Taip jau nutinka – tuos dalykus, kuriuos viešumoje giria ir laiko pavyzdiniais, sektinais, puikiais, imame idealizuoti ar bent jau pridedame aukščiausiojo laipsnio priesagą. Pasikliaudami apklausomis, reitingais, tam tikrų organizacijų vertinimais įtikime, kad yra žemumos ir aukštumos, tad automatiškai vieniems suteikiame pasitikėjimo a priori, o kitus nė nestabtelėję kvestionuojame. Už ką balsuotume, jei meno galerijoje savuosius darbus norėtų eksponuoti koks nors Europos dailės akademijos auklėtinis ir provincijos savamokslis? Išsilavinimas yra kokybė. Juk taip, ar ne? Kalbant apie visuomenes, atsiranda daugybė varnelių: politinė sistema, žiniasklaidos padėtis, žmogaus teisės, ekonomika bei gyvenimo kokybė, lyčių lygybė, sveikata, švietimas, kultūra, tarptautinis vaidmuo ir pan. Tačiau ar visada viskas taip paprasta? Ar dailę baigęs žmogus kuria tik vertingus darbus? O provincijos skulptorius negali tapti pasauline įžymybe? Jei valstybė tarptautinėje arenoje laikoma etalonu, ten viskas tik pozityvu, nekritikuotina, neabejotina?

Štai po Antrojo pasaulinio karo naują viziją pradėjusi įgyvendinti Norvegija pirmiausia visą dėmesį skyrė socialinei gerovei, stipriai ir lygiateisei visuomenei, o kiek vėliau – aštuntajame dešimtmetyje (tarsi koks Dievo pirštas būtų iškėlęs patiktuką) – atrado naftą ir tapo pasakiškai turtinga. Bet savo išteklių ji neperleido jokioms kompanijoms – kontrolę perėmė Vyriausybė, kuri visą gaunamą pelną krauna į Valstybinį pensijų fondą, kad kiekvienas pilietis galėtų mėgautis oria senatve. Negana to, pertekliniai pinigai investuojami visame pasaulyje, kad užauginta grąža liktų ateities kartoms. Argi ne nuostabu? Argi ne arti idealo ar utopijos? Juk ne veltui pagal tarptautinį Žmogaus socialinės raidos indeksą Norvegija nuolat užima pirmąją vietą. Kaip ir kituose pasauliniuose demokratijos, gyvenimo kokybės, lygybės ir žmogaus teisių reitinguose.

O kaipgi XX a. antroje pusėje atrodė, pavyzdžiui, Kolumbija? Tarptautinėje arenoje ji vertinta kaip viena pavojingiausių, labiausiai nestabilių ir arti žlugimo esančių valstybių. Pilietinis karas, kurį sukėlė partijų konfliktai, nusinešė daugiau kaip 200 tūkst. gyvybių. Pasitikėjimas valdžios struktūromis žlugo, susikūrė partizaninės gaujos – marksistinės grupuotės, neva kovojusios už socialinę lygybę, bet vykdžiusios teroristinius išpuolius ir perėmusios kontrolę. Devintajame dešimtmetyje Kolumbija atrado ne naftą, bet kokainą, tad tapo kartelių šalimi, kurioje viskas priklausė nuo mafijos – kontrabandos, kyšių, korupcijos, žudynių, prievartos. Sindikatų galia ir turtai pasiekė tokį mastą, kad niekas nebuvo neįmanoma: plata o plomo – kyšis arba kulka – štai kaip ten skambėjo teisės ir teisingumo šūkis. Tad kai 1994 m. dėl apmaudžios klaidos Pasaulio futbolo čempionate, vykusiame Jungtinėse Amerikos valstijose, šio žaidimo džentelmenu vadintas Escobaras (tik nedarykite jokių išvadų a priori, sportininkas nesusijęs su narkobaronu) įmušė kamuolį į savo vartus, tėvynė jį pasitiko įprastu jai metodu – futbolininkas buvo nušautas, incidento dalyviai išteisinti, o šaulys vietoj jam paskirtų 46 metų kalėjime praleido tik vienuolika.

Dabar yra 2026-ieji. Norvegija vis dar demokratiškiausių ir stabiliausių valstybių sąraše, nors pastaraisiais metais pralaimėjo dešimtis bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl neproporcingo vaikų paėmimo iš šeimų ir tėvų teisių suvaržymo. Kolumbija stengiasi atsistoti ant kojų – ji tapo viena iš 38 pažangių pasaulio šalių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių, o Medeljinas, kuriame nušautas Escobaras, dabar vertinamas kaip pavyzdinis inovacijų miestas. Vėl vyksta Pasaulio futbolo čempionatas, vėl – JAV. Verda aistros, žemynai kaunasi dėl aukso, tačiau pergalės ir pralaimėjimai neišvengiami. Po daugiau kaip trisdešimt metų, perėję į kitą tūkstantmetį, kitą civilizaciją, girdime pranešimus, kad socialiniuose tinkluose norvegai savo tautiečiui, neįmušusiam įvarčio, siūlo daugiau nebežaisti ar net nusižudyti. O tokią pačią „nuodėmę“ padaręs kolumbietis po praloštų rungtynių išvyko ne gimtinėn, bet slapstosi kitose valstybėse dėl grėsmės gyvybei. Šis tekstas nėra nei apie politiką, nei apie konkrečias šalis, nei apie futbolą. Jis apie mus. Apie reitingus, indikatorius ir realybę. Apie mūsų iliuzijas ir nusivylimus. Apie tai, kad nėra saugiklių, galinčių išoriškai suvaldyti žmogaus prigimtį. Ir kad kategoriškumas, išreikštas lyg tas plata o plomo, nors žodžius galima įrašyti ir kitus (pavyzdžiui, pergalė arba gyvybė), mus vis labiau stumia į fariziejiškos tiesos katastrofą, kurioje nėra vietos abejonei, diskusijai, galimybei klysti, pralaimėjimui. Vadinasi, ir laisvei?