ATOMINĖ JŪRA

atėjus laikui
visa suirs į kvarkus

raudonai nudažančius
gęstantį vakarą

mėlynai pristatančius
brėkštantį rytą

žalsvai atspindinčius
ateinančią dieną

na o dabar
viskas yra viena
atomai molekulės

visi esame vienis
neatskiriamas
nepakeičiamas

atominė jūra ir aš
susiliejame
ir išsiskaidome
į protonus neutronus

paskutinį kartą
rubino saulė
nuskęsta jūroje

ji sunkesnė
už vandenį
kas ją ištrauks
žvejų nerasta
žydint vandeniui

dabar jau galėsime
būti bet kuo

stalais ir kėdėmis
sūriais jūros lašais
dangaus mėliu
asfaltbetonio danga
netgi
atomine bomba

kuri mus išskaidys
ir atėjus
numatytam laikui
vėl sujungs
į atomų
branduolius

MI RE DO

nemirtingumas pažadėtas
tiems
kurie numirs
amžinai gyvens

tad reikia mirti
greitai
pribloškiančiai
ir neskausmingai

tuomet bus užsakytas
giedotojų būrys
jis palydės
anapus upės

mi re do
mirė donžuanas
suvedžiotas juodos našlės

mi re do
mirė domino
pralošęs savo kauliukus

mi re do
mirė dogmatikas
paklydęs liturgijos reformoje

mi re do
mirė don kichotas
nespėjęs duonos išsikepti

mi re do
mirė dobilas
sustojęs pavasarį žydėti

mi re do
mirė dosnus
pasaulio žemės inkvizitorius

mi re do
mirė donoras
tenoras balso įstabaus

mi re do
mirė domus
artistas sudegusio teatro

mi
re
do

mi re do
mirė do
mirė
mirė
mi re do

NE
VILTIES

gyvenu iš
ne
vilties

jokia gyvatė neteikia
manoms kraujagyslėms
nuodingo nuoviro

nors imk ir pripiešk
taškų ant kūno
raupsai bijo manęs
labiau nei velnio

neišeina padaryti
vyno stebuklo
devintą mėnesį
jaunas prarūgęs

nei duonos anei žuvies
nebėra ant stalo
ašakų syvus laižo
nususęs katinas

nešioju akinius
neperšaunamais stiklais
dar įžiūriu
pirmą Landolto žiedą

mylimas priešas
stovi už durų
pasiruošęs įteikti
gimtadienio staigmeną

mano kūnas
nėra vertesnis
daugiau nei dvi
keršulio plunksnos

tik ėjimas
ežero paviršiumi
dar gali išgelbėti
šią žiemą
nuo lietaus
ne
vilties

SAMARIETIS

I
savo gyvenimo savaitgalius
visus keturiolika metų
padovanočiau mamai
ji galėtų ilsėtis
už verksnio vaikystės naktis
ir bemieges dienas

septynerius savo gyvenimo metus
atiduočiau draugui
su kuriuo išgėrėme ne vieną vyno amforą
vėl būtume vienmečiai

savo persirgtas ligas
ketverius metus
erkinį encefalitą bronchitus
prostatos plaučių uždegimus
Prima cigaretės dūmais
įteikčiau priešui mylimam

savo vienuolika studijų metų
perduočiau kiemo draugui
kad galėtų džiaugtis vaikyste
žaisti smėlio dėžėj kareivukais

visus likusius dvylika savo vaikystės metų
išdalinčiau kitiems mano broliams ir sesėms
kad pajustų šio gyvenimo verksmus

ir tapčiau
vieninteliu
negimusiu broliu

II
savo akis
neregiui

savo liežuvį
nebyliui

savo ausis
kurčiam

savo smegenis
bepročiui

savo nosį
beuosliui

savo plaučius
rūkaliui

savo kepenis
girtuokliui

savo kojas
bekojui

savo rankas
berankiui

kas liktų man
tuk tuk tuk tuk

KAIP ALINOSI PLIENAS

plieninė kėdė
atlaikiusi praeito
šimtmečio negandas
režimų kaitą
perversmus sausras
ir centralinių
vandentiekių sprogimą

nebeatlaikė
lietuvių kalbos egzamino
rašinio masės

mokytojas
sėdėjęs joje
atsidūrė
ant grindų
su nugaros
užraktu

PERTEKLINIS

sliekai
arimuos dirvonuoja

kalnas
pilnas ašakų

grindys
nusėtos trupiniais

šuliny
naminis vynas

dubeny
duona nerauginta

duryse
gera žinia

alkanų
daugiau nebus

NEMATOMAS ŽMOGUS

vaikštau per nereguliuojamas
pėsčiųjų perėjas

einančio manęs
vairuotojas nemato
žaidžia boulingą

stoviu šventinėse eilėse
prie maisto prekių

stovinčio manęs
pirkėjai nepastebi
panosėn užlenda

sėdžiu darbo vietoje
prie buhalterinių aplankų

klaidos įvelia
vėluojančių atlyginimų
vietinę suvestinę

dalyvauju piketuose mitinguose
prekių nukainojimo akcijose

kai manęs nemato
nuolaidą pritaiko
šimtu procentų

tįsau parko pievoje
atriedant vejapjovei

gulinčio poilsiautojo
smilgos nemato

atvežu geltoną konteinerį
išrūšiuotą šiukšliavežei

ir nepastebiu kaip tampu
kartono metalo plastiko
broliu

DIENA KAI AŠ MIRIAU

šuniškas
mano gyvenimas
šventą šeštadienį

išlupant
dvidešimt ketvirtą
kalendoriaus ertmę

dvasingai mėgaujuos
karšto rūkymo
karveliu
nevertu nė vieno
mano plauko
styrančio kirkšnyje

apsirėdau
suplyšusia tunika
nenumetęs nė vieno
trupinio nuo stalo
šunyčiams

išgeriu nol septynių

šeivamedžio
vakarienės vyno

į nuvytusių
alyvmedžių sodą
pagaliau ateina
šventadienis
išmatuotas jardais
ir farenheitais

karštinė
užpila akis
melisos nuoviru

Isa kyla laiptais
iš pragarų
kylant saulei
vakaruose

paskutinė diena
kūniškoje žemėje