolių, kūrybinių komandų koordinavimo, archyvo skaitmeninimo ar viešųjų pirkimų procesų.

Vis dėlto svarbiausi dalykai išliko. Kaip ir prieš aštuoniolika metų, teatrą vis dar kuria žmonės, kurie myli savo darbą ir juo tiki. Man labai smagu, kad bėgant laikui kolektyvas pasipildė nauja talentingų kolegų karta.

Šiandien ieškoma itin kūrybiškų būdų prisistatyti – nuo netikėtų akcijų miesto erdvėse iki įsimintinų įvaizdžio kampanijų. Ar galima sakyti, kad teatras prasideda ne nuo rūbinės, o nuo pirmosios žinutės apie spektaklį?

Pritariu šiai minčiai. Pažintis su kūriniu dažniausiai užsimezga socialiniuose tinkluose, išgirdus draugo rekomendaciją, perskaičius straipsnį ar, rečiau, gatvėje pamačius plakatą. Būtent tada ima formuotis lūkesčiai, nuotaika ir smalsumas.

Vis dėlto komunikacijos tikslas nėra vien atkreipti dėmesį ir privilioti į teatrą. Ji tampa pirmuoju spektaklio sluoksniu – kvietimu, nuoroda ar užuomina į pasaulį, kurį žmonės vėliau atras salėje.

Kita vertus, vis dar galioja sena tiesa: jei kūrinys nepateisina pažado, ilgainiui jokia kampanija nebepadės. Reklama gali atvesti lankytoją, tačiau tai, kas vyksta scenoje, lemia, ar jis norės sugrįžti.

Todėl sakyčiau, kad šiandien teatras prasideda nuo komunikacijos, bet iš tiesų gimsta tik tada, kai salėje užgęsta šviesos.

Žiūrovai ir kolegos visuomet laukia premjerų. Ką šis įvykis reiškia Tau? Jų būta turbūt arti šimto? Ar vis dar išlieka jaudulys?

Iki šimto dar nesuskaičiavau, tačiau šiurpuliukai po kūną bėgioja kaskart. Premjera man visų pirma yra komandinio darbo kulminacija. Scenoje matome aktorius, bet prie spektaklio prisideda daugybė žmonių – nuo režisieriaus iki vairuotojo, technikų ar kolegų iš finansų skyriaus. Visi savaip susitapatiname su rezultatu ir laukiame tos akimirkos, kai spektaklis pirmą kartą susitiks su žiūrovu.

Po renginio nuoširdžiai sveikiname kūrėjus, o kitą rytą prasideda ne mažiau svarbi dalis – įspūdžių ir pastebėjimų aptarimai. Niekada negali žinoti, kokia ateitis laukia spektaklio, ar jis ras savo žiūrovą ir kokį santykį su juo sukurs. Turbūt todėl kiekviena premjera man yra ne finišas, o naujos kelionės pradžia.

Pastaraisiais metais NKDT vis aktyviau bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais ir dalyvauja užsienio festivaliuose. Repertuare atsirado ir pasaulinio garso režisieriaus R. Wilsono spektakliai „Dorianas“ bei „Septynios vienatvės“. Tu buvai šių projektų prodiuserė. Kaip tokie įvykiai keičia teatro veidą ir ambicijas?

Viskas prasidėjo 2020-aisiais, kai Kaunas ruošėsi tapti Europos kultūros sostine, o įvairios organizacijos buvo kviečiamos drąsiai svajoti apie tai, kas anksčiau atrodė sunkiai įmanoma. Tuo metu turėjome tik pavienės patirties dirbant su užsienio režisieriais.

NKDT vadovo Egidijaus Stanciko pažintis su R. Wilsonu atvėrė kelią spektakliui „Dorianas“ – sukūrėme jį su Diuseldorfo teatru, darbas tapo vienu svarbiausių programos „Kaunas 2022“ įvykių. Įtraukėme komandas iš Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Islandijos, Norvegijos, Vengrijos, JAV ir Vokietijos. Šiuos metus apibūdinčiau kaip stiprios turbulencijos laikotarpį, nepaprastai nuvarginusį ir kartu sustiprinusį kolektyvą. Įkvėpti sėkmės pradėjome įgyvendinti Afrikos bei Europos teatrų tarpkontinentinį projektą, įstojome į tarptautinį tinklą „Prospero NEW“ ir supratome, kad džino į butelį nebesuleisime. O gal ir nebereikia. Atėjo suvokimas, kad tarptautinis bendradarbiavimas gali būti ne vien atskiras projektas, o svarbi įstaigos tapatybės dalis.

Vėliau, susibičiuliavus su R. Wilsono komanda, ėmėme jį kalbinti sugrįžti ir pristatyti ką nors unikalaus Lietuvoje, lietuviško. Mūsų džiaugsmui, jis sutiko imtis Oskaro Milašiaus kūrybos, tačiau beveik parengęs spektaklio eskizą iškeliavo Anapilin, „Septynių vienatvių“ pabaigą patikėdamas savo ilgamečiams bendražygiams. Kaunas tapo paskutine vieta, kur suspindėjo jo vizija, virtusi ne tik spektakliu, bet ir palikimu.

Be abejonės, darbas su šia iškilia asmenybe įrašė NKDT į tarptautinį teatro žemėlapį. Šiandien jaučiame vis didesnį pasaulyje pripažintų kūrėjų pasitikėjimą, o anksčiau sunkiai įsivaizduotos partnerystės tampa realiais projektais. Vienas jų – šiuo metu planuojamas spektaklis su garsaus „Schaubühne“ teatro meno vadovu Thomasu Ostermeieriu.

Svarbiausia, kad šios patirtys pakeitė ne tik tai, kaip mus mato pasaulis, bet ir tai, kaip save regime patys. Jos leido patikėti, kad Kaune galime kurti ir Lietuvai pristatyti pasaulinio lygio menininkų darbus, o mūsų spektakliai yra įdomūs ir tarptautinei auditorijai. Tai patvirtina planuojamos gastrolės į Buenos Aires su „Dorianu“ ir „Septyniomis vienatvėmis“.

Pakalbėkime apie prodiuserio darbo ypatumus. Su teatro bendruomenės nariais užmezgi labai šiltus santykius. Formalias sutarties eilutes, numatančias honorarą, papildo įvairūs buitiniai klausimai: šiltesnė antklodė viešbutyje, pageidaujami TV kanalai, mėgstama kava. Kaip sekasi išlaikyti profesionalų ir kartu asmenišką ryšį? Kodėl Tau svarbus visapusiškas pasitikėjimas?

Prodiuserio veikla pirmiausia nukreipta į žmones. Sutartys, biudžetai, grafikai ir logistika irgi labai svarbu, tačiau tai – tik dalis bendradarbiavimo. Ypač teatre, kur kūrybinis procesas dažnai trunka ne vieną mėnesį, o kartais ir kelerius metus.

Niekada negalvojau, kad rūpestis žmogumi prasideda ir baigiasi sutarties sąlygomis. Žinoma, tavo paminėtos buities detalės nėra esminiai dalykai. Tačiau už tokių smulkmenų slypi labai aiški žinutė: mes tavęs laukiame, mums svarbu, kad čia jaustumeisi gerai ir galėtum susitelkti į savo viziją.

Pasitikėjimas man labai svarbus, nes dideli projektai beveik niekada nevyksta pagal planą. Atsiranda nenumatytų situacijų, kūrybinių abejonių, kartais ir nuovargio. Tuomet labiausiai padeda ne sutarties punktai, o žinojimas, kad gali atvirai kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų.

Per daugelį metų supratau, kad profesionalumas ir žmogiškumas vienas kitam neprieštarauja. Atvirkščiai – kuo aukštesnio lygio menininkus tenka sutikti, tuo dažniau įsitikinu, kad pagarba, dėmesys ir nuoširdus santykis yra ne mažiau svarbūs nei tiksliai sudėliotas repeticijų grafikas.

Man pačiai didžiausias komplimentas yra tada, kai po įgyvendinto projekto kolegoms norisi sugrįžti ne tik dėl teatro, bet ir dėl jame sutiktų žmonių.

NKDT repertuare yra daugiau nei trisdešimt spektaklių. Vieni gyvuoja jau ilgiau nei dešimtmetį, kiti – sezoną ar du. Kas tą lemia? Ar yra receptas, užtikrinantis kūrinio sėkmę?

Jei rasčiau tokį receptą, jį taikytume kiekvienai premjerai… Bet būtų neįdomu, nes jos visos supanašėtų. Kartais atrodo, kad aplinkybės palankios, tačiau kūrinys taip ir neranda auditorijos. O tas, iš kurio niekas nesitiki stebuklų, gyvuoja ne vienus metus. Teatre vis dar lieka paslapties ir tai yra viena gražiausių šios profesijos dalių.

Nuo pirmadienio iki penktadienio Tau netrūksta susitikimų, sprendimų ir netikėtų situacijų. Ar pavyksta rūpesčius palikti už namų durų?

Šis klausimas man primena ankstesnį – apie vadybą ir kūrybą. Teoriškai ribą galima brėžti, tačiau praktiškai ji nuolat išsitrina. Teatras ir asmeninis gyvenimas susiliejo.

Kadaise sąmoningai mėginau juos atskirti, tačiau bandymai nebuvo sėkmingi. Dabar matau tik punktyrines linijas. Ir, tiesą pasakius, man taip gyventi paprasčiau.

Tavo laisvalaikis taip pat susijęs su darbu – mėgsti keliauti po Europos teatrus. Kokį įspūdį palieka šios išvykos? Kur mes atsiliekame, o kur lenkiame garsiausias scenos meno įstaigas?

Tikros atostogos man prasideda tada, kai sužinau, kad vietovėje nėra teatrų. Jei jų yra, smalsumas anksčiau ar vėliau nugalės: teks ten nueiti, pasižiūrėti spektaklį, parsivežti programėlių, prisirinkti idėjų ir grįžus viską papasakoti kolegoms. Todėl savisaugos tikslais vasaromis kartais renkuosi salas ar laukinius paplūdimius.

Milane specialiai derinau išvyką prie spektaklio „La Scala“ teatre datos ir supratau, ką iš tiesų reiškia posakis, kad teatras prasideda nuo rūbinės: visoms, net ir penkis žiūrovus talpinančioms ložėms, ten yra priskirta drabužinė. Kiek istorijų jos galėtų papasakoti…

Berlyno „Schaubühne“ nustebino visiškai kitokia atmosfera ir aktorinė mokykla, o Londono nacionalinis teatras – dydžiu, atvirumu žiūrovams ir išplėtota prieinamumo kultūra.

Tokios kelionės primena, kad nėra tobulo modelio. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, stiprybių ir silpnybių. Man atrodo, kad kai kuriose srityse, pavyzdžiui, auditorijų prieinamumo ar papildomų paslaugų kūrimo, dar turime kur augti. Tačiau kartu vis iš naujo įsitikinu, kad Lietuvos vaidybos įstaigos yra labai stiprios menine prasme – mūsų aktorių universalumas, gebėjimas kalbėti metaforomis ir žiūrovų teatro lankymo kultūra yra dalykai, kuriais tikrai galime didžiuotis.

Iš atostogų dažniausiai grįžtu mąstydama ne apie pliusus ir minusus, o apie tai, kokiomis skirtingomis priemonėmis galima kurti meną. Šiuo metu jau nekantrauju rudenį susipažinti su Buenos Airių teatrais.

Ši sritis dažnai įtraukia visą šeimą. Koks šiandien Tavo atžalų – Mato ir Gilės – santykis su teatru? Ar jie tebėra ištikimiausi Tavo darbo vertintojai?

Vaikystėje jie abu filmavosi NKDT vaizdo klipe, skirtame pristatyti visuomenei mūsų spektaklius. Ne taip seniai tai prisiminėme – buvo daug juoko, nes, pasirodo, jų „karjera“ prasidėjo labai anksti.

Gilė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Džiaugiuosi, kad savanorystę mano atstovaujamoje įstaigoje ji pakeitė veikla Nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovų aptarnavimo skyriuje. Dukra visada svajojo ten dirbti ir visai nesunkiai susitaiko su tuo, kad tenka aštuonis vakarus iš eilės žiūrėti tą pačią operą, po jos – kitą, o vėliau ir baletą. Žinoma, kartais, kai mėnesį jos nematau namie, šiek tiek pabambu, tačiau man labai smagu, kad užsiėmimas jai teikia džiaugsmą ir leidžia savarankiškai užsidirbti studentiškų pajamų.

Matas jau baigė vienuoliktą klasę Kauno dailės gimnazijoje ir yra mano bei teatro reklamos kritikas. Neabejoju, kad po šios publikacijos sulauksiu pastabų, jog vieną ar kitą faktą pateikiau ne visai tiksliai, todėl stengiausi būti ypač atidi.

Vis dėlto svarbiausia, kad vieni kitus nuoširdžiai palaikome. Džiaugiamės būdami kartu, o atvirumas, net ir kritiškas, reiškia rūpestį ir meilę. Tiesą pasakius, dabar Mato ir Gilės argumentai gerokai stipresni nei vaikystėje.

Teatras tampa ne tik antraisiais namais, bet ir vieta, kur sutinkami svarbiausi gyvenimo žmonės. Į darbą skubi nebe viena, o su labai gerai žinomu aktoriumi Dainiumi Svobonu. Ši erdvė vis dar jus jungia? O gal priešingai – po įtemptos dienos stengiatės atsitraukti nuo NKDT?

Tiesa – į darbą ir namo keliaujame dviese. Kartais su Dainiumi sustojame kavos ir aptariame repeticijas, tai, kas vyksta teatre, naujas idėjas. Tačiau kalbamės ir apie vaikus, medų ir medsukį, būsimas keliones ar visai kasdieniškus dalykus.

Kadangi teatras mus sujungė, natūralu, kad jis yra mūsų bendro gyvenimo dalis, bet ne vienintelė. Kaip jau minėjau, tarp darbo ir gyvenimo esu nusibrėžusi tik punktyrines linijas. Matyt, taip yra ir su mūsų santykiais – viskas natūraliai susipina, tačiau lieka vietos ne tik pokalbiams, bet ir tylai.

Ko šiandien sau palinkėtum?

Norėčiau daugiau salų be teatrų. O jei profesinė aistra vis dėlto pasivys – bent truputį daugiau laiko pasimėgauti atostogomis.