Nuo trejų iki aštuoniolikos

– Išvežk mane į mišką, kad vilkai užpultų ir sudraskytų į gabalus. Dieve, kad greičiau viskas baigtųsi!
Man nusibodo klausytis, visa tai tiek kartų girdėta.
Grimuoju močiutę – geltoni ratilai apie paakius. Apvelku gelsvu, ryškiai per dideliu lietpalčiu. Maža klounė vėl skundžiasi:
– Greičiau numirt, ir tada baigtųsi! Meldžiu kasdieną, kad mane papjautų. Išvežkit mane į mišką, ar girdit, išvežkit pas vilkus! Jūs nemylit manęs, visi nekenčiat!
Užlipusi ant taburetės, susvyruoja, griūva, bumbt – galva trenkiasi į spintelę. Iššoka raudonas gumbas. Klounė nutaiso kreivą miną, sėdi ir baubia, kol ieškau tepalo.
Ir visi tie veidai, nors mano nuspalvinti labai ryškiai, visi iki vieno nutraukdavo numerį įdomiausioje vietoje.

Nuo penkerių iki trylikos

Violetinė motina, judesiai persmelkti violetinės spalvos. Violetiniais pirštais išmaišo kaladę ir liepia man išsitraukti save.
– Pikų bartukas.
– Teisingai, šaunuolis, o dabar vėl trauk save. – Įmaišo, išmaišo, išskleidžia kortas, pamakaluoju ranka.
– Pikų bartukas.
Violetinės lūpos apdovanoja šypsniu. Rankos vėl maišo purpurą.
– Dar kartą.
– Kryžių karalius, – sutrinku, o jos veidas tamsėja iki bordo. – Mama, kas tau?
– Tave išmainė, kažkas tave paėmė ir sukeitė, tu – ne tu! Ar prisimeni, ką tau liepdavau daryti, kai prausdavom mažą?
Žinau, tad dainuoju gamą.
Tyla. Iš vis dar tamsaus veido suprantu – reikia išeiti.
Koridoriuje geltonuoja močiutė.
– Tave pavogė, kai aš nemačiau, pačiupo ir sukeitė, ir įkišo pakaitalą!
Dainuoju gamą.
Mūsų cirko palapinė – mažytė, tačiau niekur nedingsi. Man regis, pats laikas autis smailiuosius emeraldinius batus ir repetuoti lauke.

Dvidešimt vienų

Jam – apie penkiasdešimt. Raudonodėms arlekinėms, prie kurių jis prieina, nuo šešiolikos iki trisdešimt penkerių.
Žalsvas kūnas tiesia banknotus merginoms, jos paima pinigus, žaliasis sėda šalia, kalba apie dešimt minučių, tada jaunosios šypteli, susideda daiktus ir nuskuba.

Klounas, pagavęs mano žvilgsnį, geltonais nagais pakrapšto kaktą, apsirengia ir prieina. Jo sugedusių avokadų tvaiką jaučiu iš tolo.
– Vis pastebiu tave spoksant iš už kopų, patinku tau?
Kaskart, susidūręs su jo akimis, mąstydavau, ką atsakysiu, tad nedvejodamas atšaunu:
– Negali nepastebėti žmogaus, kuris kalbasi su merginomis už pinigus. Net jei ne nudistų pliaže jas kalbintum, vis tiek būtų keista.
Klouno žalsvi vokai nervingai suplazda.
– Bent jau duodu joms pinigų ir darau tai viešai. Ne kaip tu – iš už kopų…
Žalias vyras pasirodo nesąs skystas, tad tenka traukti sunkiąją artileriją:
– Jūs tiesiog vyresnis, daug vyresnis ir ieškote sielos. Tai aišku, kad jos trūksta, o aš stebiu merginą, su kuria norėčiau praleisti visą likusį gyvenimą. Su kuria norėčiau vaikų…
– Su dukra kiekvieną dieną eidavome į nudistų pliažą.
– Ką čia paistai?
– Nusižudė, – vyras liūdnai susiraukia.
Nejaugi? Jis mano senelis? Tam nebuvau pasiruošęs. Turiu dainuoti!
– DO RE MI… RE, – užsikertu, palinkstu į jį. – O kaip baigiasi? – Sutrikęs jis porą žingsnių atbulas pasitraukia. – Prasideda: DO RE MI. O toliau?
– Kas toliau? – rasoja prakaitu avokadinė kakta.
– Gama!
– Atsiprašau, nežinojau, kad jūs toks jautrus. Nusiraminkite…
– Aš visada ramus! – giliai alsuoju, raminuos. Bet jei tai tikrai mano senelis, jis turėtų atsakyti man į vieną klausimą:
– Ar jūs norėjote tapti kunigu?
Klausimas nesuvirpino jo vidaus, ne, ačiū Dievui, tai – tiesiog avokadinis klounas, ir nieko daugiau.
– Niekas nenusižudė, tiesiog mesk tai iš galvos. Pamelavau. Tikrai pamelavau! Tik nurimk. – Jis drožia paplūdimio link.
O šį solo aš buvau ne tik sumąstęs, bet ir parepetavęs, kaip močiutė įtempiau nervingą kaklą, išpūčiau akis ir šoviau jam pavymui:
– Tu net neįsivaizduoji, koks aš pastabus. Nereikėjo eiti prie Samantos, duoti jai pinigų, sėstis šalia su savo supuvusia oda ir šnekėti. Nereikėjo šliurpti nesulaikomai tekančių seilių. Jei dar kartą prieisi prie jos, nukirpsiu, – bedu pirštą į jį, – šito sušikto necharizmatiško meluojančio kvailio, sušikto necharizmatiško meluojančio motorolerio sušiktus necharizmatiškus meluojančius stabdžius!
Klounas dar labiau pažaliuoja, o aš jį kiek paseku, skiemenuodamas gamą.

Nuo septyniolikos iki dvidešimt ketverių

Barą dekoruoju ryškiai raudonom aksomo draperijom. Beveik visų sėdinčiųjų nosys dėl deguonies ir kuklumo trūkumo – rausvos. Jų grimuoti veik nebereikia.
Sidabrinis klounas ilgais batais, kaip visad įnikęs į alų, burba:
– Niekas neturėtų čia taip dažnai eiti. Arba retai, ir iš viso – vaikščioti į barą yra pragaištis, – ūmai abu prapliumpam juokais, jis užspringsta, krenkščia, regis, tuoj veidu grius į riešutų lėkštę ir čia pat nusibaigs. Tai išduoda, kad atėjo eilė jo firminiam solo numeriui – gurkštelti, atsargiai gurkštelti, lyg alus būtų spėjęs per pusę minutės susifermentuoti iki mirtino nuodo. Koks įspūdis, koks santykis su stikline! Atsistojęs ploju:
– Puikiai! Vien pasižiūrėjus į tave šią akimirką viskas aišku ir jokių žodžių!
Pasidabruoti batai kliūva už kėdės, jis nenusėdi ramiai:
– Žodžių galiojimas mums baigėsi. Juk apie nieką čia šnekam nuo pat užeigų atsiradimo, nuo pirmo apsvaigimo… Ir Graikijoje per Dionisijas, ir romėnų orgijose, ir viduramžių smuklėse – visur viskas apie nieką, – savo banalų pokštą įtvirtina liežuvio ekshibicionizmu, kaišiodamas jį visiems lankytojams.
– Amen, – atsiliepiu. Turiu švelniai paglostyti jo nugarą, paplekšnoti per mentę, kad, nusivalęs grimą, nesumąstytų šokti nuo tilto.
– Neišsigelbėjau jaunystėje ir nebenoriu, tai bent kitus traukiu. Bent hipotetiškai. Kaip norisi tave įmest į rutinos magiją, parkų jaunystę, meilės veidus, viską parodyti, kad tik čia negrįžtum. – Sukietėjęs grimo gabalas atskyla nuo jo žando ir, atsitrenkęs į stalviršį, pažyra į šimtus blizgančių deimantų, šviesos atšvaitais žaižaruojančių per visą barą. Jo skruoste atsiveria juoda juoda skylė. Išsigandęs užlyginu ją storu sidabro sluoksniu.
Visas baras sužibęs atspindžiais, o pliauškiantis klounas vis kaišioja liežuvį, kurį jam nugrimavau auksu:
– Dabar noriu kalbėti apie Dievą. Dievą, kuris kai kam yra, kurio kai kam nėra, o man tai… Įsivaizduok, tavo pirmagimis miršta nesulaukęs vienų, ar galėtum kam nors pasakyti, net leisti sau pagalvoti, kad Dievas yra? Aš pažįstu šeimų, kurios, netekusios pirmagimio, prasigėrė, ir pažįstu šeimą, kuri toliau meldės ir susilaukė dar septynių vaikų. Nors meldžiuos vakarais tik iš įpročio, bet netikiu Jo, niekada netikėsiu, nes mano pirmagimė nusižudė, ir aš praradau – ne Dievą praradau, bet save, nes prisiminiau, kad vaikystėje svajojau tapti kunigu… – Klouno lūpas iškreipia klaiki šypsena. Nejaugi tai ne dar vienas mano senelis? To negali būti! Šnabždu gamą. Kartoju vėl ir vėl. Nuneriu galvą, regiu ilgus emeraldinius batus, kurie kliūva už visko…
– DO RE MI, – jis barbena pirštais į stalą. – Kažkur girdėjau šitą motyvą, jis kažkur buvo, ar tik ne tu rėkavai gatvėje jį aną savaitę, paryčiais, kai grįžome, ar tik ne tu jį šnibždėjai vakar ir šiandieną, ar tik ne tu jį nuolat be garso lūpomis murmi, kai tik čia ateini? Kas tau?
– Žiūrėk, matai, kas ten sėdi? – mosteliu ir imu šypsotis, norėdamas greičiau pakeisti pokalbio temą. Jis įbeda žvilgsnį į tolį ir, rodos, viską iš karto pamiršta, ir aš su dar vienu seneliu atliekame baigiamąjį „Filosofinių klounų tragikų“ pasirodymą: ir jis, ir aš įsimylime pagyvenusią oranžinę Kolombiną, sėdinčią priešais. Abudu norime su ja parepetuoti, abu delnais imame senio veido grimo nuoplaišas nuo stalo, prisistatom aplinkui švaistydami žaismingai šviesoje žaižaruojančius gabaliukus, o ji, pragėrusi mūsų paskutinius pinigus, atlieka „Išėjimo“ numerį. Bet kaip ji išeina! Kaip ji ištirpsta… Ant visų bokalų lieka lūpdažio žymės.

Dvidešimt dvejų

– Aš čia dvasinio pokalbio atėjau, – murmteliu puse lūpų.
Baltas klounas su rombiniais batais ir suknele, šiek tiek pakumpęs, parodo ranka sėstis.
– Taip, klausau.
– Nesu beprotis, bet kalbėjau su beržu iš balkono, kalbėjau ir nustebau suvokęs, kad mane myli, kažkas mane myli šiam pasauly, net nesuprantu, iš praeities, dabarties ar ateities, bet aiškiai jaučiu, net nežinodamas kas, jaučiu, myli mane. Ir viskas. Juokinga… Tai sutampa su jūsų dogma. Ar gali būti, kad tas beržas – katalikiškų pažiūrų?
Jis patyli maigydamas išbalintas rankas.
– Buvote pas psichiatrą?
– Juokaujate? Skaitėte atsiliepimus apie valstybinius psichiatrus internete? O privačiai neįmanoma, kai neturi laisvų pinigų…
Jis įdėmiai įsistebeilija į mano geltonas pūstas kelnes. O jeigu irgi mato kostiumus ir grimą? O jeigu ne? Tai – beržas, beržas jam kliūva.
– Aš suvokiu, kad tai – ne beržas, o pats su savimi kalbuosi. Nesijaudinkite, tiesiog dabar – ne pats geriausias laikotarpis. Suprantate, tiesiog negaliu pamiršti gamos, nežinau, kaip jums paaiškinti, bet, kaip sakė Lakanas, kol žmogus nedaro nieko blogo, jis kiekvieną rytą gali kalbėtis su radiatoriumi penkias minutes, ar kaip ten. Žodžiu, visada repetuoju gamą, kartais pasikalbu su beržu – dabar puikiai suprantu, kad tai tik mano fantazijos vaisiai.
– O tai ko iš tikrųjų norėtum paklausti?
– Kad nelabai ką ir esu pasiruošęs…
Jis prisimerkęs sužiūra virš manęs. Ilga pauzė, ir:
– Vadinasi, svaiginiesi, žiūri daug pornografijos, pyksti ant tėvų, mokaisi arba dirbi. Ir viskas. Standartinis dvidešimt pirmojo amžiaus jaunuolio variantas?
– Aš nesu standartinis, – noriu jam nulupti tą šviesų grimą, bet susivaldau. – Ne standartinis, bet taip…
– Žemas sąmoningumas, daug traumų, jokio augimo, jokios perspektyvos. Melskis, prašyk išminties, nesisvaigink. Ilgas kelias laukia, bet tikiu tavimi. Perskaitei Lakaną, šaunu, turbūt dar šūsnį psichoanalitinės literatūros ir grožinės, gal ieškai ten rakto į ramybę, bet, atmink, knygos tikros išminties nesuteiks. Tu gausi žinių, bet negalėsi pakeist nei savęs, nei pasaulio. Visi daug žino, ir kas iš to? Ką?
– Nežinau, atrodo, kad viskas kinta į gera.
Jis tvirtai mosteli galva ir bažnyčią užplūsta vėjo gūsis, kuris šalčiu perbėga mano veido ir rankų odą, judina audeklus ant šoninių altorėlių. Sutrinku pakilus vėjui bažnyčioje, jis pergręžia mane skvarbiu žvilgsniu, persmeigia sielą iki pat pėdų.
– Turi dar ko paklausti?
Nei turiu, nei neturiu, tiesiog sėdžiu nesuprasdamas, iš kur tas vėjas…
– Tai aš eisiu, gerai? – Jis lėtai pakyla. – Jeigu norėsi pasikalbėti, visada būsiu čia, – pirštu parodo į altorių, o tada beda man tiesiai į kaktą, – ir čia, bet neprisigalvok nieko keisto, vadinkime tai, – parodo pirštu į save, – superego, o tai, – parodo į vis dar judantį audeklą, – prasta ventiliacijos sistema, aišku?
– Jo, aišku.
Nuo to karto, nuo to vėjo gūsio iš tikrųjų pradėjau melstis, nes, pasirodo, mano mylimas beržas irgi melsdavosi, kaip ir senelis.
Po mėnesio, atėjęs pasikalbėti su juo, radau tik porą lankstinukų, skirtų jo laidotuvėms, ir gedulo juostomis apkabinėtus šoninius altorius. Palaukiau vėjo, bet gedulo juostos beviltiškai karojo. Sprukau pro duris. Negalėjau patikėti žmogumi, kuris taip netikėtai mirė.

Iki draugo mirties

Vaikštome. Mėlynas klounas šalia, mėto akmenis į vandenį ir tyli.
Žinau, kad jis tik dedasi dideliu išminčiumi, jog turėčiau į ką atsiremti.
Nuaidi mėlynas tenoras iš mėlyno kūno:
– Kartais prie upės tėkmės pritvirtinu vaizdinius, kurie man kelia skausmą, po truputį toldami jie skęsta vandenyje, kol išnyksta… Ilgai jaukinaus ją, ji lėtai mane gydo.
Mintyse kartojuos gamą. Negaliu prisiminti… O mėlynas tonas toliau mane protina:
– Įsiklausyk. Ar girdi paukščius? Jie čiulba vidurnaktį vien tau. Ar kartais sustoji ir pasiklausai iš tikrųjų? Kol neįsiklausysi, nesuprasi, kiek daug iš tiesų netenki…

DO RE MI…

– Štai, padainavau, kaip prisimenu, o kas toliau? Kas toliau? – klausiu jo, o jis džiaugiasi radęs kabliuką.
– Fa toliau, po jos – SOL LA SI DO, ir tada atgal.
– Aš ne apie tai, yra kita variacija, man trūksta natos.
– Tai Fa. Fa – kita tavo nata.
– Bet kodėl tu man ją sakai? Man atrodo, kad FA – netikra nata, kad tai – ne ji.
– Apie ką tu kalbi, tai Fa, prisimeni Fa? Paprasčiausias garsas iš dviejų raidžių, nata Fa.
– Prisimenu FA… Aš daug apie tai galvojau… Supranti, skambės keistai net iš mano lūpų, kartais man atrodo, kad esu parašytas, ir matau tą tekstą apie mane… Tekstą apie mano gyvenimą, supranti? Proziškai.
– Ir ką? Kaip toliau? Suprantu tave, nebijok, viskas aišku.
– Aš regiu tą tekstą ir skaitau, ir suprantu – tai apie mane. Tekste kartojasi natos, pačiuose žodžiuose – tarkime, DO ir MI yra mano varde – Dominykas, ir kai į mane kažkas kreipiasi, dvi natos atsiranda žodyje: DO ir MI. Ką supratai? Dabar man paaiškink!
– Gerai. Kai tu kreipiesi į mane – Mindaugai, išeina Mi, kuri atsiranda tavo tekste. Gerai?
– Gerai, taip pat ir kitos natos yra tame tekste išrašytos, tik vienos man trūksta, tos vienintelės…
– FA, aš tau sakau, ji yra FA. „Fantomas, Faraonas, Fajetonas“ – štai šie žodžiai, išdėstyti tekste apie tave, atsirado ir nata.
– Galbūt, o kas toliau?
– FA SOL LA SI DO? Jei ne taip, tai nežinau…
– Aš irgi nežinau…
Nutylu, užsidarau paėjęs porą žingsnių ir įsmeigęs žvilgsnį į tėkmę. Mėlynasis prislimpina.
– Kartais sakau sau – visuomet žvelk į dangų. Kartais jo nesimato, tada reikia laukti. Jis kartais pasirodo anksčiau, nei tikėjausi…
– Gana skiest nesąmones, leisk susigaudyti, tyloj… Turbūt ji atsirado, o kas dabar?
Mėlynasis palieka mane vieną. Nueidamas šnibžteli man į ausį:
– Falanga, – ir tyliai tyliai priduria: – Rasi…
Mėlyno balso savininkas – jis neblogas žmogus, kartais uždaras, dažniausiai savo pasauly, kartais jo pasaulyje daug daugiau tiesos negu mano… Kartais bandau pakelti jam nuotaiką. Kartais pavyksta. Kartais jis stovi ištisą valandą, murmėdamas kažką panosėje, o tada dainuoja. Per dvidešimtąjį jo gimtadienį mes gėrėme prie jūros ir pirmąsyk išgirdau tą motyvą. Gamą, kurią jis nuolat kartoja, lyg kažko prašytų… Kartais galvoju, kad mano geriausias draugas – beprotis. Ypač šiandieną, kai jis man papasakojo apie tai, kad jaučiasi parašytas… Žinot, labai dėl jo nerimauju.
Bet, tarp kitko, reikia dar… Jūs negalvokit, aš tuo netikiu, o jeigu…
Tiesiog pasakysiu darsyk, juk niekam neskauda, ar ne? Faraonas, Fantazija. Fantomas, Fakelas. Turėtų užtekti. Bet šiaip jis labai geras žmogus. Tikrai!

Nuo dvidešimties iki begalybės

Su lavonais lengviau, jų nereikia grimuoti. Jie ir taip – laiko nugrimuoti: žemių ir kirminų pilnos kepenys, sutrešusiu medžiu užkimštos akiduobės. Skeletai suvirškinti įvairiausių lervų ir kitų organizmų.
Ieškau to kunigo kapo, net neįsivaizduoju, ar tos kapinės, bet jeigu jį surasiu, gal pakils vėjas, ir vėjas įkvėps mane prisiminti, kaip ta gama baigias…
Prieina žila, suodina močiutė.
– Gal reikia kapinių žvakių? Dešimt centų – viena.
– Ačiū. Galvoju apie mirusius. Nenoriu nieko degint…
– Užjauskite juos liepsnele. Esmė – ne deginime, o šviesoje.
– Nematau tam reikalo.
– Atrodai labai prastai. Sunku?
– Tai dėl nerimo – aštuoni iš dešimt.
– Kaip jis pasireiškia?
– Vis pamirštu vieną gamą su variacija ir net prisiminęs bijau, kad prisiminiau netiksliai. Ji vis išsprūsta man iš atminties. Toks jausmas, kad pati gama nenori būti prisiminta. Toks jausmas, kad… Tiek to.
– Sunku… Tikrai… Nupirk žvakutę, atjausk mirusius, bus lengviau.
– Galima žvakę uždegti už save?
– Kad ir dvidešimt!
– Sugalvočiau norą, užpūsčiau – išsipildys?
– Oi ne, ne, tik ne norai. Štai juk ir aš išeinu su žvakėmis į kapines rudenį iš pat ryto ir negalvoju, ar šiandieną užsidirbsiu. Jei galvočiau, juk neičiau.
– Kodėl?
– Nesvarbu. Tai pirksi?
– Paimsiu vieną.
Ji atveria maišą.
– Žvakėmis apstatytas visas mano kambariukas, visąlaik nuvalau dulkes, pablizginu, pernešu jas iš vienos pusės į kitą, sukeičiu dangtelius, – ištraukia vieną žvakę, – ir šeriu parke vieną gulbę sužeistu sparnu. Neduodu jai vardo, nes nenoriu prisirišti. Gal bent dvi paimsi? – Ji ištraukia dar vieną, aš nereaguoju. – O kuo norėtum būti?
– Vaikystėje norėjau būti klounu. Sukelti šypseną žmonėms. Priversti juos jaustis maloniai. Palengvinti jiems gyvenimą. O vėliau nebelabai ko norėjau.
– Standartinis vaikas… Pirksi žvakutę?
– Dvi.
Uždegu žvakes ant šalia esančio kapo. Vos tik ji sudeda rankas maldai, gabalais skyla nuo veido ir kūno pilkas grimas, žilas kostiumas lydosi nuo vidinės šviesos, spinduliai po truputį apgaubia mane ir visas kapines, šviesos srautas jau siekia dangų ir visą aplinkinį rajoną; lygi, lėta, koncentruota tirštos šviesos išraiška, tolygiai besiveržianti iš balto, ištirpti spėjusio močiutės silueto.

Lyg iš kosmoso regiu, kaip šviesos rutulys auga, apgaubia Lietuvą, tada Europą, minkšta ryški šviesa apsiaučia Žemę, ir su ja kartu spinduliuose ištirpstu aš.

Lieka tik dvi žvakelės prie nežinomo kapo.