Greta Kaluževičiūtė yra psichoanalitinės krypties mokslininkė ir rašytoja. Jos proza ir poezija pasirodė tiek Lietuvos, tiek užsienio leidiniuose („3AM Magazine“, „Expat Press“, „Hobart Pulp“, „Do Not Submit“ ir kt.). Publikuojami tekstai yra platesnio literatūrinio projekto „Švelnioji artilerija“ dalis. Jame autoanalizė tampa kūrybiniu metodu, o psichoproza – būdu tyrinėti afekto, atminties ir kūniškumo sankirtas. Prisiminimai ir fantazijos peržengia autobiografijos ribas, virsdami vaizdiniais, kuriuose intymumas neatskiriamas nuo grotesko.

---

ŠIUŠIU

Tokijuje radome vienintelį sakurų medį ne sezono metu, kaip [gamtos klaidą] [išimtį], ir nufotografavome kaip įrodymą, kad kažkas neturėjo įvykti.

aš visada savy nešiojausi simbolius: [vapsvos įgėlimą vestuvių dieną] [buvusio mylimojo vardą, kuris vis pasirodydavo ant durų kabančiuose plakatuose] [dvokiantį šunį, prisiglaudusį prie mano suknelės]. gyvenimas su manimi kalba išskirtinai per simbolius.

mes susiginčijam ir tu [išeini] [nutolsti] tokijiečių bangoje su abiem raktų komplektais, ištirpsti minioje, o aš [pasirenku neiti] [lieku] ir prisimenu, kaip buvau [uždaryta] [patikėta likti namuose], kai motina dirbo sode. žiūrėjau pro langą, kaip ji [mojuoja] [lengvai šaiposi iš manęs] su savo keistu sodininkystės įrankiu, ir pradėjau [verkti] [savo amžiaus atžvilgiu gan sofistikuotai laukti jos sugrįžimo]. čia susiformavo mano asmenybė.

mes [deramės] [atidėliojame], nieko neišsprendžiame, rankų laikymasis už paliaubas, pagalvoju: arba / arba, nes gailestis yra mažų mažiausiai dvikalbis.

„kas per velnias yra shabu-shabu restoranas?“ – tai reiškia [švyst švyst] [lietuviškai gal dar gražiau šiušiu], kas turėjo [nuraminti] [prajuokinti]. pats verdi mėsą ir daržoves ir pats valgai, viskas viename sūkurėlyje.

restoranas buvo tuščias, mūsų stalu tapo puodas, meniu atsisakė anglų kalbos, padavėja bendravo judesiu, mėsa atėjo [be pabaigos] [be klausimo].

aš žinojau, kad kažkas blogo [artėja] [jau vyksta], ženklai telkėsi, žalia mėsa žiūrėjo į mane.

mes abu ramiai verdame be instrukcijų. tu nuleidi mėsą ir stebi, kaip ji kinta. raudona tampa pilka, nes viskas galiausiai [suminkštėja] [pasiduoda].

aš suformuoju sūkurį ir [garsiai] [vos girdimai] nusijuokiu.

trečiame restorane aš jau [moku] [darau automatiškai] šiušiu.

Japonijoje traukiniai tęsia judėjimą net kai kažkas pasirodo ant bėgių. yra [pranešimų] [atsiprašymų], bet diena ir vėl tęsiasi.

taip pat ir čia: [nuleisk] [palauk] [ištrauk] [suvalgyk]. niekas nesustoja, viskas tikslu, niekas neviršija savo ribos.

aš nežinau, kada [sutikau] [neatsisakiau] dalyvauti šioje situacijoje.

lauke miestas mus sugeria, viduje puodas verda toliau, net kai viskas ištraukiama. lieka [mėsos gijos] [suirę lapai] [riebalų plėvelė], kurių neįmanoma ištraukti nepaliekant pėdsakų.

puodas ir toliau abejingai verda, nesvarbu, ar kažkas viduje dar gyvas.

[šaukštu] nustumiu tave šalin,
[ilgo piršto svoriu] panardinu tave į dugną,
[paaštrintu nagu] nugramdau, kol tavęs nelieka.

šiušiu.

NESKAITYK ŠITO (BUS BLOGAI TAVO TERAPEUTUI ARBA DIDŽIAJAI BRITANIJAI)

Kartą gyvenime lankiausi terapijoje.
Pamenu, kambarys buvo medinis.

Lėtas, sustingęs medžių kantrumas.

Langas buvo šiek tiek pravertas.
Iš pagrindinės gatvės skverbėsi kasdienio britiško gyvenimo šiurkštumas.
Šūksniai, dėl kurių dūris peiliu ima atrodyti ne kaip įvykis, o kaip vietinis paprotys.

Mano mėgstamiausia terapijos dalis buvo laukiamajame.
Kiekvienas mūsų savaip nesupranta, kodėl čia atsidūrė.

AŠ ESU ČIA DĖL SAVĘS TOBULINIMO
AŠ ESU ČIA DĖL SAVO DOKTORANTŪROS STUDIJŲ
MAN LIEPĖ ČIA ATEITI, NES UŽPUOLIAU VIETINĖS UŽKANDINĖS KASININKĘ
AŠ IŠ TIKRŲJŲ JAUČIUOSI PSICHIŠKAI NESTABILIAI

Motina su vaiku, kuris žiūrėjo į kilimą taip, tarsi šis būtų jį asmeniškai nuvylęs.
Vyras, kurį iš karto nusprendžiau esant išsiskyrusį, nors neturėjau jokių įrodymų.
Žmogus, save paskelbęs geriausiu regiono cross-dresseriu, kalbėjęs su tokia savitvarda, lyg jau būtų išsprendęs visas praeities ir ateities problemas.

Aš esu purpurinis pavydas.

Buvo keistai intymu sėdėti drauge prieš išsiskirstant į atskirus kambarius, kur mūsų privatūs nuosmukiai bus įkainoti kažkiek-kažkiek svarų per valandą.

60 svarų.

60 svarų kelis kartus per mėnesį tam, kad suvoktum, jog Rytų Europos kultūra struktūriškai nesuprantama niekam, išskyrus sau pačiai.

Viskas iš namų atkeliavo ištinę, peraugę savo proporcijas.

Žiemos išsitęsdavo taip ilgai, kad saulė imdavo atrodyti teorinė.
Šventieji gėrimai tarsi komunija, teikiama vyrų, kurie jau nebetiki, bet tęsia ritualą dėl disciplinos.
Visiškai nesišypsanti pasaulio dalis.

Negali manęs perskaityti.
Pabandyk.
Aš tave apgaudinėju.
Aš seisminis.

Kartą terapeutas pastebėjo mano ilgas blakstienas, o aš tai palaikiau savotišku interpretaciniu proveržiu. Jis paklausė, ar po „visu šituo“ kas nors slypi. Ir iš tiesų – kas?

Žiupsnelis nereikalingos kančios.
Persikinės spalvos oda.
Visceralinė proza.
Kulka kažkur giliai mano krūtinėje.
Ir, kaip Dievas mato, tu jos iš manęs neištrauksi.
Man ji ten patinka.
Neliesk jos.
Neskaityk šito.
Tu man sumokėk 60 svarų.

Tuo metu nusprendžiau sekti profesoriaus Sigismundo Schlomo Freudo pėdomis ir pereiti prie ekonomiškesnio metodo – savianalizės.

Kaip šintoizmo išpažinėjas, kalbantis su veidrodžiu, atsisukau į savo atvaizdą ir laukiau, kas pasirodys.

Pirmiausia pasirodė mano močiutės sunki ir begalinė aksominio juodulio kasa. Kartais netikėtai už jos patraukdavau, kad pamatyčiau močiutės reakciją. Tik tiek ir ne daugiau, arba bent jau taip maniau.

Tada atsirado mano motinos dilgėlių sriuba. Žalia ir priešiška; lapų gijos plūduriavo tarsi mažos bausmės. Kartą bandžiau per ją plaukti šaukštu ir įstrigau tirštoje masėje. Motina žiūrėjo nuo virtuvės lubų tarsi japoniškas kami.
Supratau, jog pagalbos nesulauksiu.
Gerai, kad jau turėjau kulką savyje – dabar galėjau prasiirti pro bet ką.

Tada iškilo šuns įkandimas, nutikęs man būnant su tėvu. Mano kūnas tapo valgomas.
Skiepo nuo pasiutligės adata buvo žemės ūkio technikos dydžio.
Kol suaugusieji apžiūrinėjo žaizdą, kažkas užmigdė man įkandusią kalę. Ji turėjo mažų šuniukų, dabar našlaičių. Pamenu, kad žiūrėjau į juos, kol visi sprendė, kaip rimtai vertinti mano kančią.

Neliesk jų.
Neskaityk šito.
Palik juos ramybėje.
Nachträglichkeit.

Didžioji Britanija jau buvo atlikusi nedidelę intervenciją į mano tapatybę.
Mano pavardė pasirodė per ilga ir per sudėtinga, todėl ją sutrumpino iki „Love“.
Britai turi puikią nuojautą, kur slypi stoka.

Yra žmonių, kurie man pakenkė, ir aš jų čia nė nepaminėjau.

Stebėkit mano savitvardą.
Aš šventas.

Dabar, grįžęs į tėvynę, dirbu mieste be branduolinės energijos.
Droviųjų klinikoje.
Geriau už bet kokią transakcinę analizę.

MANO ŠIRDIS UŽSIAUGINO STUBURĄ

Empatija yra raumuo.

Mano širdy tvyrojo žiemos pelkynas.
Pakankamai minkštas, kad prarytų viską, kas per jį brido. Pakankamai šaltas, kad išlaikytų formą to, ką suėdė.
Vyrai su svetimais akcentais užklysdavo ir išeidavo begalviai.
GALVOSGALVOSGALVOS.
Moterys ir vaikai sekė paskui.
Kūnai suminkštėdavo, plyšdavo, susitraukdavo iki plonos baltyminės plėvelės, kuri aptraukdavo vožtuvus.
KŪNAIKŪNAIKŪNAI.
Tą žiemą buvau išradingas.

Empatija yra raumuo. Vasaris yra pratimas.

Sniegas po pietų patamsėja.
Vakare jis primena seną tvarstį.
Jis kaupiasi sankryžose grūdėtomis krūvomis, padangų sutryptas į pilką košę, kuri prisimena kiekvieną pėdsaką ir atsisako jį paleisti, laiko savy išmetamąsias dujas, pelenus, šuns šlapimą, rausvą mėsininko popieriaus nutekėjimą, kol visa gatvė ima saldžiai kvepėti, tarsi kažkas kažkur būtų palikta per ilgai.

Daugiabučių betoninėse siūlėse žydi drėgmė.
Šviesa ateina vėlai, tempdama save į šoną per balkonus, nukabinėtus sustingusiais skalbiniais.
Pastebiu savo širdį, kabančią aukštyn kojom tarp marškinių, pelijančių lede.
Prisegtą prie aortos.
Lėtai varvančią.
Pakabintą maldai tarp naujai pakrikštytų audinių.
Ji sukietėja dar nespėjusi išdžiūti.
Amen.

Kažkur kažkuriuo metu užkaukė varna.
AŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ.

Žvirblis, kurį radau prilipusį prie šaligatvio, jau buvo negyvas.
Neliečiau.
Tik žiūrėjau.
Ir vis dėlto jo ten nepalikau.
Parsinešiau į vidų jo nepakeldamas – taip, kaip šaltis migruoja per odą į kaulą.
Mano nusilpusiuose vožtuvuose jis vėl pradėjo judėti, snapu krapštydamas vidinę sieną, kaukole skeldamas, kad atsirastų vietos augti.
Jis atkuria save iš to, kas man liko.
Siurbdamas kalcį iš senų švelnumų, geležį iš sukrešėjusių prisiminimų, kol raumuo aplink jį sustingsta.
Jis gyvas ten, kur jį laikau.

Empatija yra raumuo. Vasaris yra pratimas. Ir kažkas manyje tyliai plyšta.

Kitąsyk radau savo dvynio šonkaulį.
Jis išniro ten, kur jau buvo pervažiavęs plūgas.
Balta kreivė iškilo per suspaustą pilkumą, tarsi gatvė imtų įgauti formą.
Šonkaulis gulėjo švariai atsiskyręs.
Pakankamai lengvas, kad palaikytum pagaliu.
Pakankamai sunkus, kad primintų kūną.

Kažkur kažkuriuo metu sušnypštė šuo.
HŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠŠ.

Parsinešiau šonkaulį palto kišenėje.
Su kiekvienu žingsniu jis daužėsi man į klubą.
Priglaudžiau jį prie krūtinės nenusivilkęs drabužių.
Nesipriešino.

Empatija yra raumuo. Vasaris yra pratimas. Ir kažkas manyje tyliai plyšta. Ir skaidulos traukiasi į vieną liniją.

Paskutinis dalykas, kurį radau, buvo mano šuns kailis.
Jis buvo prilipęs prie tirpstančios tvoros apačios, viela sulaikė jį nuo kažko kitapus.
Kailis mano delne beveik nieko nesvėrė.
Vis dar buvo šiltas.
Lyg šiluma turėtų atmintį.
Žvirblis viduje pasislinko.
Po oda išryškėjo šonkaulis.
Prispaudžiau kailį palei besiformuojančią siūlę.
Noriu nešioti savo mirusį šunį sau ant veido.
Net kaulas prašosi minkštumo.

Kažkur kažkuriuo metu suriko arklys.
AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA.

Lauke sniegas pradėjo atsileisti.
Atsidengė tamsi žiemos atkaklumo suspausta žemė.
Vanduo siaurais grioveliais judėjo palei šaligatvį, nešdamas žvyrą ir mažų neužbaigtų dalykų lukštus.

Empatija yra raumuo. Vasaris yra pratimas. Ir kažkas manyje tyliai plyšta. Ir skaidulos traukiasi į vieną liniją. Ir širdis, kadaise buvusi pelkynu, susispaudžia į nebeįsmingamą dirvą.

Nukirstos svetimšalių vyrų galvos susispaudė į bukus slankstelių gumbus.
Moterys ir vaikai suplokštėjo tarp jų.
Kūnų kontūrai išnyko spaudimui didėjant, kol kančia sukietėjo į vieną solidžią struktūrą.
Mano dvynio šonkaulis pailgėjo ir skilo, kartodamasis segmentas po segmento žemyn naujai besiformuojančiu stuburu.
Šuns kailis susivėlė siūlėse.
Žvirblio ploni kauliukai pervėrė masę.

Kažkur kažkuriuo metu šviesos pjūvis perrėžia žemę ašmenimis, plonesniais už šerkšną.
Ir kaulai, ištvėrę savo lūžių sezoną, susitraukia palei naują ašį.
Ir jie nelūžta.
Ir nesuminkštėja.

Empatija yra raumuo. Ir kiekvienas raumens audinys maudosi pirmojoje kovo šviesoje.