Mūsų vienkiemis pasislėpęs dauboje. Iš visų pusių jį supa kalvotas Aukštaitijos peizažas – gūdūs miškai, krūmokšniais apaugę raisteliai ir pievos. Dabar, kol dar ankstyvas pavasaris, pro namo langus gali matyti tolumoje stūksantį piliakalnį. Didiesiems kiemo klevams sulapojus, jis veikiai dings iš mūsų regos lauko ir vėl pasirodys jau tik vėlyvą rudenį.

Ramu. Smagiai šviečia saulė. Sode dar nuo vakar tebestovi kopėčios. Nešinas genėjimo įrankiais, pasuku ton pusėn ir iškart imuosi alyvinės obels; pasilypėjęs monotoniškai spragsiu sekatoriumi: cakt, cakt, cakt… Kažkur toli skalija iš voljero ištrūkęs Breksis, bet aš neturiu laiko su juo prasidėt – dabar man terūpi vaismedis.

Šiandien neįprastas šeštadienis. Žmona iš pat ryto sėdo į visureigį ir, vinguriuodama pažliugusiu keliuku, išvairavo į giminės pasibuvimą. Žinia, prieš tai kelias dienas buvau primygtinai raginamas vykti kartu, bet šiaip ne taip išsisukau. Vengiu, jau kuris laikas kratausi tokių švenčių. Seniai pabodo sterilios kalbos ir nebenoriu matyti žmonių, kurie, prisikimšę pilvus, pakyla nuo stalo, nulenda kiekvienas sau ir tūno, įbedę nosis į televizorių ar išmaniojo telefono ekraną. Tuomet, stojus šiai rūstybės valandai, aš einu į automobilį ir pasileidžiu muziką – dažniausiai tai būna bliuzas, renesanso motetai ar Hendelio „Mesijas“. Kartais gelbsti ir daiktadėžėje užsigulėjusi poezijos knygelė: ją paskaičius, iškart apima tingulys – aš užsimerkiu ir pradedu snausti. Deja, automobilyje ilgai nepamiegosi, tad tuoj grįžtu atgal į „šventę“. Susikaupiu ir visokiais magiškais būdais bandau panirti į metafizinę ramybę – turiu tvardytis, kad, netekęs kantrybės, nepradėčiau klykti kaip koks ant tilto stovintis Munkas.

Ne, nebenoriu stovėti ant tilto. Geriau jau čia – pasilipus ant kopėčių. Cakt, cakt… Breksis nepaliauja lojęs. Matau jį tolumoje, ant aukštosios kalvos, kurią vadiname Briedžių kalnu.

– Breksi! Breksi! Pas mane, čionai! – šūkteliu iš visų jėgų.

Breksitas nepiktybinis, bet niekad nežinai, kas jam šaus į galvą. Nenoriu, kad mano šuo išgąsdintų kokį nors prošal einantį klajūną. Taigi nulipu nuo kopėčių, uždarau Breksį į voljerą ir, smalsumo genamas, patraukiu kalvos link.

Pagyvenus kaime, labai paaštrėja klausa – visu kūnu imi jaust ore plevenančius virpesius. Būna dienų, kai užsimerkęs gali išgirsti net arklio traukiamą vežimą. O jeigu dar vėjas iš tos pusės… Na taip, aš nesuklydau: vos užkopęs į Briedžių kalno viršūnę, pamatau lomoje stovintį automobilį. Nuo čia iki jo bus maždaug du šimtai metrų. Pasileidžiu šlaitu žemyn.

Raudona honda styro įklimpusi šunkelio dumbluose. Šalia jos regiu gal kokių trisdešimties metų vyrą. Desperatiškai mindžikuodamas pirmyn atgal, jis kalba telefonu. Daili, išpuoselėta vyro barzdelė visiškai nedera su moliu apskretusiais jo batais ir purvinomis kelnėmis.

Santūriai pasisveikinu. Barzdočius linkteli ir išsyk baigia savo telefonines šnekas.

– O, sveiki! Kaip gerai… Gal jūs vietinis? Štai, matot, į kokį mėšlą įklimpom… Užkampis čia nerealus, be to, šiandien šeštadienis – nieko neprisišauksi, – beveik nesustodamas jis beria žodžius, o tuo metu iš už krūmo išnyra šviesiaplaukė mergina; ji eina link mūsų ir, nutaisiusi instagraminę šypseną, atsistoja šalia savojo hipsterio. Apsitempusi blizgiais pretenzingo stiliaus džinsais, ji suteikia šiai dramai žiupsnelį komizmo.

Apsuku garbės ratą aplink automobilį ir paskelbiu savąjį verdiktą:

– Be traktoriaus čia sunkiai apsieisim.

– Jūs turite traktorių? – vyruko akys viltingai nušvinta.

– Deja, ne. Ir net nežinau… Tiesa, yra čia netolies žmogus. Pabandysiu, – išsitraukiu iš kišenės savo antikvarinę „Nokia“ ir surenku numerį.

– Sveikas, Pranciškau! Kaip laikais?

– […]

– O, tai smagu girdėt. Žiūrėk, aš iškart prie reikalo: čia mašinytė pastrigus. Prie manęs, paraistėj. Gal pamačytum?

– […]

– Aa… Supratau. Tada viskas aišku.

– […]

– Baik tu, nesiteisink. Viskas gerai. Iki.

Gaila, bet Pranciškus nepamačys. Šiandien šeštadienis, taigi, įkalęs alaus, žmogelis sėdi ir žiūri krepšinį. Tikrai nerizikuos, aš jį pažįstu. Šiaip tai jis geras vyras, darbštus; ne valkata ar koks girtuoklis…

– Tai ką? Draugelis bus užgėręs? – dailiabarzdžio balse išgirstu akivaizdų sarkazmą.

– Atsiprašau?

– Neįsižeiskit, pasakiau tai, kas ir šiaip yra vieša paslaptis: Lietuvos kaimas – prasigėręs!

– Taip, suprantu… Atleiskit, tik norėjau pasmalsaut: o kaip jūs čia atsidūrėte? Kodėl pasirinkot būtent šitą pažliugusį keliūkštį?

Hipsteris išpučia akis. Kuo aiškiausiai pamatau, kad paprastas nuoširdus mano klausimas jam atėmė žadą.

– Taigi važiavau pagal navigaciją. Nusistačiau maršrutą ir taip važiavau.

– O jūs nepastebėjote, kad kelias kuo toliau, tuo labiau siaurėja, prastėja, leidžiasi vis žemyn į lomą?

– Na ką aš žinau… Navigacija sakė „važiuokite tiesiai“, tai aš ir važiavau. Pagal maršrutą.

– Taip, suprantu… O jeigu būtumėt privažiavęs tik vakar šviežiai išraustą griovį, tai irgi būtumėt važiavęs tiesiai į jį, nes taip liepia navigacija?

– Nusprendėt pasišaipyt? – ilgai tylėjusi, pagaliau prabyla stilingoji blondinė. – Norite sužlugdyti mūsų atostogas?

– Sužlugdyti ką?.. – instinktyviai žnybteliu sau į koją, nes bijau, kad iš nuostabos greitai atsisėsiu į purvyną.

– Suprask, žmogau, – merginos padrąsintas, dailiabarzdis įgauna antrą kvėpavimą. – Už trijų valandų iš Karmėlavos kyla lėktuvas. Mes skrendam į Egiptą. Jūra, piramidės, kupranugariai, dykuma ir oazės… Viskas įskaičiuota! Ar žinai, ką tai reiškia, ką?

Atsargiai linkteliu.

– Nieko tu nežinai. Nieko! Nesupranti… Nežinai ir nesupranti! – hipsteris pratrūksta klykti, ir aš regiu, kaip jo skruostais pasipila sunkios įsiūčio ašaros.

Dievas mato – tikrai norėjau jiems padėti, bet mūsų atkampioje vietovėje ir dar šeštadienį niekas taip paprastai nevyksta. Ar dėl to būsiu nusipelnęs riksmų ir priekaištų? Šiaip ar taip, man nejauku žiūrėti į verkiantį vyrą. Atvirai sakant, tai veda iš pusiausvyros. Taigi… Dvejodamas nusuku akis į purvu aptekusį automobilį ir staiga jo salone išvystu… vaiką! Taip, tai berniukas; gal bus kokių aštuonerių metų. Susigūžęs ant užpakalinės sėdynės, jis sėdi įbedęs žvilgsnį į telefono ekraną. Veik nematomas, niekam nekliūnantis, tykus kaip šešėlis; sakytum, tobulas interneto voratink­lyje instaliuotas ateities žmogus – biorobotas stiklinėm akim ir mikliais, telefono klaviatūra bėgiojančiais pirštukais. Kiek jis čia sėdi? Valandą? Dvi? Gal tris?

Šią akimirką mane ištinka nenusakomas salto mortale: jaučiu, kaip viduje kažkas lūžta – liūdesys surakina gerklę, o širdį suspaudžia baisus niekados iki šiol nepatirtas nuovargis. Štai, rodos, imčiau ir prigulčiau ant žolynų stagarais pasišiaušusios pievos, tiktai bijau, kad pradėsiu klykt kaip tas navigacijos suvedžiotas nelaimėlis.

– Ar jis?.. – neatitraukdamas akių nuo berniuko, aš bandau klausti, bet mano balsas silpsta, virpteli, iki užstringa, ir staiga viskas pasidaro aiškiau negu aišku: tai beviltiška; šis pasaulis man svetimas ir viskas čia seniai…

Gana! Nusuku žvilgsnį ir, nebetaręs nė žodžio, patraukiu atgalios. Nirtulingai, kiek tik jėgų beturėdamas, imu kopti į Briedžių kalną. Po kojomis girgžda žvyringas šlaitas, šnara pernykštės žolės kuokštai, o aš tarsi genamas lipu vis aukštyn; kaip pamišęs, neatsigręždamas.

– Dugnas! Visiškas dugnas! – pavymui išgirstu čaižų blondinės riksmą. – Paliekate mus likimo valiai? Jeigu nesat galutinai žlugęs, tai bent patarkit, ką mums daryti!

– Ką daryt?.. – nenorom sustoju ir atsisuku atgal. – Aš nežinau… Gal pamėginkit įsijungti navigaciją?

Voljere snaudžia nusilakstęs Breksitas. Nors sode vis dar stovi kopėčios, nusprendžiu, kad nei šiandien, nei rytoj obelų nebegenėsiu.

Vakare šliūkšteliu sau stiklą trauktinės ir įsijungiu televizorių. Žinioms baigiantis, jau visai prieš orų prognozę, ekrane sušmėžuoja matytas veidas. Stveriu pultelį ir pagarsinu.

… Kai nuomonės formuotoja Vilhelmina Vaitonė drauge su savo partneriu Aironu atvyko į oro uostą, lėktuvas jau buvo įjungęs variklius ir iš lėto judėjo link pakilimo tako. Bet, kaip sakoma, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Ir už tai ponia Vilhelmina nuoširdžiai dėkoja atsitiktinai prošal keliavusiam pilietiškam Paliūnės kaimelio gyventojui Mečislovui ir jo narsiai kumelei Smilgai. Tai ji ištraukė pažliugusiam kely įklimpusį influencerės automobilį ir taip išgelbėjo ant plauko pakibusias garsiosios poros atostogas Egipte. Šią dramatišką istoriją žymioji nuomonės formuotoja prieš kelias valandas paskelbė savo „Instagram“ paskyroje. Beje, kumelės Smilgos nuotrauka čia jau sulaukė daugiau kaip septynių tūkstančių patiktukų!

[…]

Moderniame, sparčiai kintančiame išmaniųjų technologijų amžiuje…

[…]

Išjungiu televizorių, įsipilu antrą stiklą trauktinės ir išeinu į sodą. Jau temsta. Girdžiu, kaip kažkur tolumoje klykauja gervės. Mano pažliugęs pavasario šeštadienis eina į pabaigą.