Publikuojame ištraukas iš Andriaus Pulkauninko romano „Pelynas, mirkytas acetone“, kurį kitąmet išleis „Slinktys“.

PŪKUOTUKO TEATRAS

Tuk, tuk, tuk, trankau galvą į laiptų pakopas.
Norėdamas patekti į Pūkuotuko teatrą, privalai sekti paskui Laurą. Nejau nėra kitų variantų? Ar tikrai aktorius turi dirbti tik taip? Gal nors akimirką turėčiau liautis tuksenti ir apie tai pagalvoti? Bet laiko nėra. Daužau galvą į langą. Aš su asilo kostiumu. Reikia lakios vaizduotės, kad iš vienos kepurės suprastum, kokį personažą įkūniju. Kiti irgi geri. Mantas – pavaduojantis Mikė Pūkuotukas, Laura – bitės ir Paršelis viename. Nors pagal proporcijas…
Et, nepasimokiau iš kalėdinio verslo, nuo vienos vaikų pramonės rūšies pasukau prie kitos. Užsiplieskiau. Galvojau, scena yra visuomenę, suprask, makrokosmosą, atspindintis mikrokosmosas. Fuck, tai koks šūdas reflektuojamas? Teatro mokykloje Danijoje buvau ištreniruotas nuoširdžiai repetuoti, performinti, nesitaupyti prieš žiūrovus. Intensyviai atsiduoti tapo savaime suprantamu dalyku. Bet dabar?..
Laura lyg iš dangaus nukrito pačiame muštynių dėl pinigų įkarštyje. Nekalta Snieguolė buvo dviguba agentė, atėjusi medžioti legionierių. Rėkė garsiausiai, akis draskė intensyviausiai, galiausiai pasiūlė vaidinti šeimos verslo sukurtame „Pūkuotuke“. Lauros motina, režisierė ir kartelio galva, visų vadinama Mamasita, valdė kelias skirtingais vardais užregistruotas įmones. Stipri vadovaujančioji komanda slinko per Vilniaus mokyklas, darželius ir smelkėsi į pramogų išsiilgusių vaikučių – koks puikus tai resursas – gimdytojų kišenes.
Schema paprasta. Darželio auklėtoja pranešdavo, kad atvyks teatras. Suprask, reikia duoti penkis litus už spektaklį. Vaikai, kurių tėvai mėgindavo protestuoti, likdavo išstumti iš dominuojančios grupės ribų. Kiti tėvai to visai nenorėjo, todėl kantriai mokėjo už vaidinimus. Tuo ir naudojomės, vienur pasirodydami kaip Pūkuotuko teatras, kitur – kaip „Visas pasaulis“, dar kitur – kaip „Teatro mozaika“. Apie spektaklių įtaką vaikams niekas per daug negalvojo. Mokytojos tykojo savo priedo, auklėtojos gaudavo valandą sau. Išlošė visi, išskyrus vaikus, kurie kažkodėl į teatro pusę vėliau nebenorėdavo nė pažiūrėti. Nors pasitaikė ir keistuolių. Kai kuriems patiko. Tokie net ateidavo į Konstitucijos prospekto verslo centre nuomotą reprezentacinę salę.
Mamasitos režisūra rėmėsi „copy / paste“ principu. Perdarė sovietinį animacinį filmuką ir dar pridėjo vadinamosios deadpan stilistikos. Dėl tokio palyginimo Basteris grabe apsiverstų.
Dėlionės kontūrai pamažu ryškėjo. Iš manęs, Lauros ir Manto sudaryta komanda turėjo pasirūpinti scenografija, surepetuoti spektaklį ir monotoniškai rodyti jį švietimo įstaigose. Žinoma, išvengiant papildomų išlaidų transportui, techninei priežiūrai, grimui. Net repeticijos vyko visai ne Konstitucijos prospekte, o Naujamiestyje, rūsyje, kur buvo sandėliuojamos neįmantrios „Pūkuotuko“ dekoracijos. Žodžiu, šimtaprocentinė katorga, nuo kurios neišsisuksi. Mamasitos „pasidaryk pats“ politika galiojo, nepriklausomai nuo mūsų, aktorių, norų ar sveikatos būklės.
Ir ši diena tai tik įrodo. Kamuojamas sinusito iš sandėlio einu į naujai atidarytą Mindaugo gatvės prekybos centrą. Reikia guašo užrašui „Pūkuotuko namelis“, jei kas nors iš lentų sukaltus vartus sumanytų palaikyti batų krautuve. Kol stoviu prie lentynos, praskrieja linksma apsipūtėlių brigada, su kuria grojome „Green“ klube. Kiaukteliu „labas“, bet balsas nuo Naujako dar neatsigavęs.
Mane neša kita banga. Aš už gyvenimo šventės ribos.
Ant neobliuotų lentų guašas tepasi sunkiai.
Darželiams skirtoje „Pūkuotuko“ versijoje vaidinu Nulėpausį, Mantas – Mikę Pūkuotuką, Laura – bites ir Paršelį. Mamasita nesigilina į personažų niuansus, charakterius. Svarbiausia greitai, juokingai ir panaudojant visas įmanomas klišes: Pūkuotukas krinta iš medžio, kai plaktuku gauna per galvą nuo bičių; Paršelis šauna ir pataiko Mikei į užpakalį; asilas pameta uodegą. Ir taip be galo, be krašto.
Su Mantu negailime jėgų: kalame, dažome, repetuojame. Režisierė vis urzgia.
– Greičiau, greičiau. Jau vasarį turim važiuoti per darželius. Ir mokyklos laukia mūsų.
Nesuprantu. Neturiu jokios sutarties, bet priklausomas kaip baudžiauninkas. Ir ta skuba. Dar ne iki galo surepetavome, dar dekoracijų dažai nespėjo nudžiūti, o jau pirmas pasirodymas.
– Greičiau, greičiau. Nėra pasirodymų – nėra pinigų.
Vaikams imame rodyti įvadinį gabaliuką. Pūkuotukas lipa į medį, kurį atstoja kartonu apklijuotos kopėčios. Bites vaidinusi Laura vis atbėga, iškiša pro jas galvą ir kala plaktuku Mantui į kaktą. Publika prunkščia. Kol nuo kopėčių nukritęs Mantas stojasi, Laura pasirodo žviegdama ir šokinėdama jau kaip Paršelis. Aš leidžiu muziką ir specialiuosius efektus. Tada Nulėpausio gimtadienis. Iš lazdyno stiebų supinta tvorelė imituoja jo namą. Mantas teiraujasi, kaip dabar jaučiuosi. Atsakau, kad vieni gali, o kiti negali šokti ir dainuoti „Ne bėda… visada“. Mano kepurė atstoja Nulėpausio ausis, kurias turiu pasikelti, kad geriau girdėčiau. Kai pradedu suktis ieškodamas, kur mano uodega, vaikai vėl sužvinga. Ir taip kas dieną.
Rutina alina. Nuo aštuonių vienas darželis, nuo vienuolikos kitas, po pietų repeticija, o vakare darbas savame teatre – padedu Giedrei statyti spektaklį. Taip septynias dienas per savaitę, iš kurių savaitgaliai su kita, ilgesne „Pūkuotuko“ versija.
Režisierė spaudžia vis labiau, daugėja konfliktų su Laura. Prieš Mamasitą niekas nedrįsta žiotis, bet, laimei, visada galima atsigroti su dukra.
Pirmas įtampos neatlaiko Mantas. Spjauna, susirenka daiktus ir išeina nesulaukęs pirmo atlyginimo.
– Supista vaikų melžykla, – sustaugia trenkdamas durimis.
Ant nosies Užgavėnės Rotušės aikštėje, o Kanapinis parodė vidurinįjį pirštą. Aišku, buvo ir kita priežastis. Dar dirbdamas Kalėdų Seneliu, susilažinau su Laura, kad Mantas tikrai nepasiduos jos kerams. Per daug gėjiškas tipas. Sumušėme rankomis iš puslitrio raudonojo. Pralošiau. Mantas gal ir gėjiškas, bet vizginamai uodegai neatsispyrė. Nučiulpė jam Laura ir net kartu gyventi pradėjo. Dabar, kai Kanapinis tolsta, suprantu, kad kalta ne vien Mamasita. Turbūt kilo ir santykių problemų. O gal Mantas galiausiai susivokė esąs homoseksualus? Gal lažybas vis dėlto laimėjau?
Mantą pakeičia Tomas – nuolat rūkantis Pedagoškės vaikis, kalbantis lengvu dzūkišku akcentu. Ramus. Neišsišokantis. Tampu pagrindiniu veikėju. Aš – Pūkuotukas.
Kapt, kapt, kapt, varva kraujas iš nosies. Taip niekada nebūna. Mama vargo dėl silpnų nosies kapiliarų. Maniškiai buvo užgrūdinti, nebent kas nors gerai voždavo į straublį. Tada, žinoma. Bet taip nei iš šio, nei iš to…
Plūstelėjusio kraujo nesureikšminu, nuvarau į Fabus, kur suplanuoti pasirodymai lenkų mokykloje. Parodome tris spektaklius, susirenkame dekoracijas ir evakuojamės į sandėlį. Mamasita paskelbia, kad vėl repetuosime. Po visko? Sunkiai suvokiama. Vos velkamės.
Kitą rytą kraujas nebebėga, bet nosį vėl užgula klaikus sinusitas. Akys žvairos, smegeninėje spengia, o ausyse, rodos, garvežys trimituotų. Skambinu Laurai.
– Einu į polikliniką.
– Žiūrėk… – aiškiai nieko nenori girdėti.
– Atvarysiu po. Iškart į vaidinimą.
– Mol, ką čia kalbi nesąmones? Mums spektaklis, kokios dar poliklinikos?
– Vos pastoviu ant kojų, – bandau paaiškinti, – sukasi planetos.
Dabar jau prieš mane vaidina Mamasitą. Neklauso.
– Paskambinsiu režisierei! – isteriškai klykia.
– Skambink, – numetu ragelį.
Nurėplioju į polikliniką. Ten, kaip visada, eilė, pensininkų divizija. Niekam niekas neįdomu. Reikia vaidinti? Skubus reikalas? Ne, mielasis, visiems reikia, visiems skubus reikalas. Būk malonus stoti į eilę ir laukti. Muistausi, nėra jėgų ginčytis. Užsikruškite, pagalvoju pats sau.
Pusę devynių vis dar stoviu eilėje. Skambina Laura. Atmetu. Dar kartą skambina.
– Ko? – klausiu.
Į ragelį ima baubti Mamasita. Sustingstu. Sutrinku. Teisinuosi lyg ket­verių metų vaikas, apkaltintas pasaulio gaisru, nors padegė tik šiukšlių konteinerį. Kažką veblenu, o ji vis staugia, kad sulaužiau kontraktą, sutrypiau pasitikėjimą ir negausiu pinigų už beveik mėnesį darbo. Kokį dar kontraktą, neturiu aš jo.
– Gerai, pradėkit be manęs, – pasuoju, – patenku pas gydytoją, gaunu vaistų ir atlekiu tiesiai į sceną.
Mamasita aprimsta, bet burbteli, kad jos dukrą vadinau „sterva“. Nesuprantu, apie ką ji. Nesakiau taip. Nors gal… Galva kaip kibiras. Supistas sinusitas!
Iš kabineto išlindusi slaugė sušunka mano pavardę.
Gydytoja irgi paranormalios būsenos – susisukusi tarp užsikimšusių ausų ir snargliuotų nosių. Vidutinio amžiaus garbanė per daug nesivaržydama konstatuoja, kad reikės plauti. Nespėju dorai suprasti, ką reiškia šitie žodžiai, kai į šnervę, laužiant nosies pertvarą, sugrūdamas milžiniškas švirkštas su fiziologiniu skysčiu. Žiaukčiodamas ir kosėdamas spjaudau pūlius ir su krauju sumišusį natrio chloridą, o ji patyrusio budelio ranka stumia švirkštą gilyn.
Palengvėja. Dar gaunu nuskausminamųjų į šikną. Pusiau komoje pasileidžiu laiptais, pasigaunu taksą ir tiesiu taikymu į Antakalnio darželį. Aktų salėje pasirodau pačiu laiku – baigę bičių sceną, Tomas ir Laura nenumaldomai artėja link kracho.
– Tuk, tuk, tuk, – įlindęs į namelį, pasibeldžiu kaip Nulėpausis.
Pasaulis sukasi aplink. Žalsvai blyškiu veidu realizuoju Stanislavskio „čia ir dabar“ kančią. Nuskausminamieji lengvai migdo. Pasakau savo tekstą, žengiu kelis žingsnius link lango ir lieku stovėti atrėmęs kaktą į šaltą stiklą.
– Tuk, tuk tuk, – daužau galvą.
Maloni tamsa apsupa mane. Tolumoje Pūkuotukas kalba apie uodegą. Pasisuku žvelgdamas sau į subinę, sukuosi ratu. Vaikai, kurie šitoje vietoje dažniausiai juokdavosi, tyli. Spektaklis panašėja į zombių apokalipsę.
– Kas šiandien? Penktadienis? Vadinasi, dar viena repeticija? Rytoj dar viena premjera Pūkuotuko teatre?
Laura lyg žemę pardavusi. Tomas tylėdamas stumdo dekoracijas. Manęs pagalbos neprašo.
– Blogai atrodai, – burbteli.
– Ačiū, myliu ir jus.
Važiuojame į sandėlį. Išsikrauname. Judame iki pagrindinės scenos, kur jau trypčioja Mamasita. Niekas nieko nekomentuoja. Pradedame nuo pradžių. Šįkart Pūkuotukas aš. Krintu iš medžio ir dainuoju savo dainelę.
– Daugiau energijos, – surinka režisierė.
– Tuk, tuk, tuk, – trypiu koja, iš mielo, švelnaus ir pūkuoto virsdamas nervų kamuoliu.
Staiga dekoracijas pasiekia mano kumštis. Nebešoku, nebedainuoju, žengiu nuo scenos link persirengimo kambario, plėšiu nuo savęs karštą prakaituotą kailį, nervingais judesiais užsitempiu kelnes ir megztinį. Galvoje zirzia: tau nesumokės, tu griauni teatrą, tai neprofesionalu, pavedi kolektyvą, rytoj spektaklis.
– Susikišk savo spektaklį! – rikteliu ir maunu pro duris.
Tuk, tuk tuk, bėgu laiptais ir suvokiu, kad laikas liautis tuksenti. Reikia pradėti galvoti kitaip.
Einu per Šnipiškes. Galvoje pulsuoja kraujas ir verda neapykanta. Jau niekas manęs nebedaužys per galvą.

CHARMSO EPOCHA

– Sveiki, čia priešgaisrinė. Skambinau dėl daiktų palėpėje.
– Jūs man skambinote? Kaip nuostabu.
– Skambinau, bet ne aš.
– Gerai, kuo galiu padėti?
– Daiktų palėpėje neturi būti.
– Koks sutapimas, kaip tik galvojau, kur man juos dėti?
– Gaisrų pasitaiko vis rečiau, – nuliūsta ugniagesys, – o jei jų nėra, nėra premijų ir priedų, bet daiktų palėpėje neturi būti.
– Man juos namo neštis ar ką?
– Daiktų neturi būti. Palėpėje negalima. Aš jus kažkur mačiau?
Nesu toks globalus genijus kaip Danilas. Veikiau lokalus. Vienos scenos genijus. Toks mažas nepripažintas genijus pats sau. Nesu panašus ir į Salvadorą, kuris, žvelgdamas į krūvą tualete, suvokia, koks didis jis žmogus ir kokia didi jo žmona Gala, o visi likę – niekingi padarėliai. Aš irgi moku padaryti krūvą. Dar kokią. Ir ne tik. Moku postringauti apie niekingą žmoniją, kuri kaišioja pagalius į mano genialių sumanymų ratus. Nors iš tiesų kaišioja ne visa žmonija, o konkreti knyginių skorpionų rūšis – popiergraužiai. Ir kaišioja ne pagalius, o visokias ataskaitas, inventorizacijas, planus ir perspektyvų blankus.
Tačiau atleidžiu. Jie tik smulkmė. Pykti dėl savo nesėkmių kenkia tokiam genijui kaip aš. Mažoms galvelėms nesuvokiami mano didingi planai. Ką bekalbėti apie transcendentines vizijas, kurios savaime yra žmonijos paveldas ir stebuklas. Jei pasigilintume dar labiau, esu punktyrinis genijus. Turiu terminuotą darbo sutartį – esu genijus nuo rugsėjo iki birželio. Vasaromis nesu. Ilsiuosi nuo genialumo, apsimesdamas paprastu žmogumi. Sakykime, scenos darbininku, kroviku ar kūrybinių dirbtuvių vadovu. Gal net ne dirbtuvių, šiaip vadovu, stovykloje arba kažkur kitur, kur moka pinigus. Per vasarą sukaupiu jėgas ir nuo rugsėjo vėl būnu genijus: galiu padaryti didelę krūvą, galiu apie niekingą žmoniją byloti. Ir ko besiimčiau, viskas skamba kaip anekdotas:
Teatro favoritas Raimondas pastatė Eženo „Plikagalvę dainininkę“, kurią iš karto labai gerai įvertino kritikai. Net žadėjo vežti į Paryžių. Pasikėlė Raimondas. Nebesisveikino gatvėje. Ėmė galvoti, kad štai jis žmogus, o jūs – niekas. Iš to išdidumo nustojo gerti degtinę, nusipirko brangaus konjako. Tačiau konjakas buvo padirbtas – pagamintas iš spirito. Raimondas apako. Sykį slinko gatve riesdamas nosį ir pakliuvo po automobilio ratais. Bet, nepaisant to, kad buvo plikagalvė dainininkė, o gal pilvabarzdis pianistas, apie tai daugiau nekalbėsime.
– Jūs man skambinote?
– Skambinau. Jūs nekėlėte. Negalima sandėliuoti daiktų palėpėje.
– Kaip nuostabu.
– Ateis inspektorius ir išrašys baudą. Dar ir premiją gaus, – reikšmingai aiškina ugniagesys. – Bet negalima.
– Kaip netikėta.
– Ten, kur paskirtis palėpės, negalima, o kur mansardos – galima. Darbinėse patalpose galima, o palėpėje – ne.
– Koks sutapimas, aš irgi taip maniau.
Anekdotas, ir tiek. Telefono ragelyje pypsi signalas. Atitrūkstu nuo scenos, įsiveliu į diskusijas su nepažįstamais žmonėmis, institucijomis. Mane supantis pasaulis nušvinta visomis absurdo spalvomis. Scena – realesnė už siurrealią gatvę. Tarsi gyvenčiau kompiuteriniame žaidime, kurį žaidžia penkiametis – nė vieno racionalaus sprendimo. Totalus farsas. Kvailystė ir absurdas. Punktyrinis idiotizmas. Atrodo, vis patenku į užsklandas tarp rimtos dramos veiksmų. Tik nesuprantu, kas jose vyksta. Vaikystėje kino teatruose, kad pamatyčiau norimą filmą, turėdavau kentėti „Kino žurnalą“, dabar kamuojuosi su reklaminiais intarpais, bukais ir kartojančiais tą patį per tą patį. Kaip blogame gyvenimo anekdote:
Karoče, Drėlė išnyko iš ekranų Dzūkavkėje. Išėjo žmogus saulėtą pavakarę su draugais alučio pagerti. Naujamiestis. Kalvelė. Draugai atsinešė gitarą, pagrojo porą trejetą dainų. Pro balkoną išlindo senis su medžiokliniu šautuvu. Pykš. Nebėra Drėlės. O jis net gitaros rankose nelaikė, jokių kabliukų. Mėgo alų. Ach, kaip jis mėgo alų.
– Jūs man skambinote?
– Neskambinau.
– Atskambinu į šitą numerį.
– Skambinau. Bet nekalbėjau.
– Čia priešgaisrinė?
– Taip.
– Atsiprašau, radau praleistą, maniau, vėl dėl palėpės.
– Ach, taip, palėpėje negalima.
– Supratau.
– Persirengimo kambaryje galima, o palėpėje negalima. Kol vaikščios inspektorius…
Pypsi telefonas. Nesibaigianti pereinamoji stadija: jau, rodos, viena koja – teatro scenos, kita – vis dar senuose biologo batuose. Kažkur tarp buvusio ir būsimojo laiko. Nesuprantu, kaip žengti tą vienintelį žingsnį. Pats sau teatro genijus, o biologams atrodo, kad šūdas. Teatralai sako, kad vis dėlto ne genijus, – biologas. Nei bėgti, nei rėkti. Mojuoju rankomis, bet praeitis lyg inkaras velkasi iš paskos. Kažkas negerai su aerodinamika. Ir anekdotais:
Audrius įstojo į biochemijos doktorantūrą studijuoti bakteriofagų. Bakteriofagai neprieštaravo. Prieštaravo Audriaus žmona – doktoranto alga labai maža. Audrius nepasidavė. Bakteriofagai irgi. Ketverius metus kovojo vieno kambario bendrabučio tipo bute su lifto dydžio virtuve ir dar mažesniu tualetu. Žmona darėsi vis nuožmesnė, baksnojo pirštu. Audrius baigė doktorantūrą. Žmona neatlyžo. Vokietijoje tapo Štainerio kunige. Bakteriofagų specialistas dabar stato vaikų aikšteles. Bakteriofagai pralošė. 2:3 žmonos naudai.
– Jūs man skambinote?
– Skambinau. Bus bauda. Negalima sandėliuoti daiktų palėpėje, – griežtai sako ugniagesys.
– Taip, bus.
– Už gaisrus bauda, o palėpėje negalima. Daiktus dėkite kitur. Čia palėpė. Negalima.
– O jei daiktai egzistuoja tik popieriuje?
– Popieriuje?
– Nurašyti ir likviduoti, bet neperduoti?
– O kur sandėliuosite popierių? Palėpėje?
– Persirengimo kambaryje.
– Taip, persirengimo kambaryje galima. Kai nėra gaisrų, mažas pelnas. Stogo konstrukcijos kaip anekdote…
Pypsi iš ragelio. Jau imu įsivaizduoti, kad žingsnis žengtas, pozityvus pokytis visai greitai. Gaunu apdovanojimus, mano pastatymams prognozuojamas Niujorkas. Tuoj, netrukus. Viskas susitvarkys, ar ne? Juk tikrai turi susitvarkyti…
Mintis apie klaikią situaciją stumiu šalin. Tai kas, kad šokio meno atstovus suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų? Ir ką? Negali egzistuoti avangardas avangardui? Apskritai nepriklausomų menininkų šalyje mažai: penki šokėjai, penki kino kūrėjai, aštuoni teatralai ir trys kompozitoriai. Kiekvienas pats sau genijus. Kiekvienas su savo kančia. Ir tegul. Visas menas sukurtas, tik ne visas parduotas.
– Jūs man skambinote?
– Skambinau. Kiek galiu jums skambinti ir nekalbėti? Popieriai sandėliuojami palėpėje.
– Taip, kur sandėliuoti popierius?
– Išrašys baudą institucijai, o ji – man. Negausiu premijos.
– Sudeginkite jūs tuos popierius ir nebeskambinkite.
– Jūs sandėliuojate popierius palėpėje. Stogo konstrukcijos popierinės. Palėpėje negalima.
Pyp, pyp, pyp, aidi galvoje. Besiblaškydamas tarp biurokratijos ir savęs šlovinimo, grįžtu prie koridoriaus taktikos. Judu nuo vieno saugaus objekto prie kito: iš namų tranšėja šliaužiu į teatrą; koridoriais, kad likčiau kuo mažiau pastebėtas, – į seminarus ar kūrybines dirbtuves. Visas sociu­mas dabar blure, nekabinantis ir bereikšmis. Pasaulis pats sau, aš irgi.
Užsibarikadavau juodoje dėžėje, įsivaizduojamo genijaus bokšte. Taip užsidarius lengviau kontroliuoti įvykius. Jei sumauni vieną ar kitą sceną, visada gali grįžti, pataisyti, suvaidinti kitaip. Blogiausiu atveju – išimti ir nebenaudoti. Gali sukeisti veikėjus vietomis, sukurti kitas situacijas, ironizuoti realijas, pašiepti nuobodulį, bet ką paversti žaidimu, pasirodymu.
Nėra smardesnės krūvos nei gyvenimas be humoro.
Aišku, institucija reikalauja dirbti apčiuopiamai. Ateini septynios trisdešimt ir režisuoji fiksuotą laiką – iki keturių trisdešimt, sykiu dar pildai statistines lenteles, dėlioji varneles pasiekimų planuose. Jie nė neįtarė, koks išprotėjęs ir fanatiškas kvailys, lipantis nuo vienų socialinės provokacijos ašmenų ant kitų, aš esu. Nesupranta, ant ko užsirovė. Dabar kenčia. Sigis stūgauja dėl neparengtos ataskaitos, ne ten nunešto inventorinio blanko, ne tam nulenktos kepurės. Bandau išgyventi tame vizų, vizuotojų, statusų, nuolankumo, viską kaupiančių, archyvuojančių, į stalčiukus dėliojančių, o paskui pamirštančių biurokratų pasaulyje. Bandau.
Vienintelis būdas išlikti – kontroliuojamas snūdurys. Štai ir grimztu į spektaklio medžiagą, kurią analizuoju prieš užmigdamas, kuriu važiuodamas troleibusu, suku sceną po scenos eidamas gatve ar valgydamas vakarienę. Paskęstu darbe visa savo esybe:
Scenoje stovi nebaigtas gaminti kubilas ir smėlio pilnas fortepijonas. Šalia – įtemptas auksinis lankas su žaibo strėle mėlyname fone. Smėlyje stovi Mažeikių mergaitė ir laiko rankose kibirėlį naftos. Ji dėvi glamūrinę iš informacijos šaltinių pasiūtą suknelę.
Iš smėlio pakyla pusgirtis Martinovičius skusta galva.
– Aš jus kažkur mačiau? – klausia Mažeikių mergaitė.
– Kaip nuostabu, koks sutapimas, – sako Martinovičius, plėšdamas kibirėlį.
Nafta teka rankomis ir geriasi į smėlį.
– Ach, kaip nuostabu, kaip netikėta, – aikčioja Mažeikių mergaitė.
– Ir aš jus kažkur mačiau, – Martinovičius valosi naftuotas rankas į jos suknelę.
– Koks sutapimas, – byrant džiaugsmo ašaromis, patikina mergaitė.
Martinovičius neria į fortepijoną. Į sceną „įskrenda“ lėktuvo fiuzeliažas. Iš jo išlipa kostiumuotas Smitas porcelianiniais dantimis. Jis mojuoja dolerių banknotais ir flirtuoja su auksiniu lanku.
– Buvo toks pilvabarzdis pianistas, – meta pinigus į nebaigtą gaminti kubilą.
– Ach, kaip nuostabu, koks sutapimas, – beria Mažeikių mergaitė.
– Jo barzda ir melodija nepakito, – tęsia Smitas.
– Koks sutapimas, – mergaitė suploja katučių.
Kubile prasideda biurokratų muštynės. Doleriai skraidžioja ore. Smitas su Martinovičiumi glamonėjasi ir drožia vienas kitą per šikną.
Biurokratai stumdo Mažeikių mergaitę nuo Smito prie Martinovičiaus ir atgal. Informacinė suknelė plyšta. Tuščias kibirėlis rieda grindimis. Sceną nutraukia telefono skambutis:
– Jūs man skambinote?
– Skambinau. Bet nekalbėjau. Negalima sandėliuoti popierių palėpėje.
– O jūs atvažiuokite ir sudeginkite popierius.
– Aš ugniagesys, negaliu deginti palėpėje. Negalima.
– O jei išsinešite popierius į kiemą? Kieme galima?
– Kieme galima. Gaisrų mažėja. Tada nėra nei premijų, nei priedų.
– Imkite popierius ir sudeginkite kieme.
– Koks sutapimas. Visada apie tai svajojau.
Kieme sukrauname inventorizacijos blankus ir iškilmingai sudeginame. Kad inspektoriui nekiltų abejonių, pelenus apipurškiame priešgaisrinėmis putomis. Visi laimingi. Inspektorius gauna premiją už gaisro židinio likvidavimą, ugniagesys – priedą už gaisrą. Kostiumai guli persirengimo kambaryje. Iki kitų metų inspektavimo.
Išsivaduoju. Išmetu iš galvos blankų spausdinimo aparatą ir pasiekimų kartotekas. Pamirštu. Grįžtu prie kūno padėties scenoje, jo santykio su erdve ir šviesa, muzika ir kostiumais. Mane domina pasisukimo paveikumas ir prisilietimo ekspresija, domina įkvėpimas, kuris aitrina vaizduotę ir suteikia galių. Nesvarbu, kad moka mažai. Turiu tikslą, svarbesnį už pinigus. Žengiu į profesionalų lygą. Į pripažinimą. O absurdas amžinas. Tai antras žmonijos vardas, nemylima racionalumo sesuo. Žmogus neegzistuoja atskirai nuo kvailysčių, ir aš jų pranašas.
Klouniško pasaulio šamanas.

ARBATINĖ

– Parašytum skelbimą, kad įėjimas šimtas litų, bet prie grojimo dar tiesini karmą, tirpdai auros akmenis… Performini taip pat, o pinigėlis jau kitas, – ironiškai siūlo Čiupa.
Pilies gatvė kaip upė: sugriebia ir neša per bukus akmenų paviršius, trina šonus į senamiesčio fasadus, tranko į metalines palanges. Eilinis projektas įvertintas puikiai, aš pakylėtas, bet miesto pilkuma įmala beveidžių ir besielių košėn. Pro akis ir burną lendantys pelėsio hifai apkrečia abejingumu, cinizmu. Ar ilgai bėgsiu nuo savęs, nuo tuštumos jausmo? Galiu apsimesti, kad viskas gerai, kalbėti pakiliu tonu arba šaipytis iš kasdienio nuobodulio, bet pavargau. Pavargau apsimetinėti. Už šalies sienų esu kažkas, o čia – beveidžių tėkmėje plaukiantis beveidis lapas.
Užsivožęs gobtuvą, įtraukiu galvą į pečius. Praraja tarp dabartinio „aš“ ir to, kuo „aš“ nori būti, didėja. Pasileidžiu nešamas.
Mintys priploja Literatų skersgatvyje, kur Čiupa įkūręs kitokio laiko portalą – arbatos klubą. Vadinu jį rankiniu stabdžiu, tėkmės lėtintuvu. Po žeme sugaudžia varpas, užkastas mirusiesiems budinti, – Pilies gatvėje liejasi sabvūferio stiprinama „The Prodigy“ agresija.
– Sėdęs ant amfos pasaulis prarado skonį, – filosofuoju, kol Čiupa kaičia vandenį, – iš šiaip, kai pagalvoji, kokiu greičiu nuo lašinių ir samagliorijos perėjom prie picų ir viskio… Beprotiškas tempas.
– Jau esu miręs, – sako Čiupa, – nebeturiu, ko bijoti. Miriau, kai išvažiavau į ruskyną. Žinai, jaunas, kvailas, lengvo svorio kategorijos čempio­nas. Boksas buvo mano gyvenimas. Dar ir dabar dešinė pusė suriesta. Laukė užsakyta pasaulinės reikšmės kova. Pinigai sumokėti, pusė Mask­vos plakatais ištapetuota. O aš visas toks išdidus, šalia vadybininkai, treneriai, masažuotojai. Žvaigždė…
Čiupa sėda ant pagalvės, pila karštą vandenį į termosą, arbatžoles beria į susipažinimo indą. Koks skirtumas tarp vidaus ir išorės? Rytų ir Vakarų? Jis paima staliuką, apverčia jį. Ant dugno išdrožinėtas lotosas.
– To niekas nemato, – nusistebiu.
– Būtent, – mįslingai šypsosi Čiupa, – neorientuota į pasirodymą. Grožis akyse žiūrinčiojo. Nematomas taip pat. Ir aš būčiau likęs išorėje, jai ne tas dopingo perdozavęs bidonas. Naktį širdis jam sustojo, o ringas tai užsakytas. Gali nujausti, kokie pinigai. Norėjau pasivaikščioti, išlipęs iš metro paklydau, bet radau arbatinę. Kol sponsoriai strielkoje aiškinosi, kas, kam ir ką skolingas, gėriau puero arbatą. Nu ir ištirpau laike.
Karštas vanduo apsemia arbatžoles. Pamažu ima skleistis aromatas. Pirmas lengvas gurkšnis.
– Tai va, kol tą arbatą gėriau, ir sponsorius nukirto, ir dėl skolų išsiaiškino. Likęs pats sau Maskvoje su arbata užtraukiau rankinį stabdį, sustabdžiau veržlų savidestrukcijos procesą. Nušvito, kad inercija ne mano kelias, – dėsto Čiupa. – Iš pradžių mintis, kad neverta taip draskytis, atrodė pavojinga, bet netrukus aiškiai supratau vieną dalyką. Boksas tėra bėgimo takelis į mirtį. Taip, tu nori kalti tiesiai, bet esmė slypi tyloje ir akmenyse, aplink kuriuos apibėga vanduo.
Šitie paprasti žodžiai mane nokautuoja. Ne, stop, jei yra tyla, ją reikia užpildyti traktorių ir fabrikų gaudimu, jei yra akmenys, juos reikia panaudoti pamatams. Vanduo? Vanduo betonui stabilizuoti.
Būsiu radęs nežinojimo meistrą? Niekas nepakeičia nieko, o mirtis pasiima viską?
Aromatas skleidžiasi palaipsniui. Veriasi. Sklinda. Jokios mistikos.
Arbatinėje kaip samanoti upės akmenys dunkso Marius ir Pranas. Juos galėjai palaikyti negyvais objektais, narkodileriais, ateiviais, paralelinės visatos gyventojais. Tokie tyliai slenka gatvėmis ir neužkliūva geismo varomoje visuomenėje, kuri išdegusiomis akimis lekia į pinigų kalimo Fudzijamą.
– Kontrabandinis Milan Xsangas, – juokiasi Marius. – Sustabdė muitinėje. Visi žmonės kaip žmonės, veža škurlius, batus, cigaretes, alkoholį, o čia šienas. Rauna muitininkams stogą. Netiki, nesuvokia, sukioja pirštus prie smilkinių. Tašė žolių. Gal narkata? Tikrina. Ne. Neprisikabinsi. Asmeniniam naudojimui. Svoris mažas. Pareigūnams atsilupa ir nurieda čerpės…
– Nepagauna, – Pranas žvangina aukso grandine, – termose arbata už tūkstantį, o rūbelis bomžo, – į staliuko kraštą barkšteli akytas žiedas. – Kai visas pasaulis klykė apie lemiamą mūšį dėl resursų perdalinimo, paskutinį karą, po kurio nebebus karų, jie apmirė prie arbatos puodelio, stebėdami nuo gaivanio kylančius garus.
– Būtų Čiupą nušovę, – netikėtai peršoka Pranas, – bet prasidėjo Rusijos krizė. Defliacija ištaškė smegenis, nebuvo laiko galvoti apie žaidimus. Dar tie čečėnai gerinosi gyvenimą, sprogdino gręžinius. Kiekvienas gelbėjosi pats. Pinigai akyse tirpo. Tada jį pas kažkokius sektantus išmetė. Oligarchus, kurie vietoj to, kad gelbėtų banką, išvažiavo į Indiją…
– Į Butaną, – ore zeno ratą braižo Čiupa. – Oligarchams ką, o aš pinigų neturiu. Likau Indijoje. Goa pliaže. Be vizos, be pinigų, nesuvokdamas, ką daryti toliau. Pamestas. Su mintimis apie arbatą ir Mumonu kišenėje.
Arbata puodelyje tamsėja.
– Miglose skendintis Mumonas, – Marius linguoja galva. – Geriau jo neskaityti, ištaškys paskutinius racionalumo lašus. Mokytojas be autoriteto arba savo paties autoritetą neigiantis neigėjas. Atviras ir nepasiekiamas, paprastas ir kartu toks sudėtingas, įvelkantis logiškai sustyguotą schemą į sunkiai apčiuopiamą prieštaravimą sau pačiam.
– Nori patikrinti inerciją, – sako Čiupa, – perdėk raktus į kitą kišenę. Ir kiekvieną kartą, kai užgriebsi tuštumą, inercija spirs tau į kelį. Protas sustabarėjo ir prarado lankstumą, perėjo prie mąstymo schemų. Arbata neturi lyties ar rasės, nepasižymi konkretumu ar abstraktumu. Kelias vienas – visiškas skurdas, visiškas paprastumas.
Keistas puero arbatos skonis. Kvailiams ir nesugebantiesiems užčiuopti rudens ugnimi nutvilkančio karstelėjimo jis toliau primins tvartą ir pūdytą silosą. Nepajusti jiems arbatmedžio mirties baimės, laiko tėk­mės gaivalo ir veržlaus atgimimo atodūsio. Arbatos gėrimas – kelionė dėl pačios kelionės, kai nebebijoma, nesiorientuojama į mirtį. Ir jokios inercijos. Ji paneigiama.
– Didžiausias priešas esi pats sau, – aiškina Čiupa, – ir su tuo reikia gyventi. Neužmigti svaigiame dvasingumo patale. Nusitrenkiau iki Rišikešo, galvojau, ten jogų ir šamanų urvai, šitie žmonės tikrai atsakys į visus klausimus. Baisu ir smalsu. Juk laukia tikri guru, gyvenimo ekspertai. Ten jų visa gausybė, rinkis pagal amžių, spalvą, išprotėjimo lygį. Tik pageidautina rasti tikrai nušvitusį, o ne apsimetėlį, kurį ryte Varanasyje prie Gango matai išsitepusį pelenais, kartojantį mantras, o vakare nuėjęs į vietinę užeigą jau randi „King’s Black Label“ alutį besriaubiantį ir su pasaulietiškais rūbeliais girtus anekdotus skaldantį. Reikėjo tikro jogo. Iš Goa koją kelti bijojau. Vietinis patikino, kad yra toks priemiestyje, bet pas tikrą jogą be saujos hašišo geriau nesirodyti. O tas rekomendacijas dalinęs vyrukas kaip tik turįs ir hašo, ir žino, kur jogo urvas. Ko dėl švento reikalo nepadarysi. Nusipirkau šmotą, tokį ne patį didžiausią, gal dešimt gramų, ir nuvažiavau.
– Prastai skaitei Mumoną, – įsiterpia šitą istoriją mintinai žinantis Pranas. – Spjauk į visus bodhisatvas ir budas, sustabdyk religinį seilėjimąsi. Sutikai Budą, nužudyk Budą. Ir jokių sudvasėjimų, jokių pūliuojančių meilių. Kas yra Buda? Sausas šūdas ant pagalio.
Minkiau savyje mintį, kad mistikos badas dar egzistuoja – jaučiame poreikį sovietmečio paliktą pilkumą užpildyti stebuklais, norime gatvės niūrumą kompensuoti iškiliu Nirvanos patyrimu. Mums reikia ko nors daugiau: nepatirto, egzotiško, stebinančio. Taip norisi sugriebti ir papurtyti saldžiai išsišiepusius dvasuolius, trenkti „Mumonkanu“ per galvą: atsipeikėkit, jūsų veiksmai ir žodžiai – silpnaprotystė, o ne dvasingumas; nepainiokit idiotizmo ir kelio!
Bet kas aš toks, kad aiškinčiau jiems apie dvasinėjimą.
– Priemiestyje randu kalno šlaitą su urvais, – tęsia Čiupa. – Viskas nušnerkšta, pelenų pridrabstyta, karvių prišikta, skraido polietileno skiautės, šventykla uždaryta. Prieinu prie urvo, ten sėdi jogas, kūdas kaip iš koncentracijos stovyklos, akys tokios raudonai violetinės. Atsisėdu priešais ir laukiu. Jogas tyli. Ištiesia delną. Paduodu hašišą. Jogas įsimeta į bongą, užsitraukia. Duoda man. Aš irgi ne pirmokas. Apsinešam. Sėdim porą valandų vienas priešais kitą, žiopsom. Klausimas, ką daryti, pamažu išgaruoja, o jogas nuropoja į urvą miegoti. Štai ir visas mokymas. Hašišo magija. Indija.
Arbata liejasi pro gaivanio kraštus. Per daug minčių, kad galvon įgrūsčiau dar ką nors. Savanoriška Čiupos tremtis, aristokratiškas Martyno skurdas, žudikiškas Prano švelnumas… Vyručiai kovoja jau praloštoje partijoje. Ir jiems su tuo gyventi.
– Nereikėjo Goa, per toli. Būtų užtekę stoties rajono. Įpiltum bomžui išgerti, – atplėšia akis nuo puodelio Pranas, – pigiau kainuotų.
– Ir išvaizda panaši, – glosto plikę Marius, – pelenai, smarvė.
– Štai tu, tėvai, raitaisi scenoje. Jokios naudos, – sako Pranas, – o parašytum afišoje, kad įėjimas šimtas litų, kad tiesini karmą arba akmenis iš auros išvarinėji. Pinigėlis jau visai kitas būtų.
– Karmos tiesinimas – rimtas reikalas, – sakau, – pareikalaus įrodyti, kad jau ištiesinta.
Gaivanio dangtelis išslysta ir skyla pusiau.
– Ir su tuo gyventi, – murma Čiupa, rinkdamas šukes ir skudurėliu šluostydamas išsitaškiusias arbatžoles.
Mūšis praloštas. Savanoriškos tremties adeptai toliau kinkuoja galvomis prie arbatos staliuko. Pasiduodu inercijai. Laikas bėgti, laikas nerti į miesto triukšmą ir vaizdų mirgėjimą.
Laikas dirbti.