Besimokydama naujos kalbos, lengviausiai įsimenu liežuviu tarytum banga besiritančius žodžius, priverčiančius papūsti lūpas, įtempti skruostus, iššiepti dantis. Tie žodžiai skambesiu kartais primena viena, reiškia visai ką kita, o iš užmaršties ištraukia trečia. Kaip cigüeña. Tardama šį žodį, prieš akis matau susisukusį sraigės namelį. Ci – vienas linkis, güe – kitas, siauresnis, ña – smaili viršūnėlė. Bet cigüeña – ne sraigė, cigüeña ispaniškai reiškia „gandrą“, o Gandras buvo vidurinės mokyklos, kurią lankiau, psichologas.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje gulagus jau seniai buvo pakeitęs univermagas, bet kukliam Gandro garderobui laikas neturėjo jokios įtakos. Žiemą vasarą tos pačios surūgusios kavos su pienu spalvos vilnonės kelnės. Tokios pat sugižusios rudos languotas megztinis, kokį turėjo visi sovietmečiu užaugę akmeniniai žmonės, tarp jų – ir mano tėtis. Aukštas, stambus, gunktelėjęs, bepradedantis plikti, rusvais kaip jo rūbai paakiais. Visiška priešingybė gandrui juodu fraku, elegantiškai raižančiam vasaros dangų.
Mokyklos koridoriais jis žirgliodavo paskubomis, visada su lyg per prievartą išspausta šypsena, labiau panėšėjusia į kenčiančiojo grimasą nei į nuoširdžią džiaugsmo išraišką. Retkarčiais vis žvilgtelėdavo tai kairėn, tai dešinėn, tai sau už nugaros, tarsi norėdamas įsitikinti, kad grupelė ką tik apsiūsavusių paauglių nelūkuriuoja prie jo kabineto durų (užrakinti psichologą jo paties darbo vietoje buvo populiariausias jam krečiamas mokinių pokštas). Nepaisant spartaus žingsnio, Gandro vikriu vadinti negalėjai – veikiau nerangiu. Atrodė, kad savyje nešiojasi kažką sunkaus ir iš paskutiniųjų stengiasi tos naštos nepamesti ant išmindytu linoleumu išklotų mokyklos koridoriaus grindų. Vaizduodavausi, kad jo rankos – drėgnos ir šaltos, nors jų niekada nebuvau lietusi. Nežinau, kiek jam buvo metų. Megztinis ir paakiai klaidino – galėjo būti trisdešimt, galėjo ir penkiasdešimt.
Anuomet pas mokyklos psichologą, įsikūrusį pirmajame pagrindinio korpuso aukšte prie berniukų tualeto, niekas savo noru nėjo – pas jį vesdavo. Neklausančius, piktus, liūdnus, gąsdinančius – taigi, blogus vaikus. „Jiems patiems vieno šulo trūksta, o gal ir kelių – patys už tave didesnių problemų turi“, – sakydavo tėvai ir kiti tvirtų įsitikinimų žmonės, tad psichologų, jei nebuvai visiškas psichas, geriau reikėjo vengti. Todėl aš, ką tik pakeitusi mokyklą ir pamainą, naktimis beviltiškai bandanti užmigti, bet neprarasti budrumo, nuolat maudžiančia galva, netrukus per ekskursiją į katedros požemius pajusianti neįprastai sudrėkusias kelnaites, bet mokykloje apie tai prabilti galėsianti tik slaptu kodu S – sergu, niekada nė nesusimąsčiau, kad į savo kiaute besislepiančią sraigę panašus psichologas būtų galėjęs man padėti.
– Kaip einasi tavo diena?
– Normaliai, – būčiau atsakiusi Gandrui, tampydama pigiais blizgučiais nubarstytos sidabro spalvos palaidinės rankoves, bet nutylėjusi, kad vis dar skauda prieš dieną burnoje atsivėrusius du kraujuojančius kraterius.
Nieku gyvu nebūčiau prisipažinusi, kad klykdama spardžiau išsipūtusį dantų gydytojos pilvą, kai toji be nuskausminimo geležiniais kankinimo įtaisais traukė dar visai neklibėjusius pieninius dantis. „Nesitikėjau, kad šaknys bus tokios ilgos. Iltys kaip vilko, tai ir mergaitė laukinė“, – piktdžiugiškai kvatojosi puvėsiais dvokiančia burna, tykodama mamos reakcijos.
Jei kada nors būčiau pravėrusi Gandro kabineto duris, jam nebūčiau užsiminusi, kad tądien per kūno kultūrą, sėdint ant žemo medinio suolo, nutirpo užpakalis, nes man S. Chroniška liga – mėnesis po mėnesio, metai po metų kartosis. Nepatogi, gėdinga, bet kuriuo metu galinti apie save išduoti raudona dėme ant džinsų, o net ir be jos, tik sėdint ant suolo ne su sportine apranga, visiems klasiokams išduodanti, kas tau. Robotą nei žmogų labiau primenanti mokytoja burnojo: „Aš sirgdama pasaulio rekordininke tapau, tingine tu.“ Paburnojusi dažnai pridurdavo: „Kaip man nuo jūsų visų skauda galvą.“ Vėliau paaiškės – smegenų auglys nuo jaunystėje profesionaliai sportuojant vartotų vaistų (šnekės mikrorajono paskalų nešiotojai), nuo bėgimo per skausmą (dingosis man).
– Gali būti, kad po kelių dešimtmečių, išgijusi nuo vienų ligų, sirgdama kitomis, su nostalgija prisiminsi kūno kultūros mokytoją, nemirusią nuo smegenų auglio, bet jau daug metų mirusią, – būtų ištaręs man Gandras, jei į jo klausimą būčiau atsakiusi ką nors daugiau nei „normaliai“.
– Ir kietą, raktais ir tušinukais subraižytą medinį suolą, ant kurio nutirpdavo užpakalis?
– Ir jį.
Prisimenu. Justas + Jolanta = KML.
– Kas atsitiko tavo rankai? – Gandras būtų paklausęs kito susitikimo metu.
– Pramogų parke skilo kaulas.
– Ar labai skauda?
– Ne, nelabai.
Nebūčiau atskleidusi, kad iš visų jėgų atsivėdėjusi trenkiau į bokso kriaušę, nes norėjau sužavėti Kasparą. Suinkštusi iš skausmo, kritau į spalvotų plastikinių kamuoliukų jūrą, kuri maloniai vėsino tvinksintį riešą. Kasparas neatsisuko, o kitą dieną, per pertrauką mokyklos kieme apspistas savo bendrų, traukė per dantį, kad ranką man tikriausiai gipsavo statybininkas tėtis.
Kai pirmąkart įsimylėjau, man buvo ketveri. Nacionalinė televizija kiekvieną antradienį į paslaptingą miestelį viliojo dar paslaptingesne melodija, mama bandė mane atitraukti nuo televizoriaus, vyresnioji sesuo varyte varė ir nuo jo, ir nuo savęs, o man į širdį vis tiek spėjo kristi „du viename“ – ir aktorius, ir personažas. Kaip ir sesei. Parašiusi ir išsiuntusi aktoriui laišką, kokią savaitę dramatiškai kartojo jo personažo žodžius: „Nežinau, kur šitai mus nuves, bet esu įsitikinęs, kad tai bus nuostabi ir keista vieta.“ Pavydėjau – dvylikametė sesuo jau mokėjo kurti meilės laiškus, o aš dar nė savo vardo kaip reikiant nesugebėjau pakeverzoti. Visa laimė, kad niekada negavo atsakymo. Iki šiol įsivaizduoju, kad jei laišką būčiau nusiuntusi aš, būčiau sulaukusi žinios. Bet apie tai Gandrui nepasakočiau.
Nei apie tai, kad su kiemo mergaitėmis meiliai klykčiodavome kaimynų vaikams ir anūkams (ypač berniukams) guguojant vežimėliuose. Vėliau jiems padėdavome žengti pirmuosius žingsnius: tvirtai suėmusios jų mažyčius delnus savuosiuose, tik vos vos didesniuose, kone taip pat nerangiai kaip jie šlitiniuodavome iš paskos, nekantraudamos užaugti mamomis. Greitai tįstančias daugiabučio gyventojų atžalas mokėme persiversti per kadaise raudoną apsilaupiusį skersinį, ant kurio ankstyvais sekmadieniais švaros apsėstas kaimynas atsidėjęs daužydavo savo didžiulį šiurkštų kilimą (jo spalva ir raštai priminė Gandro megztinio rombus). Nemotiniškai juokdavomės iš jų gendančių pieninių dantų, bet iš tikrųjų svajojome apie būsimas mūsų vestuves. Be tų vaikigalių būtume buvusios tik niekam neįdomios mažvaikės, nuo ankstyvos popietės iki vėlyvo vakaro šokinėjančios klases.
Gandras nebūtų sužinojęs ir to, kad niūniuodama „o svajokli, mano mielas svajokli, tai ne tavo, tai ne tavo, tai ne tavo žvaigždė…“, svajojau apie princus, karalius ir Karolį iš 3D. Jis dažnai pasakodavo apie savo keleriais metais vyresnę pusseserę Rasą, pas jį atvykstančią iš Australijos. Kartą su savo mama toji Rasa buvo atėjusi pasiimti Karolio iš mokyklos. Marga pastelinių spalvų, kokiomis kartais ankstyvais rytais ar prieš pat prieblandos metą nurausvėja dangus, striuke ir ilgomis kasomis. Kitą dieną per pertrauką klasiokams ėmiau pasakoti, kad mano antrasis vardas – Rasa, o per pasaulio pažinimo pamoką sąsiuvinio paraštėje rašikliu vedžiojau „ASAR ASAR ASAR“ (besistengdama sutramdyti nerimaujantį protą, žodžius mintyse iki šiol dažnai skaitau atbulai). Atrodė, kad šis vardas turi sunkiai įvardijamo universalaus, visiems suprantamo grožio, kaip simetriškai tobuli aktorių veido bruožai ant juodai baltų babos atvirukų.
Berniukas, mokantis pinti kasas – toks anuomet buvo pagrindinis mano meilės kriterijus.
Kuo baigėsi Karoliui, nežinau, bet tie, kuriuos mylėjau vidurinėj, išsikraustė iš proto. Ne dėl manęs. Vienam šizofrenija, kitam, regis, taip pat. Ar tai jie į Gandro kabineto spyną prikimšdavo iškramtytos „Love is…“ gumos? Ar juos bent kartą vedė pas psichologą? Atrodo, taip. Ar paklausęs „kaip šiandien einasi?“, o jiems atsakius „normaliai“, Gandras jiems būtų padėjęs likti šiapus?
Jis gal ir būtų nujautęs, kad vėliau kiti berniukai man kurs eilėraščius ir dainas, dovanos gyvus rožės žiedus sužadėtuvių žiedų dėžutėse. Apie tokius tik svajosiu, o mylėsiu tuos, kurie iš visų jėgų kandžios man kaklą. Kaip Kablys, stambus vienaausis vasarų bažnytkaimio katinas išdrėksta akimi, pritrėkšdavęs liesą kaip skiedra Dėmelę prie žemės ir keistai ant jos judantis. Neatskirdavau, kuris – ar abu – ausį rėžiančiai miaukdavo, nesuprasdavau, ar tai – žaidimo euforija, ar kančios dejonė. Stovėdavau sustingusi, masinančio siaubo apimta, ir spoksodavau į tas žūtbūtines katinų grumtynes. Kažkas mano viduje tarsi skatino skubėti Dėmelei į pagalbą, bet nepajudėdavau iš vietos. Neturėjau teisės kištis.
– Nežinojimo saldumas, pažinimo druska, – įsivaizduoju Gandrą mąsliai palinksint galvą, bet atsakant… Atsakęs ar būtų ką?
– Šiandien pas Hercą kontrolinį rašiau kairiąja ranka.
Gandras su Hercu, vieni iš nedaugelio mokytojų vyrų mano vidurinėje mokykloje, galėjo būti broliai – panašaus ūgio, veido bruožų, skubrios eisenos, o rudi megztiniai – visai tokie patys. Skyrėsi jie tik tuo, kad Gandras buvo tikra psichologo pavardė, o Hercas – fizikos mokytojo pravardė (tikrosios jo pavardės niekas iš klasiokų neprisimena, o gal niekada ir nežinojo). Tiesa, juos dar skyrė barzda.
Saulėtų, bet žvarbokų naujų mokslo metų pradžioje televizijos ekranuose sugriuvus bokštams dvyniams kitą dieną Herco kabinete klasiokai ant lentos užrašė: „Mokytojau, mes žinome, kas slepiasi po jūsų barzda.“ Prie užrašo kažkas (Ramūnas?) visai vykusiai nupiešė Osamą bin Ladeną. Ant kreiduotos lentos vietoj sava ranka smulkiai priraitytų formulių išvydęs mūsų pareiškimą, Hercas liūdnai šypsojosi.
– Ir kaip pavyko?
– Nežinau, ranka drebėjo, bet kažkaip parašiau.
– Galėjai nerašyti, turėjai pateisinamą priežastį.
– Mhm.
Buvau iki skausmo pareiginga.
– Tau labai svarbu gauti gerą pažymį.
Tai klausimas ar teiginys?
– Jei rašei kontrolinį, gal ir piešti kaire ranka pavyktų? – būtų man stumtelėjęs baltą popieriaus lapą ir dėžutę spalvotų pieštukų apgraužtais galais.
– Ką piešti?
– Ką nori.
Pieštukų brūkšniais būčiau šiaip ne taip surentusi geltoną medinį namą, darželyje prie gatvės pasodinusi gėlių, patupdžiusi kelias vištas ir sukūrusi mamą.
Jei geriau matyčiau vaizdais, o ne žodžiais, drebančia ranka būčiau nupiešusi ką tik pasibaigusias vasaros atostogas, kaip ir kiekvienas, praleistas kaime pas babą ir bočių. Liepos vidurio popietę – taip karšta, kad karščiau, atrodo, ir būti negali, nors karščiau ir karščiau bus kiekvieną vasarą. Siūbuojančius prinokusiomis varpomis rugių laukus, tik retkarčiais gatve pravažiuojantį automobilį ir dėdę Anicetą kurmių kailiukų švarku, sunkiai paeidavusį, bet ant dviračio užšokdavusį guviau už aštuonmetį kaimynų Stasiuką. Dar – apsunkusią laiko tėkmę ir tirštą tylą. Nors ne. Atrodo, čirpė žiogai. Vakarais tikrai čirpė, neleisdavo užmigti, bet miegamojo lango baltais apsilaupiusiais rėmais vis tiek neuždarydavau.
Toliau pieščiau žodžiais. Šliaužiančių akimirkų ir liepžiedžių medaus miestelyje, sode po obelimis, Gandrui save būčiau leidusi pamatyti įnikusią į per vasarą privalomą perskaityti „Skerdžių“. Po gero mėnesio kam iš kaimų, kam čia pat nuo asfalto, dar keliems iš Gran Kanarijos sugrįžus į klasę lietuvių kalbos mokytoja pirštu bes į dienyną ir, vienu precizišku judesiu ant nosies galo nusismaukusi stiklainio dugną primenančius akinius, kirs:
– Rapolai, apibūdink Lapiną.
– Lapiną? – jei Rapolas būtų buvęs samurajus, išeitis jo lauktų viena – charakiris.
Bet Rapolas buvo tik paprastas miesto vaikas mutuoti pradedančiu balsu iš bendrabučio prie poliklinikos, todėl neužtikrintai išdudens:
– Rudas, gauruotas, su uodega…
Gandrui būčiau papasakojusi ir apie Bašibazuką, kurį, apimta nuobodulio, minkydavau tįsodama sulankstomame fotelyje. Bašibazukas buvo ryškiai rožinis balionas, pripildytas miltų. Vėliau sužinosiu, kad šis žodis kilęs iš turkų kalbos ir reiškia karo samdinį. Mano bemaigomam Bašibazukui netikėtai susprogus, po miltais liko palaidotas nustebęs mano veidas.
Trumpam atsikratyti to tąsaus nuobodulio pavykdavo pabudus iš pokaičio miego, kai mintyse vieną prie kito dėdavau ir daugindavau visus kadaise skalbykloje ant antklodės užvalkalo užsiūto numerio skaitmenis. Kai liesdavau įsielektrinusio televizoriaus ekraną, („cállate, hijo de puta!“ – kol jame kaito venesuelietiškos aistros, Stefa, grūmodama kauptuku, gatve vydavo per daug įkaušusį Praną). Ir kai iš už ant akių užkritusių, gaivaus lauko ir vaikiško prakaito kvapo prisigėrusių kirpčių stebėdavau bočių, kiekvieną sekmadienį besiropšdavusį į medinės miestelio bažnyčios gaidines ir dusliai gergždžiančiu altu šlovindavusį Dievą, o šiokiadieniais prie pat televizoriaus ekrano prisistumdavusį kėdę ir tyliai braukdavusį ašarą.
Bet užvis greičiausiai nuobodulys išgaruodavo užlipus ant virš žemės iškilusio, žole apaugusio rūsio. Ranka nuo saulės prisidengusi akis, dėbsodavau į už nedidelio rugių lauko amžinai snaudžiančias kapinaites, iš kurių kone kasdien, o kartais ir keliskart per dieną ataidėdavo duslus triūbų ir raudančių laidotuvių giesmių garsas. Skambant toms giesmėms ir triūbų melodijai, mirtis trumpam pasirodydavo jaukiai artima. Ir vėl visu baisumu išlįsdavo prie rūsio kauburio radus merdintį ežį, tarp kurio spyglių, lyg bijodamos pavėluoti į puotą, jau raitėsi kirmėlės – tokios pačios, kaip tetos Valės lauko tualete.
Tą vasarą, kai ant delnu sulygintos ežio kapo žemės dėjau raudonųjų serbentų kekę, dingtelėjo, jog vaikystė baigsis tada, kai triūbas nuo rūsio plika akimi matomose kapinaitėse pūs bočiams, kai rytą kaime nebesigirdės gaidžių kakariekavimo, o miestelio gatvės taps tuščios. Nebelakios dviračiais nei anicetai, nei stasiukai. Vieni savo kiemuose ant suolų brauks ašarą dėl paskutinės parduotos karvės, kiti, persisotinę ekranų šviesa ir bulvių traškučiais, daugiau jų nusipirkti į krautuvę važiuos beveik naujais BMW.
Nei Gandrui, nei sau pačiai tada dar nebūčiau galėjusi pasakyti, kad gyvenimas pats tikriausias – vasarą kaime.
– Atrodo, kad vasaros kaime tau labai svarbios. Geltoną namą nupiešei didelį, per vidurį lapo, – būtų atkreipęs dėmesį, o tada susizgribęs: – Jau laikas eiti į pamoką. Jei norėsi, piešinį galėsi pabaigti namuose. Arba kitam kartui parašyk apie smagiausią šios vasaros nuotykį. Sakei, labiau patinka rašyti?
– Ką mėgsti veikti?
– Prisidėti šiltą arbatos puodelį prie skaudančios ausies. Ir skaityti vonioje.
– Ką dabar skaitai?
– „Anę iš Žaliastogių“.
– Ar įdomu?
– Taip.
Nežinau, kaip Gandrui būtų reikėję paaiškinti, kad knygose save atpažindavau labiau nei gyvų akių veidrodžiuose. Gal jam paskaičius šį sakinį: „Tai, kad Anė viską priimdavo taip rimtai, ją paversdavo puikiu erzinimo objektu.“ Visai kaip mus su kaimynų Ania – nors riba tarp traukimo per dantį stipriai mylint ir slapta nekenčiant visada trapi, abejoju, kad tie vaikai iš mūsų (lietuvių) ir kito (rusų) kiemo mus nors kažkiek mylėjo.
Aniai aiškindavau lietuvių kalbos gramatiką, ant šaligatvio plytelių kreidelėmis raitydama galininko ir kilmininko galūnes, o tuo metu, persisvėrusi per langą, į mane susižavėjusi žvelgė lietuvių kalbos mokytoja Angelė. Buvo ką tik palaidojusi nuskendusią savo duk­rą; nuo to laiko mėlyna man – ne tik neužmirštuolių, bet ir Rūtos veido šarvojimo salėje spalva. Nežinau, ar mano bandymai Aniai paaiškinti, kuo skiriasi įnagininkas nuo kilmininko, buvo vykę, bet kaimynės pagyrimai vertė rausti ir nuleidus galvą nedrąsiai trypčioti vietoje – iš laimės. Gerų pažymių ir žavėjimosi ženklų nuolat vaikiausi kaip kiti vaikai saldainių – man visada labiau patiko sūresnis už ašaras babos išrūkytas kumpis.
Aniai šiek tiek pramokus lietuvių kalbos gramatikos, kartu leidome žurnalą „Kva“ apie gamtą ir gyvūnus. Buvau vyriausioji redaktorė, Ania – padėjėja, bet iš tiesų tą žurnalą kūriau viena. Mano draugei norėjosi ne taisyklingai rašyti, o turėti užtarėją, kuri, plastikinio butelio kamštelyje pragremžusi skylutę, nesitaškytų vandeniu, neužrakintų laiptinėje ir nuo galvos nuplėšusi kepurę jos netrintų į kaimynės mišrūno Rudžio užpakalį. Tokios fiktyvios redakcijos darbuotojos man pakako – norėjau niekieno nestebima, niekieno netgi neskaitoma kurti. Pirmuosius dienoraščius skrebenau ant paskirų pageltusių lapų, per kuriuos persišviesdavo kitoje jų pusėje kirilica atspausdinti nesuprantami užrašai. Vėliau – specialiai slaptiems užrašams skirtose knygelėse su širdelėmis ir indų plovikliu kvepiančiais puslapiais, bet svarbiausia – su spynele. Rašyti galėjau tik dėl tos spynelės; kad ir nepatikimai, ji saugojo nuo manančiųjų, jog vaikai neturi ko slėpti.
Gandrui tada dar nebūčiau galėjusi pasigirti, kad du šimtus litų, gautus už pirmuosius savo straipsnius, išleisiu juodam puspalčiui. Nešiosiu jį septynis rudenis, kol ne tik pamušalas, bet ir medžiaga ties alkūnėmis sudils. Jį įsigijusi jausiuosi beveik suaugusi, kai visiškai susidėvėjusį išmesiu – tokia jau ir būsiu. Prieš tai dar klasiokui, per paskutinį skambutį besivaipančiam „greitai pati vaikus į mokyklą leisi“, parodysiu liežuvį.
– Tai ar išleidai knygą? – paklaustų manęs Gandras, jei dabar apsilankyčiau jo kabinete.
– No, todavía no, – jam atsakyčiau. – Dabar mokausi ispanų kalbos. Visada norėjau kalbėti penkiomis užsienio kalbomis. Kodėl penkiomis, nė pati nežinau. Prosenelis Aleksandras, sako, mokėjo septynias. Tiesa, tapau psichologe. Bet vis dar daug ko bijau.
– Baimę ir laimę teskiria viena raidė, – Gandras prašnektų paukščių kalba.
Ci – güe – ña. Kai liežuvis pavargsta nuo svetimos kalbos piruetų, ranka nevalingai sučiumpa mobilųjį telefoną. Užuot penktą kartą šiandien patikrinusi, kas naujo po saule, pirmą kartą per penkioliką metų pasidomiu, kas naujo mano vidurinėje mokykloje, per visą šį laiką tapusioje gimnazija.
Gandro pavarde randu tik naktinį sargą.