JŪRKALNĖS LAUMĖ
Edmundas Untulis
Edmundas Untulis
Vertė Jeronimas Brazaitis
– Jeigu tu, Bili, kada nors pradėsi kraustytis iš proto ir pajusi, kad esi per senas dorai apgaudinėti žmones – varyk į Niujorką. Vakaruose po mulkį gimsta kas minutę, bet Niujorke jų daugybė, lyg ikrų neršto metu – nesuskaičiuosi!Daugiau
Lina Simutytė
Viktorija Sab
Mums su Marku pradingus oro uosto koridoriaus vingyje, Fabijus pamėgino išsiaiškinti, kas jo laukia. Migracijos pareigūnas anapus infostalo gana maloniai pakomentavo tvarką: jeigu kas nors iš Lietuvos oro linijų ateis pasiteirauti, ar nėra deportuojamų lietuvių, jie visi bus perduoti ir išskraidinti atgal. Kada ateis, ar ateis, jis nežino. Skrydžiai į Vilnių tikrai ne kasdien. O jei niekas neklaus? Tuomet palaikys juos čia, kol Amsterdamo valdžia skirs viešųjų darbų, kad užsidirbtų bilietui, ir išsiųs namo.
Nesinorėjo tikėti tokia perspektyva. Fabijus nusprendė pinigų prasimanyti pats, nelaukdamas, kol bus kažkur priverstinai įdarbintas. Išsitraukė iš kuprinės bloknotą, juodą markerį ir įsitaisė ant suolo rūkomajame, kur daugiau personažų šaržams. Ten jau sėdėjo kaštoninė rusė iš Piterio ir traukė dūmą.Daugiau
Dainius Sobeckis
Viktorija Sab
Edith Wharton
Edgaras Bolšakovas
JOVITA POVILIŪNAITĖ
Ilmar Taska
Olenka Martynyk
Mantas Stočkus
Lina Simutytė
Vahur Afanasjev
Edmundas Janušaitis
Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką.
Knygos redaktorius Jonas Vabuolas
O. HENRY
Tomas Šinkariukas
Julius Keleras
Gediminas Jankus
Po patirto siaubo ir pasibjaurėjimo dar negalėjau atsigauti. Prieš akis iškildavo bjaurus gyvis, užgulęs ir vos nesutraiškęs manęs, prošal šuoliuojantys klykaujantys Doctor Angelicus parankiniai. Nusipurčiau ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Aš prabudau. Pagaliau prabudau.
Koks nuostabus vaizdas, man užgniaužė kvapą, žvelgiau ir negalėjau patikėti. Prieš mane plytėjo slėnis, džiaugsmingas, žydintis, ryškiaspalvis, skambantis ir giedantis. Tolėliau dunksojo šviesių miglų supama didingų kalnų grandinė. Gal atsidūriau rojuje? Dieviškąjį slėnį vagojo keli upeliai, kurių nenusakomai vaizdingos pakrantės viliote viliojo.Daugiau
Rihards Bargais
Aš pats esu Nemoderni Slampės mergina. Aš noriu būti. Ir čia dar daug tokių yra. Net niekada Slampėje negyvenusių. Plikagalvė Birutėlė, išprotėjusi Bučinia ir dainininkė pro šalį Arija Pupainė. Visi iš nuošalės. Visi atstumtieji. Iš pasaulio ir sveiko proto išvarytieji. Jėzus taip pat yra Nemoderni Slampės mergina. Ir Morrissey’us, tas tai savaime, kaipgi be pačios Nemoderniausios Slampės merginos Morrissey’aus.
Rihards Bargais
Skelbiame ištraukas iš latvių rašytojo Rihardo Bargo (gim. 1969 m.) autobiografinio romano „Nemodernios Slampės merginos“, 2021 m. išleisto Rygoje. Jame autorius žvalgo, žavisi, tyrinėja ir aprašo savo gyvenimo įvykius, kruopščiai parinkdamas žodžius ir raiškos būdą. Absurdiški nuotykiai, apkalbos, anekdotai, epizodai iš populiarių ir marginalinių menininkų, kaimynų, draugų, bendruomenės, giminaičių, mylimųjų ar atsitiktinių sutiktųjų gyvenimų – šį margą kokteilį rašytojas sumaišo su kartais nemaloniai tiesmukomis įžvalgomis. Pasijuokdamas iš mūsų vaidmenų ir silpnybių, jis ne kritikuoja, o išryškina kiekvieno individo vertę bei pažeidžiamumą.
***
Su kita panašia maita teko susidurt Rygoje, tramvajuje. Irgi išsififinusi, apsitempusi, su rausvu užrašu Easy per papus, akių baltymai aptraukti blankia puikybės plėve, nosis remia vagono lubas, o šalia, žinoma, nepamainomas kvadratinis prablaškytojas. Sėdėjo tramvajaus priekyje, taip ir būtų sėdėjusi lyg pabučiuota, jei nebūtų įlipusi ta mergina.
Lieknutė, kietai supintomis kasytėmis, vilkinti suknelę, skalbtą tiek kartų, kad prapuolė visos gėlytės, o rankoje plastikinis krepšys, toks pat nublukęs, su vos įžiūrimu ansambliu ant jo. Tai buvo Ottawan. Ottawan!! Vadinasi, dvidešimt ar net trisdešimt metų skalbtas lenkiškas krepšys! Jo dugne kažkas ritinėjosi. Du obuoliai ir kepaliukas duonos! Tikriausiai mergina juos vežė į namus, kuriuose laukė trys tokie pat kaip ir ji vienas už kitą liesesni broliukai. Gal parduotuvėje pavogė, gal pirko už paskutines kapeikas, kurias triskart perskaičiavo dėliodama iš saujos į saują. Įlipo ir iškart nusisuko, įsispraudusi į kampą prie vairuotojo kabinos. Bilieto nepažymėjo. Šis tramvajus buvo pustuštis, laisvai galima atsisėsti. Bet neatsisėdo. Galbūt manė, kad sėdėjimas nėra skirtas tokioms menkoms būtybėms kaip ji, o gal liko stovėti, kad greitai iššoktų, jei tarpduryje pasirodytų kontrolierė.
Bet tada toji pupytė pradėjo savąjį kvadratinį maitinti. Kas čia per mada, tas valgymas transporte? Tikras prakeikimas! Ji stūmė jam į burną varškės sūrelį, bet jis nevalgė ir urzgė tarsi apsėstas. Varškė išmozojo skruostus, krito ant žemės ir prisidrabstė trijų artimiausių eilių zonoje. Tai išvarškiavo mano sveiką protą! Vienas gumulėlis atriedėjo net iki mano kojų ir, sukėlęs kurtinantį garsą, sustojo prieš pat bato nosį. Sėdėjau tramvajaus vidury, tad visas pasirodymas vyko lyg ant delno – ir tiedu, ir kampe drebanti mergina, – tai buvo toks baisus kontrastas.
– Ko spraudiesi į tą kampą, tu čia esi pati gražiausia! – visa savo esybe tyliai šaukiau merginai. – Tavo drovumas šimtą kartų gražesnis už tą pripumpuotą pabaisą! – Norėjau pašokti, išplėšti ją iš kampo ir pastatyti prieš visus sėdinčius tramvajuje, pasukti veidu į pupytę ir sušukti: – Žiūrėk!! Ar dėl šitos tau gėda? Dėl šitos?? Ar tu tokia nori tapti? Tokia?? – O paskui, atsigręžęs į varškiaveidžius, jau mačiau juos Kalnciemo akmens skaldyklose ir Kemerų durpynuose. Katorgoje!
Bet išoriškai niekas nepakito, taip mes tramvajuje ir toliau žlegsėjome, visokeriopai kultūringai ir visuotinai mandagiai – mergina ir toliau drovėjosi, vaikas ir toliau ožiavosi, pupytė sūrelio likučius sukimšo į save ir toliau spoksojo į holografinę visatą, o aš ir toliau ėjau iš proto, tik plaukų želė tirpo ir tekėjo per mano kvailą kaktą. Iki kol drovioji mergina išlipo vienoje stotelėje, aš – kitoje, o besotis tramvajus trūktelėjo tolyn į pragarą minkyti molio.
Tai buvo seniai, buvau dar visiškas jauniklis, už paskutinius pinigus perkantis pigias grožio priemones ir krentantis be sąmonės dėl visų pasaulio neteisybių. Dabar galvoju – nė vieno nereikia siųsti į akmens skaldyklas, kiekvienas šiame gyvenime turi savo vietą – tegu grožis lieka įsispraudęs kampe, tai krištolinė grožio vaza, o maitos tepriauga prie kėdžių ir miršta nuo apsirijimo sūreliais. Tik nuo vargšės mergaitės suknelės nuskalbtos gėlės tegu žydi ir kvepia aplink mane tarsi begalinis rojaus sodas.